Lenkijos-Lietuvos valstybės likvidavimas

Lenkijos-Lietuvos valstybės likvidavimas

I. Baro konfederacija ir pirmasis Respublikos žemių padalinimas

Konfederacijos kūrimasis. Ankščiau Rusija vis dėjosi bajorijos laisvių gynėja ir, kišdamasi į Respublikos reikalus, sakėsi ginanti jos laisvę. Radomo konferencijos ir 1768 m. Seimo metu Repninas jau perdaug aiškiai išėjo iš tokių bičiuliškų ribų : panieka, su kuria jis žiūrėjo į seimą, prievarta, jam besipriešinančių dvarų sunaikinimas ir senatorių ištrėmimas į Rusijos gilumą buvo jau visai nepanašūs į bičiulišką globą veiksmai. Todėl, dar nepasibaigus 1768 m. Seimui, dalis Lenkų bajorijos, susirinkusi Baro miestely (Polodėje), susimatė į konfederaciją kovoti su Ruusijos priespauda ir už senąsias bajorų laisves. Labai greit judėjimas apėmė visą Lenkiją ir Lietuvą. Visur bajorija ėmė burtis ir dėtis prie konfederatų.

Konfederatai ir jų kovos. Konfederatai, nors dauguma buvo karaliaus priešai, tačiau iš karto nesiskelbė prieš jį kovoją. Jie ėjo tik prieš karaliaus ir Čartoriskių siekiamas reformas. Todėl visi, kas palaikė reformas, negalėjų prie jų dėtis, nors ir piktinosi rusais. Karalius buvo įsitikinęs, kad su rusais kovoti neįmanoma, kad tegalima daryti tai, ką jie leidžia. Todėl jis, pasitaręs su seenatu, pradėjo su konfederatais derybas, o kartu nusiuntė prieš juos savo ir rusų kariuomenę. Konfederatų žymiausios jėgos buvo išblaškytos, vadai persikėlė į užsienį, bet visame krašte liko atskiri partizanų būriai. Be to, konfederatams pasisekė gauti paramos : tuo tarpu Rusijai paskelbė karą Tu

urkija, konfederatams padėti apsiėmė Prancūzija, juos palaikė ir Austrija. Žodžiu, jų pusėn stojo visi Rusijos priešai ir konkurentai. Prancūzija net davė pinigų ir atsiuntė karui vadovauti karininkų; jų vyriausiasis buvo vėliau, Prancūzų revoliucijos metu, labai pasižymėjęs generolas Diumurjė (Dumouriez). Netvarkingas partizaniškas kovas jis bandė perorganizuoti į reguliarų karą, bet jam nepasisekė, nes patys konfederatų vadai tarp savęs nesutiko, jie visi norėjo būti pirmaisiais ir nenorėjo pasiduoti kieno nors valdžiai.

Karalius, tuo tarpu, jau buvo beketinąs irgi prisidėti prie konfederatų (jo kariuomenė prieš juos jau nebekariavo). Bet kaip tik tuo metu konfederatai pasiskelbė nepripažįstą Stanislovo Augusto ir kovoją už jo pašalinimą. Jie manė, kad Respublikos sostą paskelbus laisvu, jų pusėn stos visos valstybės, kurios į sostą norės pasodinti savo kandidatą. Bet išėjo kitaip. Į sostą daug konkurentų nebuvo. Maža to, Europos valdovus konfederatai nuteikė prieš save, pasikėsindami į karaliaus laisvę. Vieną naktį konfederatų būrys Varšuvos gatvėje sučiupo važiuojantį karalių ir gabeno jį į savo stovyklas. Tik tamsią naktį, jiems paklydus ir pakrikus, karaliui pasisekė grįžti į Varšuvą. Tai buvo karališkos didybės įžeidimas, kuriam nė vienas Europos valdovas negalėjo pritarti. O be to, kaip tik tuo metu ir tarptautinė politika pakrypo konfederatų nenaudai.

Pirmasis Respublikos padalinimas (1772 m.). Turkijai karas su Rusija nesisekė: Rusija užėmė Moldaviją su Valakija. Tačiau Austrija, ne

enorėdama leisti Rusijai pasilikti tų žemių, jau ruošėsi įsikišti į karą. Tuo tarpu Prūsų Fridrikas Didysis iškėlė mintį, kad Rusija tas žemes grąžintų Turkijai, gaudama už tai atlyginimą iš Respublikos žemių. Už leidimą užimti dalį Lietuvos ir Lenkijos žemių jis reikalavo ir sau dalies. Kotryna* bemeilijo palikti Respubliką neliestą, negu leisti pasinaudoti Prūsijai. Bet tuo atveju, prieš ją galėjo stoti Austrija drauge su Prūsija. Todėl, po ilgų derybų, ji pagaliau sutiko su pasidalinimo mintim. Tam kurį laiką priešinosi tiktai Marija Terezija, kuri net padarė puolimo bei gynimosi sutartį su Turkija, kviesdama ir Prancūziją į pagalbą prieš Respublikos padalinimą. Bet Prancūzijoje jau buvo pasikeitę ministeriai; naujasis užsienio reikalų ministeris vengė konfliktų ir Austrijos siūlymui buvo abejingas. Tad Austrija, nenorėdama viena kariauti prieš Rusiją ir Prūsiją, sutiko su padalinimu; ji tik pareikalavo ir sau dalies. Tuo būdu 1772 m. Rugpjūčio 5 d. buvo pasirašytas visų 3 valstybių traktatas. Juo kiekvienai buvo numatyta tam tikra dalis, kurias jos tuojau po to ir okupavo.

Rusija užėmė rytinę didžiosios Lietuvos kunigaikštijos dalį iki Dauguvos ir Dniepro. Tuo būdu Rusijai teko Latgala, šiaurinė dalis Polocko vaivadijos su pačiu miestu, beveik visos Vitebsko ir Mstislaulio vaivadijos ir dalis Minsko vaivadijos. Austrija užėmė dalį Mažlenkių ir Galicijos, o Prūsija – Lenkijos Pavyslį ir Varmijos vyskupystę. Le
enkijai Prūsijoj buvo paliktas tik laisvas Dancigo miestas ir kyliu į ją įsikišęs Tornas.

Tuo būdu Prūsų karaliaus valdomas Brandenburgas buvo sulietas į vieną valstybę su Prūsija. Iš visų tų trijų valstybių daugiausia pasinaudojo Prūsija. Sujungusi savo valstybę į vieną plotą ir ją žymiai padidinus, buvo pagaliau įvykdytas Prūsų karalių siekimas iškelti savo valstybę į pirmaeilių Europos galybių tarpą.

Konfederacijos galas. Įsiveržusios sąjungininkių valstybių kariuomenės savo dalis užėmė be jokio pasipriešinimo. Konfederatai pakriko, jų vadovybė, iki tol gyvenusi Austrijoj, iš ten turėjo išsikelti ir, jau niekur nerasdama paramos, turėjo grįžti ir nusileisti.

Ir šiuo metu didžiausią atsparumą parodė tas pats Radvila. Apgautas Repnino Radomo konfederacijos metu, jis prisidėjo prie Baro konfederacijos, bet neilgai laikęsis Lietuvoje, vėl išvyko į užsienį ir užsiėmė daugiausia diplomatija. Jis ilgai negrįžo, net visiems nusileidus, vis svajodamas prieš Rusiją sukelti Prancūziją ir Turkiją. Bet jam nesisekė: išbuvęs emigracijoj net kelerius metus, turėjo pagaliau grįžti ir susitaikyti su karalium (1777 m.)

II. Padalinimo patvirtinimas 1773 – 1775 m. seime

Rusijai, Prūsijai ir Austrijai užėmus sau pasiskirtas sritis ir likvidavus konfederatus, reikėjo dar sutvarkyti santykius su pačia Respublika. Reikėjo gauti iš jos padalinimo patvirtinimą ir padaryti su ja taikos sutartį.

Tuo tarpu Respublikoje visi buvo apkvaišinti padalinimo ir nežinojo, ką veikti. Karalius iš pradžių dar bandė rasti sąjungininkų kitose valstybėse ir gi

intis, tačiau niekas nedrįso kariauti prieš 3-jų tokių galingų valstybių sąjungą. Todėl, joms reikalaujant, karalius sušaukė seimą (1773 m.).

Krašte visur buvo pilna svetimos kariuomenės, ir į seimą prilindo daugiausia visokių papirktų atstovų; doresnieji bajorai seimo šalinosi (daugelis, ir išrinkti atstovais, neatvažiavo į seimą). Rusų ir Prūsų atstovų pastangomis seimas buvo sukonfederuotas, nes buvo bijomasi, kad kas nors jo neišardytų. Jam vadovavo vieni parsidavėliai, daugiausia Rusijos papirkti. Visiems darbams vadovavo naujas Kotrynos II atstovas Štakelbergas. Kad darbas lengviau eitų, t.y. kad lengviau būtų suvaldyti atstovus, visas seimas nedirbo: visus reikalus svarstė tik iš seimo narių ir senatorių sudaryta 30 žmonių delegacija, o seimas, protarpiais susirinkdamas, tik patvirtindavo jos priimtus įstatymus. Šitaip buvo patvirtintas padalinimas, perorganizuotas visas valstybės aparatas ir naujosios santvarkos, neliečiamybės garantija pripažinta visoms trims padalinimo dalyvėms valstybėms. Tuo būdu toliau Respublikoje nieko nebegalėjo būti pakeista,dėl ko nebūtų gautas tų trijų valstybių sutikimas.

1768 metais garantija buvo pripažinta vienai Rusijai. Dabar garantijos idėja buvo taip pat jos iškelta. Vėliau, vėl visą globą pasiėmė viena Rusija, kuri dar ilgai laikė Lietuvoje ir Lenkijoje savo kariuomenę: garantija jai dar buvo pripažinta atskiru aktu. Su ja Respublikos reikalais artimai bendradarbiavo tiktai Prūsija. Austrija čia kišosi kuo mažiausiai, nes buvo užsiėmusi savo reikalais ir į savo sąjungininkių šeimininkavimą žiūrėjo labai nepalankiai.

III. Valstybės perorganizavimas 1773-1775 m. Seime

Kardinalinės teisės. Per 5-ius konfederacinių karų metus visa valdžia iširo. 1768m. seimo patvirtintos konstitucijos nespėjo įsigalioti gyvenime. Todėl šitam padalinamajam seime kilo reikalas Respublikos gyvenimą geriau sutvarkyti. Karalius ir dabar nusileido Kotrynai; kaip malonę, gavo iš jos teisę padaryti kai kurių administracinių pagerinimų. Tačiau visi anarchijos pradmenys pasiliko. Buvo patvirtintos 1768 m. vad. kardinalinės teisės, kurių garantu vėl tapo Rusija ir jos sąjungininkės. Jose buvo pakeistas tik vienas kitatikius (disidentus) lietęs punktas: jų teisės buvo suvaržytos, ir į seimą galėjo pakliūti tik 3 disidentų atstovai, t.y. po 1 iš Lietuvos, Didlenkių ir Mažlenkių; jų senatorių negalėjo būti nė vieno; jų naujai pastatytose bažnyčiose buvo uždrausta skambinti varpais. Buvo palikta ir liberum veto, ir karalių elekcija ir bajorijos teisė neklausyti karaliaus, nevykdant pacta conventa punktų. Bet kariuomenės skaičių buvo leista padidinti iki 35.000 (nuo 1717 m. Respublika turėjo teisę laikyti tik 24.000 kariuomenės). Tuo pat metu buvo suorganizuotas lig šiolei nebuvęs centralinės valdžios organas, pavadintas Nuolatine Taryba.

Nuolatinė taryba. Rusija norėjo Respubliką pasilaikyti savo įtakoje. Bet ji iš praktikos žinojo, kad suvaldyti padriką valstybę, kurioje kiekviena jos priešininkė valstybė galėjo susikurti bajoriją, yra labai sunku ir daug atsieina. Todėl ji nusprendė suorganizuoti tvirtesnę centro valdžią, kuri geriau valdytų ir kartu varžytų karalių, neleistų jam niekad iš Rusijos įtakos išsprūsti. Šitoks organas turėjo būti Nuolatinė Taryba. Rusija tikėjosi galėsianti ją laikyti savo įtakoje, prižiūrėti jos narių parinkimą, o per ją tikėjosi valdysianti visą kraštą. Po ilgų derybų Nuolatinė Taryba buvo sudaryta. Iš tikro ji visą laiką liko Rusijos ambasadoriaus įtakoje, nes jis stropiai prižiūrėjo jos narių parinkimą. Vis dėlto per kelioliką savo veikimo metų Taryba daug ką padarė. Ji buvo pirmoji centro valdžia.

Nuolatinė taryba susidėjo iš 18 senatorių ir 18 atstovų; 2/3 jų turėjo būti lenkai ir 1/3 lietuviai. Kiekvienas ordinarinis seimas (jis susirinkdavo kas 2 metai) pusę tarybos narių turėdavo pakeisti naujais arba perrinkti iš naujo. Visa taryba buvo padalinta į 5 departamentus (jų kiekvienas vedė atskirus reikalus)- karo, iždo, užsienio, policijos, arba administracijos, ir teisingumo. Buvo paliktos taip pat Čartoriskių įsteigtos karo ir iždo komisijos, kaip vykdomieji organai; Nuolatinė Taryba visą veikimą turėjo tik prižiūrėti, aiškinti įstatymus ir spręst kylančius konfliktus. Ji buvo bendra Lietuvai ir Lenkijai, o anos komisijos ir kiti organai liko, kaip buvę, atskiri. Tuo būdu Nuolatinė Taryba tų atskirų organų veikimą tik prižiūrėjo, jį derino, o atskiri Lietuvos ir Lenkijos valdžios aparatai (komisijos, teismai, ministeriai) vykdė įstatymus gyvenime.

Karaliaus valdžia buvo labai susiaurinta: jis pasidarė tik Nuolatinės Tarybos pirmininku ir turėjo pasirašinėti visus Tarybos balsų dauguma priimtus nutarimus; valstybės dvarų ir vietų dalinimas iš jo buvo atimtas: urėdo pareigas turėdavo atiduoti visada vienam iš 3 Nuolatinės Tarybos pasiūlomų kandidatų. Bet vis dėlto,tai karaliui blogu neišėjo. Jis pamažu paėmė Tarybą į savo įtaką, o svarbiausia, kad,įvedus Nuolatinę Tarybą, ištisą eilę metų nebebuvo jokių sąmyšių. Kaip ir anksčiau, karalius stengėsi visą laiką veikti, taikydamasis prie Kotrynos II ir jos ambasadoriaus norų. Be to, jis pamažu sugebėjo patraukti į savo pusę didžiąją dalį bajorijos. Visų pretenzijas sunaikinti jam buvo nelengva; bet, stengdamasis būti teisingas, nepamiršdamas nė vieno prašančio, jis įgavo daugiau pasitikėjimo ir tapo iš tikro mylimas. Pirmoje valdymo pusėje jis buvo nekenčiamas ir niekinamas,o Nuolatinės Tarybos valdymo metu, pasidarė visiems artimas, savas. Todėl ir valdžios „apkarpymas“ jam neišėjo į bloga.

IV. Nuolatinės Tarybos periodo reikšmė Lietuvai

Nuolatinės Taryba gyvavo 14metų (iki 1789 m.). Ji turėjo didelę reikšmę Lietuvai. Iki tol Lietuva ir Lenkija buvo visiškai atskiros valstybės, kurios turėjo visiškai atskirai organizuotą savo valdžią. Bendrą jos turėjo tik valdovą ir retai tesusirenkantį seimą, kurie abiejų valstybių artėjimui jau buvo labai dideli veiksniai. Tiesa, Nuolatinė Taryba nė vienoje valstybėje nieko nevaldė; ji tik prižiūrėjo atskirų valstybinių valdžių veikimą, t.y. perėmė maždaug karaliaus turėtąsias teises. Bet jau tas vienas dalykas, kad Taryboje buvo net 2/3 lenkų ir tik 1/3 lietuvių, rodo, kad joje visada daugiau galėjo lenkai, ir, jei Lietuva būtų pradėjusi kokią nors savarankišką politiką, jie būtų galėję kliudyti. Be to, daug reiškė pats faktas, kad Nuolatinėje Taryboje sėdėjo lietuviai kartu su lenkais, kad tiek lenkai, tiek lietuviai žiūrėjo į Tarybą, kaip į savą valdžios organą, kad stengėsi pasidaryti jos nariais arba jos nariams prisigerinti. Todėl pati Taryba dar labiau artino jau gana glaudų Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimą, kuris Stanislovo Augusto laikais ir be Tarybos buvo gerokai pažengęs.

Lietuvos ir Lenkijos didikai ypatingai ėmė bendrauti, kai ėjo didžiausios jų varžytinės dėl valdžios, karalių Saksų laikais. Tada besivaržydami didikai būrėsi į partijas, nepaisydami, kad nepriklauso tai pačiai valstybei; buvo svarbu tik gauti daugiau sąjungininkų ir nugalėti savo konkurentą. Stanislovo Augusto laikais ponų varžytinės tokių griežtų formų jau nebeįgaudavo, nes dabar karalius kaskart vis labiau ėmė diktuoti savo politiką. Tačiau tuo pat metu ne tik didikus, bet ir visą abiejų valstybių bajoriją artino jau kiti reikalai. Pirmiausia, visi bendrai kovojo prieš karalių (todėl Radomo konferencijai net Lenkijoje vadovavo lietuvis Radvila). Be to, Baro konferencijos metu vėl abiejų valstybių bajorija bendrai kovojo su rusų priespauda. Visa tai, žinoma, ją dar labiau artino. Vienodos abiem valstybėm problemos ir vienodi pavojai abiejų kraštų bajorijai ėmė atrodyti vienu bendru pavojum. Todėl bajorija dar labiau pradėjo jaustis sudaranti ne tik vieną visuomenę, bet net ir vieną valstybę.

Be Nuolatinės Tarybos, kaip tik to pat padalinamojo seimo metu, buvo įkurtas dar vienas bendras Lietuvai ir Lenkijai organas. Tai buvo vadinamoji Edukacinė Komisija, kuri perėmė kaip tik tuo metu panaikinto Jėzuitų ordino mokyklas ir ėmė rūpintis visu švietimu.

(Kultūrinė ir ekonominė būklė XVIII a. Gale)

V. Jėzuitų ordino panaikinimas ir Edukacinės Komisijos įkūrimas (1773 m.)

Edukacinė Komisija. Kaip tik tuo metu, kai susirinko 1773 m. seimas, atėjo popiežiaus bulė, kuria jis uždarė visų pulte puolamą jėzuitų ordiną. Tiek Lietuvoj, tiek Lenkijoj dauguma mokyklų, o taip pat ir Vilniaus akademija buvo kaip tik jėzuitų išlaikomos. Todėl tuojau kilo klausimas, ką daryti su liekančiais didžiuliais jų turtais ir kam pavesti mokyklas. Buvo nutarta visus jėzuitų turtus panaudoti švietimo reikalams ir įsteigti vadinamąją Edukacinę Komisiją, kuri rūpintųsi mokyklomis. Ji tuojau turėjo perimti į savo valdžią visas buvusias jėzuitų mokyklas ir jų pajamas. Taip pat jai buvo pavesta visų kitų mokyklų priežiūra. Komisija buvo įkurta bendra Lietuvai ir Lenkijai.

Komisija turėjo rūpintis tik pačiu mokymu, vadovėliais ir pinigų sunaudojimu. Visi buvusieji jėzuitų dvarai, seimo nutarimu, buvo išnuomoti bajorams neribotam laikui. Šitam darbui atlikti Lietuvoje ir Lenkijoje buvo sudaryta po atskirą Dalomąją Komisiją. Pinigai, gaunami iš Lietuvoje buvusių jėzuitų dvarų, pirmiausia ėjo Lietuvos mokyklų reikalams. Bet kadangi Lietuvoje jėzuitų turtų buvo daug daugiau, negu Lenkijoje, tai ir pajamų Lietuvoje buvo daugiau. Lenkijos mokykloms savų pajamų nepakankant, joms būdavo pridedama dalis Lietuvos pajamų. Todėl Lietuvos bajorija nuolat pyko ir reikalavo nuo mokyklų atliekamas sumas skirti Lietuvos kariuomenei, o ne Lenkijos mokykloms. Tačiau šitas klausimas visą laiką liko neišspręstas.

Naujoji mokyklų sistema. Edukacinė Komisija perorganizavo visą mokyklų tinklą. Pirmiausia, Lietuvoje ir Lenkijoje buvo padaryta po vieną vyriausiąją mokyklą, kuriai priklausė visų kitų krašto mokyklų priežiūra. Tokia, Vyriausiąją Lietuvos Mokykla, buvo pavadinta buvusi jėzuitų Vilniaus akademija. Toliau visas kraštas buvo padalintas apygardomis, o šios apygardėlėmis. Lietuvoje tokių apygardų su 7 metų mokyklomis buvo 4, o apygardėlinių mokyklų su 6 metų kursu buvo 21, tad iš viso buvo 25 mokyklos. Pradžios mokyklos buvo kuriamos prie visų parapijų, o joms reikalingiems mokytojams paruošti, Vilniuje buvo įsteigta mokytojų seminarija.

Be tų, pačios Edukacinės Komisijos išlaikomų mokyklų, dar buvo likusių ir tebeveikė nemaža vienuolynų mokyklų; tebebuvo dar keletas ir protestantų mokyklų. Stanislovas Augustas, renkamas karalium prisižadėjęs, netrukus įkūrė kadetų korpusą Varšuvoje. Ten irgi mokėsi daugelis Lietuvos bajoraičių karininkais. Šios mokyklos išlaikymui Lietuvos iždas duodavo 1/3 lėšų, todėl Lietuvos bajorija buvo nepatenkinta ir nuolat reikalaudavo, kad už tuos pinigus ir Lietuvai būtų įsteigta tokia pat mokykla Vilniuje. Tik Radvilos savo Nesvyžiaus dvare įsteigė mažesnę kadetų mokyklą daugiausia savo reikalams. Be to, dar buvo įkurta kadetų mokyklėlė Gardine. Tačiau Varšuvos kadetų mokykla visiems buvo pavyzdžiu, ir visi žymesnieji bajoraičiai vyko mokytis ten.

VI. Lietuvos mokyklų būklė Edukacinės Komisijos laikais

Jėzuitų turtai, ypač Lietuvoje, buvo nepaprastai dideli. Visus jų turtus surašius, pasirodė, kad metinės pajamos iš jų Lietuvoje siekė 522.847, o Lenkijoje – 383.819 auksinių. Be to, jėzuitai turėjo daug išskolintų kapitalų; Lietuvoje jų buvo išskolinta 2.438.339, o Lenkijoje net 4.753.877 auksinių. Tiek už išnuomotus dvarus, tiek už kapitalus Edukacinei Komisijai buvo mokama 4.5%.

Greit pasirodė, kad Dalomosios Komisijos su tais turtais savivaliauja – dvarus labai pigiai dalina savo artimiesiems, o pinigus tiesiog vagia. Todėl 1776 m. tos komisijos buvo panaikintos, ir visi turtai pervesti Edukacinei Komisijai. Bet pinigų grobstymas nesiliovė: dažnai jų pritrūkdavo net mokykloms, ir jos pradėjo skursti.

Mokyklų priežiūra dabar buvo pavesta Vyriausiajai Lietuvos Mokyklai. Ji buvo suskirstyta į dvi kolegijas. Vadinamojoje moralinių mokslų kolegijoje buvo mokoma filosofijos, teologijos ir teisės mokslų. Fizinėje kolegijoje buvo mokoma gamtos mokslų, matematikos ir medicinos. Tuo būdu V.Mokykloje buvo dėstomi visi to meto universitetiniai mokslai. Dauguma dalykų tebebuvo dėstoma lotyniškai, tik kai kurie dalykai – lenkiškai (galutinai lenkų kalba čia buvo įvesta tik 1816 m., t.y. jau universiteto laikais).

Visame krašte, be to, buvo sudarytos 4 apygardos, kurių kiekvienoje buvo po vieną 6 klasių apygardinę ir po keletą triklasių apygardėlinių mokyklų. Apygardinėse mokyklose mokslas buvo išeinamas per 7 m. (V kl. tekdavo būti 2 m.); apygardėlinėse mokyklose visos klasės buvo dvimetės, todėl mokslas jose trukdavo tik 6 metus.

I Gardino apygardoj apygardėlinių mokyklų buvo šiose vietovėse: Vilniuje, Volkoviske, Višniove, Pastoviuose, Lydoje, Merkinėje ir Ščucine; II Naugarduko apygardoje jų buvo Minske, Cholopieničiuose, Nesvyžiuje, Slucke, Bobruiske, Berezvieče ir Lužkose. III Brastos apygardoje tų pat mokyklų buvo Pinske, Bialoje, Dombrovicoje, Liubešave ir Žuravicuose. IV Kražių apygardoje buvo Kaune, Kretingoje, Panevėžy, Raseiniuose ir Ukmergėje.

Ne visos tos mokyklos buvo išlaikomos Edukacinės Komisijos – dalis jų tebebuvo išlaikoma vienuolynų. Ypač daug mokyklų tebeturėjo pijarai. Edukacinė Komisija nė vienos vienuolynų mokyklos nepriėmė į savo žinią, nors mokymą jose vis dėlto prižiūrėjo.

Pradžios mokyklos ir toliau liko prie vienuolynų ir parapijų, tik dabar jų buvo daug daugiau įsteigta.

Naujoviška mokyklų linkmė. Mokyklų reformatoriai buvo kupini šviečiamosios prancūzų literatūros idėjų, ir jų sukurtoji mokykla buvo jau liberališka. Kai naujoji mokykla išauklėjo jaunąją kartą, ši jau nebegalėjo susikalbėti su senąją. Tuo būdu bajorų visuomenė kultūriškai suskilo. Valstybės atžvilgiu senoji karta buvo konservatyvi ir bajoriškųjų laisvių garbintoja, o jaunoji karta išdidžiai siekė reformų. Tad paskutiniaisiais Respublikos gyvavimo padarytosios reformos buvo jaunosios kartos darbas.

Edukacinės Komisijos idėja buvo tikrai vykusi: tai buvo iš viso pirmas atsitikimas Europoj, kad švietimą paėmė į savo žinią pati valstybė. Iš to būtų galėję išeiti nemaža naudos, jei žmonės, kurie dirbo tą darbą, būtų buvę sąžiningesni. Bet to meto bajorija ir didikai buvo įpratę visur, kur tik prikišdavo savo pirštus, pasipelnyti. Užtat dauguma mokykloms skirtų pinigų žūdavo visokių agentų kišenėse, ir mokyklos pradėjo skursti.

Žymesnieji mokyklų kūrėjai. Iš žmonių, kurie rūpinosi Lietuvos mokyklomis, žymiausias buvo vicekancleris Jokimas Chreptavičius. Tai šviesiausioji XVIII amžiaus pabaigos Lietuvos asmenybė,- žmogus, morališkai nesusiteršęs, doras, teisingas, darbštus, nepaprastai išsimokslinęs ir didelis knygų mėgėjas. Edukacinės Komisijos įkūrimas buvo jo sumanymas. Vėliau, tvarkant Lietuvos mokyklas, jis buvo viso to darbo siela.

Ne mažiau nuopelnų iš pradžių turėjo ir Vilniaus vyskupas Masalskis. Tai buvo labai išsimokslinęs, didžios išminties, bet menkos moralės vyras. Todėl ir jo reikšmė nevienoda. Iš vienos pusės, jis buvo gobšus turtų graibstytojas, kuris daug sunaudojo visuomenės pinigų. Taip pat jis buvo ir vienas iš daugelio rusų parsidavėlių. Bet iš kitos pusės, jis buvo didelis mokslo ir meno globėjas. Jo pastangomis buvo pastatyta ir dabar tebestovinti gražioji Vilniaus katedra ir didingieji vyskupų rūmai Verkiuose (dabar jų jau nebėra). Jis buvo ir pirmasis Edukacinės Komisijos pirmininkas. Ypač didelis jo nuopelnas buvo tas, kad visose plačios Vilniaus vyskupijos parapijose buvo įsteigtos pradžios mokyklos (būdamas vyskupas, jis įsakė visiems savo kunigams steigti mokyklas, o vėliau per dekanus jas prižiūrėjo). Tačiau, netvarkingai gyvendamas, jis pritrūkdavo, ir sunaudojo savo reikalams dalį mokyklų lėšų. Po kelerių metų padaryta revizija atidengė 300.000 auksinių išeikvojimą (didelę tos sumos dalį buvo išeikvoję vyskupo agentai, tačiau už viską teko jam atsakyti). Dėl to jis buvo pašalintas iš komisijos pirmininko vietos. Pirmininku tuomet tapo karaliaus brolis. Masalskis liko komisijos nariu, bet įsižeidęs jau nebesirūpino mokyklomis, ir jo vyskupijoje gražiai klestėjusios pradžios mokyklos vėl sunyko. O tai reiškė, kad jos sunyko beveik visoje Lietuvoje, nes Vilniaus vyskupija tada apėmė visą didžiąją kunigaikštiją, išskyrus Žemaičius.

VII. Socialinis Lietuvos gyvenimas XVIII amžiaus gale

Reformų sąjūdis. Stanislovo Augusto laikais valstybės gyvenime pradėjo rodytis gerėjimo žymių – buvo padaryta reformų. Tiesa, pirmosios Čartoriskių reformos buvo tuojau apgriautos. Jas apgriovė Rusija, kuri kaskart vis labiau ėmė kištis į Respublikos vidaus reikalus. Jos ambasadorius čia pasidarė visagalis; beveik nuolat Lenkijoje ir Lietuvoje buvo rusų kariuomenės dalių. O visa tai pirštu prikišamai rodė bajorijai, jos senasis posakis, kad Respublikoje laikosi tvarka, yra neteisingas. Tai vertė ją susirūpinti, kaip susitvarkyti, kad būtų galima pašalinti tą priespaudą. Be to, iš Vakarų atėjusios šviečiamosios literatūros įtakoj, o ypač po mokyklų reformos, visuomenės švietimas pakilo. Atsirado net laikraščių, buvo spausdinama daugybė visuomenės santvarką nagrinėjančių ir reformas siūlančių raštų. Pakilo net ekonominis gyvenimas. Tačiau visas tas judėjimas lietė tiktai bajoriją; plačiųjų visuomenės sluoksnių būklė beveik nepasikeitė.

Miestai. Miestiečiais ir valstiečiais tuo tarpu niekas nesirūpino, tik spaudė, kad jie sumokėtų daugiau mokesčių. Miestai buvo net dar labiau suvaržyti. 1768 m. visi miestai buvo pavesti seniūnų priežiūrai, o 1776 m. seimas iš visų mažesniųjų Lietuvos miestų atėmė savivaldybes. Tuo būdu miestiečiai pasidarė tokie pat beteisiai, kaip ir valstiečiai. Jie tik tuo tesiskyrė nuo valstiečių, kad nėjo baudžiavos, o mokėjo mokesčius. Šiaip, kaip ir valstiečiai, jie priklausė nuo pono. Jei jie priklausydavo nuo karališkojo dvaro, tai jų teisėju būdavo ir valdovu būdavo seniūnas, o jei priklausydavo nuo privatinio dvaro, tai jų teisėju ir valdovu būdavo jo savininkas (savivaldybės, arba vadinamosios magdeburginės, teisės buvo paliktos tiktai Vilniui, Trakams, Kaunui, Lydai, Naugardukui, Volkoviskui, Pinskui, Minskui, Mozyriui, Brastai ir Gardinui).

Miestuose gyvenę žydai taip pat skurdo. Beveik vieninteliu jų verslu pasidarė smuklių išlaikymas. Daugelis jų išsikėlė į kaimus, kur nuomojo bajorų pastatytas smukles.

Valstiečiai dar labiau skurdo. Blogiausia, kad jie visiškai neturėjo jokių teisių. Privatiniuose bajorų dvaruose jie buvo visiškoje pono valdžioje, ir ponas juos išnaudojo, kiek tik galėjo. Pasiskųsti nebuvo kam. Kiek geriau buvo bažnytiniuose ir valstybiniuose dvaruose, nes ten valstiečių teisės buvo surašytos tam tikruose aktuose, vadinamuosiuose inventoriuose. Mat, tenai reikėdavo žinoti, kokias pareigas eina valstiečiai: kai tekdavo tuos dvarus perduoti naujam ponui, arba kai tam tikra komisija tikrindavo dvaro pajamas, reikėdavo žinoti, kiek iš jų imti mokesčių (1/4 visų karališkųjų dvarų – seniūnijų ir tenutų – pajamų būdavo atiduodama kariuomenės reikalams). Kokios pareigos būdavo pažymėtos tuose inventoriuose, tokias valstiečiai turėdavo eiti ir tiems dvarams. Jei kartais koks seniūnas nenorėdavo to laikytis, reikalaudavo daugiau, tai valstiečiai galėjo skųstis. Žinoma, valstiečiams skųsti poną jo paties draugams ar giminėms buvo gana sunku, ir dažniausiai jie nieko nelaimėdavo, priešingai, kartais būdavo net jie patys apkaltinami maišto kėlimu ir, pakvietus kariuomenę, skaudžiai nubaudžiami. Bet vis dėlto perdaug toli nukrypti nuo inventoriaus pažymėtų pareigų, daug daugiau reikalauti iš valstiečių būdavo nepatogu.

Baudžiavos panaikinimo klausimas. Apie baudžiavos panaikinimą bajorijos dauguma nenorėjo nė girdėti. Po I-ojo padalinimo buvo ketinta paruošti visų Respublikos įstatymų kodeksą. Darbas buvo pavestas vienam išsimokslinusiam Lenkijos ponui – Zamoiskiui. Jis dirbo kelerius metus, pasitardamas su visais labiau išsimokslinusiais žmonėmis. Vienas artimiausiųjų jo bendradarbių buvo Lietuvos vicekancleris Jokimas Chreptavičius. Kodeksas (statutas) 1780 m. buvo pateiktas seimui patvirtinti. Jame buvo nuostatų, palengvinančių valstiečių būklę ir paimančių juos į įstatymo globą. Kadangi projektas buvo iš anksto išspausdintas, tai bajorija šaukte šaukė ant jo dar seimeliuose, o atstovai, susirinkę į seimą, atmetė jį net nesvarstę. Atmetė jį svarbiausia dėl valstiečiams duodamų palengvinimų. „Mužikus nori padaryti bajorais, o mus – mužikais“,- šaukė bajorija. (Lietuvos bajorija to kodekso įvedimui priešinosi dar ir dėl to, kad jis buvo skiriamas abiem jungtinėm valstybėm: Lietuva norėjo išsižadėti savo statuto, t.y. savo atskirų teisių).

Baudžiavos naikinimas atskiruose dvaruose. Tačiau šiuo metu vienas kitas iš šviesesniųjų bajorų ir didžiūnų suprato, kad valstiečių vergovė ne tik nežmoniška, bet ir nenaudinga patiems darbininkams. Todėl kai kurie iš jų patys savo iniciatyva išlaisvino valstiečius, sau pasilikdami tik žemę. Su tokiais laisvaisiais valstiečiais jie darė sutartis, pagal kurias valstiečiai apsiėmė dirbti pono žemę ir mokėti jam tam tikrą mokestį, arba duoti tam tikrą dalį derliaus (pvz., vicekancleris Chreptavičius ėmė iš visų savo atleistųjų valstiečių 1/3 derliaus). Atleistiesiems valstiečiams pareigų buvo paliktos tiktai talkos, dvaro sargyba ir važinėjimas dvaro reikalais. Lietuvos referendorius kanauninkas Povilas Bžostauskas visus savo Merkinės dvaro (prie Turgelių, netoli Vilniaus) valstiečius atleido vien už piniginį mokestį ir net davė jiems savivaldą. Iš dalies atleido nuo baudžiavos kai kurių savo dvarų valstiečius ir Vilniaus vyskupas Masalskis. Bet vis dėlto tokių ponų buvo labai mažai. Kiti nenorėjo sekti ir net labai tuo piktinosi: mat, jų dvarų valstiečiai, matydami, kad kitur geriau gyventi, nerimo, bėgdavo nuo savo ponų ir slapta apsigyvendavo kur nors kitur, tokiam dvare, kur nebebūdavo baudžiavos. Iš tikro tie, kurie buvo panaikinę baudžiavas, daug daugiau laimėjo, nes į jų dvarus pribėgdavo valstiečių net iš užsienio.

Būdavo atsitikimų, kad valstiečiai kai kur net sukildavo. Ypač garsus buvo 1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas. Tai buvo neramūs tik ką prasidėjusios Baro konferencijos laikai. Tuo pat metu buvo sukilę Ukrainos valstiečiai ir išžudę daugybę bajorijos ir jų tarnų. Šiauliečiai buvo norėję net susidėti su jais ir bendrai kovoti, bet atvykusi kariuomenė labai žiauriai numalšino jų sukilimą.

VIII. Ekonominio gyvenimo kėlimas

Ūkis XVIII amžiaus vidury. Ypatingai buvo sunykęs ūkis po didžiojo švedų karo, XVIII amžiaus pradžioje. Nelabai jis teatsipeikėjo ir vidaus sąmyšių pilname Saksų valdymo periode. Pagaliau jis vėl buvo suardytas per vidaus karus, konfederacijas ir rusų kariuomenės nuolatinį lankymąsi Stanislovo Augusto valdymo pirmoje pusėje. Tuo metu pirmiausia kraštą naikino tarpuvaldžio kovos, vėliau – Radomo konferencijos metu,- savo priešus persekiojanti rusų kariuomenė. Pagaliau visas kraštas buvo nuniokotas Baro konferencijos metu: tada viską plėšė ir naikino ne tik būriai konfederatų ir rusų kariuomenė, bet ir daugybė plėšikų gaujų (jos dažnai dėjosi kovojančiais konfederatais, bet iš tikro teužsiėmė tik plėšimais).

Valstybės pajamos per 1773 – 1775 m. padalinamąjį seimą, kai krašte šeimininkavo visokie rusų parsidavėliai, taip pat buvo visiškai sunaikintos: dauguma valstybės dvarų buvo jų išgrobstyti (seimas tą patvirtino), be to, jie išgrobstė ir visus ižde buvusius pinigus. Seimas priėmė eilę konstitucijų, kuriomis rusams pasidarbavę didikai „už nuopelnus kraštui“ buvo apdovanoti milžiniškomis sumomis pinigų. O kadangi ižde pinigų tada nebuvo, tai jiems buvo įkeisti valstybiniai dvarai, ligi bus sumokėtos dovanotosios pinigų sumos. O kadangi pinigų niekad nebebuvo, tai daugelis tų dvarų tuo būdu ir liko jų rankose. Dėl visų tų priežasčių krašto ūkis labai sunyko, valstybės iždas amžinai ištuštėjo.

Pastangos ūkį pakelti prasidėjo po padalinimo. Tuo ėmė rūpintis tiek karalius, tiek valdžia, tiek atskiri žmonės. Tuo reikalu ne tiktai buvo kalbama ir spaudoje rašoma (buvo pradėti leisti net specialūs ūkio reikalams skirti žurnalai), bet ir praktiškai veikiama. Daug buvo rūpinamasi kelių ir kitų susisiekimo priemonių pagerinimu. Pirmiausia buvo pagerinti visi senieji vieškeliai ir pradėti tiesti nauji. Čia didžiausias darbas buvo sutvarkymas susisiekimo per nepereinamą pelkėtą Pagirį. Vietos bajorijos rūpesčiu buvo išvesti du magistraliniai vieškeliai – iš Pinsko į Slanimą ir iš Pinsko į Voluinę (čia daugiausia pasidarbavo Pinsko bajoras T. Butrimavičius ir hetmonas Oginskis). Buvo išvesta ir daug trumpesnių kelių, pastatyta daugybė tiltų, kad nebereikėtų per upes keltis keltais.

Tuo pat metu daug dėmesio buvo kreipiama ir į vandens kelius. Buvo valomos nuo akmenų Nemuno ir Neries vagos. Bet didžiausias darbas, atliktas šioje srityje, buvo iškastas 7,5 mylių ilgumo kanalas, kuris jungia Ščarą su Jaselda. Tuo būdu Nemunas buvo sujungtas su Dniepru, ir iš Baltijos jūros į Juodąją jau buvo galima patekti vandens keliu. Kanalas atsiėjo apie 12 milijonų auksinių. Jį iškasė savo lėšomis hetmonas Oginskis (todėl jis dar šiandien dar tebevadinamas Oginskio kanalu).

Karaliaus lėšomis buvo iškastas kitas kanalas, kuris jungia Pripetės intaką Piną su Bugo intaku Muchavcu. Tuo būdu iš Juodosios jūros į Baltiją atsirado dar vienas kelias, būtent Dniepras – Vysla. Tuo metu buvo pradėta ir daugiau darbų, kurie liko nebaigti.

Pramonės miestuose nebuvo jokios, nes miestiečiai buvo per daug prispausti ir neturtingi. Pasitaikydavo vienas kitas turtingesnis miestietis, bet ir tai tik didžiuosiuose miestuose; pagaliau šie buvo arba pirkliai arba bankininkai, tačiau nė vieno iš jų nebuvo pramonininko. Miestiečiai rūpinosi tik kraštui reikalingų prekių atgabenimu iš užsienio. Dirbtuves steigti pradėjo ne miestiečiai, bet didikai, nes tik jie turėjo pakankamai reikalingo kapitalo. Lietuvoje iš didikų savo dvaruose steigė fabrikus Radvilos, Sapiegos, Oginskiai, Chreptavičius. Bet didžiausių tikslų šioje srityje parode Tizenhauzas.

Pirmosios dirbtuvės Lietuvoje buvo įsteigtos dar XVIII amžiaus pirmoje pusėje. Tai buvo Onos Sanguškaitės Radvilienės (kanclerio Karolio Stanislovo našlės) dirbtuvės. Iš jos dirbtuvių gaminių ypač garsėjo veidrodžiai ir kiti stikliniai daiktai, akmens dirbiniai, keramika ir gobelenai. Be to, Nesvyžiuje buvo kilimų dirbtuvė, o visam krašte ypatingai garsėjo hetmono Mykolo Kazimiero Radvilos 1758 m. Slucke įsteigta juostų dirbtuvė (juostos to meto rūbams buvo būtinas dalykas). Nešioti gražiąją Slucko juostą buvo garbė. Dirbtuvės meistras ten buvo iš Konstantinopolio atvykęs armėnas. Jo vadovybėje dirbo 30 žmonių su 24 staklėmis. Taip pat tuo metu buvo žinomos ir Radvilų turimos medžio apdirbimo dirbtuvės. Be to, vicekancleris Chreptavičius 1790 m. įkūrė pirmąją Lietuvoje metalo liejyklą (anksčiau buvo tik ginklų ir varpų liejyklų).

Beveik visos tos dirbtuvės buvo įkurtos gudų srityse. Tikrojoje Lietuvoje iš pramonės, galima sakyti, tebuvo tik kiekvieno turtingesnio bajoro laikomas bravoras. Labai dažnai bajorai versdavo valstiečius pirkti tam tikrą kiekį degtinės, kaip pavyzdžiui vertė eiti baudžiavą ar mokėti mokesčius.

Kadangi visas aukštesnysis sluoksnis buvo užsikrėtęs vakarų Europos madomis, tai iš užsienio reikėjo įvežti labai daug prekių, ir prekybos balansas būdavo pasyvus. Tad, norėdamas sumažinti importą ir paremti savąją įmonę, 1776 m. seimas išleido gyventojų išlaidų normuojamąjį įstatymą. Juo visiems miestiečiams ir bajorijai buvo uždrausta siūtis užsienio medžiagomis, ponams buvo įsakyta savo tarnus rengti kuo pigiau, o visų vaivadijų bajorijai įsakyta nešioti tam tikros spalvos vietinės medžiagos siuvinius. 1778 ir 1780 m. seimuose tas įstatymas buvo pakartotas ir praplėstas, tačiau niekuomet nebuvo nustatyta, kas ir kaip turi prižiūrėti jo vykdymą. Todėl ir toliau visi dėvėjo, ką norėjo, o iš to įstatymo buvo įvykdytas tik vienas įsakymas, lietęs vaivadijų uniformas. Tuo būdu bajorija pasidarė uniformuota, lyg atskirų pulkų kariai. Bet ir bajorų drabužių medžiaga labai dažnai būdavo užsienietiška. Taip pat dažnai iš užsienio būdavo perkama medžiaga ir kareivių uniformoms.

IX. Antanas Tizenhauzas, jo darbai ir nepasisekimai

Tizenhauzas buvo gana turtingas ponas, Lietuvos kiemo iždininkas ir artimas karaliaus bičiulis. Kai karalius jam pigiai išnuomojo visas Lietuvos ekonomijas (karaliaus pragyvenimui skirtuosius valstybinius dvarus), jis sumanė pasidaryti pramonininku ir pagaminti visko, ko tik buvo reikalinga Lietuvai. Veikiai jis įsteigė net 25 fabrikus. Jo nuosavam Pastovių dvare buvo įsteigtos tik drobės ir popieriaus dirbtuvės, o visos kitos dirbtuvės buvo karaliaus ekonomijose. Taip antai Šiauliuose buvo įsteigta drobės dirbtuvė, pora dirbtuvių buvo įsteigta Brastoje ir jos apylinkėje, tačiau dauguma dirbtuvių buvo sukoncentruota Gardine. Mat, Tizenhauzas buvo užsimojęs padaryti Gardiną didžiuliu pramonės centru ir buvo čia pastatęs net 2 pramonės priemiesčius, iš kurių ypač buvo garsi Gorodnica.

Dirbtuvėms specialistų buvo pakviesta iš užsienio, o ateičiai jie buvo ruošiami iš valstiečių tarpo. Tam tikslui jiems buvo įsteigta ir speciali bendrojo lavinimo mokykla, kur buvo surinkta mokytis 300 berniukų ir 100 mergaičių. Tose dirbtuvėse buvo gaminama įvairiausios gyvenimo reikmės – adatos, segtukai, kojinės, skrybėlės, įvairios medžiagos, kilimai, kortos, karietos ir t.t. Visoms toms dirbtuvėms įrengti reikėjo didelių sumų; dirbtuvės ėmė duoti nuostolių, ir Tizenhauzas turėjo bankrutuoti.

Tizenhauzas buvo ne vien pramonininkas, bet ir politikas. Karaliaus palaikomas, jis labai greit pasidarė pirmąją asmenybe Lietuvoje. Čia jis šeimininkavo, nesiskaitydamas su niekuo. Net daugumą seimelių jis sugebėjo paimti į savo rankas. Visa, ką karalius darė Lietuvoje, ėjo per jo rankas. Todėl daugelis juo buvo nepatenkinti, o kai 1780 m. seime pasirodė, kad jis yra išeikvojęs net iždo pinigų, jo priešai privertė karalių nuo jo nutolti. Ekonomijos iš jo buvo atimtos ir išnuomotos kitam. Ilgai užtrukusi byla ir kaltinimas išeikvojus apie 800.000 auksinių jį visiškai sunaikino. Jis mirė, tebeturėdamas kiemo iždininko titulą, bet jau nebeidamas jokių pareigų. Jo įkurti fabrikai visai sunyko, nes patys negalėjo išsilaikyti, o jų išlaikymu niekas nesirūpino.

(Paskutiniai reformų bandymai ir nepriklausomybės galas)

X. Valstybė po pirmojo padalinimo iki reformuojamojo seimo

Rusų priežiūra. Visos padalinime dalyvavusios valstybės kartu, o Rusija dar atskiru seimo patvirtintu aktu, gavo teisę kontroliuoti Respublikos vidaus gyvenimą. Daugiausia ta teise ėmė naudotis Rusija. Be jos ambasadoriaus Štakelbergo sutikimo, nei karalius nei Nuolatinė Taryba nieko negalėjo padaryti. Dar kelerius metus Štakelbergo žinioje Lietuvoje ir Lenkijoje buvo laikoma rusų kariuomenė. Tuo būdu krašte šeimininkavo ambasadorius. Be jo pritarimo niekas negalėjo gauti net jokio žymesnio urėdo. Didikai laisvai šeimininkauti jau nebegalėjo: turėjo arba jam gerintis arba ieškoti protekcijos Petrapily (kuriam nors pasisekus prieiti prie Kotrynos, Štakelbergas gaudavo įsakymą tokį palaikyti). Visais svarbesniaisiais reikalais,- pvz., norėdami gauti žymesnę ministeriją,- didikai kreipdavosi į Petrapilį. Namie, palyginti su ankstyvesniaisiais laikais, daugiau galios įgavo karalius, nes jis mokėjo sugyventi su Štakelbergu ir, jam pataikaudamas, paėmė į savo rankas Nuolatinę Tarybą ir visą valdžią. Todėl didikai visą laiką įtarinėjo, kad karalius siekiąs absoliutizmo.

Reformų mintis. Rusijos priežiūra visiems padoresniems žmonėms, o ypač patriotiškai išauklėtam jaunimui, atrodė nepakenčiama. Prie jų dėjosi ir visi tie, kurie nepajėgė prisiplakti prie Štakelbergo ar prie pačios Kotrynos II. Jie jautėsi skriaudžiami ir visada buvo pasiruošę kovoti prieš rusų įtaką. Ilgai vis neatsirado progos pabandyti nusikratyti Rusija, nes ji visad buvo pasiryžusi kiekvieną pasipriešinimą ginklu numalšinti. Tik kai 1787 m. Rusijai paskelbė karą Turkija, o netrukus ir Švedija,- Rusijos rankos jau buvo suvaržytos. Tada Respublika galėjo laisviau atsidusti ir pabandyti padaryti reformų, nesiskaitydama su Rusija. Atrodė, kad tą padaryti bus juo lengviau, nes, norėdama įgelti Respublikoje per daug šeimininkaujančiai Rusijai, reformų mintį parėmė Prūsija, o vėliau prieš Rusiją ruošėsi stoti ir Anglija. Tad šituo patogiu momentu reformų šalininkai ir bandė perorganizuoti visą valstybę. Tai buvo daroma 1788 – 1792 m. ketverių metų, arba reformų, seime.

XI. Ketverių metų (1788 – 1792) seimas

1787 m. Kotryna Dniepru keliavo aplankyti Rusijos neseniai užkariauto Krimo. Pakeliui (Kaneve) ji susitiko su buvusiu prieš 25 m. savo mylimuoju Stanislovu Augustu. To susitikimo metu buvo sutarta, kad kitų metų seime karalius išgaus Respublikos sutikimą padėti Rusijai kariauti su Turkija, o Kotryna už tai žadėjo leisti padidinti Respublikos kariuomenę ir bent kiek praplėsti karaliaus valdžią. Bet kai susirinko seimas, tai pasirodė, kad jame daugiau šalininkų turėjo Rusijos priešai.

Nepaisydamas karaliaus pastangų, seimas atmetė pasiūlymą sudaryti karinę sąjungą su Rusija ir, Prūsijos palaikomas, ėmėsi reformų. Rusija iš karto protestavo, bet, neturėdama atliekamų jėgų, buvo priversta nutilti. Karalius, bijodamas Rusijos keršto, iš pradžių mėgino sulaikyti reformatorius ir dėl kiekvienos naujovės prašė Rusijos sutikimo, bet vėliau ir jis pats perėjo į reformų partijos pusę. Šitaip seimas veikė net ištisus 4 metus ir per tą laiką pakeitė visą valstybės santvarką. Tačiau šių paskutinių reformų jis jau nebespėjo įvykdyti, nes, baigusi karus, Rusija nusiuntė į Respubliką savo kariuomenę ir sugriovė visas reformas.

XII. Ketverių metų seimo reformos

Valdžios reforma. Susirinkęs seimas pasirodė turįs labai plačių užsimojų. Pirmas jo darbas buvo nutarimas suorganizuoti 100.000 kariuomenę (maždaug 1/3 to skaičiaus turėjo būti suorganizuota Lietuvoje ir 2/3 Lenkijoje). Toliau jis pradėjo kovą su senąją, rusų įtakoje esančia valstybės organizacija. Pirmiausia buvo panaikinta Nuolatinė Taryba. Jos vietoje buvo suorganizuota vadinamoji Įstatymų Sargyba, t.y. ministrų kabinetas. Joje buvo 5 ministerijos: vidaus reikalų, užsienio, policijos, karo ir iždo. Ministrai turėjo būti karaliaus skiriami, bet atsakingi prieš seimą: seimui nepriimtiną ministrą karalius turėjo pakeisti. Visi ministrai turėjo būti bendri Lietuvai ir Lenkijai. Be to, buvo įsteigtos trys taip pat bendros komisijos, kaip vykdomieji vyriausiosios valdžios organai,- būtent karo, iždo ir policijos. Tai buvo pačios ministerijos, per kurias turėjo būti valdomas kraštas. Nebuvo tik užsienio ir vidaus reikalų komisijų,- tie reikalai buvo palikti karaliui, o jų ministrai turėjo tik antspaudus saugoti. Šių pareiga buvo nedėti antspaudo ant jokio karaliaus rašto, kuris būtu nesuderinamas su įstatymais (už tai jie turėjo atsakyti).

Karalius neatsakė už nieką. Jo teisės buvo žymiai praplėstos: jis atgavo teisę laisvai dalinti urėdus, taip pat vyriausiąją kariuomenės vadovybę ir teisę skirti visus aukštuosius karininkus. Be to, buvo panaikinama elekcija ir sostas skelbiamas paveldėjamuoju. Pirmasis paveldėjamasis karalius turėjo būti Stanislovo Augusto įpėdinis, Saksonijos elektorius Fridrikas Augustas (Augusto III anūkas). Provincijoms administruoti visuose pavietuose buvo suorganizuotos vadinamosios tvarkomosios komisijos, kurios turėjo įvykdyti centrinių komisijų įsakymus.

Seimo reforma. Buvo padaryta reforma ir seimo darbui sutvarkyti. Pirmiausia buvo panaikintas liberum veto. Nustatyta, kad viskas seimuose ir seimeliuose turi būti sprendžiama balsų dauguma. O kad seimeliai būtų tvarkingesni,- kad susivaržę didikai negalėtų nustelbti vidutinės klasės bajorijos, prisivežę į seimelį iš savo dvarų plikbajorių,- buvo nustatyta, kad seimely gali dalyvauti tik tie, kurie turi savo žemės arba yra nuomininkai ir moka valstybei mokesčius.

Socialinės reformos. Buvo bandyta padaryti reformų ir socialiniame gyvenime, bet vis dėlto bajorai buvo palikti vieninteliais pilnateisiais piliečiais, o valstiečiai ir toliau liko beteisiai baudžiauninkai. Buvo tik nustatyta, kad nebegalima bus grąžinti į baudžiavą tų, kurie atleisti pačių dvarininkų. Daugiau teisių gavo miestiečiai. Visi miestai buvo suorganizuoti apygardomis, įkurti jų pačių renkamieji teismai. Be to, karalius vėl suteikė laisvųjų miestų teises daugeliui miestelių, kurie buvo jų netekę. Miestai įgavo teisę net siųsti į seimą savo atstovus su sprendžiamuoju balsu, svarstant miestų reikalus. Taip pat miestiečiai įgavo teisę būti karininkais. Tačiau pilnas piliečio teises jie galėjo gauti tik tapę bajorais. Tas pats seimas jau nemaža turtingesnių miestiečių padarė bajorais. Be to, buvo numatyta būsimuose seimuose dar daugiau miestiečių padaryti bajorais. Savaime aišku, kad visi miestiečiai tapo karšti reformuojamojo seimo ir pačių reformų šalininkai.

Gegužės 3 d. konstitucija. Pagrindiniai reformos principai seimo buvo surašyti į 1791 m. gegužės 3 d. priimtą konstituciją. Todėl vėlesnėje kovoje dėl reformų buvo tolydžio kalbama, kas eina už ar prieš tą konstituciją.

Visų reformų seimas nespėjo įvykdyti. Priimtoje konstitucijoje buvo pasakyta, kad ji galėsianti būti pataisyta tik po 25 metų tam reikalui sušaukto specialaus seimo. Bet reformuojamasis seimas dar nespėjo baigti savo darbo, kai Rusija suorganizavo reformų priešų konfederaciją ir, davusi jai savo kariuomenės, viską sugriovė. Ta konfederacija dėl jos akto paskelbimo vietos yra vadinama Targovicos konfederacija.

XIII. Reformos ir Lietuvos valstybės reikalai

Ketverių metų seimo reformų pagrindinis tikslas buvo nusikratyti Rusijos globa ir Respubliką pastatyti Europos valstybių tarpe, kaip lygią su kitomis valstybėmis. Tai vienodai lietė abi jungtines valstybes. O norint valstybę sustiprinti ir tuo būdu padidinti jos reikšmę užsieny, reikėjo sustiprinti centro valdžią. Šito centro valdžios sustiprinimo siekiant, reikėjo daug ko atsisakyti ne tik bajorijai, bet ir atskiriems jungtinės valstybės vienetams. Kadangi buvo stengiamasi viską centralizuoti, tai buvo ardoma ir Lietuvos savarankiškoji valstybės organizacija. Visa centro valdžia – ministrai ir komisijos – buvo įvesta bendra.

Lietuvos atstovai seime ilgai spyriojosi, reikalaudami, kad komisijos būtų atskiros, bet kadangi seimas buvo konfederacinis, ir viskas buvo balsuojama, tai lenkų dauguma privertė lietuvius nusileisti. Lietuvos tik tiek buvo atsižvelgta, kad senoviškai kas trečias seimas buvo paliktas Lietuvoje (Gardine). Tuos dvejus metus, kada seimas turėjo rinktis Lietuvoj, čia turėjo posėdžiauti ir visos komisijos. Be to, buvo nustatyta, kad visuose bendruose valdžios organuose pusė narių turi būti lenkų, o kita pusė lietuvių. Kariuomenė buvo palikta atskira kiekvienoje valstybėje. Rekrūtus rinkti Lietuvoje buvo galima tik į Lietuvos, o Lenkijoje tik į Lenkijos kariuomenę. Iždai buvo sujungti, bet Lietuvos pinigų kasa buvo palikta Lietuvoje.

Tuo būdu ketverių metų seimas bandė pabaigti uniją ir Lietuvą galutinai sulieti du Lenkija į vieną valstybę. Tačiau Targovicos konfederacija, kuri ėjo prieš visas reformas – už senąją santvarką, sugrąžino ir senąjį Lietuvos Lenkijos valstybių atskirtumą. Viskas sugrįžo į senąją būklę, o kai kuriais atžvilgiais valstybių atskirtumas net dar padidėjo; pvz., Targovicos konfederacija net perskyrė nuo 1773 m. buvusią bendrą Edukacinę Komisiją: vietoje vienos buvo sudarytos dvi atskiros Lietuvos ir Lenkijos komisijos.

XIV. Targovicos konfederacija (1792 – 1793 m.)

Konfederacijos pradžia. Darydamas reformas, seimas nebuvo vieningas. Dalis reformų priešininkų pareiškė protestą ir išvyko į užsienį ieškoti pagalbos. Daugiausia pagalbos jie laukė iš Rusijos. Bet kol buvo nebaigtas karas su turkais, Rusija tylėjo ir elgėsi atsargiai. Seimui reikalaujant, Kotryna net išsigabeno Lenkijoje įrengtus savo kariuomenės sandėlius ir nebesiuntė savo kariuomenės per lenkų Ukrainą, nors per ją buvo patogiau žygiuoti prieš turkus. Ji taip pat atšaukė iš Varšuvos nuo I padalinimo ten buvusį ir labai įkyrėjusį savo ambasadorių Štakelbergą.

Bet kai tik 1792 m. karas su turkais buvo baigtas, Rusija vėl pasiryžo veikti. Tuojau visi didieji reformų priešininkai buvo sukviesti į Petrapilį, kur buvo nutarta suorganizuoti reformoms priešingą konfederaciją. Tam tikslui buvo išsiųstą 64.000 rusų kariuomenės. Opozicionieriai, atvykę į Targovicos miestelį (Ukrainoje, prie Seniuchos), paskelbė konfederacijos aktą. Jie skelbėsi einą susigrąžinti seimo sulaužytų krašto laisvių; rusai esą jų sąjungininkai.

Ši konfederacija lietė tiktai Lenkiją. Bet tuojau po to Vilniuje buvo suorganizuota tokia pat Lietuvos konfederacija, kuri pasiskelbė prisidedanti prie Targovicos konfederacijos. Tokiais pat šūkiais buvo organizuojamos konfederacijos ir pavietuose. Jos turėjo perimti į savo rankas valdžią.

Karas ir rusų laimėjimas. Prasidėjus karui, seimas pertraukė savo darbus ir visą gynimąsi pavedė karaliui. Gintis buvo sunku, nes ir per 4 seimo veikimo metus nebuvo tam pasiruošta. Buvo nutarta surinkti 100.000 kariuomenės, o tuo tarpu jos tebuvo surinkta vos apie 60.000, ir ta pati buvo nemokyta. Karo lauke buvo pastatyta vos apie 45.000 karių. Negalėdama atsilaikyti prieš rusus, ji ėmė trauktis.

Lietuva labai greit buvo rusų užimta. Lietuvos kariuomenės likučiai pasitraukė į Lenkiją, o visą valdžią joje paėmė konfederatai. Karalius tuo tarpu kreipėsi pagalbos į Prūsiją, su kuria seimo (1790 m.) buvo padaryta karinė sutartis, tačiau ši atsisakė padėti. Mat, anksčiau Prūsija seimą rėmė tik dėl to, kad norėjo įgelti Rusijai, kuri nesutiko leisti jai užimti Dancigo ir Torno. Dabar tarp Prūsijos ir Rusijos jau ėjo derybos, ir Prūsija buvo įsitikinusi, kad po šito karo teks ir jai šis tas.

Austrija čia negalėjo padėti, nes buvo įsivėlusi į karą su Prancūzijos revoliucionieriais. Tada karalius kreipėsi į Kotryną, siūlydamas užleisti jos anūkui Konstantinui sostą, kad tik ji paliktų seimo padarytąsias reformas. Bet Kotryna nenorėjo su juo nė kalbėti, kol neprisidės prie konfederacijos. Karalius pagaliau prisidėjo prie konfederacijos ir sulaukė savo kariuomenės veiksmus, nes nebebuvo vilties laimėti. Po to visi didieji reformų šalininkai emigravo į užsienį, visa valdžia atiteko konfederatams, ir tolimesnis valstybės likimas jau priklausė nuo svetimųjų, kurie komandavo konfederatus.

XV. Antrasis Respublikos padalinimas (1793 m.)

Tuo metu, kai seimo sukurtoji valstybės valdžia buvo sugriauta ir atiteko konfederacijai (ši savo centru padarė Gardiną), tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos ėjo derybos dėl tolimesnio Respublikos likimo. Prūsija ir Austrija tada kariavo su revoliucine Prancūzija. Grasindama padaryti taiką su Prancūzija, Prūsija išgavo Austrijos ir Rusijos sutikimą, kad jai būtų atiduotas Dancigas su Tornu ir kai kurios kitos Lenkijos sritys. Mat, Austrija bijojo likti viena prieš Prancūziją, o Rusija bijojo, kad, atpalaidavusi rankas ir įsikišusi į Respublikos reikalus, Prūsija gali privirti daug košės ar net sugriauti visus laimėjimus. Todėl 1793 m (sausio 23 d.) Rusija pasirašė dalybų sutartį, kuria Prūsijai turėjo atitekti dideli Lenkijos plotai, esantieji tarp abiejų Prūsų karalystės dalių. Tuo būdu prieš pirmąjį Respublikos padalinimą buvusi perskirta Prūsų Brandenburgo valstybė dabar turėjo būti ne tik galutinai sujungta į vieną plotą, bet net išlygintos ir labai praplėstos jos sienos. Rusijai pagal sutartį turėjo atitekti Lenkijos Ukraina, o didžiosios Lietuvos kunigaikštystės visa Minsko vaivadija ir dalis Vilniaus, Naugarduko ir Brastos vaivadijų.

Rusija sau tenkančias žemes tuo metu jau buvo užėmusi; Prūsija savąsias irgi tuojau okupavo. Tuomet, kaip ir 1772 m., iš karaliaus ir seimo tereikėjo gauti tik padalinimo patvirtinimą; su apkarpyta Respublika reikėjo padaryti naują taikos sutartį. Tam tikslui Gardine buvo sušauktas seimas. Jis dar bandė priešintis, bet priešintis buvo sunku: Kotrynos atstovas Zivesas (Siewers) keletą atstovų areštavo, o kai kurių atstovų sunaikino dvarus, pagaliau visą seimą apstatęs kariuomene ir į salę suvedęs rusų karininkus, privertė viską patvirtinti.

XVI. Valstybės santvarka po II padalinimo

Išgavus iš seimo padalinimo patvirtinimą, reikėjo dar sutvarkyti likusios Respublikos vidaus gyvenimą. Lig šiol čia šeimininkavo konfederatai, kurie troško visiškai sunaikinti ketverių metų seimo reformas ir sugriauti karaliaus valdžią. Tačiau Rusijai buvo patogiau, kad valstybės priešaky liktų karalius: mat, laikant jį savo įtakoje, lengviau prižiūrėti visą valstybės politiką. Palikus bajoriškąją demokratiją, tektų skaitytis su daugybe ponų, o daugelį suvaldyti visada sunkiau. Todėl Rusija norėjo sugrąžinti tokią tvarką, kokia buvo po I padalinimo. Taigi, minėtame Gardino seime (1793 m.) ir reikėjo tai padaryti.

Kaip pirmą padalinimą patvirtinusiame seime, taip ir šitame šeimininkavo Kotrynos ambasadorius, Ziversas. Buvo sudaryta naujoji valstybės konstitucija, kuria buvo grąžinta santvarka, buvusi po I padalinimo. Buvo atgaivinta Nuolatinė Taryba ir tada veikusios karo ir iždo komisijos. Kaip ir seniau, jos buvo atskirtos Lietuvai ir Lenkijai. Dabar buvo atskirta ir anksčiau buvusi bendra Edukacinė Komisija. Be to, Rusijai reikalaujant, su ja buvo padaryta puolimo bei gynimosi sutartis. Kariuomenės buvo palikta 5.000 Lietuvoje ir 10.000 Lenkijoje. Likusioji jos dalis arba turėjo pereiti rusų žiniai arba turėjo būti atleista.

Bet šita naujoji santvarka neilgai tegyvavo. Po keleto mėnesių įvyko sukilimas, vadovaujamas Kosciuškos, kuris pastatė savo valdžią. Netrukus po to buvo padarytas paskutinis Respublikos padalinimas.

XVII. Kosciuškos sukilimas (1794 m.) ir nepriklausomybės galas

Po seimo karalius ir Nuolatinė Taryba iš Gardino grįžo į Varšuvą. Čia taip pat apsigyveno ir Kotrynos ambasadorius (Igelstrom), kuris savo žinioje turėjo net 30.000 kariuomenės. Lenkijoje dar tebebuvo ir dalis Prūsų kariuomenės. Kadangi krašte visur virė nepasitenkinimas rusais ir buvo ruošiamasi prieš juos sukilti, tai rusų ambasadorius reikalavo kuo greičiausiai įvykdyti seimo nutarimą dėl kariuomenės – palikti jos tiktai 15.000. Tačiau kai kurie kariuomenės vadai atsisakė atleisti savo dalis, skubiai pradėdami ginkluotą pasipriešinimą.

Dabar daugiausia veikė iš emigracijos grįžę buvusieji reforminio seimo vadai ir karininkai. Sukilėliai visą valdžią atidavė generolui Kosciuškai (jis buvo kilęs iš Naugarduko vaivadijos ir laikė save lietuviu). Prie jo buvo suorganizuota vadinamoji Tautos Taryba.

Sukilo taip pat ir Lietuva, kur karinę vadovybę paėmė pulkininkas Jasinskis. Greit Vilnius, Krokuva ir Varšuva buvo išvaduoti iš rusų. Sukilėliai stengėsi įtraukti į sukilimą visą kariuomenę. Veikiai prie sukilimo prisidėjo ir miestiečiai, kurie Varšuvoje pakorė keletą rusams parsidavusių ponų. Vilniuje buvo nuteistas ir pakartas rusų paskirtas Lietuvos hetmonas Simanas Kasakauskas.

Kosciuška, norėdamas sukelti valstiečius, paskelbė naujų teisių, žadėdamas visiems, prie sukilimo prisidėjusiems, laisvę (tokių teisių buvo išleista ir lietuviškų). Bet vis dėlto nepavyko suorganizuoti stiprios pajėgos, kuri nugalėtų rusų ir prūsų kariuomenes. Po vieno mūšio sužeistas Kosciuška pateko į nelaisvę. Netrukus po to buvo likviduotas ir visas sukilimas.

Trečiasis Respublikos padalinimas 1795 m. Vėl užėmę visą kraštą ir sunaikinę sukilėlius, Rusija su Prūsija ir Austrija, kuri, prasidėjus sukilimui, taip pat okupavo dalį Lenkijos,- sutarė pasidalinti visą valstybę. Lenkijos dabar po gabalą teko visoms trims valstybėms, o Lietuva beveik visa atiteko vienai Rusijai; tik visas kairysis Nemuno krantas (Užnemunė) atiteko Prūsijai ir išbuvo jos valdžioje iki Napoleono laikų.

Stanislovas Augustas buvo priverstas atisisakyti sosto. Jam gyventi buvo paskirtas Gardinas, o Kotrynai mirus (1796 m.), jis buvo perkeltas į Petrapilį, kur ir mirė (1798 m.). Daugelis buvusių žuvusios valstybės veikėjų emigravo arba kartu su Kosciuška pakliuvo į rusų kalėjimus, ir juos paleido tik Kotrynos įpėdinis caras Pavelas.

XVIII. Rusų įvestoji tvarka

Rusų valdžia. Visos po trečiojo padalinimo Rusijai tekusios žemės iš pradžių buvo padalintos į dvi gubernijas – Vilniaus ir Slanimo. Po kiek laiko jos buvo sujungtos į vieną Lietuvos guberniją, bet netrukus vėl buvo padalintos net į tris – Vilniaus, Kauno ir Gardino – gubernijas. Šitoks padalinimas jau liko iki pat rusų valdymo galo.

Visos tos trys gubernijos iš pradžių ir rusų valdžios buvo vadinamos Lietuvos gubernijomis. Tačiau, kai prasidėjo rusinimo pastangos, rusai jas ėmė vadinti Rusijos šiaurės vakarų kraštu. Jį valdė Vilniaus generalgubernatorius.

Gubernija buvo administracinis vienetas, valdomas gubernatoriaus ir gubernijos valdybos. Joje taip pat buvo teismo rūmai, kurie prižiūrėjo žemesniuosius teismus. Kiekviena gubernija buvo suskirstyta į apskritis, kuriose buvo atskiri valdininkai ir teismai.

Savivaldybės. Rusai senųjų krašto savivaldybių nepanaikino. Kaip ir anksčiau, pirmuoju luomu buvo laikoma bajorija, kuriai buvo paliktos gana plačios teisės. Toliau ėjo miestiečiai, kurie turėjo savo magistratus ir savo teismus. Žemiausiasis luomas buvo valstiečiai baudžiauninkai, kurie tebebuvo visiškoje ponų valdžioje. Tik valstybinių dvarų valstiečiams buvo įsteigti tam tikri teismai apskrityse ir gubernijose.

Bajorijai vadovavo apskričių ir gubernijų maršalkos. Kas treji metai bajorija galėjo rinktis į seimelius. Apskrities seimely ji svarstydavo savo reikalus ir išrinkdavo atstovus į apskrities įstaigas. Be to, ten būdavo renkami atstovai į gubernijos seimelį, o šis savo ruožtu rinkdavo gubernijos vadovybę ir atstovus į visas gubernijos įstaigas.

Miestiečiai savo magistratus ir teismus taip pat rinkdavo patys. Jie patys valdė miesto turtą, tardavosi savo reikalais ir galėjo kreiptis į gubernatorių (bajorai savo reikalais galėjo kreiptis net į carą). Tik vieni valstiečiai neturėjo jokių savivaldybės organų.

Lietuvoje veikusios teisės. Užėmusi Lietuvą, Kotryna II buvo įvedusi joje ir rusų teisę (įstatymus). Bet jos įpėdinis Pavelas I (1796 – 1801 m.), kuris vedė priešingą motinos linijai politiką, grąžino Lietuvai senąjį jos statutą, čia veikusį net iki 1840 m. (tada buvo įvesti rusų įstatymai).

*Pastaba, tekste minimos, tuometinės Rusijos valdovės Jakaterinos II

Leave a Comment