Krikščionybės plitimas Europoje

Ostgotų valstybė, Pietų Prancūzijoje ir Ispanijoje- vestgotų, Šiaurės Afrikoje- vandalų, o Via. Italijoje- langobardų valstybė. Beje, ypač iškalbinga viena data: paskutinės Olimpinės žaidynės įvyko 395 metais. Iš senovės kultūros išliko tiek, kiek jos išsaugojo Bažnyčia ir Bizantija.

Tuo metu krikščionybės religija plito visoje Europoje. Nuo 260 metų ją priemė Alpių ir Padunojės kraštai, po 300m. sparčiai sukrikščionėjo Britanija, 380m. krikščionybė tapo pripažinta valstybine Romos religija, 496m. apsikrikštijo frankai, 589m.- vestgotai ir langobardai. Krikščionybė ne tik plito, ji ir vidujai vystėsi, brandindama naują požiūrį į pasaulį. Beje, laikotarpio pradžioje aukščiausios intelektualinės kultūros atstovai buvo Plutarchas ir Plinijus, o pabaigoje- jau Ambraziejus ir Augustinas. Platono Akademija buvo uždaryta tais pačiais 529m., kai pasirodė intelektualinei veiklai skirti benediktinų nuostatai. [2]

Krikščioniškosios Europos gimimas

Ankstyvųjų viduramžių pradžią ženklina vienas labai svarbus įvykis- merovingų karaliaus Chlodvigo perėjimas į krikščionybę. Metraštininkai tvirtina, kad kare su alemanais jis atsidūręs “keblioje padėtyje ir šaukęs Kristaus pagalbos”, o iškovojęs pergalę tapo Jo išpažinėju. Karaliaus didikai taip pat pasikrikštijo, skelbdami: “ Mes atsižadame mirtingųjų dievų ir išpažįstame Neemirtingąjį Dievą”. Nuo to laiko iki pat tukstantmečio pabaigos krikščionybės ir Šiaurės tautų tradicijos įvairiai veikė ir darė įtaką viena kitai.

Dažnai kalbama apie “gemanų misiją”, tačiau tai klaidingas posakis dviem požiūriais: juk ne krikščionybė atėjo į Šiaurę pas germanus, o jie pa

atys susirado krikščionybę. Prasidėjus tautų kraustymuisi, germanų gentys pasiekė senovės Romos imperijos žemes ir pateko į senosiso bažnytinės misijos įtaką. Vestgotai tapo arijoniškosios krikščionybės ispažinėjais, o frankai- Anatasijos sekėjais.

Politinė valdžia ir pasaulio atsižadėjimas

Sąvoka “germanų misija” susijusi ir su antruoju nesusipratimu: krikščionių Tradicija nebuvo primesta naujiesiems Tikėjimo broliams, jau gerięiau germaniškoji pasaulėžiūra asimiliavosi su antikos mąstymu, gyvavusiu ir krikščioniškame pasaulyje. Tokiomis aplinkybėmis kūrėsi naujo tipo Bažnyčia, paplitusi visoje Vakarų Europoje.

Naujoji Vakarų Europos Bažnyčia nuo pat pradžių ėjo tarsi dviem skirtingais keliais: veinas jų vedė prie pasaulietinės valdžios ir politinės įtakos, antrasis davė mums žemišką gyvenimą neigiančią vienuolijos tradiciją, kuri kartu su Chlodvigo Krikštu atkėlė vartus į viduramžius ir vėliau tapo pagrindiniu Bažnyčios dvasiniu ramsčiu. Pasak vieno Bažnyčios istoriko, būtent dėl šios tradicijos išliko gyyvos “antikinės kultūros vertybės”. Abi šios jėgos- valdžios siekimas ir dvasinis asketizmas- buvo du poliai, tarp kurių ankstyvaisiais viduramžiais įsižiebdavo dažni konfliktai.

Kitaip nei Bažnyčios sistema, Vakaruose susikūrė daug regioninių Bažnyčių. Žymiausia iš jų, be jokios abejonės, buvo Frankų Bažnyčia, kuriai iki pat Karolio Didžiojo mirties priklausė dauguma Europos žemyno sričių. Ši Bažnyčia buvo visai nepriklausoma nuo Romos, savo konfliktus dėl teritorijos pasidalijimo ar doktrinos principų sprendė Tautos Susirinkimuose. Tokios nepriklausomybės pavyzdžiu galėtų būti kad ir Frankfurto Sinodas (794), kurį pats Ka

arolis sušaukė, pats jam vadovavo, pats perskaitė jo dienotvarkę ir pats darė sprendimus. Tokiu būdu prieš Romos valią į senosios Bažnyčios Tikėjimo Išpažinimą buvo įtrauktas “filioque”, pagal Imperijos poreikius buvo nustatomos vyskupijų ribos bei buvo atmestas Rytuose praktikuojamas atvaizdų garbinimas.

Regioninių Bažnyčių davsininkija ir teisėmis, ir pareigomis buvo pavaldi Tautos Susirinkimui. Stojimą į dvasininkų luomą sankcionavo karaliaus arba atitinkamos žemės valdovai. Vyskupijos buvo skiriamos ir užimamos ne pagal kanonų teisę, o karaliaus teikimu. Ji ne tik siūlydavo kandidatūras, bet ir skirdavo vyskupus. Davę leno priesaiką, apdovanoti sritimis ir gavę feodalo teises, vyskupai buvo Imperijos valdininkijos dalis. Pasaulietinės valdžios skverbimasis į dvasininkijos luomą Frankų valstybėje tūkstantmečio pabaigoje sukėlė didžiausią konfliktą tarp Vokietijos imperijos ir Bažnyčios- ginčą dėl investitūros.

O kas tuo metu dėjosi buvusios Romos imperijojos valdose? Germanams skverbiantis į Pietus, gerokai sumažėjo Bizantijos įtaka Italijoje, Romos patriarchas nejučiomis prarado Konstantinopolio globą ir turėjo ieškotis naujų sąjungininkų. Kaip ir reikėjo tikėtis, jais tapo gerai ginkluotos jėgos Šiaurėje. Karolio Didžiojo vainikavimas imperatoriumi- tai tarsi atgijusi senoji Romos imperijos idėja, dabar jau įkūnyta užsienio protektorato pavidalu. Be to, Roma puoselėjo mintį įsigyti sritį, savo teritorija atitinkančią dvasinę Romos popiežiaus įtaką. Tokiame fone susidarė sąlygos atsirasti didžiosioms viduramžių klastotėms- Konstantino dovanai ir Pseudo Izidoriaus dekretalijoms. Tūstantmečiui baigiantis, Europoje jau egzistavo ti

ikra bažnytinė valstybė, kuriai dar trūko karinės galios, bet kuri, būdama autonomiška institucija, galėjo ieškotis sąjungininkų. Be to, suirus Karolio Didžiojo imperijai, vyskupai, dabar jau turintys ir pasaulietinę valdžią, ėmė šlietis prie Romos.

Tačiau pasaulietinės valdžios siekimas ankstyvaisiais viduramžiais kirtosi su visais priešinga tendencija, skelbusia visišką Bažnyčios atsiribojimą nuo pasaulietinio gyvenimo, t.y. vienuoliniu gyvenimu. Kitaip nei Rytuose, kur vienuolių judėjimas nebuvo taip griežtai reglamentuotas, Vakaruose ankstyvųjų viduramžių pradžioje atsirado daug ordinų, kurie lyg ir buvo paklusnūs Romai, bet, kita vertus, steigdami savarankiškus, nuo Imerijos nepriklausomus vienuolynus, stengėsi atsiskirti nuo valstybės valdžios. Kaip tik vienuolynų nusišalinimas nuo pasaulietinio gyvenimo tapo viena iš Bažnyčios reformos priežaščių X amžiuje. Ta Bažnyčios reforma turėjo paradoksalių pasekmių. Štai Kliuny vienuolija, įkurta 910 metais, siekė išvaduoti Bažnyčios dvasininkiją iš valstybės įtakos. Jie pasisakė už Bažnyčią, kuri būtų nepriklausoma nuo valstybės, kurios postai nebūtų parduodami, o vyskupai būtų skiriami remiantis kanonų teise, o ne lenų privilegijomis. Bet kaip tik šie reikalavimai galų gale taip sustiprino pasaulietinę popiežiaus galią, kad vėlesniems vokiečių imperatoriams tekdavo pakovoti su popiežium dėl teisės užsidėti tiarą ir reziduoti Romoje.

Universali Europos bažnytinė kultūra

Kad Bažnyčios įtaka taip sustiprėjo, būta ir kitos priežasties. Germanams tapus Romos Bažnyčios nariais, skirtumas tarp dvasininkijos ir pasauliečių, palyginti su sanąja Bažnyčia, sparčiai di

idėjo. Frankų ir anglosaksų valstybėse dvasininkai buvo išsilavinę, o pasauliečiai- bemoksliai žmonės. Mirus Karpliui Didžiajam, jo rūmų mokyklą Achene į savo rankas perėmė ne valdovų dvarai, bet vienuolynai.

Dar Karoliui gyvam esant Alkuinas atvyko į Tūrą ir imperatoriaus pageidavimu ėmė vadovauti vienuolynui, kuris vėliau tapo Frankų valstybės Bažnyčios teologiniu centru. Imperijai subyrėjus, vienuolynai tapo švietimo ir mokslo židiniais. Čia buvo mokoma skaityti ir rašyti, gilinamasi į meno ir mokslo tradicijas, studijuojamas teisės mokslas ir net susipažindinama su grynais pasaulietiniais valstybės valdymo reikalais- židžiu, visas švietimo darbas ir jo tradicijų puoselėjimas buvo vienuolynų, tankiu tinklu išsidėsčiusių visoje Šiaurės vakarų Europoje, reikalas. Visas dvasinis, kartu ir visuomeninis gyvenimas pateko į stiprią bažnytinės įtakos sferą, kuri pagaliau ėmė veikti ir politinį gyvenimą. Taigi Bažnyčios dvilypumas-siekti valdžios ir atsižadėti pasaulio- sadarė palankias sąlygas skleisti universaliai Europos bažnytinei kultūrai, kurios dvasinis centras buvo Roma ir joje reziduojantis popiežius.

Rytai ir Vakarai ėmė tolti vieni nuo kitų: Vakaruose, antikos tradicijomis susiliejus su besikuriančia germanų valstybine kultūra, kūrėsi nauja katalikiška krikščionybė, o Rytai tvirtai laikėsi senųjų tradicijų. Tokių “viduramžių”, kaip jie suprantami Vakaruose, bizantiškuose Rytuose nebūta. Konstantinopolio imperatoriai iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti Bažnyčios saitus savo rankose. Ir net kai arabai jau beldėsi į Imperijos vartus, krikščionys dar tebesiginčijo dėl to, kaip reikėtų traktuoti Kristaus asmenį, ar būtina smulkiauiau apibūdinti jo dvejopą prigimtį ( Chalkedono Susirinkimo nutarimas), ar dvi prigimtys reiškia ir dvi skirtingas valias, ar galima ir kokiu mastu garbinti atvaizdus. Teologiniai ginčai aštrino kovą tarp Aleksandrijos ir Bizantijos patriarchų, kurstė provincialius nesutarimus, o imperatorius veltui ieškojo stebuklingos formulės vienybei išgelbėti.

Kitos Tikėjimo kryptys, kurias kaip atskalūniškas smerkė daugelis Sinodų, arba sukūrė atskiras eretiškas Bažnyčias (nestorijonai), arba linko tarnauti užsienio jėgoms kaip Egipto monofizitai (teigiantys vieną Kristaus prigimtį), kurie arabus sutiko kaip išvaduotojus nuo Konstantinopolio priespaudos, nors už tai kas dešimtas jų padėjo galvas.

Taigi galutinis Rytų Bažnyčios atskilimas nuo Vakarų buvo užprogramuotas jau VIII amžiuje, kai vykstant vykstant ginčams dėl atvaizdų garbinimo jo dar galbūt buvo galima išvengti. Įsiveržus islamiškiems arabams, Bažnyčia, kadaise valdžiusi visas Artimųjų Rytų sritis, pasijuto tartum išmesta iš balno. Ji persitvarkė į Graikų Bažnyčią, kurios centras buvo Bizantija ir kuriai priklausė tik Trakijos sritys, senoji Graikija ir Mažosios Azijos dalis.

Kai Bizantijos spindesys ėmė blankti, krikščionybei atsivėrė keliai į naujas, iki tol neprieinamas sritis, kuriose gyveno salvų tautos. Nepaisydamos aktyvios Romos politikos, jos nepasidavė Vakarų įtakai, o Bizantijos patriarcho silpnumas leido joms sukurti labai savitą Bažnyčios sutvarkymą ir pamaldumą. Slavų apaštalai Kyrilas ir Metodijus davė joms bendrą kalbą, jų Bažnyčia atlaikė mongolų antpuolius ir netgi tapo naujai besikuriančios valstybės struktūros pamatu. Nepaliesta nei ginčų dėl religinio mokymo Bizantijoje nei ginčų tarp Romos ir Graikų Bažnyčios, ši savita krikščionybės kryptis išliko autonomiška iki pat šių dienų. [3]

Krikščionybė Lietuvoje

Krikščionybė į Lietuvą pradėjo skverbtis nuo X a, XIII a antroje pusėje pasikrikštijo pirmasis Lietuvos valdovas – Mindaugas. Mindaugui priėmus krikštą, jis buvo popiežiaus karūnuotas ir Lietuvoje įkurtos trys vyskupijos bei Lietuvos bažnytinė provincija. 1263 m. žuvus Mindaugui, praktiškai sustojo ir krikščionybės plėtimasis Lietuvoje. Oficialia religija krikščionybė vėl tapo tik 1387 m., Jogailos ir Vytauto valdymo laikais.

Šiuo metu Lietuvoje katalikybė yra pagrindinė, labiausiai paplitusi religija. [4]

TURINYS

1. Įvadas į Krikščionybę
2. I-VI amžių įvikiai
3. Krikščioniškosios Europos gimimas
4. Krikščionybė Lietuvoje
5. Naudoti šaltiniai

Kauno pagrindinė mokykla „Anima“

Krikščionybės plitimas
Europoje
Referatas

Parengė:
Ada Žiemytė

Šaltiniai

[1] “Iliustruota vaikų enciklopedija”

[2] W. Tatarkiewicz “Filosofijos istorija” I tomas.

[3] “Krikščionybė. Kronika”

[4] http://lithuanian.encyclopedia.st/ (internetinė enciklopedija lietuvių kalba)

Leave a Comment