OFICIALUS PAVADINIMAS – Italijos Respublika (Repubblica Italiana). Sostinė – Roma (Roma); Italijos sostinė nuo 1871m.
GEOGRAFINĖ PADĖTIS – Apeninų pusiasalis, primenantis ilgą batą, bei Sicilijos, Sardinijos ir mažesnės salos Viduržemio jūroje; kranto linijos ilgis apie 7500 km, šalies ilgis iš šiaurės į pietus 1140 km; priskiriama Pietų Europai. Krantus skalauja Viduržemio jūros sudedamosios dalys: rytuose – Adrijos ir Jonijos jūros, Venecijos, Triesto ir Taranto įlankos, Venecijos lagūna, vakaruose – Ligūrijos ir Tirėnijos jūros, Genujos įlanka.PLOTAS – 301277 km2 (kitais duomenimis 301302 arba 301311 km2); Italijos šiaurėje – Ligūrijos, Pajūrio, Kotijos, Grajo, Peninų, Leponto, Sergamo, Dolomitų, Karnijos ir Julijos Alpės; Aostos, Fiemės ir Gardenos tarpukalnių slėniai; Po lyguma (Lombardijos ir Venecijos žemumos) – „šalies aruodas”; viduryje ir pietuose – Apeninų kalnai, pakrantėse – lygumos (Marema – pakrantės lygumos, dažnai užpelkėjusios nuo Arno upės žiočių iki Neapolio įlankos, čia auginami ryžiai), kalnuotos ir vulkaninės salos – pietuose.DIDŽIAUSIOS SALOS: Sicilija 25426 km2 , Sardinija 23813 km2 , Elba 223 km2 ( Napoleono tremties vieta 1814-1815m.), Liparų salos (Isola Lipari) 114 -17 vulkaninių salų, Strombolio ir Vulkano ugnikalniai; Kaprio sala (Isola di Capri) – Žydroji grota, Monte Kristo sala (Isola Montecristo; A.Diuma „Grafas Montekristas”), Pantelerijos sala (Isola di Pantelleria) – pusiaukelė tarp Sicilijos ir Tuniso.
KLIMATAS – didžiojoje dalyje Viduržemio jūros (mediteraninis) , subtropikų Sicilijoje, subnivalinių pusdykumių ir alpinių pievų Alpėse; vid. oro temperatūra sausį ir liepą (°C , kritulių kiekis mm): Milanas +1 ir +24 (880), Venecija +3,5 ir +24 (725), Genuja +7,5 ir +24,5 (1180), Roma +8 ir +26 (740), Neapolis +9 ir +25,5 (915), Ragūza +12 ir +28 (450); karštas ir sausas vėjas sirokas Pietų Italijoje ir Sicilijoje sukelia dulkių audras; dėl aukštos temperatūros rugpjūtis – atostogų mėnuo (atostogauja ir parlamentas).
DIRBAMA ŽEMĖ užima 30, miškai ir krūmai 22, pievos ir ganyklos 16, sodai ir vynuogynai 10 proc. šalies teritorijos.AUGALIJA yra tipiška mediteraninė, plačialapiai ir spygliuočiai miškai prieškalnėse: ąžuolai, bukai, kaštonai ir europietiški maumedžiai, itališki kiparisai, europietiški bukmedžiai, Viduržemio jūros kadagiai, itališkos pušys.
STICHINĖS NELAIMĖS. Vulkanai (ugnikalniai) – žodis „vulkanas” – nuo Vulkano (Vulcano) salos, veikiantis ugnikalnis 499 m aukščio. Trims iš penkių svarbiausių ugnikalnių tipų pavadinimus davė Italija: Strombolio, Vulkano ir Vezuvijaus. Žymiausi ugnikalniai (aukštis m): Etna Sicilijoje 3350 (aukščiausias Europoje; žymiausi išsiveržimai 1669, 1928, 1947, 1974, paskutiniai 1983, 1992 ir 1993), Vezuvijus (Vesuvio) Apeninuose 1277 (žymiausi išsiveržimai – 1872, 1906, 1944), Strombolis Liparų salose 926 (vadinamas „Viduržemio švyturiu”, paskutiniai išsiveržimai 1971, 1975, 1992 ir 1993). Žemės drebėjimai – subdukcijos zona Sicilijoje ir Pietų Italijoje; didžiausi žemės drebėjimai: 1908 – sugriauta Mesina Sicilijoje, 85 tūkst. žuvusiųjų; 1915 – Avecanas (Avezzano) Abrucyje, 30 tūkst. žuvusiųjų; 1980 – Neapolis, 2,7 tūkst. žuvusiųjų. Nuošliaužos ir potvyniai – Arno upės potvyniai 1333, 1557, 1884 ir 1966 – apsemiama Florencija ir šimtai gyvenviečių; Po upės potvyniai – apsemiama Venecija; 1963 – nuošliauža Vajonto užtvankoje, purvo ir akmenų banga, 2 tūkst. žuvusiųjų.GEOGRAFINIAI EKSTREMUMAI. Ilgiausios upės (km): Po 668, Adidžė (Adige) 410, Tiberis (Tevere) 405; didžiausi ežerai (km2): Garda (Lago di Garda) 370, Madžorė (Lago Maggiore) 212, Komas (Lago di Como) 146, Trazimenas (Lago Trasimeno) 129; aukščiausios viršukalnės (m): Monblanas 4807 – aukščiausia Vakarų Europoje (Prancūzija-ltalija), Monte Roza arba Diufūras (Pic Dufour) 4634 (Šveicarija-ltalija), Liskamas (Liskamm) 4527 (Šveicarija-ltalija), Materhornas (Matterhorn) 4478 (Šveicarija- Italija), Gran Paradizas (Gran Paradiso) 4061; aukščiausia užtvanka Vajontas (Vayont) 265 m; ilgiausi geležinkelio tuneliai km: Simplonas 19,8 (Šveicarija-ltalija, ilgiausias Europoje), Apeninų 18,5 (Bolonija – Florencija); ilgiausias autotunelis km: Monblano 12,1 (Prancūzija -Italija, 2 vieta pasaulyje).ITALIJOS GIMIMAS. Risorgimento (pažodžiui – “atgimimas”) – kova už Italijos susijungimą nuo XIX a. pradžios; karbonarijai, „Jaunoji Italija”, Džuzepe Mazinis ir Džuzepe Garibaldis. Susijungimo procesas: 1859 – Austrija neteko Lombardijos, Lombardija (kaip ir Piemontas) tampa Sardinijos dalimi (dažnai buvo vadinama Piemontas ir Lombardija); 1860 – po plebiscito prie Piemonto ir Lombardijos prisijungė Toskana, Parma, Modena ir Romanija; po Dž. Garibaldžio žygių prijungtos Sicilija, Neapolis, Umbrija ir Markė; 1861 03 17 – Italijos valstybė, Sardinijos karalius Viktoras Emanuelis (Vittorio Emanuele) II tampa pirmuoju susijungusios Italijos karaliumi; 1866 – po Austrijos ir Prūsijos karo Italijai atiteko Venecija ir Mantuja; 1870 – Italijos kariai užima Romą. Kolonijiniai karai – užgrobė Somalį (1889), Eritrėją (1890), Libiją (1912).ISTORIJOS ŽINIOS. 2000-1000 pr. Kr. – italų gentys lotynai, ligūrai, keltai, umbriai; 900-396 m. pr. Kr. – etruskai, Etrurija dabartinės Toskanos teritorijoje; 753 m. pr. Kr. – legendinis Romulas įkuria Romą, miestas ant septynių kalvų (Palatinas, Kapitolijus, Eskvilimas, Viminalis, Kvirinalis, Celijus, Aventinas); 264-241, 219-201 ir 149-146 m. pr. Kr. – trys Pūnų karai, Romos imperijos augimas; 100-44 m. pr. Kr. – Julijus Cezaris – karaliaus, „imperatoriaus” sinonimas; 27 m. pr. Kr. – Romos imperatorių dinastijos pradininkas Cezaris Augustas, krikščionybė; 395 – Vakarų Romos ir Rytų Romos (Bizantijos) imperijos; 476 – germanas Odoakras (Odoacer) tampa Italijos karaliumi; 826-827 – arabai nukariavo Siciliją ir Sardiniją; 962 – vokiečių karalius Otas (Otto) įkuria šv. Romos imperiją; 1271-1292 – Marko Polo iš Venecijos kelionė ir gyvenimas Kinijoje. 1325-1527- renesansas (Dantė, Petrarka, Bokačas, Džotas), renesanso centras Florencijoje (Mikelandželas, Bramantė, Rafaelis, Berninis), 1503 – Leonardo da Vinčio „Mona Liza”. 1600 – Dž. Brunas sudegintas kaip eretikas; 1633-1642 – inkvizicijos kalinys Galilėjus Galilėjas; 1798-1814 – Napoleonas nukariauja Italiją; 1814-1815 – Sardinijos ir Dviejų Sicilijų Karalystės, Popiežiaus valstybė, Modenos, Parmos, Lukos, Toskanos hercogystės, Lombardija ir Venecija atitenka Austrijai; 1922-1945 – Benito Musolinio (Dučės) fašistinė diktatūra – Hitlerio bendražygis, partizanų nužudytas prie Komo ežero; 1900-1946 – paskutiniojo Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio III valdymo metai; 1946.06.02 – respublikos paskelbimas (nacionalinė šventė – švenčiama pirmą birželio sekmadienį; „už” respubliką balsavo 54, „už” monarchiją 46 proc. rinkėjų); 1954 – grąžintas Triestas; 1960 – Romos vasaros olimpinės žaidynės; 1978 – „Raudonosios brigados” nužudo buvusį premjerą Aldo Morą; 1972-1973, 1976-1979 ir 1989-1992 – septyniskart premjeras Džulijas Andreotis; 1993 – rinkimų reforma; 1994 sausis – šalies prezidentas paleido dvejus parlamento rūmus (ketvirtadalio parlamentarų veiklą tiria kovos su mafija tarnyba).ETNINĖ IR RELIGINĖ SUDĖTIS. Etninė sudėtis (proc.): italai 94,5, sardinai 2,5 (vietinių genčių Sardinijos saloje bei užkariautojų punų, romėnų, vandalų, bizantiečių ir arabų palikuonys), retoromanai 1 (Alpių tautos friūliai ir ladinai), tiroliai 0,5 (Pietų Tirolyje Austrijos pasienyje, laikomi austrais), franko-provansalai 0,3 (Prancūzijos pasienyje), albanai (Pietų Italijoje, XV-XVII a. pabėgėlių nuo Osmanų jungo palikuonys) vien 18 tūkst. pabėgėlių 1991 rugpjūtį, slovėnai ( Slovėnijos pasienyje). Religinė sudėtis (proc.): katalikai 83, protestantai 1, netikintys ir ateistai 15.ITALAI PASAULYJE. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios emigracija į Ameriką, po Antrojo pasaulinio karo į Europą; daug vykstančių kasdieniam darbui į Šveicariją; pasaulyje gyvena apie 67 mln. italų (įskaitant sardinus) (proc.): Italijoje 83, JAV 7,5, Argentinoje 2, Prancūzijoje 1,8, Kanadoje 1,2, Australijoje ir Brazilijoje po 1, Vokietijoje 0,8, Šveicarijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Venesueloje; dar apie 15 mln. Amerikos gyventojų save laiko italų kilmės. MIESTAI. Miestų gyventojų dalis (proc.): 1981 – 66, 1991 – 69. Didžiausi miestai (mln. žmonių 1981 ir 1991): Roma 2,83 ir 2,69, Milanas (Milano) 1,63 ir 1,37, Neapolis (Napoli) 1,21 ir 1,05, Turinas (Torino) 1,10 ir 0,96, Palermas (Palermo) 0,70 ir 0,74, Genuja (Genova) 0,76 ir 0,67, Bolonija (Bologna) 0,46 ir 0,41, Florencija (Firenze) 0,45 ir 0,40, Katanija (Catania) 0,38 ir 0,33, Baris 0,37 ir 0,35, Venecija (Venezia) 0,33 ir 0,31, Mesina (Messina) 0,27 ir 0,28, Verona 0,26 ir 0,26, Tarantas (Taranto) 0,25 ir 0,23, Triestas (Trieste) 0,24 ir 0,23, Paduja (Padova) 0,23 ir 0,21, Kaljaris (Cagliari) 0,22 ir 0,20, Brešija (Brescia) 0,20 ir 0,20. Didžiausios aglomeracijos (mln. žmonių 1991): Milanas 3,95, Roma 3,65, Neapolis 3,15, Turinas 2,25, Palermas 1,25, Genuja 1,00.POLITINĖS ŽINIOS. Narystė tarptautinėse organizacijose: G-7 (penktoji pagal potencialą), NATO 1949, Europos Taryba 1949, JTO 1955, Europos Sąjunga 1957, OECD 1960; Vakarų Europos Sąjunga, ESBO. Italija padengia 4,29 proc. JTO biudžeto išlaidų, Romoje yra FAO būstinė. Parlamentinė demokratinė respublika; veikia 1948 Konstitucija; valstybės vadovas – prezidentas, renkamas septyneriems metams parlamento ir 58 regionų atstovų (1985-1992 Frančeskas Kosiga – Francesco Cossiga, nuo 1992 Oskaras Luidžis Skalfaras – Oscar Luigi Scalfaro (gim. 1918, sumažino vyriausybę nuo 30 iki 26 ministrų, našlys nuo 1944, užaugino dukrą)); dvejų rūmų parlamentas: Deputatų rūmai (Camera dei Deputati), 630 deputatų ir Respublikos senatas (Senato della Repubblica), 315 renkamų senatorių, 5 senatoriai iki gyvos galvos, 2 senatoriai – buvę prezidentai; parlamentarai renkami penkeriems metams; dažnos vyriausybės krizės – „nestabilus stabilumas”, 52-oji, 53-ioji ir 54-oji vyriausybės pokario laikotarpiu. Ministrai pirmininkai: 1993-1994 Karlas Kiampis (Carlo Ciampi, nepriklausė politinėms partijoms); 1994 04-1995 Silvijas Berluskonis (Silvio Berlusconi, „Forza Italia” – „Pirmyn, Italija” lyderis, jam priklauso 3 televizijos kompanijos, kino teatrai, parduotuvės, futbolo klubas „Milanas”) nuo 1995 01 Lambertas Dinis (Lamberto Dini).MAFIJA. XVIII a. pabaigoje slapta Sicilijos valstiečių organizacija; XX a. pradžioje Italijoje ir kitose šalyse (ypač JAV) monopolizavo nusikalstamą verslą, prasiskverbė į politikos sferą. Žodis „mafija” dažnai reiškia bet kokį organizuotą nusikalstamumą. Italijos mafijos: Sicilijos Cosa Nostra, Kalabrijos ir Kampanijos Ca-morra, Neapolio Ndrangheta, Apulijos Sacra Corona Unitą. 1992 išleistas antimafijos įstatymas, įvykdoma operacija „Leopardas” – suimti aukščiausieji mafijos vadovai (Cosa Nostra šefas – capo dei capi Salvatorė Riima ir kiti).
TURIZMAS. Užsienio turistų skaičius Italijoje užima 3 vietą pasaulyje (proc.): šveicarų 20, vokiečių 18, prancūzų 17, austrų 11. Turizmo įžymybės: Venecija, Florencija, Kaprio sala, Pizos kampanilė – „Griūvantis bokštas”, Roma (Triumfo arka, Koliziejus, Panteonas, Kapitolijus, Vatikano valstybė-miestas), Verona (amfiteatras), Milanas (tarptautinė mugė „Fiera di Milano”, operos teatras „La Scala”, Milano fondų birža). Italijos Rivjera – Viduržemio jūros pakrantė nuo Prancūzijos sienos (Riviera di Ponente) ir nuo Genujos iki Specijos (Riviera di Lente). Italija garsėja savo San Remo festivaliais. Žiemos turizmas Alpėse (Kortina Ampecas – 1956 Žiemos olimpiada), Meranas, Alpių ežerai.ITALIŠKAS VYNAS. Gamyba (mln.t): 1980 – 8,0, 1990 – 5,5, 1992 – 6,4 (2 vieta pasaulyje; 22 proc. pasaulinės gamybos) ir eksportas (mln.t): 1990 – 1,3, 1992 – 1,25 (pirmoji vieta pasaulyje; 27 proc. pasaulinės gamybos). Garsiausi vynai: kianti („Chianti”), barbera („Barbera”), činzanas („Cinzano”), martinis („Martini”), maršala („Marsala”), žymusis antikos Opinijaus vynas, Perudžos (Perugia) likeris, Be-nevento likeris – „strega”, Asčio (Asti) provincijos vynas Piemonte ir Mesinos bei Trapanio vynas Sicilijoje.ŠEIMA Italams šeima — svarbiausias gyvenimo dalykas, nuolatinė vienybės ir tradicijos versmė. Galbūt tokiu tvirtu ramsčiu ji tapo iš būtinybės, stengiantis išlikti sūkuringose Italijos istorijos bangose, veržiantis svetimoms kultūroms, vykstant regioniniams konfliktams ir pasauliniams karams, valdant nepastovioms vyriausybėms. Galbūt iš tokios šeimos sampratos kilo posakis campanilismo (pažodžiui – „ištikimybė savo varpinei”), tai yra įsitikinimas, jog savi namai geriausi. Žmogaus visuomeninė padėtis priklauso ne nuo jo turto, bet nuo kilmės (šeimos biografijos faktų) ir klasės, todėl pakeisti savo padėtį visuomenėje beveik neįmanoma. Nelabai seniai, ypač žemdirbių gyvenamuose pietuose, senelė, senelis, vaikai, jų vaikai ir visi jų artimieji gyveno po vienu 500 metų amžiaus terakotos stogu. Visai šeimai su artimaisiais vadovavo seniausias vyras “il padrone”, kuris uždirbdavo duonai, o motina likdavo virtuvėje, kad ją iškeptų. Tokia šeimos sandara tik iš pirmo žvilgsnio atrodė patriarchalinė. La padrona di casa, vyriausia amžiumi moteris, buvo tikrasis užkulisinis valdytojas: visi šeimos uždirbti pinigai suplaukdavo pas ją, ir ji juos paskirstydavo. Tačiau viešumoje iš pagarbos ji visada nusileisdavo savo vyrui. Kaip sakoma, “in casa non c’è pace quando gallina canta e gallo tace” (Nėra tvarkos namie, kai višta kudakuoja, o gaidys tyli.) Šiandien norma tapo „branduolinė” šeima (žmona, vyras ir vaikai). Tačiau net ir mažesnio pavidalo italų šeima išlieka patvaresnė nei jos analogas kitose Vakarų šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Manoma, kad benamystė yra amerikiečių liga, irstančios šeimos požymis. Padori italų šeima pasirūpina, kad nė vienas, turintis jų kraujo, nesivalkiotų po piazza (aikštę), ištiesęs ranką (prašydamas išmaldos).REGIONINIAI SKIRTUMAIKurioje srityje begyventų, italai yra kilę iš senovės etruskų, kurie atsirado maždaug 750 m. pr. Kr. ir garsėjo kaip amatininkai, muzikantai, jūrų keliautojai, kariai, pirkliai ir kalnakasiai, išgaunantys iš žemės vertingųjų vario, švino ir geležies rūdų. Mokslininkai neturi tikrų žinių, iš kur jų civilizacija atsirado, bet mano, jog didelę įtaką jiems padarė graikai. Etrūrijai žlugus, valdžią paėmė romėnai. Ankstyvosios Romos valstybės gentys padėjo Italijos sritinio separatizmo pamatus, nes skiriamosios geografinės sąlygos skatino atskirumą. Dabar šalyje yra dvidešimt oficialių autonominių sričių su savo mokesčių sistema ir įstatymais (nors kiekviena sritis priklausoma nuo Romos centrinės valdžios), su savo dialektais, valgiais, architektūra, geografija ir istorija. Keliaudamas iš srities į sritį jautiesi tarsi kirstum kitos šalies sieną. Be viso to, iš tikro yra dvi Italijos: pramoninė bei komercinė Šiaurė ir neišvystę žemės ūkio Pietūs (Medzodžiornas). Šie du regionai visad tarpusavyje varžėsi. Jeigu vieną šimtmetį sieniečiai sukurdavo architektūros stebuklą, florentiečiai buvo priversti juos pralenkti kitą šimtmetį. Taip kiekviena sritis kėlė savo kultūros lygį, ir tai buvo naudinga pasauliui. Gebėjimas įgyti pranašumą būdingas Italijos sritims ir net provincijoms bei miestams tiek praeityje, tiek dabar. Lombardijoje įsikūrusi Beretta galbūt yra seniausia giminės valdoma auksakalystės (nuo 1526 m. smulkių šaunamųjų ginklų gamybos) firma pasaulyje, tačiau Gucci, kurios centras Toskanoje, yra viena iš tarptautinių aukšto lygio simbolių. Italas tarp sričių daugiausia mato gastronominio pobūdžio skirtumus. Puikiausi baltieji valgomieji trumai auga Šiaurėje. Milano ossobucco (jautienos su kaulu patiekalas) yra žinomas pasaulyje; dėl fettuccine Alfredo (toks makaronų patiekalas) verta apsilankyti Romoje. Pešto (baziliko, alyvuogių aliejaus ir česnakų padažas, dažniausiai užpilamas ant makaronų) reiškia Genują. Bolonijinis padažas (malta mėsa su pomidorais) reiškia Boloniją. Prosciutto (kumpis) būdingas Parmai. Chianti (kianti, tam tikra vyno rūšis) – Toskanos įžymybė. Atskiriems šalies rajonams būdingi tam tikri tradiciniai renginiai. Pavyzdžiui, Sieną garsina Palio (kasmetinės žirgų lenktynės, kurių dalyviai vilki viduramžių drabužiais ir neša spalvotas vėliavas). Drabužiai yra vienintelis etninis skiriamasis požymis, kuris amžiams bėgant nublanko. Tautiniai sričių kostiumai dabar dėvimi tik per šventes.BENDRAVIMO BŪDASItalai mėgsta fizinį kontaktą. Kalbėdami griebia pašnekovą už rankos, tapšnoja per petį arba per nugarą. Draugai vyrai dažnai apsikabina, ir neretai galima pamatyti verslininką pašnekesio metu laikantį savo kolegą už alkūnės — tuo pabrėžiamas pokalbio slaptumas. Susitikę jus italai prieina visai arti (net jeigu judu vieni stovėtumėte futbolo aikštėje) ir žiūri jums į akis.KALBAPraėjusiame dešimtmetyje Florencijos universitete pagal keitimosi studentais programą viena amerikietė studijavo italų kalbą, kurios pagrindą sudaro Toskanos dialektas, XVI amžiuje pripažintas oficialia literatūrine ir valstybine kalba. Sugrįžusi į Jungtines Amerikos Valstijas, ji nekantriai laukė progos pasikalbėti su savo italų kilmės senele jos gimtąja kalba. Vasaros verandoje, skraidančiųjų jonvabalių apsuptyje, dvi moterys prisitraukė arčiau kėdes ir sėdo pasišnekučiuoti. Nors jaunoji moteris rūpestingai rinko žodžius, iš senelės veido išraiškos netruko suvokti, kad toji jos nesupranta. Pati irgi nesuprato, kas jai atsakoma. Kodėl? Senelė buvo kilusi iš Neapolio ir šnekėjo tik to krašto tarme. Netrukus jos griebėsi gestų kalbos, to įpročio, kuris jau seniai Italijoje atsirado dėl panašių priežasčių. Dėl kalnuotų geografinių sąlygų formavosi atskiros sritys, kiekviena su savita tarme, politika ir kultūra — nuo Pjemonto ir Venecijos sričių šiaurėje iki Kalabrijos ir Sicilijos pietuose (1861 m. Turine pirmajam Italijos parlamentui paskelbus atskirų respublikų nacionalinį suvienijimą, Italija tapo viena valstybe.). Nors televizija tam tikru mastu italų kalbą sunormino, 60 procentų iš beveik 57 milijonų šalies gyventojų tebešneka tarmiškai, o kai kurie kalba tik savo tarme. Dabartinė italų kalba kilusi tiesiogiai iš senovės lotynų (nors kai kurie dialektai atsirado anksčiau už romėnus), ir tas lotyniškas pagrindas padėjo susiformuoti bendrinei kalbai, kuri palyginti yra vienarūšė. Vis dėlto Florencijos ir Romos dialektai daro kalbai didelę įtaką. Kadangi Mussolinis 1922 metais pareikalavo gryninti italų kalbą ir įvedė privalomą šešiametį mokymą (kuris po Antrojo pasaulinio karo buvo prailgintas iki aštuonerių metų), daugelis be savo tarmės mokėsi ir italų kalbos. Bet vyresniosios kartos žmonės, tokie kaip jaunosios moters senelė, jos nesimokė. Jei esate susipažinę su kita kalba, pagrįsta lotynų kalba (pavyzdžiui, prancūzų arba ispanų), arba jeigu mokykloje mokėtės lotynų, tai jums padės. Kaip ir šios kalbos, italų kalba yra galūnių kalba. Parafrazuodami Marką Tveną galėtume pasakyti, kad jeigu išmoksite tarnybinius veiksmažodžius dovere, volere ir potere (turėti, norėti ir galėti) ir galūnes, mokėsite ir italų kalbą. Žinoma, italų kalba nėra tokia paprasta. Tvenas tik norėjo pasakyti, kad veiksmažodžiai ir galūnės — tai kalbos variklis. Daugelis daiktavardžių vartojami su artikeliais, kurie suteikia italų kalbai melodingą ritmą, jie turi būti vienas su kitu suderinti gimine bei skaičiumi. Prie žodžių tvarkos reikia priprasti, kadangi būdvardis paprastai eina po daiktavardžio, kurį jis apibūdina, o veiksmažodžiai dažnai yra sakinio pradžioje arba gale.DRABUŽIAIItalai beveik visomis progomis gražiai rengiasi, ypač Milane, kur vietiniai gyventojai išdidžiai vaikščioja tarsi modeliai iš Italian Vogue — gražūs, liekni ir pasidabinę tokiu 24 karatų aukso kiekiu, kad, regis, reikėtų apsauginių šunų. Tačiau šunų palydą labiau mėgsta prancūzai negu italai. Italai teikia pirmenybę įspūdingoms kaklajuostėms ir saulės akiniams, kurie suteikia paslaptingumo. Jų drabužiai, rankinės, aksesuarai ir apavas visuomet būna pagaminti Italijoje ir visad firminiai: Valentino, Balestra, Cerruti, Versace, Ferre, Lancetti. Verslo žmonės rengiasi konservatyviai: vyrai su kaklaraiščiais, moterys su sijonais, ne su kelnėmis. Džinsus ir spalvingesnius drabužius dėvi vaikai ir paaugliai. Karštu vasaros metu aprangos stiliui duodama daugiau laisvės. Gatvės apdarų margumyne dera ir sandalai prie kostiumų ar suknelių. Keliaudami po Italiją lietingu metu vilkėkite lengvą lietpaltį, jei lankysitės Italijoje žiemą — paltą. Jūsų apranga vertinama pagal kokybę, medžiagą ir stilių. Profesionalams (vyrams ir moterims) derėtų pasirinkti tamsios arba šviesios neutralios spalvos (pagal metų laiką) drabužius iš tropinės vilnos arba šilko ir gero darbo odinį lagaminėlį. Medvilnė laikoma ne tokia dailia medžiaga. Į bažnyčią moterims nedera eiti nuogomis rankomis, vienplaukėms ar su šortais. Vyrai turi nusiimti skrybėlę. Kaimuose vyresnės italės dažnai dėvi juodas suknias ir juodas skaras, juodus batus. Šis apdaras nebūtinai reiškia, kad jos našlės. Tradiciniai regioniniai kostiumai nešiojami tik per šventes.VAIŠĖSValgis visuomet turėdavo didelę reikšmę suvedant žmones. Seniausia žinoma valgių gaminimo knyga Apicius de re Coquinaria buvo parašyta senovės Romos imperijoje. Joje aprašoma viskas nuo sudėtingų užkandžių, rožių žiedlapių vyno ir geriausių būdų trumams arba granatams konservuoti iki daržovių su prieskoniais, stručio troškinio, jūros ežių paruošimo receptų, tuzino įvairių paršiuko ir kiškio patiekalų ir riešutų kremo su medumi gaminimo būdų. Makaronų buvo rasta tarp Pompėjos griuvėsių. 1788 metais agronomas ir epikūrininkas Thomas Jeffersonas vienas keliavo po Šiaurės Italiją. Grįždamas į Paryžių, kuriame jis turėjo JAV pasiuntinio Prancūzijoje pareigas, vežėsi spageti receptą, pagal kurį ketino juos gamintis. (Pirmasis Italijoje prekinės spageti gamybos fabrikas buvo įsteigtas tik 1824 metais.)ŠVIETIMASItalai mano, kad jų valstybės finansuojamos mokymo įstaigos pranašesnės už kitų šalių valstybines ir net privačias, ypač pradinio ir vidurinio lygmens, mokyklas. Nuo ankstyvo amžiaus mokiniai plačiai supažindinami su literatūra ir humanitariniais mokslais, tarp jų ir lotynų kalba. Chroniškas nedarbas irgi atlieka nemenką vaidmenį, skatindamas italus siekti aukštesnio išsimokslinimo. Kai negali rasti darbo, gyvendami su savo šeima, jie ima toliau mokytis, kad įgytų aukštesnį mokslo laipsnį. Mokslas privalomas iki aštuntos klasės. Paskui tik tie mokiniai, kurie išlaikė griežtus kvalifikacinius egzaminus, gali mokytis penkerių metų vidurinėje mokykloje. Baigę vidurinę, mokiniai privalo išlaikyti brandos egzaminą, tuomet gali stoti į koledžą. Švietimo sistemoje nėra magistrantūros ar doktorantūros. Specializuodamiesi baigiamosiose klasėse moksleiviai tiesiog vidurinėje mokykloje įgyja koledžo arba universiteto lygmens humanitarinių mokslų išsilavinimą. Kai 1947 metais septyniolikmetis italas, baigęs vieną vidurinės mokyklos klasę savo šalyje, atvyko į JAV, jis buvo priimtas į Berkelio koledžo pirmą kursą. Šiandien kai kurie italų mokiniai, turėdami tiek pat vidurinio išsimokslinimo, įstoja į Amerikos universitetus. Gabiausi (ir turtingiausi) italai vyksta į užsienį norėdami įgyti magistro ar daktaro laipsnį, nors jų baigiamieji darbai Italijos mokyklose atitinka kitų šalių magistro arba daktaro baigiamuosius darbus, todėl ir dottore (daktaro) titulą italai liberaliai vartoja. Išskyrus Milano katalikų universitetą, plačiai žinomą dėl jo puikaus technologijos fakulteto, Italijoje nėra privačių mokyklų, nors beveik kiekvienas didesnis miestas turi universitetą. Pizos universitetas garsėja savo matematikos ir medicinos fakultetais, Romos universitetas (didžiausia Italijos aukštoji mokykla su 180 000 studentų) — teisės mokykla. XI amžiuje įsteigtas Bolonijos universitetas yra seniausias Europoje ir laikomas vienu geriausiu šio žemyno universitetu.