Jonas Vailokaitis gimė 1886 m. birželio 25 d. Šakių apskrityje, Sintautų valsčiui, Piktžirnių kaime.
1908 m. baigė Peterburgo prekybos ir pramonės institutą, grįžo į Lietuvą. Tarnavo Marijampolės “Žagrės” kooperatyve.
1912 m. su kunigu broliu Juozu Kaune įkūrė “Brolių Vailokaičių ir bendrovės” banką nusigyvenusių bajorų dvarams supirkti, juos parceliuoti ir išsimokėtinai parduoti lietuviams.
Pirmojo pasaulinio karo metais dėl lietuviškos veiklos okupacinės valdžios kalintas, vėliau laikytas policijos priežiūroje.
1917 m. rugsėjo 18-22 d. Lietuvių konferencijoje išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
1919 m. kartu su broliu Juozu įkūrė Ūk
kio banką ir buvo jo vadovas. 1920 m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą, Valstybės finansų ir biudžeto komisijos pirmininkas.
Vienas “Maisto”, “Metalo” akcinių bendovių steigėjų ir dalininkų, nuo 1937 m. – “Metalo” valdybos pirmininkas. Įkūrė Palemono plytinę, prekybos “Eksporto ir importo” akcinę bendrovę. 1925 m. išrinktas Lietuvos banko tarybos nariu, 1937 m. – “Urmo” bendrovės pirmininkas bei bankininkų atstovas Prekybos ir pramonės rūmuose.
1940 m. pasitraukė į Vokietiją.
Lietuvos krikionių demokratų partijos narys.
1927 m. vienas Lietuvos aeroklubo steigėjų.
Mirė 1944 m. gruodžio 16 d. Blankenburge (Vokietija)
Kai kalbama ar raoma apie valstybės atkūrimą, dažniausiai minimi politikai ir kariai, ne
es jų atlikti darbai yra labai reikšmingi ir labiausiai pastebimi. Tačiau valstybiniame gyvenime yra svarbios ne tik politinė ir karinė veikla, bet ir ūkinė. Atkuriant nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, ūkinė sritis buvo ypač svarbi, 120 metų, Lietuvą okupavus carinei Rusijai, jos finansai, pr
Tad Lietuva nepriklausomą gyvenimą pradėjo visiškai nualinta ir be ūkinių išteklių. Užsienio valstybės net netikėjo, kad tokia valstybė iš

A norėčiau supažindinti su vienu iš žymiausių Lietuvos laikotarpio veikėju Jonu Vailokaičiu.
Nepriklausomybės laikais jis išsiskyrė iš kitų didžiųjų veikėjų ypač tuo, kad ūkinėje srityje atliko daug reikalingų ir naudingų darbų: su broliu Juozu įsteigė banką, kelias pramonės įmones, eksportavo maistą. Visa tai buvo labai naudinga atsikuriančiam kratui.
Iki nepriklausomybės atgavimo, net ir jos pradžioje, lietuvoje beveik visų pramonės bei prekybos įm

Jonas Vailokaitis gimė gausioje ir turtingoje ūkininkų Motiejaus ir Petronėlės Vailokaičių šeimoje. Penki sūnūs ir trys dukros. Brolis Juozas tapo kunigu, brolis Pranas, baigęs teisės mokslus ir pradėjęs Kaune advokatauti, 1921 m. mirė. Likę šeši – Jonas, Antanas, Viktoras, Ona Užupienė, Agota Švilpienė, Petronėlė Račiūnienė sukūrė šeimas ir užaugino 33 vaikus. Visi jie ūkininkavo Šakių apskrityje, išskyrus kunigą ir Joną, kurie tapo žinomais nepriklausomos Lietuvos kūrėjais. Per visą gyvenmą broliai ėjo drauge, vienas kitam padėdami.
Jonas Vailokaitis suvokė, kad Lietuvai svarbu ne tik atgauti npriklausomybę, bet ir padėti jai ekonominius pagrindus. Iki tol beveik visos Lietuvos pramonės, prekybos įmonės priklausė rusams, žydams, lenkms, svetimtaučiams priklausė ir beveik visi dvarai. J. Vailokaičio sumaniai vadovaujamas Marijampolėje įsikūręs kooperatyvas “Žagrė” smarkiai sustiprėjo. “Žagrės” sindikatas užsiima prekyba. Jisai stengiasi ištraukti lietuvių prekybą iš svetimtaučių rankų. Nelengvas tai buvo darbas. Jonas Vailokaitis, kad didžiausias šalies gėrybių ir darbų pelnas pereina į svetimtaučių rankas – dėl to jie tu
Broliai Juozas ir Jonas Vailokaičiai bei J. Totoraitis 1912 m. Kaune įkuria savo vardo prekybos ir pramonės bendriją, kurios svarbiausias tikslas – sukaupti kapitalo. Bendrija pasiskelbė, kad “perka ir parduoda dvarus iš sykio arba dalimis; tarpininkauja juos parduodant ir užstatant paskolas įstaigose; tarpininkauja ūkininkams perkant žemę, išsimokėtinai perleidžia dvarus lietuviams.” Bendrovei vadovavo Jonas Vailokaitis.
Jonas mokslus ėjo brolio kunigo Juozo padedamas. Jis, baigęs Petrapilio prekybos ir pramonės institutą, 1908 m. grįžo į Lietuvą.
Prasidėjus pirmajam pasauliniui karui brolių keliai išsiskyrė: kunigas Juozas Vailokaitis turėjo evakuotis į Maskvą, vėliau į Petrapilį. Rusijoje kunigas tampa aktyviu lietuvių veikėju. Į Vilnių kunigas grįžo 1918 m. pabaigoje. Prasidėjus karui, Jonas iš Lietuvos neišvyko. Jonas Vailokaitis aktyviai dalyvavo lietuvių veikloje nepriklausomybę atgaunant; per karą , kada vokiečiai buvo okupavę Lietuvą, jis sėdėjo kalėjime, vėliau buvo išsiųstas iš Kauno ir atidžiai policijos saugojamas, kaip politinis nusikaltėlis (vokiečiams). 1917 m. irinktas į Valstybės tarybą ir joje dirbo, iki susirinko Steigiamasis Seimas. 1918 m. vasario mėnesį 16 d. drauge su kitais Valstybės Tarybos nariais pasirašė nepriklausomybės paskelbimo aktą. Bolševikams miestą okupavus kunigas Juozas Va
Didelis Vailokaičių indėlis pertvarkant ir kitas Lietuvos ūkio šakas. Pirmiausia jie ragino vyriausybę plėsti gamybą, kuri nereikalavo įsivežti žalių ir kuriai užteko specialistų. Tai maisto pramonė, žemės ūkis. Apie 1922 m. ūkininkai atsigavo, ėmė gaminti produktus eksportui. Visame krašte imtos statyti pieninės, mėsos perdirbimo įmonės. 1923 m. pavasarį Vailokaičiaiįkūrė Lietuvos kiaušinių ir valgomųjų daiktų eksporto akcinę bendrovę “Maistas”, vėliau pobūdis truputį pasiketė. “Maistas” siekė kelti Lietuvos gyvulių ir paukščių ūkį bei gerinti gyvulių ir paukščių veislę, steigiant pavyzdinius ūkius.
Vailokaičiai padėjo įkurti žemės ūkio kooperatyvų bendrovę “Lietūkis”.
Apie 15% gautojo pelno Vailokaičiai skirdavo labdarai. Ypač daug lėšų tekdavo studentų stipendijoms, Kauno universitetui. Vaduojant Klaipėdą vėlgi į pagalbą atėjo Ūkio bankas. Jis siuntė sukilėliams pinigų, maistą. Taip pat ir kitose srityse jaučiamas noras kur tik galima ir kaip galima lietuviams padėti. Ūkio bankas nori, kad jauna atgimstanti Lietuva kuo greičiau galėtų susilaukti daug šviesių, išėjusių aukštuosius mokslus žmonių, kurie galėtų dirbti Lietuvai ir savo darbu ją stiprinti. Šalia labdarystės Ūkio bankas deda visas pastangas, kad Lietuvos ūkis kuo geriausiai galėtų stipriai pakilti.
1940 m. vasarą TSRS okupavus Lietuvą, Jonas Vailokaitis su šeima pasitraukė į Vokietiją . Brolis Juozas trauktis atsisakė. Okupantai nacionalizavo visas Vailokaičių įmones, turtą, butą, palikdami vos vieną kambarį, kurį po poros savaičių taip pat atėmė. Juozas Vailokaitis apsigyveno brolio Viktoro namelyje Žemaičių gatvėje, įsidarbino mokytoju pradžios mokykloje. 1941 m. birželio 14 d. kunigą Juozą Vailokaitį suėmė ir ištrėmė į Altajaus kraštą. Į Lietuvą grįžo 1944 m., į Paštuvą. Mirė – 1953 m. rugpjūčio 5 d.
Jonas Vailokaitis, pasitraukęs iš TSRS okupuotos Lietuvos, kurį laiką gyveno Berlyną, po to persikėlė į Vidurio Vokietiją.
Jonas Vailoakitis kritikai vertino A. Smetoną ir jo vykdomą politiką. Svajojo, kad karo ir jis, Vailokaitis, daugiau skirs nepriklausomai demokratinei Lietuvai kurti. Bet nesulaukė karo pabaigos – mirė 1944 m. grudžio 16 d. Palaidotas Blankenburge.
Palaikai pargabenti į “Petrašiūnų” kapines.