Internetas- JAV kudikis

Internetas – tai pasaulinis kompiuterių tinklas. Atskiri iki kelių kilometrų nutolę kompiuteriai yra jungiami į vietinius tinklus, vietiniai tinklai įvairiomis ryšio priemonėmis jungiami tarpusavyje. Taip kuriamas tarptautinis kompiuterių tinklas – internetas.
Internetą, taip pat ir kompiuterius, pirmieji pradėjo naudoti JAV aviacijos ir karybos specialistai. Dar 1944 metais sukurtas pirmasis kompiuteris buvo skirtas apskaičiuoti raketų skridimo trajektorijoms. Beje, ar galite įsivaizduoti, jog šis kompiuterio „prosenelis“ užėmė daugiaunegu pusę futbolo aikštės! O skaičiavimai, kuriuos buvo galima atlikti su šiuo milžinišku įrenginiu buvo visiškai paprastučiai. Tik pamanykite, su jūūsų kišeniniu kalkuliatoriumi šiandien galima atlikti daug daugiau ir daug sudėtingesnių veiksmų.
Vėliau kompiuteriai sparčiai tobulėjo. Neužilgo jie buvo pradėti naudoti universitetuose ir mokyklose. Tačiau kompiuteriai dar daugelį metų dirbo lyg kokie vienišiai. Tai, kas sukuriama vienu kompiuteriu, buvo išsaugoma tik jo vieno atmintinėje. Tam, kad prie kitų kompiuterių dirbantys žmonės galėtų pasinaudoti šia informacija, ją reikėdavo išsaugoti specialiuose išoriniuose įrenginiuose. Po to, nugabenus šiuos įrenginius prie kito kompiuterio, informaciją vėl reikėdavo specialiai perkelti į jo atmintinę. Tuo metu informacijai perkelti naudoti prrietaisai taip pat buvo nepalyginamai didesni už dabar dažnai naudojamas kompaktines plokšteles. Todėl taip atsiskyrėliškai dirbti buvo labai nepatogu.
Interneto pradžia siekia “šaltojo karo” laikus. Vienas projektuotojas, dirbęs JAV prezidento Eizenhauerio įkurtoje agentūroje ARPA (Advanced Research Project Agency) sugalvojo laidais sujungti sa

avo institucijos kompiuterius ir taip leisti jiems „bendrauti“. Tai buvo labai panašu į mažą vietinį telefono tinklą. Tik laidais „bendravo“ ne žmonės, o kompiuteriai ir informacija buvo perduodama ne balsu, o specialiai tam sukurta ženklų kalba. Ji vadinama duomenų perdavimo ir valdymo protokolu (TCP/IP). Sumanymas buvo tikrai nuostabus. Todėl netrukus kitos organizacijos taip pat suskubo jungti laidais savo kompiuterius į panašias atskiras kompiuterių grupeles. Vėliau buvo sugalvota tokiu pat būdu sujungti tarpusavyje kelių institucijų kompiuterius. Taip tinklai nuolatos plėtėsi.
ARPA agentūros pradinės sąlygos kuriant internetą buvo: bomba gali pažeisti bet kurią ryšio liniją, bet kurį mazgą. Užduoties sprendimas: jungti kompiuterius taip, kad informacija galėtų keliauti bet kuria iš daugelio ryšio linijų ir nėra tokio mazgo, į kurį eitų visa informacija. Siunčiamas pranešimas skaidomas į daugelį paaketų, kiekvienas paketas “aplipdomas” adresine informacija ir keliauja savarankiškai iki paskirties taško, kur jis vėl sulipdomas. Kiekviename tarpiniame mazge turi veikti kompiuteris su programa- maršrutizatorium, kuri parenka tolesnį paketo kelią, apeidama neveikiančius segmentus. Šie informacijos siuntimo susitarimai pavadinti TCP/IP protokolu. 1969 metais 50 Kbps (Kbps – kilobitas per sekundę) greičio linija buvo sujungtas keturių mazgų tinklas: Los Anželo universitetas, Stanfordo tyrimų institutas, Santa Barbaros ir Jutos universitetai.
Dar 1962 m. rugpjūčio mėn. J. C. R. Licklider’is išdėstė „Galaktikos tinklo” (Galactic Network) idėjas. Jose buvo pa
aminėta beveik viskas, kas šiuo metu yra internete. Tos vizijos dėka IPTO kompiuteriuose įžvelgė komunikacijos priemonę. Buvo pabrėžiama, kad ARPA atsiriboja nuo kompiuterių industrijos, kuri kompiuterį vis dar tebelaikė tik aritmetiniu skaičiuokliu.
Tinklo pagrindu turėjo būti decentralizuotas tinklas, kuris sujungtų įvairius JAV universitetus, dirbančius JAV Gynybos ministerijai. Ryšiai tinkle turėjo vykti telefono linijomis. Iš pradžių Pentagonas projektą atmetė, tačiau 1965 m. darbai vėl pradėti vykdyti. Tais metais telefono linija tiesiogiai buvo sujungti Berklio universiteto ir MIT kompiuteriai.
Pradžioje tai buvo uždaras kelių universitetų ir Gynybos ministerijos kompiuterių tinklas. Jis pavadintas ARPANET. Pirma vieša tinklo demonstracija įvyko 1972 metais Kompiuterinių komunikacijų konferencijoje. Iš konferencijoje įrengto terminalo buvo galima kreiptis į bet kurį iš 40 JAV sujungtų kompiuterių. 1983 metais ARPANET pasidalijo į du tinklus: MILNET – karinių užduočių vykdymui ir ARPANET – civilinių. Abu tinklai buvo tarpusavyje sujungti. Šis naujas darinys pavadintas INTERNET. Lygiagrečiai atsirado nepriklausomi švietimo ir kiti tinklai: BITNET, CSNET. Vėliau jie prisijungė prie Interneto. 1985 metais Internete buvo virš 2000 mazgų.

Interneto naudotojų skaičių įvertinti daug sunkiau. Pagal įvairius šaltinius žmonių, periodiškai besinaudojančių kuria nors interneto paslauga gali būti nuo 60 iki 80 milijonų (1997 m.). Laikoma,
kad šis skaičius kasmet dvigubėja. 1996 metų birželio 15 d. duomenimis tik keliolika pasaulio šalių Afrikoje ir Azijoje neturėjo interneto ryšio.
Galutinis planas buvo parengtas ir ap

probuotas 1968 m. vasarą. Buvo paskelbtas konkursas ir pasirinkta BBN, su kuria sutartis pasirašyta 1969 m. balandžio 7 d. BBN laikėsi plano ir tinklą kūrė panaudodama nedidelius kompiuterius, vadinamus IMP (Interface Message Processors), kurie tarpusavyje buvo sujungti skirtinėmis linijomis. Jų pradinis pralaidumas buvo 50 kbps. Patys kompiuteriai prie IMP buvo jungiami per nuoseklią sąsają. Iš 7 žmonių sudaryta BBN komanda dirbo sparčiai ir visą sistemą, apimančią tiek aparatūrinę dalį, tiek paketų valdymo programinę įrangą, įdiegė per 9 mėnesius. Pirmoji jungtis atidaryta 1969 m. spalio 29 d. – buvo sujungti Los Angeles Kalifornijos universitete ir Stanfordo tyrimų institute (SRI) įrengti IMP. Pirmasis „internetu” 1969 m. spalio 29 d. pasinaudojo Č. Klainas (Ch. Kline), pasiuntęs pirmuosius duomenų paketus, bandydamas susisiekti su Stanfordo tyrimų institutu. Sistema „smigo” jam įvedus raidę “G” žodyje “LOGIN” (Prisijungti).
Tikrasis interneto „prosenelis“ gimė tik 1984 metais. Tuomet JAV Nacionalinis mokslo fondas sukūrė vadinamą NSFNET kompiuterių tinklą. Jį sudarė penkių tuo metu labai galingų superkompiuterių centrai. Šie centrai veikė lyg telefono stotys. Superkompiuteriai vienas kitam galėjo perduoti bet kokią informaciją, o prie kiekvieno iš jų galėjo prisijungti kitų universitetų bei

mokyklų kompiuteriai ar netgi jų tinklai. Taip informacija iš vienos mokyklos kompiuterio galėjo būti perduodama superkompiuteriui, o iš jo nusiunčiama į bet kurį kitą prie vieno iš superkompiuterių prijungtą kompiuterį.
Viena žymiausių Interneto vystymo gairių &#
#8211; hiperteksto koncepcijos pritaikymas informacijos internete vaizdavimui 90-tųjų pradžioje (Tim Berners-Lee, Robert Cailiau, CERN, Šveicarija). Hipertekstinė informacija Internete 1990 metais buvo pavadinta “Pasauliniu voratinkliu” (World Wide Web, The Web, WWW, W3). Pirma grafinės hipertekstinės informacijos peržiūros programa (browser) Mosaic (Marc Andreessen, Eric Bina, Ilinoiso universitetas, 1993) tapo didžiausiu Interneto vystymo stimulu. Iki devintojo dešimtmečio pradžios Internetu daugiausiai naudojosi su mokslu ir švietimu susiję žmonės, vėliau atsirado ir greitai daugėja komercinių mazgų. Nuo 1995 metų ir Lietuvoje kiekviena save gerbianti organizacija stengiasi pateikti informaciją Internete (taip vadinami “namų puslapiai” – home pages).
Internetas, nuo jo pradžios JAV, labai išpopuliarėjo ir dabar yra bene populiariausias bendravimo, informacijos, naujienų ir kitko šaltinis, kuriuo naudotis moka beveik kiekvienas žmogus.

Leave a Comment