Šatrijos Ragana 20a. pradžios rašytoja. Ji užaugo bajorų dvare, buvo išsilavinusi, apsiskaičiusi, muzikali. Kurį laiką studijavo Šveicarijoje ir įgijo teisę dirbti mokytoja. Mokymas, auklėjimas, kaip vienuolystė, kaip savęs tobulinimas. Jai buvo labai svarbu daryti gera kitam, kadangi rašytoja buvo auklėjama katalikiškai jos kūryboje ryški krikščioniškoji pasaulėjauta. Atpažįstamos ir 20a. meno srovės, simbolizmas, impresionizmas, romantizmas, tai nauja lietuvių literatūroje. Šatrijos Ragana praturtino lietuvių prozą nauju požiūriu į žmogų, daugiausia dėmesio ji sutelkė į žmogaus dvasią. Didžiausia realybė – tai kas neapčiuopiama, žmogaus siela. Vidinė žmmogaus raiška, sielos išgyvenimai jai svarbiau už išorines aplinkybes, rašytojos mintys visada buvo sutelktos į amžinąsias vertybes: kultūrą, knygas, muziką. Ji buvo įsitikinus, kad menas tobulina žmogų. Didžiausia vertybe ji laikė jausmus, jos nuomone ir šeimos santykius lemia sugebėjimas atjausti, suprasti. Šatrijos Ragana visai kitaip žiūri į dvaro ir žmonių santykius. Iki jos vyravo aiškus neigiamas požiūris į dvarą. Iš Šatrijos Raganos vaizduojamojo dvaro sklinda šviesa, žmogiškumas, užuojauta ir parama vargstantiems. Gražiausia apysaka ir pavadinta „Sename dvare“. Rašydama šį kūrinį autorė galvojo apie Užvenčio dvvarą, kuris jau buvo prarastas. Mirę buvo ir artimiausi žmonės: tėvai, broliai. Į viską žiūrima iš prarasto laiko, iš skaudžių netekčių taško. Šioje apysakoje autorė pirmą kartą lietuvių literatūroje pavartojo dienoraščio formą, kalbėjimą 1 asmeniu, vidinį monologą. Apysakoje galime įžvelgti motinos meilės, še