Įvadas
1992 m. Vasario 7 d. Mastrichte pasirašius Europos Sąjungos sutartį , kuri įsigaliojo 1993 m. Lapkričio 1d., kai valstybės narės ją ratifikavo, buvo įkurta Europos Sąjunga (ES). Europos Sąjungos sutartyje nurodoma, kad ši sutartis yra nauja pakopa kuriant pačią glaudžiausią Europos žmonių sąjungą, kurioje piliečiai turi plačiausias teises dalyvauti priimant sprendimus. Sąjungos tikslas -nuosekliai ir solidariai reguliuoti santykius tarp valstybių ir jų piliečių.Europos Sąjungą sudaro 15 valstybių narių; jose gyvena apie 370 mln. Žmonių. Tai didžiausia pasaulyje prekybos rinka.Sąjunga savo tikslų siekia įgyvendindama bendrą žemės ūkio, žvejybos, transporto, aplinkos apsaugos, užsienio prekybos, konkurencijos, plėtros, regioninės energetikos ir muitų politiką. Ji taip pat koordinuoja tyrimų ir plėtotės, telekomunikacijų, valstybių narių ekonominės politikos programas, kurios užtikrintų ekonominį ir socialinį susitelkimą, ekonominę ir valiutų sąjungą. Europos Sąjunga pritraukia vis dagiau narių, nes joje galioja šie principai :-ekonominio pagrindo principas, didinantis abipusę priklausomybę ir solidarumą;-įstatymo viršenybės principas, apibūdinamas privalomomis sutartimis, kurios aiškiai nustato Sąjungos institucijų uždavinius, jų kompetencijos ribas; ginčus reguliuoja Europos Teismas;-demokratiškų sprendimų priėmimų principas, kurį apibūdina kompromisai konsensas.Būtent šis pragmatiškumo ir principų derinys leidžia Sąjungai įveikti dideles krizes ir kliūtis, išlaikyti identitetą,susitelkimą siekiant užsibrėžtų tikslų.Didžiausi Europos Sąjungos laimėjimai yra tai, kad:-po šimtmečius trukusių ginkluotų konflikų ji užtikrino ilgalaikę taiką;-siekdama savo tikslų demokratiškais susitarimais, išsaugo tautinį ar vietinį identitetą. Kiekvienas oficialus dokumentas turi būti išverstas į vienuolika oficialių kalbų, mažumų kalbos ir kultūros yra visokeriopai remiamos ir skatinamos.Dabar rengimo Eropos Sąjugos narystei strategija yra prioritetina. Europos Komisija laikosi tokios nuostatos, kad ši strategija -rūpėstingai parengtas veiksmų planas, užtikrinantis sėkmingą integraciją,-yra gyvybiškai tinkamam asocijuotų šalių pasirengimui stoti į Sąjungą.
1.KŪRIMO ISTORIJA
Tik po dviejų XX amžiaus pasaulinių karų Vakarų Europa pradėjo aktyviai įgyvendinti kitokio pobūdžio integraciją (lotyniškai integracija – atnaujinimas, atstatymas; dažniausiai ekonominė, politinė ir socialinė integracija – valstybių bendradarbiavimas pagal tam tikrą tarpvalstybinę politiką). Vienu iš pirmųjų integracijos pavyzdžių buvo 1948m. įkurtoji Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacija (OEES – Organization for European Economic Cooperation), susijusi su amerikietiškuoju Maršalo (Marshal) pagalbos planu. Dabar ji vadinama Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacija (OECD). Beniliukso muitų sąjungos (Belgija+Nyderlandai+Liuksemburgas) įkūrimas tais pačiais metais tapo ekonominio bendradarbiavimo tarp kelių šalių pavyzdžiu. 1949m. įkurta Europos Taryba.,,Šiandieninės Europos Sąjungos pirmtakų reikėtų laikyti Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Šumano (Robert Schuman) akurta Europos anglių ir plieno susivienijimą (EAPS;European Coal and Steel Community – ECSC). 1951m. balandžio mėn. 18d. buvo pasirašyta Paryžiaus sutartis tarp Belgijos , Italijos , Liuksemburgo, Olandijos (Nyderlandų), Prancūzijos ir Vokietijos. Pirmuoju organizacijos prezidentu tapo prancūzų politikas Žanas Monė (Jean Monnet).’’ Belgų politiko Henrio Spako (Henry Paul Spaak) dėka 1957m. akurtos Europos Ekonominė Bendrija (EEB;European Economic Community – EEC) ir Europos Atominė Bendrija (EAB; European Atomic Community – EAC). 1957m. kovo mėn. 27d. šešios anksčiau išvardintos valstybės pasirašė Romos sutartį dėl šių bendrijų kūrimo.,,Trijų Europos Bendrijų (EAPS,EEB,EAB) organai buvo suvienyti ir jos pradėtos vadinti bendru Europos Ekonominės Bendrijos (EEC) vardu. 1991m. gruodžio mėn. Nyderlandų mieste Mastrichte Europinėje taryboje (nemaišyti su Europos Taryba) dvylikos valstybių ir vyriausybių vadovai žengė tolesnės Europos integracijos linkme. Jie susitarė dėl Europos ekonominės ir politinės sąjungos sukūrimo. 1992m. gegužės mėn. EB ir Europos laisvos prekybos asociacija (EFTA – European Free Trade Association) pasirašė Europos Ekonominės Erdvės (EEE;European Economic Area – EEA) sutartį.’’
Europos Sąjungos sutartisNuo 1993 11 01 įsigaliojusi Europos Sąjungos sutartis turi keturis svarbiausius principus: pilietybės, ekonominės, valiutinės ir politinės sąjungos.Visi valstybių narių piliečiai yra ES piliečiai. Kiekvienas sąjungos pilietis gali laisvai judėti ir apsistoti bet kurioje ES šalyje.Ekonominė sąjunga numato plačią ūkinę integraciją. Ministrų Taryba peržiūri ekonominės plėtros direktyvas kiekvienoje valstybëje – narėje ir visoje ES. Mastrichto sutartyje buvo numatytos ir konkrečios skaitmeninės optimalios išraiškos; infliacijos lygis neviršijantis 3 % per metus, visuminis įsiskolinimas ne daugiau kaip 60 % nuo bendro nacionalinio produkto (BNP), biudžeto deficitas neviršijantis 3 % nuo BNP.Valiutinė sąjunga numato vieningą valiutinę politiką. Turėtų būti įvesta vieninga valiuta eurai bei įkurtas Europos centrinis bankas. Kaip jūs jau puikiai žinote valiutos įvedimas sekmingas praktikuojamas. Politinę sąjungą sudaro bendra užsienio ir saugumo politika (CFSP-Cummon Foreign and Security Policy), kuri apima bendrą gynybos politiką, ESBO (iki 1995 ESBK) procesą, nusiginklavimą ir nusiginklavimo kontrolę Europoje, ekonominės apsaugos priemones. Bendra teisėtvarkos ir vidaus politika apima imigracijos, prieglobsčio, vizų, narkotikų prekybos kontrolės ir kitus klausimus. Įkurta Europos policijos tarnyba EUROPOL.1995m. sausio mėn. 1 d. prie dvylikos ES narių prisijungė Austrija, Suomija ir Švedija. Šis trejetukas padidino ES gyventojų skaičių šešiais, BVP (BNP) septyniais, teritoriją net dvidešimt septyniais procentais.Viena iš lemiančių ES (EEB) narystės sąlygų yra demokratijos principas. Graikija, Ispanija ir Portugalija galėjo tapti EEB narėmis tik panaikinus karinius ir panašius tipo režimus šiose šalyse.Šiandien E-15 sudaro 8 respublikos ir 7 konstitucinės monarchijos. Visos jos yra demokratinės.
2. ES ORGANAI ( ĮSTAIGOS)
,,EUROPOS KOMISIJA yra ES įstatymų vykdomoji valdžia. Komisijai priskiriamos iniciatyvos ( per potvarkius ir direktyvas ), vykdymo ir kontrolës funkcijos. Pažeidusiai įstatymus valstybei – narei komisija gali uždėti sankcijas ir perduoti Europos tribunolui.
Europos komisiją sudaro 20 komisarų, skiriamų ketveriems metams. Kiekvienas komisaras yra nepriklausomas nuo savo šalies vyriausybės, nors šios juos ir skiria.’’ Penkios didžiosios šalys – Vokietija, Italija, Didžioji Britanija, Pranzūzija ir Ispanija skiria po du, likusios dešimt – po vieną komisarą. Pargindinės komisijos darbo kalbos yra anglų, pranzūzų ir vokiečių, bet oficialūs dokumentai yra verčiami į visų valstybių – narių kalbas. 1985-1994m. Europos Komisijos pirmininku buvo prancūzas Žakas Deloras (Jacques Delors ), nuo 1995m. pradžios juo tapo buvęs Liuksemburgo ministras pirmininkas Žakas Santeras (Jacques Santer). Europos Komisijos būstinė yra Briuselyje.MINISTRŲ TARYBA yra sprendžiamasis ES organas, kuriame nagrinėjama ir derinama įstatymų leidyba. Kiekviena valstybė – narė Briuselyje turi nuolatinę atstovybę, kur dirba atitinkamų ministerijų diplomatai ir valdininkai iš gimtųjų kraštų. Šių atstovybių vadovai kartą per savaitę susitinka nuolatinių atstovų komitete.,,Balsai valstybėms narėms skiriami proporcingai jų gyventojų skaičiui. Iš 87 balsų Vokietijai, Italijai, Didžiąjai Britanijai ir Prancūzijai tenka po 10, Ispanijai 8, Olandijai, Graikijai, Belgijai ir Portugalijai po 5, Švedijai ir Austrijai po 4, Danijai, Suomijai ir Airijai po 3, Liuksemburgui 2.Jokia atskira šalis negali blokuoti pasiūlymo ir įstatymo projekto.’’ Pirmininkavimas Ministrų Taryboje ( paprastai tai vadinama pirmininkavimu Europos Sąjungoje ) vyksta rotaciniu principu – kiekviena valstybė narė šešis mėnesius pirmininkauja. Ministrų Tarybos būstinė yra Briuselyje.Ministrų Taryba priima sprendimus kvalifikuotos balsų daugumos principu. Prezidentaujančios šalies ministrai pirmininkauja Tarybos susirinkimuose.EUROPOS PARLAMENTAS dažnai vadinamas Europos tautų demokratiniu balsu. Jis kontroliuoja Europos Komisijos veiklą, tvirtina Europos Sąjungos biudžetą, vykdo įstatymų leidybos priežiūrą. Europos Parlamentas turi teisę atšaukti Europos Komisijos įgaliojimus, tačiau nė karto šia teise nepasinaudojo.Parlamento nariai renkami penkeriems metams.,, Paskutiniai rinkimai įvyko 1994m. 5667 parlamento vietos pasiskirstė taip:Vokietija 99, Prancūzija,Italija ir Didžioji Britanija po 87, Ispanija 664, Nyderlandai 31, Belgija, Graikija ir Portugalija po 25, Danija 16, Airija 15, Liuksemburgas 6. Naujai įstojusioms šalims teko 59 vietos: Švedijai 22, Austrijai 21, Suomijai 16. Taigi naująjį Europos Parlamentą sudaro 626 parlamentarai.’’ Europos Parlamento nariai yra susiskirstę ne pagal valstybinę priklausomybę bet pagal politines grupes,pvz: Socialistų frakcija, Žaliųjų frakcija, Krikščionių demokratų frakcija. Tad nacionalinės politinės partijos turi galimybę užmegzti politinius ryšius su kitų šalių bendraminčiais politiniais judėjimais ir kurti tikruosius transnacionalinius politinius sąjūdžius.Parlamento nuolatiniai komitetai ir parlamento biurai yra Briuselyje. Europos Parlamento sesijos vyksta kas mėnesį Prancūzijos mieste Strasbūre. Europos Parlamento sekretoriato būstinė yra Liuksemburge.Sprendimų priėmimo procesas:1.ES įstatymus inicijuoja Europos Komisija, Europos Parlamento arba Ministrų Tarybos prašymu.2.Pasiūlimai yra svarstomi Ministrų Taryboje ir tuomet siunčiami į Europos parlamentą. Čia jie patenka į atitinkamus komitetus, kur yra taisomi ir yra balsuojama. Tik tada ataskaitos yra pateikiamos planiniam posėdžiui Strasbūre.3.Kai kurių politinių sričių pasiūlymai yra taip pat siunėjami į Ekonomikos ir Socialinį komitetą. Jie pateikia nuomonę, į kurią Ministrų Taryba atsižvelgia. Tuomet įstatymo projektas grįžta į Tarybą bei Parlamentą antrajam skaitymui.
1993m. lapkričio 1d. įsigaliojus ES Mastrichto sutarčiai, Europos Parlamentas įgavo naujų galių: Kartu su Ministrų Taryba leisti įsakymus. Parlamentas gali atmesti kai kuriuos pasiūlymus. Parlamentas turi teisę prašyti Komisijos pateikti pasiūlymus tam tikrose politikos srityse. Gali sudaryti laikinus Tyrimo komitetus ir turi peticijos teisę. Parlamentas gali paskirti ombudsmeną, įgalintą priimti skundus dėl Sąjungos institucijų veiklos ir pranešti apie tai Parlamentui.
ES TEISMAS yra sudarytas iš 15 teisėjų – po 1 iš kiekvienos valstybės – narys, plius 1 teisėją bei 9 generalinius advokatus, kurie turi būti nepirklausomi, skiria šalys – narės ir tvirtina Ministrų Taryba. Jie yra skiriami 6 metų laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas. Kas 3 metai pusė teisėjų ir generalinių advokatų yra skiriami iš naujo.Teismas paprastai posėdžiauja atskiruose rūmuose, tačiau ypatingai svarbiais atvejais visi jo nariai susirenka kartu. Sprendimai priimami paprasta balsų dauguma.Teismo funkcija – spręsti ginčus tarp šalių – narių, tarp Sąjungos ir šalių – narių, tarp institucijų, tarp asmenų, įskaitant juridinius asmenis, ir Sąjungos. Jis taip pat nagrinėja Europos Sąjungos personalo skundus. Teismas įtvirtina tarptautines sutartis ir priima preliminarius sprendimus byloms, kurias pateikia teismai.
3. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą
3.1.Naujų Europos Sąjungos narių priėmimo ir dalyvavimo joje teisinės sąlygos. Naujų valstybių narių priėmimą į Europos Sąjungą reglamentuoja Europos Sąjungos sutarties, įsigaliojusios 1993m. Lapkričio 1d., 10 straipsnis, nustatantis: “Kiekviena Europos valstybė gali pateikti Tarybai prašymą priimti ją į Sąjungą. Taryba priima sprendimą visais balsais, pasitarusi su Komisija ir gavusi Europos Parlamento sutikimą, priimtą absoliučios jo narių daugumos.”Narystės kriterijai bendrais bruožais yra suformuluoti ne Sąjungos teisės aktuose, o jos politiniuose dokumentuose, priimtose Europos viršūnių tarybos Kopenhagoje (1993) ir Eseno (1994) susitikimuose,tai pat Europos Parlamento 1996m. Balandžio 17d. rezoliucijoje dėl Europos Komisijos Baltosios knygos apie asocijuotųjų Vidurio ir Rytų Europos valstybių pasirengimą integruotis į vieningąją Europos Sąjungos rinką. Europos komisija yra pareiškusi, kad ji, regdama savo nuomonę apie asocijuotųjų valstybių pasirengimą stoti į Europos Sąjungą, vadovausis Kopenhagos pasitarimo išvada :“Šalis bus priimta, kai ji bus pajėgi prisiimti narystės įsipareigojimus atitkdama ekonominius ir politinius reikalavimus. Narystė reikalauja, kad : 1) šalis kandidatė turi būti pasiekusi institucinį stabilumą, garantuojantį demokratiją, teisės viešpatavimą (rule of law), žmogaus teise, mažumų teisių gerbimą ir jų apsaugą ;2) turi veikti funkcionuojanti rinkos ekonomika, taip pat pasirengimas atlaikyti Sąjungos konkurencijos ir veikiančių rinkos jėgų spaudimą ;3) yra pasirengimas vykdyti iš narystės kylančius įsipareigojimus, įskaitant politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos tikslų siekimą.
3.2.Europos sutartis ir jos reikšmė teisinei Lietuvos integracijai į Europos Sąjungą . Europos Komisija, apibūdindama pasirengimo narystei Europos Sąjungoje teisinį kontekstą, pabrėžia, kad teisinis Sąjungos irVidurio Rytų Europos pagrindas yra ne BALTOJI KNYGA , o Europos sutartis (asociacijos sutartis). Be to Komisija konstatavo, kad pasirengimo narystei strategija remiasi Europos sutartimi. “Asociacija, įsteigta Europos sutartimis, […] padės Vidurio ir Rytų Europos valstybėms pagaliau pasiekti savo tikslą- tapti Sąjungos narėmis. Vienas iš šių sutarčių tikslų yra įgyvendinti tarp susitariančių šalių ekonomines laisves, kuriomis yra grindžiama Sąjunga ir jos vidaus rinka “.
3.3.Lietuvos narystės Europos Sąjungoje perspektyvos. Lietuvos galimybės stoti į Europos Sąjungą buvo nagrinėjamos remiantis pirmiausia pačios ES formuluojamais neformaliais ir formaliais kriterijais. Buvo atsižvelgta į tokius svarbius pasirengimo problemos aspektus kaip saugumo matmuo, politinės sistemos stabilumas, rinkos ekonomikos funkcionalumas ir konkurencingumas. Saugumo problemos požiūriu Lietuvos perspektyvas stoti į Europos Sąjungą reikėtų vertinti labai teigiamai. Geografinis Lietuvos artumas Rusijai gali ir galėtų kelti komplikacijų, tačiau tik tuo atveju, jeigu pastaroji vėl akivaizdžiai imtųsi vykdyti ekspansionistinę politiką kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau šiuo metu Rusijos keliamos gresmės regionui ir konkrečiai Lietuvai nėra tokio lygio, kad iš esmės trukdytų Lietuvai ir kitoms VRE šalims įsijungti į Europos Sąjungą. Kita vertus, nėra ir kitų jokių esminių kliūčių, kurios trukdytų stojančiai į ES Lietuvai priimti bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP) nuostatas.Politikos stabilumo ir demokratijos reikalavimai . Tai rodo Lietuvos politinio stabilumo ir demokratijos sąlygų analizės instituciniu, socialoginiu ir tarptautinių agentūrų vertinimo požiūrių rezultatai. Institucinio stabilumo deficitą Lietuvoje perėjimo į demokratiją pradžioje lėmė politinės sistemos reforma ir jos sukelta institucinė adaptacija trumpalaikės perėjimo perspektyvos atžvilgiu. Tačiau 1993m. ši reforma sėkmingai baigėsi- buvo priimta nauja Konstitucija ir suformuotos svarbiausios valdžios institucijosSociologiniu požiūriu Lietuvoje pastebimos kone didžiausias demokratine sistema patenkintų, o kartu ir demokratinį rėžimą palaikančių žmonių skaičiaus mažėjimas , palyginti su kitomis po komunistinėmis šalimis. Rinkos ekonomikos institucijų funkcionalumas ir ekonomikos konkurencingumas buvo įvertinti pagal tris kriterujų grupes t.y. pagal bendrą šalies ūkio būklės ir reformų sėkmės laipsnį, pagal ūkio plėtotės tempą ir pagal Lietuvos ūkio būklės ir reformų pažangos lyginamąjį vaizdą.
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad valstybė kandidatė dar iki formalaus priėmimo į ES turės sukurti atvirą ekonomiką bei išplėtoti ūkinius ryšius su dabartinėmis ES šalimis. Lietuvos ūkis jau dabar gana atviras, o prekybiniai ryšiai su ES šalimis toliau plečiami. Antra vertus, nors eksporto lyginamasis svoris Lietuvos užsienio prekyboje auga, užsienio prekybos balansas išlieka neigiamas. Taigi tiek ekonominiu, tiek teisiniu požiūriu Lietuva kol kas nėra visiškai pasirengusi narystei Europos Sąjungoje. Aišku, kad tapusi ES nare viena Lietuva didelės įtakos ES sprendimams daryti negalėtų. Tačiau ji taptų tarptautinių derybų vykstančių daugeliu lygmenų, – ir vyriausybių vadovų, ir ministerijų tarnautojų,- dalyve.4.IŠVADOS
1997m. kovo 25 dieną Europos Sąjunga minėjo Romos sutarčių pasirašymo 40-ąsias metines – prieš keturiasdešimt metų gimė Europos Ekonominė Bendrija (EEB), vėliau tapusi Europos Sąjunga. 1957m. kovo 25 dieną EEB įkūrė Vokietija, Prancūzija, Italija, Nyderlandai, Belgija ir Liuksemburgas. Dabar ES narėmis yra dar devynios Europos šalys.Sąjunga, kurios pagrindai buvo pakloti Mastrichte, nori atverti duris visai Europai. Tai reiškia, kad dabartiniai ir būsimieji nariai turės svarstyti dvi problemas. Pirma, kaip bendrija, kurios institucijos buvo sukurtos tik grupei, turės plėstis, kad nepažeistų savo sprendimų priėmimo mechanizmo ar politinės saviraiškos? Antra, kaip tokių nepanašių kultūrų žmonės, turintys skirtingą išsilavinimą ir pažiūras, sieks gyventi kartu? Tačiau pažvelkime į dabartinę Europos Sąjungą ir santykius tarp jos narių. ES sugebėjo pasiekti to, ko kitos organizacijos neįstengė:• Po šimtmečius trukusių ginkluotų konfliktų, ji užtikrino ilgalaikę taiką.• ES siekia savo tikslų demokratinių susitarimų pagrindu. Ji nėra tas lydymo katilas, kuriame išnyksta bet koks tautinis ar vietinis identitetas (tapatumas).
,,Įvairovė ir pagarba kultūrų savitumui yra esminiai Europos Sąjungos bruožai. Kiekvienas oficialus dokumentas yra išverčiamas į devynias oficialias kalbas, o mažumų kalbos ir kultūros yra visokeriopai palaikomos ir skatinamos.’’ Taigi, Romos sutartys padėjo sukurti vieną galingiausių pasaulio ekonominių regionų: Europos valstybės glaudžiau bendradarbiauja politikos ir ekonomikos srityse, beveik visiškai nebeliko vidaus sienų, konfliktai sprendžiami prie derybų stalo, o buvę nesutaikomi priešai, pavyzdžiui, Vokietija ir Prancūzija, deleguoja savo karius bendrų operacijų atlikti.