Gladiatoriai

Gladiatoriai (lotynų kalboje gladiatores) buvo profesionalūs, senovės Romos kovotojai, kurie kovojo žiūrovų malonumui vienas prieš kitą ar prieš laukinius žvėris, dažnai iki mirties. Kovos vykdavo arenose, kurios buvo daugelyje Romos imperijos miestų.Žodis gladiatorius kilo nuo žodžio gladius, kuris lotynų kalboje reiškia trumpą kardą naudotą legionierių ir kai kurių gladiatorių. Gladiatorių kovos kildinamos iš senovės Etruskų ritualų, kurių metu žmonės buvo aukojami Mirties garbei.Pirmos gladiatorių kautynės įvyko 264 m.pr.Kr. Boariumo Forume, Markuso ir Decimijaus Bruto iniciatyva, jų tėvo laidotuvių garbei. Gladiatorių žaidynės (vadinamos munera, vienaskaitoje munus) vykdavo amfiteatruose ( tokiuose kaip koliziejus Romoje) ir dažniausiai antrą dienos pusę – po kovų su gyvūnais (venationes) ir viešų ekzekucijų (noxii). Pradžioje jas organizuodavo privatūs turtingi asmenys, dažniausiai, kad įgytų publikos palankumą.Asmenys, kurie organizuodavo pasirodymus buvo vadinami editor, munerator, ar dominus ir būdavo apdovanojami oficialiu magistrato ženklu.Vėliau imperatoriai monopolizavo šių kovų organizavimą pavadindami tai ludi circenses – “žaidimai” kuriuose būdavo laukinių žvėrių medžioklė, viešos ekzekucijos ir gladiatorių kovos. Gladiatoriai paprastai būdavo atrenkami iš karo belaisvių, vergų ir kriminalinių nusikaltėlių.Kartais pasitaikydavo ir savanorių.Savanoriai būdavo specialiai apmokomi gladiatorių mokyklose (ludi).Viena iš didžiausių mokyklų buvo Ravenoje.Romoje buvo 4 mokyklos, didžiausia iš kurių vadinosi Ludus Magnus. Ludus Magnus buvo sujungta su su koliziejumi požeminiu tuneliu.Gladiatoriai dažnai priklausė grupėms (familia), kurios keliavo iš miesto į miestą. Gladiatorių treneris ar grupės vadovas buvo žinomas kaip lanista.Grupių savininkas nuomodavo gladiatorius žaidynėms.Gladiatorius paprastai negalėdavo kovoti daugiau kaip 3 kartus per metus. Kriminaliniai nusikaltėliai dažniausiai būdavo pasmerkiami mirti per metus (ad gladium), bet po 3 m. (jei išgyvendavo) galėdavo išsikovoti laisvę (ad ludum). Skirtingi gladiatorių tipai naudodavo skirtingus ginklus, bet buvo populiaru vienu metu naudoti skirtingus ginklus.Gladiatorių tipai ir jų ginklai:

Andabatae: šarvai – šalmas su antveidžiu, dažnai raitas ant arklio. Cimachaeri: ginkluotas 2 trumpais kardais (gladius). Equites: kovojo raitas, ginkluotas ietimi ir trumpais kardais, apsirengęs tunika su manika (šarvai). Essedari: kovojo kovos vežimuose. Hoplomachi: pilnai šarvuoti.Turėjo šalmus su stilizuotu grifo atvaizdu, vilnoniu audiniu apvyniotomis kojomis ir antblauzdžiais.Kovojo trumpais kardais ir mažu, apvaliu skydu Laquerii: naudojo kilpas iš virvių, priešininko pagavimui. Mirmillones (arba murmillones): šalmas su stilizuotu žuvies atvaizdu, taip pat ir manica. Ginkluoti trumpais kardais ir pailgu skydu. Provocatores: ginkluotė nežinoma (galbūt buvo kintanti, nuo to ir pavadinimas “provocators”) Retiarii: ginkluoti trišakiu, durklu ir tinklu.Liemuo nepridengtas, be šalmo ir be didesnių šarvų. Samnites: apsiginklavę ilgu stačiakampiu skydu, antveidžiu, šalmu papuoštu plunksnomis ir trumpu kardu. Secutores: turėjo tokius pat šarvus kaip ir murmillo, be to – pailgą skydą ir trumpus kardus. Thraces: turėjo tokius pat šarvus ir ginklus kaip hoplomachi, bet dar turėjo apvalų skydą ir lenktą durklą. Gladiatoriai dažniausiai kovojo poromis (Ordinarii), t.y. vienas gladiatorius prieš kitą.Tačiau, organizatorius ar publika, galėjo sugalvoti ir kitokių kombinacijų, pvz. kai keletas gladiatorių kovoja tarpusavyje (Catervarii).Kartais lanista pakeisdavo kovojintįjį (supposititii) jei jo gladiatorius žūdavo arba nebegalėdavo kovoti.Kovos pabaigoje, kai vienas gladiatorius pripažindavo pralaimėjimą iškeldamas pirštą, publika galėjo nuspręsti – pralaimėtojas turi gyventi ar mirti.Gladiatorius nebūtinai turėdavo mirti po kovos – jei publikai patikdavo abu puikiai kovojantys gladiatoriai juos abu palikdavo gyvus.Gladiatorius, kuris laimėdavo keletą kovų, galėdavo pasitraukti, dažniausiai tokie gladiatoriai treniruodavo kitus kovotojus.Gladiatorius, kuris išsikovodavo laisvę (organizatorių ar publikos dėka) gaudavo medinį kardą prisiminimui. Romėnų nuostata dėl gladiatorių kovų buvo dvejopa: iš vienos pusės tai buvo gerbiama kaip šiokių tokių teisių vergams suteikimas, bet iš kitos pusės sėkmingas gladiatorių iškilimas buvo nepageidaujamas.Gladiatoriai dažnai domėjosi moterimis, kurios jiems buvo sekso objektai.Tai buvo viena iš priežaščių, dėl kurios daugelis gladiatorių kovojo nuogomis krūtinėmis.Buvo nepriimtina, kad miestietė moteris turėtų seksualinių kontaktų su gladiatoriumi, bet Faustina, imperatoriaus Komoduso motina pasakiusi, kad pastojo nuo gladiatoriaus ( Komodusas, kaip manoma pats išgalvojo šią istoriją).
Nepaisant šios profesijos pavojų ir išmėginimų, daugelis gladiatorių buvo savanoriai (vadinami auctorati), kurie kovojo už pinigus; tai buvo vienas iš būdų pagerinti savo finansinę padėtį.Keletas imperatorių, tarp jų Hadrianas, Kaligula, Titus Flavijus ir Komodusas taip pat buvo įžengę į areną netikrai kovai.Imperatorius Trajanas suorganizavo daugiau kaip 5000 gladiatorių porų kovų. Moterys gladiatorės taip pat egzistavo; imperatorius Komodusas mėgdavo stebėti kovas tarp neužaugų ir moterų.Vienas iš labiausiai žinomų gladiatorių buvo Spartakas, kuris vadovavo gladiatorių ir vergų sukilimui.Jo sukilimas, kuris prasidėjo 73 m.pr.Kr., buvo numalšintas Markuso Licinijaus Krasuso po 2 metų.Po to, gladiatoriai buvo išvežti iš Romos ir kitų miestų, dėl socialinių neramumų, ir dėl baimės, kad sukilimas vėl pasikartos. Gladiatorių kovos buvo paskelbtos už įstatymo ribų 325 m. imperatoriaus Konstantino I, bet kovos tęsėsi iki 450 m. kol Honoriusas uždraudė jas. Paskutinės žinomos gladiatorių varžybos Romos mieste įvyko 404 m. sausio 1 d.