Lietuva 1917 m.

1917 m. Lietuvos Taryba Po 1917m. vasario mėn. Rusijos revoliucijos lietuviai suprato, jog atėjo tinkamas laikas siekti Lietuvos nepriklausomybės. Tuo metu prisijungti Lietuvą pretendavo ne tik Rusija bei Lenkija, bet ir Vokietija, 1915 m. okupavusi visą kraštą. Vokietijos vyriausybė ėmė derėtis su lietuvių politiniais veikėjais, kad Lietuva prisijungtų prie Vokietijos kultūrinės autonomijos teisėmis. Lietuviai siekė, kad Lietuva būtų paskelbta nepriklausoma valstybe, kuri sudarytų sąjungą su Vokietija po to, kai ši Taikos konferencijoje įsipareigos Lietuvą pripažinti ir ginti jos interesus. Reikalauta, kad Vokietijos vaaldžia netrukdytų sušaukti Lietuvių konferenciją ir Tarybą, kuri vykdys konferencijos nutarimus. 1917 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo posėdžiauti Lietuvių konferencijos organizacinis komitetas. Keletą dienų trukusiuose posėdžiuose parengta konferencijos darbotvarkė. Konferencijos dalyviai nebuvo renkami. Organizacinio komiteto dalyviai pateikė apylinkių atstovų sąrašus arba nuvykę į vietas kartu su valsčių inteligentija paskyrė į konferenciją vyksiančius atstovus. Lietuvių konferencija vyko 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis. Pirmininkavo Jonas Basanavičius, dalyvavo 214 visų luomų, partijų bei politinių srovių atstovų, atvyko keletas atstovų iš užsienio. Konferencija pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos vaalstybę etnografinėmis sienomis. Buvo sprendžiamas klausimas, kaip pasiekti Lietuvos nepriklausomybės, kurios iš didžiųjų valstybių pagalba remtis. Sąjungai su Lenkija niekas nepritarė, dalis delegatų buvo linkę derėtis su Rusija, tačiau tiesioginė Vokietijos įtaka bei viltis, kad vokiečiai pralaimės karą, vertė ieškoti Vo

okietijos paramos. Konferencija nutarė, jog Vilniuje turi būti sušauktas Steigiamasis seimas, kuris priims valstybės konstituciją ir nustatys santykius su kitomis valstybėmis. 1917 m. rugsėjo 21 d. konferencijoje išrinktas vykdomasis organas – Lietuvos Taryba iš 20 narių. Lietuvos Taryba turėjo įgyvendinti konferencijos nutarimus. Rugsėjo 23 d. sudarytas Lietuvos Tarybos prezidiumas, kuriam pirmininkavo Antanas Smetona. Prezidiumo vicepirmininkais buvo Steponas Kairys ir Vladas Mironas, sekretoriais – Jurgis Šaulys ir Petras Klimas. 1917 m. spalio 20 d. Taryba nusiuntė Vokietijos kancleriui memorandumą, kuriame reikalavo, kad Lietuvos Tarybai būtų suteikta teisė siūlyti karinei valdžiai, kaip pašalinti okupacinio valdymo negeroves – nepakeliamas rekvizicijas, darbo batalionus, žmonių vežimą į prievartos darbus. Tačiau karinė valdžia Lietuvoje mažai teatsižvelgė į civilinės Vokietijos valdžios reikalavimus. 1917 m. rugsėjo 6 d. vokiečiai leido lietuviams leisti politinį laikraštį „Lietuvos aidas“, kuris tapo Lietuvos Tarybos spaudos orrganu. Lietuvos Tarybą „vyriausiuoju lietuvių tautos organu kraštui ir valstybei atstatyti“ pripažino ir užsienio lietuviai Stokholmo ir Berno lietuvių konferencijose. Netrukus susidarė palanki politinė padėtis Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui. 1917 m. spalio pabaigoje Rusijoje į valdžią atėję bolševikai paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“, kurioje pripažino Rusijos tautų laisvo apsisprendimo teisę kurti savarankišką valstybę. 1917 m. gruodžio 2 d. Sovietų Rusija pasirašė paliaubų sutartį su Vokietija, gruodžio 9 d. tarp šių valstybių prasidėjo taikos derybos. Derybose Lenkijai buvo pažadėta nepriklausomybė. Derantis dėl Lietuvos, Vokietijai reikėjo dokumento, nustatančio Vo
okietijos ir Lietuvos santykius, rodančio lietuvių norą sudaryti sąjungą su Vokietija. Vokietija sutiko pripažinti nepriklausomą Lietuvą, jei Lietuvos Taryba pažadės susieiti su Vokietija tvirta ir amžina sąjunga, pagrįsta keturiomis konvencijomis (karine, muitų, valiutos ir susisiekimo). 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją. Pirmajame deklaracijos punkte Taryba skelbė, jog atkuriama nepriklausomos Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje ir nutraukiami visi Lietuvos ryšiai, kuriuos ji yra turėjusi, su kitomis tautomis. Antrajame deklaracijos punkte buvo prašoma Vokietijos apsaugos ir pagalbos bei skelbiama, kad „Lietuvos Taryba stoja už nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe, kuris turėtų būti įvykdytas ypač militarinės ir susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais.“ Tačiau pasirodė, kad šito neužtenka, kad Vokietija pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos Tarybos delegacija nebuvo pakviesta į Vokietijos ir Sovietų Rusijos taikos derybas Lietuvos Brastoje. Padėtis Lietuvoje nepasikeitė, okupantai ir toliau šeimininkavo krašte. Tarybos nariai socialdemokratai S.Kairys, Mykolas Biržiška ir demokratai Jonas Vileišis, Stanislovas Narutavičius pradėjo kalbėti apie savarankiškumą be konvencijų. Tačiau kairieji galutinai nepalenkė į savo pusę dešiniųjų, kurie vis dar tikėjosi sulaukti pripažinimo. Tada jie protestuodami pasitraukė iš Tarybos sudėties. Pasikeitus tarptautinei situacijai – nutrūko Vokietijos ir Sovietų Rusijos taikos derybos, Vokietija ėmė pulti Rusiją ir užėmė naujas dideles teritorijas – Lietuvos Tarybos nariai pa
asiekė kompromisą. Vokietija nesilaikė savo pažado ir nepripažino Lietuvos nepriklausomybės. Todėl nutarta dar kartą paskelbti Lietuvą nepriklausoma valstybe. Reikėjo susigrąžinti pasitraukusius Tarybos narius, kad Nepriklausomybės aktą pasirašytų visa Lietuvos Taryba. Radikalieji Tarybos nariai pareikalavo perrinkti tarybos pirmininką A. Smetoną, kaip pataikaujantį vokiečiams. Naujuoju pirmininku tapo Jonas Basanavičius. Jam pirmininkaujant, 1918 m. vasario 16 d. Tarybos nariai pasirašė naują Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos aktą.

Basanavičius Jonas. Lietuvių tautinio atgimimo patriarchas, tautosakininkas, istorikas ir archeologas (1851 11 23–1927 02 16). 1879 m. baigė Maskvos universitetą. 1879–1905 m. dirbo gydytoju Bulgarijoje. 1883 m. parengė ir išleido pirmąjį „Aušros“ numerį. Nuo 1905 m. gyveno Vilniuje. 1907 m. J. Basanavičiaus iniciatyva buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija. Pats įkūrėjas iki mirties buvo šios draugijos prezidentu. J. Basanavičių labiausiai domino lietuvių tautos etnogenezės ir kultūros istorijos klausimai; jis parašė daugiau nei 40 studijų iš istorijos, archeologijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros ir kitų sričių. Paskelbė hipotezę apie lietuvių kilmę iš trakų-frygų.

Biržiška Mykolas (1882 08 24–1962 08 24). Visuomenės veikėjas, literatūros istorikas. Studijavo Maskvos universitete. Dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje, buvo šios partijos narys. 1910–11 m. buvo socialdemokratų laikraščio „Visuomenė“ redaktorius. Nuo 1908 m. dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje, buvo jos vicepirmininkas. 1917 m. tapo Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. pab.–1919 m. pr. buvo Lietuvos Respublikos švietimo ministras, 1919–22 m. – Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas. 1922–39 m. – Kauno universiteto profesorius, 1926–27 m. – rektorius. 1925–35 m. Vilniaus vadavimo są

ąjungos pirmininkas. 1929–35 m. Lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti pirmininkas, vienas iš šios draugijos kūrėjų. 1939–43 m. Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius. 1941–46 m. buvo LTSR Mokslų akademijos narys. 1941–44 m. okupacinės vokiečių valdžios pirmojo gen. tarėjo Patariamosios tarybos pirmininkas. 1944 m. emigravo į Vakarus. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Parašė darbų, skirtų lietuvių literatūros ir kultūros istorijai, folklorui: „Mūsų raštų istorija“, „Dainų literatūros vadovėlis“, „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“, „Senasis Vilniaus universitetas“. Kultūros istorijos mokyklos literatūrologijoje atstovas. Sudarė vieną pirmųjų lietuvių literatūros istorijos periodizacijų. Parengė L. Rėzos „Dainų“ trečiąjį leidimą, chrestomatiją „Rinktiniai mūsų senovės raštai“, kitų vadovėlių. Išleido atsiminimų knygą „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“.

Kairys Steponas (1879 01 03–1964 12 16). Visuomenės veikėjas, politikas, publicistas. Dirbo inžinieriumi Samaroje, nuo 1912 m. – Kaune, Vilniuje. Dalyvavo socialdemokratų veikloje, 1901–44 m. Lietuvos socialdemokratų partijos centrinio komiteto narys. 1917 m. dalyvavo organizuojant Vilniaus konferenciją, kurioje buvo išrinktas Lietuvos tarybos nariu. 1917–19 m. buvo laikraščio „Darbo balsas“, 1919–28 m. – laikraščio „Socialdemokratas“ redaktorius. 1919 m. – Lietuvos Respublikos tiekimo ir maitinimo ministras, 1920–27 m. – seimo narys. 1923–43 m. dėstė Kauno universitete. 1943–45 m. buvo Vliko pirmininkas. Po II pasaulinio karo emigravo į Vakarus. Parašė darbų apie kanalizacijos įrengimų projektavimą, straipsnių, feljetonų, atsiminimų, politinių brošiūrų.

Konstitucija. Teisės normų, turinčių aukščiausią teisinę galią kitų teisės normų atžvilgiu, visuma. Nustato valstybės politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Skiriama rašytinė ir nerašytinė konstitucija. Pirmoji rašytinė konstitucija buvo JAV 1787 m. konstitucija. Atskirų konstitucijos normų aptinkama Lietuvos Statutuose, 1564–66 m. teismų ir administracinių reformų aktuose. Pirmoji rašytinė konstitucija Lietuvoje – 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucija.

Memorandumas. Diplomatinis aktas, kuriame išdėstoma kokio nors klausimo esmė, faktiniai ir teisiniai argumentai. Gali būti rašomas vienos valstybės kitos valstybės vyriausybei, kaip priedas prie notos ar atskiras dokumentas.

Smetona Antanas (1874 08 10–1944 01 09). Valstybės veikėjas, Lietuvos Prezidentas, vienas iš tautininkų ideologų. Dalyvavo varpininkų veikloje. 1902–07 m. Lietuvos demokratų partijos narys. 1905–06 m. „Lietuvos ūkininko“, 1907–13 m. „Vilties“, 1914–15 ir 1923–24 m. „Vairo“ redaktorius. 1914–15 m. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininko pavaduotojas. 1917 09 24–1919 04 04 pirmininkavo Lietuvos Tarybai, redagavo „Lietuvos aidą“. 1919 04 tapo pirmuoju Lietuvos valstybės prezidentu, juo buvo iki 1920 06. 1920–24 m. vadovavo „Tautos pažangos“ partijai, 1924–40 m. – Lietuvių tautininkų sąjungai. 1923–26 m. dėstė Kauno universitete. 1926 12 19 po valstybės perversmo antrąsyk tapo Lietuvos Prezidentu (iki 1940 06 15). 1940 06 15 pabėgo iš Lietuvos, nuo 1941 03 gyveno JAV.

Socialdemokratai. Kairioji politinė srovė. Lietuvoje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje veikė įvairios socialdemokratinės organizacijos – Vilniaus socialdemokratų grupė (1891–97), Lietuvių socialdemokratų grupė (1893–1906), Lenkijos socialistų partijos Lietuvos organizacija (1893–1906). 1896 m. įsteigta Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvos darbininkų sąjunga, 1900 – Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratija. Įvairios socialdmeokratinės lietuvių organizacijos veikė ir užsienyje (Lietuvių socialistų sąjunga JAV (1905–19), Lietuvių socialistų sąjunga Didžiojoje Britanijoje (1907–20), Lietuvių socialistų sąjunga Argentinoje (1914–1920).

Vileišis Jonas (1872 01 03–1942 06 01). Visuomenės veikėjas, teisininkas. Dalyvavo kuriant Lietuvos demokratų partiją, Lietuvos valstiečių sąjungą, Lietuvių mokslo draugiją, laikraštį „Lietuvos ūkininkas“. 1905–06 m. buvo „Ūkininko“ redaktorius. 1907–09 m. leido ir redagavo „Lietuvos žinias“, 1907–09 m. „Vilniaus žinias“. 1917–20 m. Lietuvos Tarybos narys. 1918 12–1919 03 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, 1919 04–10 finansų ministras. 1921–33 m. buvo Kauno burmistras. Po 1933 m. Kauno universiteto dėstytojas.

Leave a Comment