Ypač akivaizdžiai ir dramatiškai bei pilnai atsiskleidžia gyvenimiškasis, žemiškasis turinys gotikoje. Gotika susijusi su viduramžių miestų – komunos gyvenimu, su miestų kova dėl nepriklausomybės nuo feodalinio senjoro. Tai naujas ir svarbiausias etapas vidurinių amžių istorijoje, pakeitęs feodalinį susiskaldymą. Gotikinis menas paplito visoje Europoje, bet geriausius vaisius davė Prancūzijos miestuose. Terminas Gotika kilęs iš germanų genties – gotų – pavadinimo. Tai – architektūros ir meno stilius, susiformavęs XII a. Prancūzijoje ir vyravęs XIII-XV a. Europoje.Gotikos bazilikinė sistema išsivystė iš romaninio stiliaus, pradėjus naudoti skliautus su nerviūromis (nerviūra – išsikišusi, profiliuota skliauto briauna), smailias arkas, o taip pat kontraforsus (vertikali išsikišusi mūrinės sienos atrama sienai sutvirtinti arba skliautų perdangų skėtimo jėgoms atremti) ir arkbutanus (išorinė atraminė pusalkė, perkelianti skliauto skėtimo jėgas į apatinius ramsčius – kontraforsus) skėtimosi jėgoms atremti. Gotikai būdingos smailos arkos, aštrūs profiliai, architektūros masės skaidymas dekoratyviniais elementais, sudėtingi skliautų raštai, geometriniai akmens raizginiai ir vitražai languose, gausios skulptūros pastatų fasaduose ir viduje, smailos, ažūrinės bokštų viršūnės. Greta renesanso ir baroko gotika egzistavo iki XVII a. Vienas svarbiausių gotikinės katedros bruožų – aukštis. Jos stiebiasi į dangų nesuskaičiuojamom bokštų, bokštelių , vimpergų (dekoratyvinis elementas – trikampis skydas su viršūne virš lango, durų ar portalo), fialų (smailus bokštelis), smailų arkų strėlėm. Gotikos katedros ne tik aukštos, bet ir labai ištęstos. Šio stiliaus katedra neapžvelgiama, dažnai simetriška, jos dalys nevienalytės: kiekvienas jos fasadas su portalu individualus. Sienų nejauti, atrodo, kad jų nėra. Pakopomis kyla aukštyn masyvūs atraminiai stulpai, o jų tarpuose be galo sudėtingas ir permainingas ažūrinių formų žaismas, arkos , galerijos, bokštai, kažkokios aikštelės su arkadomis, dvigubi arkbutanai, arkbutanai su kolonėlėmis, didžiuliai langai – tai siauri ir aukšti, tai apvalūs, vadinami gotiškomis rožėmis), su spalvotais langais ir įmantriausiu rėmų raizginiu.
Gotikos katedroms būdinga gausybė statulų, kurios užima portalus, galerijas, kolonų kapitelius, stūkso ant stogo, karnizų, glūdi po koplyčių skliautais, įvijuose laiptuose, ant nutekamųjų vamzdžių, ant konsolių. Gotikinės katedros didybė pribloškia, apstulbina, jai nėra lygių viduramžių miestuose, ji kaip karalienė iškyla virš kreivų gatvelių ir mažų namų. Dažnai katedra būdavo tokia didelė, kad visi tuometinio miesto gyventojai nebūtų galėję jos užpildyti. Pasikeitus miesto gyvenimo poreikiams , vietoje uždaros, storasienės, panašios į tvirtovę romaniškos katedros atsirado erdvi, atvira viduje katedra. Visų pirma buvo pakeista konstrukcija, o po konstrukcijos pasikeitė estetika, tai yra architektūros stilius. Šis pasikeitimas buvo vieningas procesas. Visas gotikinio statinio lengvumas ir pasakiškumas turi racionalų pagrindą: jis pereina nuo karkasinės architektūros sistemos.Pastatas – tai karkasas, skeletas iš smailaus skliauto, arkbutanų ir kontrforsų. Pati siena nieko nelaiko. Taigi ir nereikia ją statyti ištisinę, atsiranda kiaurinės galerijos, arkados ir didžiuliai langai. Galerijose atsiranda statulos, langai panaudojami monumentaliajai tapybai iš spalvoto stiklo. Daugumoje gotikos katedrų skulptūrinė puošyba nusveria tapytinę, jei neskaitysime vitražų. Tai, be abejo, nulėmė architektūros stilius: pastatų sienos ažūrinės ir todėl netinkamos freskoms.Gotikos dailėje užtat ir vystėsi ne sienų tapyba, o daugiausia rankraščių miniatiūros ir altorių sąvarų dekoravimas. Iliustruojamos maldų knygos, pasaulietiniai rankraščiai. Puiki altorių tapyba klestėjo viduramžių Čekijoje. Siužetų ikonografija buvo laisva, nebuvo griežtų kompozicinių schemų. Gotikinė tapyba neapsakomai ekspresyvi, dramatiška ir kartu nenuilstamai besidominti realiuoju pasauliu, įvairiomis patraukliomis jo smulkmenomis. Tik šios detalės dažniausiai nesujungtos į vieną erdvinę visumą, jų tarpusavio ryšys grynai ornamentinis, nors kiekviena iš jų atskirai atrodo tiesiog paimta iš natūros. Gotikos dailininkai mėgsta detales. Viduramžių dailininkai labai mėgo grynas, skambias spalvas. Tai matosi iš vitražų, iš miniatiūrų, iš nuspalvintų skulptūrų. Posūkis į gotiką prasidėjo nuo architektūros ir po to palietė skulptūrą ir tapybą.Gotikos katedros jokiu būdu nėra niūrios ir slegiančios. Jos gražios pažiūrėti, dinamiškos erdvios. Jos skirtos dideliems žmonių sambūriams, jų aukšti bokštai – befrua – buvo žvalgybos bokštai, varpas šaukė miestiečius ir į pamaldas, ir į sueigas. Palei katedrą virė nuolatos gyvenimas su visomis žemiškomis aistromis ir interesais.Viduje klero atribojimas nuo lankytojų beveik išnykęs, ir jie nebelaiko katedros kažkokia neprieinama vieta. Karstavietės daromos tiesiog bažnyčioje, o ne tamsioje požemio kriptoje. Gotikinis stilius audringai, temperamentingai dramatiškas. Miestai dar tebebuvo stambaus feodalo ar feodalo – vienuolyno valdžioje, bet miestiečiai per savo komunas – savivaldos organus, į kuriuos įėjo pirkliai, cechų seniūnai, atkakliai kovojo dėl nepriklausomybės. Katedros ir rotušės buvo statomos miesto komunų užsakymu.Europos gotikos perlai – Šartro katedra, Reimso katedra, Paryžiaus Dievo motinos katedra, Amjeno katedra, Parmos katedra, Kiolno katedra.Lietuvoje gotika atsirado XIV a., o nuo XV a. pradžios plačiai vystėsi pilių, gyvenamųjų namų ir bažnyčių architektūroje. Pirmoji mūrinė katalikų bažnyčia Lietuvoje – šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje – pastatyta gotikos stiliumi. Gotikos pastatams buvo naudojamos degto molio plytos ir lauko akmenys. Iš pradžių pastatai buvo masyvūs su nedidelėmis angomis ir negausiais profiliais. XV a. Lietuvoje sparčiai augo miestai . Miestiečių gyvenamieji namai buvo statomi galu arba šonu į gatvę, buvo pailgi, vieno arba dviejų aukštų. Pirmajame aukšte prie gatvė būdavo menė, skirta prekybai, amatams. Namo gilumoje buvo buitinės patalpos. Į gatvę atgręžtas namo fasadas su frontonu buvo puošiamas dekoratyviniais elementais. XVI a. pastatai įgavo grakštesnių, lengvesnių proporcijų, turtingesnių formų, daugiau dekoratyvinių elementų. Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis Vilniuje – žymiausias Lietuvos gotikinės architektūros paminklas, pasižymintis menišku kontrastu tarp masyvios plokštuminės Bernardinų bažnyčios ir mažos, lengvų, ažūrinių ir plastiškų formų šv. Onos bažnyčios. Kiti gotikos atstovai Lietuvoje: Vytauto bažnyčia Kaune, šv. Jurgio bažnyčia Kaune, Perkūno namai Kaune, Zapyškio bažnyčia ir kt. XIX a. – XX a. pradžioje Lietuvos bažnyčių ir kai kurių dvarų architektūroje paplito pseudogotika, kartais gana tiksliai perteikianti istorines gotikos formas, pvz. Palangos bažnyčia, tačiau daugeliu atvejų neturinti didesnės meninės vertės.ArchitektūraKai kurie architektai pastebėjo, jog, norint išlaikyti arkinių konstrukcijų lubas bei stogus, užtenka tvirtų kolonų, o sienos tarp jų gali būti žymiai lengvesnės. Siekiant dar labiau palengvinti pagrindinio pastato tūrio konstrukciją, buvo sukurti konstrukciniai elementai kontraforsai, perimantys didžiąją dalį spaudimo iš pagrindinių kolonų. Šie du išradimai leido gerokai paaukštinti bažnyčias bei smarkiai padidinti langų plotą.Pagrindiniai gotikinės sakraliosios architektūros bruožai: pastatai ypatingai aukšti, dominuoja vertikalios linijos, pabrėžiančios kilimą į dangų, smailios arkos, gausu bokštelių. Bažnyčios dažniausiai trinavės arba penkianavės, su gerokai aukštesne už šonines centrine nava. Milžiniško ploto langai, dekoruoti vitražais, sukuria šviesų mirgesį pastatų viduje. Šiuos bruožus iš dalies perėmė ir pasaulietinė architektūra, nors išskirtinių nesakralių pastatų buvo vos keletas – daugiausia Nyderlandų laisvųjų miestų rotušės.Sumažinus būtinų konstrukcinių elementų užimamą plotą, atsiradusioje erdvėje pradėta diegti įvairias dekoracijas – langų vitražus, lipdinius ant lubų. Skulptūra beveik nesiskyrė nuo romaniškosios. Pastatų išorė taip pat buvo dekoruojama tiek skulptūromis, tiek architektūriniais elementais – bokšteliais, pilonais ir pan. Architektūroje gotikos etapai skiriami pagal dekoratyvumo pobūdį bei jo kiekį: ankstyvojoje gotikoje dekoratyvumas minimalus, brandžiojoje – gausus, o liepsnojančioje pasiekia tokį mastą, kad pastatai atrodo apgaubti liepsnų, sudarytų iš dekoratyviųjų elementų.Gynybinių įtvirtinimų architektūra vystėsi gerokai lėčiau bei nuosaikiau – ten išliko masyvios sienos, siauri langai bei šaudymo angos, svarbiausi pakitimai buvo dekoracijos bei smailių arkų atsiradimas.Skulptūra Gotikinė skulptūra susiformavo XIII a. Ji liko panaši į romaninę, vis dar atliko „vargdienių Biblijos“ funkciją. Tematika tapo įvairesnė: vietoj apokaliptinių vaizdų atsirado Madona su kūdikiu, scenos iš Marijos gyvenimo, pieta. Vaizduojami ne tik šventieji, bet ir paprasti žmonės, dirbantys lauko darbus. Vokietijos gotikinė skulptūra garsėjo istorinių personažų, mecenatų skulptūromis; skulptoriai siekė ne formų tobulumo, o perteikti veikėjų dvasinę būseną.Miniatiūros Gotikiniai rankraščiai tapo elegantiškesni, nei romaniniai. XIII a. Prancūzijoje susiformavo savitas miniatiūrų stilius – kaligrafija. Knygų tekstas komponuojamas siaurame plote, apipintame augaliniais motyvais. Daug dėmesio skiriama inicialams, jie itin puošnūs, apipinti augalų ornamentais, drugeliais, paukščiais, išskirti raudona ar žydra spalva, kartais auksu. XIV-XV a. miniatiūros ėmė priminti atskirą paveiksliuką. Ornamentus pakeitė peizažas arba interjeras.DailėGotikos laikotarpiu Lietuvos tapyboje dominavo savita bizantinės dailės kryptis. Gotikinės dailės paminklų nedaug teišliko. Vilniaus ir Trakų pilių teritorijoje rasta gotikinių ornamentuotų koklių; išliko medinė Veliuonos bažnyčios madonos su kūdikiu ir kitos skulptūros, gotikinėmis miniatiūromis puoštų gradualų, auksakalystės ir kitų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.