Įžanga
Per visą civilizacijos istoriją, miestų dydis, forma ir planinė struktūra buvo sąlygojama žmogaus noro apsaugoti save ir savo nuosavybę įvairiais įtvirtinimais. Kiekvienas naujas žingsnis ginklų technologijoje, auganti ginklų įvairovė ir galia griaudavo pasenusias gynybos sistemas, o tai sąlygojo naujos gynybos taktikos ir metodų vystymąsi. Sienų, bokštų, vartų išdėstymas ir konstrukcija, sąlygojama besivystančių apgulties metodų įvairovės ir nuolat augančios ginklų jėgos, nuolat keitėsi, tobulėjo.
Urbanistikos istorijoje nėra daug pavyzdžių iliustruojančių laisvą miestų augimą ir vystymąsi nevaržomą karinių įtvirtinimų sistemos. Nors pagrindinė įtvirtinimų funkcija buvo skirta miesto gynybai, tačiau tai turėjo neišvengiamą šalutinį poveikį miesto augimui ir gyvenimui.
Fortifikaciniai įtvirtinimai formavo miesto struktūrą, ribojo miesto netvarkingą augimą, vėliau dažnai varžė, vėlino ir net stabdė jo vystymąsi.
Iš kitos pusės formavo savitą siluetą dominuojantį kraštovaizdyje ir suteikė jam individualumo, išskirtinumo. Galingi fortifikaciniai įtvirtinimai buvo miestiečių pasididžiavimo objektas, miesto gerovės ir galios ženklas, miesto simbolis.
Nors XIX amžiaus antroje pusėje nauja gynybos sistema susidedanti iš įtvirtinimų grandinės išstūmė netekusias prasmės senąsias gynybines sienas, įtaka miesto urbanistiniam kraštovaizdžiui nesumažėjo, bet, atvirkščiai, įgavo žymiai platesnį poveikį ne tik tolesnei miesto, bet ir priemiesčių raidai, miesto ir apylinkių kraštovaizdžiui.
Daugiau nei trečdalį amžiaus statytos, nežiūrint visų sudėtų vilčių ir milžiniškų išlaidų, savo funkcijos imperijos gynyboje neįvykdžiusios, Kauno tvirtovės palikimas – ne vien fortai ir baterijos. Tvirtovės praeitį mena per 300 pastatų atstovaujančių visiems gynybinių objektų tipams:
griūvantys, nesugriūvantys fortai, baterijos, įtvirtinimų linijos, sprogmenų sandėliai, slėptuvės, atsparos punktai, stacionarūs ugnies taškai, apkasų juostos, administraciniai pastatai, kareivinės, amunicijos, maisto, pašarų sandėliai, inžinierinės dirbtuvės, karinė geležinkelio stotis, geležinkelio trasos, karinių kelių tinklas, malūnas, elevatorius ir t.t.. Visi išlikę tvirtovės objektai liudija kaip toli buvo pažengusi karinė inžinerija ir statybos galimybės, nusausinimo ir vėdinimo įranga.
Kauno tvirtovės gynybiniai įtvirtinimai dar ir šiandien stebina ne tik unikaliais inžinieriniais požeminių statinių planiniais ir konstrukciniais sprendimais, drenažo ir vėdinimo sistema, bet ir fenomenaliais kraštovaizdžio pertvarkymo mąstais. Trečdalį amžiaus (1882-1915) Kauno gyvenimą dalinai lėmė karinės tvirtovės taisyklės ir poreikiai, dideli plotai miesto apylinkėse buvo pertvarkyti ir pritaikyti tvirtovės reikalams.
Tai paliko antspaudą visam Kauno miestui, jo planinės, tūrinės, erdvinės kompozicijos susiformavimui, iš vienos pusės apribojo miesto aukštingumą, iš kitos pusės iš dalies apsaugojo miestą nuo grandiozinių projektinių planų, kurie ypač buvo netinkami savito ir sudėtingo reljefo teritorijose, sąlygojo savaimingą ir kartais nelabai patogų, tačiau savitą, derantį prie plinkos miesto suplanavimą.
Kauno tvirtovės įvairios paskirties pastatų kompleksai buvo statomi planingai, naudojant paprasčiausią stačiakampio plano kompoziciją, tačiau miesto atžvilgiu augantys kariniai miesteliai, ūkinių pastatų kompleksai buvostatomi stichiškai, atsižvelgiant į tvirtovės, bet ne į miesto poreikius. Tvirtovės pastatų kompleksai, suformavę iš pažiūros tvarkingus karinius miestelius, prie planingo priemiesčių vystymo beveik arba visiškai neprisidėjo tačiau stipriai veikė Kauno priemiesčių – Panemunės, Šančių,
Fredos tūrinės-erdvinės struktūros susiformavimą. Jų kraštovaizdį ir dabar didžia dalimi formuoja „plytų” stiliui atstovaujantys pastatų kompleksai, buvę tvirtovės sistemos keliai sąlygojo minėtų priemiesčių planinę struktūrą.
Išaugę tvirtovės administraciniai pastatai ypatingai neišsiskyrė iš bendro miesto architektūrinio konteksto, nepapildė miesto kraštovaizdžio naujais išsiskiriančiais architektūriniais ansambliais ir toliau formavo miesto centro istorizmo stilių.
Tapę svarbiais akcentais miesto tūrinėje ir erdvinėje kompozicijoje, savo pompastiškumu pakėlė miesto reprezentacinę reikšmę, formavo XIX amžiaus Naujamiesčio siluetą, tačiau miesto planinės struktūros neįtakojo.
Savo tūriu ir nebūdingomis miestui bizantinėmis formomis erdvėje dominuojantis Įgulos soboras, pastatytas vienoje iš pagrindinių Naujamiesčio aikščių, išlieka svarbiu akcentu visose miesto panoramose. Specialiai tvirtovės reikmėms pastatytos cerkvės Šančiuose ir
Fredoje, savo laikmečiu buvusios svarbiais kraštovaizdžio akcentais, neišliko (Šančių cerkvė) arba atsiskleidžia tik uždaroje aplinkoje, ir yra avarinės būklės (Fredos cerkvė). Strateginę reikšmę turėję kariniai keliai, jungiantys svarbiausius tvirtovės objektus, laikui bėgant tapo pagrindiniais miesto keliais, magistralėmis.
Jie diktavo ir naujų kelių atsiradimą, o taip pat pradžioje savaimingą, vėliau planingą miesto plėtimąsi viena ar kita kryptimi.
Išsamiai išanalizavus karinių kelių tinklo gausias liekanas ir jų svarbą, galima teigti, jog nepaisant teritorijų funkcinio panaudojimo paskirstymo, radikalių gatvių tinklo planavimo elementų atsiradimo, gatvių tinklo geometrizavimo, ištiesinimo, nedominuoja.
Nuo aukštų šlaitų ir kalvų atsiveria platus vaizdas apimantis gretimas kalvas, šlaitus, upės vingius, lygumas, miesto panoramas, turtingas kraštovaizdžio vizualines erdves. Nors fortai ir baterijos miesto ir priemiesčių silueto neformuoja, miesto panoramoje aktyvaus poveikio kraštovaizdžiui ir tiesioginio ryšio su upių vagomis neturi (išskyrus
Linkuvos įtvirtinimą, kai kurias baterijas), dirbtinai suformuoti specifiniai pylimai ir grioviai, formuodami kalvotą reljefą, įsijungia į žaliuojantį upių šlaitų ir slėnių landšaftą kaip vertingi kraštovaizdžio akcentai.
Po I Pasaulinio karo netekę strateginės reikšmės fortai ilgą laiką stovėjo tušti, vėliau tarnavo atsikuriančiai Lietuvos Respublikos kariuomenei, naudojami įvairiems visuomeniniams tikslams: įrengti butai varguomenei, įsteigtos dirbtuvės, įkurtas valstybinis archyvas, kalėjimas. II Pasaulinio karo metais dalis fortų tapo kalėjimais ir mirties stovyklomis. Sovietmečiu daugelyje fortų buvo įsteigtos karinės bazės. Buvusiuose Kauno tvirtovės kariniuose miesteliuose (Panemunėje, Fredoje, Šančiuose) įsikūrė Sovietų armijos kariniai miesteliai. Išsikrausčius tarybinei armijai visos karinės bazės fortuose buvo panaikintos (išskyrus IV, VII fortą), dauguma tvirtovės statinių atiteko miesto savivaldai kitaip tariant liko be šeimininko.
Didžiausia Rytų Europos XIXa. Tvirtovė, patrauklus turizmo objektas netapo miestiečių pasididžiavimo objektu, miesto gerovės ir galios ženklu, miesto simboliu, yra beatodairiškai griaunama, yra daugelio problemų šaltiniu.
Dabar apie apgailėtiną tvirtovės objektų situaciją kalba tiek architektūros, paveldo specialistai, miesto valdžia tiek miesto gyventojai ir svečiai. Ar išliks Kauno tvirtovė, priklausys ne nuo apsaugos griežtumo, bet nuo požiūrio į istorines vertybes, tinkamo funkcinio panaudojimo…
Kauno Fortu istorija
Nuo senų senovės Kauną ir jo apylinkes supo piliakalnių grandinės su medinėmis, vėliau mūrinėmis pilimis, apsauginės gynybinės sienos ir kiti fortifikaciniai įtvirtinimai. Miestą valdė ir įtvirtinimus statė lietuviai, vokiečiai, švedai, prancūzai, rusai. 1873 metais caro Aleksandro II
sprendimu buvo nutarta stiprinant vakarinę Rusijos sieną, Kauną paversti strateginės reikšmės I klasės tvirtove.
Nemunas, atsižvelgiant į tuometinį karinės technikos lygį, sudarė patogią gamtinę gynybinę liniją: raižytas reljefas su upių ir upelių slėniais, giliomis griovomis, tarp jų esančiomis aukštumomis, iš kurių plačiai matomos aplinkinės teritorijos. Potvarkis statyti Kauno tvirtovę buvo pasirašytas 1879 VII 7 d.
Pagal patvirtintą projektą Kaunas buvo apjuostas centrinių, žvaigždine linija išdėstytų, gynybinių įtvirtinimų, 7 fortų (maždaug 2-2,5 km atstumu) ir 9 baterijų žiedu. Netrukus pradėti statyti kariniai miesteliai, laboratorijos, karinės dirbtuvės, karinė geležinkelio stotis, sandėliai ginklams laikyti, prie pagrindinių kelių į miestą statomi metaliniai vartai, įvairūs įtvirtinimai.
1889 metais sparčiai pradedamas statyti pirminiame tvirtovės projekte nenumatytas visiškai naujos konstrukcijos Linkuvos (VIII) fortas. 1891
metais Kauno tvirtovės komendanto pranešimu inžinieriniu gynybiniu požiūriu visi fortai ir artilerijos baterijos buvo baigti, išskyrus vėliau pradėtą
Linkuvos įtvirtinimą (VIII fortą).. Per nepilną 10 metų laikotarpį tvirtovės statybos reikalams išleista 11mln. rublių, tvirtovės teritorijoje buvo pastatyti 195 mūriniai ir 253 mediniai karinės paskirties pastatai.
1888-1891 miesto centre (Naujamiestyje) dabartinėse Gedimino, Kęstučio, K.
Donelaičio gatvėse iškyla ištisas kompleksas administracinių tvirtovės pastatų. 1891-95 metais buvo pastatytas Kauno Įgulos soboras, tapęs idėjiniu Kauno tvirtovės akcentu. Kauno Naujamiestyje įsikūrus svarbiausioms tvirtovės įstaigoms ir pastačius soborą, faktiškai buvo užbaigtas formuoti naujas Kauno, kaip karinės tvirtovės miesto, centras.
Kauno priemiesčiuose ypač išsiplėtė kareivinių, sandėlių ir kitų karinio ūkio objektų statyba. 1886-1896 metais išaugo Šančių karinis miestelis, pastatyta speciali kariuomenės cerkvė, Aukštuosiuose Šančiuose įkurtos karių kapinės. Fredos priemiestyje Godlevskio dvaro (Fredos dvaro) rūmuose ir kituose pastatuose įsikūrė tvirtovės artilerijos valdybos ir kitos karinės įstaigos, įrengti dideli artilerijos sandėliai, stambios karinės inžinerijos dirbtuvės, specialiai įgulai pastatyta nauja stačiatikių cerkvė, pastatytas kareivinių kompleksas. 1895-1899 metais tvirtovės nusavintame Panemunės priemiestyje išaugo dar vienas karinis miestelis.
Nemažai kareivinių ir įvairių karinių sandėlių buvo pastatyta Žaliakalnyje ir Vilijampolėje.
XIX a. pabaigoje, pagal modernius projektus, Kaunas turėjo tapti viena naujausių ir didžiausių pirmos klasės Carinės Rusijos tvirtovių (1896m. iš
25 Rusijos imperijos teritorijoje pastatytų karinių tvirtovių, pirmos klasės tvirtovėms priklausė tik Vašuvos, Novogeorgijevsko (ties Bugo intaku į Vyslą), Bresto (Brest-Litovsko) ir moderniausia Kauno tvirtovė). Tačiau statybos tempai neprilygo karinės technikos tobulėjimo tempams, “seno greičiau nei buvo statoma”. Vos tik baigus tvirtovės statybos darbus, buvo nuspręsta tvirtovę žymiai patobulinti, iš dalies rekonstruoti seniau pastatytus fortus bei įtvirtinimus. Tarp Nemuno ir Neries upių statomas gynybinis įtvirtinimas (1893-1905m.). Aplink visą centrinio gynybinio pylimo žiedą pastatyta trijų eilių metalinė tvora (1889-1904).
1911 metais buvo paruoštas, o 1912 metais patvirtintas naujas grandiozinis detalus tvirtovės išplėtimo ir perstatymo planas, pagal kurį buvo numatyta pastatyti dar 12 naujų fortų, 9 atramos punktus, naujus įtvirtinimo pylimus, sandėlius, dar 12 naujų fortų, 9 atramos punktus, naujus įtvirtinimo pylimus, sandėlius, slėptuves.
Naujasis gynybinis žiedas turėjo apjuosti visą miestą su senaisiais gynybiniais įtvirtinimais. Šioje statyboje turėjo būti panaudojami visi naujausi Rusijos inžinieriniai ir kariniai išradimai. Dalis gynybinių įtvirtinimų tuoj po plano patvirtinimo buvo pradėti sparčiai statyti.
Buvo pradėti darbai beveik visuose naujai suplanuotuose fortuose. Nepaisant didelių pastangų, naujas įtvirtinimų žiedas, išskyrus IX fortą, taip ir liko neužbaigtas. Daugiau nei trečdalį amžiaus statyta Kauno tvirtovė, nežiūrint visų į Kauno tvirtovę sudėtų vilčių ir milžiniškų išlaidų, savo funkcijos imperijos gynyboje neįvykdė ir buvo užimta per 11 dienų.
Po I Pasaulinio karo netekę strateginės reikšmės fortai ilgą laiką stovėjo tušti, vėliau tarnavo atsikuriančiai Lietuvos Respublikos kariuomenei, naudojami įvairiems visuomeniniams tikslams: įrengti butai varguomenei, įsteigtos dirbtuvės, įkurtas valstybinis archyvas, kalėjimas. II Pasaulinio karo metais dalis fortų tapo kalėjimais ir mirties stovyklomis. Sovietmečiu daugelyje fortų buvo įsteigtos karinės bazės.
Buvusiuose Kauno tvirtovės kariniuose miesteliuose (Panemunėje, Fredoje, Šančiuose) įsikūrė Sovietų armijos kariniai miesteliai. Senieji karinės tvirtovės pastatai nebuvo saugojami, buvo perstatinėjami, griaunami, jų vietose statomi didžiuliai menkaverčiai pastatai. Išsikrausčius tarybinei armijai visos karinės bazės fortuose buvo panaikintos (išskyrus IV, VII fortą), dauguma tvirtovės statinių atiteko miesto savivaldai. Dabar apie apgailėtiną tvirtovės objektų situaciją kalba tiek architektūros specialistai, paveldo atstovai, miesto valdžia tiek miesto gyventojai ir svečiai. Deja ne visuomet užtenka vien kalbų…
I FORTAS
(Pastatytas 1888-1889m., rekonstruotas 1893m., 1908m.)
Fortas yra simetrinės plano struktūros, penkiakampės formos, orientuotas į vakarus. Vienas iš mažiausiai urbanizuotų Kauno fortų, nors karo metu labai nukentėjo, tačiau palyginus neblogai išlaikė savitą reljefą. Puikiai atsikleidžia simetriška plano struktūra, penkiakampės formos teritorija, gerai matomas plačioje lygaus reljefo aplinkinėje teritorijoje, nuo Via
Baltica automagistralės, Kaunas – Noreikiškės kelio. Forto teritorijoje želdinių beveik nėra, todėl kraštovaizdyje jis atsiskleidžia kaip neaukšta žole apaugusi kalva – ypatingai atraktyvus kraštovaizdžio akcentas. Iš paukščio skrydžio aiškiai pastebimas išraiškingas antropogeninės prigimties reljefas, ilgainiui gynybiniuose grioviuose susidarę vandens telkiniai, harmoningai įsiliejantys į greta esančio Marvos upelio slėnio natūralų landšaftą. Masyvūs antžeminiai pastatai, virš pylimų iškelti apmūryti vėdinimo kanalai mikroaplinkoje yra neabejotinai svarbūs kraštovaizdžio akcentai.
II FORTAS
(Pastatytas 1887-1888m., rekonstruotas 1893-98m. ir 1908m.)
Fortas griežtos simetrinės struktūros orientuotas į pietvakarius. Kitaip nei I fortas, II fortas intensyviai urbanizuotas, nuo gamtinio karkaso atskirtas tankiai apstatytais Julijanavos ir Kazliškių gyvenviečių sodybinio tipo pastatais. Nepaisant to palyginus neblogai išlikęs forto perimetras, pavienių topolių eilės, gerai matosi forto simetriška penkiakampės formos konfiguracija turėjusi labai didelę įtaka gyvenamųjų rajonų planinės struktūros susidarymui: keliomis eilėmis lygiagrečiai perimetrui susiformavo gatvės (Balbieriškio, Mokolų, Gudelių, Šunskų,
Pilviškių ir kt.), pagal jų kryptį orientuoti gyvenamieji namai. Reljefas nėra toks išraiškingas, labiau pažeistas, pastatai labiau suniokoti, ant forto pylimų želdinių beveik nėra. Forto teritorija apžvelgiama tik nuo perimetru einančių gatvių ir jas kertančių trumpų gatvelių perspektyvoje.
Urbanizuotoje aplinkoje II forto teritorija turi miesto parko ar sodo funkciją.
III FORTAS
(Pastatytas 1887-1888m., rekonstruotas 1893-1898m. ir 1908m.)
III fortas panašiai kaip I ir II simetrinės struktūros, orientuotas į pietus. Išsidėstęs gilaus Sąnašos slėnio pietinio šlaito viršutinėje terasoje, fortas labai apaugęs nepraeinamais bruzgynais, kurie niveliuoja reljefą, išraiškingas jo formas. Teritorija į pietus ir rytus beveik neurbanizuota; vakarinėje pusėje palei perimetro ribą pastatyta eilė gyvenamųjų namų; palyginus intensyviai urbanizuota šiaurinė teritorijos dalis. Ypatingai neigiamą įtaka turi forto teritorijoje pastatyti masyvūs
GAZ autoserviso gamybiniai pastatai, darkantys gamtinį kraštovaizdį, bei architektūros paminklo įvaizdį. Svarbu tai, kad forto teritorija išlaikiusi jungtį su gamtiniu karkasu, Sąnašos upės slėniu. Gražiai matosi buvusio tvirtovės kelio (dabar Titnago g.) lanksti konfiguracija, turėjusi didelę reikšmę Seniavos gyvenvietės subtilaus plano susiformavimui.
IV FORTAS
(Pastatytas 1889m.)
Išsidėsčiusi Nemuno slėnio viršutinėje terasoje, prie Linksmės upelio ištakų, forto teritorija tankiai apaugusi neaukštais želdiniais, kurie kartu su forto aplinkoje augančiais dideliais medžiais (tarp jų ir pagal perimetrą išlikusios topolių eilės) formuoja stambių medžių masyvą dominuojantį plačioje teritorijoje, reikšmingą kraštovaizdžio akcentą.
Savo tūriu teritorija susišaukia ir su tolimesniais žaliuojančiais Nemuno šlaitais, Napoleono kalnu. Sąlygojama vakarinėje dalyje tekančio Linksmės upelio, asimetrinės plano struktūros, netaisyklingo keturkampio formos forto teritorija susilieja su gamtiniu karkasu. Nors reljefas išlikęs neblogai, tačiau slepiasi po želdinių rūbu.
Reikšmingas kraštovaizdžio suvokimui specialiai tvirtovės reikmėms nutiestas ir plastiškai nuvingiuojantis kelias (dabar Plytinės g.). Šiaurinėje pusėje išlikę įvažiavimo į forto teritoriją vartai, stipriai apgriauti, bet vis dar svarbus kraštovaizdžio akcentas. Perspektyvoje kareivinių kompleksas baigiasi gynybinio griovio siena, horizontalią kompoziciją ir vienoje ir kitoje pusėje uždaro pagal perimetrą užsodintų topolių šydas – vertingas kraštovaizdžio akcentas.
V FORTAS
(Pastatytas 1889m.)
Penkiakampės formos asimetriškas prisitaikęs prie aplinkos fortas orientuotas į pietus. Nors fortas pastatytas ypač atraktyvioje gamtos požiūriu vietoje, greta Kauno marių, Sėmenos upelio viršutinėje terasoje, didesnė forto teritorija tankiai apaugusi medžiais ir krūmais.
Želdiniai ant pastatų, pylimų, grioviuose, niveliuoja forto specifinį reljefą, kuris aplinkoje neišsiskiria, susilieja su upelio slėnio šlaitų ir medžių bei krūmų masyvu ir kraštovaizdžiui praktiškai nėra reikšmingas. Net iš paukščio skrydžio sunkiai suvokiama forto konfiguracija.
Nepaisant to, forto teritorijos želdiniai kartu su aplinkinių teritorijų želdinių masyvais estetiniu požiūriu yra vertingas ir atraktyvus vizualinis akcentas. Forto teritorijos želdiniai ypač reikšmingi ten kur išlikusios topolių eilės (rytinėje ir vakarinėje pusėje).
Forto pastatai išskyrus kareivinių korpusą visiškai pasislėpę po medžių ir krūmų šydu. Kareivinių pastatas su išmuštomis angomis transporto mašinoms, sovietinės kariuomenės paliktos betoninės plokštės, betonu grįsti keliai ir platformos iškreipia istorinį tvirtovės objekto veidą. Vietinė jo aplinka, sunykusių statinių ir tankių želdinių formuojamas kraštovaizdis ypatingai atgrasus.Teritorijos kraštovaizdį formuoja forto teritorijoje sovietmečiu pastatyti priešlėktuvinių raketų bazės pastatai.
VI FORTAS
(Pastatytas 1889m.)
Penkiakampės simetriškos struktūros fortas orientuotas į šiaurės rytus.
Išsidėstęs ant Nemuno dešinio slėnio šlaito viršutinės terasos, miesto kraštovaizdyje atsiskleidžia kaip žalias plotas, medžiais apaugusi neaukšta kalva. Iš paukščio skrydžio gerai matosi simetriška penkiakampės formos konfiguracija, kurią išryškina griežtos gynybinio griovio linijos. Reljefo formas niveliuoja gynybiniuose grioviuose augantys menkaverčiai medžiai bei krūmai. Iš pietvakarių pusės privažiavimą žymi topolių eilė – svarbus kraštovaizdžio akcentas.
Forto prieigos iš visų pusių urbanizuotos, užstatytos menkaverčiais pastatais, kas labai trukdo forto aplinkos suvokimui. Beveik pagal visas forto sienas eina svarbūs magistraliniai keliai, nuo kurių, jei ne urbanizacija, fortas būtų svarbus kraštovaizdžio akcentas. Dabar VI fortas su jį supančia aplinka vizualiai reikšmingas akcentas yra Baršausko gatvėje už posūkio išnyrančioje perspektyvoje, bei važiuojant žiedu prie kryžių kalnelio.
VII FORTAS
VII FORTAS (Pastatytas 1889 m.)
Netaisyklingos keturkampės struktūros forto teritorija dalinai apaugusi medžiais, kurie daugiausiai yra neišvaizdūs ir chaotiški, slepia reljefo formas. Ten kur išlikusi žolės danga matosi išraiškingas gynybinių pastatų ir pylimų reljefas (kareivinių pastato formuojamas pylimas – ypač svarbus kraštovaizdžio akcentas). Neigiamą įtaka vaidina sovietmečiu forto teritorijoje pastatyti menkaverčiai pastatai.
Aplinkinė teritorija intensyviai urbanizuota, apstatyta sodybiniais namais, pietinėje pusėje išaugęs pramoninis kompleksas, vakarinėje pusėje nutiesta judri automagistralė (Sukilėlių prospektas). Lygiagrečiai judrios gatvės einantis gynybinis griovys su raudonų plytų siena ir želdinių masyvais – svarbus kraštovaizdžio akcentas.
Urbanizuotoje aplinkoje forto teritorija vizualiai vaidina miesto sodo vaidmenį (gaila, tačiau tai nesutampa su funkciniu teritorijos panaudojimu). Forto priklausomybė ir funkcinis panaudojimas matosi tiek nuo privažiavimo, tiek nuo Sukilėlių prospekto. Apžvalgos bokštelis kraštovaizdyje konkuruoja su aukštais pramoniniais kaminais, tačiau nedominuoja ir neigiamos įtakos beveik neturi. Svarbus akcentas –
išraiškingi gerai išlikusio reljefo fragmentai matomi nuo Sukilėlių prospekto. Pagal perimetrą ilgainiui susiformavusios gatvės turėjo didelę įtaką rajono planinės struktūros susiformavimui.
VIII (Linkuvos) FORTAS
(Pastatytas 1889-1890m.)
Išsidėstęs Neries slėnio šlaito viršutinėje terasoje, fortas yra taisyklingos simetriškos penkiakampės konfiguracijos, orientuotas į vakarus. Forto teritorijoje beveik nėra želdinių reikšmingų kraštovaizdžiui, aplinkoje jis matomas kaip žole apaugusi kalva.
Vietos kraštovaizdžiui reikšmingi žole apaugę pylimai, grioviai matomi tik iš pagal forto perimetrą nutiestų gatvių bei gretimų sklypų, todėl jų poveikis lokalus. Iš paukščio skrydžio formuojantys tapybišką vaizdą, didesnę dalį teritorijos užimantys gyventojų daržai, pastatytos pašiūrės niokoja istorinį forto įvaizdį.
Atspindintys lūžį tvirtovės statyboje betoniniai antžeminiai pastatai konkuruoja su neretai menkaverčiais sodybinio tipo pastatais įsiveržusiais į forto teritoriją. Kraštovaizdį niokoja išdegintos žolės plotai, šiukšlėmis užversti gynybiniai grioviai. Svarbus kraštovaizdžio elementas – siauras, iš dalies urbanizuotas ryšys su
Linkuvos įtvirtinimo teritorija. Intensyviai urbanizuotoje teritorijoje svarbi miesto sodo-parko funkcija nėra pakankamai akcentuota.
IX FORTAS
(Pastatytas 1901-1913m.)
Netaisyklingo penkiakampio formos teritorija išsidėsčiusi ant aukštos kalvos netoli transporto magistralių sankryžos, gerai apžvelgiama aplinkinėje teritorijoje. Reljefą dar labiau pabrėžia ant forto pylimo išorinių šlaitų išaugę aukšti medžiai, Tvirtovės kelią ir įvažiavimo vietą žyminčios topolių eilės. Gerai matosi aukštas kareivinių pylimas, dviaukštis kareivinių pastatas.
Forto niūrūs betoniniai antžeminiai pastatai, šalia tarpukario laikotarpiu išaugę sunkiųjų darbų kalėjimo priestatai, sargybos bokšteliai mažoje forto teritorijoje formuoja stiprų emocinį krūvį turintį kraštovaizdį. Kontraversiškai vertintini kraštovaizdyje savo tūriu dominuojantys stambus paminklas žydų genocido aukoms ir monolitinis muziejaus pastatas. IX fortas su jį supančia aplinka neabejotinai ryškiausias šios vietovės kraštovaizdžio akcentas, apžvelgiamas net nuo Žaliakalnio šlaitų, labiausiai atsiskleidžiantis kraštovaizdyje (palyginus su kitais Kauno tvirtovės objektais).
Artimiausios gyvenvietės Giraitė ir Sargėnai aktyvaus vizualinio poveikio neturi.
Administraciniai pastatai
1888-1891 miesto centre (Naujamiestyje) dabartinėse Gedimino, Kęstučio,
K.Donelaičio gatvėse iškyla administraciniai tvirtovės pastatai: tvirtovės komendanto rūmai (1889 m., Gedimino g. 25), inžinierių valdyba (1889 m.,
Gedimino g. 43/ Donelaičio g. 23), karininkų būstinė (1889 m., Gedimino g.
41), viršininko namas (1889 m., Donelaičio g. 58), intendantūra (1890 m.,
Gedimino g. 27/Kęstučio g. 25), telegrafo pastatas (1890 m., Donelaičio g.
25), tvirtovės štabas (1891 m., Kęstučio g. 27), centras.
Naujamiestyje pastatyti tvirtovės administraciniai pastatai turėjo mažesnę įtaką Kauno miesto planinei struktūrai. Reprezentaciniai Kauno tvirtovės administraciniai pastatai buvo suprojektuoti ir pastatyti griežtai prisilaikant dar 1847 metais sudaryto Naujamiesčio užstatymo projekto, be konkurencijos užimant patogiausius vietos požiūriu reprezentacinius miesto sklypus. Miesto planinės struktkūros jie beveik arba visai neįtakojo.
Pastatyti tvirtovės valdybos pastatai savo reprezentatyvumu aiškiai pabrėžė, kas yra svarbiausias miesto šeimininkas, taip pat sąlyginai pakoregavo miesto centro ašį, pastumdami miesto svarbą dar labiau į rytus (tai dar labiau paryškino 1891-1895 metais pastatytas soboras).
Nusistovėjęs prototipas, jog miesto veidą pradėjo formuoti nauja, Lietuvai nebūdinga, monotoniška rusiška architektūra, nėra visiškai teisingas. Prieš paskelbiant Kauną I klasės tvirtove, Kauno Naujamiestis buvo užstatytas panašiais, tautinio veido neturinčiais istorizmo stiliaus pastatais. Nors išaugę tvirtovės administraciniai pastatai ypatingai neišsiskyrė iš bendro miesto architektūrinio konteksto, nepapildė miesto kraštovaizdžio naujais moderno architektūriniais ansambliais, toliau formavo miesto centro istorizmo stilių, tačiau tapę svarbiais akcentais miesto tūrinėje ir erdvinėje kompozicijoje savo pompastiškumu, pakėlė miesto reprezentacinę reikšmę. Naujamiestyje susiformavusi savita istorinė erdvė, gerai derėjusi su bendru užstatymu, miesto masteliu, vienaip atrodė XIXa. pabaigoje – XXa.
pradžioje, kada jos elementai iš tiesų dominavo miesto siluete, mikroaplinkoje, kitaip ji atrodo dabar, kai jos aplinka apaugusi daugiaaukščiais, neretai menkaverčiais pastatais, medžiais, laidais apkarstytais stulpais.
Karinių kelių, geležinkelio trasų susiformavimas
Geležinkelio nutiesimas iš Peterburgo į Vakarus laikomas vienu iš progresyviausių Rusijos XIX a. pasiekimų, stipriai paveikusių Vilniaus,
Kauno ir kitų miestų planinės struktūros formavimąsi, plėtimąsi, pramonės rajonų vystymąsi. Kelis dešimtmečius prieš paskelbiant Kauno I klasės tvirtovės statybą nutiestas geležinkelis buvo vienas iš svarbiausių faktorių tvirtovės statybai. Kaune geležinkelio atvedimas pakoregavo ir
1847 m. sudarytą generalinį miesto planą, pagrindinių gatvių kryptį
(Michailovo prospektas). Neabejotinai reikšmingas miesto formavimuisi buvo specialiai tvirtovės reikmėms nutiestas geležinkelis ir vidinio geležinkelio tinklas. Tvirtovė turėjo atskirą karinę geležinkelio stotį
Žemojoje Fredoje su akmenine platforma bei pastatų kompleksu. Tvirtovės gyvavimo laikotarpiu (ypač didžiųjų statybų laikotarpiu), jos apkrovimas buvo gerokai didesnis nei civilinės geležinkelio stoties. Tai be abejonės skatino tam tikros paskirties pastatų augimą, urbanistinį šio rajono vystymąsi. Kai kurios gatvės Fredoje, Julijanavoje jau tarpukario laikotarpiu buvo nutiestos karinio geležinkelio pylimo vietose (Alyvų,
Lazdijų, Pabrėžos, Šeštokų). Tvirtovės reikmėms pravesti keliai Nemuno šlaituose bei viršutinėse terasose, jungiantys pietinio centrinio įtvirtinimo ruožo objektus: artilerijos kiemą, dirbtuves ir sandėlius, sąlygojo labai savitą šios miesto dalies suplanavimą.
Tarp Nemuno ir Neries žvaigždine linija pastatytas centrinių įtvirtinimų žiedas ir jo objektus jungiantis kelias sąlygojo labai savitą Tvirtovės alėjos trasos susiformavimą (1926 m., 1938 m. miesto planai).
Vėliau naikinant įtvirtinimo pylimą Tvirtovės alėjos trasa buvo labai pakeista – ištiesinta ir praplatinta, tapo viena pagrindinių Kauno magistralių.
Ant aukšto Neries upės šlaito pastatytas Linkuvos įtvirtinimo ruožas (šiaurinė centrinio įtvirtinimo dalis), jo pylimuose įrengti šaudmenų sandėliai, VIII fortas rytiniame šlaite, sąlygojo tvirtovės kelio nutiesto pačiu Neries šlaitu atsiradimą.
Strateginę reikšmę turėję kariniai keliai, jungiantys svarbiausius tvirtovės objektus, laikui bėgant tapo pagrindiniais miesto keliais, magistralėmis. Jie diktavo ir naujų kelių atsiradimą, o taip pat pradžioje savaimingą, vėliau planingą miesto plėtimąsi viena ar kita kryptimi.
Išsamiau išstudijavus karinių kelių tinklo gausias liekanas ir jų svarbą, galima teigti, jog nepaisant teritorijų funkcinio panaudojimo paskirstymo, radikalių gatvių tinklo planavimo elementų atsiradimo, gatvių tinklo geometrizavimo, ištiesinimo, praplatinimo, tvirtovės keliai formuojantis miestui ir jam plečiantis savo reikšmės neprarado.
Fortifikacinių įtvirtinimų pastatai (fortai, baterijos, blindažai, slėptuvės)
Kauno tvirtovė nors architektūriniu ir urbanistiniu požiūriu ypatingai neišsiskyrė iš kitų XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios Europos ar
Rusijos tvirtovių, savitas Kauno apylinkių gamtinis kraštovaizdis sąlygojo unikalaus gamtinio – urbanistinio komplekso susidarymą.
Gynybinių objektų statybos vietas sąlygojo Kauno apylinkių landšafto ypatumai. Pirmojo gynybinio žiedo fortai išdėstyti miesto prieigose beveik taisyklingu ovalu 2 – 2,5 km atstumu, tarp fortų pastatytos baterijos. Jie visi išsidėstę prie upelių slėnių, o kai kurios baterijos – ant aukštų
Nemuno ir Neries slėnių šlaitų, apžvalgos atžvilgiu gerose vietose, tačiau patys objektai dažniausiai sunkiai pastebimi, kraštovaizdyje nedominuoja.
Vidinė sandara ir struktūra panaši visuose fortuose. Skiriasi tik dydis ir tereno bei gynybinio fronto krypties nulemta konfigūracija. Kiekvienas fortas apjuostas sausu giliu grioviu su iškišomis – kaponieriais arba puskaponieriais, saugančiais forto sienas, griovį bei artilerijos baterijas su šaudmenų sandėliais.
Gynybinio griovio dugnu keliomis eilėmis pastatytos metalinės tvoros su vartais. Forto viduje dirbtinai suformuotas gynybinis pylimas, kuriame įrengti įvairios paskirties tarpusavyje susisiekiantys požeminiai bunkeriai, šaudmenų sandėliai, sujungti su įtvirtintais kazematais. Užnugarinėje dalyje įduboje pastatytas kareivinių korpusas požeminiais tuneliais sujungtas su gynybine zona, forto perimetras apsodintas topoliais.
Kraštovaizdyje atsiskleidžia tik nedidelė dalis pastatų, dažniausiai tik detalės (kareivinės, mūrinės gynybinės sienos, kaponieriai ir puskaponieriai, įtvirtinti įėjimai į požeminius bunkerius, kazematus, poternas). Nemažiau svarbūs yra žemės pylimai slepiantys požeminius pastatus, redutai, liunetai, gynybiniai pylimai, pandusai, želdiniai t.t.
I žiedo fortų požeminiai ir antžeminiai pastatai, gynybinė siena mūryti iš geros kokybės raudonu plytų, mūras sutvirtintas dviem eilėm pusapskričių sąraminių arkų. Įvairios paskirties metalinės dalys ar konstrukcijos (angų rėmai, vartai, durys, tvoros, grotos, dangčiai, pakėlimo mechanizmai) buvo gaminamos pagal bendrus projektus. Visuose fortuose atrandame vizualiniu panašumų tarp fotų pastatų, architektūrinių detalių.
II žiedo fortų statybai naudotas betonas ir gelžbetonis. Vėliau pertvarkant fortus buvo betonuojamos beveik visų I žiedo fortų dalys, priestatai, statomi nauji betoniniai pastatai. Pradėto antro gynybinio žiedo objektai buvo statomi pagal tą patį principą pasirinktose vietose ant strateginę padėtį turinčių kalvų. Nepaisant to, kad daugelyje antro žiedo fortų statybos darbai nebaigti (kai kur tik pradėti), tačiau aiškiai matomas prisitaikymas prie esamo reljefo, jo galimybių išnaudojimas. Kraštovaizdyje atsiskleidžia pradėti formuoti pylimai, grioviai, želdinių kompleksai, betoninių pastatų pamatai.
Tarp I žiedo fortų pastatytų baterijų sandara ir struktūra tarpusavyje panaši (žemės pylimai slepiantys šaudmenų sandėlius ir gynybinė zona su įduba ir gynybiniu pylimu). Nors baterijos buvo išdėstytos ant aukščiausių
Kauno apylinkių vietovių, upių šlaitų viršutinėse terasose, tačiau dėl savo kompaktiškumo, dabartinės fizinės būklės (daugelis baterijų buvo nušluotos nuo žemės paviršiaus plečiantis miestui) kraštovaizdyje atsiskleidžia žymiai mažiau nei fortai. Išlikusios baterijos ir jų teritorijos žymiai intensyviau urbanizuotos nei fortai. Jei nuo fortų užstatymo dažnai saugojo jų funkcinis panaudojimas (kariniams tikslams), tai dalis baterijų buvo tiesiog naudojama gyventojų ūkiniams tikslams, sandėliams ir pan.
Pažymėtina ir tai, kad dabar nušluotos nuo žemės paviršiaus baterijos paliko svarbų pėdsaką – jų aplinka pirmiausiai buvo urbanizuota, susiformavo gatvių tinklas, turėjęs įtakos atskirųmiesto rajonų ar gyvenviečių susiformavimui. Kraštovaizdyje baterijos svarbios kaip apžvalgos aikštelės, nuo kurių atsiveria plačiausios Kauno miesto ir apylinkių panoramos.
Žodynėlis
BATERIJA – [pranc. batterie] istorinis gynybinis statinys, kuriame yra išdėstomos patrankos. Buvo atviros, kazemuotos arba šarvuotos.
BASTĖJA – [pranc. bastion circulaire; angl. raund bastion) išsikišęs frontu užnugaryje atviras istorinio gynybinio statinio elementas išsidėstęs įtvirtinimų linijoje; gali būti rato, pusraŽio, daugiakampio formos sujungtas su įtvirtinimo sienomis, skirtas sienų, fosos ir priekinio lauko gynybai.
BASTIONAS – [pranc. bastion] išsikišęs frontu, užnugaryje atviras penkiakampio formos istorinio gynybinio statinio elementas sujungtas su sienomis. Skirtas sienų, forsos, kaimyninių bastionų ir priekinio lauko gynybai.
BLINDAŽAS – [pranc. blindage] lauko tipo slėptuvė kariams su tvirtu denginiu.
BUNKERIS – [angl. bunker] atsparioji ugniavietė arba slėptuvė kariams apsiginti nuo priešo ugnies.
CITADELĖ – [it. cittadella] labiausiai įtvirtinta centrinė tvirtovės dalis, pritaikyta savarankiškai gynybai.
ESPLANADA – [pranc. esplanade] neapstatyta teritorija (laukas) tarp gynybinio įtvirtinimo ir artimiausių pastatų; paprastai buvo padalinta į tris zonas, kuriose buvo nustatyti skirtingi žemės paviršiaus bei jo dangos keitimų apribojimai.
FLIGELIS – [vok. Flugel – sparnas] šoninis įtvirtinimo korpusas
FORTAS – [pranc. fort < lot. fortis – stiprus] istorinis gynybinis statinys
– tvirtovės dalis, skirta ilgai žiedinei gynybai visiškoje apsuptyje, paprastai sujungtas su gretimais įtvirtinimais. Naudotas įvairiose gynybos sistemose: bastėjinėje, bastioninėje, žnyplinėje, o ypač poligonalinėse žiedinėse tvirtovėse. Skirstomi į kompaktiškus ir išsiplėtusios, pagrindinius, tarpinius ir jungiamuosius, artilerijos ir pėstininkų, pagal profilius – į vienapylimius ir dvipylimius.
FORTIFIKACIJA – [ lot. fortificatio – įtvirtinimas] žemės paviršiaus pritaikymas gynybai ir tam tikrų įtvirtinimų įrengimas. Fortifikacinis pastatas – karo inžinerijos gynybinis statinys, įtvirtinimas.
FOSA – [pranc. fossé] įgilinta kliūtis, įrengta prieš gynybos liniją. Gali būti stačiakampio, trapecijos ar trikampio formos pjūvyje, sausa ar užpilta vandeniu (gynybinis griovys).
GYNYBOS LINIJA – įtvirtinta fronto atkarpa (pvz.: žemės pylimas), kurios kraštai remiasi į natūralias kliūtis arba į specialius įtvirtinimus.
Charakteringa lauko gynybai. Kai kada sustiprinta baterijomis. Gali būti ištisinė ar nutrūkstanti.
GYNYBINIS PYLIMAS – [pranc. rempart] gynybinis įrenginys, kartu tarnaujantis kaip kliūtis, ir kaip viena gynybinio objekto apvado profilio dalis. Kartu jis yra gynybos linija. Jis visada jungiasi su fosa (gali būti iš akmenų, rastų-žemės, žemės ir kt.).
KAPONIERIUS – [pranc. caponiere] 1. Sausame tvirtovės griovyje įrengtas akmeninis skliautuotas statinys, neaukštesnis negu fosos išorinis šlaitas, iš korio išilgai apšaudomas tas griovys. 2. Įtvirtinto rajono kazematas su artilerijos pabūklu šaudyti į priešo sparną. Gali būti didieji, mažieji, pavieniai, dvigubi, užnugario ir kt. kaponieriai.
KAZEMATAS – [pranc. casemate < it. casamatta] Atspari gynybinio statinio patalpa, sauganti nuo artilerijos sviedinių ir bombų.
KONTRESKARPINĖ SIENA – [pranc. contrescarpe] prieššlaitinė siena ( siena esanti kitoje pusėje priešais fosos šlaitą.
LIUNETAS – [pranc. lunete] iš užnugario atviras, pusmėnulio formos lauko įtvirtinimas suformuotas iš žemės.
PANDUSAS – [pranc. pente douce – nuožulnus šlaitas] nuožulnuma tarp skirtingo aukščio pylimų.
POLIGONALINĖ SISTEMA – [pranc. poligone] istorinio gynybinio statinio formavimo principas naudojant kaponierius ir tiesias bei laužytas į išorę gynybines sienas. Poligonalinio tipo buvo Kauno tvirtovė.
POTERNA – požeminė galerija
REDUTAS – [pranc. redute] istorinėje fortifikacijoje nedidelis uždaras lauko gynybinis objektas, dažniausiai įrengiamas apkasų, gynybinių linijų kampuose (suformuotas iš žemės, ar kt.)
Kauno fortai
Sudare : Ic klases mokinys P. Nagys, 2002
[pic]
[pic]
Generalinis planas: Kauno tvirtoves generali- nis planas 1893
lapkricio 18
[pic]
[pic]
I asis fortas iš paukščio skrydžio II asis fortas iš paukščio skrydžio
[pic]
[pic]
III asis fortas iš paukščio skrydžio IV asis fortas iš paukščio skrydžio
[pic]
[pic]
V – asis fortas iš paukščio skrydžio VI –
asis fortas iš paukščio skrydžio
[pic]
[pic]
VIII asis fortas iš paukščio skrydžio IX –
asis fortas iš paukščio skrydžio
[pic]