Leninas
(1870 – 1924)
Vladimiras Iljičius Uljanovas buvo politinis vadas, turėjęs didžiausią įtaką komunizmo įsitvirtinimui Rusijoje. Uolus Karlo Markso ir F. Engelso darbų tęsėjas pradėjo politiką, apie kurią Marksas tik užsiminė. Lenino pasaulėžiūra formavosi veikiama pažangios rusų literatūros, ypač N. Černyševskio, bei marksizmo pradininkų kūrinių. Leninas – TSKP organizatorius, Tarybų valstybės organizatorius. Leninas gimė 1870 m. Sibirske (dabar jo garbei pavadintame Uljanovsku), Rusijoje. Jo tėvas buvo teisininkas, tačiau vyresnysis brolis Aleksandras, jaunas radikalas, buvo nužudytas už dalyvavimą pasikėsinime į carą. Iki 23 metų Leninas pats tapo karštu marksistu. 1895 m. už revoliucinę veiklą jis buvo suimtas caro vyriausybės ir 14 mėnesių praleido kalėjime, po to buvo ištremtas į Sibirą. Užmezgęs ryšius su miestų socialdemokratais, tremtyje rūpinosi revoliucinės marksistinės partijos įkūrimu Rusijoje. Minske įvykęs RSDDP I suvažiavimas partijos faktiškai neįkūrė, nes neparengė jos programos, įstatų, nesujungė Rusijos socialdemokratų į vieningą organizaciją. Leninas parengė konkretų partijos įkūrimo planą. Jo įgyvendinimo pagrindinė priemonė buvo nelegalus politinis visai Rusijai skirtas laikraštis. Gyvendamas Sibire trejus metus (kurie, atrodo, nebuvo jam itin nemalonūs), vedė bendramintę revoliucionierę. Jo tremtis baigėsi 1900 m. vasarį, ir po kelių mėnesių jis emigravo į užsienį (iki 1905 gyveno Miunchene, Londone, Ženevoje). Vėliau Leninas parašė RSDDP įstatų projektą, parengė RSDDP II suvažiavimo, kuriame buvo įkurta partija, darbo planą ir beveik visų rezoliucijų projektus. Lenino pastangomis 1903 kaip politinės minties srovė ir politinė partija susiformavo bolševizmas. Leninas tapo bolševikų kovos su menševizmu vadovu. RSDDP suvažiavimuose, knygose, daugelyje straipsnių išdėstė bolševikų partijos strategiją ir taktiką burž. dem. Revoliucijoje, atvykęs į Peterburgą vadovavo bolševikų partijos CK ir Peterburgo k-tui, ginkluoto sukilimo rengimui. Policijos persekiojamas 1906 išvyko į Suomiją, vėliau – į Šveicariją, Prancūziją (Paryžių). 1908-10 reakcijos metais kovojo už bolševikų partijos nelegalių organizacijų išsaugojimą. Dirbdamas Europoje, kaip profesionalus revoliucionierius, jis praleido 17 metų. Kai Rusijos socialdemokratų darbininkų partija, kuriai jis priklausė, suskilo į 2 frakcijas, Leninas tapo didesnės frakcijos, bolševikų, vadu.
I-asis Pasaulinis karas suteikė Leninui puikias sąlygas pasireikšti. Dėl karo Rusija patyrė karinių ir ekonominių nuostolių, labai padidėjo nepasitenkinimas visa carine sistema. 1917 m. kovą caro vyriausybė buvo nuversta, ir kurį laiką atrodė, kad Rusijoje įsigalės demokratinis režimas. Sužinojęs apie caro nuvertimą, Leninas bematant grįžo į Rusiją. Ten jis suprato, jog demokratinės partijos, nors jau sukūrusios laikinąją vyriausybę, nėra stiprios ir jog tai ideali proga nors ir negausiems, bet gerai organizuotiems komunistams perimti valdžią. Taigi, Leninas paragino bolševikus nedelsiant nuversti laikinąją Vyriausybę ir pakeisti ją komunistine. Pirmasis bandymas liepos mėnesį buvo nesėkmingas, ir Leninui teko slėptis. Antrasis bandymas 1917 m. lapkritį pasisekė, ir Leninas tapo naujosios vyriausybės galva. Jis vadovavo šalies socialistiniams pertvarkymams, proletariatinės diktatūros organų kūrimui. Nuo 1918 m. kovo gyveno Maskvoje – ten buvo perkelta Tarybų valstybės sostinė. 1918.08.30 Leniną sunkiai sužeidė eserė. Pagijęs jis toliau vadovavo partijos ir valstybės veiklai. Vadovaudamas vyriausybei, jis buvo žiaurus, bet labai pragmatiškas. Pirma, jis vertė be kompromisų ir greitai pereiti prie socialinės ekonomikos. Kai tai nepavyko, jis buvo pakankamai lankstus, kad pakeistų savo nuomonę ir sukurtų kapitalistinę–socialistinę ekonomiką, kuri vyravo Tarybų Sąjungoje kelerius metus. Lenino vadovaujamos RKP ir RTFSR vyriausybė per trumpą laiką pertvarkė šalies ekonomiką karo reikalams, parengė ir įgyvendino karinio komunizmo politiką – ypatingas priemones, būtinas tuo metu Tarybų valdžiai išlaikyti. Leninas parengė svarbių partijos dokumentų projektus, tarp jų tezes ryšium su Rytų fronto padėtimi. Jis tiesiogiai vadovavo pagrindinių Raudonosios armijos strateginių operacijų prieš baltagvardiečius ir interventus, parengimui. 1922 parengė tarybinių respublikų lygiateisio ir savanoriško susijungimo į vieną valstybę pagrindinius principus; tokia valstybė – TSRS – buvo įkurta 1922.12.30. 1922 m. gegužę Leninas patyrė smarkų priepuolį ir iki savo mirties 1924m. jis buvo beveik neveiklus. Paskutinį kartą viešai kalbėjo 1922.11.20 Maskvos tarybos plenume. Vėliau, sveikatai smarkiai pablogėjus, persikėlė į Gorkus. 1924. sausį sveikata staigiai pablogėjo. 1924.01.21 6h 30 min. nuo kraujo išsiliejimo į smegenis Leninas mirė. 01.23 buvo pašarvotas Maskvoje, Sąjungų rūmų Kolonų salėje. 5 dienas ir naktis darbo žmonės ėjo atsisveikinti sus savo vadu. 01.27 palaidotas Maskvos Raudonojoje aikštėje įrengtame mauzoliejuje. Leninas atvedė bolševikus į valdžią Rusijoje ir taip įtvirtino pirmą komunistinę vyriausybę pasaulyje. Jis pirmasis Karlo Markso teorijas pavertė tikra politine praktika. Tai buvo lūžis šiuolaikinėje istorijoje. Nuo 1917 iki 1979 m. visame pasaulyje komunistų valdžia be paliovos plėtėsi ir kurį laiką beveik trečdalis Žemės žmonijos buvo valdomas komunistų. Paskutiniuose savo 1923 m. padiktuotuose straipsniuose apibendrintai išdėstė šalies socialistinio pertvarkymo programą, susiedamas ją su bendromis pasaulio išsivadavimo judėjimo perspektyvomis. Pagrindė galimybę sukurti socializmą Tarybų Sąjungoje, išplėtojo teiginius apie šalies industrializavimą, valstiečių ūkių perėjimą prie stambios visuomeninės gamybos per kolektyvizavimą, apie kultūrinę revoliuciją, pabrėžė būtinumą stiprinti proletariatinę diktatūrą ir jos pagrindą – darbininkų ir valstiečių sąjungą, toliau stiprinti TSRS tautų draugystę, tobulinti valstybės valdžios ir valdymo aparatą. Nurodė, kad sukurti socializmą galima tik vadovaujant Komunistų partijai, o ji vadovauti gali tik būdama idėjiškai, politiškai ir organizaciškai vieninga. Lenino nacionalinės politikos svarbiausi principai: nacijų apsisprendimas ir lygiateisiškumas, įv. tautybių darbo žmonių susitelkimas kovoje dėl demokratijos ir socializmo, glaudi politinė ir ūkinė socializmą kuriančių tautų sąjunga,faktiška nacijų lygybė, jų suklestėjimas, susitelkimas ir suartėjimas. Leninas apibūdino epochą, prasidėjusią Spalio revoliucija, kaip žmonijos perėjimo iš kapitalizmo i socializmą laikotarpį. Pagrindinė jėga kovoje su imperializmu laikė socialinę sistemą ir tarptautinę darbininkų klasę. Iškėlė darbininkų klasės ir nacionalinio išsivadavimo judėjimo bendro antiimp. Fronto reikšmę, nustatė, kokiomis sąlygomis atsilikusios šalys gali pereiti į socializmą, išvengdamos kapitalizmo stadijos. Nors pirmiausia svarbus kaip aktyvus politinis vadas, Leninas didelę įtaką padarė ir savo raštais. Lenino idėjos neprieštaravo Markso postulatams. Jo veikalai sudarė nauja lenininį marksizmo etapą. Jis išplėtojo visas sudėtines marksizmo dalis – filosofiją, politinę ekonomiją, moksl. Komunizmą. Marksistiniu požiūriu apibendrinęs XIX a. pab. – XX a. pr. mokslo, ypač fizikos, laimėjimus, toliau plėtojo dialektinį materializmą. Tačiau akcentas buvo kitur. Leninas be galo domėjosi revoliucijos taktika ir laikė save jos žinovu. Jis nuolatos akcentavo smurto svarbą; tipiška citata būtų – “Jokia klasių kovos problema istorijoje dar nebuvo išspręsta kitu keliu, kaip ik smurto”. Marksas tik kartais užsimindavo apie proletariato diktatūrą. O Leninas buvo tiesiog užvaldytas šios temos. “Proletariato diktatūra, – rašė jis, – yra ne kas kita, kaip jėga pagrįsta ir visiškai neribota valdžia”. Tačiau nors Lenino, kai teoretiko, svarba buvo pervertinta (beveik visos jo ekonominės idėjos yra iš K. Markso raštų), vis dėl to jis buvo reikšmingas šalies permainoms. Bet jo veiksmai gali būti palyginti su jo sekėjo, Josifo Stalino, politika.Leninas, šiaip ar taip, valdė tik 5 metus. Per tą laiką jis visiškai sužlugdė Rusijos aristokratijos valdžią ir pakreipė šalį socializmo keliu.Tačiau būtent Stalinas, o ne Leninas, daugelį tarybinių ūkininkų suvarė į kolūkius; Stalinas, o ne Leninas, visiškai panaikino Tarybų Sąjungoje privataus biznio įmones; ir valdant būtent Stalinui, o ne Leninui, tarybinis komunizmas virto globaline jėga, kurios veikla metė iššūkį Vakarams kiekvienoje Žemės valstybėje.Leninas per kelerius savo valdymo metus pražudė milijonus žmonių; jis įkūrė koncentracijos stovyklas, kaip būdą susidoroti su politine komunistinės programos opozicija. Tačiau būtent prie Stalino šių stovyklų sistema (vadinamasis “gulago archipelagas”) labiausiai išsiplėtė; ir būtent prie Stalino buvo įvykdyta daugiausiai vyriausybinių “valymų” ir nužudyta daugiausiai žmonių.Kartais tvirtinama, kad keistas Tarybų Sąjungoje atsiradęs sąstingis buvo ne lenininės sistemos, o Stalino žiaurumo rezultatas. Bet šis požiūris gali atrodyti neteisingas. Pirma, milijonai žmonių TSRS buvo nužudyti, valdant Leninui, dar iki Stalinui perimant valdžią. Be to, beribį žiaurumą demonstravo ir kitų komunistinių valstybių vadovai. Ryškus pavyzdys – Pol Potas, 1975-1979 m. valdęs Kambodžą. Per tą palyginti trumpą laikotarpį žuvo apie du milijonus Kambodžos gyventojų – dar didesnė nužudytų gyventojų proporcija, negu per dvidešimt penkerius Stalino valdymo metus. Net jeigu Lenino sukurta sistema tiesiogiai nelėmė tokių žudynių, atrodo, ji sudarė gana geras sąlygas tam įvykti. Leninas galėjo praleisti visą savo gyvenimą, bandydamas panaikinti priespaudą, tačiau jo veiklos rezultatas buvo individualių laisvių sužlugdymas didelėje pasaulio dalyje.