eurpos istoriografijos namu darbas renesansas svietimas

Įvadas

Renesanso pasaulėžiūra gavo humanizmo vardą (lot. humanus — žmogiškas), o jos skleidėjus imta vadinti humanistais. Šiuo pavadinimu buvo pabrėžtas jos pasaulietiškumas, skirtumas nuo viduramžių bažnytinės pasaulėžiūros. Humanistinės pasaulėžiūros centre —žmogus, jo didingumas, vidinio pasaulio turtingumas, išorinis grožis.
Renesanso literatūrai būdingas žanrų ir formų įvairumas, idėjinio turinio gilumas. Ši epocha davė pradžią daugeliui naujųjų laikų literatūros žanrų: dramai, novelei, romanui. Renesanso literatūra realistiškai vaizdavo tikrovę, pamažu atsisakydama nuo viduramžių literatūrai būdingo alegorinio vaizdavimo būdo. Ypač tai išryškėja, kuriant žmonių charakterius.
Šviečiamoji literatūra. Taaip vadinama literatūra, Švietimo epochoje skleidusi švietėjiškas idėjas. Ji nesudarė atskiros srovės ar krypties ir estetiniu požiūriu funkcionavo kaip klasicistinė, sentimentalistinė, preromantinė literatūra. Šių literatūros srovių bei krypčių demokratiniai bruožai kartais yra apibendrinami šviečiamojo (arba apšvietos) realizmo sąvoka. Dažniau šia sąvoka apibendrinami tik švietėjiški bei demokratiški klasicistinės literatūros bruožai. Tačiau iš esmės „šviečiamoji literatūra” yra ne estetinė, o ideologinė kategorija.

Šiuo laikotariu imta tikėti mokslo ir švietimo reikšme. Švietimas – platus sąjūdis, apėmęs politinės ir socialinės minties sritis :filosofiją , meną , literatūrą.švietėjai tikėjo žžmogaus proto galia , didelį dėmesį skyrė religijos ir pasaulėžiūros klausimams.Tragedija tebelaikoma svarbiausiu literatūros žanru, tačiau yra papildoma naujo turinio švietėjiškų idėjų.Pamažu klasicistinė tragedija užleidžia vietą įvairiems prozos žanrams:romanui, dialogui ,prozinei dramai.
Šiame Darbe norėčiau aptarti ir palyginti , šių dviejų skirtingų ep

pochų literatūros atstovus N. Makiaveli ( Renesanso atstovas) ir Žaną žaką Ruso ( švietimo epocha). Pagrindinis šio darbo tikslas iškirti N. Makiavelio ir Ž, Ž Ruso kūrybos panašumus ir skirtumus.
Autorių biografijų palyginimas

Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau, 1712 liepos 28 – 1778 liepos 2) – prancūzų filosofas, rašytojas, politikos teoretikas, švietėjas.Ž.Ž. Ruso politinės idėjos paskatino Prancūzų revoliuciją, komunistinių ir socialistinių teorijų vystimąsi, nacionalizmo augimą.
Ž.Ž. Ruso gimė Ženevoje Šveicarijoje. Jo tėvas – laikrodininkas ir šokių mokytojas. Motina Ruso gimus, netrukus mirė. Vaiku rūpinosi motinos giminės ir tėvas. Nuo vaikystės jis buvo linkęs į klajoklišką gyvenimo būdą: išvaikščiojo Pietų Prancūziją, buvo Italijoje, keitė tikėjimą, kol galų gale 1754 m. tapo kalvinistu. 1742 m. išvyko į Paryžių, norėdamas Prancūzų akademijoje perskaityti pranešimą ir parodyti, kaip nauju būdu (skaičiais) galima užrašyti melodiją. .
Ž.Ž. Ruso parašė keletą operų, kai kurios (pvz., “Kaimo buurtininkas”) turėjo pasisekimą. Paryžiuje pragyvenimui užsidirbdavo perrašinėdamas natas ir duodamas muzikos pamokas. Čia jis susipažino su jaunais filosofais bei mokslininkais – d’Alamberu, Kondijaku, D. Didro.Ž.Ž. Ruso bandė drąsiai teigti, jog visi žmonės iš prigimties yra lygūs, todėl neturi būti dviejų socialinių sluoksnių, prašmatnaus aukštuomenės blizgesio ir sunkaus trečiojo luomo gyvenimo. Simpatijas paprastiems žmonėms Ruso patvirtina ne tik žodžiu, bet ir veiksmu. Jis nutaria nebevilkėti prabangių drabužių, atsisako honorarų, dovanų, pašalpų, pragyvenimui užsidirba perrašinėdamas natas.1762 m. pasirodžius romanui traktatui Emilis, arba Apie au

uklėjimą, Paryžiuje kūrinys iš karto buvo viešai pasmerktas, po savaitės tai atsitiko ir Ženevoje. Šiame veikale filosofas teigia, kad auklėjimo tikslas – išsaugoti gamtiškus žmogaus polinkius; aukštuomenę šokiravo Ruso siūlymas, kad kiekvienas žmogus (kad ir kokios kilmės būtų) turi mokėti amato ir pelnyti duoną darbu.Ž.Ž. Ruso kentėjo nuo hipertenzijos, tad išėjęs pasivaikščioti ryte mirė. Jis buvo palaidotas Topolių saloje, tačiau 1794 m. jo palaikai iškilmingai perkelti į Paryžiaus Panteoną.
Niccolò Machiavelli (Nikolas Makiavelis; 1469 m. gegužės 3 d. – 1527 m. birželio 21 d.) – Italijos politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas.Nikolas Makiavelis gimė Florencijoje kilmingų, bet nusigyvenusių didikų šeimoje. Būdamas neturtingas, N. Makiavelis negalėjo įgyti universitetinio išsimokslinimo, tačiau, augdamas tarp Florencijos humanistų, jis išmoko lotynų kalbą ir studijavo senovės autorių raštus. Labiausiai jį domino politikos klausimai. Ir pats anksti ėmė dalyvauti politiniame gyvenime. Žlugus fanatiškai Dž. Savonarolos veiklai, N. Makiaveliui atsivėrė kelias į Florencijos respublikos Dešimties tarybos sekretoriaus postą, kuriame jis išbuvo keturiolika metų. Jo, kaip politiko, energija ir darbštumas kėlė nuostabą: per tuos metus jis parašė keletą tūkstančių diplomatinių raštų, pranešimų, potvarkių, karinių įsakymų, įstatymų projektų.
Florencijos archyve išliko daugiau kaip keturi tūkstančiai jo ranka rašytų tarnybinių raštų. Be to, jis atliko apie trisdešimt diplomatinių kelionių su svarbiais įsipareigojimais pas imperatorių, Vakarų Europos valdovus, popiežių. Kaip liudija jo biografai, N.
. Makiavelis nebuvo žiaurus žmogus, nors savo raštuose jis ragino griebtis kraštutinių priemonių siekiant stiprinti valdžią. 1512 m., kai ispanai sutriuškino Florencijos respubliką ir į valdžią sugrįžo Medičiai, N. Makiavelis buvo suimtas, kankinamas, o paskui ištremtas į savo dvarą. Nušalintas nuo politinės veiklos, jis atsidėjo literatūriniam darbui, rašė politinius ir istorinius veikalus, dramas. Po keturiolikos tremties metų, 1526 m., kai Florencijai iškilo grėsmė būti ispanų pavergtai, N. Makiavelis tuoj pasiūlė savo paslaugas. Jis parengė miesto gynybos projektą, kuris buvo priimtas. Kai sukilusi Florencija nuvertė Medičių diktatūrą ir atkūrė respubliką, N. Makiavelis pasiūlė savo kandidatūrą į jos kanclerio postą. Tačiau Didžiosios tarybos nariai per 1527 m. rinkimus jo neišrinko, nes tuo metu buvo populiarus šūkis: „Šalin filosofus, šalin mokslininkus!“. Patyręs pralaimėjimą per rinkimus, N. Makiavelis po dešimties dienų mirė Florencijoje.

Rašymo žanrų palyginimas
Pirmasis Ruso traktatas ,,Samprotavimas Dižono akademijos pateikia klausimą: ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius?”. Patogumo dėlei jis dažnai perfrazuojamas ,,Samprotavimai apie mokslus ir menus”.
Praėjus keleriems metams, Ruso rašo kitą traktatą pagal Dižono akademijos temą ,,Kodėl atsirado žmonių nelygybė ir ar ją pateisina prigimties dėsnis?”. Šis kūrinys parašytas nuosekliau, yra brandesnis, tačiau liko nepremijuotas. Ruso pozicija čia daug radikalesnė, priešinga oficialiajai ideologijai.
Įdomios Ruso mintys traktato dedikacijoje. „Samprotavimą apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus” (Discours su

ur l’origine et les fondements de l’inégalité parmi les hommes, 1755) rašytojas skiria Ženevos respublikai. Girdamas gimtąjį miestą, autorius pateikia idealios valstybės modelį, jos egzistavimo principus (piliečiai privalo gerai dirbti savo darbą; valstybėje niekas tenesiskelbia esąs aukščiau įstatymo; valdymas turi būti protingas ir nuosaikus; įstatymų leidimo teisė turi priklausyti visiems piliečiams).

Dar vienas Ruso rašymo žanras Ruso biografijos faktų galima rasti specifinio žanro knygoje „Išpažintis” (les Confessions). Joje galima rasti ruso biografijos faktų. Tai romanas biografija, kurio siužetą sudaro rašytojo gyvenimo epizodai. Autorius sakosi norėjęs parodyti nepagražintą herojų – save tokį, kokį jį sukūrė motina gamta. Išties herojaus paveikslas gana keistas: natūralus žmogus, atmetęs visuomenės dėsnius, pabrėžia, kad valgo tik savo rankomis užsidirbtą duoną. Tai keistas plebėjas, skrupulingai saugantis savo nepriklausomybę, pabrėžtinai ginantis prastuolio orumą (karaliaus pakviestas atsakė, jei karalius norįs jį matyti, teateinie pats); nepriimantis dovanų, nes jos žemina žmogų, neinantis į mažiausius kompromisus su valdžia. Joje vaizduojama plati XVIII a. panorama: Šveicarija, Venecija, šiaurės Italija, Paryžius, įvairios Prancūzijos provincijos; istorinės asmenybės Didro, Volteras, Liudvikas XV, kiti kultūros bei politikos žmonės. „Išpažintis” – ne tik vieno žmogaus, vienos sielos istorija, tai kartu istorinis dokumentas apie ištisą epochą.

Iš grožinių kūrinių išskirtina romanui traktatui „Emilis, arba Apie auklėjimą”, Paryžiuje kūrinys iš karto buvo viešai pasmerktas, po savaitės tai atsitiko ir Ženevoje. Šioje knygoje rašytojas teigia, kad auklėjimo tikslas – išsaugoti gamtiškus žmogaus polinkius;
Dar vienas grožinis Ruso kūrinys „Julija” – psichologinis romanas, parašytas epistoline forma. Romano siužetą sudaro dviejų jaunuolių sudėtinga meilės istorija. Pagrindinė kūrinio mintis – reikia energingai pasmerkti luominius prietarus, kurie priešingi žmogaus prigimčiai ir yra nelaimingų įsimylėjėlių kančių priežastis. Romanas logiškas ir emocionalus, todėl kūrinio įtaiga labai stipri.
N. Makiavelis atliko apie 30 svarbių diplomatinių kelionių, parašė galybę diplomatinių raštų, potvarkių, Įsakymų.
Pasikeitus valdžiai, Makiavelis buvo ištremtas iš šalies.1513—1520 m. jis parašė svarbiausius savo literatūrinius, istorinius ir politinius kūrinius: ,,Valdovą (,,11 principų”, 1513 m.), Valdove ieško valdovams būdų elgtis taip, kad butų išsaugota ir išlaikyta valstybė, politinė valdžia. Žmogus yra savo laimės kalvis, pats turi nuspręsti dėl savo ateities, aukština žmogaus valią, bet neidealizuoja. „Samprotavimus apie pirmają Tito Livijaus dekada.” („Discorsi sopra la prima deca di Tito Livio”, 1517 m.). Dialogą “Apie karo meną” (“Arte delle querra”, 1521 m.).

Be to, literatūrinio darbo pradžioje jis parašė keletą nedidelių politinių teorinio ir praktinio pobūdžio traktatų: “Pokalbiai apie Pizos įvykius” (1499 m.), “Pranešimas apie priemones, kurių ėmėsi Florencijos respublika partijoms Pistoje sutramdyti” (1502 m.), “Apie elgesio su maištingais Valdikiono gyventojais būdus” (1502 m.), “Aprašymas, kaip kunigaikštis Valentinas nužudė Vitelocę Vitelį . ” (“Descrizione del modo tenuto del duca Valentino neloo ammazzare Vitellozzo Vitelli .”, 1503 m.), “Pokalbiai apie Florencijos respublikos karinių jėgų organizavimą” (1506 m.). 1520 m. popieziaus Klemenso VII prašymu jis pradėjo rašyti ,,Florencijos istorija.”. 1559 m. jo kūriniai buvo įtraukti į “Draudžiamųjų knygų sąrašą”. Kaip rašytojas N. Makiavelis pirmiausia išgarsėjo komedijomis „Mandragora“ („Mandragora“, apie 1518 m.), „Klicija“ („Clizia“, 1525 m.), „Andija“ („Andria“) bei novelėmis „Belfagoras“ („Belfagor“, apie 1520 m.) „Kastručio Kastrakanio iš Lukos gyvenimas“ („Vita di Castruccio castraccani di Lucca“, 1520 m.) ir kt. Be to, N. Makiavelis rašė eilėraščius, karnavalines dainas, kanconas, eigramas; išliko nebaigta alegorinė jo poema „Auksinis asilas“ (po 1512 m.)

Rašymo stiliaus įpatybių palyginimas.
Ruso laisvas ir nedisciplinuotas rašytojas propagavo griežtą moralę, rūpestingo vaikų auklėjimo šalininkas savo vaikus atidavė į vaikų namus; giliai tikintis deistas buvo bažnyčios normų priešininkas
“Ruso kūriniai labai įtaigūs dėl tam tikro minčių reiškimo būdo: racionalumas remiamas emocionaliu ir jausmingu stiliumi, visišku atvirumu, patetiškumu, jo pasakojimuose daug peizažų aprašymų. Savąjį „aš” rašytojas pateikia kaip gamtos žmogaus etaloną, racionaliai apibendrintą pavyzdį.„Samprotavimą apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus” Reikšdamas savo poziciją, autorius bando nuteikti skaitytoją žavėtis praeitimi ir nusivilti dabartimi. Ruso daro drąsias išvadas: nuosavybės sąlygomis vyrauja stipresniojo valdžia, ji savo prigimtimi neteisėta; gamta sukūrė visus žmones laisvus ir lygius, todėl nelygybė nepateisinama.”

Kalbant apie svarbiausius kūrinius išskirtinas „Julija” – psichologinis romanas, parašytas epistoline forma.Juliją, arba Naująją Eloizą”, Ankstesnėje literatūroje praeities pavyzdžiu būdavo apibendrinama dabarties tendencija, o Ruso daro atvirkščiai – dabarties įvykius lygina su buvusiais. Ypač rašytojas pabrėžia socialines tragiškos istorijos priežastis. Rašytojas iškalbingai pasakoja apie stiprų meilės jausmą tarp dorybingų bei kilnių Julijos ir Sen-Prė (neabejotinai pelnančių tuometinio skaitytojo simpatijas). Romanas „Julija” turėjo didžiulį pasisekimą, kurį lėmė ne siužetas, o jausmų aprašymas ir jų analizė, aistrų patetiškumas ir idėjinis kurinio kryptingumas.Natūralų jaunuolių potraukį papildo gamtos vaizdai, miško ir Alpių kalnų peizažai (pirmąkart Sen-Prė ir Julija pasibučiuoja giraitėje). Ruso buvo bene pirmasis prancūzų rašytojas, meistriškai nupiešęs kalnų grožį.
Ž. Ž. Ru¬so ragino prisiminti senovės graikų išmintį: „Pažink pats save!”—ir tik po to daryti kitus sprendimus. Šias idėjas Ž. Ž. Ruso propagavo visuose savo veikaluose.
Ž. Ž. Ruso įdėmiai sekė visuomenės sutarties teorijos interpretatorių polemiką. Jį labiausiai patraukė Dž. Loko ir Š. Monteskjė idėjos. Tačiau jis ne visiškai perėmė šių filosofų pažiūras. Plėtodamas visuomenės sutarties teoriją.
“Išpažintyje” Ž. Ž. Ruso reziumavo savo žmogaus kon¬cepciją. Iki tol nebuvo nė vieno autoriaus, taip atvirai ir nuoširdžiai rašiusio apie savo jausmus. Ž. Ž. Ruso nesisteng¬davo apmąstyti savo minčių. Jos kildavo spontaniškai; ir savo filosofiniuose traktatuose jis dėstydavo jas, tarsi jų įspū¬džio pagautas.
Jo veikalai — tarsi fragmentų mozaika. Juose jis išliedavo savo širdgėlą, kurią sukeldavo kelionių metu patirtas skurdas ir neteisybė. Atskleisdamas žmogaus prigimtį, jo aistras, blaškymąsi, save „Išpažintyje” jis vaizduoja niūriomis spalvomis ne todėl, kad patrauktų skaitytojo dėmesį, ir ne todėl, kad nuodėmingumą laiko bū¬dingu žmogaus prigimčiai, bet dėl to, kad išryškintų žmo¬gaus visapusiškumą.
Ž. Ž. Ruso laužė nusistovėjusius klasicizmo estetikos prin¬cipus. Iki Šviečiamosios epochos literatūroje nebuvo vietos jausmams, išgyvenimams. Ji vaizdavo žmogaus veiksmus moraliniu aspektu. Herojai būdavo arba geri (prisiminkime įvairių „šventųjų” gyvenimų aprašymus), arba blogi (ereti¬kai, priešai). Tai — dievo (gėrio) ir velnio (blogio) idėjos variacija. Ž. Ž. Ruso atskleidė žmogaus vidų, analizavojo sąžinę. Daugelį reiškinių Ž. Ž. Ruso aiškina, remdamasis „geo¬grafinės aplinkos” koncepcija, kurią jis perėmė iš S. Monteskjė (1689—1755).

Makiavelis Florencijos humanistas, politikas, diplomatas, komediografas ir istorikas daugelio Europos rašytojų ir filosofų akyse tapo baisiuoju modernybės veidu, moderniosios politikos Volandu, esą sunaikinusiu tikėjimą, normatyvinę politikos teoriją ir panašiai. Machiavellis,savo darbuose naudoto daugybę koduotos kalbos triukų ir simbolių, iki šiol dažniausia skaitomas paraidžiui.Tačiau liūto bei lapės metaforos nėra tokios jau aiškios ir paprastos, kaip neretai tariasi žiną rimtam Machiavelli’o skaitymui nepasirengę žmonės. Makiavelui, kaip ir kitiems humanistas būdingi šie bruožai, Antgamtiškojo pasaulio ignoravimas. Išnykus artumui tarp prigimties ir antgamtės turėjo sekti betikybinė moralė, toliau – protinio žinojimo vienašališkas vertinimas ir, žinoma, per daug didelis garbinimas, absoliutizmo įsigalėjimas valstybėje ir kartu tautinio egoizmo bei siauro nacionalizmo pasireiškimas. Moralė, priimdama praktiškąjį reliatyvizmą, žymiai susilpnėjo ir neteko saistomosios galios. Machiavellis, tipiškas Renesanso dvasios reiškėjas, visai ramiai dėsto antikrikščioniškas mintis veikale „Valdovas. Subjektyvizmas yra esminė ir charakteringa Renesanso ir apskritai naujųjų amžių žmogaus inteligento savybė. Apsisprendęs pagal subjektyvizmo principus, individas sau reikalauja neribotos laisvės, nebenori pripažinti bet kurio aukštesnio autoriteto su jo saistančia galia. Šitoks subjektyvizmas, subrendęs individo psichikoje, ilgainiui praskynė takus gyvenimo anarchijai

Ž. Ž Ruso ir Makiavelio įdėjų apie Valstybės valdymą palyginimas
„Samprotavimą apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus” (Discours sur l’origine et les fondements de l’inégalité parmi les hommes, 1755) rašytojas skiria Ženevos respublikai. Girdamas gimtąjį miestą, autorius pateikia idealios valstybės modelį, jos egzistavimo principus (piliečiai privalo gerai dirbti savo darbą; valstybėje niekas tenesiskelbia esąs aukščiau įstatymo; valdymas turi būti protingas ir nuosaikus; įstatymų leidimo teisė turi priklausyti visiems piliečiams).
.Ž. Ž. Ruso valstybės kilmę i siejo su privatinės nuosavybės atsiradimu, nors nemenkino ir atsitiktinių veiks¬nių vaidmens. „Pirmasis,— rašo jis,— kuris, aptvėręs žemės sklypą, sumanė pasakyti: „Čia mano! 11 ir rado tokių leng¬vatikių žmonių, kurie juo patikėjo, buvo tikrasis pilietinės visuomenės įkūrėjas Visos Ž. Ž. Ruso simpatijos demokratinės respublikos pu¬sėje. Tiesa, jis abejoja, ar yra reali galimybė ją sukurti. Palankiausios sąlygos demokratijai esančios mažose valsty¬bėse (pavyzdžiui, senovės Graikijos poliuose). Kuo didesnė valstybė, tuo jos vyriausybė labiau nutolusi nuo piliečių. Pasak Ž. Ž. Ruso, visos didžiosios valstybes yra blogai val¬domos, jų vyriausybės nepaiso liaudies interesų. . Ž. Ruso mėgino nustatyti bendrus valdovų ir valdinių santykių principus. Anot jo, pilietinėje visuomenėje run¬giasi trys nuomonės: liaudies, vyriausybės ir vyriausybės nario. Jeigu žmonės būtų dievai, tada liaudies, vyriausybės ir kiekvieno jos nario nuomonės sutaptų. Dabar gi kiekvie¬nas individas (vyriausybės narys) turi savo interesų ir sie¬kia juos realizuoti; kolektyvo (vyriausybės) valią jis vykdys tik tada, kai šis turės priemonių priversti jį paklusti. Vyriau¬sybė vykdys liaudies valią, jeigu liaudis galės ją kontro¬liuoti. Didelėse valstybėse piliečiai neturi priemonių tai pa¬daryti (jie net nepajėgūs pažinti savo valdovų ir tiki, kad šie yra tokie, kaip jiems sakoma). Todėl tokios valstybės tampa despotiškos. Anot Ž. Ž. Ruso, kiekviena absoliutinė valdžią gadina gerus žmonių papročius? Analizuodamas monarchinį valdymo principą, jis daro išvadą, kad nuo pasau¬lio pradžios nėra buvę nė vieno karaliaus, kuris nebūtų buvęs despotas Despotas viešpatauja tol, kol liaudis dėl savo tamsumo tiki jo galia. Suvokę savo jėgą, žmonės anksčiau ar vėliau neišvengiamai jį nuvers. Žmonių veiksmus visada sąlygoja jų sąmoningumas. Kadangi liaudis yra suverenas, visi jos sprendimai teisėti. Jos valia nuversti despotus nuo sosto ir juos nužudyti.
Makiavelio nuomone Valdžios pagrindas turi būti tvirtas, t.y. kariuomenė ir įstatymai. Norint išlaikyti valdžią, valdovui reikėtų turėti sugebėjimų atsitraukti nuo gėrio. Valdovas skatinamas išsaugoti valdžią bet kokia kaina. Valstybė suprantama kaip aparatas visuomenei valdyti. Valstybę valdo valdovas, padedamas savo pavaldinių.. Jų paskirtis tik padėti. Apie tautą, kaip aukščiausią valdžios šaltinį nekalba, tai jam nepriimtina. Jie paklusni masė. Apie politines teises ir laisves nekalba. Vienintelis valdinius jaudinantis klausimas-nuosavybės apsauga. 2 paklusnumo būdai:1)meilė valdovui, 2)valdovo baimė. Mano, kad tai, kas bloga pavaldiniams, t. b. pateikiama iš anksto, o geradarystę – dozuoti mažomis porcijomis, kad valdiniai ilgiau pajustų.
Makiavelio kūryba iš esmės atskiria moralę ir politiką. Politiko nuomone, nemažą reikšmęvaldovui turi ministrai; jie būna geri arba blogi, nelygu kokia valdovo išmintis. Užtat apie valdovo protą pirmiausia sprendžiama iš to, kokie žmonės jį supa. Kai jie sumanūs ir ištikimi – visada jį galima laikyti išmintingu, nes mokėjo įžvelgti jų sugebėjimus ir išsaugoti jų ištikimybe
N. Makiavelis matė tik du būdus kuriais eilinis pilietis gali tapti valdovu; jie nepriklauso nei nuo laimės, nei nuo nąrsumo. Jie tokie: pirmas – kai eilinis pilietis tampa valdovu per nusikaltimus ir piktadarybes; antras – kai paprastas žmogus tampa savo tėvynės valdovu per kitų piliečių malonę
N. Makiavelis visa savo politine kūryba (Makiavelio politiniai veikalai greičiau priklauso ne politinei teorijai, o diplomatinei literatūrai,kurios ištisus tomus prirašė to meto Italijos rašytojai) siekė suformuluoti esminius valstybės valdymo principus, sukurti pakankamai efektyvų politinio mąstymo organoną, atskleisti tautos ir asmenybės visuomeninio aktyvumo ištakas, – tai uždaviniai, kurių aktualumas iki šiol skatina domėtis šio iškilaus mąstytojo, politinio veikėjo samprotavimais.

Išvados
 Renesanso literatūrai būdingas žanrų ir formų įvairumas, idėjinio turinio gilumas. Renesanso literatūra realistiškai vaizdavo tikrovę, pamažu atsisakydama nuo viduramžių literatūrai būdingo alegorinio vaizdavimo būdo. Ypač tai išryškėja, kuriant žmonių charakterius. Tuo tarpu Šviečiamoji literatūra Švietimo epochoje skleidusi švietėjiškas idėjas. nesudarė atskiros srovės ar krypties ir estetiniu požiūriu funkcionavo kaip klasicistinė, sentimentalistinė, preromantinė literatūra. Šiuo laikotariu imta tikėti mokslo ir švietimo reikšme. Švietimas apėmęs politinės ir socialinės minties sritis :filosofiją , meną , literatūrą.švietėjai tikėjo žmogaus proto galia , didelį dėmesį skyrė religijos ir pasaulėžiūros klausimams.
 Ž. Ž Ruso prancūzų filosofas, rašytojas, politikos teoretikas, švietėjas. Jo tėvas – laikrodininkas ir šokių mokytojas. Motina Ruso gimus, netrukus mirė. Vaiku rūpinosi motinos giminės ir tėvas. Nuo vaikystės jis buvo linkęs į klajoklišką gyvenimo būdą. Nikolas Makiavelis Italijos politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas.Nikolas Makiavelis gimė Florencijoje kilmingų, bet nusigyvenusių didikų šeimoje. Būdamas neturtingas, N. Makiavelis negalėjo įgyti universitetinio išsimokslinimo, tačiau, augdamas tarp Florencijos humanistų, jis išmoko lotynų kalbą ir studijavo senovės autorių raštus.
 Ž. Ž. Ruso ir Makiavelio rašymo žanruose yra panašumų. Mėgimas abiejų istorikų rašymo žanras yra traktatas. Makiavelio kūrybos reikšmingiausi yra politiniai istoriosofiniai traktatai bei istorijos veikalai. rašytojas N. Makiavelis pirmiausia išgarsėjo komedijomis „ Be to, N. Makiavelis rašė eilėraščius, karnavalines dainas, kanconas, eigramas; Iš Ž.Ž. Ruso žanrų iskirtini romanas biografija, jis parašė keletą operų pvz., (Kaimo burtininkas) jis taip pat rašė ir grožinius kūrinius romanus traktatus, bei psichologinius romanus..
 Ruso laisvas ir nedisciplinuotas rašytojas propagavo griežtą moralę Ruso kūriniai labai įtaigūs dėl tam tikro minčių reiškimo būdo: racionalumas remiamas emocionaliu ir jausmingu stiliumi, visišku atvirumu, patetiškumu, jo pasakojimuose daug peizažų aprašymų. Makiavelis modernybės veidas, moderniosios politikos Volandas, sunaikino tikėjimą, normatyvine politikos teorija.. Machiavellis,savo darbuose naudoto daugybę koduotos kalbos triukų ir simbolių.. Jo kūrybai, būdingi Antgamtiškojo pasaulio ignoravimas.

Leave a Comment