Klausimai ir atsakymai iš kultūros istorijos

1.Kultūros istorijos objektas:
Kultūra yra lotynų kilmės. Kultūra – visa tai kas yra sukurta žmogaus. Kultūra -apdirbimas, išugdymas, apdorojimas. Žmogaus ryšį su gamta taip pat imta vadinti kultūra. Kultūra istoriškai apibrėžta visuomenės ir žmogaus. Ji išreikšta žmonių materialiosios ir dvasinės veiklos rezultatas. Yra dvi kultūros sampratos:
1) plačiąja prasme – tai yra viskas kas sukurtas žmogaus, suteikiant materialius ir dvasinius poreikius. Visa aplinka gali būti skirstoma į natūralią ir dirbtinę. Kultūra apibūdina istorines epochas, tautų išsivystymo lygį.
2) siaurąja prasme- kultūra tam tikra žmogaus veiklos ir gyyvenimo sfera ir parodo tobulėjimo lygį.
2. Europos kultūros ypatybės.
1.Individualizmas – asmeniškumas, nuosavybė, savarankiškumas, demokratijos valdymo būdas ir raštas iš graikų.
2.Vakarietiškoji filosofija atsirado Graikijoje. Filosofai į pasaulį žiūri kaip į objektą iš šalies. Išskiria save iš pasaulio, žiūri iš viršaus.
3.Visada materialinė kultūra, turtas – aukščiau už dvasinę kultūrą.
4. 1054m. krikščionybė suskilo į: rytų stačiatikių, ir vakarų katalikiškąją.
Ypatybės: individualizmas, vakarietiškoji filosofija, privatinė nuosavybė, demokratija.
3. Europos kultūros istorijos periodizacija.
1000000 – 700000 BP atsiranda įrodymų, kad nuo tada Europoje egzistuoja gyvybė. 200000 BP Neandartalietis Europoje, jis turi apie 20 įrankių. 40000 Homosapiens Europoje ir jiis turi jau apie 80 įrankių. 35000 iki Kristaus gyvenome šalia neandartaliečių.
a)Priešistorė (4mln-4 tūkst pr. Kr.)
b)Antika(4tukst pr. m. e.-500m)
c)viduramžiai(500m ir 1500m)
d)naujieji laikai (1500m-1800m.)
e)naujausia epocha(1800m-2004m.)
4. Priešistorė – Europos kultūros ištakos.
Pirmasis laikotarpis vadina¬mas priešistore. Jis truko apie 3 mln. metų: nuo žmogaus atsiradimo ik

ki rašto sukūrimo, t. y. IV tūkstantmečio pr. Kr. Kadangi svarbiausius įrankius žmonės dirbo iš akmens, tą laikotarpį mokslininkai pavadino akmens amžiumi. Jį su¬skirstė į
senąjį akmens amžių arba paleolitą (graikiškai palais – senas, lithos -akmuo),
vidurinįjį akmens amžių arba mezolitą (graikiškai mezo – vidurinis) ir
naująjį akmens amžių, kitaip dar vadinamą neolitu (graikiškai neoš – naujas).
Priešistorėje žmonija pasiekė reikšmingų laimėjimų. Išmoko gaminti darbo įrankius ir ginklus, naudoti ugnį, kalbėti. Pradėjo verstis žemdirbyste ir gyvuli¬ninkyste. Žmonių vystymasis:
homo-chabelis,(sumanus ž.) prieš 4mln. M. naudojo grubiai aptašytus akmeninius įrankius, gyveno Afrikoje.
homo-erektus(stačiasis ž.) prieš 1,5 mln. M. įrankiai nudailinti, kūreno laužus, gyveno Afrikoje, Azijoje, Europoje.
Homo-sapiens (protingasis ž.) prieš 200 tūkst m.-40 tūkst. M. laidojo mirusius kalbėjo rišlia kalba gaminosi dailius įrankius, turėjo mena ir religija. Gyveno Azijoje, Afrikoje ir Europoje. Homo-sapiens-sapiens (kromanijonietis) kalbėjo rišlia kalba gaminosi dailius įrankius, turėjo mena ir religija. Gyveno Azijoje, Afrikoje ir Europoje.
5. Antika. Epochos apibūdinimas.
Antika – tai graikų ir romėnų senovė, jų kultūra. Antikinis menas pradėjo formuotis 7a. – 6a. pr. Kr. ir gyvavo iki 5a. Antikinės Graikijos ir Romos kultūroms įtaką darė senųjų Egipto ir Artimųjų Rytų civilizacijos. Europos kultūra išaugo ant Antikos pasaulio pamatų: literatūros ir mokslo, sporto, vaizduojamojo meno ir teatro ištakų turime ieškoti senovės Graikijoje ir Romoje.
6. Antika. Kultūros ir meno bruožai.
1)antika „tobulino priešistorę“;susiformavo Europos ci
ivilizacijos kryptys;teisės pagrindai;menų žanrai
2)universalumas
3)huanizmas
4)demokratijos,kaip valdymo budo įdiegimas (įvairios valdymo formos)
5)antika suformavo daug filosofijos krypčių
6)antikinis laiko suvokimas.Susiformavo ciklinė laiko samprata(laikas eina ratu)
7)žmogaus idealas (jaunas, sveikas,gražus, protingas).
Susiformavo pagrindiniai epo, lyrikos ir dramos žanrai. Grynieji žanrai. Detalus komponavimas, platesnių ir pavienių vaizdų apgalvotas išdėstymas. Epinis objektyvumas ir daiktiškumas. Monumentalumas. Patetika ir harmoninga ramybė.
Gyvenimą vaizduoja kaip sutvarkytą iš aukšto pagal įsivaizduojamą grožio ir harmonijos idealą. 3 stiliai – dorėninis, jonėninis, korintinis. Daug marmuro, pagrindinės statybos medžiagos – akmuo, marmuras. Svarbiausia statybos detalė kupolas. Skulptūros – idealių proporcijų parodymas. Būdingos mozaikos. Būdingiausi bruožai: didelis dėmesys skiriamas kūniškam, žemiškam, materialiam grožiui.
7. Viduramžiai. Epochos apibūdinimas.
Terminas „viduramžiai“ atsiradęs 17a. vid. reiškia periodą tarp Romos imperijos žlugimo 476m. ir turkų įsiveržimo į Konstantinopolį 1453m. Universitetinė vartosena šiek tiek pailgina viduramžių trukmę, mat naujųjų laikų pradžia laikytas Amerikos atradimas 1492m. Šis ilgas tūstančio metų periodas vis geriau pažystamas ir atveria naujus savo turtus nors kai kas ir toliau vadina viduramžius tamsiu istorijos laikotarpiu.
8.Viduramžiai. Kultūros ir meno bruožai. Universitetai.
Viduramžių estetinę mintį formuoja minties pasaulėvaizdis, kuriame į visumą jungiasi draugiškas ir mažiau reikšmingas žemiškasis pasaulis. Menui būdingas žinojimas. Terminas “menas” siejasi su bet kurio žinojimo sritimi. “Menininkas” buvo taikomas bet kurios profesijos žmogui, išmanančiam ir sugebančiam atlikti darbą. Žmogus viduramžių kultūroje užleidžia vietą Dievo, angelų, šventųjų pasauliui. Vi
iduramžių mąstysenoje nėra griežtų ribų tarp idealumo ir realumo. Čia viskas jungiama į vieną. Čia su realia gamta taip pat realiai egzistuoja ir dangus ne tik su žvaigždėmis, planetomis, bet ir su angelais. Viduramžiais neiškilo joks aiškus stilius, o visą laika gyvavo ir susikirsdavo daugybė stilių. Ir tik baigiantis laikotarpiui ėmė jungtis į viena. Viduramžių menininkas nesistengė įtikinamai parodyti natūra ar sukurti gražių daiktų. Jis norėjo perteikti šventraščių pasakojimų turinį ir idėjas. Išmoko paveiksluose išreikšti tai ką jautė, bet ne visas menas skleidė religines idėja. Buvo statomos ne tik bažnyčios, bet ir pilys, o tų pilių savininkai kartais samdydavo menininkus. Religinis menas buvo labiau gerbiamas ir tausojamas, nes pilys buvo griaunamos, o bažnyčios išsaugotos. Kai kūriniai pasidarydavo nemadingi juos paimdavo ir išmesdavo.
Universitetai yra būdingas vėlyvųjų viduramžių reiškinys ir svarbiausių viduramžių idėjų sklaidos vieta. 12a. universitetų nebuvo daug, jų padaugėjo 13a. Pirmas universitetas buvo įkurtas Bolonija 1088m. Didysis viduramžių epochos universitetas – Paryžiaus universitetas. Ir studentai ir dėstytojai dažnai keliaudavo iš vieno universiteto į kitą.
9. Bizantijos kultūros bruožai.
Vienintelis svarbus skilimas, kurį patyrė Bažnyčia iki Reformacijos buvo Rytų bažnyčios skilimas. Romos ir Konstantinopolio (įkurto 330 m. po Kr. Bizantijos mieste) Bažnyčia pamažu atsiskyrė. 5a. po. Kr. Žlugus Romos imperijai Bizantija siekia ją pakeisti ir tapti krikščioniškojo pasaulio ce
entru. Per ištisus šimtmečius sukauptos filosofinių ir mokslinių darbų santraukos, leido Bizantijai atlikti tarpininkės vaidmenį tarp graikų – romėnų antikos ir viduramžių pabaigos. 1453 m. Bizantijos mokslininkai renesansinei Italijai perdavė graikų kalbos mokėjimą ir kultūros išmanymą.
Iki 6a. Bizantijoje oficiali kalba buvo lotynų. Bet daug imperijos gyventojų kalbėjo graikiškai, todėl graikų kalba imperijoje palaipsniui įgijo vis didesnių teisių, o 7a. ji tapo valstybine. Bizantijoje daug išsilavinusių žmonių mokėjo skaityti bei rašyti graikų ir lotynų kalbomis. Imperijoje buvo gerai žinoma antikinė graikų literatūra, jos filosofų, rašytojų ir poetų kūriniai. Visoje imperijoje raštininkai perrašinėjo senus rankraščius. Bizantiečiai aprašydavo kovas ir susitikimus su įvairiais imperijos priešais ir svečiais. Jie gerai pažinojo aplinkinį pasaulį. Geografai rašė apie kaimynines šalis, mokėjo braižyti planus bei žemėlapius. Bizantijoje didelis dėmesys buvo skiriamas bažnyčių vidaus gražinimui. Sienas puošė mozaikos – paveikslai. Tapyba, kaip ir visas menas, buvo religinio turinio. Paveiksluose vaizduojami šventieji menko kūno, bet didelės dvasios žmonėmis.
Įstatymai Bizantijoje būdavo sujungti į rinkinius – kodeksus. Tokios įstatymų sistemos, kokia buvo Bizantijoje, viduramžiais neturėjo jokia kita valstybė. Bizantijoje buvo suvokiama įstatymų svarba.
10. Žmogaus idealo kaita nuo antikos iki romantizmo. ?
Antika: aplinka neturi reikšmės, žmogus yra visiškai priklausomas nuo dievų valios ir lemties;
viduramžiai: žmogaus ir sudievintos aplinkos sąveika. Ne materiali realybė, o idealybė. Žmogaus likimą lemia Dievo valia;
renesansas: gyvenimą tvarko ne dievai, o pats žmogus, jo prigimtis;
barokas: prieštaringas santykis: gyvenimas – iliuzija, sapnas ir kartu tiesa, džiaugsmas. Žmogaus gyvenimas nulemtas Aukščiausiojo valios;
švietimo epocha: žmogus suprantamas kaip gamtos dalis, sumodeliuotas pagal mechanikos dėsnius. Žmogaus charakteris statiškas, suformuotas prigimties; romantizmas: žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, viską lemia charakteris.
11. Renesansas. Epochos apibūdinimas.
Renesansas – tai klasikinės antikos dvasios atgimimas menuose, svarbus pereinamasis laikotarpis nuo viduramžiais vyravusių religinių prie pasaulietinių kultūros formų. Jis vyravo 13a. pab. – 16a. vid., Lietuvoje 16a. pr. – 17a. pr. Jau ankstyvaisiais viduramžiais būta įvairiausių renesansų. Renesanso kultūros ir meno centras buvo Florencija. Žmogus pasaulio centre. Gyvenimą tvarko ne dievai, o pats žmogus, jo prigimtis. Agresyvus santykis su daiktiškąja realybe, kurioje norima išsikovoti patogią vietą. Tikrovės kontūrai neryškūs, susiliejantys su fantastika. Žmogaus elgesį modifikuoja ypatybės. Grįžimo į praeitį idėja.
12. Renesanso epochos pasaulėžiūra. Humanizmas.
Humanizmas yra svarbiausia Renesanso kultūros dalis. Humanistai optimistiškai žvelgė į ateitį. Jie nebepranašavo pasaulio pabaigos.
Mokslininkų dėmesys nuo religinės tematikos vis labiau krypo į žemę. Gamtos ir žmogaus pažinimas tapo svarbiu mokslininkų uždaviniu. Buvo pradėta tirti gyvūnų ir augalų gyvenimą. Net menininkai pradėjo skirti didelį dėmesį gamtai, ja gėrėtis. Mokslas, mokymasis, išsilavinimas Renesanso laikais įgijo didelę vertę. Karaliai nesididžiuodami bendraudavo su išsilavinusiais humanistais. Išaugo susidomėjimas gamtos reiškiniais ir humanitariniais mokslais, kalbomis. Mokslininkų paskaitos, net ir matematikos temomis, domino ne tik studentus, bet ir miestiečius. Kūrėsi nauji universitetai. Juose buvo mokoma lotynų kalba, todėl Italijoje mokėsi jaunuoliai, atvykę iš įvairių šalių.
13. Renesanso epochos menas.
Kartu su antikine antika renesansas laikomas didžiausiu meno klestėjimo periodu. Pirmą kartą istorijoje tapyba buvo menas išgyvenęs esminę raidą nuo šiol egzistuojantis pats sau. Vyrauja technikos naujovės: atsirado drobė, įvairi aliejinės tapybos technika. Pasikeitė socialinė dailininko padėtis. Popiežius Julijus II suvaidino svarbų vaidmenį Italijos tapybos istorijoje. Garsiausi dailininkai: Leonardo, Michelangelo, Raffaello. Renesanso menininkų kūriniuose juntamas didelis dėmesys žmogui, todėl jie patys pasivadino humanistais. Meno kūrėjai nuėjo ilgą kelią nuo paprasto amatininko iki menininko ir susiformavo tik 15a. pab.
14. Viduramžių ir renesanso epochų palyginimas.
Viduramžio žmogus suvokia save tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją. Renesansinėje Italijoje žmogus tampa dvasiniu individu ir tai įsisąmonina. Yra argumentų kad “renesansiniai žmonės” iš tiesų buvo viduramžiški. Renesansas nebuvo visai unikalus reiškinys. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”. Italijoje pabunda objektyvus valstybės ir visų pasaulio daiktų stebėjimas bei supratimas, žmogus tampa dvasiniu individu ir tokiu save laiko. Individui augti didžiausios reikšmės turėjo politiniai santykiai. XIIIa. pabaigoj Italijoj atsiranda tūkstančiai atskirų veidų. Žmonės mažai žinojo apie tariamą kuklumą, nė vienas žmogus nevengė atkreipti į save dėmesį, kas skatino individualios mąstysenos iškilimą. Atsiradus respublikinių tipų miestams paveikė ir individo vystymąsi. Vis dažniau valdžioje keitėsi partijos ir individas buvo priverstas sukaupti jėgas siekti valdžios. Iš skirtiniausias renesanso bruožas yra beatodairiškas mėginimas atgaivinti kitą kultūrą, daugelyje sričių ir žanrų imituoti antika. Ryškiausiai atgaivinama antika architektūroje. Pagrindinius skirtumus tarp renesanso ir viduramžių galima paaiškinti “spaudos kultūros” atsiradimu. Kartais netgi sakoma kad be spaudos atsiradimo nebūtų buvę renesanso.
15.Barokas. Epochos apibūdinimas:
Barokas atsirado XVIa. antroje pusėje. Prasidėjo baigiantis renesansui, susijusi su kontreformacija, monarchijos įsigalėjimu, dvaro kultūra.Buvo suabejota žmogaus proto, mokslo galia, pabrėžta tikėjimo reikšmė, teologijoje ir filosofijoje – religingumas. Bruožai: nepaprastas dinamiškumas ir ekspresyvumas, dinamiški herojų charakteriai ir jų formuojama aplinka, pasaulį pažinti reikia per savo vaizduotę ir tai buvo baroko epochos prieštaravimas. Barokas reiškia sugrįžimą prie religijos. Baroko epochai būdinga labai daug prieštaravimų. Barokas pačių turtingiausiųjų menas. Atsiranda neperžengiamos ribos tarp luomų.
16. Baroko epochos kultūros ir meno idėjos, pasaulėžiūra.
Greta klasicizmo XVI – XVII a. suklesti ir barokas: literatūra, teatras, architektūra, skulptūra, tapyba, muzika, sukuriama baroko meno teorija, estetika. Barokas – tai istorinis meno bei literatūros stilius ir kryptis, turinti savo estetiką ir teoriją. Barokas reiškia porenesansinį laikotarpį, jo pradžia sutampa su 1563 m. Menininkų karta bando kurti sudėtingus ir imantrius darbus. Menas nebeprivalo pamėgdžioti gamtos, menas yra tik meno objektas. Garsiausi manieristai buvo Pontormo, Bronzino. Barokas yra spalvos menas, kuris domisi šviesos ir šešėlių žaismu prietemoje. Barokui įdomu tik galutinis efektas. Formos atviros, judančios, apvalios. Jis nebijo optinės apgaulės ir ornamentų. Baroko architektūra dekoratyvi, vaizdinga, griežtus kampus keičia užapvalinimai, lygias kolonas – pilioriai. XVI a. pab. – XVII a. Europoje kuriamas naujųjų laikų menas, vyksta svarbūs pokyčiai valstybių ir politikos istorijoje, žmonių sąmonėje. Šalis vienijo panaši mokslo pasaulėžiūra. 16-17a 3 mokslininkai išvedė teoriją, kad žemė-ne visatos centras, o maža dalelytė. Atrastas teleskopas, greitis, inercija. Dekartas tvirtino, kad visi gamtos reiškiniai paaiškinami visatos tyrinėjimais. Atrastos šviesos lūžio, atradimas turėjo reikšmę tapymui, kultūrai. Pasikeičia požiūris į dievą.
17. Baroko epochos menas.
Itališkai barocco – vingrus, lankstus, puošnus. Atsirado 16a. pab. Italijoje, Romoje. 17a. – 18a. pirmoje pusėje plito visoje vakarų Europoje. Skirtingai nuo renesanso barokas labiausiai pasireiškia architektūroje ir tik vėliau susiklostė kitose meno srityse.
Statoma daug bažnyčių, vienuolynų, aristokratijos rūmų. Architektūros formos dinamiškos, laisvos, puošnios. Gausu dekoratyvinių, architektūrinių formų: kolonų, puskolonių, piliastrų (iš sienos išlendantis stulpas), kartiušų (skydo formos plokštuma, papuošta užraitais, lapais, herbu, inicialais), gausu voliutų (spiralės pavidalo užraitas). Sutelkiamas dėmesys, architektūrinių ansamblių, glaudžiai jungčiai su gamta, kraštovaizdžiu. Rūmų ansambliai skendi parkuose, soduose su spindulinėmis korpusų medžių alėjomis. Tik 18a. viduryje Europoje išplinta peizažinio tipo parkai. Baroke skulptūra pasižymi dinamika, šviesos žaismu. Patogumas, protingumas dingsta. Nuo tiesios linijos pereinama prie išraitymų, nuo kuklumo prie puošnumo. Susiformuoja menų mokyklų kultas, teatras įsiskverbia visur. Barokas paliko nepaprasto puošnumo madą visose srityse.
18. Renesanso ir baroko epochų palyginimas:
Renesanse žmogus tampa dvasiniu individu. Iš skirtiniausias renesanso bruožas yra beatodairiškas mėginimas atgaivinti kitų kultūrą. Daugelyje sričių ir žanrų imituoti antika. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje. Todėl graikų ir romėnu architektūra atgimė Italijoje, kur išliko daug antikinių pastatų. Nauji renesanso skulptūros žanrai – tai iš esmės atgaivinti antikiniai paminklai. Tapyboje antikiniai šaltiniai buvo sunkiau prieinami. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. Barokas – galantiškumo amžius. Baroke yra viskas ypač puošnu, įmantru. Siekiama sužavėti, nustebinti, ieškoma ką nors nežemiško. Didžiulę įtaką padarė mokslo atradimai, filosofija, literatūra. Literatūroje būdingos dvi kryptys: 1)kultizmas 2)konceptizmas. Jau renesanso laikotarpiu buvo siekiama skaityti biblija gimtąją kalba. Prasidėjęs visuotinis švietimas sukuria naujas mokyklas. Muzika tampa savarankišku žanru. Ypač tai pasireiškia operoje. Barokas labiausiai pasireiškia XVII-XVIII a. Vaizduojamajame mene. Žmogus vaizduojamas veiksme, gamtoje, namuose. Kūryboje ryški turtinė nelygybė, skurdas, turtas. Baroke skulptūra pasižymi dinamika, šviesos žaismu. Patogumas, protingumas dingsta. Nuo tiesios linijos pereinama prie išraitymų, nuo kuklumo prie puošnumo. Prie veidrodžiu auksavimo, atsirado nematytų drabužių. Susiformuoja menų mokyklų kultas, teatras įsiskverbia visur. Barokas paliko nepaprasto puošnumo madą visose srityse.
19. Apšvietos epocha. Apibūdinimas.
18a. šviečiamasis amžius. Švietėjai tikėjo, kad protas yra esminis žmogaus prigimties bruožas ir gamta kiekvienam suteikia vienodai galimybių. Mokslo šviesa išsklaidys šešėlius, įveiks vergiją ir prietarus, tamsumą ir skurdą. Individas turi remtis savo protu ir mąstyti savarankiškai, – tad Švietimui būdingas atsiribojimas nuo tradicijų bei autoritetų. Intensyvi mokslo raida 17-18a., ypač gamtos mokslų laimėjimai, matematinių metodų taikymas tyrinėjant gamtą ir visuomenę.
21. Apšvietos epochos švietimas ir mokslas.
J.Rousseau ir Voltaire‘as didžiausi 18a. Švietimo filosofai. Švietimas grįžta prie religijos, asmens kulto, romantizmo. Švietėjai didelę įtaką daro Prancūzijos revoliucijai. J.Rousseau pedagoginę knygą „Emilis“ galima laikyti pirmuoju traktatu apie vaikų psichologiją. Šviečiamajame amžiuje atsiranda vienas pirmųjų žmonijos mokslų – politinė ekonomija. Ji plėtojasi dviejose ekonominiu požiūriu labiausiai pažengusiose šalyse – Prancūzijoje ir Anglijoje, ir daro įtaką filosofinėms bei politinėms idėjoms. Atsiranda fiziokratų mokyklos. Jie reikalauja veikimo laisvės.
22. Apšvietos epochos meno ypatybės.
Meno paskirtis- utilitari: meninė kūryba turi skatinti pažangą ir kultūrą,moksliškai aiškinti pasaulį, šviesti ir mokyti liaudį. Pripažįstama literatūrinė tradicija, kuri kuriama pagal taisykles, išlieka svarbesni klasicizmo principai:visuotinumo ieškojimas, prigimties pabrėžimas, meninio kūrinio logiškumas ir aiškumas. Charakterių statiškumas, stiprėja sentimentalumo apraiškos, nevengiama ironijos, satyros, grotesko. Dialogiškumas- kaip antikinio palikimo kartojimas.
Pirmą kartą istorijoje buvo labai susidomėta mokslu ir švietimu, kurie kaip tada atrodė, kurie gali atvesti į aukso amžių. Tuo metu buvo padaryta daug svarbių išradimų 1)matematikai dar kartą patvirtino Niutono atrastą visuotinės traukos dėsnį. 2)fizikai, tyrinėdami dujas ir šilumą, padarė išvadą, kad galima pakilti virš žemės paviršiaus(oro balionų skrydžiai) 3)amerikietis Franklinas išrado žaibolaidį, škotas Vatas – garo mašiną.
23. Romantizmas. Epochos apibūdinimas.
Romantizmas tai meno ir visuomenės minties kryptis susiklosčiusi 18a. pab. ir 20a. pr. Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje. Romantizmas vienais atvejais daugiau buvo susijęs su visuomenės politiniais judėjimais prieš senąją dvarininkišką feodalinę kultūrą, kitais atvejais prieš naujosios buržuazinės civilizacijos principus. Bendri romantizmo bruožai – siekimas išreikšti jausmus, intuicijos ir vaizduotės priešinimas racionalumui, veržimasis iš klasicizmo rėmų, ekspresyvių išraiškos priemonių pomėgis.
24. Romantizmo epochos kultūros ir meno idėjos.
Romantizmo krypties estetikoje labiausiai akivaizdūs kaip meninio vaizdavimo tipo, pagrindiniai principai – tikrovės perkūrimas, vaizduojamų objektų nepaprastumas, paslaptingumas, autorių idealų ir įkūnijimas. Romantizmo krypties estetika rėmėsi subjektyviuoju idealizmu klostėsi kaip priešprieša klasicizmo estetikai. Romantikai stengėsi pabrėžti individo ir tautos savitumą, domėjosi tautų istorine praeitimi, papročiais, tautosaka. Jie propagavo kūrybos spontaniškumą. . Romantinis menas yra herojiškas, jo herojai maištingi, nes tikrovė slegia ir žeidžia daro vienišą. Dvasios pakilumas lemia kūrinių pakylėtumą, susijusį su jausmais ir vaizduote. Meno kūrybą romantikai suprato kaip įkvėpimą, paslaptingą dvasios būseną, padedančią giliau pažinti, negu įstengia klasicizmo garbintas protas. Jausmų, išgyvenimų svarba romantizmą sieja su sentimentalizmu. Romantinių herojų bruožai – stiprūs jausmai, iššūkiai, protestai, aistros.
25.Romantizmo epochos literatūra.
Romantizmas tai literatūros kuri vyravo Europoje pirmojoje 19a. pusėje. Pasižymi apeliavimu į jausmą ir emocijas, perdėtu lyriškumu, naujų literatūros formų atsiradimu. Romantizmas pabrėžia jausmo ir aistrų pirmumą prieš klasikų protą, herojus nuolat apninka meilė, kurią lydi melancholija ir nerimas. Romantikai atskleidžia aistrų svarbą, svarbiausias bruožas yra poezijos lyriškumas ir asmeniškumas. Stiliaus požiūriu romantikai pasisako už laisvą, atvirą stilių. Jie nevartoja perifrazių. Žymiausi rašytojai: Šekspyras, Šileris, Hugo.
27. Lietuvos kultūros istorijos periodizacija.
Priešistorė X tūkst. Pr.kr-XII a.
LT kunigaikštystė XIIIa ; LT didž kunigaikštystė – XIV – XVI. ATR –XVIIIa.
LT Rusijos imp sudėtyje XVIII pab. – Xa. Pr; LT respublika 1918-1940m. LT Sovietų saj sudėtyje 1940-1990m. Lt nepriklausomybės atkūrimas 1990-2004.
28. Ikikrikščioniškos Lietuvos materialinė ir dvasinė kultūra
Senųjų Lt ir jų protėvių verslai jau nuo neolito laikų buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Augant šiom šakom, mažėjo medžioklės vaidmuo. Geležies a. žemdirbystė ir gyvulininkystė tapo pagrindiniais verslais, o medžioklė tik pagalbinė ūkio šaka. Žemdirbystės sistemos nusistovėjusios tokia jų raida: luditinė, miškinė, dirvoninė ir pūdyminė. Medžioklė – pagrindinė ūkio šaka.. Žvejyba. To meto maistą paįvairina ir žvejyba. Litavimas – pagrindinis lydmetalis yra buvęs alavas naudotas su švinu. Juodoji metalurgija – tai atskira amatų šaka. Puodininkystė – viena iš svarbiausių amatininkystės šakų. Namų uždarbiai. Vietinės reikšmės prekybos keliai. Pinigai yra pastovus prekių ekvivalentumo matas. Visuomenė, dvasinė kultūra, religija. Religijai įtaką daro kaimyninės šalys. Reformos raida: baltų religijoje būdavo pakilimų ir nuosmukių. Deginimo paprotys ,ugnies simbolika – tai baltų religijų istorijos esminė atspara, siejanti fenomeną. Žemės desakralizacija – klajoklių kultūros požymis.
Iš 30. 31 galima padaryti 29.
30. Viduramžių laikotarpio Lietuvos švietimas ir raštija.
Nuo pat LT susikūrimo pr. susisiekiant su užsienio šalimis rašoma lotyniškai. Raštingų žmonių paklausa didėjo plečiantis žemvaldžių imunitetui. Rašomosios medžiagos buvo dvi: pergamentas ir popierius. Lt metrika – svarbus, ilgalaikės reikšmės turintis dokumentas. Lt metrika – ne tik išorinių šaltinių, bet raštų stiliaus, samprotavimų, logikos ir visuomenės minties šaltinis. Valstybės istoriją pradėjo rašyti metraštininkai. Lietuvos metraščiai, kuriems buvo lemta išlikti, atsirado 14a. pab. Metraščius liautasi rašyti 16a. antroje pusėje, kada buvo pradėta rašyti ir spausdinti autorių parašytas istorijas. Su krikščionybės įvedimu 1387m. atsirado rašytinė teisė- privalomų normų sistema.
14a. pab. pradėjo keliauti siekiantys mokslo. Pirmieji studentai vyko į Prahos universitetą. Nors sąlygos studijuoti Krokuvos univ. Gerų studentų buvo nedaug. Lietuvių studentų Krokuvos univ. padaugėjo valdant Kazimierui 1442-92 jame mokėsi 120 studentų iš Lietuvos. Dėstoma kalba – lotynų.
31. Viduramžių laikotarpio Lietuvos architektūra.
Vakarų Europa atvėrė Lietuvoje kelią mokymo sistemai (7 laisvųjų menų dėstymas), gotikos architektūrai ir dailei. Nuo 14-15a. sandūros gotika laipsniškai tapo vyraujančia meninio stiliaus sistema Lietuvoje. Didieji kunigaikščiai ir didikai kvietėsi vakarų meistrus, atsinešančius naujo meno sampratą. Lietuvos gotikos architektūra labiausiai paveikė Šiaurė Vokietijos plytinė gotika, tačiau vietinės sąlygos diktavo kai kuriuos nukrypimus nuo vyraujančio kanono, naujus sprendimus. 14a. pab. Lietuvoje dirbo Vakarų Europos sieninės tapybos meistrai, jų stilistiką greitai perėmė vietiniai tapytojai.
32.Renesanso ir humanizmo idėjų plitimas Lietuvoje.
15-16a. LDK formavosi feodalin4 inteligentija – t.y. žmonės, gyvenantys feodalų dvaruose ir atliekantys protinį darbą už dvaro savininko išlaikymą. Didikų rūmuose dirbo nemažai atvykėlių iš užsienio, ypač Italijos. Lietuvos feodalinė inteligentija ir užsieniečiai sudarė terpę humanistinėms idėjoms plisti 16a. LDK. Žymiausi Lietuvos humanistai: M.Lietuvis, parašė lotyniškai politinius memuarus, kurie buvo išspausdinti 1615m.(siūlė priemones santvarkai tobulinti, kritikavo teismus ir bažnyčią, rūpinosi dorovės problemomis). M.Husovianas, 1523m. išleido lotyniškai parašytą „Giesmę apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“(aukštino praeitį,smerkė susiklosčiusią tvarką; Vytautas nepralenkiamo proto žmogus). J.Radvanas, hegzametru parašė poemą Vergilijaus „Eneidos“ pavyzdžiu, kuri buvo išspausdinta1588m. knygoje „Radviliada“.
33. Reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje.
Lenkijos ir Vokietijos istorikai Lietuvos Reformaciją laiko jų kultūrų išspinduliuotu rezultatu. Reformacija vertinama kaip svetimų kultūrų sukeltas reiškinys. Z. Ivinskis Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastimi laikė pačios katalikų bažnyčios silpnumą, žemutinio dvasininkų sluoksnio nepakankamą pasirengimą darbui ir kaimyninių protestantiškų valstybių įtaką. Dėl Reformacijos pradžios Lietuvoje istorikai sutaria – tai XVI a. 4 dešimtmetis. Reformacija sėkmingai plito ten kur ją palaikė dvasininkai, karaliai, diduomenė, miestiečiai. Lietuvos didikai iš pradžių palietė Reformaciją. Jie tikėjosi, kad Bažnyčios žemės ir turtai atiteks valstybei arba jiems patiems, kad nutraukus ryšius su Popiežiumi sustiprės politinis šalies savarankiškumas. Perėję į protestantizmą didikų valdose stovėjusios Bažnyčios perėjo į protestantų rankas.
Tridento Katalikų Bažnyčios susirinkimo nutarimu prasidėjusi kontrreformacija greitai paplito ir Lietuvoje, kur reformacijos judėjimas 16a. vid. tapo nebevaldomas. Svarbiausios kontrreformacijos priemonės: plataus masto propaganda per nacionaline kalba leidžiamą poleminę teologinę literatūrą ir teologinius disputus; tikybinė prievarta. Svarbiausia kontrreformacijos jėga – Jėzuitų ordinas. Jėzuitų veikla buvo labai sėkminga ir plėtojosi įvairiomis kryptimis: stengėsi savo rankose sutelkti visą krašto švietimo sistemą. Leido religinio turinio lietuviškas knygas. Jėzuitams pavyko perimti iš protestantų kultūrinės veiklos iniciatyvą ir patraukti savo pusėn didelę dalį Lietuvos visuomenės, ypač didikų. 17a. vid. kontrreformacija pasiekė visišką pergalę, o tada jėzuitai ir Katalikų Bažnyčia nustojo domėtis lietuvių kalba bei kultūra, LDK kultūriniame gyvenime prasidėjo sąstingis.
34.Renesanso laikotarpio švietimas, raštija ir teisė Lietuvoje.
16a. vid. atsiranda visa eilė kronikų, keletas jų duoda net ištisą Lietuvos istorijos apžvalgą. Pirmosios kronikos buvo rašomos tapačia gudų kalba, kuria buvo rašomi visi vidaus reikalų raštai. 16a. pab. pasirodo pirmoji spausdinta Lietuvos istorija lenkiškai parašyta. Jėzuitas V. Kojalavičius parašė lotyniškai Lietuvos istoriją. Tas darbas ir buvo paskutinis veikalas nepriklausomojo gyvenimo laikais. Kūrėsi parapinės mokyklos Vilniuje, Vilniaus akademijos steigimas, bibliotekos. 16a. buvo parašytas pirmasis Lietuvos statutas. 1581m. įteiktas Lietuvos vyriausybės tribunolas.
35. Renesanso laikotarpio architektūra ir menas Lietuvoje.
Lietuvoje barokas pradėjo plisti 16a. antroje pusėje. Ryškiausiai ir ilgiausiai reiškėsi sakralinėje architektūroje. Architektūra. Lietuvos renesansą veikė Italijos ir Nyderlandų, vėliau Flandrijos menas. Renesanso architektūra iki 16a. vidurio reiškėsi greta gotikos. Ankstyvuose pastatuose gotikos konstrukcijos derinamos su renesanso dekoru. Išpopuliarėjo tinkavimas. Vyravo lygios ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Kulto pastatų stogai išliko aukšti, o rūmų ir namų – žemesni, kartais paslėpti atikų. Skulptūra. Renesanso laikotarpiu atsirado pasaulietinės skulptūros kūrinių. Buvo kuriami portretiniai biustai, statulos, reljefai, antkapiniai paminklai. Tapyba. 16a. pr. Lietuvoje jau plito renesansinė tapyba, pradėta tapyti aliejiniais dažais ant drobės. Vyrauja portreto, istorinio-batalinio, buitinio, religinio žanrų paveikslai.
36. Baroko ir vėlyvojo feodalizmo laikotarpio literatūra ir lietuvių kalbos problema.
Barokinės literatūros pradžia siejama su italo G.Marino kūryba, kurioje labai ryški religinė tematika. Lietuvos raštijos aplinka įžymiausių 17a. Europos poetų gretas iškėlė lotyniškai rašiusį M.K.Sarbievijų. Baroko religinė proza reprezentavo Biblijos vertimai, filosofiniai religiniai traktatai. Religinės kultūros formavimuisi nemažą įtaką darė spausdinti pamokslai (Petras Skarga). Katalikų bažnyčios reformos dvasinė dirva paakino kūrybai žemaičių vyskupijos kanauninką M.Daukšą, K.Sirvydą. Pirmąją Lietuvos istoriją parašė akad. prof. A.Kojalavičius – Vijukas. Vėlyvojo baroko literatūroje vėl ieškoma kūno ir dvasios, proto ir jausmo, malonumo ir dorybės vienovės. Daug poetų telkėsi Radvilų dvare Biržuose. Paskutinis žymesnis Lietuvos baroko kūrėjas J.Baka.
Vėlyvojo feodalizmo laikotarpiu individualioji grožinė literatūra žengė dar tik pirmuosius žingsnius – reiškėsi lietuvių šnekamosios kalbos ritmas ir intonavimas, ryškėja pastangos įveikti svetima kalba kurtos literatūros schemas.
37. Baroko ir vėlyvojo feodalizmo laikotarpio miestų ir dvarų kultūra.
17a. stambesnioji bajorija savo dvaruose turėjo amatininkų, kurie pagamindavo jei visko ko reikėjo. Vieni bajorai turėjo visas teises – tai visagalių luomas.
38. Baroko ir vėlyvojo feodalizmo laikotarpio mokslas. Problematika ir pasiekimai.
Feodalizmas. 17a. Lietuvos feodalinė visuomenė, kur kas plačiau nei praėjusiais amžiais įsitraukė į diferencijuotą, specializuotą institucijų organizuojamą kultūros vertybių kūrimą ir perėmimą. Plėtojosi švietimas, per kolegijas, spaudą, universitetą sklido mokslo žinios.
39. Baroko ir vėlyvojo feodalizmo laikotarpio architektūra, dailė, teatras.
Didžioji baroko teatrinis kūrybos dalis taip pat ištikima religiniai tematikai. Šiuo laikotarpiu savitu reiškiniu tapo ir jėzuitų mokyklinis teatras itin suklestėjęs Lietuvoje. Jis naudojosi visomis technikos galimybėmis: judančiais scena, skrydį imituojančiomis mašinomis, šviesos ir pirotechnikos efektais. Lietuvos dailėje barokas pradėjo plisti 16a. antroje pusėje. Vaizduojamojoje dailėje barokas pynėsi su gotikos ir vietinių tradicijų bruožais. Skulptūra daugiausia dekoratyvinė. Ją kūrė iš Italijos ir kitų šalių atvykę dailininkai. Bažnyčiose buvo statomi architektūriniai antkapiniai paminklai su skulpt. dekoru. (Šv.Mykolo baž.). Provincijos Bažnyčių dekoras turi liaudies dailės bruožų. Tapyba daugiausia plėtota Vilniuje vietinių ir užsieniečių dailininkų. Interjerai puošti freskomis, marmu imitacija. Sienų tapyba laisvos kompozicijos, monumentali (Pažaislio ansamblis). Molbertinėje tapyboje vyravo rel. Tematika, liaudiškas primityvumas. Baroko grafika įvairi, plito medžio, vario raižiniai.
40. XIX a. lietuvių kultūra. Lietuvos tautinis atgimimas.
14a. universitetas sudarė sąlygas kurtis šviesuomenei, inteligentijai, be jo būtų neįmanoma tautinės kultūros plėtra. Daugėjo išsilavinu¬sių žmonių, iš Vakarų atnešamos idėjos ugdė tautinę savimonę. Uni¬versiteto profesorių iniciatyva atsirado pirmosios mokslo ir kultūros draugijos: 1805 m. Medicinos, 1808 m. Labdarybės, 1818 m. Spau¬dos ir kitos. Labai svarbus įvykis buvo Vilniaus laikinosios archeolo¬gijos komisijos (1855) bei Senienų muziejaus įkūrimas (1856). Ši komisija, įsteigta grafo Eustachijaus.
Mokslas ir aukštesnio lygio literatūra 19 a. vidurio Lietuvoje bu¬vo pateikiami rusų ir lenkų kalbomis, todėl ypač reikšmingos lietu¬vių tautinei kultūrai buvo pasaulietinės inteligentijos pastangos lietuviškai rašyti ne tik elementariąją literatūrą, bet ir mokslo leidi¬nius, perimti dalį kultūros sričių, kurios iki tol priklausė bajorų vir¬šūnei. Demokratinės kultūros židinių tuo metu daugiausia buvo provincijoje. Sostinė Vilnius buvo bajoriškos kultūros tvirtovė.
Po 1830-1831 ir 1863-1864 m. sukilimų lietuvių demokratinės kultūros centrai buvo išblaškyti carinės Rusijos represijų. Jie kūrėsi ir Lietuvoje, ir už jos ribų (Varniai, S. Peterburgas).
Po 1863 m. sukilimo visa oficialioji Lietuvos švietimo ir kultūros sistema buvo nukreipta rusinimo tikslams. Svarbiausias vaidmuo ru¬sinimo programoje teko mokykloms, ypač pradinėms. Boikotuojant valdišką mokyklą pradėtos kurti slaptos lietuviškos mokyklos. Tai nebuvo vien politinio protesto prieš caro priespaudą padarinys, bet pigus ir patogus būdas kaimiečiui išmokti skaityti ir rašyti gimtąja kalba. Šios mokyklos buvo dviejų tipų: nuolatinės ir kilnojamosios. Žinoma, dauguma šių mokyklų neprilygo valdiškai mokyklai, tačiau jos padėjo lietuviškosios pedagogikos pamatus.
Vidurines mokyklas imta skirstyti luominiu principu: dalis ap¬skrities mokyklų buvo pavadintos bajorų mokyklomis, dalis – mies¬tiečių mokyklomis. Susiaurintos vidurinių mokyklų programos: pa¬šalinta lenkų kalba ir literatūra, Lenkijos ir Lietuvos istorija, gamtos mokslai, rusų kalba padaryta dėstomąja, pradėta taikyti luominius varžymus, įvestas mokestis už mokslą.
1849 m, Rusijos švietimo ministro potvarkiu iš apskrities mokyk¬lų programų pašalinus lotynų kalbą ir 1850 m. į gimnazijų programas įtraukus gamtos ir teisės mokslus, be papildomų egzaminų iš apskrities mokyklų pereiti į gimnaziją ir po to stoti į universitetą ne¬buvo galima. Baigusieji gimnaziją į universitetus galėjo stoti be eg¬zaminų. Gimnazijose mokytis bet kas negalėjo, nes mokslas buvo mokamas ir gana brangus.
Svarbiausias būdas prasimušti į žmones valstietijai buvo kunigų seminarija. Žinoma, ne visi iš Lietuvos kilę inteligentai įsitraukdavo į Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Bet susidarė nauja, Rusijos universi¬tetus baigusi demokratinės, liaudiškos lietuviu inteligentijos karta.
41. Apšvietos ir romantizmo idėjų įtaka lietuvių tautiniam atgimimui.
Vokiečių kultūros įtakos sferoje esanti Mažoji Lietuva Švietimo poveikį pajuto jau 18a. pirmoje pusėje. Tuo metu Prūsijoje buvo susirūpinta liaudies švietimu. 1717m. Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultete įkuriamas lietuvių kalbos seminaras. Seminarą lankė ir tuomet studijavęs K. Donelaitis. Švietimo idėjos atpažįstamos ir jo kūrinyje „Metai“. Su Švietimo epocha reikėtų sieti ir „Metuose“ keliamą klausimą, kuris visai neįprastas klasicizmo aplinkoje.
19a. pr. Vilnius buvo stambus kultūros centras. Toną kultūriniam gyvenimui davė universitetai. Lietuviai studentai į universitetą atnešė egzotišką lingvistikos objektą ir gyvą liaudies kalbą. (Vienas žymiausių žemaičių studentų būrelio atstovų yra pirmosios lietuviškai parašytos istorijos autorius Simonas Daukantas).
42.Spaudos draudimo fenomenas (tikslai ir rezultatai)
Caro valdžia imperijoje siekė kontroliuoti visą spaudą visomis kalbomis. Dalinį lietuvių spaudos draudimą ėmė vykdyti Vilniaus ir Varšuvos administracija.
M.Muravjovas įvedė kirilicą. 1864.VI.5 Muravjovo įsakymas rodo, kad apie lietuviškų elementorių, spausdintų skirtingais raidynais, laisvą konkurenciją negalėjo būti nė kalbos. Pradėtasis spaudos draudimas buvo tolydžiai stiprinamas. Pakeitimo kirilica sukėlė ryškų jų nepasitenkinimą šia caro valdžios priemone. M.Valančius buvo teisus, kad kirilica liko nepritaikyta lietuvių kalbos fonetinėms ypatybėms. Carizmo apologetai ėmė įrodinėti, ypač nuo 1863m. sukilimo, kad Šiaurės vakarų krašte, Lietuvoje, pirmučiausia paplito provoslavų religija, o tik vėliau Lietuva buvusi neteisėtai sukatalikinta. Šie teiginiai buvo lyg teorinis pagrindas caro vyriausybės politikai, siekimui grąžinti kraštą į ,,teisėtąją religiją”. K. Kaufmano vadovaujamos administracijos pareigūnai skubėjo lietuvių spaudos draudimą įforminti ir raštiškais patvarkymais. Priešinimąsi caro valdžios priemonėms likviduoti nacionalinę spaudą rodo nelegaliosios spaudos susikūrimas, jos gausėjimas ir paplitimas tarp gyventojų. Pasipriešinimo jėgai, jo radikalumui didelę reikšmę turėjo nelegaliosios spaudos klasinė – idėjinė kryptis, lietuvių liaudies įsitraukimas į bendrąjį visų Rusijos imperijos tautų išsivadavimo judėjimą.

Spaudos draudimas 1864-1904 metais Lietuvoje – rusinimo politikos ir lietuvių pasipriešinimo kovos laikotarpis, pažymėtas giliu konfliktu dėl raidės. Iš vienos pusės, caro valdžia visomis priemonėmis mėgino įvesti rusiškuosius spaudmenis į lietuvių raštiją ir persekiojo tradicinio lotyniškojo raidyno vartojimą. Iš kitos pusės, lietuviai griežtai atmetė spaudinius rusiškomis raidėmis, slaptai leido, gabeno ir platino draudžiamuosius raštus ir tokiu būdu sukūrė naują tautinę spaudą. Tai svarbus tautinės kultūros kovos laikotarpis, turėjęs didelės reikšmės lietuvių tautos sąmonėjimo vyksme, tautinių santykių raidoje ir apskritai kultūros istorijoje.

Leave a Comment