Kristaus istoriskumo klausimas

Įžanga

Švietimo Epochoje prasidėjęs mokslo ir racionalizmo amžius atmetė antgamtinius reiškinius, kaip prieštaraujančius gamtos dėsniams. Vienas po kito švietimo ir mokslo vardan buvo griaunami mitai, išjuokiami prietarai, o stebuklai buvo išaiškinami mokslo pagalba. Nenuostabu, kad po šia “mokslo kalve” pateko ir Jėzaus Kristaus asmuo. Buvo iškelti klausimai:
Ar Jėzus tikrai buvo? Ar jis nėra vien tikėjimo kūrinys bei “dirbtinė konstrukcija”?
“Krikščionybei nepalankus istorijos tyrinėtojai ilgą laiką neigė Kristaus asmens istoriškumą tuo pagrindu, kad kone visos žinios apie jį randamos tik jo sekėjų raaštuose ir todėl esančios šališkos, nepatikimos, o nekrikščionys tų laiku autoriai beveik nieko nėra pasaką apie Jėzų iš Nazareto.”1
A.Voldemaras savo straipsnyje “Istorinis Kristus” įrodinėja, kad Naujasis Testamentas yra pakankamai rimtas ir autentiškas šaltinis, tačiau irgi sutinka, kad šis šaltinis kritikų gali būti atmestas kaip šališkas.
“Taigi Naujasis Įstatymas labai rimtas šaltinis Jėzaus gyvenimui. Tik daug kam pasirodys šis liudijimas mažai įtikinantis, nes tai Šventasis Raštas. Ar turime įrodymų be Šventojo Rašto?”2
Jeigu pripažįstame Šventąjį raštą, kaip istorijos šaltinį, tuomet ir pačio kllausimo apie Kristaus autentiškumą nebekyla. Todėl šiame darbe bandysiu pažvelgti ar yra kitų šaltinių be Šventojo Rašto, kurie galėtų patvirtinti Jėzų Kristų buvus istorine asmenybe, o ne “dirbtine konstrukcija”.

Kristaus istoriškumo kritika

Egzistuoja nuomonė, kad tikro Jėzaus Kristaus pasaulyje niekados nebuvo, o ti

ik aplink jo mitologišką vardą susibūrė krikščioniškos sektos, iš kurių paskui išsivystė krikščionybė. Keletą tokių nuomonių pateikia A.Voldemaras savo straipsnyje “Istorinis Kristus.
“Jau po karo išėjo vieno iš didžiausiųjų senovės žinovų, kuris moka ir egiptietiškai, ir hebrajiškai, ir gero klasiko, profesoriaus Eduardo Mejerio trijų tomų knyga apie krikščionybės pradžią (Ursprung des Christentums). Šiame veikale mėginama aiškinti krikščionybės atsiradimas be Kristaus. (.)
Brunonas Baueris irgi neigė Kristų buvus. Tik visų tokių neigimų pagrindas toks pat kaip Reimaruso: apreikštas tikėjimas negalimas, nes negalimas joks stebuklas. (.)
Jensenas Jėzuje mato tik Babilono epopėją, gretimą žinomiems epams apie Gilgamešą, su kuriuo susijęs pasakojimas apie tvanų. . Be to, Jensenas sieja Jėzų su kitais Babilono mitais: jis esąs saulė, o dvylika Zodiako ženklų, tai esą dvylika apaštalų. (.)
. apie Jėėzų galima pasakyti, kad jo nebuvo, nes neliko nė vieno jo rašyto žodžio,.(.)
Robertsonas . palieka Jėzų žydu ir Palestinoj. Anot jo, tai senas dievaičio vardas, kuris nuo žiliausios senovės turėjo sau garbintojų, gal nedideli būrelį. Jo garbinimas panašus buvęs į Ozyrio ar Dioniso, Adonio arba Heraklio misterijas. Tas dievaitis buvęs paaukotas savo tėvo, tad atminimui jo garbintojai aukodavę iš pradžios gyvą žmogų, kurį vėliau pakeitė šventinta duona ir vynu. Pavargėliai (ebionitai), kuriems artimi nazariečiai, perkėlę jo garbinimą pas graikus. Propagandos reikalams buvusios su
urašytos evangelijos, kurios surinkusios senas mitologiškąsias pasakas.”3
Tai tik keletas pavyzdžių kaip bandoma logiškai, remiantis mokslo pasiekimais paaiškinti Jėzaus Kristaus “mitą”. Iš tiesų, istorijoje yra buvęs ne vienas atvejis kai kokio nors judėjimo ištakos rėmėsi mitologine asmenybe ar legenda. Ar taip buvo ir Jėzaus Kristaus atveju gali padėti atsakyti nuoseklus istorijos šaltinių analizavimas. Tačiau viduramžiais šaltinių perrašinėtojai ( vienuoliai ) ne visuomet laikėsi griežtos mokslinės tradicijos ir nevengdavo įterpti vieną kitą žodį į senovės raštų nuorašus. Kartais šie perrašinėtojai tiesiog suklastodavo senovinį dokumentą visiškai iškreipdami jo prasmę. Dėl šių priežasčių istorijos moksle atsirado pagalbinis istorijos mokslas vadinamas paleografija, kurios uždavinys skaityti visus senuosius rankraščius, surasti visus to paties veikalo rankraščius, lyginti juos tarp savęs, susekti, kuris kuriuo laiku parašytas, nuo kokio kito senesniojo rankraščio jis nurašytas, tai milžiniškas ir labai kruopštus darbas. Bet jis pagrindas visai filologijai.

Teksto kritika

Yra žinių apie Kristų Romos istorikų Tacito, Svetonijaus, Plinijaus Jaunesniojo ir žydų istoriko Juozapo Flavijaus raštuose, bet tas žinias nemaža XIXa. antrosios ir XXa. pirmosios pusės tyrinėtojų buvo palaikę interpoliacijomis – vėlesniais intarpais.
Dėl šių abejonių manau yra būtina apžvelgti kai kuriuos teksto kritikos aspektus.
XIXa. išugdytais, XXa. ištobulintais teksto kritikos metodais, lyginant to paties veikalo kelis išlikusius variantus, atskirų jo dalių stiliaus bei kalbos ypatybes, paties autoriaus po

ozicijas ir kt., iš tiesų buvo surasta nemaža trumpų ar ilgesnių intarpų, kuriuos vėlesni perrašinėtojai per klaidą ar sąmoningai yra įrašę į senovės įstatymų kodeksų, medicinos veikalų, poezijos ir kt. tekstus.
Natūralu, kad iškyla klausimas ar galima tikėti šiais visais raštais, kurie rodo Jėzų gyvenus imperatoriaus Augusto ir Tiberijaus metu?
Norėdami surasti atsakymą, istorikai – paleografai turėjo pirmų pirmiausia išsiaiškinti visų šių raštų senumą, juos lyginant su kitais raštais, kurių tikrumu niekas neabejoja. Čia vertėtų priminti, kad didelė dalis senovės raštų išliko nuorašuose. Todėl dėl visų senovės raštų nėra ir negali būti kalbos apie autoriaus rankraščius, o tik kartais apie tolimus nuorašus, kurie mums liko. Tokių nuorašų būdavo daroma nemaža, ar pardavinėjimui, ar kitiems reikalams. Nuorašus nuo originalo kartais skiria keli šimtmečiai.
Patys seniausieji rankraščiai būna patys geriausieji, nes kiekvienas perrašinėjimas padaro klaidų, kurios gali likti nepastebėtos. Juo rečiau veikalas perrašinėtas,
juo daugiau vilties, kad jis artimesnis originalui.
“Atidūs tyrinėtojai ir nauji archeologiniai atradimai vis dėlto parodė, jog nereikia per toli eiti su išankstiniu neigiamu nusistatymu bei perdėtu kritiškumu. Kaip rašo tarybinis krikščionybės istorijos specialistas, istorijos mokslų kandidatas M. Kublanovas, naujuose stambiuose užsienio ir tėvyninių autorių veikaluose, pavyzdžiui, pokariniuose Tacito, Plinijaus Jaunesniojo, Svetonijaus veikalų tarybiniuose leidimuose, visiškai nebekeliama abejonės autentiškumu tų vietų, kuriose šie autoriai mi
ini Kristų ir krikščionis.”4

I amžiaus šaltiniai

Pats anksčiausias šaltinis minintis Kristų yra pasiekęs mus dar iš pirmojo mūsų eros amžiaus. Tai žydų istorikas Juozapas Flavijus ( 37-100m. po Kristaus ). Jis buvo pirmosios krikščionių kartos amžininkas.
Pirmojo žydų sukilimo prieš Romą metu ( 67-70m. po Kristaus ) jis buvo vienas iš vadovaujančių asmenų Galilėjoje. Po pralaimėto mūšio pasidavė romėnams ir tapo jų šalininku. Savo veikale “Žydų senovė” apie Jėzų užsimena du kartus: pirma, žydų išsišokėlių sąraše ir, antra, aprašydamas Jokūbo, Jėzaus giminaičio ir Jeruzalės vyskupo, nukankinimą. Juozapas Flavijus rašo:
“Maždaug šiuo metu ( t.y., Pontijui Pilotui valdant Judėją. 26-36m. po Kristaus ) gyveno Jėzus, išmintingas vyras, jeigu ir galima jį iš viso vadinti žmogumi. Jis pasižymėjo nuostabiais darbais ir buvo tiesą mylinčiųjų mokytoju. Savo mokslui laimėjo daug žydų ir pagonių. Jis buvo Mesijas ( t.y. Kristus – Pateptasis Dievo užmojui ir veiklai asmuo ). Pilotui, pagal mūsiškių šulų ( t.y. žydų valdžios ) kaltinimus, pasmerkus jį mirčiai ant kryžiaus, tie, kurie jį buvo pamilę, nesiliovė jį ir toliau mylėję. Trečiąją dieną jis pasirodė jiems prikeltu, nes Dievo pranašai buvo pranašavę šiuos ir kitus nuostabius dalykus apie jį. O krikščionių giminė, pavadinta jo vardu, yra gyva iki šiai dienai.”5
Perskaičius šią pastraipą turbūt daugumai istorikų kilo ta pati mintis – netikėtina, kad Flavijus būtų parašęs šią apybraižą apie Jėzų. Iš tiesų skaitant šią apybraižą neįmanoma patikėti, kad žydas, negana to nekrikščionis tokiais žodžiais rašytų apie Jėzų Kristų. Nenuostabu, kad Apšvietos amžiuje ši apybraiža kaip istorinis šaltinis, buvo visiškai nuvertinta ir atmesta. Reikia pripažinti, kad tam, turėta rimto pagrindo: pernelyg pagarbiai pagal romėnams tarnaujantį žydą ten kalbama apie Kristų. Tačiau istorikas M. Kublanovas ir daug kitų krikščionybės istorikų yra linkę manyti, kad pateiktoji citata nėra gryna interpoliacija, o tik sukrikščioninta pirminio Flavijaus teksto redakcija.
Tam pagrindą davė tekstologiniai tyrinėjimai ir Origeno ( 186-254 ), įtakingiausio krikščionių teologas Rytuose, pasakymas, kad J. Flavijus nelaikė Jėzaus Mesiju. Tokia šio teologo nuomonė leido numanyti, kad jis, matyt, buvo skaitęs kitokią. Flavijaus redakciją.
Galutinai klausimą išsprendė 1902m. Sinajaus šv. Kotrynos vienuolyno bibliotekoje rasti ir daug vėliau išspausdinti Manbidžo miesto Mesopotamijoje Xa. vyskupo, graiko Agapijaus arabiški rankraščiai. Juose rastas toks Flavijaus teksto vertimas:
“Tuo laiku gyveno išmintingas žmogus, kurį vadino Jėzumi. Visas jo gyvenimo būdas buvo be priekaištų. Buvo jis žinomas savo dorumu, ir daug žmonių iš žydų ir kitų tautų tapo jo mokiniais. Pilotas pasmerkė jį prikryžiavimui ir mirčiai. Bet tie, kurie buvo jo mokiniai, neatsisakė jo mokslo. Jie pasakojo, kad trečią dieną po nukryžiavimo jis apsireiškė jiems ir buvo gyvas. Ir mano, kad jis buvo Mesijas, apie kurį pranašai pranašavo stebuklingų dalykų.”6
Lyginant šią arabiško rankraščio ištrauką su aukščiau pateikta graikiškąja, aiškiai matyti, kad tai tas pats tekstas, tik kitokios, nesukrikščionintos redakcijos. Arabiškasis tekstas skiriasi tuo, kad apie Jėzaus dieviškumą nėra nė užuominos. Jis – doras, kilnus žmogus. Neminimi nė žydų vyresnieji, kaip Jėzaus mirties kaltininkai, apie Kristaus prisikėlimą kalbama ne kaip apie tikrą faktą, o kaip apie gandą. O to gando vertė sumenkinama tuo, kad ji kildinama iš Kristaus mokinių. Santūriai ir neaiškiai paminėtas ir jo mesijiškumas: „ Ir mano, kad jis buvo Mesijas “. Tai ne faktas, kurį Flavijus patvirtintų, o tik gandas, kalbos.
“Taip suredaguota pastraipa neprieštarauja nei politiniam J. Flavijaus nusistatymui, nei religiniam jo įsitikinimui. Taigi nelieka jokio pagrindo laikyti šią pastraipą klastote ar intarpu. Kaip rodo atrastasis arabiškasis tekstas, J. Flavijus, artimiausias gimstančios krikščionybės amžininkas, buvo informuotas apie tą sąjūdį ir rašė apie jį.”7
Antrąsyk Juozapas Flavijus užsimena apie Jėzų, aprašydamas varžybas dėl valdžios Judėjoje prieš žydų sukilimą 66 metais:
“Ananijas ( tuometinis vyriausias kunigas ) sušaukė Sinedriją ( aukščiausiąjį teismą ) posėdžiui, kuriame apkaltino Jokūbą, Jėzaus, vadinamojo Kristumi, giminaitį su keletą kitų . ir buvo jų užmušimo akmenimis priežastimi.”8
Jėzus minimas tik netiesiogiai. Tačiau tai rodo, kad Jėzus buvo žinomas asmuo pirmo amžiaus žydų tarpe. Juozapas primena, kad jo sekėjai laikė jį savo Kristumi – Mesiju. A.Rubšys savo straipsnyje “Istorinis Jėzus ir Tikėjimo Kristus” tvirtina, kad nėra nė mažiausio įtarimo, kad ši užuomina būtų krikščionių intarpas. Taigi, ši nors ir netiesioginė, bet istorinė užuomina rodo į Jėzaus istoriškumą.
Kitas Ia. šaltinis užsimenantis apie Kristų yra Romos istoriko Kornelijaus Tacito knygos “Analai” penkioliktame tome paminėti krikščionis.
Kornelijus Tacitas, I a. Romos senatorius ir istorikas rašydamas apie imperatoriaus Nerono laikais vykusį Romos gaisrą rašo:
“Bet nei žmonių triūsas, nei princepso dosnumas, nei pastangos permaldauti dievus neužgniaužė negarbingų gandų, kad gaisras kilo imperatoriui liepus. Kad paskalos nurimtų, kaltininkais Neronas apšaukė ir rafinuočiausiems kankinimams atidavė žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis. To vardo pradininkas Kristus, Tiberijui valdant, prokuratoriaus Pontijaus Piloto buvo pasmerktas mirti; tam kartui išnaikinti šie pražūtingi prietarai vėl atgijo ir paplito ne tik Judėjoje, kur šios piktžolės šaknys, bet ir Romoje, kur iš visų pusių suplaukia ir tarpsta visos šlykštynes ir begėdystės. Taigi iš pradžių buvo suimti prisipažinusieji esą krikščionimis, o vėliau, anų nurodymu, begalinė daugybė kitų,.”9
Kaip ir pirmame šaltinyje Kristus čia minimas netiesiogiai, tačiau patvirtinama, kad Tiberijui valdant, gyveno ir prokuratoriaus Pontijaus Piloto buvo pasmerktas mirti žmogus vardu Kristus, kuris buvo krikščionių judėjimo pradininkas.
Kalbant apie Ia. šaltinius nuostabą kelia taip vadinamas “tylos amžius”- , tai yra, kad Ia. po Kristaus išliko tiek mažai šaltinių, o ir tie patys apie Jėzų Kristų užsimena labai kukliai. Jei tikėti Šventuoju Raštu Jėzaus Kristaus gyvenimas ir mirtis buvo įspūdingas ir pilnas stebuklų, tai kaipgi, tai galėjo likti nepastebėta tarp Ia. istorikų ir rašytojų.
Vieną iš galimų atsakymų duoda K.Čibiras savo knygoje “Dogmatika”. Jis tvirtina, kad Kristaus istorijai paplisti neleido žydai ir bandė ją visaip “užgniaužti”.
“Žydams labai buvo nesmagu, kai apaštalai ėmė kalbėti apie Kristaus atsikėlimą. Jie norėjo trukdyti ir trukdė (.). Jie nerodo Kristaus numirusio kūno, nekaltina apaštalų melu, tik plaka, graso ir liepia tylėti.”10
Netgi dabartiniame informacijos sklaidos amžiuje dažnai yra bandoma užgniaužti tokio masto įvykius, kai Atominės elektrinės sprogimas ar milžiniškas katastrofas, kaip kad nesenai įvyko Pietų Korėjoje. Vadinasi, bent dalį nuslėpti pavyksta. Kitaip niekas to nebandytų daryti. Ia. Izraelis buvo nepalyginamai uždaresnė bendruomenė, nei XXa. TSRS ar XXIa. Pietų Korėja, taigi nuslėpti nuo pasaulio, kad ir labai didingos asmenybės istoriją nebuvo labai sunku. Tuo labiau, kad Jėzaus Kristaus skelbiama “geroji naujiena” to meto valdančiajam politiniam sluoksniui neatrodė jau tokia “gera”, o greičiau nepageidaujama ir pavojinga.
Manau, kad bent iš dalies ši teorija atsako kodėl Ia, turime tiek mažai išlikusių šaltinių.

II amžiaus šaltiniai

Užuominos apie Jėzų pasiekia mus ir IIa. iš romėnų istorikų.

Kristus yra minimas ir Plinijaus Jaunesniojo (62-113m. po Kristaus) laiške. Laiškas adresuotas imperatoriui Trajanui.
Plinijus Jaunesnysis buvo Romos rašytojas, dvariškis, aristokratas, vienu metu buvo Bitinijos provincijos prokonsulas ir plačiai susirašinėjo su imperatoriumi Trajanu. Viename išlikusių laiškų (Jo data apytikriai 112 metai ) rašo apie krikščionių tardymą. Plinijus rašo, jog padaugėjo kaltinamų krikščionybe. Tarp tokių yra vyrų ir moterų, vergų ir laisvųjų,’ net ir turinčiųjų Romos pilietybę. Ištardęs apskųstus krikščionis, duoda apyskaitą imperatoriui Trajanui:
„Jie tvirtino, kad jų visa kaltė ar klaida yra ta, kad paskirtomis dienomis buvo pratę rinktis prieš aušrą. Pasikeisdami giedodavo Kristui kaip Dievui. . . Po to jie paprastai išsiskirstydavo ir vėl ateidavo valgyti paprasto ir nekalto maisto. . . Tuo labiau aš laikiau būtina, pavartojant kankinimus, ištardyti dvi verges, patarnautojas, kiek čia buvo tiesos. Ir neradau nieko, išskyrus didelį išsigimėlišką prietarą. . . Šito prietaro užkratas paplito ne tik miestuose, bet ir kaimuose bei lėnuose. Bet atrodo, kad galima tai sulaikyti ir pataisyti reikalą.”11
V.Šauklys savo straipsnyje “Kristaus istoriškumo klausimu” tvirtina, kad mus pasiekė apie 100 Plinijaus Jaunesniojo laiškų:
“Turint tokią daugybę, yra su kuo palyginti laiškus, liečiančius krikščionis. Lyginant laiškų leksiką, frazeologiją, gramatinę struktūrą, tonalumą ir kitus laiškų elementus su kitais laiškais, paaiškėjo, kad visi laiškai priklauso vienai grupei, lygiai, ir krikščionis liečiantis laiškas Trajanui.”12
Romėnų istorikas Svetonijus, Plinijaus Jaunesniojo amžininkas, mini krikščionis savo knygoje Dvylikos cezarių, gyvenimai. Apie pirmuosius krikščionis jis parašė du sakinius Vieną randame Nerono gyvenimo aprašyme:
“Nubausti krikščionys, naujo kenksmingo prietaro pasekėjai.”13
Galima numanyti, kad čia kalbama apie tą patį Tacito aprašytą epizodą. Randame ir kitą sakinį to paties Svetonijaus raštuose, kur jis aprašo imperatoriaus Klaudijaus veiklą:
“Jis ( imperatorius ) ištrėmė iš Romos žydus, kurie, Chrestos kurstomi, nuolat kėlė sąmyšį.”14
Maišaties kaltininku minimas “Chrestos”.
“Svetonijus naudoja vardą “Chrestos” ( reiškia “Naudingas” ) vietoje “Christos” (Kristus graikų kalba). “Chrestos” buvo gerai žinomas jo lotyniškai kalbantiems skaitytojams. Maišaties priežastimi Romoje nebuvo pats Kristus, bet jo sekėjų skelbiama žinia, kad Jėzus yra Kristus – Mesijas.”15
Šitas sakinys, pasak V.Šauklio, istorikams ilgą laiką buvo užsigavimo akmuo. Niekas negalėjo duoti vienareikšmio atsakymo, kas buvo tas Chrestos : ar tai krikščionių Christus, kurio vardas čia iškreiptas, o gal tai nežinomas asmuo, pasivadinęs Chrestu. Tas vardas buvo gana paplitęs graikų—romėnų pasauly. Mitologinės mokyklos šalininkai laikėsi kaip tik pastarosios nuomonės.
“Žinomas tarybinis tyrinėtojas J. M. Tronskis, atlikęs lingvistinę analizę, įrodė, kad tas Svetonijaus „Chrestos”—tai graikiškas „Christos”, perteikus graikiškus garsus į šnekamąją liaudies lotynų kalbą. Tai graikiškojo’ „Christos” lotyniškoji transkripcija.”16
IIa. Šaltiniai “tyli” labiau nei I-ojo. Mus pasiekė tik keletas užuominų, kuriose Jėzaus vardas iš viso neminimas, tačiau minimas Kristus. Viename šaltinyje Kristus minimas, kaip Dievas, antrame – kaip, maištininkų kurstytojas. Nors šie šaltiniai nemini Jėzaus Kristaus tiesiogiai, tačiau leidžia suprasti, kad IIa. jis buvo žinomas, o jo skelbtas mokymas plačiai paplitęs.

III amžiaus šaltiniai

IIIa. Po Kristaus turime žinių apie Jėzų iš religinės žydų raštijos. Pasak A.Rubšio, žydiški šaltiniai hebrajų kalba, kuriuose Jėzus minimas arba apie jį užsimenama, yra kruopščiai ištirti tiek žydų, tiek krikščionių mokslininkų, todėl nekyla abejonių dėl jų autentiškumo. Pagrindiniu šaltiniu yra žodinis Mozės Įstatymo aiškinimas, kurį sukūrė pirmųjų dviejų krikščionybės amžių vadovaujantys rabinai. Šis žodinis Mozės Įstatymo aiškinimas trečiajame amžiuje buvo surinktas į knygą vardu “Mišnah”. Ilgainiui prie šios pirmos knygos dedant naujus papildymus, gimė žydų veikalas Talmudas ( Mokymas ).
“Žydų rabinų talmudiniame rinkinyje „Mišnah” ne sykį minimas Jėzus Nazaretietis, Miriam (Marijos) sūnus, dar vadinamas ben Stada, ben Pandira ir kitaip, vadinęsis Žmogaus Sūnumi, laikęs save Dievu ir, sulaukęs 33 metų amžiaus, Velykų išvakarėse miręs ant kryžiaus. Tos visos žinios nuspalvintos fanatiška neapykanta bei panieka Jėzui ir jo sekėjams, tačiau patvirtina jį gyvenus ir kentėjus.”17
Apskritai paėmus, užuominos apie Jėzų ir jo mokinius Talmude yra retos. Tai pasak A.Rubšio gali būti dėl dviejų priežasčių:
1. Talmudas iš viso nesidomi įvykiais. Net apie Makabiejų sukilimą nieko nesakoma.
2. Jėzus ir jo atskala I amžiaus audrose (66-70 žydų sukilimas ir Jeruzalės sunaikinimas bei tremtis) atrodė daugeliui nereikšmingi, o vėliau, Talmudo rabinų laikotarpyje, — kai krikščionybė jau buvo stipri religija, įvykiai, susiję su jos kilme, buvo apmiršti ir liaudies pasakojimai apie Jėzų buvo tapę pašaipos dalyku.
“J. Klausner, mūsų amžiaus žydų istorikas, pirmųjų dviejų amžių rabinų užuominas apie Jėzų šitaip aprašo : krikščionybės kūrėjas buvo atsimenamas kaip rabinas iš Nazareto, vardu Jėzus ; kaip užkerėtojas ir Izraelio tautos suvedžiotojas; kaip tyčiojęsis iš rabinų, aiškinęs Raštus panašiai, kaip ir fariziejai; turėjęs penketą mokinių; sakęsis neatėjęs nei atimti, nei pridėti prie Mozės Įstatymo; pakartas už klaidingą mokymą bei suvedžiojimą Pesah ( Perėjimo, arba Velykų šventės ) išvakarėse; jo mokiniai gydę ligonis jo vardu. Daugumas užuominų alsuoja polemika ir noru parodyti Jėzų galimai blogesnėje šviesoje. Vengiama Jėzų net vardu vadinti. Vardo vietoje pasitenkinama arba “kažkoks asmuo”, arba “tas anas”, arba net “Balaamas” (Senajame Testamente Balaamas pasirodo žyniu, pakviestu užkerėti žydus, .”18
“Talmude rašoma: “Žinoma iš praeities, kad rabinas Eliezer klausė išminčius, Ar neparnešė Ben Stada ( Stada sūnus ) užkerėjimo iš Egipto savo kūno žaizdoje ? Jie gi jam sakė, Jis buvo kvailys ir jie ( krikščionys ) remiasi kvailio parodymu.. Rabinas Hisla gi sakė, Vyras buvo Stada, o meilužis buvo Pandira. (.) Motina buvo Marija, moterų kirpėja; anot gandų, Pumbeditlia mieste, Ji buvo neištikima savo vyrui.”19
Kitoje vietoje Talmude pasakojama apie tą patį Rabiną Eliezer, kuris taip domėjęsis krikščionimis ir taip jiems buvęs palankus, kad romėnai jį palaikė krikščioniu. Rabinas Eliezer buvo nuvestas į teismą, bet galiausiai išteisintas. Teismo išlaisvintas, jis ėmė krimstis ir sielotis, nes buvo suimtas dėl krikščionybės išpažinimo. Jį aplankė Rabinas Aqiba ir taip kalbino jį:
“Rabine, ar galiu tau pasakyti kodėl tu kremtiesi? Jis atsiliepė: Pasakyk Jis jam ir priminė: Turbūt, vienas iš minim ( krikščionių ) tau pripasakojo apie “minuth” ( krikščionybę ) ir tu ja gėrėjaisi. Eliezer atsakė: Prisiekiu Dangumi, kad tu man dabar priminei. Kartą aš vaikštinėjau Sepphoris gatvėmis ir sutikau Jokūbą iš Sichnin kaimo, kuris man pripasakojo apie minuth Jėzaus, Pantiri sūnaus, vardu, ir tai man patiko. Aš buvau suimtas dėl minuth tiesų, nes nusižengiau Torah ( Mozės Įstatymo ) tiesoms.”20
Kaip matome iš aukščiau pateiktų pastraipų Rabinams būdinga teršti Jėzaus ir jo motinos vardą, ir tuo parodyti, kad jie nebuvo verti dalyvauti Dievo plane, tačiau jie neneigia ir dargi patvirtina jo istoriškumą.
Nors ir nebūdamos tiesioginiais duomenimis apie patį istorinį Jėzų, Jėzaus istoriškumas jose yra savaime aiškus. Taigi rabiniškoji pirmųjų dviejų krikščionybės amžių raštija su Jėzumi skaitosi ir laiko jį buvus istoriniu asmeniu.

Išvados

Šiame darbe rėmiausi tik nekrikščionių senovės autorių duomenimis apie Kristų. Tiesa, pirmų trijų amžių duomenys apie Jėzų Kristų labai negausus ir migloti, kas leidžia Jėzaus Kristaus istoriškumo kritikams juo interpretuoti ir neigti. Tačiau, nors ir nedaug, bet yra šaltiniai liudijantis Jėzų Kristų gyvenus Palestinoje evangelistų nurodomu laikotarpiu.
Visi minėti šaltiniai vienas kitą papildydami pasako, kad Tiberijui valdant gyveno žmogus, kurį vadino Jėzumi ir dar vadino Kristumi. Jo motina buvo Marija, o tėvas Pantiri. Pilotas pasmerkė jį prikryžiavimui. Jo mokiniai, manė, kad jis buvo Mesijas, ir giedodavo giesmes Kristui kaip Dievui. Šie žmonės buvo vadinami krikščionys, o to vardo pradininkas buvo Kristus.
Nors informacija negausi, tačiau ji atitinka Šventojo Rašto pasakojimą, išskyrus Jėzaus tėvo vardą, bei patvirtina tokį asmenį buvus ir gyvenus Tiberijui valdant ( 14 – 27m. po Kristaus).

Išnašos

1. V.Šauklys MIC. Kristaus istoriškumo klusimu // Katalikų kalendorius žinynas. Kaunas-Vilnius 1985. p. 255
2. A.Voldemaras. Istorinis Kristus // Ankstyvoji Krikščionybė. Kaunas 1997. p. 90
3. A.Voldemaras. Istorinis Kristus // Ankstyvoji Krikščionybė. Kaunas 1997. p. 87-88
4. V.Šauklys MIC. Kristaus istoriškumo klusimu // Katalikų kalendorius žinynas. Kaunas-Vilnius 1985. p. 255
5. A.Rubšys. Istorinis Jėzus ir Tikėjimo Kristus // LKMA Suvažiavimo darbai – T.10, Roma 1984. p. 79
6. V.Šauklys MIC. Kristaus istoriškumo klusimu // Katalikų kalendorius žinynas. Kaunas-Vilnius 1985. p. 258
7. V.Šauklys MIC. Kristaus istoriškumo klusimu // Katalikų kalendorius žinynas. Kaunas-Vilnius 1985. p. 259
8. A.Rubšys. Istorinis Jėzus ir Tikėjimo Kristus // LKMA Suvažiavimo darbai – T.10, Roma 1984. p. 81
9. P.K.Tacitas. Rinktiniai raštai. Vilnius “Vaga” 1972. p. 224 -225
10. K.Čibiras. Dogmatika. Vilnius “Švyturio” b-vė 1922. p. 63
11. V.Šauklys MIC. Kristaus istoriškumo klusimu // Katalikų kalendorius žinynas. Kaunas-Vilnius 1985. p. 257
12. V.Šauklys MIC. Kristaus istoriškumo klusimu // Katalikų kalendorius žinynas. Kaunas-Vilnius 1985. p. 258
13. V.Šauklys MIC. Kristaus istoriškumo klusimu // Katalikų kalendorius žinynas. Kaunas-Vilnius 1985. p. 257
14. V.Šauklys MIC. Kristaus istoriškumo klusimu // Katalikų kalendorius žinynas. Kaunas-Vilnius 1985. p.257
15. A.Rubšys. Istorinis Jėzus ir Tikėjimo Kristus // LKMA Suvažiavimo darbai – T.10, Roma 1984. p. 82
16. V.Šauklys MIC. Kristaus istoriškumo klusimu // Katalikų kalendorius žinynas. Kaunas-Vilnius 1985. p. 257
17. V.Šauklys MIC. Kristaus istoriškumo klusimu // Katalikų kalendorius žinynas. Kaunas-Vilnius 1985. p. 255
18. A.Rubšys. Istorinis Jėzus ir Tikėjimo Kristus // LKMA Suvažiavimo darbai – T.10, Roma 1984. p. 84
19. A.Rubšys. Istorinis Jėzus ir Tikėjimo Kristus // LKMA Suvažiavimo darbai – T.10, Roma 1984. p. 85
20. A.Rubšys. Istorinis Jėzus ir Tikėjimo Kristus // LKMA Suvažiavimo darbai – T.10, Roma 1984. p. 85
1. Č.Kavaliauskas. Tarp fizikos ir teologijos. Vilnius “Aidai” 1998.

Literatūros sąrašas

2. A.Voldemaras. Istorinis Kristus // Ankstyvoji Krikščionybė. Kaunas 1997
3. V.Šauklys MIC. Kristaus istoriškumo klusimu // Katalikų kalendorius žinynas. Kaunas-Vilnius 1985.
4. P.K.Tacitas. Rinktiniai raštai. Vilnius “Vaga” 1972.
5. A.Rubšys. Istorinis Jėzus ir Tikėjimo Kristus // LKMA Suvažiavimo darbai – T.10, Roma 1984.
6. K.Čibiras. Dogmatika. Vilnius “Švyturio” b-vė 1922.

Leave a Comment