Viduramžiai (pagal VBE istorijos programą)
Svarbiausi pokyčiai Vakarų Europoje viduramžiais
| Ankstyvieji viduramžiai V – XI a. | Brandieji viduramžiai XI – XIV a. | Vėlyvieji viduramžiai XIV – XV a. | |
| Valdžia | Žlugo Vakarų Romos imperija. Jos vietoje įkurta naujų valstybių.
Laikotarpio pabaigai būdingas feodalinis susiskaldymas |
Centralizacija
Tarp popiežiaus ir Šv. Romos imperatoriaus kilo ginčas dėl viršenybės (ginčas dėl investitūros) |
Formavosi luominės monarchijos |
| Visuomenė | Nyko vergovė.
Formavosi feodalizmas |
Susiformavo feodalizmas ir luominė monarchija | Nyko feodalizmas; pradėjo formuotis kapitalizmas
Klostėsi pasiturinčių miestiečių – buržuazijos – sluoksnis |
| Teisė | Romėnų rašytinės ir barbarų paprotinės teisės samplaika | ||
| Religija | Nyko pagonybė.
Plito krikščionybė |
Beveik visa Europa tapo krikščioniška.
Galutinai atsiskyrė Stačiatikių ir Katalikų bažnyčios (Didžioji schizma) Sustiprėjo katalikybė |
Katalikų bažnyčia patyrė krizę (Didžioji Katalikų bažnyčios schizma)
Smuko jos ir popiežiaus autoritetas |
| Ūkis | Prekybos ir amatų nuosmukis.
Natūrinis ūkis |
Išaugo miestai
Suklestėjo amatai ir prekyba |
Maras ir išteklių krizė. Nauji technikos išradimai |
| Kultūra | Vakarų Europos kultūros lygis žemesnis lyginant su arabų ir Bizantijos
Antikos kultūros likučiai maišėsi su krikščionybės ir barbarų kultūros tradicijomis. |
Atsirado universitetai, miesto mokyklos.
Romanikos ir gotikos stiliai |
Renesansas, plito humanizmo idėjos
Susiformavo naujas pasaulėvaizdis |
1.Bizantijos imperija ir jos reikšmė pasaulio istorijai.
-Šalį valdė neribotą valdžią turintis imperatorius – basilėjas, kuris buvo renkamas senato.
-Bizantija ypač suklestėjo VI a. valdant Justinianui. A) Naikino pagonybės liekanas („Viena valstybė, viena religija“). B) Sudarytas įstatymų rinkinys – Justiniano kodeksas C) Kultūros suklestėjimas
-VII a. sukurta nauja administracinė sistema. Visa valstybė suskirstyta į karinius administracinius vienetus – temas, kurias valdė karo vadai, kurie savo rankose buvo sutelkę visą valdžią.
-Bizantijos galybę stiprino klestintis ūkis ir amatai.
-Dauguma valstiečių buvo laisvi.,
-Bizantija – antikos paveldo saugotoja. A) Gerai žinoma antikinė literatūra, filosofija; dag raštingų žmonių. B) rašomos istorijos kronikos, šventųjų gyvenimo aprašymai, žodynai, sudarinėjami žemėlapiai. C) Išsaugojo antikinio meno tradicijas. Mene susiformavo naujas savitas stilius – bizantinis stilius, kuriame vyravo religinės tematikos temos (ikonos ir mozaikos). D) Perėmė lotynų ir graikų kalbas (graikų kalba tapo valstybine imperijos kalba).
-Bizantija – Stačiatikybės židinys. Išryškėjus skirtumams tarp Vakarų Europos ir Bizantijos tikinčiųjų bei paaštrėjus nesutarimams tarp popiežiaus ir patriarcho, jie vienas kitą prakeikė. 1054 m. įvyko Krikščionių bažnyčios skilimas – schizma. Vakaruose atsirado katalikybė, Rytuose – stačiatikybė.
Stačiatikių ir Katalikų bažnyčios skirtumai
|
Bizantijos klestėjimo priežastys:
-Stipri centrinė valdžia -Išplėtoti amatai ir klestinti prekyba -Našus žemės ūkis -Aukšta kultūra -Patogi geografinė padėtis Bizantijos imperijos reikšmė: -Antikos kultūros paveldėtoja ir saugotoja -Krikščioniškos Europos tvirtovė -Stačiatikybės židinys -Prekybos ir žinių tarpininkė tarp Europos ir Azijos |
Ankstyvaisiais viduramžiais Bizantija buvo politiškai ir ekonomiškai stipriausia valstybė. Bizantija šimtus metų gynė Europą nuo daugybės įsiveržėlių – persų, arabų, tiurkų seldžiukų. Turtinga valstybė viliojo užkariautojus. Nuolatiniai karai ją sužlugdė. Valstybės galia ėmė mažėti po IV kryžiaus žygio (XIII a.) – prekybą ėmė kontroliuoti italų pirkliai, o Bizantijos ūkis nusilpo.
Nuo XIV a. puolimą pradėjo Osmanų imperija. Ekonomiškai nusmukusi, tarpusavio vaidų ir prieštaravimų draskoma, negaunanti svarios pagalbos iš krikščioniškos Europos Bizantija nepajėgė atremti priešo. 1453 m. turkai užėmė Konstantinopolį. Bizantija žlugo.
2. Arabai ir islamas
Pranašas Mahometas ir islamo atsiradimas
-VII a. Mahometas, krikščionybės ir judaizmo paveiktas, politeistams arabams ėmė skelbti naują, vieno dievo Alacho, tikėjimą.
-622 m. hidžra – Mahometo pasitraukimas iš Mekos į Mediną – laikoma islamo religijos pradžia (musulmonų kalendoriaus pradžia).
-Mahometas įgijo ne tik religinę, bet ir politinę valdžią (suvienijo arabus į vieną valstybę).
| Islamo religijos bruožai | Islamo plitimas | Arabų kultūra |
| -Besąlyginis paklusnumas tik vienam dievui – Alachui
-Nepripažino šventųjų kulto, leido garbinti tik angelus ir pranašus. –Koranas – šventoji musulmonų knyga –Penkios islamo priedermės (ramsčiai): išpažinti tikėjimą; melstis 5 kartus per dieną; teikti labdarą; pasninkauti (Ramadanas); aplankyti šventąsias vietas. -Negerti alkoholio, nevalgyti kiaulienos, nežaisti azartinių žaidimų. Šariatas – teisė, kuri nustato musulmonų kasdienio gyvenimo normas. Sudarytas Korano priesaikų ir draudimų pagrindu. |
-Arabų ekspansija – džihadas – šventasis karas kitatikiams.
-Užkariautose žemėse arabai įkūrė musulmonišką teokratinę valstybę – Arabų kalifatą. -Arabų veržimąsi į Europą sustabdė Bizantijos imperija ir frankai – 732 m. prie Puatjė jie sumušė arabus (arabai užėmė Pirėnų pus.) -Iš nukariautųjų buvo reikalaujama tik lojalumo arabams ir mokėti mokesčius. -Krikščionims ir judėjams leista išpažinti savo religijas, nes Isą (Jėzų) ir Musą (Mozę) Mahometas laikė Dievo pranašais.
|
-Paskleidė irigacijos technologiją, išpopuliarino Europoje ligi tol nežinomus ryžius, cukranendres, prieskonius.
-Per arabus iš Indijos pateko dabar arabiškais vadinami skaitmenys; iš Kinijos – kompasas, popierius, parakas. -Iš arabų pas mus atėjo cukrus, kava, kilimai, šakutės, įprotis laikytis švaros. -Veikė daug mokslo įstaigų; bibliotekos; perrašinėjami antikos mokslininkų darbai. -Tiksliųjų mokslų pažanga: sukūrė algebrą; vystėsi astronomijos mokslas (Žemė sukasi aplink Saulę); sudarinėjo žemėlapius, aprašė europiečiams nežinomus kraštus. -Medicinos laimėjimai: gydytojai mokėjo nustatyti ligų priežastis, nuskausminti, operuoti ligonius (ibn Sinos (Avicenos) „Medicinos kanonas“) -Islamas draudė vaizduoti žmones ir gyvūnus, todėl dailininkai kūrė meniškus ornamentus – arabeskas. |
3.Frankų valstybė. Naujų valstybių susikūrimas.
-Vakarų Europoje galingiausią barbarų karalystę V a. įkūrė germanų frankų genčių vadas Chlodvigas.
-Frankų valstybė klestėjo VIII a. pab. – IX a. prad., valdant Karoliui Didžiajam. Jo siekis – po vieno valdovo valdžia ir krikščionių tikėjimu sujungti Europos tautas ir atkurti Vakarų Romos imperiją.
-Popiežiai ir frankų valdovai bendradarbiavo. Atsidėkodamas už pagalbą kovojant su priešais popiežius 800 m. per Kalėdas Romoje Karolį vainikavo imperatoriumi. Šiuo aktu buvo sutvirtinta abiem pusėm naudinga Katalikų bažnyčios ir frankų valdovų sąjunga.
–Karolio valdymas: a) valstybę padalino į grafystes, kurias valdė jo paskirti vietininkai – grafai; b) suvienodino įstatymus; c) įvedė bendrus pinigus; d) nustatė visiems privalomus mokesčius; e) pradėjo dalyti beneficijas – žemės valdas už karinę tarnybą iki gyvos galvos; f) imperatorius buvo ir aukščiausias teisėjas; g) prievarta skleidė krikščionybę.
–Karolingų renesansas – imperijai valdyti reikia išsimokslinusių bei raštingų žmonių. Imperatoriaus įsakais prie vienuolynų ir vyskupijų pradėtos kurti mokyklos, vienuolynuose perrašinėjami antikos darbai; reformuotas lotyniškas raštas – imtos vartoti mažosios raidės. Karolingų renesansas – tai kultūros atgimimas ir suklestėjimas.
Karolio Didžiojo imperijos suirimas.
843 m. Verdeno sutartimi Karolio Didžiojo anūkai valstybę pasidalino į tris dalis (feodalinio susiskaldymo pradžia) – Vakarų frankų karalystė (dabartinė Prancūzija), Rytų frankų karalystė (dabartinė Vokietija) ir Italijos karalystė.
Suirimo priežastys: a) Feodalinio susiskaldymo susilpninta centrinė valdžia; b) arabų, vengrų, vikingų puldinėjimai; c) valstybė prievarta sukurta; d) nesutarimai dėl paveldimų žemių; e) natūrinis ūkis silpnino imperijos atskirų regionų ryšius.
Reikšmė:
-Didžiausia valstybė Europoje iki pat Napoleono karų.
-Karolis Didysis laikytas idealaus krikščioniško valdovo pavyzdžiu (iš jo vardo kildinamas titulo „karalius“ sąvoka; amžininkai frankų valdovą vadino Europos tėvu.
-Karolio imperija žlugo, tačiau jos vietoje įsikūrusias šalis vienijo Katalikų bažnyčiai, germanų ir antikos kultūrų paveldas.
Apie IX – XI a. įsikūrė dauguma Europos valstybių – Kijevo Rusia, Danija, Norvegija, Švedija (vikingų valstybės), Čekija, Lenkija, Vengrija, o 962 m. Otoną I popiežius vainikavo imperatoriumi – Šventoji Romos imperija.
4. Nuo feodalinio susiskaldymo iki centralizacijos
| Feodalinis susiskaldymas (ankstyvieji viduramžiai) | Centralizacija (brandieji ir vėlyvieji viduramžiai) |
| Priežastis – dėl feodalizmo įsigalėjimo, senjorų ir vasalų tarpusavio santykių susilpnėjo karalių valdžia.
Bruožai: -Kiekvieną karalystę sudarė daugybę savotiškų „valstybių valstybėje“ – feodalų valdų.‘ -Vietos senjoras (feodalas) rinko mokesčius, rūpinosi valdos gynyba, kontroliavo teisminę valdžią, kaldino savo monetas, turėjo kariuomenę. -Natūrinio ūkio vyravimas. -Karaliui priklausė nedidelė valstybės dalis – jo domenas -Feodalinė valstybė neturėjo gyventojus vienijančios bendros politinės, teisinės, kalbinės sistemos. -Vyko nuolatiniai feodalų karai. -Feodalų pilys – buvo jų galybės ir valdžios simbolis. |
Priežastys:
1)Karaliais siekė išplėsti šalyje savo valdžią ir įtaką 2)Stiprėjantys miestai (atsikratyti feodalų prievolių, įgyti savivaldos teisę) palaikė karalių. 3)Feodalinis susiskaldymas trukdė prekybai (kiekvienoje feodalo valdoje pirkliai turėjo mokėti muitus) 4)Galingųjų feodalų savivale nepatenkinti buvo ir neturtingi riteriai, kurie stojo į karaliaus kariuomenę. 5)Dvasininkai tikėjosi užsitikrinti galingo vientisos šalies valdovo globą, kurios negalėjo suteikti besivaidijantys nedidelių sričių valdovai.
-Augant miestams ir plečiantis prekybai, iro natūrinis ūkis, didėjo pinigų vaidmuo. -XIV a. kilusi didžioji maro epidemija pablogino ir feodalų padėtį; dalis nusigyveno, kartu silpnėjo ir jų vaidmuo visuomenėje. -Pagal karalių įvestą nuolatinių mokesčių sistemą vis didesnę pajamų dalį valdovas gaudavo pinigais, kuriuos monarchai naudojo kariuomenei samdyti ir tapo nepriklausomi nuo savo vasalų karinės galios. -XIV a. atsiradus šaunamųjų ginklų, riterių karinė reikšmė dar labiau menko. Taip pat dėl patrankų naudojimo nebe tokios svarbios tapo feodalų pilys. |
Prancūzijos ir Anglijos vienijimas
| Prancūzija | Anglija |
| -Nukariavimais, apgalvotomis palikuonių vedybomis ir vasalų žemių konfiskavimu karaliais ėmė jungti Prancūziją į vientisą teritoriją nuo XI a.
-Karaliai siekė įgyti kuo didesnę gyventojų paramą. Karalius Pilypas IV Gražusis 1302 m. sušaukė Generalinius luomus – dvasininkų, miestiečių ir bajorų luomų atstovų susirinkimą (spręsdamas ginčą su popiežiumi). -Generaliniais luomai neįgijo didelės galios, nes karalius neketino dalytis valdžios, tik reikalavo luomų pritarimo skelbiamiems įstatymams ir mokesčiams. Tačiau net ir ribotai valstybės valdyme dalyvaudami luomai stiprino šalies vienybę. -Per feodalinius ir giminystės ryšius Anglijos karaliams atitekusios didelės valdos Prancūzijoje trukdė šalies centralizacijai. – Šimtametis karas (1337 – 1453 ) Prancūzijos vienijimą nutraukė karas kilęs tarp Prancūzijos ir Anglijos. Karo priežastis: nesutarimai dėl Prancūzijos žemių, kurias valdė Anglija (Normandija, Anžu, Akvitanija, Flandrija). Karo pretekstas: Anglijos karaliaus Eduardo III pretenzijos į Prancūzijos sostą. Baigėsi Kapetingų dinastija. Eduardas taip pat buvo Kapetingų dinastijos atstovas, o į Prancūzijos sostą buvo išrinktas Pilypas VI Valua. Karo pradžia buvo sėkmingesnė anglams – Anglijos pergales lėmė jos kariuomenės pagrindą sudarantys geriau nei prancūzų riteriai organizuoti ir drausmingesni samdomi pėstininkai – lankininkai. Tik sukūręs reguliarią samdomąją kariuomenę Prancūzijos karalius atsikovojo prarastas teritorijas. Persilaužimas kare legendomis siejamas su Žanos d`Ark asmenybe (Orleano tvirtovės apgultis) Pergalė Šimtamečiame kare paskatino galutinę Prancūzijos centralizaciją. -XV a. Prancūzija virto luomine monarchija. Šalis pamažu ėjo prie absoliučios karaliaus valdžios.
|
-Normandijos hercogas Vilhelmas Užkariautojas, 1066 m. užgobęs Anglijos karaliaus sostą, iš karto ėmėsi centralizuoti valstybę.
-Šalis padalyta į grafystes, kurias prižiūrėjo karaliaus paskirti vietininkai – šerifai; surašyti visi Anglijos gyventojai, kad niekas neišvengtų mokesčių į karaliaus iždą. –1215 m. Didžioji laisvių chartija (karalius Jonas Bežemis) – įsipareigojo gerbti luomų teises ir valstybės reikalus tvarkyti kartu su jų atstovais; šis susitarimas draudė karaliui vienašališkai didinti mokesčius. –1265 m. sušauktas parlamentas – Parlamentas pasiskirstė į dvi dalis: Lordų ir Bendruomenių rūmus. Lordų rūmuose posėdžiaudavo vyskupai, abatai, kilmingieji feodalai, karaliaus pakviesti. Į Bendruomenių rūmus buvo renkama po du riterius iš kiekvienos grafystės ir po du miestiečius iš kiekvieno miesto. Parlamento reikšmė: a) ribojo karaliaus valdžią( luomų atstovai išsikovojo teisę tvirtinti ir skelbti įstatymus); b) ribojo stambiųjų feodalų savivalę; Anglija tapo luomine monarchija. Rožių karas Iš Šimtamečio karo Anglijos feodalai grįžo suirzę, netekę žemių Prancūzijoje. Jie pradėjo tarpusavio karą dėl sosto. Šis karas, dar vadinamas Rožių karu, truko 30 metų (1455 – 1485). Jame kovojo dvi feodalų grupuotės: Lankasterių (herbe – raudona rožė) ir Jorkų (herbe – balta rožė). Laimėjo Lankasterių feodalų grupuotė, kurie 1485 metais Anglijos karaliumi išrinko Henriką Tiudorą, kuris pradėjo Tiudorų dinastiją, pasivadinęs Henriku VII. Henrikas VII užbaigė Anglijos centralizaciją.
|
Centralizacijos reikšmė
-Centralizacija nebuvo visuotinis reiškinys Europoje. Kitose šalyse vyko atvirkštinis procesas – decentralizacija.
-Šventosios Romos imperatoriams nepavyko įtvirtinti stiprios valdžios, nes ji nebuvo paveldima. Imperatorių rinko 7 pasaulietiniai ir bažnytiniai elektoriai (vyskupai ir kunigaikščiai). Mainais už išrinkimą jie išsireikalaudavo naujų privilegijų ir įgijo dar daugiau savarankiškumo. Šventoji Romos imperija – tai smulkių valstybių mozaika, kuri gyvavo iki XIX a. prad. (1806 m. ją panaikino Napoleonas įkurdamas vietoj jos Reino sąjungą).
-Prancūzijoje ir Anglijoje sėkmingai plėtotas ūkis; klestėjo amatai, prekyba; centralizuota nuolatinių mokesčių sistema užtikrino nekintamas ir gausias iždo pajamas; stipraus valdovo valdžia garantavo šalyje taiką ir visuomenės grupių teisių apsaugą; įvesta visiems privaloma vienoda teisinė ir administracinė valdžios organizacija.
-Pamažu nyko atskirų sričių gyventojų vartojamų tarmių skirtumai ir susiformavo dabartinės anglų ir prancūzų kalbos.
5. Viduramžių visuomenė ir ūkis
A Feodalizmas – IX – XI a. Vakarų Europoje susiklostė sudėtinga žmonių asmeninės tarpusavio priklausomybės ir ištikimybės ryšiais bei žemės nuosavybe grindžiama santykių sistema.
1)Atsiradimo priežastys
-Svarbiausias turtas buvo žemė (beveik 90 proc. žmonių gyveno kaimuose ir vertėsi žemdirbyste)
-Ankstyvaisiais viduramžiais pagausėjo karų, plėšikavimų – vikingų, arabų (Saracėnų) ir vengrų invazijos. Labai nuskurdo valstiečiai, kurie kreipėsi pagalbos į vietos didikus. Už paramą globėjams atiduodavo žemę, o ilgainiui ir savo asmeninę laisvę, iškilo karių – riterių luomas.
Feodalizmo esmė – silpnesniojo pasidavimas stipresniojo globai; pasidavęs globai – tai vasalas, o globėjas – tai senjoras
Feodalizmo įsitvirtinimo etapai ir bruožai
| Etapas (bruožas) | Apibūdinimas | ||||||
| 1)Prekariumo raštai ir baudžiauninkų atsiradimas (komendacija) | Tai privačių žemės valdų (alodų) savininkų raštas, kuriais prašyta galingesnių kaimynų pagalbos. Už suteikiamą pagalbą alodo savininkas netekdavo nuosavybės teisės į žemę. Valstiečiai ir toliau dirbo didiko nuosavybėn perėjusią žemę, bet tapo priklausomais valstiečiais – baudžiauninkais. Savo ponui jie turėjo atlikti įvairių prievolių (lažas) ir mokėti duoklę.
Baudžiauninkus ponas galėjo kartu su žeme pirkti, parduoti, mainyti; be jo sutikimo šie negalėjo vesti, keltis iš vienos vietos į kitą, palikti savo turto palikuonims. Kita vertus, baudžiauninkai nebuvo beteisiai, daiktui prilygstantys antikos vergai. Jis turėjo teisių: galėjo kurti šeimą, turėti darbo priemonių, dirbamosios žemės sklypą. |
||||||
| 2)Beneficijos virto feodais
Beneficija – laikina žemės valda, gauta už karinę tarnybą. Feodas – paveldima žemės valda |
Gauta žemės valda valdytojui turėjo užtikrinti pajamų pragyventi ir įsigyti ginklų. Iš pradžių ji vadinta beneficija ir buvo skiriama už karinę tarnybą iki gyvos galvos. Ilgainiui beneficija tapo paveldima valda- feodu. Nuo IX a. ėmė plisti paprotys feodus paveldėti. | ||||||
| 3) Senjorų ir vasalų ryšiai | Feodą suteikęs žmogus – tai senjoras, o ją gavęs – vasalas.
Sutartis (investitūra) galėjo būti nutraukiama, jei kuri nors pusė nevykdė įsipareigojimų. Didelį feodą gavęs vasalas savo kariams už tarnybą taip pat galėjo duoti valdyti po dalį savo feodo ir pats tapdavo senjoru jų atžvilgiu. Taip formavosi feodalinė piramidė. Laikytasi taisyklės, kad „mano vasalo vasalas – ne mano vasalas“. |
||||||
| 4)Imuniteto teisės atsiradimas | Didžiausi to meto žemvaldžiai – karaliai – už karinę tarnybą savo kariams skirdavo žemės valdą su joje dirbančiais valstiečiais. Suteikdavo taip pat imunitetus – teisę valdoje rinkti duoklę savo reikmėms bei pačiam vykdyti teisingumą. Feodalai ilgainiui įgijo vis daugiau teisių ir galios, todėl jie ėmė neklausyti paties karaliaus. Savo valdose jie patys virto valdovais. Taip pradeda formuotis atskiros savarankiško valdos – valstybės. Tai veda į valstybės feodalinį susiskaldymą. |
B Luominė visuomenė
Viduramžių visuomenė buvo hierarchinė – žemesnieji sluoksniai pavaldūs aukštesniesiems. Luomas – tai žmonių grupė su nustatyta privilegijų, papročių ir įstatymų visuma.
| Luomas | Teisinė padėtis |
| Dvasininkų | Vadovavosi atskira nuo pasauliečių bažnytine teise, turėjo griežtai nustatytą valdymo hierarchiją. Itin religingoje visuomenėje dvasininkų misija buvo melstis, atlikti religines apeigas ir aiškinti žmonėms, kaip pasiekti sielos išganymą. |
| Bajorų (riterių) | Aukščiausią padėtį užėmė karaliai ir Šventosios Romos imperatorius. Ypač didžiavosi garbinga kilme. Vienas iš kilmingumo įrodymo atributų – herbas. Riterių pareiga buvo kariauti ir ginti jų globai pasidavusius žmones. Svarbiausiais kilmingųjų luomo politinias, kultūros ir ūkiniais centrais tapo pilys. Nuo XI a. paplitusios mūrinės pilys. |
| Trečiasis luomas
1)Miestiečiai
2)Valstiečiai |
Iki XII a. feodalai miestų gyventojus laikė tokiais pat valdiniais kaip ir valstiečius. Jie privalėjo mokėti mokesčius senjorui, kuriose valdose buvo įsikūrę. Nepatenkinti feodalų savivale miestų gyventojai ėmė reikalauti savivaldos. Ją miestiečiai išsipirkdavo arba nepriklausomybę išsikovodavo ginklu. Savivaldą išsikovoję miestiečiai galėjo laisvai verstis prekyba, leisti įstatymus, vykdyti teisingumą, rinkti miesto tarybą (magistratą) ir miesto vadovą (burmistrą).
„Miesto oras daro žmogų laisvą“ – metus mieste, turinčiame savivaldos teisę, išgyvenęs nesučiuptas valstietis tapdavo laisvas. Neturėjo jokių privilegijų. Jie dirbo žemę ir savo darbu išlaikė bajorų ir dvasininkų luomų atstovus.. Iki XI a. dauguma valstiečių buvo įbaudžiavinti. |
Katalikų bažnyčia skelbė, kad tokia visuomenės tvarka (vieni meldžiasi (dvasininkai), kiti kovoja ir valdo (feodalai), treti dirba (valstiečiai ir miestiečiai) dirba, atitinka Dievo valią. Kiekvienas žmogus visuomenėje užima jam nuo gimimo skirtą vietą ir nuodėmė nepaklusti šiai tvarkai. Priklausymas vienam ar kitam luomui buvo paveldimas. Išimtį sudarė dvasininkų luomas, kurio nariais galėjo tapti dvasininko išsilavinimą turintys žmonės.
Kiti viduramžių visuomenės bruožai.
1)Buvo susiskaldžiusi etniniu bei kalbiniu požiūriu.
2)Žmones jungė ne tautinė savimonė, bendra kalba, papročiai, bet feodaliniai pavaldumo ryšiai (priklausymas tam tikram valdovui).
3)Lotynų kalba buvo europiečius jungiantis veiksnys (religija, mokslas, kultūra).
4)Išskirtinę vietą užėmė žydai (uždara etninė grupė, kalbanti savo kalba; jiems buvo uždrausta turėti žemės nuosavybę; jie vertėsi prekyba, pinigų skolinimu)
5)Pagausėjo antisemitinių apraiškų. Dėl kruvinų persekiojimų – pogromų – nemažai žydų buvo priversti trauktis į daug tolerantiškesnes valstybes (Lenkija, LDK).
6)Viduramžių žmogus gyveno korporatyvinėje visuomenėje – žmogus gimė ir mirė bendruomenėje. Bendruomenės buvo įvairios: vasalų sąjungos, riterių ordinai, vienuolynų brolijos, miesto komunos, pirklių gildijos, amatininkų cechai, kaimo bendruomenės, šeima. Bendruomenės teikdavo apsaugą, pagalbą. Kiekviena bendruomenės grupė turėjo savo reglamentą, apsirengimo stilių, papročius.
7)Viduramžių šeimos buvo daugiavaikės, santuokos buvo sudaromos anksti, santuokų sandėris lemdavo turtiniai interesai (arba politiniai interesai). Šeimos galva – vyras; trumpa vidutinė gyvenimo trukmė.
8) Palyginti su antikos laikais, moters padėtis pagerėjo. Marija, Jėzaus motina, buvo bene labiausiai garbinama šventoji. Didelių saviraiškos galimybių įgijo vienuolės; perrašinėjo knygas, rūpinosi pasauliečių švietimu, slaugė ligonius.
Feodalizmo reikšmė
1)Feodalizmas ir luominė santvarka – išskirtinai europietiški reiškiniai.
2)Feodalinė sistema vyravo lydim prievartos, žiaurumo.
3)Formavosi europiečių elgesio normos, asmeninės nuosavybės ir valdžios supratimas.
4)Feodalinė sistema ugdė savitarpio pasitikėjimą, suvokimą, kaip svarbu laikyti susitarimo.
C Viduramžių ūkio bruožai
| Ankstyvųjų viduramžių ūkio ypatumai | Žemės ūkio pažanga XII – XIII a. | Miestų raida | Prekybos raida |
| 1)Vakarų Romos imperijos žlugimas suardė nusistovėjusius ekonominius ryšius.
2)Sumenko miestų reikšmė; ekonominis gyvenimas persikėlė į kaimus. 3)Svarbiausiu ūkio centru tapo feodalo dvaras: a) feodalo valdos, b) valstiečių sklypai, buvo nuomojami iš feodalo mainais už lažą ir duoklę. 4)Dvilaukė sėjomainos sistema 5)Primityvūs mediniai darbo įrankiai 6)Žemė greitai nualinama, netręšiama. 7)Maži derliai sukeldavo badą. 8)Dalį derliaus valstiečiai privalėjo atiduoti feodalui ir Bažnyčiai (bažnytinė dešimtinė). 9) Vyravo natūrinis ūkis. |
Brandžiaisiais viduramžiais Europa išgyveno ekonomikos kilimą.
Tai lėmė: a) pasibaigusios kovos su vikingais, arabais, vengrais; b) didėjo dirbamosios žemės plotai; c) žemės ūkio pažanga. Žemės ūkio naujovės: -trilaukė sėjomaina, -pradėta naudoti trąšas (gyvulių), -sunkusis ratinis plūgas, kuris geriau įdirbdavo žemę, -naujas arklių kinkymo būdas leido geriau panaudoti arklių jėgą, -geležinės pasagos, -vandens ir vėjo malūnai, -dalgis, spragilas, -geresnės sėklos. Rezultatai: 1)padidėjo derlingumas; 2) išaugo gyventojų skaičius; 3)menkai apgyvendintų žemių kolonizacija; |
Urbanizaciją (miestų kūrimasis ir augimas) skatino (X – XIV a.)
1)gyventojų skaičiaus augimas; 2) žemės ūkio pažanga; 3) amatų ir prekybos plėtra. Šalia atgimusių senovės Romos miestų Europoje įsikūrė daug naujų miestų. Miestai kūrėsi šalia feodalų pilių, vienuolynų, upės perkėlų, jūros uostų, prekybos kelių sankirtų, išaugo iš amatininkų ir pirklių gyvenviečių. Daugelis Vakarų Europos miestų išsikovojo savivaldos teisę (Magdeburgo). Ilgainiui miestai tapo svarbiausiais Europos amatų ir prekybos centrais. Amatininkai būrėsi į cechus. Cecho įstatai gynė jam priklausančius amatininkus nuo konkurentų, ištikus nelaimei, cecho nariai vieni kitus rėmė. Visiems cechų nariams galiojo vienodi kokybės reikalavimai, nustatytos prekių kainos, darbo trukmė, gamybos priemonės, medžiagos. Verstis amatu buvo leidžiama tik besilaikantiems cecho taisyklių. Miestų ekonominiam augimui buvo svarbu gauti valdovo privilegiją rengti kasmetinius turgus – muges. |
1)Prekybos raidai svarbios buvo kasmetinės mugės, į kurias suvažiuodavo įvairių šalių pirkliai.
2)Pirkliai jungėsi į gildijas (apginti verslo interesus, apsisaugoti nuo plėšikų, konkurentų). Apie 70 vokiečių miestų susibūrė į Hanzos miestų sąjungą. Jos tikslas – ginti savo narių interesus, kontroliuoti prekybą Baltijos jūroje, sudaryti susitarimų su valdovais, prireikus interesus ginti ginklu. 3)Atsirado atskirų Europos miestų ir regionų gaminių specializacija (Flandrija – gelumbė, Pietų Italija – vynas) 4)Atgaivinta prekyba su Artimaisiais Rytais (Levanto šalys), per kuriuos į Europą patekdavo prekės iš Kinijos ir Indijos. 5)Svarbiausiais prekybos centrais (ypač po Kryžiaus žygių) tapo Italijos miestai-valstybės. |
XIV a. Vakarų Europos krizė ir jos padariniai
Padariniai:
1)Po maro epidemijos ėmė trūkti darbo jėgos.
2)Sumažėjo feodalų pajamos
3)Paleidimas iš baudžiavos
4)Įvestas pastovaus dydžio mokestis. Valstiečiai galėjo daugiau pasilikti užauginto derliaus, geriau maitintis, atliekamus produktus parduoti.
5) Dėl žemės pertekliaus sumažėjo nuomos mokesčiai, todėl valstiečiai galėjo turėti daugiau pinigų savo reikmėm.
Priežastys:
1)Išaugus gyventojų skaičiui, ėmė trūkti dirbamosios žemės.
2)Intensyviai ūkininkaujant nualinta dirva – mažėjo derliai.
3)Klimato atšalimas
4)Badmečiai
5)Didžioji maro epidemija – pandemija (1347 – 1353 m.)
Vakarų Europoje ėmė ryškėti feodalizmo irimo požymių.
XV a. Vakarų Europoje nebeliko baudžiauninkų.
Kryžiaus žygiai XI – XIII a į Artimuosius Rytus (XIII – XV a – į Rytų Pabaltijo regioną; Rekonkista VIII – XV a.)
Vakarų Europos riterių karinės ekspedicijos prieš kitatikius
Klermono sinode (aukštųjų dvasininkų susirinkimas), 1095 m. popiežius Urbonas II pakvietė visus vykti į kryžiaus žygį – šventąjį karą su kitatikiais turkais seldžiukais, užgrobusiais Šventąją žemę ir Viešpaties karstą.
Priežastys: a) siekimas išvaduoti iš musulmonų šventąsias krikščionių žemes; b) geresnio gyvenimo, turtų troškimas; c) žemių trūkumas Europoje;
d) bežemių riterių atsiradimas (tėvo feodą paveldi tik vyriausiasis sųnus); e) valstiečių siekimas išsivaduoti iš baudžiavos; f) popiežius siekė išplėsti savo įtaką;
| Žygis | Data | Rezultatai |
| I | 1095 – 1099 m. | Užimta Jeruzalė; įkurtos 4 krikščionių valstybės rytinėjė Viduržemio jūros pakrantėje: Jeruzalės karalystė, Antiochijos kunigaikštystė; Edesos grafystė, Tripolio grafystė. |
| II | 1147 – 1149 m. | Nepavyko susigrąžinti prarastos Edesos |
| III | 1189 – 1192 m.
„trijų karalių žygis“ |
Nepavyko atgauti prarastos Jeruzalės |
| IV | 1202 – 1204 m. | Kryžiuočiai užėmė krikščionišką miestą Konstantinopolį, sugriovė Bizantijos valstybę ir įkūrė Lotynų imperiją. Šį žygį suorganizavo Venecija, kuri norėjo įsigalėti Viduržemio jūroje bei kontroliuoti prekybą joje. |
| V | XIII a.prad | Žygis baigėsi nesėkmę |
| VI | 1228 – 1229 m | Žygis baigėsi nesėkme |
| VII | 1248 – 1254 m. | Planuotas žygis į Egiptą nepasisekė; prasidėjo didžiulė maro epidemija |
| VIII | 1270 m. | Žygis baigėsi nesėkme prie Tuniso. |
Padariniai:
Ekonominiai: paspartėjo prekyba Viduržemio jūroje, prekybines pozicijas Rytuose sustiprino Šiaurės Italijos miestai; Europoje pradėtos auginti naujos žemės ūkio kultūros (ryžiai, citrinos, abrikosai); išmokta gaminti šilkinius audinius, veidrodžius.
Socialiniai: prasidėjo baudžiavos irimas Europoje; dar labiau sustiprėjo ir praturtėjo stambūs feodalai.
Kultūrina: Europoje ėmė plisti švara, tvarka, atsirado pirtys, barzdų skutimasis, rankų plovimas prieš valgį; ėmė keistis dorovinės vertybės ir idealai (damos kultas).
Nuo XII a. pab. Šventosios Romos imperijos riteriai ėmė rengti žygius į Pabaltijį. Tam tikslui pasiekti buvo įkurti du vokiečių vienuolių kariniai ordinai – Kalavijuočių (1202 m.) ir Kryžiuočių (Teutonų) (1230 m.)
Kryžiaus žygių metu įsikūrė dar keletas karinių ordinų – tai tamplierių ir joanitų bei teutonų.