Šatrijos Ragana 20a. pradžios rašytoja. Ji užaugo bajorų dvare, buvo išsilavinusi, apsiskaičiusi, muzikali. Kurį laiką studijavo Šveicarijoje ir įgijo teisę dirbti mokytoja. Mokymas, auklėjimas, kaip vienuolystė, kaip savęs tobulinimas. Jai buvo labai svarbu daryti gera kitam, kadangi rašytoja buvo auklėjama katalikiškai jos kūryboje ryški krikščioniškoji pasaulėjauta. Atpažįstamos ir 20a. meno srovės, simbolizmas, impresionizmas, romantizmas, tai nauja lietuvių literatūroje. Šatrijos Ragana praturtino lietuvių prozą nauju požiūriu į žmogų, daugiausia dėmesio ji sutelkė į žmogaus dvasią. Didžiausia realybė – tai kas neapčiuopiama, žmogaus siela. Vidinė žmogaus raiška, sielos išgyvenimai jai svarbiau už išorines aplinkybes, rašytojos mintys visada buvo sutelktos į amžinąsias vertybes: kultūrą, knygas, muziką. Ji buvo įsitikinus, kad menas tobulina žmogų. Didžiausia vertybe ji laikė jausmus, jos nuomone ir šeimos santykius lemia sugebėjimas atjausti, suprasti. Šatrijos Ragana visai kitaip žiūri į dvaro ir žmonių santykius. Iki jos vyravo aiškus neigiamas požiūris į dvarą. Iš Šatrijos Raganos vaizduojamojo dvaro sklinda šviesa, žmogiškumas, užuojauta ir parama vargstantiems. Gražiausia apysaka ir pavadinta „Sename dvare“. Rašydama šį kūrinį autorė galvojo apie Užvenčio dvarą, kuris jau buvo prarastas. Mirę buvo ir artimiausi žmonės: tėvai, broliai. Į viską žiūrima iš prarasto laiko, iš skaudžių netekčių taško. Šioje apysakoje autorė pirmą kartą lietuvių literatūroje pavartojo dienoraščio formą, kalbėjimą 1 asmeniu, vidinį monologą. Apysakoje galime įžvelgti motinos meilės, šeimos lizdo ir motyvo „viskas praeina“ temas. Juntamas mirties artumas, gyvenimo laikinumas. Mirties samprata krikščioniška ir romantinė. Pagrindinė apysakos veikėja Mamatė, jos paveikslas jungia fragmentišką kūrinį į vienumą. Mamatė labai jausminga, religinga, subtiliai jaučianti meną ir gamtos grožį moteris. Į žmogaus gyvenimą šiame pasaulyje ji žiūri kaip į varginančią tarnystę, mamatei nuobodžios kasdienės pareigos, jos siela veržiasi patirti dievišką pilnatvę, apysakoje ryškus laiko tekmės jutimas. Nuolat iškyla dabarties, praeities priešprieša. Skaudžiausiai šio pasaulio netektį, laiko bėgimą pajunta apysakos pradžios ir pabaigos pasakotoja. Tai jau suaugusi Irusia, kuri ir seka savo prabėgusios vaikystės „seną seną aukso sapną“. Tokiu būdu pabrėžiama praeities svarba, nes viskas, kas pasakojama, jau buvo. Tėra tik išatminties iškylanti praeitis.