Klaipėdos kraštas

Klaipėdos krašto praeitis

Vokietijai pralaimėjus pirmąjį pasaulinį karą, Versalio taikos sutartimi 1919m. Mažosios Lietuvos dalis – Klaipėdos kraštas,- buvo atskirtas nuo Vokietijos ir 1923m. autonominėmis teisėmis prijungtas prie Lietuvos.Lietuvos valstybei jis priklausė 16 metų, nuo 1923m. iki 1939m.Versalio taikos konferencijoje Klaipėdos klausimas tapo tarptautinių ginšų objektu.
xIII a. prie Rygos įlankos įsikūręs Livonijos ordinas su Kuršo vyskupu 1252m. užgrobė Klaipėdą ir pastatė Memelio pilį.Ši pilis buvo agresijos taškas į Žemaitiją .Apie ją sparčiai plėtėsi miestas.Jau 1258m. Klaipėda gavo Liubeko miesto teises ir tapo komtūrijos centru.Čia kūūrėsi prekybos ir žvejybos uostas , per kurį vyko prekyba su užsienio šalimis.
xIv a. pradžioje Lietuvos kunigaikščiai, supratę jūros reikšmę valstybei, be paliovos puldinėjo riterius.Nuolatiniais puolimais lietuviai privertė Livonijos riterius bei Kuršo vyskupą 1328m. perleisti Klaipėdą stipresniam Kryžiuočių ordinui.
1410m. Žalgirio mūšiu Kryžiuočių ordino veržimasis į Lietuvą ir Rytus buvo sulaikytas.Tačiau jo viešpatavimą čia įtvirtino 1422m. Melno taikos sutartis: nustatytos Lietuvos ir Kryžiuočių ordino politinės jėgos;1525m. ordinas virto pasaulietinia Prūsijos kunigaikštyste, nuo 1701m.- karalyste, onuo 1871m. įėjo į Vokietijos imperijos sudėtį ir išsilaikė iki 19919m.
Tuo laikotarpiu (1422m.- 1919m.) Lietuva,Lenkija, Švedija, Prūsija ir Rusija kovojo dėl įsitvirtinimo prie Baltijos jūros.Daug kartų Klaipėda buvo sudeginta ir nusiaubta.Lietuvai nepasisekė susigrąžinti užgrobto pajūrio ruožo prie Baltijos jūros su Klaipėdos uostu.
1709m.- 1711m. Rytprūsiuose siautęs maras palietė ir Mažąją Lietuvą: iš

šmirė apie 180 000 gyventojų, daugiausiai lietuvių.Į ištuštėjusius Mažosios Lietuvos miestus ir kaimus kėlėsi vokiečiai kolonistai.Jiems buvo sutekta įvairių lengvatų bei privilegijų.Kaimuose jie kūrėsi apleistuose dvaruose ir dideliuose ūkiuose.Miestuose ir miesteliuose lietuvių apgyvendinimas buvo ribojamas.Užėmę vadovaujančią padėtį vokiečiai sudarė valdančiosios buržuazijos sluoksnius, nuo kurių priklausė vietinių gyventojų tiek socialinė, tiek nacionalinė padėtis.Turtingieji lietuviai norėdami ekonomiškai stiprėti, nepriklausyti socialiniu bei ekonominiu atžvilgiu žemiausiam sluoksniui šliejosi prie vokiečių.Todėl nesusiklostė sava lietuvių buržuazija bei inteligentija.
1871m. Vokietijai susivienijus ir tapus galinga imperija sustiprėjo tautinių mažumų tarp jų ir lietuvių vokietinimas.Užteko kelių dešimtmečių, kad kraštas virstų etnografiškai mišria teritorija, kurioje gyveno smarkiai asimiliacijos paveikti vietiniai gyventojai.xx a. pr. Klaipėdos kraštas buvo mažiausiai suvokietintas.Klaipėdą ir Lietuvą nuo seno siejo glaudūs prekybiniai ryšiai. Lietuvai reikėjo Klaipėdos uosto,o Klaipėdai natūralaus užžnugario- visos Lietuvos.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir susiklosčius palankioms tarptautinėms sąlygoms, lietuvių politiniai veikėjai pasiryžo atkurti nepriklausomą Lietuvą jos etnografinėse ribose su sostine Vilniumi.

Klaipėdos klausimas 1919m. taikos konferencijoje
Į konferenciją 1919m. vasario 16d. buvo nusiųsta Lietuvos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro.Ji kėlė Mažosios Lietuvos žemių priklausomybės klausimą,rūpinosi kad istorinės lietuvių žemės būtų atskirtos nuo Vokietijos ir prijungtos prie besikuriančios Lietuvos valstybės.Lenkija taip pat reiškė savo pretenzijas į Klaipėdos kraštą.Prancūzija palaikė savo sąjungininkę Lenkiją ir vertė Lietuvą tartis.Vokietija,Sovietų Rusija- nenorėjo, kad Lenkija su

ustiprėtų, ir pasisakė prieš jos pretenzijas.Ypač smarkiai susidūrė Lenkijos ir Vokietijos interesai- Klaipėdos klausimas tapo svarbus visai Rytų politikos raidai.
Ambasadorių kanferencija Paryžiuje pritarė Lenkijos ir Prancūzijos suformuluotai koncepcijai. Tačiau Vokietija pajutusi kad gali Klaipėdos Kraštą prarasti, šį sprendimą protestavo notomis.Vokiečių spauda sukėlė didelį triukšmą: Klaipėdos kraštas esąs Vokiečių žemė , dauguma gyventojų esą vokiečių tautybės, ypač Klaipėdoje,ir jis negalįs būti atskirtas nuo Vokietijos.
Paryžiaus konferencija Lietuvos teisės į istorines žemesnegalėjo paneigti.Todėl 1919m. 06. 16d. atsakomąjame rašte į Vokietijos protestą konferencijos pirmininkas Žoržas Klemanso pareiškė: “Kalbamasis raštas visada buvo lietuviškas,jo gyventojų dauguma kalbos ir kilmės atžvilgiu yra lietuviška. Tas faktas,kad Klaipėdos miestasdidžia dalami yra vokiškas,negalėtų pateisinti viso to krašto palikimo Vokietijos suverenume, ypač jau dėl to , kad Klaupėdos uostas yra vienatinis Lietuvos išėjimas į jūrą.
1919m. 06 28d. pasirašyta Versalio taikos sutartimi antantės šalys privertė Vokietiją gražinti užgrobtas svetimas žemes.
Klaipėdos kraštas Versalio taikos sutarties 28 ir 99 straipsniais buvo atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai perduotas Anglijos,Prancūzijos, Italijos bei Japonijos žiniai.Naująja Lietuvos- Vokietijos šiaurės rytų siena tapo Nemunas.
Atsisakymas tuoj pat perduoti Klaipėdos uostą Lietuvai buvo grindžiamas tuo kad Lietuvos valstybė dar nepripažinta juridiškai, kad neaiškus jos likimas.Be to Lietuvoje siautejo bermotininkai, vyko kovos su Raudonosios armijos daliniais.Jie buvo užgrobę Lietuvos teritorijos, taip pat kovojo su lenkais dėl Vilniaus krašto. Taigi Versalio sutarties te
ekstas dėl Klaipėdos krašto buvo paliktas tolesnėms deryboms.Lietuva gindama savo, kaip besikuriančios valstybės interesus, pradėjo ilgą ir atkaklią kovą dėl Klaipėdos, kuri sutapo su kova dėl nepriklausomyės.
Žymus tarptautinės teisės žinovas, Hagos tribunolo narys, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius,prof. Mykolas Rėmeris 1934m. paskaitoje studentam išspauzdintoje “Lietuvos keleivyje” vertindamas Versalio taikos sutartį, konstatavo, kad Klaipėdos krašto priskyrimas Lietuvai buvo grindžiamas nacionaliniu principu, kad tai ne pralaimėjusios Vokietijos teritorijos apkarpymo, dovanojimo ar grobimo padarinys, bet svarbus tarptautinės teisės atkūrimas.M. Rėmeris kritikavo Versalio sutarties dalinį sprendimą, nes Mažosios Lietuvos pagrindinė teritorija, už Nemuno , liko Vokietijos priklausomybėja.
Didžiosios valstybės kurdamos naują Europos žemėlapį ir nustatydamos naujų valstybių sienas , mažai paisė tarptautinės teisės normų , odaugiau žiūrėjo savo interesų.
Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos 1920m. 02. 10d., ratifikavus Versalio taikos sutartį ,pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdos kraštą administruoti paskirtas komisaras V. lambsdorfas.Susirinkę vokiečių politiniai veikėjai 1919m. vasarą Klaipėdoje sušaukė steigiamąjį seimą , pavadintą Priešparlamenčiu.Jo įniciatyva sudarytai komisijai buvo pavesta parengti “Klaipėdos respublikos kanstitucijos” projektą. Klaipėdos respublikos idėja vietos Vokiečių biurokratiniai viršūnei atrodė vienintelė viltis sutrukdyti krašto prijungimui prie Lietuvos, tačiau, Klaipėdoje įsitvirtinus okupaciniai kariuomeniai, ji palengva blėso.
Galiausiai Antantės valstybių vardu kraštą valdyti buvo pavesta Prancūzijai tol, kol bus galutinai nuspręsta, kam jį atiduoti.Prancūzuja siekė padėti Lenkijai įsitvirtinti Vyslos ir Nemuno žiotyse.Teritorijai administruoti bu
uvo paskirtas admirolas Dominikas Odri.Jam suteiktas Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro titulas.1920m. 02. 12d. į uostą įplaukus Anglijos ir Prancūzijos karo laivams su įgulomis, paskutinės Vokietijos kariuomenės dalys paliko Klaipėdą.Rytojaus dieną Klaipėdoje pasrodė Prancūzijos okupaciniės kariuomenės nedideli daliniai, D. Odri.Vokietijos komisaras grafas V. Lambsdorfas 02mėn. 15d. oficialiai perdavė valdžią Prancūzijos atstovui. Atsišaukime į krašto gyventojus D. Odri pabrėžė, kad visi ryšiai iki tol krašto gyventojus sieję su Vokietija, yra nutraukti ir, kad jis , kaip Antantės valstybių atstovas, perima krašto valdžią.
Palikti Vokietijos įstatymai, vokiškoji administracija,švietimo sistema,teismai,liko buvę vokiečiai valdininkai, oficialiąja kalba palikta vokiečių kalba.Komisaras greitai surado bendrą kalbą su vietne administracine vokiecių biurokratija ir su socialinia krašto viršūne.
1920m. 02 17d. D. Odri iš priešparlamenčio vykdomojo komiteto narių sudarė naują krašto administracinį organą –direktoriją,kurios pirmininku laikinai paskyrė Klaipėdos vyriausiąjį burmistrą Artūrą Altenbergą,patvirtino naujai sudarytą Valstybės tarnyba.Nuo 1921 m. rugpjūčio 6d. direktorijos pareigas perėmė Bokelių dvarininko sūnus,teisininkas,nutautęs lietuvis Vilius Steputaitis.Įstatymų leidimas ir aukščiausioji valdžia liko D. Odri rankose.Taigi krašto vidaus gyvenime iš esmės nieks nepasikeitė.
Pradėta propoguoti Klaipėdos, kaip laisvos valstybės( vokiškai- freinštato) esančios Prancūzijos globoje, idėja.”Freinštatą” pradėjo propoguoti 1919 m. liepos 7d. susikūrusi Vokiečių- lietuvių tėvynės sąjunga(Heimatbundas).Šios sąjungos veikėjai praminti heimatbudininkais.Nuo 1921 m. gegužės 1d.vyriausiojo komisaro pareigas perėmęs civilinis komisaras Gabrielis Patisnė ėmė plačiai propoguoti “freištato” idėją.Heimatbudininkai,remdami “freištatą”,pradėjo prarasti ryšį su Vokietija, buvo net numatę geltonos ir raudonos spalvos savo vėliavą;geltonos spalvos kairiajame kampe turėjo būti Klaipėdos herbas.Atsirado įtampa tarp Klaipėdos ir Vokietijos bei tarp Klaipėdos ir Lietuvos.
Lenkija tuo metu Klaipėdos krašte stiprino savo pozicijas:1921 m.gruodžio 6d. įsteigė Lenkijos konsulatą . 1922 m. birželio mėn. pasirašė Lenkijos-Klaipėdos prekybos sutartį.Lenkijos diplomatai reikalavo greičiau internacionalizuoti Nemuną, Klaipėdos uostą paskelbti laisvu uostu,kad Lenkija lengvai ir patogiai galėtų susisiekti Klaipėda.Kol santykiai su Lietuva dėl Vilniaus nebuvo sureguliuoti,Lenkija norėjo,kad Klaipėdos kraštas ilgiau išliktų Prancūzijos valdžioje ir kad ji galėtų čia įsitvirtinti.Tačiau nepavykus su Lietuva susitarti dėl federacinių ryšių ir Nemuno internacionalizavimo,Lenkijos politikai buvo pasiryžę grieštai priešintis.
Vokietijos vyriausybė suprato,jog,įvedus “laisvosios valstybės” statusą,Klaipėdos kraštas ir toliau liktų Antantės valstybių žinioje.Greitai jame sustiprėtų Lenkijos įtaka.Tai buvo nepalanku Vokietijai.Jos spauda pradėjo propoguoti naują šio klausimo sprendimo būdą-Klaipėdą reikią perduoti Lietuvai.Klaipėdos prijungimą ji laikė mažesniu blogiu ir tikėjos ją vėliau atsiimti.Todėl Vokietija nenorėdama,kad Lenkija įsitvirtintų prie Baltijos dviejuose punktuose,prie Gdansko ir Klaipėdoje,pradėjo slaptas derybas su Lietuvos vyriausybiniais sluoksniais.

Lietuvos- Lenkijos ginčas dėl Klaipėdos
1921 m.balandžio 20d.Briuselyje prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos derybos tarpininkaujant Tautų Sąjungos Tarybos nariui Belgijos užsienio reikalų ministrui Pauliui Hymansui.
Lietuva pateikė savo projektą t.y.,kad užmegzti federacinius ryšius su Lenkija ji galės tik tada ,kai Lenkija grąžins okupuotą Vilnių.Vokietijos pritarimas Lietuvai suteikė jėgų priešintis Lenkijos ir kitų didžiųjų valstybių reikalavimams.Derybos Briuselyje iširo.
Steigiamasis seimas 1921 m.11.mėn.11d.posedyje priėmė rezoliuciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo autonominėmis teisėmis prie Lietuvos ir įpareigojo viriausybę šiuo reikalu rūpintis.Atsižvelgdamas į tai jog kraštas vystėsi skirtingomis sąligomis,seimas sutiko ,kad jis gautų autonomiją.Seimo rezoliucijos moralinė reikšmė buvo priimta,nes autonominis kraštas turėjo ne daug kuo skirtis nuo“freištato”.
Vokietija slaptose derybose jau ėmė raginti Lietuvos vyriausybę jėga paimti Klaipėdos kraštą ,garantavo nesikišianti į būsimus įvikius.Vėliau žodį tęsėjo:nei Vokietija, nei krašto vokiečiai organizuotai nesipriešino ginkluotam sukilimui.Vokietijos spauda ir radijas nuo 1922 m. rugsėjo mėn.pradėjo spauzdinti Lietuvai palankius straipsnius ir pranešimus.
1920m.liepos 12d. Sovietų Rusija,1922m.liepos 28d.JAV vyriausybė ,gruodžio 20d.Anglijos,Prancūzijos , Italijos ir Japonijos vyriausybės Lietuvą pripažino de jure.Išsprendus Lietuvos valstybingumo problemą,atrodė,kad neliko kliūčių Klaipėdos krašto susijungimui su Lietuva.Tačiau Ambasadorių konferencija vis delsė ,nes dar aktyviau į šį reikalą ėmė kištis Lenkija.
Kraštui nereikėjo mokėti nei skolų ,nei muitų,nei reparacijų.Prekybiniai ryšiai nenutrūko nei su Vokietija nei su Lietuva.Okupavus Prancūzijos kariuomenei prasidėjo kontrobanda,markių inflecija.Spekulentai, kareiviai iš krašto vežė viską ką buvo galima išvežti.1922m.birželio mėn.Vokietija nustatė Klaipėdos ir Vokietijos muitų sieną ,prekėms buvo uždėti dideli muitai.Kraštas negalėjo laisvai gabentis prekių iš Vokietijos,prarado pelną iš eksporto ir importo.Kad nekiltų badas D.Odri uždraudė iš krašto išvešti maisto produktus.Ir ragino Lietuvą importuoti kuo daugiau prekių į kraštą.Tačiau Lietuva atkirto jog kol nebus nuimti dideli muitai jokių kalbų negali būti.Tai davė apčiuopemų rezultatų.1921m.Lietuvai teko 22,9 proc, 1922m. iki rudens 25,4proc. Klaipėdos krašto užsienio prekybos ir tranzito.Prancūzų okupacinis rėžimas slėgė gyventojus ypač žemesnių sluoksnių.Lito įvedimu,Lietuvos valdžia 1922m.spalio mėn.pradžioje uždarė sieną su Klaipėdos kraštu,agitavo klaipėdiškius dėtis prie Lietuvos.

Klaipėdiškių lietuvių kova už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos
Tilžėje 1918m.lapkričio 16d.įsteigė Prūsų- lietuvių tautinę tarybą,kurios tikslas buvo kovoti už lietuvių teises,plėsti judėjimą, kad lietuvių gyvenamos sritys būtų atskirtos nuo Vokietijos ir prijungtos prie Lietuvos.
1918m.lapkričio 30d. taryba išleido Mažosios Lietuvos tautinės tarybos aktą ,skelbiantį krašto daugumos gyventojų valią –Mažosios Lietuvos prisiglaudimą prie savo tautos kamieno –Didžiosios Lietuvos.
Pareiškimas davęs pradžią judėjimui už abiejų Lietuvos dalių susijungimą ,sukėlė vietos vokiečių pasipiktinimą.Dar 1919m.balandžio 8d.Prūsų- lietuvių tautinė taryba kreipėsi į Ambasadorių konferenciją ir pareiškė norinti autonomijos teisėmis jungtis prie savo tautos kamieno-Lietuvos.Klaipėdiškiai abejojo ar prijunktame Klaipėdos krašte išlaikys aukštesnį pragyvenimo lygį,ar sugebės abi pusės dvasiškai bendrauti.1920m.vasario 21d.posėdyje Prūsų- lietuvių tautinė taryba priėmė rezoliuciją ir reikalavo nedelsiant prijungti kraštą prie Lietuvos, panaikinti senąją muitų sieną- atkelti ją prie Nemuno, perduoti Lietuvos valstybės organams krašto geležinkelius, paštą, telegrafą ir telefoną, pavesti jiems naudotis Klaipėdos uostu ir Nemunu.
Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje 1920m. kovo 20d., kuriame dalyvavo prezidentas, ministrai, Anglijos, Prancūzijos, JAV ir kitų šalių akredituoti diplomatai, Klaipėdos lietuvių delegacija įteikė rezoliuciją ir pareiškė savo apsisprendimą jungtis prie Lietuvos.
1918m. pab. Įsikūrusi visuomeninė organizacija Prūsų- lietuvių susivienyjimas per savo susirinkimus ,spaudą kovojo prieš heimatbudininkus, reikalavo pripažinti lietvių kalbą valstybine, suteikti lietuvių ir vokiečių tautybėm lygias teises.Prancūzų okupacinė valdžia buvo priversta išleisti lietuvių ir vokiečių kalbų lygybės įstatymą.Numatyta sudaryti prancūzų teisininko Žoržo Larošo vadovaujamą komisiją, kuri parengtų galutinį projektą. Komisijos nuomone , Klaipėdos kraštas turi būti paskelbtas “laisvąja valstybe” 10- 15 metų administruojamas Prancūzijos komisaro, o Klaipėdos uosto valdyba sudaryta iš Klaipėdos krašto, Lenkijos ir Lietuvos atstovų.
Šis projektas numatytas įgyvendinti 1923m. pradžioje. Tai reiškė ,kad Lietuva ne tik negaus Klaipėdos, bet ir taps visai priklausoma nuo Prancūzijos ir Lenkijos .
Lietuvos vyriausybė ryžosi jėga išvaduoti kraštą iš Antantės okupacijos ir prisijungti dar prieš Ambasadorių konferencijos galutinį sprendimą.Ją drąsino Vokietijos ir Sovietų Rusijos pozicijos.Šiam sumanymui įgyvendinti to meto tarptautinė situacija buvo palanki: Vakarų Europoje brendo konfliktas- Vokietija atsisakė mokėti reparacijas, o Europos valstybės tuo daugiausia ir rūpinosi.
Prasidėjo Klaipėdos ginkluotas sukilimas. Sudarytas Klaipėdos savanorių vyriausiasis štabas. Vyriausiuoju savanorių kariuomenės vadu paskirtas Jonas Polovinskas(Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kontržvalgybos skyriaus viršininkas).Sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas,kuris oficialiai turėjo vadovauti ginkluotam sukilimui.Prūsų lietuvių tautinė taryba nustojo veikusi.
1923m. sausio 3- 5d. Kaune įvyko slaptas pasitarimas, kuriame dalyvavo E. Galvanauskas, J. Žilius(Lietuvos atstovas Klaipėdoje), vyriausiasis savanorių kariuomenės vadas J. Budrys ir E. Simonaitis.Čia galutinai buvo parengtas Klaipėdos krašto užėmimo planas.
Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmąjame atsišaukime paskelbtame 1923m. sausio 4d. vokiečių ir lietuvių spaudoje , buvo pranešta apie komiteto įsteigimą , jo tikslus, gyventojai kviečiami remti jo politiką, kurti vietose skyrius, nutarta kreiptis pagalbos į viso pasaulio lietuvius. Imta rinkti gyventojų parašus už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos.Klaipėdiškiai telkėsi į savanorių būrius.Sukilime dalyvavo apie 300 klaipėdiškių savanorių, kurie buvo vadinami šauliais.Šaulių sąjungos nariai pareikalavo neveikti savo nuožiūra; neorganizuoti šauliai buvo sulaikyti pasienyje.Savanoriams nustatytos sąlygos: 1) kiekvienas savanoris turėjo raštu pasižadėti ištikimai tarnauti puke 6 mėn.; 2) turėti Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto ir lietuvių organizacijų liudijimą apie patikimumą; 3) turėti pasą ir kitą asmens liudijimą; 4) nustatytas 2 Lt atlyginimas per dieną; 5) nelaimės atveju savanorio šeimai suteikiama vienkartinė pašalpa; 6) invalidams garantuojamas aprūpinimas; 7) už maitą atskaitoma iš gaunamos 2 Lt algos; 8) kariuomenės vadas turi teisę nusižengusį savanorį pašalinti iš pulko.
Savanoriai buvo apsirengią civilių drabužiais, apsiginklavę senais ginklais, ant rankovių užsirišę žalias juostas su raidėmis MLS( Mažosios Lietuvos savanoris).
Pinigais ir maisto produktais Klaipėdos savanorius rėmė Kaune įsteigtas Klaipėdos lietuviams remti komitetas ir Čikagoje sudarytas Klaipėdos gelbėjimo komitetas.Lietuvių kilmės amerikietis A. Ivaškevičius finansavo komiteto veiklą, nemažą dalį savo turto paaukojo Klaipėdos išlaisvinimui.
Vokiečių dvarininkai ir valdinikija pasisakė už “laisvąją valstybę” , o valstiečiai, tuo metu gausiausias socialinis sluoksnis abejojo.
1922m. gruodžio pab. Vyko paskutiniai pasirengimai užimti Klaipėdą. Lietuvos karinė vadovybė, bijodama rizikuoti vien savanorių jėgomis, griebėsi apgaulės. Slapta nutarta pasiųsti geležinkeliu kelis reguliariosios kariuomenės dalinius.Karininkų pavardės buvo pakeistos panašiomis į klaipėdiškių.1923m. sausio 10d. kariuomenės daliniai perėjo Klaipėdos krašto sieną.Krašte paskelbta įpatingoji padėtis, nustatytos griežtos bausmės už ramybės trukdymą, spekuliavimą, girtavimą , plėšikavimą. Sukilėliai pasiskelbė sukilę prieš vokiškąją krašto direktoją, tačiau nekariauja su Antante.
Klaipėdos krašte Prancūzų karinės jėgos buvo mažesnės, tačiau kariai buvo geriau ginkluoti.Beto sukilėlių žygis į Klaipėdą sutapo su prancūzų ir belgų žygiu į Rūro sritį.1953m. savanoriai užėmė vyriausiojo komisaro G. Petisnės būstinę.Miestas atsidūrė sukilėlių rankose.Po intensyvių susišaudymų buvo sudarytos paliaubos.sausio 15d. paskelbta Klaipėdos krašto valstybine švente.
Vyriausiasis komosaras G. Petisnė įteikė protesto notą savanorių kariuomenės vadui J. Budriui: prieš prancūzų įgulą panaudota ginkluota jėga ir jis laukiąs instrukcijų iš Prancūzijos.
Pirmiausia į Klaipėdos įvykius reagavo Lenkija.Pasirodė karo laivas “Komendantas Pilsudskis” , tačiau Lenkija įspėta Sovietų Sąjungos vyriausybės, nesiryžo griebtis karo veiksmų.Antantės valstybės atsiuntė į Klaipėdos uostą savo laivų iš Prancūzijos ir Anglijos.Antantės karinių dalinių vadas rengėsi karo veiksmams, tačiau laukė Ambasadorių konferencijos nurodymų.Sužinoję apie įvykius Klaipėdoje Anglijos ir prancūzijos atstovai Kaune įteikė Lietuvai protesto notą, tačiau Lietuvos vyriausybė protestą atmetė: ji neturinti nieko bendrą su sukilėliais.Tuomet Antantės valstybės nutarė su Lietuva tartis.
1923m. sausio 19d. Šilutėja įvykusio Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių ir draugijų atstovų suvažiavimas, pasivadinęs Šilutės seimu , priėmė deklaraciją, skelbenčią Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos.Suvažiavimas pasiskelbė aukščiausiąja krašto atstovybe.Atstovai įgaliojo komitetą rūpintis, kad Antantė kuo greičiau pripažintų Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos ir tą pačią dieną apie deklaracijos paskelbimą pranešė Lietuvos vyriausybei.
Sausio 15 – 20d. sukilėlių štabas, Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, naujoji E. Simonaičio direktorija persikėlė į Klaipėdą. Sausio 16d. Mažosios Lietuvos krašto kariuomenė persitvarkė į Klaipėdos krašto kariuomemę. Direktorijos pirmininkas E. Simonaitis 1923m. sausio 19d. pasiuntė telegramą Ambasadorių koferencijos pirmininkui: Klaipėdos krašto gyventojai yra susirūpine anglų ir prancūzų buvimu ir pasirengę gintis, jei bus tų dalinių puolami, prašė atšaukti iš Klaipėdos Antantės karo laivus, prancūzų įgulą ir vyriausiąjį komisarą G. Petisnę.Lenkija suprato pralaimėjusi ir reikalavo Klaipėdoje atstatyti tvarką. Tuo metu Vokietija telkė savo karines pajėgas prie Nemuno, nes bijojo, kad Lietuvos kariuomenė nežygiuotų užimti Rytprūsių.

Ambasadorių komferencija kraštą pripažįsta Lietuvai
Ambasadorių komferencija pasiuntė į Klaipėdą įpatingąjį komisiją, vadovaujamą Prancūzijos diplomato Žoržo Klinšano. Lietuvos įpatinguoju atstovu prie šios komisijos paskirtas A. Smetona.Komisija įteikė notą ir pareikalavo atstatyti senąją tvarką(1923m. 01 26d.) . Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas atsisakė vykdyti komisijos reikalavimus ir pareiškė, kad klaipėdos interesus gins kariuomenė.
1923m. kovo 3d. į Paryžių pasiųstame prašyme Ž. Klinšanas pažymėjo, kad be Sovietų Sąjungos ir Vokietijos pritarimo Lietuvos Vyriausybė nebūtų drįsusi organizuoti Klaipėdoje ginkluoto sukilimo.
1923m. vasario 2d. Anglijos, Prancūzijos ir Italijos atstovai Kaune Lietuvos vyriausybei įteikė ultimatyvę notą,kurioje ji buvo kaltinama Klaipėdos įvykių organizavimu.Nota reikalavo per 7d. išvesti ginkluotąsias pajėgas iš Klaipėdos krašto, išsklaidyti savanorius, paleisti E. Simonaičio sukilėlių direktoriją ir Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą, sudaryti naują direktoriją iš vietinių gyventojų- lietuvių ir vokiečių.
Lietuvos vyriausybė sutiko įvykdyti visus Antantės reikalavimus.Ambasadorių komferencija 1923m. vasario 16d. sprendimu perdavė Lietuvai suvereno teises į Klaipėdos kraštą.Jame numatyta įvesti autonominį valdymą su vietos gyventojų renkama valdžia, pripažinti lietuvių ir vokiečių kalbas lygiomis ir oficialiomis, suteikti Lietuvai laisvą tranzitą Nemunu ir laisvą zoną uoste, Klaipėdos uoste įvesti tarptautinį rėžimą , į jo administravimą įtraukti Lenkijos atstovą.Visa krašto turtas iki karo priklausęs Vokietijai, turėjo būti perduotas Lietuvai arba autonominiam Klaipėdos kraštui. Laituvai nurodytomis sąlygomis priėmus Klaipėdos krašto suverenitetą, Ambasadorių konferencija kartu su Lietuvos ir krašto atstovais rengs Klaipėdos krašto konvenciją ir statutą, bet, kol nepasirašyta konvencija, suverenitetas priklauso Antantei.
Sudaryta V. Gailiaus direktorija iš 4 narių: lietuvių- E. Borcherto, J. Briškaus; ir vokiečių- V. Falko, G. Panaro. Klaipėdos krašto kariuomenė reorganizuota. Savanoriai paleidžiami. Suformuota savanorių policijos 1500 samenų rinktinė, komendatūrų skyriai. Kimendatūros buvo pavaldžios J. Budriui, jų valdinikai palaikė tvarką geležinkelio stotyse, pasienyje, kontroliavo keleivius,prižiūrejo policijos veiksmus.
Prancūzų okupacinė kariuomenė su G. Petisne išvyko iš Klaipėdos 1923m. vasario 19d. Antantės laivai išplaukė iš Klaipėdos uosto.Lietuva tapo Klaipėdos krašto suverenu,atgavo dalį istorinių žemių ir uostą- vartus į platųjį pasaulį.
1923m. vasario 20 d. Lietuvos seimo posėdyje apsvarstyti svarbiausi ateities klausimai.Einančiam vyriausiojo komisaro pareigas J. Budriui pareikalavus, 1923m. buvo uždarytas Lenkijos konsulatas, atstovas turėjo išvykti iš Klaipėdos.Tą pačią dieną aukštuoju Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu paskirtas A. Smetona, o jo pavaduotoju J. Budrys.Steigėsi Vokietijos, Latvijos ir kitų valstybių konsulatai.

Informacija:
“Klaipėdos kraštas” Petronėlė Žostautaitė Vilnius,1992

Leave a Comment