Kano fortai

Įžanga
Per visą civilizacijos istoriją, miestų dydis, forma ir planinė struktūra
buvo sąlygojama žmogaus noro apsaugoti save ir savo nuosavybę įvairiais
įtvirtinimais. Kiekvienas naujas žingsnis ginklų technologijoje, auganti
ginklų įvairovė ir galia griaudavo pasenusias gynybos sistemas, o tai
sąlygojo naujos gynybos taktikos ir metodų vystymąsi. Sienų, bokštų, vartų
išdėstymas ir konstrukcija, sąlygojama besivystančių apgulties metodų
įvairovės ir nuolat augančios ginklų jėgos, nuolat keitėsi, tobulėjo.
Urbanistikos istorijoje nėra daug pavyzdžių iliustruojančių laisvą miestų
augimą ir vystymąsi nevaržomą karinių įtvirtinimų sistemos. Nors pagrindinė
įtvirtinimų funkcija buvo skirta miesto gynybai, tačiau tai turėjo
neišvengiamą šaalutinį poveikį miesto augimui ir gyvenimui.

Fortifikaciniai įtvirtinimai formavo miesto struktūrą, ribojo miesto
netvarkingą augimą, vėliau dažnai varžė, vėlino ir net stabdė jo vystymąsi.
Iš kitos pusės formavo savitą siluetą dominuojantį kraštovaizdyje ir
suteikė jam individualumo, išskirtinumo. Galingi fortifikaciniai
įtvirtinimai buvo miestiečių pasididžiavimo objektas, miesto gerovės ir
galios ženklas, miesto simbolis.

Nors XIX amžiaus antroje pusėje nauja gynybos sistema susidedanti iš
įtvirtinimų grandinės išstūmė netekusias prasmės senąsias gynybines sienas,
įtaka miesto urbanistiniam kraštovaizdžiui nesumažėjo, bet, atvirkščiai,
įgavo žymiai platesnį poveikį ne tik tolesnei miesto, bet ir priemiesčių
raidai, miesto ir apylinkių krraštovaizdžiui.

Daugiau nei trečdalį amžiaus statytos, nežiūrint visų sudėtų vilčių ir
milžiniškų išlaidų, savo funkcijos imperijos gynyboje neįvykdžiusios, Kauno
tvirtovės palikimas – ne vien fortai ir baterijos. Tvirtovės praeitį mena
per 300 pastatų atstovaujančių visiems gynybinių objektų tipams:
griūvantys, nesugriūvantys fortai, baterijos, įtvirtinimų linijos,
sprogmenų sandėliai, slėptuvės, atsparos p

punktai, stacionarūs ugnies
taškai, apkasų juostos, administraciniai pastatai, kareivinės, amunicijos,
maisto, pašarų sandėliai, inžinierinės dirbtuvės, karinė geležinkelio
stotis, geležinkelio trasos, karinių kelių tinklas, malūnas, elevatorius ir
t.t.. Visi išlikę tvirtovės objektai liudija kaip toli buvo pažengusi
karinė inžinerija ir statybos galimybės, nusausinimo ir vėdinimo įranga.
Kauno tvirtovės gynybiniai įtvirtinimai dar ir šiandien stebina ne tik
unikaliais inžinieriniais požeminių statinių planiniais ir konstrukciniais
sprendimais, drenažo ir vėdinimo sistema, bet ir fenomenaliais
kraštovaizdžio pertvarkymo mąstais. Trečdalį amžiaus (1882-1915) Kauno
gyvenimą dalinai lėmė karinės tvirtovės taisyklės ir poreikiai, dideli
plotai miesto apylinkėse buvo pertvarkyti ir pritaikyti tvirtovės
reikalams. Tai paliko antspaudą visam Kauno miestui, jo planinės, tūrinės,
erdvinės kompozicijos susiformavimui, iš vienos pusės apribojo miesto
aukštingumą, iš kitos pusės iš dalies apsaugojo miestą nuo grandiozinių
projektinių planų, kurie ypač buvo netinkami savito ir sudėtingo reljefo
teritorijose, sąlygojo savaimingą ir kartais neelabai patogų, tačiau savitą,
derantį prie plinkos miesto suplanavimą.

Kauno tvirtovės įvairios paskirties pastatų kompleksai buvo statomi
planingai, naudojant paprasčiausią stačiakampio plano kompoziciją, tačiau
miesto atžvilgiu augantys kariniai miesteliai, ūkinių pastatų kompleksai
buvostatomi stichiškai, atsižvelgiant į tvirtovės, bet ne į miesto
poreikius. Tvirtovės pastatų kompleksai, suformavę iš pažiūros tvarkingus
karinius miestelius, prie planingo priemiesčių vystymo beveik arba visiškai
neprisidėjo tačiau stipriai veikė Kauno priemiesčių – Panemunės, Šančių,
Fredos tūrinės-erdvinės struktūros susiformavimą. Jų kraštovaizdį ir dabar
didžia dalimi formuoja “plytų” stiliui atstovaujantys pastatų kompleksai,
buvę tvirtovės sistemos keliai sąlygojo minėtų priemiesčių planinę
struktūrą. Išaugę tvirtovės administraciniai pastatai yp

patingai neišsiskyrė
iš bendro miesto architektūrinio konteksto, nepapildė miesto kraštovaizdžio
naujais išsiskiriančiais architektūriniais ansambliais ir toliau formavo
miesto centro istorizmo stilių. Tapę svarbiais akcentais miesto tūrinėje ir
erdvinėje kompozicijoje, savo pompastiškumu pakėlė miesto reprezentacinę
reikšmę, formavo XIX amžiaus Naujamiesčio siluetą, tačiau miesto planinės
struktūros neįtakojo. Savo tūriu ir nebūdingomis miestui bizantinėmis
formomis erdvėje dominuojantis Įgulos soboras, pastatytas vienoje iš
pagrindinių Naujamiesčio aikščių, išlieka svarbiu akcentu visose miesto
panoramose. Specialiai tvirtovės reikmėms pastatytos cerkvės Šančiuose ir
Fredoje, savo laikmečiu buvusios svarbiais kraštovaizdžio akcentais,
neišliko (Šančių cerkvė) arba atsiskleidžia tik uždaroje aplinkoje, ir yra
avarinės būklės (Fredos cerkvė). Strateginę reikšmę turėję kariniai keliai,
jungiantys svarbiausius tvirtovės objektus, laikui bėgant tapo
pagrindiniais miesto keliais, magistralėmis. Jie diktavo ir naujų kelių
atsiradimą, o taip pat pradžioje savaimingą, vėliau planingą miesto
plėtimąsi viena ar kita kryptimi. Išsamiai išanalizavus karinių kelių
tinklo gausias liekanas ir jų svarbą, galima teigti, jog nepaisant
teritorijų funkcinio panaudojimo paskirstymo, radikalių gatvių tinklo
planavimo elementų atsiradimo, gatvių tinklo geometrizavimo, ištiesinimo,
nedominuoja. Nuo aukštų šlaitų ir kalvų atsiveria platus vaizdas apimantis
gretimas kalvas, šlaitus, upės vingius, lygumas, miesto panoramas,
turtingas kraštovaizdžio vizualines erdves. Nors fortai ir baterijos miesto
ir priemiesčių silueto neformuoja, miesto panoramoje aktyvaus poveikio
kraštovaizdžiui ir tiesioginio ryšio su upių vagomis neturi (išskyrus
Linkuvos įtvirtinimą, kai kurias baterijas), dirbtinai suformuoti
specifiniai pylimai ir grioviai, formuodami kalvotą reljefą, įsijungia į
žaliuojantį upių šlaitų ir slėnių landšaftą kaip vertingi k
kraštovaizdžio
akcentai.

Po I Pasaulinio karo netekę strateginės reikšmės fortai ilgą laiką stovėjo
tušti, vėliau tarnavo atsikuriančiai Lietuvos Respublikos kariuomenei,
naudojami įvairiems visuomeniniams tikslams: įrengti butai varguomenei,
įsteigtos dirbtuvės, įkurtas valstybinis archyvas, kalėjimas. II Pasaulinio
karo metais dalis fortų tapo kalėjimais ir mirties stovyklomis. Sovietmečiu
daugelyje fortų buvo įsteigtos karinės bazės. Buvusiuose Kauno tvirtovės
kariniuose miesteliuose (Panemunėje, Fredoje, Šančiuose) įsikūrė Sovietų
armijos kariniai miesteliai. Išsikrausčius tarybinei armijai visos karinės
bazės fortuose buvo panaikintos (išskyrus IV, VII fortą), dauguma tvirtovės
statinių atiteko miesto savivaldai kitaip tariant liko be šeimininko.
Didžiausia Rytų Europos XIXa. Tvirtovė, patrauklus turizmo objektas netapo
miestiečių pasididžiavimo objektu, miesto gerovės ir galios ženklu, miesto
simboliu, yra beatodairiškai griaunama, yra daugelio problemų šaltiniu.
Dabar apie apgailėtiną tvirtovės objektų situaciją kalba tiek
architektūros, paveldo specialistai, miesto valdžia tiek miesto gyventojai
ir svečiai. Ar išliks Kauno tvirtovė, priklausys ne nuo apsaugos griežtumo,
bet nuo požiūrio į istorines vertybes, tinkamo funkcinio panaudojimo.

Kauno Fortu istorija
Nuo senų senovės Kauną ir jo apylinkes supo piliakalnių grandinės su
medinėmis, vėliau mūrinėmis pilimis, apsauginės gynybinės sienos ir kiti
fortifikaciniai įtvirtinimai. Miestą valdė ir įtvirtinimus statė lietuviai,
vokiečiai, švedai, prancūzai, rusai. 1873 metais caro Aleksandro II
sprendimu buvo nutarta stiprinant vakarinę Rusijos sieną, Kauną paversti
strateginės reikšmės I klasės tvirtove. Nemunas, atsižvelgiant į tuometinį
karinės technikos lygį, sudarė patogią gamtinę gynybinę liniją: raižytas
reljefas su upių ir upelių slėniais, giliomis griovomis, tarp jų esančiomis
aukštumomis, iš kurių p

plačiai matomos aplinkinės teritorijos. Potvarkis
statyti Kauno tvirtovę buvo pasirašytas 1879 VII 7 d. Pagal patvirtintą
projektą Kaunas buvo apjuostas centrinių, žvaigždine linija išdėstytų,
gynybinių įtvirtinimų, 7 fortų (maždaug 2-2,5 km atstumu) ir 9 baterijų
žiedu. Netrukus pradėti statyti kariniai miesteliai, laboratorijos, karinės
dirbtuvės, karinė geležinkelio stotis, sandėliai ginklams laikyti, prie
pagrindinių kelių į miestą statomi metaliniai vartai, įvairūs įtvirtinimai.
1889 metais sparčiai pradedamas statyti pirminiame tvirtovės projekte
nenumatytas visiškai naujos konstrukcijos Linkuvos (VIII) fortas. 1891
metais Kauno tvirtovės komendanto pranešimu inžinieriniu gynybiniu požiūriu
visi fortai ir artilerijos baterijos buvo baigti, išskyrus vėliau pradėtą
Linkuvos įtvirtinimą (VIII fortą).. Per nepilną 10 metų laikotarpį
tvirtovės statybos reikalams išleista 11mln. rublių, tvirtovės teritorijoje
buvo pastatyti 195 mūriniai ir 253 mediniai karinės paskirties pastatai.
1888-1891 miesto centre (Naujamiestyje) dabartinėse Gedimino, Kęstučio, K.
Donelaičio gatvėse iškyla ištisas kompleksas administracinių tvirtovės
pastatų. 1891-95 metais buvo pastatytas Kauno Įgulos soboras, tapęs
idėjiniu Kauno tvirtovės akcentu. Kauno Naujamiestyje įsikūrus
svarbiausioms tvirtovės įstaigoms ir pastačius soborą, faktiškai buvo
užbaigtas formuoti naujas Kauno, kaip karinės tvirtovės miesto, centras.

Kauno priemiesčiuose ypač išsiplėtė kareivinių, sandėlių ir kitų karinio
ūkio objektų statyba. 1886-1896 metais išaugo Šančių karinis miestelis,
pastatyta speciali kariuomenės cerkvė, Aukštuosiuose Šančiuose įkurtos
karių kapinės. Fredos priemiestyje Godlevskio dvaro (Fredos dvaro) rūmuose
ir kituose pastatuose įsikūrė tvirtovės artilerijos valdybos ir kitos
karinės įstaigos, įrengti dideli artilerijos sandėliai, stambios karinės
inžinerijos dirbtuvės, specialiai įgulai pastatyta nauja stačiatikių
cerkvė, pastatytas kareivinių kompleksas. 1895-1899 metais tvirtovės
nusavintame Panemunės priemiestyje išaugo dar vienas karinis miestelis.
Nemažai kareivinių ir įvairių karinių sandėlių buvo pastatyta Žaliakalnyje
ir Vilijampolėje.

XIX a. pabaigoje, pagal modernius projektus, Kaunas turėjo tapti viena
naujausių ir didžiausių pirmos klasės Carinės Rusijos tvirtovių (1896m. iš
25 Rusijos imperijos teritorijoje pastatytų karinių tvirtovių, pirmos
klasės tvirtovėms priklausė tik Vašuvos, Novogeorgijevsko (ties Bugo intaku
į Vyslą), Bresto (Brest-Litovsko) ir moderniausia Kauno tvirtovė). Tačiau
statybos tempai neprilygo karinės technikos tobulėjimo tempams, “seno
greičiau nei buvo statoma”. Vos tik baigus tvirtovės statybos darbus, buvo
nuspręsta tvirtovę žymiai patobulinti, iš dalies rekonstruoti seniau
pastatytus fortus bei įtvirtinimus. Tarp Nemuno ir Neries upių statomas
gynybinis įtvirtinimas (1893-1905m.). Aplink visą centrinio gynybinio
pylimo žiedą pastatyta trijų eilių metalinė tvora (1889-1904).

1911 metais buvo paruoštas, o 1912 metais patvirtintas naujas grandiozinis
detalus tvirtovės išplėtimo ir perstatymo planas, pagal kurį buvo numatyta
pastatyti dar 12 naujų fortų, 9 atramos punktus, naujus įtvirtinimo
pylimus, sandėlius, dar 12 naujų fortų, 9 atramos punktus, naujus
įtvirtinimo pylimus, sandėlius, slėptuves. Naujasis gynybinis žiedas turėjo
apjuosti visą miestą su senaisiais gynybiniais įtvirtinimais. Šioje
statyboje turėjo būti panaudojami visi naujausi Rusijos inžinieriniai ir
kariniai išradimai. Dalis gynybinių įtvirtinimų tuoj po plano patvirtinimo
buvo pradėti sparčiai statyti. Buvo pradėti darbai beveik visuose naujai
suplanuotuose fortuose. Nepaisant didelių pastangų, naujas įtvirtinimų
žiedas, išskyrus IX fortą, taip ir liko neužbaigtas. Daugiau nei trečdalį
amžiaus statyta Kauno tvirtovė, nežiūrint visų į Kauno tvirtovę sudėtų
vilčių ir milžiniškų išlaidų, savo funkcijos imperijos gynyboje neįvykdė ir
buvo užimta per 11 dienų.

Po I Pasaulinio karo netekę strateginės reikšmės fortai ilgą laiką stovėjo
tušti, vėliau tarnavo atsikuriančiai Lietuvos Respublikos kariuomenei,
naudojami įvairiems visuomeniniams tikslams: įrengti butai varguomenei,
įsteigtos dirbtuvės, įkurtas valstybinis archyvas, kalėjimas. II Pasaulinio
karo metais dalis fortų tapo kalėjimais ir mirties stovyklomis. Sovietmečiu
daugelyje fortų buvo įsteigtos karinės bazės. Buvusiuose Kauno tvirtovės
kariniuose miesteliuose (Panemunėje, Fredoje, Šančiuose) įsikūrė Sovietų
armijos kariniai miesteliai. Senieji karinės tvirtovės pastatai nebuvo
saugojami, buvo perstatinėjami, griaunami, jų vietose statomi didžiuliai
menkaverčiai pastatai. Išsikrausčius tarybinei armijai visos karinės bazės
fortuose buvo panaikintos (išskyrus IV, VII fortą), dauguma tvirtovės
statinių atiteko miesto savivaldai. Dabar apie apgailėtiną tvirtovės
objektų situaciją kalba tiek architektūros specialistai, paveldo atstovai,
miesto valdžia tiek miesto gyventojai ir svečiai. Deja ne visuomet užtenka
vien kalbų.
I FORTAS

(Pastatytas 1888-1889m., rekonstruotas 1893m., 1908m.)
Fortas yra simetrinės plano struktūros, penkiakampės formos, orientuotas į
vakarus. Vienas iš mažiausiai urbanizuotų Kauno fortų, nors karo metu labai
nukentėjo, tačiau palyginus neblogai išlaikė savitą reljefą. Puikiai
atsikleidžia simetriška plano struktūra, penkiakampės formos teritorija,
gerai matomas plačioje lygaus reljefo aplinkinėje teritorijoje, nuo Via
Baltica automagistralės, Kaunas – Noreikiškės kelio. Forto teritorijoje
želdinių beveik nėra, todėl kraštovaizdyje jis atsiskleidžia kaip neaukšta
žole apaugusi kalva – ypatingai atraktyvus kraštovaizdžio akcentas. Iš
paukščio skrydžio aiškiai pastebimas išraiškingas antropogeninės prigimties
reljefas, ilgainiui gynybiniuose grioviuose susidarę vandens telkiniai,
harmoningai įsiliejantys į greta esančio Marvos upelio slėnio natūralų
landšaftą. Masyvūs antžeminiai pastatai, virš pylimų iškelti apmūryti
vėdinimo kanalai mikroaplinkoje yra neabejotinai svarbūs kraštovaizdžio
akcentai.

II FORTAS

(Pastatytas 1887-1888m., rekonstruotas 1893-98m. ir 1908m.)
Fortas griežtos simetrinės struktūros orientuotas į pietvakarius. Kitaip
nei I fortas, II fortas intensyviai urbanizuotas, nuo gamtinio karkaso
atskirtas tankiai apstatytais Julijanavos ir Kazliškių gyvenviečių
sodybinio tipo pastatais. Nepaisant to palyginus neblogai išlikęs forto
perimetras, pavienių topolių eilės, gerai matosi forto simetriška
penkiakampės formos konfiguracija turėjusi labai didelę įtaka gyvenamųjų
rajonų planinės struktūros susidarymui: keliomis eilėmis lygiagrečiai
perimetrui susiformavo gatvės (Balbieriškio, Mokolų, Gudelių, Šunskų,
Pilviškių ir kt.), pagal jų kryptį orientuoti gyvenamieji namai. Reljefas
nėra toks išraiškingas, labiau pažeistas, pastatai labiau suniokoti, ant
forto pylimų želdinių beveik nėra. Forto teritorija apžvelgiama tik nuo
perimetru einančių gatvių ir jas kertančių trumpų gatvelių perspektyvoje.
Urbanizuotoje aplinkoje II forto teritorija turi miesto parko ar sodo
funkciją.
III FORTAS

(Pastatytas 1887-1888m., rekonstruotas 1893-1898m. ir 1908m.)
III fortas panašiai kaip I ir II simetrinės struktūros, orientuotas į
pietus. Išsidėstęs gilaus Sąnašos slėnio pietinio šlaito viršutinėje
terasoje, fortas labai apaugęs nepraeinamais bruzgynais, kurie niveliuoja
reljefą, išraiškingas jo formas. Teritorija į pietus ir rytus beveik
neurbanizuota; vakarinėje pusėje palei perimetro ribą pastatyta eilė
gyvenamųjų namų; palyginus intensyviai urbanizuota šiaurinė teritorijos
dalis. Ypatingai neigiamą įtaka turi forto teritorijoje pastatyti masyvūs
GAZ autoserviso gamybiniai pastatai, darkantys gamtinį kraštovaizdį, bei
architektūros paminklo įvaizdį. Svarbu tai, kad forto teritorija išlaikiusi
jungtį su gamtiniu karkasu, Sąnašos upės slėniu. Gražiai matosi buvusio
tvirtovės kelio (dabar Titnago g.) lanksti konfiguracija, turėjusi didelę
reikšmę Seniavos gyvenvietės subtilaus plano susiformavimui.

IV FORTAS

(Pastatytas 1889m.)
Išsidėsčiusi Nemuno slėnio viršutinėje terasoje, prie Linksmės upelio
ištakų, forto teritorija tankiai apaugusi neaukštais želdiniais, kurie
kartu su forto aplinkoje augančiais dideliais medžiais (tarp jų ir pagal
perimetrą išlikusios topolių eilės) formuoja stambių medžių masyvą
dominuojantį plačioje teritorijoje, reikšmingą kraštovaizdžio akcentą. Savo
tūriu teritorija susišaukia ir su tolimesniais žaliuojančiais Nemuno
šlaitais, Napoleono kalnu. Sąlygojama vakarinėje dalyje tekančio Linksmės
upelio, asimetrinės plano struktūros, netaisyklingo keturkampio formos
forto teritorija susilieja su gamtiniu karkasu. Nors reljefas išlikęs
neblogai, tačiau slepiasi po želdinių rūbu. Reikšmingas kraštovaizdžio
suvokimui specialiai tvirtovės reikmėms nutiestas ir plastiškai
nuvingiuojantis kelias (dabar Plytinės g.). Šiaurinėje pusėje išlikę
įvažiavimo į forto teritoriją vartai, stipriai apgriauti, bet vis dar
svarbus kraštovaizdžio akcentas. Perspektyvoje kareivinių kompleksas
baigiasi gynybinio griovio siena, horizontalią kompoziciją ir vienoje ir
kitoje pusėje uždaro pagal perimetrą užsodintų topolių šydas – vertingas
kraštovaizdžio akcentas.

V FORTAS

(Pastatytas 1889m.)
Penkiakampės formos asimetriškas prisitaikęs prie aplinkos fortas
orientuotas į pietus. Nors fortas pastatytas ypač atraktyvioje gamtos
požiūriu vietoje, greta Kauno marių, Sėmenos upelio viršutinėje terasoje,
didesnė forto teritorija tankiai apaugusi medžiais ir krūmais. Želdiniai
ant pastatų, pylimų, grioviuose, niveliuoja forto specifinį reljefą, kuris
aplinkoje neišsiskiria, susilieja su upelio slėnio šlaitų ir medžių bei
krūmų masyvu ir kraštovaizdžiui praktiškai nėra reikšmingas. Net iš
paukščio skrydžio sunkiai suvokiama forto konfiguracija. Nepaisant to,
forto teritorijos želdiniai kartu su aplinkinių teritorijų želdinių
masyvais estetiniu požiūriu yra vertingas ir atraktyvus vizualinis
akcentas. Forto teritorijos želdiniai ypač reikšmingi ten kur išlikusios
topolių eilės (rytinėje ir vakarinėje pusėje). Forto pastatai išskyrus
kareivinių korpusą visiškai pasislėpę po medžių ir krūmų šydu. Kareivinių
pastatas su išmuštomis angomis transporto mašinoms, sovietinės kariuomenės
paliktos betoninės plokštės, betonu grįsti keliai ir platformos iškreipia
istorinį tvirtovės objekto veidą. Vietinė jo aplinka, sunykusių statinių ir
tankių želdinių formuojamas kraštovaizdis ypatingai atgrasus.Teritorijos
kraštovaizdį formuoja forto teritorijoje sovietmečiu pastatyti
priešlėktuvinių raketų bazės pastatai.
VI FORTAS

(Pastatytas 1889m.)
Penkiakampės simetriškos struktūros fortas orientuotas į šiaurės rytus.
Išsidėstęs ant Nemuno dešinio slėnio šlaito viršutinės terasos, miesto
kraštovaizdyje atsiskleidžia kaip žalias plotas, medžiais apaugusi neaukšta
kalva. Iš paukščio skrydžio gerai matosi simetriška penkiakampės formos
konfiguracija, kurią išryškina griežtos gynybinio griovio linijos. Reljefo
formas niveliuoja gynybiniuose grioviuose augantys menkaverčiai medžiai bei
krūmai. Iš pietvakarių pusės privažiavimą žymi topolių eilė – svarbus
kraštovaizdžio akcentas. Forto prieigos iš visų pusių urbanizuotos,
užstatytos menkaverčiais pastatais, kas labai trukdo forto aplinkos
suvokimui. Beveik pagal visas forto sienas eina svarbūs magistraliniai
keliai, nuo kurių, jei ne urbanizacija, fortas būtų svarbus kraštovaizdžio
akcentas. Dabar VI fortas su jį supančia aplinka vizualiai reikšmingas
akcentas yra Baršausko gatvėje už posūkio išnyrančioje perspektyvoje, bei
važiuojant žiedu prie kryžių kalnelio.

VII FORTAS

VII FORTAS (Pastatytas 1889 m.)
Netaisyklingos keturkampės struktūros forto teritorija dalinai apaugusi
medžiais, kurie daugiausiai yra neišvaizdūs ir chaotiški, slepia reljefo
formas. Ten kur išlikusi žolės danga matosi išraiškingas gynybinių pastatų
ir pylimų reljefas (kareivinių pastato formuojamas pylimas – ypač svarbus
kraštovaizdžio akcentas). Neigiamą įtaka vaidina sovietmečiu forto
teritorijoje pastatyti menkaverčiai pastatai. Aplinkinė teritorija
intensyviai urbanizuota, apstatyta sodybiniais namais, pietinėje pusėje
išaugęs pramoninis kompleksas, vakarinėje pusėje nutiesta judri
automagistralė (Sukilėlių prospektas). Lygiagrečiai judrios gatvės einantis
gynybinis griovys su raudonų plytų siena ir želdinių masyvais – svarbus
kraštovaizdžio akcentas. Urbanizuotoje aplinkoje forto teritorija vizualiai
vaidina miesto sodo vaidmenį (gaila, tačiau tai nesutampa su funkciniu
teritorijos panaudojimu). Forto priklausomybė ir funkcinis panaudojimas
matosi tiek nuo privažiavimo, tiek nuo Sukilėlių prospekto. Apžvalgos
bokštelis kraštovaizdyje konkuruoja su aukštais pramoniniais kaminais,
tačiau nedominuoja ir neigiamos įtakos beveik neturi. Svarbus akcentas –
išraiškingi gerai išlikusio reljefo fragmentai matomi nuo Sukilėlių
prospekto. Pagal perimetrą ilgainiui susiformavusios gatvės turėjo didelę
įtaką rajono planinės struktūros susiformavimui.
VIII (Linkuvos) FORTAS

(Pastatytas 1889-1890m.)
Išsidėstęs Neries slėnio šlaito viršutinėje terasoje, fortas yra
taisyklingos simetriškos penkiakampės konfiguracijos, orientuotas į
vakarus. Forto teritorijoje beveik nėra želdinių reikšmingų
kraštovaizdžiui, aplinkoje jis matomas kaip žole apaugusi kalva. Vietos
kraštovaizdžiui reikšmingi žole apaugę pylimai, grioviai matomi tik iš
pagal forto perimetrą nutiestų gatvių bei gretimų sklypų, todėl jų poveikis
lokalus. Iš paukščio skrydžio formuojantys tapybišką vaizdą, didesnę dalį
teritorijos užimantys gyventojų daržai, pastatytos pašiūrės niokoja
istorinį forto įvaizdį. Atspindintys lūžį tvirtovės statyboje betoniniai
antžeminiai pastatai konkuruoja su neretai menkaverčiais sodybinio tipo
pastatais įsiveržusiais į forto teritoriją. Kraštovaizdį niokoja išdegintos
žolės plotai, šiukšlėmis užversti gynybiniai grioviai. Svarbus
kraštovaizdžio elementas – siauras, iš dalies urbanizuotas ryšys su
Linkuvos įtvirtinimo teritorija. Intensyviai urbanizuotoje teritorijoje
svarbi miesto sodo-parko funkcija nėra pakankamai akcentuota.
IX FORTAS

(Pastatytas 1901-1913m.)
Netaisyklingo penkiakampio formos teritorija išsidėsčiusi ant aukštos
kalvos netoli transporto magistralių sankryžos, gerai apžvelgiama
aplinkinėje teritorijoje. Reljefą dar labiau pabrėžia ant forto pylimo
išorinių šlaitų išaugę aukšti medžiai, Tvirtovės kelią ir įvažiavimo vietą
žyminčios topolių eilės. Gerai matosi aukštas kareivinių pylimas,
dviaukštis kareivinių pastatas. Forto niūrūs betoniniai antžeminiai
pastatai, šalia tarpukario laikotarpiu išaugę sunkiųjų darbų kalėjimo
priestatai, sargybos bokšteliai mažoje forto teritorijoje formuoja stiprų
emocinį krūvį turintį kraštovaizdį. Kontraversiškai vertintini
kraštovaizdyje savo tūriu dominuojantys stambus paminklas žydų genocido
aukoms ir monolitinis muziejaus pastatas. IX fortas su jį supančia aplinka
neabejotinai ryškiausias šios vietovės kraštovaizdžio akcentas,
apžvelgiamas net nuo Žaliakalnio šlaitų, labiausiai atsiskleidžiantis
kraštovaizdyje (palyginus su kitais Kauno tvirtovės objektais).
Artimiausios gyvenvietės Giraitė ir Sargėnai aktyvaus vizualinio poveikio
neturi.

Administraciniai pastatai
1888-1891 miesto centre (Naujamiestyje) dabartinėse Gedimino, Kęstučio,
K.Donelaičio gatvėse iškyla administraciniai tvirtovės pastatai: tvirtovės
komendanto rūmai (1889 m., Gedimino g. 25), inžinierių valdyba (1889 m.,
Gedimino g. 43/ Donelaičio g. 23), karininkų būstinė (1889 m., Gedimino g.
41), viršininko namas (1889 m., Donelaičio g. 58), intendantūra (1890 m.,
Gedimino g. 27/Kęstučio g. 25), telegrafo pastatas (1890 m., Donelaičio g.
25), tvirtovės štabas (1891 m., Kęstučio g. 27), centras.

Naujamiestyje pastatyti tvirtovės administraciniai pastatai turėjo mažesnę
įtaką Kauno miesto planinei struktūrai. Reprezentaciniai Kauno tvirtovės
administraciniai pastatai buvo suprojektuoti ir pastatyti griežtai
prisilaikant dar 1847 metais sudaryto Naujamiesčio užstatymo projekto, be
konkurencijos užimant patogiausius vietos požiūriu reprezentacinius miesto
sklypus. Miesto planinės struktkūros jie beveik arba visai neįtakojo.

Pastatyti tvirtovės valdybos pastatai savo reprezentatyvumu aiškiai
pabrėžė, kas yra svarbiausias miesto šeimininkas, taip pat sąlyginai
pakoregavo miesto centro ašį, pastumdami miesto svarbą dar labiau į rytus
(tai dar labiau paryškino 1891-1895 metais pastatytas soboras).

Nusistovėjęs prototipas, jog miesto veidą pradėjo formuoti nauja, Lietuvai
nebūdinga, monotoniška rusiška architektūra, nėra visiškai teisingas. Prieš
paskelbiant Kauną I klasės tvirtove, Kauno Naujamiestis buvo užstatytas
panašiais, tautinio veido neturinčiais istorizmo stiliaus pastatais. Nors
išaugę tvirtovės administraciniai pastatai ypatingai neišsiskyrė iš bendro
miesto architektūrinio konteksto, nepapildė miesto kraštovaizdžio naujais
moderno architektūriniais ansambliais, toliau formavo miesto centro
istorizmo stilių, tačiau tapę svarbiais akcentais miesto tūrinėje ir
erdvinėje kompozicijoje savo pompastiškumu, pakėlė miesto reprezentacinę
reikšmę. Naujamiestyje susiformavusi savita istorinė erdvė, gerai derėjusi
su bendru užstatymu, miesto masteliu, vienaip atrodė XIXa. pabaigoje – XXa.
pradžioje, kada jos elementai iš tiesų dominavo miesto siluete,
mikroaplinkoje, kitaip ji atrodo dabar, kai jos aplinka apaugusi
daugiaaukščiais, neretai menkaverčiais pastatais, medžiais, laidais
apkarstytais stulpais.
Karinių kelių, geležinkelio trasų susiformavimas
Geležinkelio nutiesimas iš Peterburgo į Vakarus laikomas vienu iš
progresyviausių Rusijos XIX a. pasiekimų, stipriai paveikusių Vilniaus,
Kauno ir kitų miestų planinės struktūros formavimąsi, plėtimąsi, pramonės
rajonų vystymąsi. Kelis dešimtmečius prieš paskelbiant Kauno I klasės
tvirtovės statybą nutiestas geležinkelis buvo vienas iš svarbiausių
faktorių tvirtovės statybai. Kaune geležinkelio atvedimas pakoregavo ir
1847 m. sudarytą generalinį miesto planą, pagrindinių gatvių kryptį
(Michailovo prospektas). Neabejotinai reikšmingas miesto formavimuisi buvo
specialiai tvirtovės reikmėms nutiestas geležinkelis ir vidinio
geležinkelio tinklas. Tvirtovė turėjo atskirą karinę geležinkelio stotį
Žemojoje Fredoje su akmenine platforma bei pastatų kompleksu. Tvirtovės
gyvavimo laikotarpiu (ypač didžiųjų statybų laikotarpiu), jos apkrovimas
buvo gerokai didesnis nei civilinės geležinkelio stoties. Tai be abejonės
skatino tam tikros paskirties pastatų augimą, urbanistinį šio rajono
vystymąsi. Kai kurios gatvės Fredoje, Julijanavoje jau tarpukario
laikotarpiu buvo nutiestos karinio geležinkelio pylimo vietose (Alyvų,
Lazdijų, Pabrėžos, Šeštokų). Tvirtovės reikmėms pravesti keliai Nemuno
šlaituose bei viršutinėse terasose, jungiantys pietinio centrinio
įtvirtinimo ruožo objektus: artilerijos kiemą, dirbtuves ir sandėlius,
sąlygojo labai savitą šios miesto dalies suplanavimą. Tarp Nemuno ir Neries
žvaigždine linija pastatytas centrinių įtvirtinimų žiedas ir jo objektus
jungiantis kelias sąlygojo labai savitą Tvirtovės alėjos trasos
susiformavimą (1926 m., 1938 m. miesto planai). Vėliau naikinant
įtvirtinimo pylimą Tvirtovės alėjos trasa buvo labai pakeista – ištiesinta
ir praplatinta, tapo viena pagrindinių Kauno magistralių. Ant aukšto Neries
upės šlaito pastatytas Linkuvos įtvirtinimo ruožas (šiaurinė centrinio
įtvirtinimo dalis), jo pylimuose įrengti šaudmenų sandėliai, VIII fortas
rytiniame šlaite, sąlygojo tvirtovės kelio nutiesto pačiu Neries šlaitu
atsiradimą.

Strateginę reikšmę turėję kariniai keliai, jungiantys svarbiausius
tvirtovės objektus, laikui bėgant tapo pagrindiniais miesto keliais,
magistralėmis. Jie diktavo ir naujų kelių atsiradimą, o taip pat pradžioje
savaimingą, vėliau planingą miesto plėtimąsi viena ar kita kryptimi.
Išsamiau išstudijavus karinių kelių tinklo gausias liekanas ir jų svarbą,
galima teigti, jog nepaisant teritorijų funkcinio panaudojimo paskirstymo,
radikalių gatvių tinklo planavimo elementų atsiradimo, gatvių tinklo
geometrizavimo, ištiesinimo, praplatinimo, tvirtovės keliai formuojantis
miestui ir jam plečiantis savo reikšmės neprarado.
Fortifikacinių įtvirtinimų pastatai (fortai, baterijos, blindažai,
slėptuvės)
Kauno tvirtovė nors architektūriniu ir urbanistiniu požiūriu ypatingai
neišsiskyrė iš kitų XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios Europos ar
Rusijos tvirtovių, savitas Kauno apylinkių gamtinis kraštovaizdis sąlygojo
unikalaus gamtinio – urbanistinio komplekso susidarymą.

Gynybinių objektų statybos vietas sąlygojo Kauno apylinkių landšafto
ypatumai. Pirmojo gynybinio žiedo fortai išdėstyti miesto prieigose beveik
taisyklingu ovalu 2 – 2,5 km atstumu, tarp fortų pastatytos baterijos. Jie
visi išsidėstę prie upelių slėnių, o kai kurios baterijos – ant aukštų
Nemuno ir Neries slėnių šlaitų, apžvalgos atžvilgiu gerose vietose, tačiau
patys objektai dažniausiai sunkiai pastebimi, kraštovaizdyje nedominuoja.

Vidinė sandara ir struktūra panaši visuose fortuose. Skiriasi tik dydis ir
tereno bei gynybinio fronto krypties nulemta konfigūracija. Kiekvienas
fortas apjuostas sausu giliu grioviu su iškišomis – kaponieriais arba
puskaponieriais, saugančiais forto sienas, griovį bei artilerijos baterijas
su šaudmenų sandėliais. Gynybinio griovio dugnu keliomis eilėmis pastatytos
metalinės tvoros su vartais. Forto viduje dirbtinai suformuotas gynybinis
pylimas, kuriame įrengti įvairios paskirties tarpusavyje susisiekiantys
požeminiai bunkeriai, šaudmenų sandėliai, sujungti su įtvirtintais
kazematais. Užnugarinėje dalyje įduboje pastatytas kareivinių korpusas
požeminiais tuneliais sujungtas su gynybine zona, forto perimetras
apsodintas topoliais. Kraštovaizdyje atsiskleidžia tik nedidelė dalis
pastatų, dažniausiai tik detalės (kareivinės, mūrinės gynybinės sienos,
kaponieriai ir puskaponieriai, įtvirtinti įėjimai į požeminius bunkerius,
kazematus, poternas). Nemažiau svarbūs yra žemės pylimai slepiantys
požeminius pastatus, redutai, liunetai, gynybiniai pylimai, pandusai,
želdiniai t.t.

I žiedo fortų požeminiai ir antžeminiai pastatai, gynybinė siena mūryti iš
geros kokybės raudonu plytų, mūras sutvirtintas dviem eilėm pusapskričių
sąraminių arkų. Įvairios paskirties metalinės dalys ar konstrukcijos (angų
rėmai, vartai, durys, tvoros, grotos, dangčiai, pakėlimo mechanizmai) buvo
gaminamos pagal bendrus projektus. Visuose fortuose atrandame vizualiniu
panašumų tarp fotų pastatų, architektūrinių detalių.

II žiedo fortų statybai naudotas betonas ir gelžbetonis. Vėliau pertvarkant
fortus buvo betonuojamos beveik visų I žiedo fortų dalys, priestatai,
statomi nauji betoniniai pastatai. Pradėto antro gynybinio žiedo objektai
buvo statomi pagal tą patį principą pasirinktose vietose ant strateginę
padėtį turinčių kalvų. Nepaisant to, kad daugelyje antro žiedo fortų
statybos darbai nebaigti (kai kur tik pradėti), tačiau aiškiai matomas
prisitaikymas prie esamo reljefo, jo galimybių išnaudojimas. Kraštovaizdyje
atsiskleidžia pradėti formuoti pylimai, grioviai, želdinių kompleksai,
betoninių pastatų pamatai.

Tarp I žiedo fortų pastatytų baterijų sandara ir struktūra tarpusavyje
panaši (žemės pylimai slepiantys šaudmenų sandėlius ir gynybinė zona su
įduba ir gynybiniu pylimu). Nors baterijos buvo išdėstytos ant aukščiausių
Kauno apylinkių vietovių, upių šlaitų viršutinėse terasose, tačiau dėl savo
kompaktiškumo, dabartinės fizinės būklės (daugelis baterijų buvo nušluotos
nuo žemės paviršiaus plečiantis miestui) kraštovaizdyje atsiskleidžia
žymiai mažiau nei fortai. Išlikusios baterijos ir jų teritorijos žymiai
intensyviau urbanizuotos nei fortai. Jei nuo fortų užstatymo dažnai saugojo
jų funkcinis panaudojimas (kariniams tikslams), tai dalis baterijų buvo
tiesiog naudojama gyventojų ūkiniams tikslams, sandėliams ir pan.
Pažymėtina ir tai, kad dabar nušluotos nuo žemės paviršiaus baterijos
paliko svarbų pėdsaką – jų aplinka pirmiausiai buvo urbanizuota,
susiformavo gatvių tinklas, turėjęs įtakos atskirųmiesto rajonų ar
gyvenviečių susiformavimui. Kraštovaizdyje baterijos svarbios kaip
apžvalgos aikštelės, nuo kurių atsiveria plačiausios Kauno miesto ir
apylinkių panoramos.

Žodynėlis
BATERIJA – [pranc. batterie] istorinis gynybinis statinys, kuriame yra
išdėstomos patrankos. Buvo atviros, kazemuotos arba šarvuotos.
BASTĖJA – [pranc. bastion circulaire; angl. raund bastion) išsikišęs frontu
užnugaryje atviras istorinio gynybinio statinio elementas išsidėstęs
įtvirtinimų linijoje; gali būti rato, pusraŽio, daugiakampio formos
sujungtas su įtvirtinimo sienomis, skirtas sienų, fosos ir priekinio lauko
gynybai.
BASTIONAS – [pranc. bastion] išsikišęs frontu, užnugaryje atviras
penkiakampio formos istorinio gynybinio statinio elementas sujungtas su
sienomis. Skirtas sienų, forsos, kaimyninių bastionų ir priekinio lauko
gynybai.
BLINDAŽAS – [pranc. blindage] lauko tipo slėptuvė kariams su tvirtu
denginiu.
BUNKERIS – [angl. bunker] atsparioji ugniavietė arba slėptuvė kariams
apsiginti nuo priešo ugnies.
CITADELĖ – [it. cittadella] labiausiai įtvirtinta centrinė tvirtovės dalis,
pritaikyta savarankiškai gynybai.
ESPLANADA – [pranc. esplanade] neapstatyta teritorija (laukas) tarp
gynybinio įtvirtinimo ir artimiausių pastatų; paprastai buvo padalinta į
tris zonas, kuriose buvo nustatyti skirtingi žemės paviršiaus bei jo dangos
keitimų apribojimai.
FLIGELIS – [vok. Flugel – sparnas] šoninis įtvirtinimo korpusas
FORTAS – [pranc. fort < lot. fortis – stiprus] istorinis gynybinis statinys
– tvirtovės dalis, skirta ilgai žiedinei gynybai visiškoje apsuptyje,
paprastai sujungtas su gretimais įtvirtinimais. Naudotas įvairiose gynybos
sistemose: bastėjinėje, bastioninėje, žnyplinėje, o ypač poligonalinėse
žiedinėse tvirtovėse. Skirstomi į kompaktiškus ir išsiplėtusios,
pagrindinius, tarpinius ir jungiamuosius, artilerijos ir pėstininkų, pagal
profilius – į vienapylimius ir dvipylimius.
FORTIFIKACIJA – [ lot. fortificatio – įtvirtinimas] žemės paviršiaus
pritaikymas gynybai ir tam tikrų įtvirtinimų įrengimas. Fortifikacinis
pastatas – karo inžinerijos gynybinis statinys, įtvirtinimas.

FOSA – [pranc. fossé] įgilinta kliūtis, įrengta prieš gynybos liniją. Gali
būti stačiakampio, trapecijos ar trikampio formos pjūvyje, sausa ar užpilta
vandeniu (gynybinis griovys).
GYNYBOS LINIJA – įtvirtinta fronto atkarpa (pvz.: žemės pylimas), kurios
kraštai remiasi į natūralias kliūtis arba į specialius įtvirtinimus.
Charakteringa lauko gynybai. Kai kada sustiprinta baterijomis. Gali būti
ištisinė ar nutrūkstanti.
GYNYBINIS PYLIMAS – [pranc. rempart] gynybinis įrenginys, kartu
tarnaujantis kaip kliūtis, ir kaip viena gynybinio objekto apvado profilio
dalis. Kartu jis yra gynybos linija. Jis visada jungiasi su fosa (gali būti
iš akmenų, rastų-žemės, žemės ir kt.).
KAPONIERIUS – [pranc. caponiere] 1. Sausame tvirtovės griovyje įrengtas
akmeninis skliautuotas statinys, neaukštesnis negu fosos išorinis šlaitas,
iš korio išilgai apšaudomas tas griovys. 2. Įtvirtinto rajono kazematas su
artilerijos pabūklu šaudyti į priešo sparną. Gali būti didieji, mažieji,
pavieniai, dvigubi, užnugario ir kt. kaponieriai.
KAZEMATAS – [pranc. casemate < it. casamatta] Atspari gynybinio statinio
patalpa, sauganti nuo artilerijos sviedinių ir bombų.
KONTRESKARPINĖ SIENA – [pranc. contrescarpe] prieššlaitinė siena ( siena
esanti kitoje pusėje priešais fosos šlaitą.
LIUNETAS – [pranc. lunete] iš užnugario atviras, pusmėnulio formos lauko
įtvirtinimas suformuotas iš žemės.
PANDUSAS – [pranc. pente douce – nuožulnus šlaitas] nuožulnuma tarp
skirtingo aukščio pylimų.
POLIGONALINĖ SISTEMA – [pranc. poligone] istorinio gynybinio statinio
formavimo principas naudojant kaponierius ir tiesias bei laužytas į išorę
gynybines sienas. Poligonalinio tipo buvo Kauno tvirtovė.
POTERNA – požeminė galerija
REDUTAS – [pranc. redute] istorinėje fortifikacijoje nedidelis uždaras
lauko gynybinis objektas, dažniausiai įrengiamas apkasų, gynybinių linijų
kampuose (suformuotas iš žemės, ar kt.)

Kauno fortai

Sudare : Ic klases mokinys P. Nagys, 2002
———————–
[pic]

[pic]

Generalinis planas: Kauno tvirtoves generali- nis planas 1893
lapkricio 18

[pic]

[pic]

I asis fortas iš paukščio skrydžio II asis
fortas iš paukščio skrydžio

[pic]

[pic]

III asis fortas iš paukščio skrydžio IV asis
fortas iš paukščio skrydžio

[pic]

[pic]

V – asis fortas iš paukščio skrydžio VI –
asis fortas iš paukščio skrydžio

[pic]

[pic]

VIII asis fortas iš paukščio skrydžio IX –
asis fortas iš paukščio skrydžio

[pic]

Leave a Comment