ĮVADAS
1939 09 01 prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Mūsų kaimyninę valstybę Lenkiją užpuolė dvi to meto galingiausios valstybės: iš vakarų Vokietija, o po dviejų savaičių iš Rytų – Sovietų Sąjunga. Lietuva, nors kentėjo didelę žaizdą su lenkų okupuota sostine Vilniumi, atsisakė dalyvauti toje dramatiškoje kampanijoje. Tačiau Sovietų Sąjunga to nepaisė ir 1940 06 15 savo ultimatumu Lietuvą privertė pasiduoti ir jos raudonoji armija okupavo mūsų kraštą. Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo mūsų tautos žmonių areštai, kankinimai kalėjimuose ir žudymai, masiniai trėmimai su šeimomis į Sibirą. Lietuvių tauta buvo sukrėsta didelio siaubo. Žmones skaudino ir tai, kad be jokios kovos buvo okupuotas kraštas. Buvo žadėta mūsų valstybės santvarkos nekeisti ir mūsų tautos gyvenimo tvarkos neardyti, bet okupantai nuo pat pirmųjų dienų ėmėsi plataus Lietuvos krašto teroro. Tučtuojau buvo sunaikinta kariuomenė, Šaulių sąjunga ir visas jų turtas pasisavintas. Atimtos žmonių santaupos, ūkininkams uždėtos nepakeliamos prievolės. Esant tokiai tautoje padėčiai, nieko kita neliko, kaip laukti kokių nors įvykių. Lietuva tuo metu realiausią išeitį matė tik prasidedančiame vokiečių-rusų kare. Tauta laukė jo kaip (nors ir nelogiška) kokio išganymo, nes tuo metu kitokio kelio nebuvo. Būsimų įvykių akivaizdoje lietuvių tauta kūrė planus atgauti Valstybingumą. Susikūrė karinė organizacija “Lietuvių Aktyvistų Frontas” (LAF). Kaupė jėgas, ruošėsi, kiek įmanoma, kariniams veiksmams, atėjus momentui jėga pasukti tautos likimą palankesne linkme ir apsisaugoti nuo galimo tautos ir žmonių žlugimo.
Partizanai
Pirmaisiais okupacijos metais partizanai apsistodavo miško stovyklose ar pas ūkininkus.vėliau po didelių NKVD kariuomenės siautimų ir kautynių, jie pradėjo rengtis gerai užmaskuotas slėptuves.patogiausia slėptuvę būdavo įsirengti pas kaimo gyventojus,tačiau slėptuvę aptikus nukentėdavo ir šeimininkai.todėl nenorėdami geradariams užtraukti nelaimės,partizanai bunkerius dažnai įrengdavo miškuose ir laukuose.
Vis dėl to gyvenimo sąlygos bunkeriuose būdavo labia sunkios: pro lubas ir sienas sunkdavosi vanduo, nuolat trūkdavo oro, tvyrodavo drėgmės ir puvėsių tvaikas. Per dieną partizanai būdavo tartum gyvi palaidoti, įtemtai klausydavosi žemės gilumoje atsiduodančių žingsnių garso. Išdavus slėptuvė ir ją apsupus, įsiveržti praktiškai nebebūdavo jokios galimybės.pavasarį partizanus lengva būdavo atpažinti iš išblyškusių, patinusių veidų. Partizanai labia ilgėdavosi paprasto kasdieninio gyvenimo, kaimiškų darbų. Pavasarį su pavydu žiūrėdavo į laukuose triūsiančius žmones. Kartais naktį ateidavo ir suardavo dirvą, nušienaudavo pievą. Nelengva būdavo apsirūpinti maistu bei drabužiais. Pagal instrukcijas buvo numatyti keli apsirūpinimo būdai: turto konfiskavimas, rekvizicijos ir aukos. Turtą konfiskuodavo iš valstybinių ūkių ir įstaigų. Gautas turtas būdavo kruopsčiai suregistruojamas ir paskirstomas būriams. Sovietinis teismas ir propaganda kiekvieną partizanų išpuolį, kurio metu apsirūpindavo maistu ar pinigais traktuodavo kaip plėšikavimą. Okupanatai stengėsi apjuodinti partizanus nenorėdami pripažinti, kad jiems, kaip ir kiekvienai kariuomenei reikejo gyventi ir kovoti.
Ne mažesnis partizanų rūpestis buvo vaistai ir gydytojas. Jie neturėjo ligoninių. Dažną sužeistą tedavo perrišinėti ir slaugyti miške po atviru dangum.
Žmonės rėmė partizanus. Ir dažnai nuoširdžiai jiems padėdavo kaip tik neturtingieji valstiečiai. Turtingieji kartais pagailįdavo savo gero. Nors čekistai už partizanų išdavimą siūlė premijas, o už jų rėmimą grasino kalėjimu bei tremtimi, dauguma kaimo žmonių kuo galėdami padėjo partizanams, nes jie reiškė jų lūkesčius vėl matyti laisvą tėvynę.
Partizanų vadai suprato, kad neorganizuoti, nepaklustantys vadovybei ir statutų reikalavimų nesilaikantys kovotoju būriai gali tapti nevaldomi ir žeminti partizano vardo. Todėl nuo pat partizaninio karo pradžios buvo formuojami štabai, renkami vadai,kurių įsakymams turėjo palusti visi kovotojai.
Buvo kovojama su poelgiais, žeminančiais partizano garbę. Žinomas ne vienas atvejis, kai aro lauko teismai myrip nuteisdavo nusikaltusius partizanus. Griežta drausmė ir tvarka padėjo tokiame sunkiame ir ilgame partizaniniame kare iki galo išlikti laisvės kovotojais, netapti pavieniais keršytojais.
Sunkiausia yda – tai girtavimas. Girtavimas padarė daug fizinės ir moralinės žalos tiek visai tautai, tiek partizaniniams judėjimui. Partizanų vadovybė visą laiką ryžtingai kovojo su tuo baisiu įprošiu. Kai kurios partizanų apygardos išleido įsakymus, draudžianšius ne tik partizanams vartoti, bet ir gyventojams gaminti naminę. Okupacinė valdžia visokeriopai skatino visišką moralinę gyventojų degradaciją, nes tik tokiu būdu galima galutinai palaužti tautą.
Partizanai nebuvo ypatinga žmonių rūšis. Jie atėjo į pilną pavojų miško gyvenimą. Mirtis lydėjo partisan nuo pirmųjų iki paskutiniųjų dienų
Išniekinti neatpažintų Dainavos apygardos partizanų kūnai.
Pirmaisiais okupacijos metais, kai išsilaisvinimo viltis buvo visai reali, dažnas nesusimąstydamas pasirinko partizano kelią. Dažna šeima išleido į mišką po kelis vaikus. Tėvynė partizanams nebuvokažkokia abstrakcija. Todėl nenuostabu. Kad mūšio įkarštyje kiekvienas buvo pasiryžęs pasiaukoti už kitus. Didžiausia atspara tamesmurto, kraujo ir neteisybės pasaulyje buvo tikėjimas.
Jaudinančios būdavo partizanų religinės tautinės šventės. Dėl nesibaigiančių pasalų ir gaudynių, kaimo gyventojų persekiojimo vėlesniais pokario metais partizanai stengėsi šventes švęsti taip, kad niekam neužtrauktų nelaimės. Būta ir linksmesnių grynai partizaniškų švenčių- tai priesaika ir apdovanojimų teikimas. Ne mažiau iškilmingai vykdavo apdovanojimai. Aukščiausias įvertinimas Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardo suteikimas.
Gyvenimas ekstremaliomis sąlygomis, mirties artuma skatino partizanų norą išlikti nors dvasiškai, t. y. perteikti savo jausmus ir mintis kitiems rašytine forma. Niekados Lietuvoje nebuvo tiek sukurta daug naujų dainų, kaip pokario metais. Dažniausiai tai buvo romantiški lyriniai eilėraščiai. Kai kuriuose eilėraščiuose atpasakojamas visas mūšis ar konkretaus herojaus likimas.
Kartu su savamoksliais kūrėjais kovojo ir žuvo talentingi autoriai. Ryškiausiu ir įvairiapusiškiausiu talentu apdovanotas buvo Bronius Krividas. Jų tekstai skiriasi nuo sodžiaus kultūrą reprezentuojančių kaimo jaunuolių poezijos.
Nors tarp partizanų populiariausia buvo poezija, tačiau kai kurie rašė trumpus apsakymėlius. Daugiausia partizanų rašė dienoraščius.
Laisvo spausdinto žodžio vertę Lietuvažinojo jau nuo knygnešių laikų. 1944m.LLA centrinis štabas, traukdamasis nuo fronto, leido ,, Kairines politines žinias”, ,,Karžygį” – 1945 m. susikūrus stambesniems partizanų junginiams, beveik keikviena apygarda leido savo laikraštį. Spausdinimo techniką partizanai įsigydavo įvairiais būdais : mašinėles konfiskuodavo iš valstybinių įstaigų, tipografinį šriftą pirkdavo iš spausdintuviu darbininkų.
Greta periodinių leidinių partizanai parengė nemažai poezijos rinkinių, satyrų. Be laikraščių nuolat būdavo spausdinami ir platinami atsišaukimai, kreipimaisi į jaunuomenę. Partizanų spaudo temos diktavo politinė situacija. Plačiausiai būdavo atspausdinami tarptautiniai įvykiai. Spauda buvo vienintelė tribūna, kur partizanai galėjo skelbti apie savo kovos tikslus ir kovos prasmę.
Savo ruožtu okupacinė valdžia pagrindinės spaudos leidybą traktavo kaip vieną didžiausių nusikaltimų. Legaliai gyvenantiems inteligentams dėl arešto grėsmės praktiškai buvo neįmanoma dalyvauti partizanų spaudos leidyboje.
Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadas, laikraščių „Laisvės varpas“ ir „Vyčių keliu“ redaktorius ir leidėjas Antanas Bakšys-Klajūnas.
Išvežamųjų medžioklė 1941 m. birželio 14 d. anksti rytą visose Lietuvos miestų gatvėse, visuose keliuose pasirodė enkavedistų ir vietinių komunistų sunkvežimiai. Ne vienam matant juos, kilo nelinksmos mintys. Sunkvežimiams miestuose sustojus prie namų, kaimuose prie ūkių, prasidėjo taip dažnai saugumo organų instrukcijose minima operacija, kurios lietuviai nepamirš per amžius. Ta operacija lietuvių tautai nešanti pražūtį ir mirtį buvo nežmoniškai žiauri ir skaudi kiekvienam jos paliestajam. Kur tik pasirodė operatyviniai darbininkai, ten prasidėjo verksmas, liejosi ašaros.Operatyviniai darbininkai su išvežamaisiais elgėsi nežmoniškai. Operacijų darbininkai krėsdavo išvežamųjų namus ieškodami ginklų ir kompromituojančios medžiagos. Tų paviršutinių kratų metu darbininkai grobė išvežamųjų brangesnius daiktus, o kitus nužiūrėtus daiktus pasiimdavo vėliau.
Pakrovimas į vagonus Pirmieji masiniai areštai vyko 1940 m. liepos 10-17 dienomis. Buvo suimta ir įkalinta apie 500 lietuvių valstybės ir visuomenės veikėjų, karininkų, policijos, teismų atsakingų darbuotojų. Iki 1941 m. birželio iš 6606 suimtų ir Lietuvoje kalintų asmenų į SSRS lagerius ir kalėjimus buvo išvežta apie 3500 kalinių. Pavienių Lietuvos valstybės veikėjų, pasipriešinimo okupantams dalyvių areštai negalėjo tautos sąmonėje sunaikinti valstybingumo idėjos – ji žūsta kartu su tauta. Buvo griebtasi masinio šeimų trėmimo iš Lietuvos. 1944 – 1945 m. į kariuomenę mobilizuota 82000 lietuvių; iš jų prievarta paimti 46674 žmonės. 1946 -1952 m. Sovietų Sąjungoje kas šeštas tremiamas žmogus buvo lietuvis. 1948 ir 1951 m. lietuviai sudarė net pusę SSSR tremiamų žmonių. Ypatinguosiuose GULAG`o lageriuose lietuviai buvo antra arba trečia pagal gausumą tautinė grupė – dešimtadalis visų kalinių. 1945 – 1952 m. žuvo apie 20000tremtinių, iš kurių apie 5000 buvo vaikai. Kartu su 1941 m. tremtiniais žuvo apie 28000 žmonių. Bendras sovietinio genocido ir teroro aukų skaičiu 1945 m. birželį–rugsėjį daugelyje Lietuvos apskričių buvo vykdomi gyventojų trėmimai (iš viso ištremta daugiau kaip 6,3 tūkst. žmonių). 1952 m. sausio 23 d., rugpjūčio 5 d., lapkričio 29 d. vykdyti Lietuvos gyventojų trėmimai (iš viso ištremta 312 šeimų – daugiau kaip 1,1 tūkst. žmonių). Masinio trėmimo akciją NKVD pradėjo 1941 m. birželio14 d. ir oficialiai tęsė iki 18 d., nors ešelonų formavimas ir išsiuntimas užtruko iki birželio 22 d. Formuojant ešelonus apie 5700 vyrų buvo atskirti nuo šeimų ir išsiųsti į Krasnojarsko krašto, Komijos, Molotovo, Sverdlovsko sričių lagerius ir kalėjimus. Apie 12,5 tūkst. jų šeimų narių buvo nugabenti į Altajaus kraštą (per 7000), Komiją, Tomsko sritį, Kazachiją ir kitur. 1942 m. 2795 tremtiniai, daugiausia moterys su mažamečiais vaikais, iš Altajaus krašto buvo pervežti į Jakutijos šiaurę, Lenos upės deltos salas. Atvežti į mažai apgyvendintus kraštus tremtiniai kentėjo nuo atšiauraus klimato, sunkaus darbo ir alinančios buities. Daug vaikų ir silpnesnės sveikatos žmonių žuvo jau pirmąją žiemą. Birželio tremtis palietė visus visuomenės sluoksnius, bet labiausiai nukentėjo sąmoningiausias ir aktyviausias – nepriklausomybės metais išugdyta Lietuvos inteligentija. Nuo jos daugiausia priklausė lietuvių tautos identiteto išsaugojimas ir Lietuvos gyventojų priešinimasis sovietizacijai ir kolonizacijai. 1941 m. birželio 14 d. – pirmoji masinio trėmimo diena mūsų tautos ir valstybės istorijoje liks kaip viena tragiškiausių dienų. Graudžios scenos buvo išvežamuosius suimant, bet dar graudesnės buvo juos pakraunant į prekinius ar gyvulinius vagonus. Čia vyrai buvo atskiriami nuo žmonų, vaikai nuo tėvų. Jei graudu buvo skirtis su mylima tėvyne, su turtu, tai dar graudžiau buvo skirtis su mylimais žmonėmis. Niekas negali įsivaizduoti to skausmo, to siaubo ir baimės sukausčiusių žmonių širdis. Bolševikiškasis smurtas pasiekė aukščiausią laipsnį. Bolševikiškasis chamizmas aklai keršijo tūkstančiams lietuvių kūdikių, moterų ir senelių. Prekinių vagonų langai buvo užkalti, paliekant viršuje mažą plyšelį. Nors instrukcijose buvo numatyta, kad vagonuose turi būti po 25 žmones, tačiau į daugelį vagonų buvo sugrūsta po 50-60 žmonių.Niekuo nekalti vyrai ėjo į vagonus, net nenumanydami, kad reikia atsisveikinti su žmona, tėvais, vaikais, apkabinti juos paskutinį kartą.
Moterys, vaikai ir seneliai buvo varomi į gyvulinius vagonus. Giminaičius, kurie norėjo perduoti savo pažįstamiems maisto kelionei, šiltus rūbus, sargybiniai mušė šautuvų buožėmis, neprileido prie vagono.
Iš Lietuvos per tą baisiąją savaitę išvežė dešimtis tūkstančių žmonių. Tik birželio 22 d. buvo nutraukti masiški areštai ir trėmimai į Sibirą. Tremtinių lūpos prabilo šiais žodžiais: ,,Kiek būta mūsų kaltės,/Nežinau, – /ar tikrai jos būta? / Mes gyvenome tokiu metu,/ kai niekas tikrai negalėjo žinoti / nei savo kaltės, nei kitų – / sūkurys, sūkurys, baisus sūkurys / mūsų tėviškę siaubė, / ir laukė visi – aplenks, / o gal pakels ir nutrenks / ten, už Uralo, į žalią taigos begalybę…”
Tokie žodžiai skambėjo ir iš Antano Abromaičio lūpų. Jis gyveno Likiškėlių kaime, Alytaus rajone. Jo tėvelis dirbo mokytoju pradinėje Likiškėlių mokykloje. Ištrėmimo metu Antanui nebuvo nei 10 metų. Jo tremtis tęsėsi 20 metų ir du mėnesius.1941 m. birželio 14 -ąją, ketvirtą valandą, jo šeimą pakėlė iš miego ir įsakė ruoštis išvykti, nepaaiškino nei kuo remiantis vykdoma ši represija. Su savimi leido pasiimti dvi pagalves, anklodę ir maisto kelionei. Visi Abromaičių šeimos nariai buvo sulaipinti į sunkvežimį ir nuvežti į Alytaus geležinkelio stotį, kur stovėjo gyvuliniai vagonai su grotomis apkaltais langais.
Į vagoną, kur buvo suvaryta Abromaičių šeima, atvežė dar Staniškius, Kulinkevičius, Raplauskus, Saulevičius. ,,Į mūsų pilną vagoną įgrūdo Valinčių, Alytaus milicininką su šeima.” Birželio 17-ąją ešelonas pajudėjo Kauno link. Žmonės paskutinį kartą žvelgė į savo kaimus, kur praleido vaikystę ir jaunystę. Kai traukinys sustojo Naujojoje Vilnioje, atidarinėjo vagonų duris, pagal sąrašą kvietė ir išlaipino visus vyrus, liko tik moterys ir vaikai. Vyrai buvo nuvesti į atskirą vagoną ir išvežė į Krasnojarsko lagerius.
Antanas labai džiaugėsi, nes gal per klaidą, bet iš jų vagono vyrai nebuvo iškviesti.Birželio 22-ąją traukinys pasiekė Oršą. Štai čia tremtiniai sužinojo, kad prasidėjo karas. Oršoje ešelonas išstovėjo 4 paras. Prasidėjo karštos dienos, vagone trūko oro ir vandens. Žmonės šaukė ,, vody ir vozducha”, bet į jų šauksmą niekas neatsiliepė. Dėl karščio ir vandens stokos keletas moterų apalpo. Į tualetą niekas nevedžiojo, tam reikalui buvo iš lentų sukaltas keturkampis lovelis, stovintis vagono kampe. Viename vagone būdavo apie 80 žmonių. Štai tokiomis baisiomis sąlygomis kai kurioms moterims teko gimdyti vaikus. Pagrindinis žmonių maistas buvo pasaldintas vanduo, pritrupintas duonos.
Maždaug po mėnesio ešelonas sustojo Bijsko mieste. Visiems teko išlipti iš traukinio. Moterys ant rankų laikė savo vaikučius, kurių veideliais riedėjo ašaros.Iš Bijsko žmonės sunkvežimiais buvo išvežioti po kolūkius. Abromaičių šeima pateko į Liniovsko ūkį. Motina dirbo lauko darbus, tėvas tapo kalviu.Atėjus rudeniui, vietiniai gyventojai perspėjo tremtinius, kad šiame krašte būna labai šaltos žiemos. Tėvai už uždirbtus pinigus nusipirko padėvėtų veltinių, vatinių kelnių, už vestuvinius žiedus gavo cukraus. Antanas prisimena, kaip jis, motinos prašomas, su maišeliu rankose eidavo į žirnių lauką ir rinkdavo nuo žemės žirnius. ,, Ir kiek už tuos žirnius esu gavęs rimbų, tik vienas Dievas težino.” Pareidavo berniukas kartais su kruvina nugara.
Žiemos metu Antaniuko motina dirbo kiaulių ūkyje, tad po vatinuku, paslėpusi, parnešdavo keletą bulvių.Iš kiaulių ūkio išmesdavo pastipusius paršiukus, tad žmonės naktį, paslapčia parsinešdavo juos maišuose ,,namo” ir juos valgė.Prasidėjo badas. Mirė Bernatavičių mergaitė. Laidojo ją visi lietuviai, eidami giedojo ,,Marija, Marija”.
Gyveno žmonės drėgnuose pusrūsiuose, po kelias šeimas. Artėjo 1942 m. pavasaris.Vieną dieną buvo sušaukti visi tremtiniai ir paskelbta, kad duos žemės daržams pasisodinti. Žmonės labai nudžiugo, prisipirko sėklų, sėjo, sodino, džiaugėsi, kad ateinančią žiemą nebadaus. Laimė neilgai truko. Atvažiavo vieną dieną daug vežimų, įsakė viską palikti ir lipti į vežimus.Tremtiniai buvo nuvežti į Bijsko geležinkelį, sulaipinti į vagonus ir vežami toliau, pro Krasnojarską, Bajkalą. Traukinys sustojo ant Angaros upės kranto. Vėliau baržomis Angaros upe nuplaukė į Lajarską. Iš čia sunkvežimiais vežė toliau, žmonės badavo. Iš mašinų tremtiniai vėl buvo perlaipinti ant baržų ir plukdomi Lenos upe žemyn. Čia jau jie nebadavo, gaudavo košės ir po gabalėlį duonos. Prasidėjo šalčiai, ir keliolika žmonių mirė. Reikėjo juos palaidoti, todėl garlaivys trumpam sustodavo prie kranto, kur palaidodavo mirusįjį. Taip lietuvių kaulai išbarstyti po pasaulį.
Po ilgos ir varginančios kelionės laivas sustojo. Išlipę į krantą žmonės matė tolimoje tik horizontą, jokios augmenijos, išskyrus samanas, nei gyvybės požymių.Visi kuo skubiau ėmėsi statyti barakus, kol dar sniegas nepadengė samanų. Čia buvo Trofimovskio gyvenvietė.
Mediniuose, šiltuose namuose apsigyveno visa Trofimovsko valdžia.Tremtiniai sau statėsi namus iš lentų, tarp kurių prikišdavo samanų, kurias savo mažais piršteliais pešė vaikučiai ir maišais gabeno į statybos vietą.Prasidėjo 1942 m. baisi polerinė žiema, šalčiai, pūgos. Ką tik pastatyti barakai buvo kiaurai perpučiami, todėl sienos ir lubos apšalo. Būstus žmonės apsišviesdavo balanomis. Vandenį gaudavo tirpindami sniegą. Nebuvo ko valgyti. Gaudavo tremtiniai po 400 gr. duonos, bet sunku buvo tai pavadinti duona, tai tik pašildytos tešlos gabalas.Prasidėjo ligos – cinga, dizenterija, užpuolė utelės. Mirė ištisos šeimos ir pavieniai asmenys, o medicinos pagalbos nebuvo. Žmonių mirtys tapo masiškos. Karstų niekas nekalė, nes valdžia nedavė tam reikalui lentų.Tam tikslui buvo specialios brigados, kurios užsiiminėjo lavonų išvežimu iš barakų. Lavonus traukdavo už rankų ir kojų, guldydavo ant rogių ir įsikinkę virvėmis traukė į bendrą krūvą, kur jie sustingdavo. Trofimovskio lageryje tokių brigadų buvo keturios. Darbo joms užteko per visą 1942 m. žiemą. Antanukas su savo sesute visą žiemą išgulėjo ant narų, aplipę utelėmis, skuduruose, prišalusiuose prie sienų. Jie labai nusilpo.Abromaitienė skaldė upės ledus, maišais nešė jį į Trofimovskio ,,ponų” butus ir tirpdė, kad valdžia turėtų švarų vandenį. Moteris skaldė jiems malkas, skalbė drabužius. Už darbą ji gaudavo jų maisto liekanas.
Pasibaigus arktinei nakčiai, sargybiniai pradėjo nešioti ir dalinti po barakus daigintus žirnius ir kiekvienam į kaulėtą ranką įpildavo po žiupsnelį. Davė dar po 2 kg. miltų.
Atėjo šiaurės pavasaris. Žmonės po tos baisios žiemos pradėjo judėti, vaikščioti. Antanas Abromaitis po 7 mėnesių išgulėtų ant narų, apsisukęs kojas skudurais, išėjo į lauką. Čia jis pamatė didžiulius kalnus lavonų. Iš stalbų lagerio buvo atvaryta apie šimtas kalinių, kurie ant upės kranto kirtikliais iškasė didžiulę duobę ir suvertė į ją lietuvių ir suomių lavonus.Štai taip buvo užslėpta Trofimovskio tragedija.
Birželio pradžioje tremtiniams įsakė stoti į kolūkį. Kas užsirašė, tiems davė po 10 kg. miltų. Kolūkį pavadino ,,Rybak”.Čia susidarė brigados po 12 – 15 žmonių, daugumoje moterų. Kiekviena grupė gavo po didelę valtį, irkluojamą 4 žmonių, vadinamą kungasu. Mėnesio pabaigoje upės ledai jau buvo ištirpę, tad reikėjo plaukti žvejoti, bet blogiausia, kad be jokios žvejybai tinkamos aprangos, nei šiltesnio drabužio, nei guminių batų, o vanduo tiosiog ledinis. Nežiūrint į tai, teko žmonėms bristi į upę ir traukti tinklus. Šį darbą dirbo ir vaikai. Sugautas žuvis valtimis plugdė į Trofimovską, kur jas sūdė ir dėjo į statines. Už žuvis darbininkai gaudavo miltų ir cukraus. ,,Mirties ir bado šmėklos pasitraukė.”
1943 m.rudenį žvejai patraukė valtimis į Laptevų jūros salas. Čia kuo skubiau statėsi jurtas. Jų stogus ir šonus apdėdavo žeme. ,,Namelius” tremtiniai statė arti vieni kitų, kad po pūgų galėtų vieni kitus atkasti. Nuo jurtos į jurtą buvo nutiesta virvė, kad per pūgą lengviau būtų galima pasiekti kaimyną.
Vasarą, kai užeidavo didžiulės audros ir negalima buvo žvejoti, tremtiniai sueidavo į didžiausią jurtą ir dalindavosi prisiminimais, kalbėdavosi apie Lietuvą. Jie jautėsi tartum paukščiai, išmesti iš lizdo. Jurtoje pasigirsdavo daina. Ne dainavo, o dejavo lietuvių tremtinių širdys:
,,Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus – / Ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus! / Svetima padangė nemaloni, ne! – / Tėviškėlę brangią vis regiu sapne !” Štai tokiais žodžiais Sibire apie Tėvynę dainavo gimtinės liepos ir ąžuolai, su šaknimis išrauti iš gimtosios žemės.
Sunku buvo gyventi.Vaikai pasigedo mokyklų. Nors 1943 m. Trofimovske atidarė septinmetę mokyklą, bet žvejų vaikai negalėjo jos lankyti.Žmonės, neturėdami ko valgyti, visą žiemą mito žuvimis. Kovo, balandžio mėnesiais tremtiniai veždavo iš salų malkas, jas skaldydavo ir suveždavo į prieškambarius, kai tuo metu inspektoriai savo butuose gamindavo alkoholinį gėrimą ir kortuodavo.
1964 m. salą pasiekė žinia, kad iš Lietuvos atvažiavę atstovai renka našlaičius ir veža juos į tėvynę. Iš Antano Abromaičio pažįstamų vykti į Lietuvą išsiruošė jo draugas Antanas Drutys su seseria ir keletu kitų našlaičių. Visi ten gyvenę lietuviai išlydėjo juos į kelionę tarsi Darių ir Girėną. Deja, po dviejų savaičių išvargę, nepanašūs į žmones, grįžo jie atgal į Babrovsko salą. Kelyje jie pateko į audrą ir pavėlavo į laivą.1947 m. Trofmovsko ,, Rybradov” buvo uždarytas. Tremtiniai vyko į Lenos aukštupį, dirbo miško darbus, dirbo kasyklose, statybose.
Po ketverių metų tremtinius išvežė į Jakutską dirbti prie statybų. Antanas Abromaitis baigė čia vidurinę mokyklą. Daug lietuvių jaunimo mokėsi institute – tapo pedagogais, studijavo ekonomiką.
Jau 1953 m., po Stalino mirties papūtė kiti vėjai, visi lengviau atsikvėpė, nors į Lietuvą negalėjo dar grįžti. Jaunimui leista buvo važiuoti mokytis į Novosibirską, Omską.Antanas 1956 m. vedė Nijolę Vaičiūnaitę. 1961 m. su kūdikiu ant rankų grįžo jie į Lietuvą.Tai pati laimingiausia akimirka jo gyvenime. Tėvynėje jis jautėsi saugus.Savo prisiminimuose Abraitis mini draugą, Antaną Drutį. Iš Dručių šeimos mirė tėvas, motina, du sūnūs, išliko tik jauniausias sūnus Antanas ir dukra Onutė. Šie du išgyvenę Sibiro nelaisvę žmonės yra man nepaprastai brangūs, kadangi sieja mus giminystės ryšiai: jie yra mano senelės, Julijos Drutytės – Svetkauskienės, pusbrolis ir pusseserė.
Labai sunku skaityti apie savo artimuosius, kurie toli nuo tėvynės kentė vargą ir skausmą. Kaip rašo Abromaitis, ,,dėdė” Antanas kasdien ėjo į lavoninę ieškoti savo tėvų ir brolių, bet jų niekada nerado. Sunku net įsivaizduoti, ką jis jautė. Abu jie labai troško sugrįžti į Lietuvą, bet ,,koją” jiems pakišo audra – našlaičiai nesuspėjo į laivą. Toliau jiems teko gyventi Sibire.Apie 1961 m. pagaliai Dručiai sugrįžo į Lietuvą. Po kelių metų mirė Onutė, o Andriui teko išvykti į Ukrainą. Čia jis apsistojo visam laikui, vedė rusę žmoną, susilaukė vaikų ir anūkų.
Anksčiau jis dažnai atvažiuodavo į Lietuvą ir į Lenkiją, aplankydavo giminaičius. Kadangi jis dabar jau vyresnio amžiaus žmogus, nepajėgia atvykti į Lietuvą ir pas giminaičius į Punsko kraštą, bet vis dar rašo laiškus, parsiunčia savo darbo tinklų, kuriuos turbūt išmoko nerti būdamas Sibire.
Sibiras pasiliko praeityje, bet mes, jau XXI amžiaus žmonės, negalime užmiršti tų baisių akimirkų, kurias teko išgyventi mūsų tautiečiams. Jie prisimena: ,,mes nematėme nei saulės, nebuvo nei žolės, nei lapų, tik ledu padengtos barakų sienos ir lubos, amžinai įšąlusi po kojomis žemė.” Sugrįžus į Lietuvą, tremtinių lūpos prabilo tokiais žodžiais: ,,Tėvyne, Tėvyne, / Tavęs nepamiršom, tuo ilgesiu mes gyvenom, / iš Tavęs tolimos sėmėm vilties ir stiprybės / dirbti dorai, gyventi dorai, / išlaukti, ištverti ir grįžti./ Visados atsimindavom – esam / Tavo vaikai, Tėvyne, / net ir patys mažiausi, kurių atmintis Tavęs nebesiekia.” Nė per jokius vėlesnius trėmimus nebuvo taip masiškai ardomos šeimos kaip 1941-aisiais. Dar Lietuvos stotyse dauguma vyrų buvo atskirti nuo šeimos narių ir išvežti į lagerius, o šeimos – į tremties vietas. Dažnai tai buvo paskutinis pasimatymas, nes daugelis žuvo neištvėrę itin žiaurių gyvenimo sąlygų: bado, ligų, šalčio ir nepakeliamai sunkaus fizinio darbo. Apie tremtinių mirtingumą byloja skaičiai: iš 1549 į Komiją išvežtų tremtinių į Lietuvą grįžo tik 490; 1942 m. iš Altajaus krašto į Jakutijos ASSR buvo išvežta 2785 lietuviai, grįžo tik 1157 žmonės; iš Novosibirsko srityje apgyvendintų 4 tūkst. (iš jų – apie 40 proc. vaikų) grįžo 535. 1953 m. vasario 26 d., balandžio 12 d., rugsėjo 12 d. vykdyti paskutiniai Lietuvos gyventojų trėmimai
Buvo dar trys ar keturios žmonių tremtys į Sibiro platybes. Didžiausia Lietuvos žmonių tremtis buvo 1948m. gegužę. Kad kitų valstybių tautos nesužinotų kad tremiami žmonės dirbti, tai tie trėmimai buvo pavadinti: “Pavasaris”, “Bangų mūša” “Ruduo”Tremtinės O. Abariūtės-Abarienės geležinkelio bilietas iš Taišeto į Obelius, 1956 m.
Trėmimai
1941 m. birželio 14 dieną, trečią valandą nakties, Maskvos įsakymu, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Vežė liaudies mokytojus, aukštųjų mokyklų ir gimnazijų dėstytojus, žurnalistus, teisėjus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, verslininkus, ūkininkus. Vežė iš miestų, miestelių ir kaimų. Sunkvežimiai nunutrūkstama srove slinko prie geležinkelių.Štai čia prasidėdavo drastiški ir skaudūs įvykiai. Visus vyrus, šeimų galvas, čekistai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, kad šis atskyrimas yra laikinas, tik kelionės metu. Iš tikrųjų, jų likimai jau iš anksto buvo nuspręsti, vežė juos į Šiaurės Uralo, Krasnojarsko lagerius Žmones trėmė į Sibirą: Vorkutą, Igarką, Irkutską, Karagandą, Norilską,… Tai buvo lageriai kuriuose žmonės gyveno ištremti į Sibirą. Jie turėjo labai sunkiai dirbti. Lageriuose nebuvo nei patogių lovų, nei krosnies ar kokios nors šildymo priemonės šaltą žiemą. Už darbą gaudavo 300g duonos, bei 3 rublius kuriuos pasigrobdavo žiaurūs rusai. O apie žiemą geriau nekalbėti, nes ten Sibire buvo iki -40 laipsnių celcijaus. Apsirengti jiems neduodavo. Vargšus žmones trėmė dėl to, kad jie buvo išsilavinę, kai kurie turėjo nemažai žemės. Buvo ir partizanų, kaip kitaip vadinamų miškiniais. Jie neturėdavo ko valgyti, tai naktimis eidavo kaimiečių prašyti maisto. Kai kurie duodavo ir maisto, ir drabužių, o kiti net paskųsdavo rusam ir partizanus į Sibirą dirbti išveždavo. Kiti buvo vietoj nušauti. Tremtinius mušė, nesigailėjo net mažų vaikų, žudė…
Išniekinti neatpažintų partizanų kūnai.
Gyvenimas tremtyje Kadangi išvežamieji buvo staigiai bei netikėtai užklupti ir verčiami ruoštis į tolimą, nežinomą kelionę, tai jie išgąsdinti nebežinojo, ko griebtis, ką pasiimti su savimi. Operatyviniai darbininkai užuot padėję, šlykščiai tyčiodamies ragindavo greičiau ruoštis. Vienur leisdavo su savim pasiimti kelis daiktus, o kitur išvežė žmones kaip rado. Ypač žiauriai buvo elgiamasi su tais ant kurių buvo pikti vietiniai komunistai. Nepriklausomos Lietuvos elitas (kuriam priklausė politikos bei visuomenės veikėjai, karininkai, mokytojai, teisininkai, dvasininkai, ūkininkai) sovietinės ideologijos apibrėžiamas kaip „socialiai pavojingas elementas“ ir nustumiamas į žemiausią visuomeninę padėtį. Santvarkos pasikeitimas šiems žmonėms reiškia staigų socialinį mobilumą žemyn. Paženklinti „liaudies priešų“ etikete, jie praranda nuosavybę, prestižinę visuomeninę padėtį, mėgstamą darbą, atskiriami nuo šeimos bei artimųjų ir pasmerkiami sunkiam fiziniam darbui, ligoms, badui, neretai ir mirčiai Sibiro platybėse.
. Žiemą Sibire būdavo iki -40 o C temperatūros. Tremtiniai tenai netgi mirdavo nuo tokio siaubingo šalčio, kadangi negaudavo kuo apsirengti. Į Rusijos glūdumas trėmė tik tuos žmones, kurie buvo išsilavinę, ar turėjo nemažai žemės savo vardu. Ištremtuosius mušė, šaudė, rusai net mažų vaikų nesigailėjo, jie taipogi buvo siaubingai kankinami. Niekam tremtiniai nerūpėjo išskyrus jų giminaičius, artimuosius. Kadangi tremiami žmonės pagrinde buvo išsilavinę, tai ten buvo nemažai mokytojų, kunigų, kurie net ir sunkiai siaubingomis sąlygomis gyvendami tremtyje visaip stengėsi išsaugoti savo gimtąją lietuvių kalbą. Ten, Rusijos glūdumoje jie būrėsi į įvairias grupeles visiškai slapčia, kur kurdavo. Netgi visiškai netikėtai dirbant alinantį darbą, šąlant ir kenčiant pasigirsdavo kur, ne kur poezijos, dainos žodžiai. Tai buvo tremtinių kūryba – mūsų tautos ištvermingumo ir dvasios ženklas. Kurdavo lietuviai apie paliktus savo namus, vaikus, grįžimo namo svajones. Iš tremties, iš lagerio kartkartėmis pasigirsdavo ir Antano Miškinio “Psalmių” žodžiai: “Tėvynė – šviesi vizija , svajonė.” jėgas. 1944-1953m. tremtis pasibeldė beveik į kiekvieną šeimą. Taip buvo išvežta 300 000 labiausiai išsilavinusių, kūrybingiausių ir darbščiausių Lietuvos žmonių.
Už menką duonos davinį tremtiniai turėjo atlikti sunkiausius fizinius darbus. Priverčiamieji darbai jiems buvo skiriami neatsižvelgiant į buvusią socialinę padėtį – „pačius sunkiausius, juodžiausius darbus dirbo ir kaimo žmonės, ir aukštąjį išsimokslinimą turintys žmonės“. Kolūkiuose tremtiniai dirbo statybos ar miško paruošos darbus, žvejyboje, Vorkutos anglių kasyklose. Skiriant darbus, dažnai nebūdavo atsižvelgiama net į lytį (moterims buvo skiriamas toks pat fizinis krūvis kaip ir vyrams) ar amžių (daug kur buvo naudojamasi vaikų darbu).Tremtiniai valo upės vagą ir krantus. Krasnojarsko kr., 1956 m.
Tik siaubingajam Stalinui pasimirus palengvėjo šiek tiek ištremtųjų kančios, nors rusai elgėsi su jais kaip tik norėjo. Pavasariui atėjus kaliniai sugalvojo, kad iš dilgėlių galima sriubos išsivirti, tai prisirinkę ir išsivirę pavalgė. Tai labai pastiprino jų organizmą. Bet Stalinui dar vadovaujant buvo verčiami ir 6 metų vaikai. Pagrinde jie dirbo druskų kasyklose. Net po 8 valandas per dieną, ir be jokių pertraukų. Jie klijavo maišus druskai pilti. Jiem buvo liepta per dieną suklijuoti 500 maišų, bet pajėgdavo tik 200 maišų. Ir darbo nepadarę negaudavo valgyti. Vaikai buvo atrenkami dirbimui taip: jai pakeli kastuvą- pirmyn dirbti! Druską kasti buvo beprotiškai sunku. Jie dirbdavo ir naktinėmis pamainomis. Po darbo jie vos parvilkdavo kojas namo keliasdešimt kilometrų. Kasykloje atsitikdavo ir tokių dalykų: maišydama moteris druską būdavo tokia nusilpusi nuo maisto trūkumo, kad imdavo ir įkrisdavo į karštą druską. Mirdavo iš karto. Einantis pro šalį prižiūrėtojas sumurmėdavo: – Nesilaikė saugumo technikos, viena banditka mažiau! – Betgi išgriebti… ar negalima?- nesuprasdami klausdavo jos bendradarbiai. – Valys katilą po pusmečio- išims, jei bus kas likę iš kaulų.-tai pasakęs nueidavo žiūrėti tvarkos. Bet dėl tokios mirties niekas nestabdė darbo.
Kai nebebuvo Stalino tremtyje gyvenantys ir dirbantys žmonės sugalvojo išmainyti visą savo turtą į kibirą bulvių, kurias jie pasėjo ir rudeni turėjo didelį bulvių derlių. Žmonės pasakojo, jog silpniausi buvo vežam, ir nužudomii prie ežero. Nustumdavo nuo skardžio tiesiai į ežerą. silpniausi nepajėgdavo išsigelbėti ir nusirisdavo žemyn. O stipriausi įsikibdavo į šakas ar žoles ir užlipdavo aukštyn, arba po kiek laiko irgi atsidurdavo ežere praradę visas savo jėgas.