Istorijos visu laikmeciu savokos

1.Amžius – laikotarpis sudarantis šimtą metų.
2.Era – 1) metų skaičiavimo sist.: senovėje kiekviena tauta metus skaičiuodavo skirtingai, pvz., babiloniečiai nuo Nabuchodonosaro valdymo pradžios – 747 pr.m.e; romėnai – nuo Romos įkūrimo (753 pr.m.e.); krikščionys – nuo kristaus gimimo.
2) ilgas istorinis laikotarpis, kuris savo įvykiais iš esmės skiriasi nuo ankstesnio visuomenės raidos laikotarpio.
3) kitaip geologinė e.: vienas iš 5 žemės ir organinio pasaulio raidos laikotarpių, per kurį susiklostė geologinės grupės uolienos.
3.Istoriniai šaltiniai (pirminiai, antriniai) – pirminiai šaltiniai- šaltiniai atsiradę toje praeityje, kurią jie aprašo, liudija.Tokia šaltiniai yra tiesioginiai aprašomų įvykių ar išštisos epochos liudininkai.
Antriniai šaltiniai- šaltiniai kurie yra sudaryti tų žmonių, kurie gyveno po aprašomų įvykių. Jie perėmė informaciją iš kitų šaltinių ir nebūtinai pirminių.
4.Archeologija – istorijos šaka, tirianti žmonijos praeitį iš iškastų materialinės kultūros liekanų nuo žmonių atsiradimo žemėje iki tų laikų, kuriems pažinti yra pakankamai rašytinių šaltinių.
5.Akmens amžius – seniausias ir ilgiausias žmonijos istorijos laikotar. Pavadintas 1863m. danų archeologo K.J.Thomseno atsisžvelgiant į darbo įrankius, darytus iš akmens. Skirstomas į paleolitą, mezolitą ir neolitą. Lietuvoje prasidėjo~10tūks. m.pr.Kr. ir truko iki II tūkstan. vidurio prr.Kr.
6.Antika – graikų ir romėnų senovė, jų civilizacija.
7.Senovės istorija – visuotinės istorijos sudedamoji dalis, apimanti laikotarpį nuo seniausių laikų iki viduramžių. Tai senųjų civilizacijų istorija.
8.Civilizacija – tam tikras žmonių visuomenės kultūrinės, ekonominės bei politinės raidos lygis.
9.Hieroglifai – figūrinis rašto ženklas žymintis kurią nors sąvoką ar

rba atskirus kalbos skiemenis ir garsus. Sen. Egipte hierog. raštą sudarė 750 ženklų. Vartotas nuo 3100m.pr.Kr. iki III a.po Kr. Jų raštą 1822m. iššifravo pranc. mokslin. Šampolionas.
10.Dantiraštis – šumerų raštas, atsiradęs apie 3500-3100 m.pr.Kr., susidedantis iš 1500 ženklų. Vėliau sk. sumažėjo iki 600. Rašyta ant molinių lentelių. Vėliau šį raštą perėmė babiloniečiai ir asiriai.
11.Valstybė – suvereni žmonių bendrja, įsikūrusi apibrėžtoje teritorijoje, turinti savo vyriausybę.
12.Tauta – žmonių bendruomenė, kurią jungia bendra kilmė, kilmė, kalba, gyvenimo būdas, bendras istorinis kilimas.
13.Faraonas – Egipto valdovo titulas
14.Baltai – indoeuropiečių kilmės tautų bei genčių grupė, kalbėjusi giminiškomis kalbomis, bei tarmėmis. (lietuviai, prūsai, latviai, jotvingiai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai)
15.Indoeuropiečiai – tautų grupė, kurią jungia bendra neolito laikų prokalbė (IV-V per. Kr.)
16.Etnogenezė – tautų ar kitų etninių bendrijų kilmės nagrinėjimas, remiantis lyginamąja kalbotyra, archeologija, antropologija, istorija.
17.Polis – Graikijos miestas-valstybė su greta joo esančia teritorija.
18.Akropolis – Graikijoje, sutvirtinta miesto dalis, dažniausiai ant kalvos.
19.Demokratija – valdžia, faktiškai ar formaliai kylanti iš visuomenės daugumos valios.
20.Aristokratija – luomas pradėjęs formuotis, dar senovės pasaulyje. Ypatingą, privilegijuotą padėtį įgijęs viduriniaisiais amžiais.
21.Pilietis – asmuo turintis pilietybę, pripažintas visuotiniu šalies gyventoju, galintis naudotis įstatymų nustatytomis teisėmis bei atliekantis tam tikras pareigas savo valstybei.
22.Ostrakizmas – Graikijoje, valstybei pavojingų piliečių ištrėmimas slaptu balsavimu.
23.Politika – politinių partijų ir valstybinės valdžios veiklos šalies viduje ir santykiuose su kitomis valstybėmis kryptis ir metodai.
24.Monarchija – vieno asmens valdžia, kur valdovas yra nuolatinis va
alstybės galva.
25.Filosofija – esminių problemų sisteminga analizė ir kritiškas jų nagrinėjimas.
26.Mitas – sakmė, perteikianti sen. tautų religines pažiūras į pasaulį ir gamtos reiškinius, jų kilmę.
27.Kolonija – šalis arba jos dalis, neturinti savarankiškumo, valdoma metropolijos.
28.Metropolija – 1. sen. Graikijos polis savo turimų kolonijų atžvilgiu. 2. Stačiatikių bažnytinė provincija, valdoma metropolio. 3. Valstybė- kolonijos valdytoja.
29.Helenizmas – sen, Graikijos ir Artimųjų rytų istorijos laikotarpis, trukęs beveik 300 metų.
30.Patricijus –1. sen, Romoje visateisis pilietis, kilęs iš šeimos Ro (Romos įkūrėjų). 2. Žmogus, turintis ypatingas teises savo valstybėje.
31.Plebėjas – Sen. Romos nekilmingas laisvas žmogus.
32.Respublika – valstybės valdymo forma, kai aukščiausieji valstybės valdymo organai arba tiesiogiai renkami, arba sudaromi anksčiau išrinktų organų.
33.Senatas – aukščiausioji Senovės Romos valstybės taryba.
34.Tribūnas – Senovės Romos pareigūnas, gynęs plebėjų interesus.
35.Pilietinis karas – valstybės ir piliečių konflikto forma, kai didelė dalis piliečių protestuoja prieš vyriausybės politiką.
36.Imperija – imperatoriaus valdoma valstybė arba stambi kolonijinė valstybė.
37.Provincija – vietovė, esanti toli nuo stambesnių centrų, nuo sostinės.
38.Kodeklas- Teisės normų rinkinys reguluojantis tam tikrą sąntykių sritį.
39.Monoteizmas – vieno dievo garbinimas.
40.Politeizmas – daugelio dievų kultas, daugdievystė.
41) Pagonybė – nuo 4 a. vidurio krikščioniškoje literatūroje pradėtas naudoti terminas pirmykščiams tikėjimams apibūdinti.
42) Biblija – šventasis raštas , šventųjų knygų rinkinys, sudarytas iš Senojo ir Naujojo Testamento, pripažįstamas krikščionių ir judėjų, jų religinių dogmų ir pamaldų pagrindas.
43) Aisčiai – šiuo vardu Romos istorikas Tacitas pavadino Baltijos jūros rytiniame krante gyvenusias gentis.
44) Barbarai – senovės Graikijoje ir Romoje – svetimšalis.
45) Didysis tautų kraustymasis – tautų kraustymasis Eu
uropoje 4-6 a. Paprastai jo pradžia siejama su hunų antplūdžiu. Praktiškai prasidėjo dar 1 a. pr. Kr. Germanų tautoms įsiveržus į Romos imperiją.
46) Islamas – monoteistinė religija, skelbianti tikėjimą vienu dievu (Alachu), pranašais, paskutiniu teismu, bausme arba atpildu po mirties, viena iš trijų pasaulinių religijų.
47)Feodas – feodalizmo laikais Vakarų Europoje paveldima žemės valda, kurią gaudavo vasalas iš senjoro už karinę ar administracinę tarnybą ir mokesčius.
48) Misionierius – dvasininkas, dirbantis misijų darbą.
49) Vienuolis – asmuo, pavieniui arba kolektyviai praktikuojantis vienuolystę.
50) Kronika – chronologinis svarbiausių valstybės įvykių, institucijų, organizacijų, giminių regionų įvykių užrašymas, neaiškinant tų įvykių priežasčių, metraštis būdingas viduramžiams.
51.Analai –metraštis, kronika.
52.Vasalas –viduramžių V. Europoje – feodalas, asmeniškai priklausomas nuo galingesnio feodalo (senjoro) ir atliekantis jam įv. prievoles (dažn. kar. tarnybą);
53.Senjoras –viduramžių V. Europoje – senjorijos savininkas, turėjęs teisę išnaudoti jo žemėje gyvenančius valstiečius (kartais ir miestiečius);
54.Popiežius -Katalikų Bažnyčios ir Vatikano valstybės vadovas.
55.Ortodoksas –griežtai, nenukrypstamai laikąsis tam tikrų pažiūrų, teorijos.
56.Romanika –romaninis stilius – X-XIII a. Europos ir kai kurių Art. Rytų šalių architektūros ir dailės stilius; romantikos architektūrai būdinga masyvumas, griežtas geometrizmas, skliautiniai denginiai, dailei (susijusiai su architektūra) – rel. tematika, apibendrintos stilizuotos formos, plokštuminis vaizdas.
57.Gotika –XII-XVI a. Europos dailės ir architektūros stilius; gotikai būdinga pastatų karkasinė konstrukcija, konstruktyvinės smailios arkos, vertikalus erdvės skaidymas, rel. tematika, realistiniai elementai.
58.Klasicizmas –XVII a.-XIX a. I pusės Europos ir Š. Amerikos meno kryptis; ši
io laikotarpio dailės ir architektūros stilius; klasicizmui būdinga racionalumas, idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio, universalios tiesos siekimas, antikos ir renesanso meno principų laikymasis.
59.Barokas –XVII-XVIII a. I pusės Europos ir Lot. Amerikos šalių meno kryptis; šio laikotarpio architektūros ir dailės stilius; barokui būdinga didingumas, prabanga, dinamika, rafinuotumo ir grubumo, abstrakčios simbolikos ir natūralistinių elementų derinys.
60.Erezija –(gr.hairesis-atskiras tikėjimas), mokymas nesutinkąs su tikruoju tikėjimu, įvairūs nukrypimai nuo oficialios kurios nors religijos. N.Testamente šis žodis reiškia smerktiną doktriną. Pirmosios krikščioniškos erezijos atsirado II-III a. Jų padaugėjo, krikščionybei tapus valstybine religija.
61.Antisemitizmas –neapykanta, priešiškumas žydams; viena iš religinio, nacionalinio ir rasinio nepakantumo formų ideologijoje, politikoje ir buityje, nukreipta prieš žydų tautą.
62.Pilkapis, piliakalnis –senovinė laidojimo vieta su įv. dydžio sampilu. Atsirado susiformavus mirusiųjų kultui.; Specialiai įrengtas ir sutvirtintas kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis.
63.Privilegija –lengvata arba jų sistema, suteikiama asmeniui, luomui, gyvenvietei ar etninei grupei feodalinėje visuomenėje.; Raštas, kuriuo suteikiama išskirtinė teisė.; Teisinis aktas, kuriuo siuzerenas suteikdavo teisių ir laisvių savo vasalams.
64.Rekonkista – (iš pranc. reconquisto), arabų užimtų teritorijų atkariavimas VIII-XV a. Pirėnų pusiasalyje. Baigėsi 1492m.Grenados Emyrato žlugimu.
65.Centralizuota valstybė –valstybė valdoma iš vieno centro.
66.Parlamentas –(pranc.. parler-kalbėti).Rinkta tautos atstovybė, įstatymų leidžiamasis ir svarbiausias valstybės atstovavimo organas demokratinėse šalyse. Paprastai turi 1 arba 2 seimus. Renkamas tiesiogiai ir netiesiogiai, kadencija 1-9 metai. Pirmasis parlamentas, kaip trijų luomų atstovų susirinkimas, buvo sušauktas 1265 m. Anglijoje.
67.Generaliniai luomai –(lot. generalis-visuotinis svarbiausias)Pirmą kartą juos sušaukė 1302 m. Prancūzijos karalius Pilypas IV, norėdamas gauti įtakingiausių visuomenės sluoksnių paramą kovai su popiežiumi Bonifacu VIII. Generalinius luomus sudarė trys rūmai: bajorų, dvarininkų ir miestiečių. Kiekvieni rūmai turėjo po vieną balsą, o dviejų rūmų nutarimas tretiesiems nebuvo privalomas. Daugiausia ginčų kildavo tvirtinant naujus mokesčius. Generaliniai luomai nebuvo nuolat veikiantis organas. Jie buvo šaukiami karaliaus pagal susidariusias aplinkybes. Generaliniai luomai buvo sušaukti 1789 m. gegužės mėn. Vėliau jie pasiskelbė Prancūzijos Steigiamuoju susirinkimu.
68.Luomas –socialinė grupė turinti įstatymais ar papročiais nustatytas paveldimas teisias, privilegijas ir pareigas (nesusijusias su mokesčiais, teismais, tarnavimu kariuomenėje ir t.t.).Feodalinėje visuomenėje išskiriami trys luomai: bajorų, dvasininkų ir miestiečių. Luomai nebuvo visiškai uždaros socialinės grupės.
69.Renesansas –(pranc.renaissance-atgimimas).Europos šalių kultūros ir visuomenės minties raidos epocha (XIV-XVIIa.pr.)pasireiškusi Antikos kultūros tradicijų atgaivinimu ir dėmesiu žmogaus asmenybei. Apėmė visas gyvenimo sritis. Ši kultūras labiausiai suklestėjo Italijoje. Lietuvoje pradėjo reikštis XVa.pab. Terminą „Renesansas“ pirmasis pavartojo italų dailininkas ir meno istorikas D. Vasaris(XVIa.vid.)
70.Humanizmas –renesanso epochos (XV-XVIIa) pasaulėžiūra, priešiška asketizmui, pabrėžianti žmogaus vertingumą, jo proto galimybes. Jos raidoje didžiausią vaidmenį suvaidino Florencija (svarbiausias to meto Italijos miestas), iškėlusi Petrarką, Botičelį, Mikelandželą, Leonardą da Vinčį, Makiovelį.
71. Teokratinė valstybė – valstybė kurioje aukščiausią valdžią turi dvasininkai.
72. Teocentrinė valstybė – valstybė, kurioje dievas yra aukščiausia ir vienintelė vertybė skatinanti žmogų visu gyvenimu ir veikla siekti nežemiškų tikslų. Būdinga monoteizmui.
73. Heliocentrizmas – Saulės sistemos sandaros teorija, pagal kurią planetos skrieja aplink Saulę.
74. Geocentrizmas – senovėje ir viduramžiais vyravusi pažiūra, kad Žemė yra visatos nejudantis centras, aplink kurį skrieja Saulė ir kiti visatos kūnai.
75. Reformacija – XVI a. visuomeninis, politinis ir religinis dėl religijos atnaujinimo ir Katalikų bažnyčios pertvarkymo, religinis sąjūdis Vakarų krikščionybėje, siekęs reformuoti katalikybę.
76. Kontrreformacija – Romos katalikų bažnyčios kova su reformacija. Siekta sustabdyti reformacijos plitimą, susigrąžinti per ją prarastas pozicijas. Svarbiausio priemonės – propaganda, teologiniai disputai, tikybos prievarta, inkvizicija.
77. Protestantizmas – krikščionybės kryptis, kuri apima anglikonus, kalvinistus, liuteronus, daugelį religinių grupuočių; pripažįsta vienintelį autoritetą Bibliją, akcentuoja subjektyviosios religinės sąmonės reikšmę.
78. Statutas – teisės normų ar kitų aktų rinkinys.
79. Metrika – atsiradimo, kilimo, susidarymo meto žinios, duomenys apie įvykio, leidinio susidarymo, išleidimo vietą ir laiką.
80. Šlėkta – Lenkijos ir Lietuvos bajoras nuo XV a.
81.Tėvonija – paveldima bajorų žemė.
82.Ponai- nuo XIV a. pabaigos – Lietuvos didikų įtakingiausia grupė. 1564-1566 m. reformos juos sulygino su bajorais.
83.Seimas – nuo XV a. LDK, 1569 – 1795 m. Lenkijos ir Lietuvos aukščiausiasis valstybinės valdžios organas; jo suvažiavimas (sesija). Lietuvos respublikoje ir kai kuriose šalyse – parlamentas.
84.Revoliucija – prievarta vykdomas valstybės santvarkos esminis pakeitimas.
85.Manufaktūra – pramonės įmonė, kurioje naudojami rankiniai darbo įrankiai ir paremta darbo pasidalijimu.
86.Buržuazija – kapitalistinės visuomenės viešpataujančioji klasė, valdanti pagrindines gamybos priemones
87.Cechas – Vakarų Europoje feodalizmo laikais tuo pačiu amatu besiverčiančių miesto gyventojų luominė organizacija.
88.Baudžiava – visuomeniniai santykiai, kai valstiečiai, virtę bajorų, feodalų nuosavybe, netekę žemės ir laisvės, priversti eiti lažą, duoti duoklę, atlikti kitas privoles.
89.Bajoras – XIV a. Lietuvoje bajorais buvo vadinami didžiajam kunigaikščiui pavaldūs turtingesnieji žemvaldžiai, turintys paveldimų žemių – tėvonijų.
90. Merkantilizmas – a)doktrina ir ekonominė politika, vyravusi Vakarų Europoje XVI–XVII a., pagal kurią krašto ištekliai daugiausia priklauso nuo teigiamo prekybinio saldo, kurį lemia pramonės, žemės ūkio ir gyventojų prieaugis.
b)ekonomikos teorija, vyravusi Prancūzijoje XVIII–XIX a., pagal kurią tauriųjų metalų atsargos – pagrindinė valstybės klestėjimo prielaida, todėl svarbiausias valstybės garantas – šių metalų įvežimas į šalį.
91. Pramonės perversmas – ekomominis gyvenimo posūkis sukeltas sparčios industrializacijso raidos, kai 18 a. gamyboje imta naudoto mašinas, varomas garu. Prasidėjo Anglijoje, veliau Oland, Pranc, Belg, Voket, Austrija.
92.Konstitucija – pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią, nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus
93.Švietimo epocha – Europos visuomeninės minties ir kultūros kryptis, kilusi 17 a. pabaigoje. Labiausiai buvo paplitusi 18a. Švietimas buvo priešiškas feodalinei santvarkai, luominiam susiskaldymui, religiniam fanatizmui. Būdingas racionalizmas, tikėjimas mokslo, proto galia, siekimas pažinti ir pertvarkyti pasaulį, plėsti visuomenės švietimą. Lietuvoje švietimo idėjos daugiausia plito tarp18 a. vidurio ir 19 a. vidurio. 1773 m. įkurta Edukacinė komisija pagal Švietimo epochos principus ėmėsi pasaulietinti iš jėzuitų ordino perimtas mokyklas.
94.Absoliutizmas – vienvaldystė, valstybės valdymo forma – aukščiausioji valdžia priklauso niekieno nekontroliuojamam valdovui (karaliui, imperatoriui, monarchui)
95.Jakobinai – politinis klubas, pradžioje vadintas Bretonų klubu (Club Breton), įkurtas Versalyje Prancūzijos generalinių luomų 1789
96.„liberum veto“ – XVII–XVIII a. Žečpospolitos seimo kiekvieno nario teisė savo pasipriešinimu nesutikti su seimo nutarimu
97.Konfederacija – a) nuolatinė suverenių valstybių sąjunga, dažniausiai kuriama politiniais, ekonominiais ar kariniais tikslais
b)visuomeninių organizacijų sąjunga, pvz., Prancūzijos darbo konfederacija
c)politinė ginkluota luominė sąjunga XIV–XVIII a. Lenkijoje ir XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, vykdžiusi valstybės valdžios funkcijas
d)nepriklausomų organizacijų sąjunga, kurių veikla koordinuojama bendrai.
98.„tautų pavasaris“ – 19 a. kaip gimė nacionalinės vienybės, nacionalinės valstybės idėjos. Europos tautos pakilo į kovą prieš pavergėjus, stengėsi išsivaduoti iš imperijų, sukurti savo valstybes.
99.Marksizmas – filosofijos, ekonomikos ir visuomeninė-politinė koncepcija, suformuluota Karlo Markso ir Frydricho Engelso, skelbianti ontologinį materializmą, pažinimo teorijoje – realizmą, istoriosofijoje – istorinį materializmą, ekonomikoje – kapitalistinio ūkio kritiką, visuomeninėje-politinėje programoje – klasių kovą, proletariato diktatūrą, revoliuciją, egalitarizmą, istorinę būtinybę pereiti nuo kapitalizmo per socializmą prie komunizmo.
100. Socializmas – visuomenės ideologija, skelbianti privačios nuosavybės panaikinimą, siekiant sukurti tokią visuomenės santvarką, kuri panaikintų klasių skirtumus ir įgyvendintų lygybę ir teisingumą.
101. Konservatizmas – laikymasis senų tradicijų, papročių, įpročių, tvarkos, siekimas juos atkurti. Priešiškumas naujovėms.
102. Liberalizmas – buržuazinė politinė ir ideologinė srovė, propaguojanti parlamentinę santvarką. Buržuazinės demokratijos laisves ir kapitalistinio ūkininkavimo laisvę.
103. Rusinimas (rusifikacija) – prievartinis nerusiškų tautų, įėjusių į Rusijos imperiją ir Sovietų Sąjungą, rusinimas, asimiliavimas.
104. Polonizacija – lenkinimo procesas, kurio tikslas asimiliuoti vietos gyventojus. Buvo vykdomas per Bažnyčią, dvarą, viešąjį valstybės gyvenimą.
105. Germanizacija – vokietinimas.
106. Imperializmas – monopolinis kapitalizmas, aukščiausioji kapitalizmo stadija; remiasi silpnesnių, menkiau išsivysčiusių šalių prijungimo politika ir ekonomikos monopolizavimu.
107. Spaudos draudimas – 1864-1904 m. laikotarpis, kada persekiota lietuviška spauda lotynišku, o nuo 1872 m. ir gotišku šriftu. Draudimą paskelbė Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas.
108. „Graždanka“ – kirilicos modifikacija, Petro I iniciatyva 1708 m. pradėta vartoti Rusijos pasaulietinėje spaudoje; 1918 m. modifikuota „graždanka“ yra dabartinė rusų abėcėlė.
109. Daraktorius – iki 1863 m. – parapijinių mokyklų mokytojai. Nuo 1864 m. – slaptųjų lietuviškų mokyklų mokytojai. Dauguma savamoksliai.
110. Knygnešys – lietuviškų knygų ir kitos draudžiamos literatūros gabentojai per Vokietijos-Rusijos sieną į Lietuvą ir jos platintojai lietuviškos spaudos draudimo (1864-1904 m.) metu.
111. Tautinis atgimimas – ... šios sąvokos tiksliai niekas neaprašo, galima susieti su tautiniu sąjūdžiu..
112. Nacionalinis judėjimas – visuomeninių santykių raidos sąlygojamo nacių formavimosi sukeltas judėjimas, siekiantis nacionalinio valstybingumo, tautų išsivadavimo nacionalinės priespaudos, jų suverenumo ir savarankiškos plėtotės.
113. Unitarinė valstybė – centralizuotas administracinių teritorinių vienetų valdymas.
114. Politinė partija – politinė organizacija, jungianti socialines grupės aktyviausius narius ir savo programa bei veikla reiškianti tos grupės interesus ir idealus, organizuota grupė, siekianti visuomeninės ir politinės valdžios.
115. Autonomija – savarankiškumas, nepriklausomybė nuo kitų.
116. Antantė – 1904-07 susidaręs D.Brit., Pranc., Rus.karinis blokas (tai yra tas pats kaip trilypė santarvė)
117. Trilypė sąjunga – Krinė politinė Vok., Austr-Vengr., Ital. Sąjunga, usiformavusi 1879-1882.
118. Šventoji sąjunga – Europos valdovų sąjunga taikai palaikyti,sudaryta 1815-09-26 Rusijos caro Aleksandro pasiūlymu. Pradžioje ją sudarė Rus., Austr., Prūs., vėliau beveik visos Europos valstybės išskyrus Angliją. Iširo XIXa. 4deš.
119. Pozicinis karas – kai atsisakoma manevrinio karo ir pereinama prie gynybos – ginamos ilgalaikių įtvirtinimų linijos. Kitaip – apkasų karas.
120. Manevrinis karas – kariuomenės dalinių perkėlimas taip, kad svarbiausioje vietoje būtų pasirengta kuo stipresniam smūgiui. Rengiamasi pralaužti frontą apsupti priešo pajėgas ir t. t.
121.Kontribucija – suma kurią nugalėtoji valstybė pagal taikos sutartį buvo priversta sumokėti nugalėjusiai valstybiai, pvz., po 1870-1871 karo Prūsija uždėjo Prancūzijai 5mlrd. frankų.
122.Bolševikai – rusijos socialdemokratų darbininkų partijos revoliucinės daugumos nariai.
123.Totalitarizmas – neribota valstybinė valdžia, nepažįstanti visuominės kontrolės jokioje gyvenimo srityje – nei politikoje, nei visuominiame gyvenime, nei kultūros srityje, priešingagai, pati jas visas kontroliuoja.
124.Gulagas – Sovietų Sąjungoje 1918-1930m. laikotarpiu sukurta darbo stovyklų – lagerių sistema, tvarkoma spcialiosios lagerių valdybos (nuo 1930). Kaliniai naudoti kaip nemokama darbo jėga „komunizmo“statybose.
125.Tautų Sąjunga – tarptautinė organizacija įkurta 1919m. ir veikusi iki 1946m. Pagrindinis veiklos tikslas – taikos išsaugojimas po pirmojo pasaulinio karo.
126.Karinis komunizmas – 1918-1921m. laikotarpis Sovietų Rusijos istorijoje, kada karinėmis teroro priemonėmis buvo stengiamasi išpręsti šalyje susidarusią politinę ekonominę krizę. 1918 09 02 dekretu įvesta ypatingoji padėtis, kuri visą šalį pavertė karo stovykla.
127.NEP’as – 1921m. Lenino pradėta „naujoji ekonominė politika“. Kitaip nei karinio komunizmo politika leido smulkią privačiąpramonę bei prekybą, smulkią nuosavybę žemės ūkyje.
128.Bermontininkai – rusų ir vokiečių kar. daliniai, 1919m. veikę Latvijoje ir Lietuvoje, vadovaujami P. Bermonto. Save vadino Rusijos vakarų armija.
129.Fašizmas – politinė srovė, išreiškianti reakcingų ir agresyvių visuominės sluoksnių interesus. Būdinga karinė ekspancija, rasinė neapykanta, diktatūrinis valdymas.
130.Nacizmas – nacionalsocialistų partijos politika ir ideologija; vokiečių fašizmas.
131.Aneksija – tarptautinės teisės požiūriu neteisėtas svetimos valstybės teritorijos prisijungimas prie savosios.
132.Genocidas – gyventojų grupių žudymas rasiniais, politiniais, tautiniais arba religiniais motyvais.
133.Kominternas – tarptautinis komunistų partijų susivienijimas, egzistavęs 1919 – 1943m. Jo veikla buvo diktuojama iš Maskvos. Siekė pasaulinės revoliucijos. 1943 gegužės mėnesį nutarta paleisti.
134.Keistasis karas – antrojo pasaulinio karo laikotarpis (1939 09 03 – 1940 05), kada nei Prancūzija, nei D. Britanija nesiėmė aktyvių karo veiksmų prieš Vokietija. Tai leido pastarajai sutriuškinti Lenkiją ir pasirengti Belgijos, Olandijos, Liuksenburgo ir Prancūzijos puolimui.
135.Okupacija – kitos valstybės teritorijos užėmimas, remiantis karine jėga ir faktiškas jos valdymas. Karinės okupacijos rėžimą apibrėžia Hagos (1899 ir 1907m.) ir Ženevos (1949m.) konvencijos.
136.Sovietizacija – sovietinės valdžios ir tvarkos įvedimo procesas pagal 1917m. 04mėn. V. Lenino paskelbtą lozungą, Visa valdžia sovietams (taryboms) .
137.Žiemos karas – Sovietų Sąjungos ir Suomijos karas vykęs 1939 11 30 – 1940 03 13. Sovietu sąjunga reikalavo, kad Suomija Karelijos sąsmaukoje perkeltų valstybinę sieną 70km. į šalies gilumą. Šiame kare Suomija neteko dalies savo teritorijos, bet išsaugojo valstybingumą. SSRS prarado daug karių ir politinį autoritetą.
138.LKP – Lietuvos komunistų partija. Lietuvos vienintelė partija okupaciniu laikotarpiu 1940 – 1941 ir 1944 – 1990m.
139.Autoritarizmas – nedemokratinė, diktatūrinė valstybės valdymo forma, kai vyriausybė siekdama išlaikyti valdžią naudoja griežtas gyventojų politinės kontrolės priemones, peraugančias į politinę priespaudą. Varžoma piliečių politinė veikla, nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai
140.Diktatūra – neribota asmens valdžia, neapribota jokiais įstatymais, konstitucija ar kitais visuomeniniais, bei politiniais faktoriais. Diktatūra paprastai būna pagrįsta jėga ir išreiškia viešpataujančios klasės interesus. Diktatūra skirstoma į autoritarizmą ir totalitarizmą.
141.GETAS – miesto dalis, skirta tam tikrai rasei, profesinei arba religinei gyventojų grupei prievarta apgyvendinti.
142.DISIDENTAS – asmuo, neišpažystantis pficialios religijos ar nepritariantis totalitarinės valstybės ideologijai. Disidentai dažnai diskriminuojami, apribojamos jų politinės teisės.
143.HOLOKAUSTAS – auka sudeginant; visiškas sunaikinimas. Žydų tautos naikinimas 2-ojo pas. karo metu.
144.ŠIAURĖS VAKARŲ KRAŠTAS – oficialių buvusių LDK teritorijos, po 3 padalijimo prijungtos prie Rusijos, pavadinimas, atsiradęs 1849m. Jį sudarė Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliovo ir Vitebsko gubernijos.
145.OBEROSTAS – administracinis teritorinis vienetas, sudarytas 1915m. iš Rusijos imperijos dalies, Vokietijos okupuotos 1-ojo pas. karo metu. Egzistavo iki 1919m 07. Suskirstytas į sritis. Tarp jų – Lietuvos, Vilniaus, Suvalkų. Vyriausia valdžia priklausė Vokietijos rytų fronto vadui. Sritims vadovavo karinės valdybos viršininkas. Visa administracija buvo išlaikoma iš vietos gyventojų mokesčių.
146.DEKOLONIZACIJA – kolonializmo likvidavimas; likvidavimo procesas. 1918m. V.Vilsono 14 punktų skelbė, bet apie dekolonizaciją dar nekalbėta. 1-as dekolonizacijos etapas prasidėjo po 2-ojo pas. karo. Baltijos tautų dainuojanti revoliucija pradėjo 2-osios dekolonizacijos etapą, jo pradžia 1990m 03 11d.
147. STRIBAI – 1944m. 07 24d. LKP CK nutarimu sukurti naikintojų batalionai apskričių centruose. 1944m. 12 03d. CK nutarimu naikintojų būriai įkurti ir valstiečiuose. 1945m. jie pavadinti “Liaudies gynėjais”. Buvo atleidžiami nuo karo tarnybos, gaudavo 200rb. atlyginima. Kovojo su “Liaudies priešais”, išieškojo pyliavas, trėmė gyventojus ir t.t.
148.LAF – Lietuvos aktyvistų frontas, įsikūręs 1940m. lapkričio 17d. Lietuvos Vyriausybės atstovo Vokietijoje, Kazio Škirpos bute. Jie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę.
149. PARTIZANAI – ginkluoti daliniai, kovoję priešo okupuotoje teritorijoje, bet nesudarę organizuotos kariuominės. Lietuvoje reiškėsi antrosios Sovietų okupacijos metu. Išskirtini 3 etapai: masinis sąjudis iki 1947m., centralizuota organizacija iki 1952m. ir individualios veiklos periodas.
150. OSTLANDAS – 1941m veikęs administracinis teritorinis vienetas, hitlerininkų sudarytas okupuotame Pabaltyje ir dalyje Baltarusijos, su centru Rygoje. Auksciausia valdžia priklausė reichskomisarui H.Lozei.
151. JTO (Jungtinių Tautų Organizacija) – tarptautinė universali valstybių organizacija taikai stiprinti ir bendradarbiavimui plėtoti. Įkurta 1945m. Svarbiausi organai: Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba, Globos Taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Tarptautinis Teismas, Sekretoriatas. JTO būstinė Niujorke. Lietuva priimta į JTO 1991m.
152. NATO – karinė, politinė, gynybinė sąjunga, įkurta 1949m. Štabas Briuselyje. Nariai: Anglija, Belgija, Danija, Islandija, Italija, JAV, Kanada, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Portugalija, Prancūzija, (išėjo 1966m.; dabar bendradarbiauja nekarinėje sferoje), Graikija ir Turkija (nuo 1952m.), Vokietija (1955m.).
153. ES – 1991 m. 12 EEB valstybių vadovai Mastrichte (Olandija) pasirašė Europos Sąjungos sutartį, kuri numatė bendrą užsienio, saugumo politiką, valiutų sąjungą su bendru centriniu banku ir vieninga valiuta. Sutartis įsigaliojo nuo 1993 11-01.
154.Varšuvos paktas-1955 05 14 SSRS, Čekoslovakijos, Lenkijos, Vokietijos DR, Vengrijos, Bulgarijos, Rumunijos, Albanijos sutartis pasirašyta Varšuvoje. Sudaryta jungtinė ginkluotūjų pajėgų vadovybė. Europos padalijimas į du karinius blokus.
155. ESPT – Ekonominės savitarpio pagalbos taryba, įkurta 1949m. Ūkinio ir techninio bendradarbiavimo organizacija.
156. EEB – Europos Ekonominė Bendrija. 1957m. šešios šalys (Belgija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika) pasirašė Romos sutartį, pagal kurią įsteigė EEB. Ji iš esmės pakeitė tarptautinės prekybos tvarką – panaikino tarpusavio muitus bei tarifus, leido laisvai judėti darbo jėgai, prekėms, kapitalui, paslaugoms.
157.Helsinkio paktas- Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo, įvykusio 1973–1975 m. Helsinkyje, baigiamasis aktas. Jame patvirtintas esamų Europos valstybių sienų neliečiamumas, nustatyti valstybių tarpusavio santykių principai – suvereniteto teisių gerbimas ir suvereni lygybė, jėgos nenaudojimas, sienų neliečiamumas, teritorijos vientisumas, taikus ginčų reguliavimas, nesikišimas į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir laisvių gerbimas, tautų lygiateisiškumas ir teisė tvarkyti savo likimą, valstybių bendradarbiavimas, sąžiningas tarptautinės teisės įsipareigojimų vykdymas.
158.Šaltasis karas-Politinė įtampa tarp SSRS ir vakarų pasaulio, JAV, 1947-1989m. Pasireiškė ginklavimusi, politiniu, ekonominiu šnipinėjimu, įvairių sričių lenktyniavimu.
159..Brežnevo doktrina- Leonido Brežnevo (1906–1982). SSRS valstybės, komunistų partijos veikėjo, ilgamečio (1964–1982) valstybės vadovo doktrina. Jo valdymo laikotarpis vadinamas „sąstingiu“, kadangi vyravo stabilumas, bet kokių permainų vengimas.
160.“Tautos vadas” – J. Stalino ir A. Hitlerio “užimamos pareigos“. Jie manė, kad turi valdyti mases, vadovauti visoms žmonių gyvenimo sritims.
161.Kolūkis – suvisuominta, sujungta į atskiras teritorijas valstiečių žemė su pastatais, mašinomis, padargais, gyvuliais.
162. Pertvarka – 1988 m. prasidėjęs demokratėjimas rytų Europoje.
163. Lietuvos persitvarkymo sąjūdis – Lietuva ėmė siekti suverenumo, išsivadavimo iš SSRS, pradža galima laikyti 1988-89 metus. Matydami tai SSRS vadovai siekė patys pertvarkyti valstybę ir skelbė persitvarkymo sąjūdį su tikslu kad Lietuva išliks SSRS sudėtyje.
164. Kapitalizmas – vienintele sistema, grindžiama pripažinimu, kad kiekvieno asmens gyvenimas priklauso jam paciam.
165. Mažoji Lietuva – dabar Rusijos valdoma teritorija, Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritis.
166. Versalio sistema-tai sutarciu punktas po I pasaulinio karo, kuriuo teigema kad Voketija turi atlyginti nuostolius kitoms salims.
167. Kolūkis – suvisuominta, sujungta į atskiras teritorijas valstiečių žemė su pastatais, mašinomis, padargais, gyvuliais.
168. Steigiamasis seimas – nuo XV a. LDK, 1569- 1795 m. Lenkijos ir Lietuvos aukščiausiasis valstybinės valdžios organas.
169..Maršalo planas- 1947 ekonominės pagalbos planas Europai “atkurti ir sustiprinti”

Leave a Comment