KABANTIEJI BABILONO (SEMIRAMIDĖS) SODAI

Kabančiuosius sodus pastatė Babilonijos karalius Nabuchodonosoras savo žmonai, Medijos princesei. Medijos princesė augmenijos neturinčiame Babilone ilgėjosi tyro oro ir medžių ošimo.
Babilono statytojų įrengti sodai buvo keturaukščiai. Aukštų skliautus rėmė 25 metrų ilgio kolonos. Aukštų platformos, sudėtos iš plokščių akmens luitų, buvo išklotos meldų sluoksniu, užlietu asfaltu ir uždengtu švino lakštais, kad vanduo neprasiskverbtų į žemesnįjį aukštą. Ant tokio pagrindo buvo užpiltas žemių sluoksnis tokio storio, kad ten galėjo augti dideli medžiai. Terasomis kylančius aukštus jungė platūs nuolaidūs laiptai, iškloti spalvotomis plytelėmis. Vaandenį tiems sodams laistyti iš Eufrato ištisą dieną sėmė šimtai vergų, sukdami didžiulį vandens keliamąjį ratą, kuris kėlė vandenį odiniais kibirais. Sodai buvo atsukti į šiaurės vakarus, iš kur pūtė vėsus vėjas.
Beje, keisto istorinio atsitiktinumo dėka, Medijos princesės vardas buvo sumaišytas su kitos, Asirijos valdovės, vardu, ir dabar Babilono sodai žinomi ir kaip Semiramidės sodai.
Kabantieji sodai greit sunyko, nes nutrūko vandens tiekimas iš Eufrato. Vėliau potvynis išardė kolonas, padarytas iš nepakankamai išdegto molio plytų. Šiandien Babilone yra likusi rausvo molio kalva, piilna plytų nuolaužų ir koklių skeveldrų, laikoma Semiramidės sodo likučiais.

——————————————————————————–

Leave a Comment