ISTORINĖ KELIONĖ SENU KELIU IŠ MOLĖTŲ Į GIEDRAIČIUS
Darbo vadovas: S.Laurinavičienė Darbą atliko: Molėtų gimnazijos 1R klasės mokinė Aistė Kviklytė
Molėtai 2001-2002m.m.
Turinys
1. Turinys 2. Įvadas3. Tikslas4. Bijutiškis 5. Didžiokų koplyčia6. Giedraičių A.Jaroševičiaus vid. m-klos muziejus7. Giedraičiai 8. Žymūs Giedraičių giminės atstovai9. Išvados10.Naudota literatūra11.Priedai:• Žemėlapis (kelionės maršrutas)• Nuotraukos• Didžiokų mauzoliejinės koplyčios schema• Ištraukos iš laikraščių
ĮVADAS
Pažvelkime į Lietuvos žemėlapį. Keliai it gyslos išraizgę visą kraštą. Pakelėse – įvairių epochų paminklai. Dauguma Lietuvos kelių eina senomis trasomis, kuriomis sėlino kryžiuočių pulkai grobti mūsų krašto. Daug vietų susiję su liaudies nacionalinio ir socialinio išsivadavimo kovomis, mūsų tautos atgimimo pakilimu XIX a. pab. – XX a. pr. Ir tarpukario nepriklausoma Lietuva. Paminklai mena komunistus pogrindininkus, Tarybinę Armiją, vadavusią Lietuvą iš hitlerinės okupacijos, žuvusius pokario maišatyje ir stalininių represijų aukas. Maga pamatyti, kaip išgražėjo, išsipuošė miestai, miesteliai, žemdirbių gyvenvietės pastaraisiais dešimtmečiais – kokių pėdsakų gimtojoje žemėje palieka mūsų karta.
Tikslas
Supažindinti su seno Molėtai – Giedraičiai kelio istorija. Paruošti medžiagą kelionei iš Molėtų iki Giedraičių senu keliu, kad aplankyti istorinius lankytinus objektus.
Bijutiškis
Bijutiškis – nedidelis bažnytkaimis šiauriniame Stirnos ežero krante. Nuo čia iki Molėtų – 13 km, iki Giedraičių – 10 km. Iki artimiausio bažnytkaimio – Dubingių – 8 km. Bijutiškis yra netoli Vilniaus – Utenos betoninio kelio, todėl jo, bažnytkaimio, geografinę situaciją reikėtų vertinti kaip neblogą: plentas čia pat, ežeras ir jo kalvotos pakrantės šiai gyvenvietei teikia savito grožio. Iš Bijutiškio vieškeliu važiuojantys į Dubingius pamato šiam kraštui būdingą gamtos įvairovę. Vingiuotas kelias, kalvos, pakalnės, iš kairės ir iš dešinės miškai. Vogiuoto kelio dešinėje pusėje Beržos ežeras – pradubęs lovinio tipo (kaip ir Stirna). Netoli Beržos ežero, tarp kalvų, įsispraudė nedidukas Suolelio ežerėlis. Iš jo į Asvejos ežerą teka Melnyčėlės upelis. Neilgas jis – vos 1,2 km, bet koks jo vandens nuolydis – jo vanduo šniokščia akmeningu dugnu ir nukrinta iš 12 metrų. Mažai tokių upokšnių yra Lietuvoje. Markeliškių, Kliukų, Čimbarų, Sabalynės, Gribiškių kaimuose patraukliai kalvota. Čia iki 1993 metų melioratoriai nesausino pelikių, nedirbo jokių darbų, todėl kraštovaizdis natūralus, žmogaus nedaug pakeistas. Kitoje Bijutiškio pusėje, Kreiviškių kaime, yra didelis akmuo – gamtos paminklas. Iš čia į Šiaurę – už kelių šimtų metrų yra betoninis kelias, kiek tolėliau – senasis Vilniaus – Molėtų plentas. Kalvos su aklinomis daubomis, apaugusios mišku. Dar šiauriau, ties kalvynais, ošia Pūsčios miškas su brandžiu ąžuolynu. Jame nemažai raudonlapių ąžuolų. Kelias pamažu leidžiasi žemyn, veda į Giedraičius. Baigiasi miškas, bet ne kalvų kalvelių virtinės. Ties Tumenčiznos kaimu jų lyg ir mažiau. Nuo čia iki Jasiuliškių kaimo ne daugiau kaip kilometras kelio. Jasiuliškių kaimas senas, nykstantis, kaip ir dauguma kitų. Jis dar vadinamas Kaukazu, nes šiame kaime esančios kalvos aukštos, ko gero pačios aukščiausios Molėtų rajone. Kada pirmieji gyventojai įsikūrė Bijutiškio apylinkėse, nežinoma. Piliakalniai, senkapiai rodo, kad labai seniai. Be jau minėto Kamastos piliakalnio, Bijutiškio apylinkėse yra Didžiokų piliakalnis, dar vadinamas Šideikių piliakalniu. Jis yra už 500 m. nuo vieškelio Molėtai – Giedraičiai. Vadinamas Švedų kalnu. Apaugęs storomis pušimis ir eglėmis. Netoli Jasiuliškių yra kalva, Švedkalniu vadinama. Visi šie piliakalniai archeologų netyrinėti.
Rašytiniuose šaltiniuose Bijutiškio vardas minimas jau 1452 m., kai Povilas ir Anastazija Giedraičiai, įruošdami Dubingiuose altariją,jos išlaikymui užrašė Bijutiškio palivarką. Nuo tada Bijutiškio vardas žinomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais ir ne kartą minimas jos dokumentuose. 1478 m. Ona Eiduravičienė čia pastatė pirmąją medinę bažnyčią; ji buvo Dubingių parapijos filija. Kaišiadorių vyskupijos metraštininkas kunigas Nikodemas Švogžlys – Milžinas apie pirmąją Bijutiškio bažnyčią pateikia šiek tiek kitokių duomenų: pirmoji Bijutiškio bažnyčia siekė Vytauto laikus – buvo Dubingių altarija. Stovėjo bažnyčia ant kalnelio atokiau Bijutiškio ežero; jos vieta dabar tenai įžiūrima; jos amžius – 1451-1789m.m. Ona Eiduravičienė Bijutiškio bažnyčiai jie užrašė 7 baudžiauninkus, 9 vergus (šeimynykščius), 3 laukus žemės, 2 pievas, gabalą miško, dešimtinę nuo dviejų laukų pasėlių (išskyrus linus ir daržoves), medaus duoklę, 4 karves su veršiukais, 25 avis, 7 kiaules, 4 jaučius su žagrėm. Stambieji Lietuvos feodalai 15-ame ir vėlesniais amžiais bažnyčiai, vienuolynams užrašinėjo ne tik dvarus ar jų žemės dalį, ne tik baudžiauninkus ir padargus žemiai dirbti, bet ir smukles. Ne karta tokių dovanų gavo Bijutiškio bažnyčia. Našlė Ona Nekrašienė 1494 m. užrašė savo smuklę Bijutiškio bažnyčiai, kad kiekvienas šios bažnyčios klebonas laikytų vikarą, mokėtų per metus po 2 kapas grašių atlyginimo ir kad būtų bažnyčioje atlaikomos 2 mišios: vienerios už sveikatą, o kitos – už mirusius. 1825 m. Bijutiškyje buvo gimęs Mikalojus Giedraitis, išėjęs aukštus mokslus. 1863 m. jis buvo Vilniaus vaivada. Vadovavo 1863 m. sukilimui savo Bijutiškyje – ir nukentėjo: jį ištrėmė į Sibirą, o dvarą konfiskavo. Mirė jis 1894 m. 1789 m. Bijutiškio dvaro savininkas Juozas Valentinavičius buvo sumanęs įsteigti Bijutiškio miestą. Tam reikalui nutiesė gatvę, apsodino ją medžiais ir įrengė parką. Norėdamas pakelti prekybą, statė kai kuriuos pastatus, iš apylinkės ūkininkų supirkinėjo linus ir arkliais juos gabendavo į Rygą. O kad Bijutiškis būtų dar tikresnis miestas iš laukų į centrą perkėlė senąją bažnyčią – altariją. Bet Valentinavičiui neužteko amžiaus baigti miesto kūrimą – nesenas mirė. Po jo mirties Bijutiškis daugiau nebeaugo – nyko. 1871 m. rusai panaikino ir Bijutiškio filiją. Tai padaręs Steblinas–Kamenskis. Kamenskių senelis buvęs katalikas, lenkas, bet priėmė pravoslaviją. Bijutiškio bažnyčią sugriovė, išardė rūsius, išėmė karstus ir toje pačioje vietoje pastatė naują cerkvę. Prie cerkvės buvo stačiatikių kapinės. Iš senųjų laikų išliko tik dvaro parkas, kuriame auga šimtamečių medžių – milžinų, iš kurių minėtina labai stota tuopa ir kelios maumedžių grupės. Parke buvo maža koplytėlė ir keletas antkapių – paminklų su įrašais Steblino-Kamenskio pavardės įrašu. Seni žmonės apie Bijutiškio praeitį žino daug padavimų. Paskutinieji pasakojimai siekia rusų caro laikus. Pagal tuos pasakojimus čia gyvenosi kažkuri rusų didikų šeima net paties caro giminė („tikras slaptas patarėjas“) ar senatorius. Vilniaus generalgubernatorius ar kuris kitas aukštas rusų pareigūnas Bijutiškį buvo pavertęs savo vasaros rezidencija. Tas rusas, Bijutiškio dvaro savininkas, pats žemės dirbimu nesirūpino, dvarą išnuomojo čia pat gyvenantiems ir turintiems savo ūkį Pipirams. Broliai Pipirai ilgai valdė Bijutiškio dvarą. Prasidėjus I pasauliniam karui, J. Pipiras išbėgo į Rusiją, o V. Pipiras liko Bijutiškyje ir naudojosi dvaro žeme. Po karo susikūrus Lietuvos valstybei, dvaras buvo nusisavintas, nes savininkas nesugrįžo į jį. Apie 1930 m. Bijutiškio dvaro centrą nupirko Amerikos lietuvis Tomas Ivanauskas su savo žmona Irena Lukaševičiūte (teisininko dr. H. Lukaševičiaus seserimi). Tuo pačiu laiku į Bijutiškį atvyko tverečiškis kun. Karolis Bielinis, kuris čia įsteigė Romos katalikų parapiją, pastatė medinę bažnytėlę ir aptvarkė kitus parapijos reikalus. Kunigą Bielinį užmušė pasibaidęs arklys. Po jo klebonavo Amerikos lietuvis kun. J. Zabulionis. Buvo įsteigta pradžios mokykla, turėjusi naujus modernius pastatus. 1923 m. Bijutiškyje buvo 4 sodybos ir 53 gyventojai. Parapijos ribose dar buvo kelios pradžios mokyklos, aktyviai reiškėsi šaulių būrys ir kitos organizacijos. Apylinkės gyventojai, iki tol kiek aplenkti, greit atlietuvėjo. Okupacijos metais lietuvybę čia stiprino naujas klebonas kun. Nikodemas Švogžlys, žinomas lietuvių vertėjas, rašytojas, visuomenininkas. Bolševikų okupacijos metais Bijutiškis priskirtas Molėtų rajonui, yra apylinkės centras. Apylinkėje yra Černiachovskio vardo ir Didžiokų kolchozai. Bijutiškis vienas iš tų Molėtų rajono didesnių gyvenviečių, bažnytkaimių, kurių raida kiek pavėlavusi, atsilikusi. Keli rajono miesteliai prakuto greičiau negu Bijutiškis. Nauji namai juose pradėti statyti gerokai ankščiau, bet, laikui bėgant, ir Bijutiškis pajudėjo. Naujojo Vilnius – Utena kelio link. Čia ir devynmetė mokykla, ir keliolika šiuolaikinių namų, girininkija, paštas. Namų via daugiau, o ir įstaigų mažiau. Iki 1970 metų buvo Bijutiškio apylinkė. Jos raštinė – miestelio centre esančiame name, buvusioje klebonijoje. Nebėra (1993 m.) Bijutiškyje valgyklos, uždarytas vaikų darželis. Jame vieną kambariuką 1993 m. turėjo iš Giedraičių atvažiuojantis felčeris. Tarybinis ūkis nesugebėjo pastatyti administracijos pastato; jis, kaip ir kultūros namai, įsitaisė buvusio dvaro kumetyne. Žemės ūkio bendrovės administracija 1993 m. dar šiaip taip laikėsi, o iš kultūros namų liko tik iškaba prie lauko durų. Nebereikia nei valgyklos, nei vaikų darželio, nei kultūros namų. Ir Bijutiškio dvaro medinis rūmas 1992 ir 1993 metais ėmė nesulaikomai nykti. Iš jo išsikėlė paskutinė čia gyvenusi šeima, prasidėjo privatizacija, kai kurių žmonių savanaudiškai suvokiama: plėšk, grobk, nešk. Ar ne todėl pastaruoju metu taip pešiojamas dvaro „rūmas“. 1936 m. mokytojo Stasio Dievulio pastangomis Bijutiškyje pastatyta pradžios mokyklos naujas pastatas. Stasys Dievulis, 1927 m. baigęs Ukmergės dvejų metų mokytojų kursus, mokytojavo Dubingių, pradžios mokyklose. Bijutiškio apylinkių žmonės mokytoją Stasį Dievulį atsimena kaip gerą, nuoširdų paprastų žmonių bičiulį. Mokytoją gerbė, mylėjo mokiniai. Tai žmogus be išdidumo, pasipūtimo. Stasys Dievulis papasakodavęs vaikams apie tai, kaip žmonės gyvena Tarybų Sąjungoje. Toks žodis buvo daug kam šioks toks langelis į kitą pasaulį, ne visai aiškų ir savaip suvokiamą. Pasakojama, kad Bijutiškio savininkas T. Ivanauskas ir parapijos klebonas nenorėjo mokytojo Stasio Dievulio. Jiems nepatikęs kaimo inteligento žodis apie neturtingo žmogaus situaciją. Neilgai Stasys Dievulis dirbo jo rūpesčiu pastatytoje mokykloje: 1937 m. jį iškėlė į Utenos apskrities užkampį Antabaltę. 1940 ir 1941 metais Dievulis jau dirbo Tauragnų mokykloje. Vokiečių okupacijos metais jį nužudė „naujosios tvarkos“ šaltiniai. Mokykla Bijutiškyje buvo ir iki Stasio Dievulio, tačiau ji įkurta kur kas vėliau nei Dubingių ar Inturkės mokyklos. Žinoma, kad iki 1905 m. Bijutiškio apylinkių vaikai mokėsi slaptoje daraktorinėje mokykloje. Ji buvo Didžiadvario dvaro pastato palėpėje. Pasakojama, kad mokinius į ją virve įkeldavo. Mokėsi 10 – 15 mokinių lenkų kalba. Mokiniai išmokdavę skaityti, rašyti ir poterių. Vaikus mokė Marija Glembockaja. Po 1905 m. buvo įkurta privati, dvarininkės Jelenskos išlaikoma mokykla. Inventorių, mokslo priemonių parūpino pati dvarininkė. Mokslo metai – nuo lapkričio iki balandžio mėnesio. Toje mokykloje mokė skaityti, rašyti, aritmetikos, geografijos, lenkų ir rusų kalbų. Mokyklą lankydavo 30 – 40 mokinių. Mokytoje – Udalska. Ji gyveno Jelenskių dvare. Už darbą gaudavo 3 rublius per mėnesį ir maistą. Ši mokykla veikė iki 1914 metų. Taigi, pirmosios mokyklos Bijutiškio apylinkėse neugdė lietuvių tautinės savimonės. Priešingai, jos vykdė lenkinimo darbą. Tokia buvo ir Didžiadvaryje Jelenskos rūpesčiu įkurta pradžios mokykla. Matas Valeika, 25 metus dirbęs vaistininku Giedraičiuose, turtuolę, kelių dvarų savininkę Jelenską vadino veikliausią lenkininke ir lietuvių ėdike. Pirmoji lietuviška mokykla Bijutiškyje įsteigta 1922 m. O.Kaušinaitė – pirmoji Bijutiškio mokyklos mokytoja. Ta mokykla buvo pokario laikotarpio kultūros namuose (dvaro pastate). 1937 m. Bijutiškio pradžios mokykloje pradėjo dirbti mokytojai Julius ir Stasė Rinkevičiai. Jie ugdė lietuvybę, buvo tautininkai. Be kita ko, rūpinosi saviveikla, buvo suorganizavę chorą, rengė vaidinimus. 1940 m. birželio 14 d. mokytojus Rinkevičius ištrėmė į Sibirą. 1941 m. rudenį Bijutiškio pradžios mokyklos mokytoju pradėjo dirbti Augustinas Petrauskas. Okupacijos metais – sunkus laikotarpis: trūko sąsiuvinių, vadovėlių, mokiniai dažnai rašydavo ant vyniojamojo popieriaus. Tokiomis sąlygomis Petrauskas mokė vaikus mylėti tėvynę, teisingai suvokti okupantus. Po Antrojo pasaulinio karo Bijutiškio mokykla kelis kartus pertvarkyta:1949 m. ji reorganizuota į septynmetę, 1961 m. – į aštuonmetę, dar vėliau – į devynmetę. Mokykla neišvengė ir negalėjo išvengti kaimo mokykloms būdingos kaitos – mokinių skaičiaus mažėjimo. 1953 – 1954 mokslo metais Bijutiškio septynmetėje mokykloje mokėsi 199 mokiniai, 1960 – 1961 mokslo metais – 98, po daugiau kaip dešimtmečio (1973 – 1974 m. m.) – 135. Bijutiškio devynmetės mokyklos mokinių skaičius sumažėjo. 1992 – 1993 mokslo metais jų buvo tik 50. O mokyklos pastatai nebe tokie, kokie buvo pokario pirmaisiais dešimtmečiais. 1970 m. atdarytas naujas erdvus mūrinis Bijutiškio mokyklos pastatas. Gražus, iškilmingas buvo tas aktas: sveikinimai, linkėjimai, gražios proginės kalbos. 2002 metais dirba 14 mokytojų, mokosi 60 moksleivių. Pradinėse (1–4) klasėse mokosi 29 vaikai, penktoje kl. 7 vaikai, šeštoje – 6 vaikai, septintoje – 5 vaikai, aštuntoje – 8 vaikai, devintos klasės nėra, o dešimtoje – 5 moksleiviai. Susirūpinta ir mokyklos aplinkos tvarkymu. Pagal studento Valdo Aliubavičiaus projektą mokyklos kieme įrengtas fontanas, studentas Dominykas Čepas sukūrė obeliską, kitą obeliską – „Eglė žalčių karalienė“ – sukūrė tuo metu (1972 m.) mokyklos direktoriumi dirbęs Juozas Malažinskas 1973–1974 mokslo metais mokykloje pradėtas rengti gamtos muziejus. Ypač tuo rūpinosi J.Malažinskas. Muziejus buvo lankomas ekskursantų. Lankytojai mokyklą gyrė už jį, patarimų duodavo. Deja, jis nyko sunyko. Neliko muziejaus… 1944 metų vasarą Bijutiškio apylinkės gyventojams buvo tokia pat tragiška, kaip ir Dubingių, Joniškio, Inturkės žmonėms. Frontas iš rytų slinko į vakarus. Molėtų rajono pietryčių pakraštyje siautėjo Armijos Krajovos būriai – žudė nekaltus lietuvius. birželio mėnesį vieną naktį krajovcai Bitėnų kaime mėgino nužudyti Jono Katino, Lietuvos savanorio, šeimą. Nepavyko. Katinai apsigynė: abu, ir vyras, ir jo žmona, atsišaudė, lenkai turėjo pasitraukti. Birželio 23 d. naktį Armijos Krajovos kovotojai Roputėnų kaime užpuolė valstiečio Demidos šeimą. Demidos žmona buvo išvažiavusi į Molėtų ligoninę. Vaikai, pamatę ginkluotus vyrus, tėvą paslėpė po kanapa, o lenkams sakė, kad tėvelis išvykęs lankyti sergančios motinos. Įsibrovėliai nušovė 2 mergaites ir berniuką. Kadangi žudikai buvo girti, o šaudant pirkioje atsirado dūmų, viena Demidaitė paspruko laukan ir išvengė mirties. Ji vėliau pasakojo tarp žudikų mačiusi vietos gyventoją Lavinską. Demidovų sodyboje tą pačią dieną lenkai nušovė iš Kirdeikių viensėdžio atvarytą Juozą Barzdą. 1944 m. pabaigoje frontas griaudėjo vakarų Lietuvos pakraštyje, o čia, Bijutiškio apylinkėse, su tarybiniais okupantais ir jų pagalbininkais kovojo partizanai. Vienas jų buvo būrys susitelkęs Kazokų miške.1944 m. lapkričio 11d. tarybinės armijos dalinys kratė kazokų mišką. Partizanų buvo kur kas mažiau ir jie atsišaudydami traukėsi. Tų kautynių metu žuvo partizanų būrio vadas Jonas Kainas ir du broliai Bronius ir Jonas Mateikos. Jų lavonai buvo palaidoti miško pakraštyje, toje vietoje pastatytas paprastas paminklas su tokiu įrašu metaliniame skydelyje:“Praeivi,neaplenk šio vienišo kapo, pasimelsk prie jo. Čia palaidoti žuvę 1944 m. lapkričio 11 d. – Katinas Jonas, Kazio; Mateika Bronius, Petro; Mateika Jonas, Petro. Te šlama jums tėviškės eglės.“ Per pirmąjį pokario dešimtmetį tragišku įvykių Bijutiškio apylinkėse buvo daug. 1948 m. plėšikai nusiaubė Bijutiškio kleboniją, o kunigą Joną Zabulionį iškankino mirtinai. Jis liko invalidas – nebegalėjo atlikti kunigo pareigų, net vaikščioti. Ketverius metus J. Zabulionį globojo Raktariškių kaime gyvenusi jo pusseserė A. Simanavičienė. Mirė J. Zabulionis 1952m. Bijutiškio bažnyčios altoriuje jį palaidojo H. Surginevičius. Be pamokslo ir be žodžio prie duobės. Atsakingi valdžios pareigūnai neleido to daryti. 1955 m. klebonas N. Švogžlys prie J. Zabulionio kapo pastatė ąžuolinį kryžių, o kiek vėliau kunigas J. Pilka – paminklą. Kunigas J. Zabulionis – sudėtingo gyvenimo žmogus. Kunigų seminariją baigė JAV. Bijutiškio parapijos klebonu pradėjo dirbti 1932 metais. Čia pastatė naują kleboniją. 1937 m. iš JAV atsivežė liturginių drabužių ir kitokių reikmenų bažnyčiai. Ketino parsigabenti pučiamųjų instrumentų, bet muitinė to daryti neleido. J. Zabulionis rašinėjo į laikraščius. J. Zabulionio tragiškas likimas – vienas iš daugelio Bijutiškio krašte. 1944 metų gruodžio mėnesi Giedraičių „garnizono“ ginkluoti vyrai sušaudė 6 vyrus, pasirengusius eiti į tarybinę armiją. Susidorota ypač burtuliai, žiauriai. Giminaičiai nukankintuosius laidojo paslapčia. Vienas jų – Stasys Kraniauskas – palaidotas Gojaus kalvos viršūnėje. Pokario partizanai, dar rezistentais vadinami, irgi su ginklu rankoje gynė savo siekius. Ko tada, pirmąjį pokario dešimtmetį buvo vertas žmogaus su šautuvu ar automatu, rodo daugybė jų darbų. Tarp jų – nemažai kruvinų. Pokario partizanai nukovė keliolika Bijutiškio krašto žmonių. Vieni jų kalbėjo apie šviesų tarybinį gyvenimą, kiti buvo šiokie tokie tarybiniai aktyvistai. Vadinamajam „klasiniam“ priešui jie nepatiko. Tokio pokario partizanų buvo ir tokių, kuriuos reikėtų vadinti kitu vardu., pavyzdžiui, plėšikautojai, žudikai. Bijutiškio krašto gyventojams siaubą kėlė miškinis Petras Gruzdas. Kažin ar yra kokio pagrindo sieti jį su tikrąja rezistencine kova. Jo šlovė kitokia – ginkluoto žmogaus žiaurumas. Ar ne tokie 1946 m. siautėjo Bijutiškio mokykloje: laužė, daužė, gaisrą sukėlė. Tik mokytojas Burokas ir keli jo pagalbininkai stengėsi gaisrą užgesinti. 1954m. į Bijutiškio parapiją atvyko kunigas Nikodemas Švogžlys – Milžinas, iki tol dirbęs keliose parapijose. Į Bijutiškį N. Švogžlys atkeltas iš Kauno (ten buvo Įgulos bažnyčios klebonas). O kas tas Bijutiškis po Kauno? Daugeliui mažas bažnytkaimis. N. Švogžlys – Milžinas į jį atvažiavo šviesios nuotaikos: „Bijutiškis – tai mano gyvenimo pasaka! Išvažiavau iš miesto ir pajutau pavasarį“. Naują kunigą priglaudė Kreiviškių kaimo gyventojas Bužinskas. N. Švogžliui patiko bažnyčios bokštas, bet ją reikia remontuoti, nes bažnyčios šonas labai apsamanojęs. Žadėjo išgražinti bažnyčią, vyrus kvietė prie darbo. Remonto darbai nelengvi, bet bažnyčią ir špitolę sutaisė, sutvarkė. N. Švogžlys: „Kviečiau broliškai sugyventi, meldėmės dviem kalbom“. O pats žiemą ir rudenį rašė Bijutiškio, Dubingių parapijų istorijas. 1959 m. vasarą N. Švogžliui paskutinė Bijutiškyje. Bijutiškis daug ko išmokęs. Šis bažnytkaimis esąs jo akademija, atgaivinta kunigystė, tai jo teologija, Dievas ir bažnyčia. „Gaila man to mažo Bijutiškio… Antro tokio jau nebebus – su vyrais, su talkomis, su traktoriais ir rąstais, su ąžuolais ir lentomis… Jau ne! Tai darbščiausias mano penkmetis – 1954–1959 metais“. Toks N. Švogžliui, „Kaišiadorių vyskupijos“ autoriui, buvo Bijutiškis – daug kam varganas bažnytkaimis, kurio klebonais nenorėjo daugelis čia atkeliavusių kunigų. Jie net bijoję Bijutiškio. Beje, Bijutiškio pavadinimą N. Švogžlys siejo su žodžiu „bijoti“. Kokį N. Švogžlį prisimena Bijutiškio žmonės? Ne kaip spaudos darbuotoją, literatą. Prisimena visai kitokie – nuoširdų, draugišką, bet nepraktiškos buities kunigą. 1969 m. Bijutiškio parapijos pradėjo dirbti kunigas jėzuitas Jonas Danyla, turtingos, dramatiškos praeities žmogus. J. Danyla 1948 m. Šiauliuose dirbo jėzuitų bažnyčios rektoriumi, bendravo su kunigu vikaru Antanu Šeškevičiumi. Tada, Šiauliuose, veikė“Jėzaus širdies sargybos“ organizacija. A. Šeškevičių tarybinis teismas 1949 m. buvo nuteisęs 25 metams tremties. 1970 metais, A. Šeškevičių Dubingių kleboną, teisė Molėtų rajono liaudies teismas už tai, kad „vykdė grupinį vaikų religinį mokymą“. Nepatogus tarybų valdžios pareigūnams buvo ir garbaus amžiaus Bijutiškio klebonas Jonas Danyla. Labiausiai todėl, kad neigiamai vertino ateizmą, nebijojo recenzuoti (tų recenzijų niekas nespausdino) antireligine tema parašytų knygų. Be to, kunigas J. Danyla buvo Helsinkio grupės narys. Kunigas J. Danyla nepritapo prie to meto ideologijos nuostatų, kaip, beje, N. Švogžlys. Visuomenės daugumos poziciją lėmė ne tokie žmonės, o kiti reiškiniai. Nesiekė Bijutiškio tarybiniam ūkiui su vadovais, gero, sumanaus direktoriaus niekada neturėjo, o tolio labai reikėjo. Tokio, kuris išjudintų tą kraštą iš per kelis dešimtmečius susiklosčiusio apsnūdimo. Ir atgimimo idėjos į Bijutiškio kraštą smelkėsi labai sunkiai. Didelė dauguma vietos žmonių arba jų nesuprato, arba per mažai ir nevykusiai jos propaguotos. Galbūt todėl Lietuvos prezidento rinkimų dieną Bijutiškio rinkimų apylinkės žmonės ypač aktyviai balsavo už LDDP kandidatą A.Brazauską. Bijutiškio apylinkės įdomios ir įvairios. Gražus Stirnavo – Bijutiškio ežerėlis apimąs 34 ha plotą. Ežeras iš visų pusių apaugęs medžiais bei krūmais. Viename jo kante yra mūrinio pastato liekanos; senovėje čia buvusi kalvė. Dar 1836 m. sukilimo metu joje buvo kalami ginklai, kuriais sukilėliai puldinėdavo rusus. Didžiadvaryje yra koplyčia.Didžiokų koplyčia, piliakalnis,dvaras
Didžiokų mauzoliejinė koplyčia (AtV. 151), istorizmo architektūros pastatas. Neoklasicistinių formų. Stovi prie seno Vilnius – Molėtai kelio, 10 km į p.v. nuo Molėtų, medžiais apaugusioje aukštumėlėje. Pagr. (r.) fasadas atgręžtas į kelią. Kitoje kelio pusėje būta dvaro sodybos. Koplyčia rodondinė, 1 aukšto, su kupolu ir pusrūsiu. Pagr. įėjimą pabrėžia prieangio iškyša. Takas į koplyčią įdubus, įėjus patenkama į pusrūsyje esantį mauzoliejų. Abipus įėjimo pasieniais kyla lenkti laiptai į koplyčią. Pamatai akmenų mūro, pusrūsio sienos viduje apmūrytos plytomis. Antžeminė dalis raudonų plytų, iš lauko netinkuota. Mauzoliejaus grindys grįstos plytomis, koplyčios – spalvotomis betono plytelėmis. Perdangos skliautinėmis. Rotondos centrinę dalį dengiančio kupolo būgną laiko stulpai. Stogas dengtas skarda, paklota ant kupolo ir skliautų mūro. Prieangio stogelis dvišlaitis.
Fasadų kompozicija lakoniška, monumentali. Proporcijos sunkios. Rotondos dalies sieną dideliais tarpais skaido toskaninio orderio piliastrai, tarp jų žemai išdėstyti ovaliniai mauzoliejaus langeliai. Pastato apačią juosia žemas cokolis, viršų – platus antablementas. Kupolo būgną ir žibintą juosia karnizai. Prieangio kampus pabrėžia piliastrai; jo viršuje yra trikampis frontonas, vid. dalyje – portalas su trikampiu sandriku. Segmentinės arkos dvivėrės geležinės durys dekoruotos įspūdingomis rožytėmis. Koplyčios ir mauzoliejaus patalpų interjerai kontrastingi; koplyčia – aukšta, šviesi, puošni, mauzoliejus – žemas, apytamsis, be dekoro. Koplyčios vidaus kompozicijoje vyrauja centrinė kupolinė erdvė, ribojama 8 stulpų. Kupolą radialiai skaido braukos, jis puoštas žvaigždutėmis, apačioje apjuostas plačiu karnizu. Aukštą centrinę erdvę supa žemesnė dalis – apėjimas. Jo skliaute yra ovaliniai langeliai. Sienas skaido piliastrai ir aukštos nišos. Piliastrai ir stulpai su korintiniais kapiteliais, pjedestalus ir liemenis pagyvina įsprūdos. Mauzoliejuje taip pat žiedu išdėstyti stulpai. Jie stori, sujungti segmentinėmis arkomis. Tarp stulpų dviem aukštais buvo įmūryti karstai. Patalpos centre skliautą laiko masyvus, apvalus piliorius. Koplyčią XX amžiaus pradžioje pastatydino dvarininkas Jelenskis. Po II pasaulinio karo ji sunyko, apgriuvo. 1968 m. restauruota, įrengta dailininko Aloyzo Smilingo dirbtuvė. Aplink koplyčią yra daug Smilingo skulptūrų. Piliakalnis ir senovės gyvenvietė(AR 642). Piliakalnis yra 1 km į ŠR nuo Didžiokų dvaro koplyčios, 0,2 km i ŠV nuo kelio Molėtai – Giedraičiai, Kazokų miško kv. Nr. 83 PR kampe. Piliakalnis įrengtas gūburio, besitęsiančio ŠV – PR kryptimi, PR gale. Iš PV, PR ir ŠR jį supo pelkės. Šlaitai statūs, 11 – 13 m aukščio. Viršuje yra apie 65 m ilgio ŠV – PR kryptimi ir 20 m pločio aikštelė. PR jos gale yra apie 1 m aukščio pylimas. PR šlaite, 4 m žemiau aikštelės yra kitas iki 0,8 m aukščio pylimas. Aikštelės ŠV gale taip pat supiltas apie 0,5 aukščio pylimas, už kurio yra iki 3 m gylio griovys, o už jo 0,5 m aukščio ir 3 m pločio pylimo liekanos. Už pylimo išsiskiria dar apie 20 m ilgio ir 5 m pločio dalis, kurią nuo toliau ŠV kryptimi besitęsiančio gūbrio skiria negili įduba. Šioje dalyje 25 cm gylyje rastos 2 lipdyto puodo brūkšniuotu paviršiumi šukės. Radus šukes, giliau nebuvo kasama. Šią gūburio dalį galima laikyti priešpiliu. Toliau besitęsiančiame gūburyje kultūrinio sluoksnio nepastebėta. PR piliakalnio papėdėje yra senovės gyvenvietė. LAA nurodoma, jog čia rasta lipdytos keramikos lygiu paviršiumi (LAA: II, p.52). 1987 m., MMT lankant piliakalnį, šioje papėdėje buvo rastos 2 puodų šukės. Viena jų žiesta, puošta lygiagrečiomis linijomis, kita lipdyta (?) su brūkšniavimo žymėmis. Šios žymės įtrauktos į šios ataskaitos radinių sąrašą. Senovės gyvenvietė užima apie 50X50 dydžio plotą.Giedraičių A. Jaroševičiaus vidurinėsmokyklosKraštotyros muziejus
Įkurtas 1985 metais lapkričio 4 diena. Tada buvo vadinamas „Giedraičių vidurinės mokyklos kovų ir šlovės“ muziejus. Įrengtas mokytojų tremtinių name. 1989 metais pavadintas „Giedraičių vidurinės mokyklos Kraštotyros muziejus“. Tais pačiais metais gegužės mėnesį, muziejus buvo perkeltas į kitą pastatą – mokykloje. Įrengtas viename nedideliame kambaryje. Pagrindiniai skyriai: 1. Giedraičių krašto istorija;2. Mokyklos istorija;3. Įžymūs šio krašto žmonės; 4. Dailininkas Antanas Jaroševičius. Eksponuojama A. Jaroševičiaus ir jo įžymių mokinių nuotraukos. Vandos giedrytės margučiai, kurių yra 50. Brolių Černiauskų darbai. V. Giedrytės paveikslai. Raišienės darbai (juostos). Stulpelis demarcinesi linijai žymėti. Miknevičiaus darbai (piešiniai ir eskizai). Tautodailininko Igno Burligno darbai. Istorinės knygos.
Giedraičių bažnyčia
Pirmąją Romos katalikų bažnyčią Giedraičiuose pastatė Mykolas Gintilavičius – Gentvila, L.D.K. Vytauto pavestas. 1445 m. bažnyčia aprūpinta beneficija. Vėliau ja rūpinosi kunigaikščiai Giedraičiai. Jų užrašytų turtų tarpe buvo ir 3 smuklės. Giedraičiai įsipareigojo 2 mylių atstumu nuo bažnyčios nelaikyti smuklių, o jeigu kuris jų įsteigtų, turėtų Giedraičių bažnyčios reikalams mokėti metinį 3 lietuviškų grivinų mokestį. Tačiau vienas iš Giedraičių išgavo iš L.D.K. leidimą laikyti smuklę Giedraičiuose. Apklausinėjimo metu paaiškėjo, kad L.D.K. apie ankstesnius Giedraičių užrašus bažnyčiai nebuvęs tinkamai painformuotas. 1528 m. L.D.K. įsakė Giedraičiui jo išduotą dokumentą sunaikinti ir atskirų raštu nustatė, kad smukles Giedraičiuose tegali laikyti tik klebonas. Iš 1799 m. bažnyčios inventoriaus matyti, kad ir tada veikė smuklė su išimtine teise. Tačiau prekymečių ir atlaidų metu ir kiti prekybininkai galėdavo pardavinėti alų (su klebono žinia). Giedraičių klebonui priklausė dar Giedraičių miestelio jurzdika, 8 kaimai (Staškūnai, Magūnai, Poviečiai, Bebrusai, Bitaučiai, Bidronys, Palakajai), 3 ežerai (Širvintas, Luknas, Ilmatas) ir kiti turtai. 1542 m. Jonas Mieškovičius ir žmona įruošė šv. Onos altorių. 1809 m. Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis ir jo brolis Martynas pastatė dabartinę mūrinę Šv. Baltramiejaus vardo bažnyčią. Bažnyčios fundatorius žinomas kaip stropus ganytojas, Naujojo Testamento į lietuvių kalbą vertėjas (1816 m.); gimęs Giedraičių – Kosakovsčinos dvare 1754m. Jam 1838 m. mirus, velionio valia, širdis buvo išimta, atvežta į Giedraičius ir įmūryta presbiterijos sienoje; zakristijoje išlikęs fundatoriaus paveikslas. XVIII a. Giedraičių parapija priklausė Pabaisko dekanatui; 1781 m. apjungė 2357 katalikus. Vėliau Giedraičiai tapo Vilniaus vyskupijos dekanato centru. 1926 m. priskirti Kaišiadorių vyskupijai. 1936 m. parapijai priklausė 3851, 1940 m. 4100 katalikų.
Giedraičių bažnyčios kūriniai
Paminkliniai yra vargonai ir 9 molbertinės tapybos paveikslai. Vargonai. (IV 1090) I manualo, 6 registrų. Oro paskirstymo dėžė sklendinė, traktūra mechaninė. Dispozicija: Principal 4‘ (dauguma vamzdžių prospekte), Flauto major 8‘; kiti registrai neišaiškinti. Prospektas turi klasicizmo bruožų; 1 tarpsnio, suskirstytas į 5 laukelius. Vargonai įrengti XIX a. pr. (pirmą kartą vizitacijos akte paminėti 1820). Panašūs į Sudervės bažnyčios vargonus. Molbertinė tapyba. Mykolo Giedraičio portretas (DV 1778; drobė, aliejus; 160X97 cm) sukurtas 1632. Giedraitis vaizduojamas patalpoje, klūpintis priešais stalą su atversta knyga ir krucifiksu, besimeldžiantis. Portretas turi baroko bruožų: pagal įstrižainę sukomponuoti elementai, šviesos ir šešėlių kontrastai. Figūra taisyklinga, siluetas raiškus, piešinys detalus, grakštus. Formos skulptūriškai modeliuotos linijomis ir niuansuotais šviesšešėliais. Erdvės iliuzija kuriama linijine ir tonine perspektyva; priekinio plano spalvos šiltos, tolimesnio – šaltesnės. Tapyta aiškių kontūrų lokalių spalvų dėmėmis. Vyrauja tamsūs tonai, tarp jų išryškėja raudonas Mykolo Giedraičio apsiaustas ir baltai rusvi knygos lapai. „Marija“ (DV 3727). Paveikslo tapyba (drobė, aliejus; 155X105 cm) ir aptaisai (metalas, repusavimas) XVIII amžiaus. Vaizduojama Marija su kūdikiu lygiame fone: apačioje figūrą dalija pusmėnulis. Figūrinės grupės siluetas kompaktiškas. Tapytų dalių (veidų, rankų) piešinys taisyklingas idealizuotų bruožų veidai subtiliai modeliuoti gelsvais, rausvais tonais. Personažų aprangą, karūnas, nimbus dengia aptaisai. Jų dekoro motyvai ir traktavimas barokiniai, atlikimas meistriškas. Marijos drabužių aptaisų viršutinė dalis papuošta smulkių akanto lapų ornamentu, apatinė – retai išdėstytomis gėlytėmis. Linijos paryškina rankų, pečių, klosčių formą, bet išlieka plokščias. Kūdikio drabužiai gausiai išpuošti smulkiu akanto lapų ornamentu, jo refleksas iškilesnis. Ypač detaliai perteiktos karūnos.
„Šv. Antanas“ (DV 3728). Paveikslas (drobė, aliejus; 160X95) XVIII amžiaus pabaigos. Šventasis (figūra kiek žemiau kelių) vaizduojamas prie stalelio, su kūdikėliu Jėzumi rankose ir lelijos šaka. Figūros kiek pailgintos, žiūrėjimo taškas žemas, piešinys kontūrinis, formos jautriai modeliuotos šviesšešėliais. Barokui būdingas šviesos šaltinis paveikslo kairiajame šone ryškiai apšviečia putlią kūdikio figūrą ir šv. Antano veidą. Erdvę perteikia rusva niuansinė spalva nutapyti debesys. Koloritas pagrįstas pilkšvai melsvos (šv. Antano abitas), rausvai rusvos (kūdikio kūnas), žalios (staltiesė) spalvų derinių. Juozapo Arnulfo Giedraičio portretas (DR 753; drobė, aliejus; 80X70 cm) XIX amžiaus; greičiausiai sukurtas vietinio pasimokiusio tapytojo. Žiemaičių vyskupas, lietuvių raštijos veikėjas Giedraitis (1754 – 1838) vaizduojamas iki figūros, sėdintis kėdėje, pasisukęs 3/4, neutraliame, tamsiame fone. Piešinys realistinis, kai kur netikslus; netiksli ir perspektyva. Formos plokščios; tapyta aiškių kontūrų, lokalių spalvų (tamsiai mėlyna, balkšva, raudona) dėmėmis. Dėmesingai perteikti Giedraičio veido bruožai. „Šv. Baltramiejus“ (DV 1779). Paveikslas (drobė, aliejus; 400X200 cm) XIX amžiaus. Turi klasicizmo ir baroko bruožų. Šventasis vaizduojamas paveikslo centre, prie jo kojų – peilis (personažo atributas), klūpantis angelas, laikantis odą (ji nulupta gyvam kankiniui), fone – architektūros fragmentas, laukai, debesuotas dangus. Figūros skirtingo mastelio, taisyklingos. Ypač išraiškinga, dinamiško linijų ritmo šv. Baltramiejaus figūra. Formos modeliuotos šviesšešėliais. Erdvė perteikta linijine ir tonine perspektyva. Vyrauja lokalių spalvų (žalia, mėlyna, pilka, ruda) dėmės, jas vienija rusvas tonas. Paveikslo koloritas, piešinys, figūrų modeliavimas turi klasicizmo bruožų, draperijų pobūdis, figūrų judesiai, jų santykis rodo įtaką. „Šv. Jonas evangelistas“(DR 754), „Šv. Lukas evangelistas“(DR 755), „Šv. Matas evangelistas“(DR 756), „Šv. Morkus evangelistas“(DR 757). Paveikslai (drobė, aliejus; 200X90) XIX amžiaus; sukurti greičiausiai Vilniaus meno mokyklos tapytojų. Klasicistiniai; visų išraiškos formos panašios. Tai vienos figūros kompozicijos. Evangelistai vaizduojami neutraliame fone, stovintys, su būdingais atributais. Figūra užpildo beveik visą plokštumą, apačioje lotyniškai yra parašytas evangelisto vardas. Kompozicija centrinė, statiška, žiūrėjimo taškas žemas (tai teikia figūroms didingumo), erdvė negili. Figūros taisyklingos, siluetas vientisas. Piešinys tikslus, ryškių linijų. Formos skulptūriškai modeliuotos piešiniu ir šviesšešėliais. Drabužių klostės apibendrintos, stambios, sudaro gražų linijų ritmą. Veido formos perteiktos detaliau. Šviesos srautas išryškina drabužių klostes, pabrėžia iškiliausias figūros vietas. Koloritas ramių spalvų; vyrauja tamsiai ruda (fonas), niuansuotas gelsva, žalia, balkšva, melsva.Giedraičių giminės
JUOZAPAS ARNULFAS GIEDRAITIS (1754 06 29 Kamaraučiznoje, Giedraičių apyl., Molėtų r. – 1938 07 17 Alsėdžiuose, Plungės r.) palaidotas Varniuose, Telšių r., vertėjas, lietuvių raštijos rėmėjas, liaudies švietėjas. Nuo 1802 metų iki mirties buvo Žemaiččių vyskupas. Jo parengtas “Naujas įstatymas” (išspausdintas 1816 metais) – pirmasis katalikų Naujojo testamento leidinys lietuvių kalba. J.A.Giedraitis – Giedraičių bažnyčios fundatorius; jo širdis įmūryta Giedraičių bažnyčios sienoje, čia saugomas nežinomo dailininko XIX a. pradžioje aliejiniais dažais drobėje tapytas J.A.Giedraičio portretas – respublikinės reikšmės dailės paminklas.MERKELIS GIEDRAITIS (Apie 1536-1609 04 06 Alsėdžiuose, Plungės r., palaidotas Varniuose, Telšių r.) Lietuvių raštijos rėmėjas (globojo M.Daukšą – pirmosios lietuviškos knygos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje autorių, istoriką M.Srijkovskį). Nuo 1576 metų iki mirties buvo Žemaičių vyskupas. Palaikė ryšius su broliu Martynu Marcelijumi Giedraičiu, gyvenusiu Baltadvaryje, Videniškių apylinkėje.
PALAIMINTASIS MYKOLAS GIEDRAITIS Kunigaikščių Giedraičių giminės ainis Mykolas Giedraitis gimė 1425 metais Giedraičiuose. Iš vaikystės silpnos sveikatos, pamaldus jaunuolis užsivelka vienuolio drabužius. Vienuolis Mykolas daug meldėsi. Žmonės ėjo jam guostis, prašyti užtarimo prieš Dievą, klausti patarimų. Turėjo aiškiaregystės dovaną. Mirė Mykolas Giedraitis 1485 05 05, šventojo šlovės gaubiamas, su malda lūpose. Palaidotas Krokuvoje Šv.Morkaus bažnyčioje, prie didžiojo altoriaus. Nuo 1625 metų M.Giedraitis tituluojamas Palaimintuoju, jo gyvenimas įtrauktas į Šventųjų gyvenimų aprašymą. Oficialiai bažnyčia M.Giedraičio nebeatifikavo.Išvados
Šis darbas man padėjo geriau susipažinti su seno kelio Molėtai – Giedraičiai įžymiomis vietomis, kurias dažnokai pravažiuoju. Aš daugiau sužinojau apie Bijutiškį, Giedraičių bažnyčią. Tikiuosi šis darbas padės norintiems keliauti po Molėtų kraštą. Jis bus naudingas kasmetinėms išvykoms į gamtą, per kurias susipažįstama su savo krašto istorija, įžymiomis vietomis.
Naudota literatūra
1. Br. Kviklys “Mūsų Lietuva“ B. 1965 T. 22. CDVC, 1.2. N 4163. A. Jankevičienė. Pirmyn. 1980.02.284. B. Juodzevičius.“ Kruvinas birželis. Dubingiai.“ V. 19715. Lietuva. 1927. Nr. 436. MAB, f 3 – 68, 1.1.7. Milžinas. “Kaišiadorių Vyskupijos istorija“ K. 1969 T.2. ld.8. M. Valeika “Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“ V. 19899. A. Meilius “Molėtų rajonas“ V. 1984 10. S. Buchaveckas “Pėsčiomis po gimtąjį kraštą“ K. 1989 11. A. Semeška “Lietuvos keliais“ V. 1989 12. „Pirmyn“ 28 vasario 1980 13. „Pirmyn“ 21 spalio 1978