Graikų dievai

Kiti jo vardai Plutonas, Aidas, Aidonėjas. Hadas – senovės graikų požemio pasaulio dievas. Dievų Krono ir Rėjos sūnus, Dzeuso, Poseidono ir Demetros brolis.

Hadas – nematomas dievas, kuris viešpatauja po žeme, amžinai atskirtas nuo kitų dievų ir gyvųjų pasaulio. Jo šalmas daro jį nematomą. Hado karalystėn neprasiskverbia saulės spinduliai, ir per kiekvieną žemės drebėjimą Hadas dreba iš baimės, kad žemė neatsivertų ir jo pomirtinė karalystė neatsiskleistų gyvųjų akims.

Pagal kitas legendas, ne žemės gelmėse, o toli vakaruose, kur link teka vandenys, kur leidžiasi saaulė reikia įsivaizduoti mirusiųjų karalystę. Šias dvi pažiūras žmonės dažnai suplakdavo krūvon. Įėjimą į požemio karalystę įvairių vietų legendos siedavo su žemės plyšiais, baisingomis bedugnėmis ar giliais ežerais.

Pasak vieno mito Hadas pagrobė Demetros ir Dzeuso dukterį Persefonę ir jėga ją padarė savo žmona. Demetra dėl to labai įširdo ant Dzeuso, kam jis leido pagrobti jos dukterį ir nusprendė tol kojos nekelti į Olimpą kol vėl nepamatys savo numylėtosios dukters. Dzeusas įkalbėjo Hadą leisti Persefonę pas motiną. Tačiau Persefonė turėdavo sugrįžti I poožemių karalystę ir ten praleisti visą žiemą.

Hera

Senovės graikų dievų karalienė. Krono ir Rėjos duktė, Dzeuso žmona, baltarankė deivė. Tris šimtus metų dar prieš susituokdami, Dzeusas ir Hera mylėjo vienas kitą. Eubojos saloje, Ochės viršukalnėje, Dzeusas pirmą kartą apkabino Herą. Visada jų

ų “šventosios vestuvės” įsivaizduojamos kalno viršūnėje. Hera dažnai tapatinama su Žeme. Kalnų viršūnėse Žemė(Hera) susitikdavo su Dangumi(Dzeusu). “Šventųjų vestuvių” šventę graikai švęsdavo pavasarį. Tai rodo Heros emblemos: gėlių vainikas ant deivės galvos ir gegutė ant jos skeptro. Mitas sako, kad Dzeusas ateina pas žmoną pasivertęs gegute, o gegutės kukavimas, pagal graikų valstiečių išmintį, reiškia trijų dienų lietų. Greta jos gegutės, kitas jos šventasis paukštis yra povas, įkūnijantis spindintį moters grožį ir “povišką” moterišką tuštybę, pasipūtimą. Kartu jos akyse atsispindi motinystė, romumas ir liūdesys. Kaip tik todėl moteriškas Heros grožis buvo nusakomas žodžiu “jautakė” net tada, kai liaudis jau seniai nebeįsivaizdavo dievų gyvulių pavidalu. Hera laikoma vedybinės ištikimybės pavyzdžiu. Tačiau jų santuoka nėra tobulumo pavyzdys. Dzeusas ne toks ištikimas. Jam užmezgus veedybinius santykius su kitomis deivėmis bei mirtingosiomis moterimis, Hera gina savo santuokines teises, žudo ir persekioja savo varžoves.

Hera dažnai apibūdinama kaip valdinga, žiauri ir pavydi deivė. Ji turėjo dukterį Hebę ir du sūnus: šlubą dievą – kalvį Hefaistą ir karo dievą Arėją.

Atėnė Paladė

Senovės graikų karo ir išminties deivė, mylimiausias Dzeuso vaikas. Pasak mito, ji visa apsiginklavusi iššoko iš paties Dzeuso galvos, kai Hefaistas perskėlė ją plaktuku. Sakoma kad atėnės motina buvusi Metidė(Protas), o Dzeusas prarijęs ją kai ši jau nešiojo kūdikį. Ta

aip Atėnė Paladė tapo galingojo tėvo dukterimi, apie kurią kalbėdami poetai pabrėždavo, kad ji gimė be motinos. Mitas apie atėnės gimimą ir tai, kiek ji įvarė baimės pasirodžiusi visa ginkluota dievų tarpe, rodo, kad ši deivė yra karinga. Jai priklausė ir tėvo skydas – egidė, kuris jos rankose pasidarė dar baisesnis. Atėnė kaip ir Dzeusas, dešinėje rankoje laiko sparnuotąją Nikę(Pergalę). Atėnė Paladė I karą įnešdavo proto. Tačiau ji nepažįsta meilės, todėl negalima sakyti kad joje yra tokio moteriškumo kaip pasakojama viduramžių riterių romanuose. Bet vis dėl to mūšyje ji dalyvauja kaip tikra moteris. Jos pasirodymuose Homeras pabrėžia grožį, nepasiekiamą jos grožį. Vėliau Atėnė Paladė buvo laikoma meno, mokslo, amatų bei Atėnų miesto globėja. Jos garbei Atėnuose buvo pastatyta šventykla Partenonas.

Arėjas

Senovės graikų karo dievas. Dzeuso ir Heros sūnus. Pasak mito jį pagimdė prie stebuklingos gėlės prisilietusi Hera. Su mylimąja Afrodite susilaukė Eroto, Anteroto, Deimo, Fobo ir Harmonijos. Už savo žiaurumą ir brutalumą buvo nemėgstamas kitų dievų ir žmonių. Jo palydovai mūšiuose: Eridė(Nesantaika), Deimas(Siaubas), Fobas(Baimė) ir Enija – karo deivė. Jis priešingai nei Atėnė kovoja be proto, aklai, be jokios tvarkos. Arėjas nepripažįsta jokių įstatymų. Sakoma, kad žiaurusis Arėjas nepažįsta draugo kovos sūkury. Arėjas – tai dievas kuris sugeba tik griauti. Kovoje jis labai ne

epastovus, palaiko tai vienus tai kitus. Atėnė dažnai bara Arėją, vadina ji bepročiu, kaltina dėl visu nelaimių. Arėjo garbinimas greičiausiai atėjo iš Trakijos, labiausiai išplito Tebuose.

Artemidė

Senovės graikų miškų deivė. Dzeuso ir Lėtojos duktė, Apolono sesuo dvynė. Jos tyra nekaltybė gimininga su nepaliestais laukais ir giraitėmis. Afroditės buveinė – puikus sodas. Ji puiki medžiotoja. Afroditės simbolis auksinis lankas bei strėlės. Deivė medžioja lydima ištikimųjų nimfų iš kurių Artemidė taip pat reikalauja skaistybės. Įsimylėjusi nimfa privalo palikti drauges. Miškų deivė ne tiktai taikli medžiotoja. Ji globoja laukinius gyvulius. Šventoje giraitėje kur neįžengia žmogaus koja gyvuliai gyvena taikiai. Vienas šalia kito vaikšto vilkas ir elnias. Medžiotojai žinojo įstatymą: laukinio gyvulio, kuris pasislėpė šventoje giraitėje, nebegalima vytis. Deivė į žmones žiūri labai skirtingai, kartais parodydama savo žiaurumą, kartais švelnumą. Artemidė su didele neapykanta iki galo persekioja tuos mirtinguosius, kurie vienaip ar kitaip įžeidžia jos nepasiekiamą šventumą. Tačiau ji rūpinasi savo gerbėjais. Atsiųsti ramią, neskausmingą mirtį taip pat Lėtojos vaikų darbas. Apolonas siunčia staigią mirtį vyrams, Artemidė – moterims. Kaip tik tokios mirties melsdavo graikai.

Leave a Comment