„Gamybinis ūkis Lietuvoje žalvario ir ankstyvajame geležies amžiuje“

Visais laikais gyvulininkystė ir žemdirbystė stipriai įtakojo žmogaus gyvenimą. Ypač didelę reikšmę šios dvi veiklos sritys turėjo žalvario ir ankstyvajame geležies amžiuje, kai gamybinis ūkis pradėjo sparčiau plėtotis ir po truputį išstūmė medžioklę, žvejybą, rankiojimą.
Kalbant apie gamybinį ūkį, svarbu vadovautis tam tikrais kriterijais ir aspektais. Visų pirma, būtina atsižvelgti į ūkio raidos etapų chronologiją – nagrinėjant ūkio raidą, svarbu pabrėžti ir jo atsiradimą, pradinę fazę, todėl nereikėtų apsiriboti vien tik ankstyvojo žalvario amžiaus pradžios – ankstyvojo geležies amžiaus pabaigos rėmais. Antra, reikalingas tyrimas, naagrinėjant tam tikrų archeologinių objektų duomenis – taip nuo atskirų faktų ir detalių galima prieiti prie bendresnių išvadų. Taip pat labai svarbus metodologinis aspektas, nustatantis tyrimo būdą. Daugiausia duomenų apie gyvulininkystę duoda osteologinų tyrimų rezultatai, o apie žemdirbystę – radiniai, susiję su darbo įrankiais. Labai svarbūs ir daug informacijos suteikiantys yra palinologiniai, makrobotaniniai tyrimai.
Šio darbo tikslas – apžvelgti gamybinio ūkio ypatumus ir raidą žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpiu. Darbo uždaviniai:

• Nustatyti gamtos įtaką ūkiui, rūšinę gyvūnų ir augalų sudėtį ir jos kitimą vystantis žeemdirbystei ir gyvulininkystei.
• Nurodyti naminių ir laukinių gyvulių santykio kitimą.
• Išsiaiškinti, kokie gyvuliai ir kokiais tikslais buvo prijaukinami ir auginami, kokia gyvulių rūšis buvo gausiausia.
• Apžvelgti bendrus besiplėtojančios žemdirbystės bruožus.
• Parodyti skirtingą Rytų ir Vakarų Lietuvos situaciją ūkio atžvilgiu, nustatyti to priežastis.

Tyrimų apžvalga

Norint nagrinėti ža

alvario ir ankstyvojo geležies amžiaus gamybinį ūkį Lietuvoje, būtina atsižvelgti į turimą materialinį šio laikotarpio palikimą. Darbe bus remiamasi šiais archeologiniais paminklais (pagal chronologinę radinių datavimo tvarką):
• Ankstyvojo žalvario amžiaus: Narkūnų Didžiojo piliakalnio, Kretuono 1C gyvenvietės tyrinėjimai.
• Vėlyvojo žalvario amžiaus: Nevieriškių, Kerelių, Sokiškių piliakalnių tyrinėjimai.
• Ankstyvojo geležies amžiaus: Bakšių 2- osios gyvenvietės tyrinėjimai.
Būtina pažymėti, jog tokia paminklų chronologija yra labai sąlyginė – pvz. Narkūnų Didysis piliakalnis datuojamas ankstyvojo žalvario amžiaus pabaiga – vėlyvojo žalvario amžiaus pradžia, o Kerelių piliakalnis – I tūkstantmečio pr. Kr. antrąja puse – pirmaisiais amžiais po Kr.

Trumpa piliakalnių ir gyvenviečių tyrinėjimų apžvalga

Narkūnų Didysis piliakalnis (Utenos raj.) – tyrinėtas 1975 – 1978 m. R.Volkaitės – Kulikauskienės. Seniausiame pagal laikotarpius 6- ame sluoksnyje aptikti 387 kauliniai dirbiniai. Piliakalnyje rastą osteologinę medžiagą ištyrė V.Danilčenko (Daugnora L., Girininkas A., 1996m., p.87).

Kretuono 1 C gyvenvietė (Švenčionių raj.) – tyrinėta 19987 – 1994m. A.Girininko. Ištirtas 1600 m x m plotas. Jame aptiktas 5 – 150 cm storio kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta 531 kaulo ir rago dirbinys, nustatyta 2922 įvairių gyvūnų kaulų bei jų fragmentų (Daugnora L., Girininkas A., 1996 m., p. 87).

Nevieriškių piliakalnis (Švenčionių raj.) – tyrinėtas1976 – 1978 m. E.Grigalavičienės. Ištirtas 1486 m x m plotas, kultūrinio sluoksnio storis – 0,3 – 1 m. Rasta 303 kaulo bei rago dirbiniai ir 1318 kaulų (Daugnora L., Girininkas A., 1996 m., p. 120).

Kerelių piliakalnis (Kupiškio raj.) – tyrinėtas 1984 – 1985 m. E.Grigalavičienės. Ištirtas 568 m x m plotas, kurio kultūrinis sluoksnis yra 25 – 500 cm. Rasti 228 kaulai ir

r 65 kaulo bei rago dirbiniai (Daugnora L., Girininkas A., 1996 m., p. 120).

Sokiškių piliakalnis (Ignalinos raj.) – tyrinėtas 1980 – 1983 m. E.Grigalavičienės. Ištirtas 1115 m x m plotas, kurio 80 – 120 cm storio kultūriniame sluoksnyje rastas 161 dirbinys (Daugnora L., Girininkas A., 1996 m., p. 120).

Bakšių 2- oji gyvenvietė (Alytus) – tyrinėta 1998 – 1999 m. V.Steponaičio. Ištirtas 60 m x m plotas. Jame aptikta gyvūnų kaulų ir keli dirbiniai, iš kurių paminėtini akmeninis trintuvas bei trys akmeninių galąstuvų fragmentai (Girininkas A., 2000 m., p. 116).

Gamtos ypatumai ankstyvajame žalvario amžiuje

Tai subborealinio klimato, kai jaučiamas nežymus atšilimas, laikotarpis. Pagal žiedadulkių analizes galima spręsti, jog tuo metu išplito beržynai, baltalksnynai, sumažėjo eglynų. Iš vakarinėje Lietuvos dalyje atliktų žiedadulkių tyrimų matyti, kad atsirado kviečų, miežių žiedadulkių, pagausėjo augalų, būdingų miško kirtavietėms: viržių, šakių, ožrožių (Kabailienė M., 1990 m., p. 101). Tai rodo, kad tuo metu Vakarų Lietuvoje palengva įsigalėjo žemdirbystė.
Tuo tarpu iš Rytų Lietuvos teritorijos gyvenviečių kultūrinių sluoksnių žiedadulkių analizės paaiškėjo, kad čia dar nerasta su žemdirbyste susijusių augalų rūšių. Rytinėje Lietuvoje išplito pušynai, sumažėjo alksnių, plačialapių augalų ir lazdynų (Kabailienė M., 1990 m., p. 100). Todėl šioje Lietuvos dalyje, nors ir nežymiai, bet kito miško fauna, padidėjo ir stabilizavosi tauriųjų elnių populiacija, daugėjo briedžių bei šernų (5 žem.).

Gamtos ypatumai vėlyvajame žalvario amžiuje – ankstyvojo geležies amžiaus pradžioje

Tai subborealinio periodo pabaiga ir subatlantinio periodo pr

radžia. Šiam laikotarpiui būdingas padrėgnėjimas ir nežymus atšalimas (tai sietina su vandens lygio pakilimu upėse ir ežeruose).
Rytų Lietuvoje suintensyvėjo dirvožemių jaurėjimas, dėl to padaugėjo eglynų, sumenko plačialapiai medžiai ir lazdynai. Subatlantinio periodo pradžioje vyravo beržynai, buvo gausu pušynų ir alksnynų. Tuo tarpu Vakarų Lietuvoje alksnynų ir beržynų sumažėjo, labai padaugėjo eglynų (Kabailienė M., 1990 m., p. 100).
Nuo šio laikotarpio klimato kaita keitėsi ne vien dėl klimato įtakos – vėlyvajame žalvario amžiuje suintensyvėjusi žmogaus ūkinė veikla ryškiai pakeitė floros sudėtį. Tam labai didelės įtakos turėjo vakarinėje Lietuvos teritorijoje išplitusi žemdirbystė. Todėl Vidurio ir Vakarų Lietuvos teritorijoje pagausėjo beržų, kurie paprastai sparčiausiai paplisdavo nustojusiuose našiau derėti, apleistuose lydimuose ( Daugnora L., Girininkas A., 1996 m., p. 121).
Dėl žmogaus ūkinės veiklos pakito ir miško fauna, o gyvenvietėse rasti kaulai parodė, kad sumažėjo medžiojamų gyvūnų rūšinė sudėtis, kartu daugėjo naminių gyvulių.

Gyvulininkystė

Osteologinės medžiagos duomenys

Norint nagrinėti gyvulininkystę, neįmanoma apsieiti be osteologinių tyrimų, nes jie suteikia daugiausiai informacijos. Geriausiai ištirtoje ankstyvojo žalvario amžiaus Kretuono 1C gyvenvietėje, kaip ir daugelyje anksčiau ištirtų gyvenviečių, daugiausia rasta briedžio, bebro, elnio bei kiaunės kaulų. Ištyrus skeletų dalis, paaiškėjo, jog laukiniams gyvūnams priklausė 90,36%, naminiams gyvuliams – 9,60% kaulų (Daugnora L., Girininkas A., 1996 m., p. 89).
Tyrinėjant Narkūnų Didžiojo piliakalnio 6- ąjį sluoksnį, nustatyta, kad 53,34% kaulų priklausė laukiniams gyvuliams, 46

6,66% – naminiams (Daugnora L., Girininkas A., 1996 m., p. 119). Pagal šiuos duomenis galima teigti, kad, nors gyvulininkystės vaidmuo sparčiai išaugo, medžioklė to meto ūkyje dar užėmė labai svarbią vietą (tai įrodo ir Narkūnų piliakalnyje aptiktas didelis kailinių žvėrelių kaulų kiekis).
Tiriant Nevieriškių piliakalnį, datuojamą vėlyvuoju žalvario amžiumi, nustatyta, kad naminiams gyvuliams priklauso 92,1%, o žvėrims – 7,8% ištirtų kaulų skaičiaus (Daugnora L., Girininkas A., 1996 m., p. 124). Nevieriškėse rasta arkliui, šernui (kiaulei), stirnai priklausiusių kaulų.
Kerelių piliakalnyje iškasta osteologinė medžiaga leidžia manyti, kad 84,09% priklausė naminiams gyvuliams, o 15,01% – stirnai, bebrui ir paukščiams (Daugnora L., Girininkas A., 1996 m., p. 125).
Ištyrus Sokiškių piliakalnio, taip pat priklausančio vėlyvajam žalvario amžiui, osteologinius duomenis, nustatyta, kad naminiams gyvuliams priklausė 87,26% kaulų (iš jų 43% kiaulės, 21,5% – galvijų, 16,2% – avių ir ožkų). Šie duomenys artimi Narkūnų Didžiojo piliakalnio kaulinei radinių analizei.
Sokiškių piliakalnyje nustatytos 9 laukinių gyvūnų rūšys, iš kurių daugiausia buvo briedžio, šerno ir bebro kaulų. Kailinių žvėrelių būta 37,19% bendro laukinių gyvūnų kaulų kiekio (Daugnora L., Girininkas A., 1996 m., p. 131).
Neturint duomenų apie Vakarų Lietuvos šio laikotarpio gyvenvietėse rastų kaulų kiekį bei gyvūnų rūšis, šią spragą mėginama užpildyti tyrinėjimų duomenimis, sukauptais Latvijoje (iš Kivutkalnio ir Vinakalnio piliakalnių) bei rytinių baltų teritorijoje esančio Demidovkos piliakalnio (1 lent.).

Latvijoje ir Smolensko srityje vėlyvojo žalvario amžiaus piliakalniuose aptiktų gyvūnų kaulų kiekis ir rūšinė gyvūnų sudėtis
(pagal E.A. Šmidto ir J.Grauduonio duomenis)

Piliakalnis Laukiniai gyvūnai Naminiai gyvūnai Galvijas Avis
Ožka Kiaulė Arklys Briedis

Kaulų kiekis Individų
kiekis Kaulų
kiekis Individų
kiekis

% % % % % % % % %
Kivutkalnis,
Vinakalnis 11,71 31,38 88,28 68,62 46,75 15,26 21,45 16,30 19,87
Demidovka 55,10 61,30 44,90 38,70 30,00 19,50 36,70 13,80 21,50

Naminių gyvulių rūšinė sudėtis

Nagrinėjant gyvulininkystę, svarbu žinoti, kokie gyvuliai daugiausia buvo auginami ir kokią naudą jie atnešdavo žmonėms.

Išnagrinėjus keleto piliakalnių osteologinius duomenis, matyti, jog daugiausia gyvulių buvo auginama mėsai. Gausiausiai šiam tikslui auginta kiaulių. Nevieriškių piliakalnyje jų kaulai sudarė 50,5%, Narkūnų piliakalnyje – 41,8% – 61,3%, Sokiškių piliakalnyje – 43% naminių gyvulių kaulų (Grigalavičienė E., 1996 m., p. 99). Tačiau kiaulininkystė vyravo ne visur – kai kuriose gyvenvietėse daugiau auginta stambiųjų raguočių.

Treti pagal gausumą auginti gyvuliai buvo smulkieji raguočiai: ožkos, avys (Narkūnų piliakalnyje jų kaulai sudarė 13%, Sokiškių piliakalnyje – 16,2%, Nevieriškių piliakalnyje – 10% naminių gyvulių kaulų (Grigalavičienė E., 1996 m., p. 99)). Smulkieji raguočiai auginti dėl mėsos, pieno ir vilnos.

Arklių mėsa taip pat buvo valgoma (tai rodo suskaldyti jų kaulai), be to, dar buvo naudojama jų oda, jie buvo reikalingi ir susisiekimui.

Žemdirbystė

Gyvulininkystei vystitis buvo būtinas aukštesnis žemdirbystės lygis, reikėjo daugiau pašarų, todėl gyvulininkystės ir žemdirbystės atsiradimas ir raida labai glaudžiai susiję.

Bendri žemdirbystės bruožai

Vakarų Lietuvoje žemė dirbta jau nuo vidurinio neolito. Iš pradžių kapliais buvo apdirbamas žemės plotelis prie gyvenvietės, vėliau apsėjami didesni plotai. Laikui bėgant, žemei apdirbti naudoti vis geresni darbo įrankiai, sėtos įvairesnės kultūros.

Nors duomenų apie II – I tūkstantmečio pr. Kr. žemdirbystę nedaug, yra žinoma, kad intensyviausia žemdirbystė egzistavo vakarinėje Lietuvos dalyje. Čia ją jau nuo neolito spartino besiplėtojanti gyvulininkystė.

Žemdirbystės vaidmuo labai išaugo, perėjus prie lydiminio žemės apdirbimo būdo, kai per kelerius metus miško plotai buvo paverčiami derlingais laukais. Iškirsti medžiai buvo sudeginami, o pelenai virsdavo vertinga trąša. Manoma, kad I tūkstantmetyje pr. Kr. Lietuvos teritorijoje lydiminė žemdirbystė jau buvo paplitusi (Grigalavičienė E., 1996 m., p. 100).

Žemdirbystės įrankiai

Svarbūs archeologiniai radiniai, susiję su žemdirbyste, yra trinamųjų girnų apatiniai akmenys ir apvalieji trintuvai. Jų rasta daugelyje piliakalnių. Vienas ankstyviausių tokių radinių yra Nevieriškių piliakalnio trinamųjų girnų apatinis akmuo, aptiktas netoli židinio. Tai gražiai apdirbtas, ovalo formos, išgaubtu, nugludintu viršumi natūralus akmuo (Grigalavičienė E., 1996 m., p. 101) (1 pav.).

1 pav. Trinamųjų girnų apatinis akmuo iš
Nevieriškių piliakalnio

Tokie akmenys rasti ir Sokiškių, Kerelių, Narkūnų piliakalniuose. Iš Bakšių 2- osios gyvenvietės paminėtinas akmeninis trintuvas (Girininkas A., 2000 m., p. 117).

Kiti su žemdirbyste susiję radiniai: raginiai kapliai, kaulinis pjautuvas, kaulinės šukos linams šukuoti (radiniai iš Estijos Saremos salos (Grigalavičienė E., 1996 m., p. 101)), žalvariniai pjautuvėliai.

Skirtinga Rytų ir Vakarų Lietuvos situacija gamybinio ūkio atžvilgiu

Ūkis vakarinėse ir rytinėse baltų žemėse formavosi IV tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje – I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje. Šis procesas vyko nuosekliai ir laipsniškai. Vakarų baltų teritorijoje gamybinis ūkis plėtotas žemdirbystės ir gyvulininkystės, o Rytų baltų žemėse – tik gyvulininkystės kryptimi.
Rytų ir Vakarų Lietuvoje skyrėsi ne tik gamybinio ūkio kryptis, bet ir raida. Iš įvairių chronologinių laikotarpių gyvenviečių sukauptų osteologinių duomenų galima nustatyti tris ūkio raidos fazes (Daugnora L., Girininkas A., 1996 m., p. 150):

Pradinė ūkio fazė apibūdinama keliais požymiais. Suaugusių naminių gyvulių individų skaičius gyvenvietėse neviršija 3 – 5%. Bendras naminių gyvulių kaulų kiekis 5 – 8%. Palinologinėse diagramose aptinkama 5% kultūrinių augalų ir gyvulininkystės išplitimą liudijančių augalų žiedadulkių. Ūkyje naudojamų darbo įrankių randama 15 – 20%.
Plėtros fazė apibūdinama taip: suaugusių naminių gyvulių individų yra 10 – 25%, bendras naminių gyvulių kaulų kiekis neviršija 50%, palinologinėse diagramose kultūrinių augalų ir gyvulininkystės išplitimą liudijančių augalų žiedadulkių aptinkama 15 – 20%. Darbo įrankių padaugėja iki 35%.
Intensyvaus ūkio fazė apibūdinama suaugusių gyvulių individų skaičiaus padidėjimu iki 25 – 45%, bendras naminių gyvulių kaulų kiekis gyvenvietėse siekia 50 – 90%, kultūrinių augalų ir gyvulininkystės išplitimą liudijančių augalų žiedadulkių skaičius priartėja prie 35 – 45%, darbo įrankių – 40 – 45%.
Vakarų Lietuvoje pradinė ūkio fazė pradėjo formuotis ankstyvajame neolite, ūkio plėtros fazė – viduriniajame neolite. Intensyvaus ūkio fazė siejama su ankstyvuoju žalvario amžiumi. Rytų Lietuvoje pradinė ūkio fazė formavosi viduriniame ir vėlyvajame neolite. Ūkio plėtros fazę Rytų Lietuvos gyventojai pasiekė ankstyvajame žalvario amžiuje, o intensyvaus ūkio fazę – vėlyvajame žalvario ir ankstyvajame geležies amžiuose.
Šių gamybino ūkio skirtumų priežastys: skirtinga geologinė žemės sandara, turėjusi didelės įtakos augmenijos ir gyvūnijos raidai, klimato ypatumai, kaimyninių kultūrų įtaka bei didelė medžioklės, žvejybos ir rinkiminio ūkio atnešama nauda rytinėse baltų žemėse.

Išvados

Ankstyvajame ir vėlyvajame žalvario bei ankstyvajame geležies amžiuose klimatas darė didelę įtaką ūkio vystymuisi. Išnagrinėjus osteologinę medžiagą ir gamtos pokyčius šiuo laikotarpiu, galima teigti, jog gyvūnų rūšių kaulų kiekis yra tiesiogiai proporcingas klimato pokyčiams. Kaip klimatas veikė ūkio plėtrą, taip ūkis veikė gamtinę aplinką – vėlyvajame žalvario amžiuje suintensyvėjusi žmogaus ūkinė veikla ryškiai pakeitė floros ir miško faunos sudėtį: miško medynų sudėtyje pagausėjo beržų, kurie paprastai sparčiausiai paplisdavo nustojusiuose derėti, apleistuose lydimuose; taip pat, tobulėjant žemdirbystei, mažiau derlingos dirvos užaugdavo mišku (padaugėjo pušynų), plėtojantis žemdirbystei, sumažėjo medžiojamų gyvūnų rūšinė sudėtis, daugėjo naminių gyvulių. Reikia pažymėti, jog visi šie reiškiniai nebuvo bendri visai Lietuvos teritorijai – tai nulėmė skirtingas ūkio vystymasis atskirose Lietuvos dalyse.
Ankstyvojo žalvario amžiaus pradžioje Rytų Lietuvoje (Kretuono 1C gyvenvietė) naminių gyvulių kaulų būta 9,62%, laukinių gyvūnų – 90,38%. Vėlyvojo žalvario amžiaus pabaiga datuojamame Narkūnų Didžiojo piliakalnio 6- ame sluoksnyje gyvulių kaulų būta 74,7%, laukinių gyvūnų – 5,32% bendro nustatytų kaulų skaičiaus. Vėlyvojo žalvario amžiaus Rytų Lietuvos piliakalniuose naminių gyvulių kaulų padaugėjo iki 83,29%, likusi dalis buvo medžiojami žvėrys (16,68%).
Kalbamu laikotarpiu viena iš svarbiausių gyvulininkystės šakų buvo kiaulininkystė. Be kiaulių dar buvo auginami ir stambieji bei smulkieji raguočiai. Gyvuliai daugiausiai auginti dėl mėsos, pieno ir vilnos.
Gyvulių auginimas ir žemdirbystė labai glaudžiai susijusios, todėl vystantis gyvulininkystei, plėtojosi ir žemdirbystė. Intensyviausia žemdirbystė egzistavo Vakarų Lietuvoje, ją dar labiau spartino I tūkstantmetyje pr. Kr. paplitęs lydiminis žemės apdirbimo būdas. Žemdirbystės įrankiai: kapliai, trinamosios girnos, pjautuvai.
Gamybinis ūkis Rytų ir Vakarų Lietuvoje plėtojosi skirtingai: vakarinėje dalyje – žemdirbystės ir gyvulininkystės, o rytinėje dalyje – tik gyvulininkystės kryptimi. Šiuos skirtumus nulėmė geologinė žemės sandara, klimato ypatumai, kaimyninų kultūrų įtaka bei pasisavinamojo ūkio rentabilumas rytinėse baltų žemėse.

Iliustracijų sąrašas

• 5 žem. – Daugnora L., Girininkas A. // Osteoarcheologija Lietuvoje.Vilnius, 1996 m., p. 88.

• 1 pav. – Grigalavičienė E. // Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius, 1995 m., p. 101.

• 1 lent.- Daugnora L., Girininkas A. // Osteoarcheologija Lietuvoje.Vilnius, 1996 m., p. 143.

Literatūros sąrašas

• Daugnora L., Girininkas A. // Osteoarcheologija Lietuvoje. Vilnius. 1996 m.

• Girininkas A. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius. 2000 m.

• Grigalavičienė E. // Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius. 1995 m.

Leave a Comment