Kariniai konfliktai XX a.

Kinija po II Pasaulinio karo 1949 m. spalio 1 d. Mao Dzedungo vadovaujami sukilėliai nugalėjo JAV remiamo Gomindano vado Čang Kaiši kariuomenę ir paskelbė Kinijos Liaudies Respubliką. Mao Dzedungas tapo Kinijos vadovu ir ėmėsi reformų.Įvykdyta žemės ūkio reforma – bežemiams ir mažažemiams išdalinta beveik 47 mln. dvarininkų žemių. 1955 m. žemės ūkis kooperuotas. Nacionalizuoti bankai ir stambioji pramonė. Vidutinės ir mažos įmonės nacionalizuotos po 1956 m., tačiau ir iki tol buvo griežtai kontroliuojamos vyriausybės. Skirtingai nuo SSRS ir socialistinių Europos šalių, Kinijos vidutiniai ir smulkieji privatininkai gavo tam tikrą išpirką už savo turtą. Pagal SSRS pavyzdį pradėta industrializacija, pastatyta daug sunkiosios pramonės įmonių. 7 dešimtmetyje Kinija sukūrė branduolinį ginklą, 1971 m. paleido dirbtinį Žemės palydovą.6 dešimtmetyje Mao Dzedungas Kinijoje ėmėsi vykdyti „didžiojo šuolio“ ekonomikoje politiką. Žemės ūkio kooperatyvai buvo pertvarkomi į „liaudies komunas“, kuriose nebuvo apmokama už darbą, produktai skirstomi visiems po lygiai, suvisuomenintas asmeninis turtas, įvesta kariška darbo ir gyvenimo tvarka. „Didysis šuolis“ baigėsi ekonomikos suirute. Jo metu badu mirė apie 20 mln. žmonių.1966 m. pradėta „didžioji proletarinė kultūrinė revoliucija“. Jos vykdytojai – moksleiviai chunveibinai („raudonieji maištininkai“) sunaikino daug kultūros vertybių, susidorojo su Mao Dzedungo priešininkais. „Kultūrinės revoliucijos“ metu žuvo tūkstančiai žmonių, šimtai tūkstančių partijos veikėjų, pareigūnų, inteligentų uždaryti į koncentracijos stovyklas arba ištremti į atokius šalies rajonus. Tarp chunveibinų grupių kilo nesutarimų. Mao Dzedungas įsakė kariuomenei numalšinti chunveibinus.Kinijos Liaudies Respublika iki J. Stalino mirties artimai bendradarbiavo su SSRS. 6 dešimtmetyje prasidėjo Kinijos ir SSRS konfliktas. Mao Dzedungas nerimavo dėl Stalino kulto pasmerkimo, nes tai galėjo susilpninti jo vienvaldystę. Kinija nebenorėjo būti „jaunesniąja“ SSRS partnere. Konfliktas dar labiau paaštrėjo „kultūrinės revoliucijos“ metais. Vyko ginkluoti susirėmimai dėl pasienio teritorijų. 8 dešimtmečio pradžioje Kinija ėmė siekti Vakarų valstybių diplomatinio pripažinimo ir paramos. 1971 m. Kinijos Liaudies Respublika priimta į JTO.

Po Mao Dzedungo mirties 1976 m. valdžia atiteko „kultūrinės revoliucijos“ priešininkams. Naujasis šalies vadovas Den Siaopinas paskelbė naują ekonomikos kursą, kuris numatė privačios pramonės ir prekybos įteisinimą. Dauguma valstiečių atgavo žemės sklypus (be teisės parduoti). Jiems leista verstis pagalbiniais verslais. Susitvarkė santykiai su SSRS. 9 dešimtmetyje padidėjo žemės ūkio ir pramonės apimtis, pakilo gyvenimo lygis.

Japonija po II Pasaulinio karoJaponiją, pralaimėjusią II Pasaulinį karą, iki 1952 m. okupavo JAV. Ši okupacija padėjo JAV laivyno bei karinių bazių saugomai Japonijai atsigauti ir išplėtoti ūkį. Amerikiečių okupacinė valdžia vykdė demokratinę Japonijos politikos, ekonomikos ir visuomeninio gyvenimo pertvarkymo programą. 1947 m. įsigaliojo nauja Japonijos konstitucija. Sumažėjo imperatoriaus politiniai įgaliojimai. Įstatymų leidžiamoji galia priklausė parlamentui. Konstitucija draudė Japonijai turėti savo armiją ir naudoti karinę jėgą prieš kitas šalis.1951 m. San Franciske Japonija ir 49 valstybės pasirašė taikos sutartį. 1952.04.28, įsigaliojus šiai sutarčiai, baigėsi Japonijos okupacija. Tačiau pagal kartu su taikos sutartimi pasirašytą saugumo sutartį JAV išlaikė karines bazes Japonijoje. Japonija tapo JAV sąjungininke Azijoje.Taikos sutartis nebuvo sudaryta su SSRS, nors pagal 1956.09.19 Taikos deklaraciją panaikinta karo padėtis. Japonija reikalavo, kad SSRS grąžintų užgrobtas Kurilų salas.Dėl spartaus ekonomikos augimo Japonija tapo antrąja ekonomine pasaulio supervalstybe. Nuo 1985 m. užsienio kapitalo dydžiu Japonija ėmė lenkti JAV. Sparčiai vystėsi mašinų, laivų, elektrotechnikos prietaisų, kompiuterių gamyba. 9 dešimtmetyje Japonijoje įvyko pramonės revoliucija. Robotų panaudojimu gamyboje Japonija užima pirmą vietą pasaulyje. Mažai lėšų išleidžiama ginklavimuisi. Japonija pralenkė Vakarus dideliu darbo našumu, finansų organizavimu, kokybiška produktų gamyba. Beveik išnyko neraštingumas. Nors Japonijos pramonė labai modernizuota, čia gerbiamos senos tradicijos. Valstybės simbolis – imperatorius, kurio gimtadienis yra Japonijos nacionalinė šventė.

Trečiasis pasaulis po II Pasaulinio karoTrečiuoju pasauliu vadinamos visos Afrikos, Centrinės ir Pietų Amerikos, Azijos (išskyrus Japoniją ir Izraelį) bei Okeanijos (išskyrus Australiją ir Naująją Zelandiją) šalys. Po SSRS suirimo trečiajam pasuliu priskiriamos ir Vidurinės Azijos respublikos bei Azerbaidžanas.Visos šios šalys gana skurdžios. Pagal gaunamas pajamas XX a. antroje pusėje pasaulis dalinamas į turtingąją Šiaurę ir skurstančiuosius Pietus. Daugelis Trečiojo pasaulio valstybių smarkiai prasiskolinusios Vakarams. Dideles lėšas šios valstybės, netgi skurdžiausios Afrikos šalys, skiria ginkluotei, karo pramonei. Svarbi trečiojo pasaulio šalių problema – itin sparčiai didėjantis gyventojų skaičius. Gausėjančius gyventojus sunku aprūpinti darbu ir žeme. Šiose valstybėse smarkia auga miestai, juose gausėja gyventojų.Dėl padidėjusios žemės ūkio gamybos niokojama gamta, sparčiai kertami miškai. Kai kurios valstybės kenčia dėl nepalankių gamtinių sąlygų. 9 dešimtmetyje dėl sausrų Rytų Afriką ištiko visuotinis badas.Kai kurios trečiojo pasaulio šalys – Brazilija, Indija, Pietų Korėja, Taivanis, Singapūras – pasiekė nemažų laimėjimų pramonės srityje. Šių šalių gaminiai sėkmingai konkuruoja pasaulinėje rinkoje.Nuolatinis reiškinys Afrikoje ir Lotynų Amerikoje – karinės diktatūros.Kai kuriose Azijos šalyse valdžią turi islamo fundamentalistai. 1979 m. jie nuvertė monarchiją Irane. Iranas paskelbtas Islamo respublika, kurios vadovu tapo aukštas šiitų dvasininkas R. Chomeinis. Irano gyvenimas pertvarkytas pagal islamo reikalavimus. Islamo fundamentalistai siekia valdžios Alžyre, Egipte, Sudane.7 dešimtmetyje kai kurios Afrikos ir Azijos šalys (Egiptas, Alžyras, Gana, Gvinėja, Malis, Birma, Sirija) paskelbė kuriančios socializmą. Jų vadovai norėjo įveikti atsilikimą, suvalstybindami pramonę, kooperuodami žemės ūkį. Šios šalys gaudavo socialistinių valstybių paramą. Gana ir Egiptas socialistinės raidos kelio atsisakė 8 dešimtmetyje, tačiau tuo metu socialistinėmis tapo Etiopija, Madagaskaras, Angola, Mozambikas, Afganistanas. Šiose šalyse prasidėjo pilietiniai karai, kuriuose JAV ir SSRS rėmė kovojančias puses.

Kai kuriose šalyse vyksta tautinis, religinis genocidas. Turkai vykdo kurdų genocidą. Kurdų išsivadavimo judėjimas slopinamas Irane. Sudane valdžią turintys musulmonai persekioja krikščionis ir animistus.

Kolonijinės sistemos pabaigaKolonijinės sistemos suirimo po II pasaulinio karo priežastys:1. Nusilpusios Europos valstybės nebepajėgė kariauti kolonijose;2. Kolonijose sustiprėjo išsivadavimo judėjimai;3. Kadangi SSRS ir Kinija rėmė išsivadavimo judėjimus, metropolijos bijojo komunistų įsigalėjimo kolonijose. Todėl jos buvo priverstos daryti nuolaidų nuosaikesnėms tautinėms jėgoms;4. Dėl karo technikos tobulėjimo neteko reikšmės kai kurių kolonijų strateginė padėtis;5. Naujų mokslo atradimų taikymas gamyboje sumažino Vakarų priklausomybę nuo iš kolonijų gaunamų žaliavų.Jau 1943 m. nepriklausomybę paskelbė Prancūzijos mandatinės teritorijos Sirija ir Libanas. Panaikintas Didžiosios Britanijos mandatas Transjordanijai (vėliau – Jordanija). 1947 m. Indija padalinta į dvi valstybes – Pakistaną ir Indiją. Abi šalys gavo nepriklausomybę. 1945 m. nepriklausomybę paskelbė Vietnamas ir Indonezija, 1946 m. – Filipinai, 1948 m. – Birma. Filipinų ir Birmos nepriklausomybė pripažinta taikiai. Indonezija gavo tik ribotą nepriklausomybę nuo Olandijos, sudaryta Indonezijos ir Olandijos unija, kuri nustojo galioti 1954 m. Indonezija tapo nepriklausoma. 1948 m. iki tol anglams pavaldžioje Palestinos teritorijoje sukurtos arabų ir žydų valstybės. Tais pačiais metais Didžioji Britanija suteikė nepriklausomybę Ceilonui (dabar Šri Lanka). 1956 m. Prancūzija pripažino Maroko ir Tuniso nepriklausomybę, bet nenorėjo pripažinti Alžyro, nes ten gyveno daug europiečių, buvo dideli naftos ištekliai. Po ginkluotos kovos 1962 m. Prancūzija pripažino Alžyro nepriklausomybę. Savo kolonijoms Afrikoje nepriklausomybę suteikė Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija. 1960 m. susikūrė 17 naujų Afrikos valstybių. Tie metai buvo pavadinti Afrikos metais. 1957 m. nepriklausomybę gavo anglų kolonija Malaja. 1963 m. prie jos prijungus Didžiosios Britanijos valdas šiaurinėje Kalimantano salos dalyje, sukurta Malaizijos federacija. 1961 m. nepriklausomybę gavo Kuveitas, 1970 – Omanas, 1971 – Jungtiniai Arabų Emyratai.

1965 m. europiečiai persikėlėliai paskelbė nepriklausomą Rodezijos valstybę, kurioje valdžia atiteko baltiesiems. Šios šalies nepripažino kitos valstybės. Vietos juodieji pradėjo ginkluotą kovą, pasibaigusią 1980 m., kai Rodezijoje buvo sudaryta Zimbabvės respublika.7 dešimtmečio pabaigoje – 8 dešimtmetyje susikūrė devynios naujos Okeanijos valstybės. Lengvai gavo nepriklausomybę nykštukinės anglų ir olandų valdos Amerikoje, daugiausia Karibų jūros salose.Portugalija savo kolonijų Angolos, Mozambiko ir Gvinėjos nepriklausomybę pripažino tik 1974 m., nuvertus Portugalijoje autoritarinę valdžią. Iki tol šiose teritorijose vyko SSRS remiami karai. 1989 m. nepriklausoma tapo Namibija. XX a. 9 dešimtmetyje kolonijomis liko tik kai kurios smulkios salos.Kolonijinė sistema nustojo egzistuoti, tačiau buvusios kolonijos, vadinamos Trečiuoju pasauliu, iki šiol sudaro savotišką visumą.

Korėjos karasPo II pasaulinio karo Korėja buvo užimta JAV ir SSRS kariuomenių bei padalinta į dvi oukpacines zonas. 1948 m. abi Korėjos tapo nepriklausomomis valstybėmis. Šiaurės Korėjoje susikūrė komunistinė Liaudies demokratinė Respublika (KLRD), pietuose – demokratinė respublika.1950.06.25 KLDR kariuomenė įsiveržė į Pietų Korėją ir užėmė beveik visą jos teritoriją. Vakarų valstybės išsigando komunizmo ir SSRS ekspansijos. Į Korėją pasiųstos JTO ginkluotosios pajėgos, kurių daugumą sudarė JAV kariai. Ši armija nugalėjo komunistus ir užėmė beveik visą pusiasalį. Tuomet Šiaurės Korėjai į pagalbą atėjo Kinijos kariuomenė, kuri nustūmė Pietų Korėjos ir sąjungininkų pajėgas atgal maždaug iki buvusios sienos. Prasidėjo derybos. 1953 m. liepos mėn. pasirašyta paliaubų sutartis, pagal kurią Korėjoje palikta ikikarinė padėtis. Po karo abiejų Korėjos valstybių santykiai liko labai įtempti, jos ilgą laiką nepalaikė jokių ryšių.

Arabų ir Izraelio konfliktasPo II Pasaulinio karo iki tol Didžiajai Britanijai pavaldžioje Palestinos teritorijoje nutarta įkurti arabų ir žydų valstybes. Žydams atiteko 56  Palestinos teritorijos. Jeruzalei turėjo būti suteiktas specialus tarptautinis statusas.

1948.05.15 žydai paskelbė apie Izraelio įkūrimą. Arabai su tuo nesutiko ir pradėjo karą. Izraelį užpuolė Egipto, Sirijos, Libano ir Jordanijos kariuomenės. Izraelis atrėmė puolimą ir praplėtė savo teritoriją. Izraelis sparčiai vystėsi. Čia vyko žydai iš viso pasaulio, sparčiai vystėsi pramonė ir žemės ūkis. 1956 m., kai Egiptas nacionalizavo Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai priklausiusį Sueco kanalą, Izraelis užpuolė Egiptą. Didžioji Britanija ir Prancūzija prisidėjo prie puolimo. Kilus pasaulio visuomenės pasipiktinimui, karas greitai buvo nutrauktas.1964 m. įkurta Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO). Nuo 1969 m. PIO vadovauja Jasiras Arafatas. Palestiniečiai pradėjo partizaninį karą prieš Izraelį, vykdė teroro aktus. Izraelis atsakydamas atakuodavo palestinečių stovyklas. SSRS parėmė arabų šalis, JAV – Izraelį. SSRS ir jos sąjungininkės nutraukė diplomatinius santykius su Izraeliu. 1967 m. Egiptas blokavo Raudonosios jūros uostus ir trukdė Izraeliui apsirūpinti nafta. Izraelis ėmė veikti agresyviai – sutriuškino Egipto armiją, okupavo Sinajaus pusiasalį, vakarinę Jordanijos dalį ir Sirijai priklausančias Golano aukštumas. JTO reikalaujant, Izraelis nutraukė puolimą. 1973 m. Egiptas ir Sirija užpuolė Izraelį. Arabai vėl buvo nugalėti. Reikalaujant kitoms valstybėms, karo veiksmai buvo sustabdyti.Egipto prezidentas A. Sadatas pradėjo derybas su Izraeliu. 1979 m. pasirašyta taikos sutartis. Egiptas atgavo okupuotas teritorijas ir užmezgė diplomatinius santykius. Kitos arabų šalys tam nepritarė ir nutraukė santykius su Egiptu. PIO kovotojai toliau vykdė išpuolius prieš Izraelį. 1982 m. Izraelis įžengė į Libaną ir sutriuškino PIO pajėgas. Dalis PIO kovotojų pasitraukė į kitas arabų šalis. Tik atšilus tarptautiniam klimatui, konfliktas aprimo, santykiai ėmė gerėti.1993.09.13 Izraelis ir PIO pasirašė taikos sutartį Vašingtone. PIO pripažino Izraelį, o Izraelis pažadėjo leisti sukurti palestiniečių savivaldą teritorijose, kuriose palestiniečiai sudaro absoliučią gyventojų daugumą. Tačiau kraštutiniai radikalai palestiniečiai toliau vykdo teroro aktus. Izraelyje auga priešiškumas palestiniečių savivaldai, ribojamas palestiniečių judėjimas šalies viduje.

1956 m. sukilimas VengrijojeSocializmas Vengrijoje buvo kuriamas labiau taikant represijas, nei kitose šalyse. Mirus J. Stalinui, represijos sušvelnėjo. Tačiau neleista vykdyti reformų. Tai pabandęs daryti ministras pirmininkas I. Nadis atleistas iš pareigų. 1956 m. spalį prasidėjo demonstracijos Budapešte. I. Nadis vėl paskirtas ministru pirmininku. Partijos vadovu tapo J. Kadaras, kuris buvo nuteistas kalėti už kontrrevoliucinę veiklą. Sukilimas apėmė visą šalį. Vengrijos kariuomenė atsisakė kovoti prieš sukilėlius. Iširo darbo žmonių partija. Vengrijos vyriausybė, vadovaujama I. Nadžio, paskelbė apie Vengrijos neutralumą ir pasitraukimą iš VSO. 1956 m. lapkričio 4 d. sovietų armijos daliniai įsiveržė į Budapeštą ir per keletą dienų nuslopino sukilimą visoje Vengrijoje. I. Nadis sušaudytas, beveik 2 tūkstančiams sukilėlių įvykdyta mirties bausmė. Apie 100 tūkstančių vengrų pabėgo į Austriją. Iširusią darbo žmonių partiją pakeitė Vengrijos socialistinė darbininkų partija. Jos pirmasis sekretorius J. Kadaras laikėsi nuosaikios politikos. Pagal 1960 ir 1963 m. amnestijas iš kalėjimų paleisti beveik visi nuteistieji. Iš užsienio grįžo didžioji dalis pabėgėlių. Įvykdyta ekonominė reforma. Žemės ūkio kooperatyvai gavo savivaldą, kultūrinis gyvenimas tapo laisvesnis.

Kubos revoliucija6 dešimtmetyje Kuboje viešpatavo F. Batistos diktatūra. Kuba buvo visiškai priklausoma nuo JAV. 1956 m. prasidėjo partizaninė kova, kuriai vadovavo Fidelis Kastras. Partizanus rėmė valstiečiai, samdiniai, inteligentai, dalis buržuazijos. 1959 m. išvakarėse F. Batista pabėgo iš Kubos, ir valdžia atiteko F. Kastrui. 1959 m. nacionalizuotos amerikiečių žemės valdos ir stambūs vietinių savininkų dvarai, 1963 m. – visi vidutiniai bei mažieji dvarai. Dauguma jų tapo valstybiniais ūkiais.Kubos santykiai su JAV ėmė blogėti. 1960 m. JAV prezidentas D. Eizenhaueris pasirašė įstatymą, draudžiantį įvežti iš Kubos cukrų. F. Kastras nacionalizavo amerikiečių pramonės įmones, bankus, susisiekimo ir ryšių kompanijas. 1961 m. JAV nutraukė diplomatinius santykius su Kuba. Beveik visa Kubos prekyba vyko su SSRS ir kitomis socialistinėmis šalimis. Šios valstybės supirkdavo beveik visą Kubos eksportuojamą cukrų ir tiekdavo jai pramonės gaminius, naftą ir naftos produktus. Iš SSRS Kuba gaudavo ginklus ir karinę techniką.

1961 m. pavasarį F. Kastras paskelbė, jog Kuboje vyksta socialistinė revoliucija. Nacionalizuota ne tik amerikiečių, bet ir kubiečių privati nuosavybė. Pasiturintys kubiečiai bėgo į JAV. 1961 m. balandį, apginkluoti amerikiečių, jie išsikėlė į Kubos pakrantę, siekdami kovoti prieš F. Kastrą, tačiau buvo sutriuškinti per tris dienas. 1962 m. kilo Karibų krizė. 1964 m. visos Lotynų Amerikos šalys, išskyrus Meksiką, verčiamos JAV, nutraukė su Kuba diplomatinius santykius. Dauguma šalių juos vėl užmezgė 8 dešimtmetyje. Vienintelė ir valdanti Kubos partija ligi šiol yra komunistų partija. Valstybei vadovauja pirmasis komunistų partijos sekretorius F. Kastras.

Berlyno krizė1945 m. Berlynas atsidūrė SSRS okupacinėje zonoje, tačiau vakarinė jo dalis buvo suskirstyta į amerikiečių, anglų ir prancūzų sektorius. Į VFR sudėti Berlynas formaliai neįėjo. Buvo galima laisvai patekti į rytinę miesto dalį – VDR sostinę. Ilgainiui ėmė vis labiau skirtis dviejų valstybių gyvenimo lygis. VDR gyventojai per Berlyną emigruodavo į VFR.1958 m. SSRS pareikalavo paversti Vakarų Berlyną demilitarizuotu laisvu miestu. Šis reikalavimas pakartotas kelis kartus. Vakarų valstybės nesutiko. 1961 m. rugpjūtį SSRS ir VDR aklinai uždarė sieną tarp Rytų ir Vakarų Berlyno. JAV protestavo, bet nesigriebė atsakomųjų veiksmų. Netrukus Berlynas buvo apjuostas 40 km ilgio aukšta siena.

Karibų krizėTai viena pavojingiausių šaltojo karo krizių, sukėlusi III pasaulinio karo grėsmę. 1962 m. SSRS į Kubą atgabeno vidutinio nuotolio raketų su branduoliniais užtaisais, kurias saugojo apie 40.000 karių. Tai kėlė didžiulę grėsmę JAV saugumui. JAV kariuomenės vadovybė pasiūlė atakuoti SSRS karines bazes Kuboje. Prezidentas Dž. Kenedis įsakė JAV laivynui blokuoti Kubą ir nepraleisti SSRS laivų su naujomis raketomis. N. Chruščiovas liepė išgabenti raketas, o JAV atsisakė Kubos puolimo.

„Prahos pavasaris“1968 m. sausį Čekoslovakijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi tapo A. Dubčekas. Apie jį susitelkė reformatoriai, siekiantys sudemokratinti ekonomiką ir politinę sistemą, sukurti „žmogišką“ socializmą. „Žmogiško socializmo“ kūrimo idėjos, pradėjusios sklisti septintojo dešimtmečio pabaigoje, buvo nukreiptos prieš sovietinio komunizmo praktiką. Buvo teigiama, kad SSKP neišreiškia tikrųjų komunizmo idėjų. Šis sąjūdis atsisakė vienpartinės sistemos koncepcijos, pabrėžė, jog būtina laikytis parlamentarizmo tradicijų. Panaikinta cenzūra ir leista laisvai veikti visuomenės informavimo priemonėms. Čekoslovakijos demokratinį judėjimą 1968 m. rugpjūtį nuslopino sutelktos VSO narės – SSRS, Lenkija, VDR, Vengrija, Bulgarija. Intervenciją parėmė ir kai kurie Čekoslovakijos komunistai, patekę į valdžią ir pašalinę iš partijos reformatorius. Reformos buvo nutrauktos. Pašalintiems iš partijos neleisdavo dirbti valstybės administracijoje, ekonomikoje, mokslo ir kultūros įstaigose. 1969 m. balandį A. Dubčekui teko pasitraukti iš komunistų partijos vadovo pareigų. Vietoj jo išrinktas G. Husakas. Komunistų partijos vadovai paskelbė, kad 1968 m. rugpjūčio įvykiai – ne intervencija, o „broliška pagalba prieš kontrrevoliucijos grėsmę“. Taip pripažinta SSRS teisė kištis į kitų socialistinių valstybių vidaus reikalus. Vakarų žurnalistai tai pavadino riboto socialistinių valstybių suvereniteto arba Brežnevo doktrina. SSRS kariuomenė liko Čekoslovakijoje iki socialistinės sistemos suirimo.

Lotynų Amerikos ir Afrikos diktatūrosLotynų Amerikoje buvo aštri socialinė nelygybė. Žemė priklausė stambiesiems dvarininkams. Gyventojai skurdo, buvo daug beraščių. Pramonė ir kasyklos priklausė daugiausia užsieniečiams. Lotynų Amerikos respublikose veikė demokratinės konstitucijos, bet realios įtakos jos turėjo mažai. Konservatyvūs karininkai, vadinamieji „gorilos“, užgrobę valdžią persekiodavo opoziciją ir neleisdavo vykdyti reformų.Daugelis diktatorių pagarsėjo masinėmis žudynėmis. Tuo pasižymėjo A. Pinočeto diktatūra Čilėje, Argentinos karinė chunta, Afrikoje – Ugandos prezidentas Idis Aminas ir centrinės Afrikos respublikos valdytojas Bokasa, kuris buvo karūnavęsis imperatoriumi. Šie diktatoriai nuversti padedant užsienio valstybėms.Kovos su komunizmu vardan JAV rėmė Lotynų Amerikos diktatūras. 1954 m. JAV organizavo išpuolį prieš demokratinę Gvatemalos vyriausybę, 1973 m. rėmė karinį perversmą Čilėje. Bolivijoje nužudytas iš Kubos atvykęs revoliucionierius Če Gevara, nuverstas Čilės prezidentas marksistas Aljendė. Čilėje generolo Pinočeto chunta pradėjo represijas. 8 dešimtmetyje socialistinių reformų galimybei karinės diktatūros kelią užkirto Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje, Ekvadore, Peru.9 dešimtmetyje dauguma šalių grįžo į demokratijos kelią. Įvyko prezidento rinkimai Brazilijoje, Argentinoje, Nikaragvoje, Paragvajuje. Argentinoje nauja išrinktas prezidentas R. Alfonsinas patraukė anksčiau šalį valdžiusius generolus į teismą už diktatūros metais padarytus nusikaltimus. Haityje žlugo kruvina Diuvaljė diktatūra. Čilėje plebiscitu atmestas Pinočetas ir prezidentu išrinktas krikščionis demokratas Ailinas. 1989 m. JAV panaudojo jėgą prieš savo buvusį statytinį generolą Noriegą, nes bijojo, kad bus pažeisti jų interesai valdyti Panamos kanalą.

Vietnamo karasPagal 1954 m. Ženevos susitarimus Vietnamas, Kambodža ir Laosas tapo nepriklausomomis valstybėmis. Šiose šalyse turėjo įvykti laisvi rinkimai, po kurių turėjo būti sukurtos vyriausybės. Iki rinkimų Vietnamas padalintas į dvi dalis. Šiaurėje valdžia atiteko komunistams, pietuose – JAV remiamoms nekomunistinėms jėgoms. Rinkimai neįvyko.

Komunistai siekė įsigalėti Vietname jėga. Kovoti su Pietų Vietnamu sukurtas Pietų Vietnamo nacionalinio išsivadavimo frontas, dar vadinamas Vietkongu.1965 m. JAV pasiuntė savo kariuomenę į Vietnamą. Tačiau JAV kariuomenė nepajėgė įveikti Vietnamo partizanų. Komunistus rėmė Kinija ir SSRS. Dėl Vietnamo karo JAV kilo masiniai jaunimo protestai, jaunuoliai atsisakydavo tarnauti kariuomenėje.1969 m. prasidėjo taikos derybos. 1970 m. karas iš Vietnamo persimetė į Kambodžą ir Laosą. 1973 m. sausį JAV pasirašė susitarimą dėl karo nutraukimo Vietname. JAV sutiko išvesti kariuomenę iš Vietnamo. Tačiau karas nesibaigė. 1975 m. Šiaurės Vietnamo komunistai užėmė visą Vietnamą. Komunistai užgrobė valdžią Laose ir Kambodžoje. 1976 m. paskelbta Vietnamo socialistinė respublika.

Karas Afganistane1978 m. komunistai karininkai įvykdė perversmą Afganistane. Prasidėjo pilietinis karas. 1979 m. SSRS įvedė kariuomenę į Afganistaną. Afganistano vadovas H. Aminas nužudytas, o jo vietą užėmė SSRS statytinis B. Karmalis. Tačiau SSRS kariuomenei pergalės pasiekti nepavyko. Afganisatno partizanus – modžahedus – rėmė Pakistanas, JAV, Kinija, Iranas ir kai kurios arabų šalys. Kalnuotoje, neturinčioje gerų kelių, šalyje SSRS negalėjo išnaudoti karinės technikos pranašumo.SSRS dalyvavimui Afganistano kare priešinosi kitos valstybės, tarptautinės organizacijos. Daugelis šalių boikotavo 1980 m. Maskvoje vykusias Olimpines žaidynes, apribojo ekonominius ryšius su SSRS. 1988 m. SSRS, JAV, Pakistanas, Afganistanas pasirašė Ženevos susitarimą dėl karo Afganistane nutraukimo. 1989.02.15 SSRS kariuomenė išvesta iš Afganistano. Vienok karas nesibaigė. 1992 m. modžahedai užėmė sostinę Kabulą ir nuvertė SSRS paliktą vyriausybę. Kovos veiksmai tarp karinių grupuočių vadų tęsėsi ir toliau.

Helsinkio taikos konferencija1975 m. Helsinkyje įvyko 33 Europos valstybių, JAV ir Kanados pasitarimas dėl saugumo ir bendradarbiavimo. Čia pasirašytas baigiamasis aktas, patvirtinantis esamų sienų neliečiamumą. Akte numatytos priemonės mažinti ginkluotų konfliktų pavojų. Valstybės – pasitarimo dalyvės – įsipareigojo spręsti tarpusavio ginčus taikiomis priemonėmis, kad nekeltų grėsmės tarptautinei taikai ir saugumui, pasižadėjo gerbti tautinių mažumų lygybę prieš įstatymus.

Helsinkio pasitarimo baigiamajame akte pripažįstamas visų tautų lygiateisiškumo principas ir teisė tvarkyti savo likimą. Skelbiama, kad kiekviena tauta turi teisę laisvai nustatyti savo vidaus ir užsienio politinį statusą, lemti savo politinę, ekonominę, socialinę ir kultūrinę raidą. Numatyta periodiškai šaukti konferencijas, tikrinančias Helsinkio susitarimų vykdymą. Nors Helsinkio baigiamasis aktas neturėjo įstatymo galios, tačiau jo nutarimai turėjo tapti valstybių signatarių moraliniu įsipareigojimu.

Europos sąjungaEuropos valstybės, siekdamos atstatyti savo ūkį, atlaikyti supervalstybių konkurenciją, pasipriešinti socializmo plitimui, ėmė vienytis. Vienijimosi ašimi tapo Prancūzija ir VFR. 1949 m. buvo įkurta Europos Taryba (būstinė – Strasbūras), kurios narėmis tapo Danija, Belgija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Norvegija, Švedija, Didžioji Britanija, Šiaurės Airija. 1951.04.18 įsteigtas Europos anglies ir plieno susivienijimas (EAPS), kuriam priklausė Prancūzija, VFR, Italija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas. EAPS dėka sudaryta bendra rinka anglių ir metalurgijos pramonės gaminiams. 1957 m. kovo 25 d. Europos anglies ir plieno susivienijimo narės pasirašė sutartį dėl Europos ekonominės bendrijos (EEB) ir Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) įkūrimo. 1973 m. prie EEB prisijungė Danija, Airija, Didžioji Britanija, 1981 m. – Graikija, 1986 m. – Ispanija, Portugalija. Iki 1989 m. buvo panaikinti savitarpio prekybos apribojimai, atsisakyta muitų visiems pramonės gaminiams ir daugumai žemės ūkio produktų. Nustatyti vienodai dideli muitai prekiaujant su trečiosiomis šalimis.1992 m. įkurta Europos Sąjunga (ES). Dvylika EEB narių Mastrichte pasirašė sutartį dėl bendros užsienio ir saugumo politikos, valiutinės sąjungos su centriniu banku ir bendra valiuta – euru. Politinė sąjunga reiškė konfederacinės supervalstybės sudarymą Europoje.1995 m. į ES įstojo Austrija, Suomija, Švedija. Norvegijos gyventojai referendume antrąsyk išreiškė nenorą dalyvauti ES.Europos Sąjungoje veikia keletas institucijų:1. Europos komisija – vykdomasis ES padalinys, kuris siūlo priemones ES tikslams siekti;2. Ministrų Taryba – priima nutarimus. Ją sudaro po vieną ministrą iš kiekvienos valstybės narės;

3. Europos parlamentas. Jį sudaro 518 narių, kuriuos renka visos bendrijos balsuotojai. Parlamentas patvirtina biudžetą, peržiūri ir patvirtina įstatymus, prieš juos priimant;4. ES Teismas – sprendžia ES šalių ginčus;5. Europos Taryba – ES sudarančių valstybių ir vyriausybių vadovų organas. Nurodo bendrą ES politinę orientaciją.Susivienijusi Europa, šalia JAV ir Japonijos, tapo viena svarbiausių pasaulio ekonominių jėgų.