1917 m. Lietuvos Taryba Po 1917m. vasario mėn. Rusijos revoliucijos lietuviai suprato, jog atėjo tinkamas laikas siekti Lietuvos nepriklausomybės. Tuo metu prisijungti Lietuvą pretendavo ne tik Rusija bei Lenkija, bet ir Vokietija, 1915 m. okupavusi visą kraštą. Vokietijos vyriausybė ėmė derėtis su lietuvių politiniais veikėjais, kad Lietuva prisijungtų prie Vokietijos kultūrinės autonomijos teisėmis. Lietuviai siekė, kad Lietuva būtų paskelbta nepriklausoma valstybe, kuri sudarytų sąjungą su Vokietija po to, kai ši Taikos konferencijoje įsipareigos Lietuvą pripažinti ir ginti jos interesus. Reikalauta, kad Vokietijos vaaldžia netrukdytų sušaukti Lietuvių konferenciją ir Tarybą, kuri vykdys konferencijos nutarimus. 1917 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo posėdžiauti Lietuvių konferencijos organizacinis komitetas. Keletą dienų trukusiuose posėdžiuose parengta konferencijos darbotvarkė. Konferencijos dalyviai nebuvo renkami. Organizacinio komiteto dalyviai pateikė apylinkių atstovų sąrašus arba nuvykę į vietas kartu su valsčių inteligentija paskyrė į konferenciją vyksiančius atstovus. Lietuvių konferencija vyko 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis. Pirmininkavo Jonas Basanavičius, dalyvavo 214 visų luomų, partijų bei politinių srovių atstovų, atvyko keletas atstovų iš užsienio. Konferencija pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos vaalstybę etnografinėmis sienomis. Buvo sprendžiamas klausimas, kaip pasiekti Lietuvos nepriklausomybės, kurios iš didžiųjų valstybių pagalba remtis. Sąjungai su Lenkija niekas nepritarė, dalis delegatų buvo linkę derėtis su Rusija, tačiau tiesioginė Vokietijos įtaka bei viltis, kad vokiečiai pralaimės karą, vertė ieškoti Vo
Basanavičius Jonas. Lietuvių tautinio atgimimo patriarchas, tautosakininkas, istorikas ir archeologas (1851 11 23–1927 02 16). 1879 m. baigė Maskvos universitetą. 1879–1905 m. dirbo gydytoju Bulgarijoje. 1883 m. parengė ir išleido pirmąjį „Aušros“ numerį. Nuo 1905 m. gyveno Vilniuje. 1907 m. J. Basanavičiaus iniciatyva buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija. Pats įkūrėjas iki mirties buvo šios draugijos prezidentu. J. Basanavičių labiausiai domino lietuvių tautos etnogenezės ir kultūros istorijos klausimai; jis parašė daugiau nei 40 studijų iš istorijos, archeologijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros ir kitų sričių. Paskelbė hipotezę apie lietuvių kilmę iš trakų-frygų.
Biržiška Mykolas (1882 08 24–1962 08 24). Visuomenės veikėjas, literatūros istorikas. Studijavo Maskvos universitete. Dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje, buvo šios partijos narys. 1910–11 m. buvo socialdemokratų laikraščio „Visuomenė“ redaktorius. Nuo 1908 m. dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje, buvo jos vicepirmininkas. 1917 m. tapo Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. pab.–1919 m. pr. buvo Lietuvos Respublikos švietimo ministras, 1919–22 m. – Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas. 1922–39 m. – Kauno universiteto profesorius, 1926–27 m. – rektorius. 1925–35 m. Vilniaus vadavimo są
Kairys Steponas (1879 01 03–1964 12 16). Visuomenės veikėjas, politikas, publicistas. Dirbo inžinieriumi Samaroje, nuo 1912 m. – Kaune, Vilniuje. Dalyvavo socialdemokratų veikloje, 1901–44 m. Lietuvos socialdemokratų partijos centrinio komiteto narys. 1917 m. dalyvavo organizuojant Vilniaus konferenciją, kurioje buvo išrinktas Lietuvos tarybos nariu. 1917–19 m. buvo laikraščio „Darbo balsas“, 1919–28 m. – laikraščio „Socialdemokratas“ redaktorius. 1919 m. – Lietuvos Respublikos tiekimo ir maitinimo ministras, 1920–27 m. – seimo narys. 1923–43 m. dėstė Kauno universitete. 1943–45 m. buvo Vliko pirmininkas. Po II pasaulinio karo emigravo į Vakarus. Parašė darbų apie kanalizacijos įrengimų projektavimą, straipsnių, feljetonų, atsiminimų, politinių brošiūrų.
Konstitucija. Teisės normų, turinčių aukščiausią teisinę galią kitų teisės normų atžvilgiu, visuma. Nustato valstybės politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Skiriama rašytinė ir nerašytinė konstitucija. Pirmoji rašytinė konstitucija buvo JAV 1787 m. konstitucija. Atskirų konstitucijos normų aptinkama Lietuvos Statutuose, 1564–66 m. teismų ir administracinių reformų aktuose. Pirmoji rašytinė konstitucija Lietuvoje – 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucija.
Memorandumas. Diplomatinis aktas, kuriame išdėstoma kokio nors klausimo esmė, faktiniai ir teisiniai argumentai. Gali būti rašomas vienos valstybės kitos valstybės vyriausybei, kaip priedas prie notos ar atskiras dokumentas.
Smetona Antanas (1874 08 10–1944 01 09). Valstybės veikėjas, Lietuvos Prezidentas, vienas iš tautininkų ideologų. Dalyvavo varpininkų veikloje. 1902–07 m. Lietuvos demokratų partijos narys. 1905–06 m. „Lietuvos ūkininko“, 1907–13 m. „Vilties“, 1914–15 ir 1923–24 m. „Vairo“ redaktorius. 1914–15 m. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininko pavaduotojas. 1917 09 24–1919 04 04 pirmininkavo Lietuvos Tarybai, redagavo „Lietuvos aidą“. 1919 04 tapo pirmuoju Lietuvos valstybės prezidentu, juo buvo iki 1920 06. 1920–24 m. vadovavo „Tautos pažangos“ partijai, 1924–40 m. – Lietuvių tautininkų sąjungai. 1923–26 m. dėstė Kauno universitete. 1926 12 19 po valstybės perversmo antrąsyk tapo Lietuvos Prezidentu (iki 1940 06 15). 1940 06 15 pabėgo iš Lietuvos, nuo 1941 03 gyveno JAV.
Socialdemokratai. Kairioji politinė srovė. Lietuvoje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje veikė įvairios socialdemokratinės organizacijos – Vilniaus socialdemokratų grupė (1891–97), Lietuvių socialdemokratų grupė (1893–1906), Lenkijos socialistų partijos Lietuvos organizacija (1893–1906). 1896 m. įsteigta Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvos darbininkų sąjunga, 1900 – Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratija. Įvairios socialdmeokratinės lietuvių organizacijos veikė ir užsienyje (Lietuvių socialistų sąjunga JAV (1905–19), Lietuvių socialistų sąjunga Didžiojoje Britanijoje (1907–20), Lietuvių socialistų sąjunga Argentinoje (1914–1920).
Vileišis Jonas (1872 01 03–1942 06 01). Visuomenės veikėjas, teisininkas. Dalyvavo kuriant Lietuvos demokratų partiją, Lietuvos valstiečių sąjungą, Lietuvių mokslo draugiją, laikraštį „Lietuvos ūkininkas“. 1905–06 m. buvo „Ūkininko“ redaktorius. 1907–09 m. leido ir redagavo „Lietuvos žinias“, 1907–09 m. „Vilniaus žinias“. 1917–20 m. Lietuvos Tarybos narys. 1918 12–1919 03 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, 1919 04–10 finansų ministras. 1921–33 m. buvo Kauno burmistras. Po 1933 m. Kauno universiteto dėstytojas.