Heraldika

1.Herbynai: Vakarų Europa, Lenkija, Lietuva. Jų teikiamos informacijos ypatumai
Herbynai (herbų sąvadai knygose) atsirado 13a.ir buvo skirti kilmingiesiems užfiksuoti.
Jie teikia informacijos apie buvusius herbus, kilmingųjų giminių geneologiją.
1.Richentalio kronika- po Žalgirio mūšio liet.delegacija atvyko į Konstansą ir perpiešė liet. herbus. Daug netikslumų, neįvardintos žemės.
2.Briuselio herbynas- su pavadinimais virš herbų, užfiksuotos senosios spalvos.
3.StokholmoBergzgamerio kodeksas- atsirado iš flamandų herbyno, 70 lenkiškų-lietuviškų herbų. Pirmąkart užfiksuotas Vilniaus Kapitulos herbas.
4.Lenkijos riterių herbynas- originalas neišliko, yra 8 nuorašai, 2 spalvoti.
5. 1555m. Vyskupo užsakymu sudarytas Lietuvos herbynas, papildytas vyskupų herbais. 118 spalvotų herbų.
6. 16a. II pus. B.. Pakrotski herbynai- 130 LDK herbų.
7. 17 a. vid. A.Vijūko-Kojelavičiaus herbynai- pagal pavardes, daug naujų LDK herbų.
8.Vilčinskio herbynas-per 20 herbų.
9.J.Šimanski-Viduramžių herbynas.

2.Herbų atsiradimas, heroldai. Herbo sąvoka. Herbas – tai paveldimas skiriamasis ženklas, sudarytas pagal heraldikos taisykles ir įteisintas įstatymu ar kitu aktu.
Herbai atsirado XII a. antrame ketvirtyje karyboje, kaip riterių skiriamieji ženklai, nešiojami matomoje vietoje – skyde, ant šalmo, vėliavos, apsiausto.
Europoje ginklas ir herbas buvo vadintas skolintais iš lot. kalbos žodžiais – arma ir armorum insignia (ginklas ir ginklo ženklas). Lietuvoje naudojamas “herbo” terminas yra vokiškos kilmės.

Pradžioje juos tuurėjo tik kilmingieji ir priviligijuotieji, nuo XIII – XV a. juos turėjo miestai, cechai, universitetai, bažnyčia, vienuolynai. XV a. žinomi ir miestiečių, kai kur net valstiečių herbai. LT pirmieji kilmingųjų herbai atsirado XIV pab., o seniausieji miestų herbai – XV a.

Heroldai. XIII a.

. jie pradėjo vadovauti riterių turnyrams, pagal kikevieną iš herbų papasakodavo ir apibūdindavo turnyro dalyvius. Kadangi herbai buvo viešai rodomi ir aptariami jie privalėjo atitikti reikalavimus. Heroldai pirmųjų Europos herbynų sudarytojai, bei taisyklių kūrėjai. Heroldai dėvėdavo herbinius apsiaustus ir paprastai vadindavosi krašto kuriem jie atstovaudavo simboliniais vardais.

Lenkijoje pirmą kartą Jogailos heroldas Svieška minimas 1395 m. LT medžiagos mažai- žinoma, kad XV a. pradžioje Vytautas turėjo heroldą Mikolajų Lučkę bei Joną.

3.Herbo skydas: stiliai, laukas ir jo dalijimo linijos, svarbiausios vietos skyde.

Skydas – kiekvieno herbo pagrindas. VE seniausieji herbai vaizduoti dideliuose skyduose. XIII – XIV a. skydai sumažėjo, jie priminė ištęstą, į apačią smailėjantį, šiek tiek išgaubtą į šonus trikampį (ankstyvosios gotikos skydai), kurį XIV a. pab. pakeitė suapvalinta apačia stačiakampis (vėlyvosios gotikos skydai). Tarčės arrba turnyrų skydai su iškirpimu iečiai įstatyti, kai kur tapo herbo skydo sinonimu.

LT seniausieji XIV a. herbai vaizduoti ankstyvosios gotikos skyduose. Visi šie skydai naudoti, tiek heraldikoje, tiek karyboje bei turnyruose. Jie priklausė klasikinei arba aukso amžiaus heraldikai.

Renesansiniai skydai- sudėtingesnės puošybos. LT atsirado XV a. ir vyravo iki XVIIa.

Barokinio skydo pagrindą sudarė oavalas, rečiau kita forma, aprėminta masyviu, dažnai su augaliniais motyvais kartušu.

Klasicistiniai skydai- būdingos santūresnės formos, neretai nužiūrėtos iš renesansinių, paprastai vaizduoti ant sijų,šonuose ir apačioje turėjo karančių girliandų be

ei kt. papuošimų.

Skydo struktūra. Į 9 dalis padalintas skydo laukas turi savo pavadinimus: 1 – galvos dešnė, 2 – skydo galva, 5 – skydo širdis, 8 – skydo papėdė. Svarbiausias laukas-1, mažiausiai svarbus- 9. Į herbą reikia žiūrėti kaip į priešais stovinti žmogų, kur jo dešnė ten ir skydo dešnė.

Skydas padalintas per vidurį statmenai – perskeltas; per vidurį horizontaliai – perkirstas, gali būti nuskeltas, priešinagai nuskeltas iš kairės. Skydas padalytas statmenai ir skersai.vadinamas ketvirčiuotu, abiem įžambiom linijomis – įžambiai ketvirčiuotu.

4.Herbo šalmas: rūšys, šalmo sudėtinės dalys ir jų vaizdavimas. Būdingesni Lietuvos ir VE šalmų skirtumai.
Herbo šalmas – atsirado XII a.pab., išplito XIII a. Ne visi šalmai vadinami herbiniais,o tik tie , kurie turi specialų šalmo papuošimą.

Nuo XII a. naudotas paprastas kelių sukniedytų plokščių šalmas su plokščiu viršumi ir dviem įpjovomis priekyje akims,vaditas – puodiniu šalmu.
XIV a. atsiranda kubilinis šalmas(pailgėjęs, rėmėsi į pečius, viršugalvis priminė kūgį). Elegantiškas turnyrų smailusis šalmas (suapvalėjo,priekis priminė smaigalį), vėliau jis tapo miestietiškos heraldikos atributu.
Apie 1420 metus atsirado turnyrų grotelinis šalmas (priekyje turėjo virbais arba grotelėmis uždengtą angą, turėjo platų kaklą,nes buvo užmaunami per galvą).

LT herbuose galima rasti tik smailujį ir nuo XVIa. dar grotelinį, šalmus. LT šalmai dažniausiai randami plieno spalvos.

Herbo šalmo papuošalas – paprastai skydo aukščio. Paplito XIII a. ant puodinių šalmų. Papuošalas dažnai tiek forma, tiek išvaizda pakartodavo visą arba dalį herbo figūros, esančios sk

kyde. Papuošalu galėjo būti gaidžio, povo, stručio plunksnos, ožio, elnio ragai, vienaragio galva. Jaučio, buivolo ir tauro ragai, erelio sparnai dažnai dėti poromis.

LT herbuose paprastai matome auksinį trijų lapų vainiką (karunėlę). Kai kur šios karūnėlės laikomos kilmingųjų heraldikos atributu.
Šalmo skraistė- atsirado XIV a. ant kubilinio šalmo, pagrindinis jos tikslas – apsaugoti riterio galvą nuo perkaitimo.

5.Metalai ir spalvos: simbolika, grafinis žymejimas, metalų ir spalvų derinimo taisyklė. Lietuvos populiariausios spalvos.
Spalvos :tikrosios ir metalai. Klasikinėje heraldikoje 4 pagrindinės spalvos: raudona, mėlyna, žalia, juoda ir dar du metalai auksas ir sidabras. Kitos spalvos: purpurinė, oranžinė, ruda atsirado naujausiais laikais ir dažniau naudota vėliau, LT ypač XVIII a. herbuose. Nuo XIV a. Europos herbuose naudota šermuonėlio,sabalo, voverės ir kiti kailiai.

Pagrindinė metalų ir spalvų derinimo taisyklė reikalavo nedėti spalvos ant spalvos ir metalo ant metalo. Ši taisyklė netaikoma kailiams ir smulkiems dalykams.

Lietuvos senojoje heraldikoje vyrauja kelios spalvos – raudonų skydų ir sidabrinių arba baltų figūrų. Rečiau naudoti mėlyni skydai su auksinėmis figūromis.

Visi metalai ir spalvos turi savo simboliką:
auksas arba geltona spalva reiškia kilnumą, dorumą, protingumą, planeta – Saulė, brangakmenis – topazas;
sidabras arba balta spalva – turtas, dorumas ,skaistumas, siejamas su mėnuliu, perlu;
raudona reiškia drąsą, narsą, meilę,ji saturnas;
mėlyna yra ištikimybė, dieviškoji išmintis, pastovumas, sąžiningumas, venera, safyras;

1639 m.sukurta ir vėliau kitų autorių pa

apildyta Petro Sancto spalvų žymėjimo sistema: auksas – smulkiais taškeliais, raudona – vertikaliomis linijomis, mėlyna – horizontaliomis linijomis ir t.t. Tik sidabras ir balta spalva rodomi be jokių sutartinių ženklų.

Neretai skydo laukas arba heroldinė figūra būdavo damaskinuojami, tai yra metalai padengiami spalviniais, o spalvos metaliniais ornamentais. Iš lietuviškų pvz.: stepono batoro antspaudas, naumiesčio herbo skydas.

6.Heroldinės figūros:jų sudarymo principai, paplitimas VE ir Lietuvos heraldikoje. Garbingosios heroldinės figūros.
Heroldinės figūros – tos, kurios atsiranda skydą dalijant taisyklingomis linijomis į skirtingų spalvų laukus. Dalijant skydą, be tiesių linijų, dažnai naudojamos dantytos, banguotos, ramentinės, pakopinės, debesų, spindulių, ugnies liežuvių formos ir t.t. banguota – vanduo, eglute – miškas ir t.t. VE herbų heraldinių figūrų yra tūkstančiai, jos skirstomos į dvi grupes: garbingąsias ir paprastąsias figūras. Garbingosios figūros ,pirmąjį pogrupį sudaro iš tiesių linijų sudarytos figūros, einančios per skydo širdį– stulpas, juosta, kaspinai. Antrajam pogrupiui priklauso skydo galva – papėdė, abu šonai, bordiūras, gegnė, pleištas, spindulys dvišakis.

LT naudojamos vos kelios garbingosios heroldinės figūros, labiausiai paplito skydo galva, papėdė, juosta, stulpas, kaspinas.

7.Mobiliosios figūros: klasifikavimas, svarbesniųjų simbolika, vaizdavimas ir taisyklės.
Mobiliosios nuo heroldinių skiriasi vietos skyde neapibrėžtumu. Jomis gali būti viskas, ką sukūrė gamta, civilizacija ir žmogaus fantazija. Miestų heraldikoje naudota – šventųjų atvaizdai, cechų – amatininkų darbo įrankiai ir gaminiai, bažnyčiose – kulto pastatai, šventieji ir jų atributai. Figūros dažniausiai vaizduojamos žiūrinčios į prieki, arba į dešnę.

Klasikinėje heraldikoje buvo reikalaujama, kad viename herbe būtų viena arba kelios tapačios figūros ir ne daugiau dviejų spalvų. LT herbai pagrindinai nesudėtingi ir turi būtent vieną figūrą.

Figūrų reikšmė:
dangaus kūnai. Saulė, dievų ir karalių atributas, simbolizuoja garbę, puikumą, didelį autoritetą. Žvaigždė – ypač mėgstama heraldikoje,laisvės didelių siekių simbolis. Ir t.t.
žmogus ir jo kūno dalys. Denas rodo sėkmę, ištikimybę. Galva – garbę, koja – jėgą,pastovumą, greitį, širdis – gailestingumą, nuoširdumą.
Augmenija. Alyvmedis reiškia taiką, apyniai – vaisingumą, derlingą žemę, aludarystę. Ąžuolas – tvirtumą, jėgą, grožį, garbę, obelis – bičiulystę, meilę, švelnumą.
Gyvūnija. Asilas reiškia nuolankumą, kantrumą; avinas – bandos vedlys, vadovas, autoritetas,užsispyrimas, galia; jautis – darbštumą, kantrybę, jėgą; katinas – nepriklausomybę ir laisvę, lapinas – gudruma, klastingumą.
Ginklai ir valdžios atributai. Buožė – orumas, garbingumas; kalavijas – pasaulietinę valdžią, teisingumas.

8.Jungtiniai herbai: atsiradimas, jungim būdai. Jungtinių herbų susidarymo principai Lietuvoje.

XII a. pab. atsirado, o XIV a. paplito paprotys viename skyde sujungti du ar daugiau herbų. XIII a. Ispanijoje, vėliau ir visoje Europoje atsiranda būdas skydui dalinti – skydas dalijamas į 4 laukus, turinčius maždaug vienodus plotus.pvz., jungiami tėvo ir motinos herbai, į pirmą ir ketvirtą laukus dėti tėvo herbai, o antra ir trečia mamos, tuo parodant lygiavertiškumą. Jau XIV a. šį principą naudojo Jogaila,vaizduodamas viename herbe du Lenkijos erelius ir du Lietuvos raitelius. Su laiku atsirado herbai,kurie buvo dalijami į dešimtis ir net šimtus dalių. Paprastai į skydo širdį dedamas giminės svarbiausias arba keli svarbiausi herbai.

9.Rangų, titulų ir kiti skiriamieji ženklai pasauliečių heraldikoje.
Prie svarbiausių rangų, titulų, pareigybių skiriamųjų ženklų priklauso virš skydo dedamos karūnos, kepurės ir skrybėlės, taip pat mantijos. Kiti atributai paprastai vaizduojami už skydo ir rodo herbo savininko turimas pareigas, gautus apdovanojimus bei kitus dalykus.

Europos valdovų heraldikoje karūnos žinomos nuo XIII – XIV a. Uždaroji karūna atsirado XV a .

Rangų karūnos yra dedamos virš herbo skydo. LT valdovų heraldikoje kunigaikštiškos karūnos, arba mitros, atsirado XVI a ir buvo dviejų rūšių – didžiosios ir mažosios. Didžioji karūna turėjo du su apatiniu lanku sujungtus auksinius lankus, einančius per purpurinės kepurės viršų ir dalijančius ją į tris dalis, o mažoji – tik į vieną, kuris dalijo kepurę į dvi dalis.

Atsisakius herbo šalmo, ant skydo buvo uždėta šalmo karūnėlė (vainikas) su papuošalu. Ypač paplito kelių lapų vainikai su šalmo papuošalu.

Europos miestų herbuose naudotos mūro karūnos. Jos įsigalėjo XIX a.

10.Rangų ir užimamų pareigų skiriamieji ženklai bažnyčios heraldikoje.
Aukščiausio rango buvo popiežiaus balta kepurė, vėliau pavadinta tiara. Tiara – simbolizavo trigubą popiežiaus valdžią: Dievo vietininko žemėje, katalikų bažnyčios ir Vatikano valstybės vadovo.

Senas tradicijas turi ir kita kepurė, vadinama mitra, vyskupų galvos apdangalas, naudotas nuo Xa. Tai dviejų smaigalių kepurė, eraldikoje paprastai baltai geltona su dviem kaspinais. LT vyskupų heraldikoje mitra žinoma nuo XV a., ji paprastai dedama virš vyskupo herbo skydo

Bažnyčios heraldikoje atskirą grupę sudarė skrybelės. Raudoną kardinolo skrybėlę 1245 m įsteigė popiežius Inocentas IV.

Pareigybiniai ženklai – paprastai dedami po vieną arba sukryžiuojami po du už herbo skydo, pvz., Švedijos maršalai – dvi lazdas sukryžiuotas laiko. Vaivadų herbuose nuo XVI a.galima rasti už skydo padėtą kalaviją, karo vadų etmonų herbuose – buzdyginą ir buožę. Valstybės iždininkai už skydo sukryžiuodavo du raktus , o maršalai di lazdas.

Senojoje bažnyčios heraldikoje popiežių simbolizavo už skydo esantis kryžius su trimis skersiniais, arkivyskupą – dvigubas kryžius su ilgesne apatinia kryžma, o vyskupą – paprastas lotyniškas arba vyskupo kryžius.

Mantijos – atsirado XVI a, išpopuliarėjo XVII – XVIII a Prancūzijoje. LT labiausiai paplito purpurinės arba raudonos mantijos su šermuonėlio kailio pamušalu. Jų viršų puošė kunigaikštiškos karūnos ir kepurės, kartais – vainikai. Mūsų krašte pradėjo plisti XVIII a.

11. Skydininkai, devizai, kita herbų puošyba: jų vieta, vaizdavimas, paplitimas V. Europoje ir Lietuvoje.
1.Skydininkai. Prancūzijos, Anglijos ir kitų šalių herbiniuose antspauduose atsirado 12 a. pab. Plačiau pradėti naudoti 14-15a. Skydininkais vadinamos figūros, laikančios arba nešančios skydą. Skydininkais galėjo būti įvairių luomų ir profesijų žmonės, žvėrys, paukščiai, mitologinės ir alegorinės būtybės, angelai..
LT heraldikoje skydininkai naudoti daug rečiau negu kaimyninėse šalyse. Lietuvoje jie žinomi jau nuo 14 a.pab. Dažniausiai vaizduoti angelai, kariai, alegorinės figūros. 15- 18 a. angelus herbuose mėgo vaizduoti Lietuvos kunigai. Kilmingųjų heraldikoje skydininkai plačiai paplito 17a. (grifai, ereliai, lokiai, alegorinės figūros). Miestų skyduose skydininkai nebuvo paplitę.
2.Devizai. Pirmieji devizai Europoje atsirado 14 a.pab., o išplito 16-17 a. Tai apibendrintys posakiai, išreiškiantys herbo turėtojo siekius, ambicijas, moralines nuostatas. Jie gali būti sudaryti iš lotyniškų, graikiškų ir hebrajiškų žodžių bei raidžių, sujungti su vaizdiniais simboliais.
LT kilmingųjų heraldikoje devizai reti. Dažniau naudoti nuo 17 a. (turėjo proginį pobūdį). 18 a. pab. atsirado Lietuvos miestų herbų devizai, be to, dalis jų rašyti tiesiog ant herbų figūrų. Devizai iškeldavo laisvės, vienybės, teisingumo idėjas.
Be žodinių, V. Europoje (ypač Anglijoje) naudoti ir vaizdiniai devizai. Jie buvo piešiami šalia herbo arba išsiuvinėjami vėliavose.
3. Kiti elementai. Skydą iš šonų gali puošti laurų ar palmės šakelės, vėliavos, triumfo vainikai irk t. atributai. 17-18 a. Aplink skydą pradėta vaizduoti karinė atributika: kalavijai, kardai, trimitai, vėliavos irk kt. Herbų puošyba pasidarė besaikė, ji užgožė pačią herbo figūrą.

12.Ordinai heraldikoje: dvasinių ir pasaulietinių ordinų vaizdavimo principai, Lenkijos ir Lietuvos ordinai.
Dvi ordinų rūšys:
1. Ordinai, skirti dvasininkams(nešiojami ant apsiaustų).
2. Pasaulietiniai ordinai(jais apdovanojama už nuopelnus).
V. Europoje nuo 500m. iki 19 a. pab. Buvo sukurta apie 100 pasaulietinių ordinų. Aukso vilnos ordiną nešiojo tik valdovai. Šv. Kapo ordinąas (Jeruzalės kryžius) buvo gaunamas aplankius Kristaus kapą.
LT 1709m. buvo įsteigtas Balto erelio ordinas, puošiamas stikliukais arba briliantais. Dažniausiai jį gaudavo senatoriai.
1795 m. buvo įsteigtas Šv.Stanislovo ordinas, kurį gaudavo tik kilmingieji.
1792 m.- Karinio kryžiaus ordinas- asmenims už karinius nuopelnus(buvo įsteigtas kaip medalis, vėliau perorganizuotas į ordiną).

I.1919m. sukurtas Kryžius už tėvynę(dvigubas kryžius) 1927m. pavadintas Vyties kryžiaus ordinu (5 laipsnių):
Vyčio kryžiaus ordino didysis kryžius.
Vyčio kryžiaus ordino komandoro didysis kryžius.
Vyčio kryžiaus ordino komandoro kryžius(be žvaigždės).
Vyčio kryžiaus ordino karininko kryžius (su 2 ąžuolo šakelėm).
Vyčio kryžiaus ordino riterio kryžius.
II. 1930m. įsteigtas 5 laipsnių Vytauto Dižiojo ordinas (dabar aukščiausias). Autorius J.Burba.
III. 1927m. įsteigtas Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas. Autorius A.Lapuchinas.
IV. 5laipsnių ordinas Už nuopelnus Lietuvai.

13.Valdovų antspaudai: nuo Mindaugo iki Jogailos.
Mindaugo antspaudas- 1255m. akte- vaizduojamas soste sėdintis valdovas, su skeptru, valdžios obuoliu, karūna, tačiau be legendos.
LDK pirmasis raitelį pavaizdavo Polocko kunigaikštis Narimantas Gediminaitis (1338- 1341m.).
Pirmasis save ant žirgo galėjo pavaizduoti Algirdas, bet jo antspaudas prie 1366m. sutarties su Lenkija neišliko. Po Algirdo mirties didžiuoju kunigaikščiu tapęs Jogaila turėjo net po kelis raitelio tipo portretinius antspaudus.
1386 m. kai Jogaila tapo Lenkijos karalium, jam buvo padarytas naujas herbinis spaudas, kurio pirmajame lauke pavaizduotas Lenkijos erelis, o antrame- raitelis su ietimi ir dvigubu kryžiumi skydelyje.

14. Valdovų antspaudai: Vytauto antspaudų svarba heraldikai ir valstybės reprezentavimui.
15 a.pr. atsiradusiame Vytauto majestotiniame antspaude buvo vaizduojamas valdovas, apsuptas jam priklausančių žemių herbais, vienoje rankoje laikantis kunigaikščio valdžią rodantį kalaviją, kitoje iškėlęs skydą su raiteliu, kuris lyg karalių valdžios obuolys simbolizavo jo valdomą Lietuvos valstybę.
Vytautas įprasmino raitelį, kaip Lietuvos valdovo ir valstybės herbą (iki tol antspaude naudotą žemesnio rango pėstininką jis pakeitė raiteliu, o po to savo portretą suheraldino).
Valstybės simboliu tapo raitelis, o ne Jogailos dvigubas kryžius arba Vytauto gediminaičių stulpai, nes pagal to meto heraldikos taisykles jis labiau tiko valstybės reprezentavimui. Raitelis kaip krašto gynėjas tiek saviems, tiek svetimiems buvo aiškus ir žinomas simbolis ir kaip valstybės herbas geriausiai atspindėjo krašte susiklosčiusią politinę situaciją.

17.Lietuvos valstybės herbo kilmė ir raida (iki 1795 m.).

Herbo kilmė: 15a. pr. atsiradusiame Vytauto majestotiniame antspaude buvo vaizduojamas valdovas, apsuptas jam priklausančių žemių herbais, vienoje rankoje laikantis kunigaikščio valdžią rodantį kalaviją, kitoje iškėlęs skydą su raiteliu, kuris lyg karalių valdžios obuolys simbolizavo jo valdomą Lietuvos valstybę.
Raida:
1. 15 a. pr. –raudoname lauke sidabrinis šarvuotas raitelis su iškeltu virš galvos kalaviju. Ant kairiojo peties skydas su dvigubu auksiniu kryžium, valdant Kęstutaičiams- raudoname skyde auksiniai Gediminaičių stulpai. Vyčio terminas atsirado tik 19 a. vid.
2. Nuo 14 a. pab. atsirado skydininkai.Ypač buvo mėgiami angelai, kurie atliko ne tik skydų laikytojų, bet ir angelų sargų vaidmenį.
3. 15 a. pirm. pus. heraldikoje pasorodė riterių herbams būdingų aributų: virš herbo šalmą su skraiste ir šalmo papuošalu.
4. nuo 16a. virš herbo skydo buvo dedama kunigaikštiškoji didžioji arba mažoji karūna. 1635 m. karūnas pakeitė moderni kunigaiktiška kepurė, kuri išliko iki 18 a. pab.
5. 1795 m., kai Lietuva pateko į Rusijos Imperijos valdžią, Lietuvos herbas buvo panaikintas.

18. Lietuvos valstybės herbas XX a.
Po 1918m. vasario 16d. akto istorinis LDK raitelis vėl tapo Lietuvos herbu. Pirmuosius projektus sukūrė Tadas Daugirdas ir Antanas Žmuidzinavičius. Labiausiai paplito A. Žmuidzinavičiaus romanitizuota herbo versija: su auksinėm kamanom bei trijų ragų auksine gūnia žirgas, auksinis bordoūras su heraldiniais akmenimis skyde, kurių Lietuva niekada nenaudojo. Herbas susilaukė didelės kritikos.

1924m. pagal M.Dobužinskio sukurtą projektą: raitelio skydas buvo nuspalvintas raudonai, o dvigubas kryžius, pasagos, žirgo kamanos-auksu. Tačiau šis herbas oficialiai nebuvo patvirtintas.
1990m. kovo 11d. buvo įteisintas Lietuvos herbas-vytis. Kovo 20d. patvirtinta pirmojo po karo Lietuvos herbo kompozicija pagal 1925m. sukurtą Juozo Zikaro skulptūrinį vyčio atvaizdą. Raudoname lauke sidabrinis šarvuotas raitelsi, laikantis virš galvos iškeltą sidabrinį kalaviją, ant kairiojo peties raudonas skydas su auksiniu dvigubu kryžiumi. Kalavijo rankena, pasagos, diržai-auksiniai.
1991m. rugsėjo 4d. buvo patvirtintas Arvydo Každailio sukurtas ir Hereldikos komisijos aprobuotas antrasis herbo variantas, kuris naudojamas iki šiol. Jame buvo atgaivintos istorinės herbo spalvos ir metalai (sidabras, auksas, raudona, mėlyna).

19.Dvigubas kryžius.
Pirmą kartą istorinis simbolis- dvigubas kryžius buvo pavaizduotas 1386m. Lenkijos karaliaus Jogailos antspaude. Šis simbolis vėliau tapo Jogailaičių dinastijos herbu. Mėlyname lauke vaizduotas auksinis dvigubas kryžius, nuo 16a. antros pusės kartais pieštas sidabrinis kryžius raudoname skyde ar net raudonas auksiniame skyde. Tikėtina, kad kryžiaus simbolika buvo susijusi su Jogailos krikštu. Valstybės herbe dvigubas kryžius dažniausiai vaizduotas raitelio skyde.

20.Gediminaičių stulpai.
Gediminaičių stulpai nuo 1397m. buvo didžiojo kunikaiščio Vytauto herbas. Iš pradžių šis herbas reprezentavo tik Kęstutaičius, o nuo 16 a. tapo visos Gediminaičių dinastijos simboliu. Stulpai paprastai vaizduoti auksiniai arba geltoni raudoname lauke, o nuo 16 a. antros pusės- sidabriniai arba balti. Šis herbas galėjo išsirutulioti iš Kęstutaičių šeimoje naudotų nuosavybės ženklų.
Gediminaičių stulpai LDK naudoti daug plačiau negu dvigubas kryžius. Jie vaizduoti monetose, antspauduose, bažnyčios reikmenyse, dokumentuose, knygų grafikoje, auksakalystėje ir kitur.
Šie du simboliai ypač paplito XX a.pirmoje pusėje (kaip skiriamuosius ženklus juos naudojo Lietuvos kariuomenė, policija, aviacija, jie papuošė Lietuvos ordinus ir medalius). 1940m. jų naudojimas buvo uždraustas, o atgimė jie 1988m. Gediminaičių stulpai tapo pagrindine Lietuvos Sąjūdžio emblema, o dvigubas kryžius ėmė simbolizuoti atgijusią Lietuvos policiją.

21.Vėliavos
Vienas svarbiausių valstybės atributų. Demokratinėse valstybėse svarbiausia – nacionalinė vėliava (tautinė). Antroji pagal rangą – valstybės vėliava (turi ant audeklo pavaizduotą valstybės herbą).. Demokratinėse šalyse – prezidento institucijos vėl., oro laivynas, jūrų valstybės irgi turi atitinkamas vėl. I kartą Liet. vėliava minima Vygando Marburgiečio kronikoje: sudeginta Liet vėliava ir nužudytas Trakų karalius. LT (Trakų) valdovo vėliava taip pat minima kovose su Vokiečių ordinu. Buvo sudeginta. Neaišku tik kokia spalva, kas joje vaizduojama.
Daugiau žinoma apie vėlesnes vėliavas. XV a II p. lenkų kronikininkas P. Duglošas rašė apie Žalgirio mūšį ir karių pulkus su raudonomis vėliavomis. Dalis jų buvo išsiuvinėtos Gediminaičių stulpais, kitos – su šarvuotu raiteliu, laikančiu iškeltą kalaviją ir jojantį ant balto žirgo. Vienos vėliavos vadinosi žemių vardais, kitos – kunigaikščių. Tačiau Duglošo pateiktos žinios netikslios.
Viduramžiais valdovo ir valstybės sąvokos – susijusios. Dėl to sunku rasti duomenų apie aiškiai įvardytą Lietuvos valstybės vėliavą XV a. Lietuvą reprezentavo Didž. Kunigaikščio vėliava (paprastai raudona, su baltu raiteliu viduryje). Pirmasis 1578 m. LDK vėliavą aiškiai įvardijo Aleksandras Gvagninis: raudono kiniško šilko, keturių uodegų. Pagrindinėje pusėje (į dešinę nuo koto) – po kunigaikštiška karūna išsiuvinėtas baltas raitelis, o kitoje – saulės spindulių apsuptas Šv. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi atvaizdas. Ji laikoma Liet. valst. Globėja.
LIETUVOS.RESPUBLIKOS PREZIDENTO VĖLIAVA Pirmoji šios rūšies vėliava – XIX a. JAV. Prezidentų vėliavos paprastai herbinės, nuo tautinių bei valstybės vėliavų skiriasi spalvomis, dydžiu, puošnumu Kuriant naują LR prezidento vėliavą, jos simbolikos pagrindu paimta istorinė valstybės vėliava. Prezidento vėliavai nutarta panaudoti artimą raudonam purpurinį audeklą ir joje vaizduojamą valstybės herbą papuošti skydininkais (Grifas ir vienaragis).

22.Nacionalinės vėliavos.Lt tautinė vėliava.

Naujaisiais laikais ypač svarbią reikšmę įgijo tautinės, arba nacionalinės vėliavos, kurios šalia valstybės herbo pasidarė tarsi antruoju krašto simboliu. Didžiausias impulsas – 1789 m. Prancūzijos revoliucija, pakeitusi iki tol naudotą karališkąją baltą vėliavą į trispalvę. XIX a. II p. jau daugelis Europos valstybių turėjo tautines trispalves. Dažniausiai sudarytos iš valstybės herbo, rečiau iš kitų spalvų.
Lietuvos tautinių spalvų atsiradimo istorija – iš dviejų etapų, kuriems atstovavo skirtingų socialinių sluoksnių ir įsitikinimų atstovai. I etape įtakojo – demokratiškai nusiteikusi bajorija, įsivaizdavusi save unijoje su Lenkija, II – Lietuvių inteligentija, žadinusi tautinę savimonę.
Pirmosios žinios apie Liet. tautines spalvas – iš Tado Kosciuškos sukilimo laikų.
1917 m. Pagrindiniai tautinės vėliavos kūrimo principai – ieškoti spalvų liaudies dirbiniuose. Taryboje su J. Basanavičiumi, T. Daugirdu bei A. Žmuidinavičiumi pasirašytas protokolas dėl trispalvės (geltona, žalia, raudona) vėliavos su vyčio ženklu.O 1922 Lietuvos valstybės konstitucija valstybės vėliavos statusą suteikė tautinei trispalvei be Vyčio.
Lietuvai atitekus Rusijos įtakon 1940 tautinę vėliavą pakeitė sovietinė raudonoji vėliava. Po 50 m, jau 1988 m. Lietuvos sąjūdžio ir kituose renginiuose vėl ėmė plevesuoti senoji tautinė vėliava. Geltona – saulė, šviesa ir gerovė; žalia – gamtos grožis, laisvė ir viltis, raudona – žemė, drąsa, pralietas kraujas už tėvynę.

23.Sovietinio valstybingumo simboliai
1940 m. LT tapus LTSR- nauji simboliai. Nuo liepos 30 Liet. trispalvė išimama iš apyvartos. Nauja – raudona su kūjo ir pjautuvo ženklu. 1940 rugsėjo 27 sovietinėje konstitucijoje patvirtinta, kad raudonos vėliavos kairiajame viršutiniame kampe auksinis įrašas „Lietuvos TSR“, po juo tokios pat spalvos pjautuvas ir kūjis. Patvirtintas ir naujas „Lietuvos TSR valstybinis herbas“. Ant saulės spindulių uždėti auksiniai pjautuvas ir kūjis, iš šonų apsupti žaliomis ąžuolo šakelėmis ir auksinėmis javų varpomis, viršuje tarp jų, raudona žvaigždė. Apačioje užrašyta LTSR, aukščiau, dešinėje, devizas: „Visų šalių proletarai, vienykitės“. Šis naujas LTSR herbas net neturėjo skydo (vieno svarbiausių atributų), tik svarbiausius Sovietų Sąjungos herbo atributus. 1950m – Maskvos nurodymas, kiekvienai respublikai pasidaryti naujas vėliavas, kurių viršutinė raudona juosta užimtų 2/3 visos vėliavos pločio, o apatinę dalį leista daryti savo nuožiūra. Mūsų trispalvė vėliavos apačioje atsirado tik po Stalino mirties. Aukščiausios Tarybos prezidiumas ją patvirtino 1953 m. liepos 15. Vėliavą sudarė skirtingo pločio raudona, balta ir žalia juostos. Viršutinė raudonoji užėmė 2/3 audeklo, ant jos buvo įdėti auksiniai herbo atributai: žvaigždė, pjautuvas ir kūjis, vidurinioji balta – 1/12, apatinė žalia – 3/12 pločio. Taigi, naujieji valstybingumo atributai – skirti propagandai ir vidaus poreikiams.

24.Žemių herbai.Atsiradimas ir raida
Žemių heraldikai priklauso žemių, kunigaikštysčių, vaivadijų ir pavietų, vėliau gubernijų ir apskričių, o šiuo metu ir savivaldybių herbai. Žinoma, reikėtų priskirti ir valstybės herbą. Mažai tyrinėta. Senieji žemių herbai leidžia geriau suprasti valstybės augimą ir jos organizaciją, nustatyti žemių savininkus, jų ryšį su centrine valdžia.
Herbų atsiradimas ir raida. LDK herbai atsirado XIV a. pab. Pirmą kartą pavaizduoti LDK Vytauto didžiajame herbiniame antspaude, kuris buvo prikabintas prie 1398 m. Salyno sutarties su Vokiečių Ordinu. XIV a. pab. kuriant žemių herbus valdovų portretiniai simboliai buvo suheraldinti, įrėminti į skydą, suteiktos spalvos. Skirtumas tarp kunigaikščių portretų antspauduose (su kalavijais) ir žemių herbuose (su ietimis).
Seniausios Vilniaus ir Trakų žemių herbų spalvos užfiksuotos XV a. I p. V. Europos herbynuose. Pvz. Briuselio herbyne – raudoname lauke vaizduojamas ant juodo žirgo sidabrinis šarvuotas raitelis su ietimi. Virš herbo įrašas – Vilniaus žemės. Greičiausiai, pagal Duglošą, būtent juodas žirgas buvo skiriamas ankstyvosios Vilniaus žemės heraldikos atributas. Trakų žemės herbe vaizduojamas raudoname lauke sidabrinis šarvuotas pėstininkas. Virš herbo įrašyta: Senųjų Trakų.

Pagal 1422 Melno taiką Lietuvai atiteko Žemaitija. Vaivadijų atsiradimas. Buvo joms įsakyta savo žemių antspauduose ir karinėse vėliavose naudoti Lietuvos raitelį. Skyrėsi tik vėliavų spalva. Vilniaus buvo raudonos, Trakų – mėlynos, o Žemaitijos seniūnijos – balta.

25.Žemių herbai.Rusijos Imperija.

XIX a. pradžioje beveik visa dabartinė Lietuva atsidūrė Vilniaus gubernijos žinioje, kuri dalijosi į smulkesnius vienetus – pavietus, vėliau – apskritis. Iš pradžių herbų jos neturėjo., tik antspaudus (viršuje – Rusijos Imp. dvigalvis erelis, po juo – Lietuvos raitelis). Tik XIX a. IV dešimtmetyje pareikalauta herbų su aprašais ir piešiniais. Kauno herbas: mėlyname lauke vaizduojamas pilkšvas (sidabrinis) paminklas 1812 karui atminti su rusišku įrašu „Pradedantįjį baudžia Dievas“., o jo papėdėje dvi tarpusavyje susiliejančios upės (Nemuno ir Neries santaka).1845m. sukurtas ir Vilniaus herbas: Raudoname lauke per žalią žemę šoliuojantis šarvuotas raitelis ant balto žirgo. Kad įprasmintų naują valdžią, raitelio sidabriniame skyde atsirado auksinis aštuonių galų (stačiatikių) kryžius.
1878m. abiejų gubernijų herbai modifikuoti. Geriau sukurtame Vilniaus herbe neliko žalios žemės, stačiatikių kryžius tapo raudonas, kraštuose apvesta auksu. Iš Kauno herbo išimtos upės, paliktas tik sidabrinis obeliskas mėlyname lauke.
1857 m. įsteigtas Herbų skyrius, vadovavo Bernardas Kohne. Gubernijų herbus iškėlė į skydo viršutinį laisvąjį kampą.
Prasidėjus I pasauliniam karui ir suirus Rusijos imperijai beveik visi herbai išmesti.

26.Šiuolaikinė žemių heraldika.

Šiuo metu Lietuvoje yra 10 apskričių, 60 savivaldybių ir apie 500 seniūnijų. Savivaldybės ir seniūnijų herbu tapo centro, vadinto miestu, herbas. Tik Alytaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus savivaldybių herbai sukurti ar bus kuriami specialiai kaip žemių (rajonų), nes jų centrai turi miesto teises ir kitą herbą.
Kuriant Vilniaus savivaldybės herbą panaudotas vienas iš seniausių Lietuvoje Vilniaus žemės herbas iš XIV a. Raudoname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant juodo žirgo, laikantis dešinėje rankoje sidabrinę ietį su auksiniu ietigaliu ir prie kairiojo peties turintis mėlyną skydą su auksiniu dvigubu kryžiumi. Trakų heraldika siekia XIV a. pab. Raudoname lauke – sidabrinis šarvuotas karys, laikantis dešinėje rankoje sidabrinę ietį su auksiniu ietigaliu, o kaire atsirėmęs į auksiniu bordiūru aprėmintą raudoną skydą su auksiniais Gediminaičių stulpais. Panevėžio herbo ištakos siekia XVIII a pab. Žagrė ir du linų pėdai viršuje – herbas paliktas Panevėžio savivaldybei. Miestui atkurtas istorinis herbas. Alytaus miesto herbas – raudoname lauke sidabrinė rožė. O istoriškai susiklosčius aplinkybėms (istorija siekia 200 metų), Alytaus savivaldybės herbas – trys lelijos.
Šiaulių savivaldybės herbe panaudoti ir šiuolaikinės ir istorinės heraldikos motyvai. Šiaulių savivaldybės herbui parinkti 3 simboliai: lokys (istoriškai Žemaitijos kunigaikštystės reikšmė), kovos kirvis (Saulės mūšis) ir kryžiais nusėtas skydas (kryžių kalnas).
Apskričių heraldikoje nutarta naudoti jau esamus žemių herbus arba simbolius iš jau suskurtų herbų. Apskričių herbų skiriamasis bruožas – mėlynas bordiūras su 10 auksinių dvigubų kryžių (rodo Lietuvos apskričių skaičių, o dvigubas kryžius, paimtas iš valstybės herbo rodo, jog apskritis pavaldi valstybės administracijai).
Regionų heraldika taip pat formuojasi.

27.Kilmingųjų heraldika.
Ji sudaryta iš 4 klodų. Vieni herbai atsirado pačioje Lietuvoje , kiti – lenkiškieji (pradėjo rastis XV a., po Horodlės unijos), tretieji – iš kitų Europos kraštų, bei musulmonų ir totorių giminių heraldika.
Pirmieji kunigaikščių herbai atsirado XIV a. pab. Manoma, kad pirmieji Lietuvos kilmingųjų herbai atsirado XIV a paskutiniais dešimtmečiais, iki Horodlės akto. Horodlės aktas turėjo dvi pasekmes: atvėrė kelią lenkiškiems herbams plisti ir neabejotinai paspartino jau prasidėjusį vietos ženklų suheraldinimą.
Daug LT herbų sudaryti iš linijų, todėl dažnai visa Lietuvos heraldika vadinama linijine. Labiausiai mėgiamas buvo stilizuotas strėlės motyvas. Yra sudėtingi, iš linijų sudarytų geometrinių figūrų Pvz. Gediminaičių stulpai, įvairūs kryžiai. Praėjus daug metų, sunku pasakyti, ką jie reiškė, nes šaltiniai apie jų simboliką neužsimena. Lietuvos kilmingųjų heraldikoje daug liekanų iš senųjų lietuvių tikėjimų (svastika – senas indoeuropiečių ženklas, simbolizuojantis saulę, amžinybę, dangaus kūnai, žalčiai). Iš nelinijinių raštų labiausiai mėgti gyvuliai, laukiniai paukščiai, karybos reikmenys. Vietoje atsiradę linijiniai herbai vyravo iki XVI a. pab. Vėliau jie buvo polonizuoti.

28. Kilmingųjų h.Lenkiški herbai
Lenkijoj tą patį herbą turėjo ne viena, o kelios, net dešimtys ir šimtai giminių, dažnai nesusijusių kraujo giminystės ryšiais. Jos sudarydavo vadinamąją herbo arba herbinę giminę. Dėl to, lenkų kilmingųjų herbų palyginti yra nedaug.
Bemaž visi lenkiški herbai turėjo pavadinimus arba vardus.
Lenkiškų herbų specifiką lėmė tai, kad dar priešheraldiniais laikais visi tam tikros srities kilmingieji stojo į karą po viena senjoro vėliava. Kai ėmė rastis herbai, visi arba dauguma tos srities bajorų į savo herbus įdėjo tos vėliavos ženklą ir jam suteikė vietovės vardą. Jų daugėjo dar ir dėl Lenkijoje populiarios herbinės adoptacijos arba įsūnijimo į herbo giminę, priėmimo į herbą.

29. Kilmingųjų h.Horodlės akto herbai.
1413 m. Horodlėje įvyko pirmoji didelė adoptacija – Lietuvos šeimų priėmimas į lenkiškus herbus. Vilniaus vaivada gavo Lelivos herbą (pusmėnulį ir šešiakampę žvaigždę). Vilniaus kaštelionas Ravos (ant meškos sėdinti karalaitė). Trakų vaivada Zadoros herbą (liūto galva, spjaudanti ugnimi). Lapino herbą – strėlę su dviem kryžiais – priėmė Trakų kaštelionas. Šis herbas labai paplito Lietuvoje. Jį turėjo Sapiegos, Jovaišos.

30. Kilmingųjų h.Kitataučių(indigenų) herbai.
Jų nedaug. Tai dažniausiai į mūsų kraštą atsikėlusių ir gavusių pilietybę vokiečių, italų, vengrų, škotų, rusų ir kt. Nuo 17 a. antros pusės didesnė imigracija buvo iš Livonijos. Tarp žymesnių giminių – Tyzenhauzai (jų herbe – juodas buivolas auksiniame lauke), taip pat Riomeriai (herbe dvi piligrimų lazdos), Pliateriai (trys sutrumpintos juostelės su kaspinu).
Užsieniečių heraldika priėmė vietos tradicijas, bet didesnės įtakos lietuvių herbams neturėjo. Šiuose herbuose daugiau heroldinių figūrų (skydas dalytas taisyklingomis linijomis į skirtingų spalvų laukus). Dalis užsienietiškų herbų neišvengė polonizacijos bei vietos heraldikos poveikio.

31. Totorių tamgos.Miestiečių ženklai.
Totorius Vytautas apgyvendino Vilniaus ir Trakų apylinkėse. Rytuose gyvenę totoriai herbų nežinojo. Tačiau jie turėjo kitus ženklus, vadinamąsias tamgas, kurias vaizdavo antspauduose, monetose, jomis ženklino arklius, raguočius ir kitą turtą. Tamgos, kaip ir herbai, buvo paveldimos. Jos primena stilizuotai pavaizduotus vartus, dvišakius, kelnes ir kitas figūras. 16 a. tamgos vaizduotos skyduose. Net patys totoriai tamgas vadino herbais.
18 a. jau galima rasti totorių herbų, sudarytų su visais kilmingųjų heraldikai būdingais bruožais. Vieni panaudojo panašios pavardės kilmingojo herbą, kiti ieškojo panašių simbolių į būdingus musulmonams. Tretiems patiko karybos simboliai: strėlės, ietys, lankai, kalavijai.

32. LT miestų herbų kilmė ir raida.
Senoji miestų heraldika susijusi su miestų savivalda.
Savivaldūs miestai turėjo savas raštines, kurių išduotiems aktams patvirtinti reikėjo antspaudo, o antspaudui – simbolio. Pamažu antspaudai imti heraldinti.Miestų herbų genezei įtakos turėjo karyba, riterių heraldika, o herbų simboliams – miestų antspaudai.
LT iki 16 a. vidurio pagrindiniai heraldikos šaltiniai yra savivaldų antspaudai. Būtent juose pastebimi pirmieji miestų herbų daigai. Antspaudiniai simboliai pradedami vaizduoti skyduose, jie nebesikeičia (tampa paveldimi).
Išsiskiria Kaunas.15 a. jau atsirado didysis, vėliau mažieji herbiniai antspaudai.
Dalies senųjų miestų simboliai, atsiradę 14-16 a, išliko nesuheraldinti iki 18 a. pab.

33. Senosios LT miestų heraldikos įvairovė ir simbolika.
Pagal vyraujančią simboliką visų LDK miestų senuosius herbus galima suskirstyti į kelias svarbesnes grupes: hagiografinius (bažnyčios simbolika), pono heraldikos (valdovų, valstybės, miestų savininkų herbai, herbų figūros ir jų fragmentai), animalistinius (žvėrys, paukščiai, žuvųs), karinius (gynybiniai įtvirtinimai, ginklai), augmeninius (gėlės, medžiai), prekybos ir verslų, mitologinius (fantastinės būtybės, biblijiniai ir mitologiniai siužetai), savivaldų atributikos (teisės ir kiti simboliai, raktai) bei kitus, kurių prasmė nenustatyta.

34. Šiuolaikinė miestų heraldika.Simbolika.
1990 m. -Lietuvos heraldikos komisija. Senuosius Vilniaus, Trakų, Kauno, Merkinės herbus stengiamasi atkurti pasitelkiant ikonografinius šaltinius.
1993 m. patvirtintas vienas pirmųjų religinės simbolikos Kražių herbas.
Dažna architektūra. Tiek sakralinė, tiek pasaulietinė (Raodonės herbas – Raudonės pilies bokštas, Pakruojo – tiltas).
Šiuolaikiniai Lietuvos miestų herbai pasipildė animalistiniais ir augmeniniais simboliais Vieni reprezentuoja vietovės gamtą, kiti jos turtus (Varėna – bitė, Visaginas – gervė).
Senąsias verslų ir prekybos tradicijas tęsia prie Nemuno esančių Balbieriškio, Seredžiaus herbuose pavaizduoti laivai.
Sukurti keli herbai su fantastinėmis būtybėmis.
LDK laikais “kalbančių” herbų buvo vos keli. Dabar daug (Tauragė – tauro ragas).
Keliuose yra karinis motyvas – pasipriešinimo pavergėjams simbolis.
Kuriant herbus vengiama pompastikos, puošnumo.

Leave a Comment