Europos Sąjunga

Organizacijos įkūrimas

Ištakos: karas ir taika
Šimtmečiais Europa buvo dažnų ir kruvinų karų arena. 1870-1945 m. Prancūzija ir Vokietija tarpusavyje kariavo net tris kartus, prarasdamos daug žmonių gyvybių. Ne vienas Europos vadovas įsitikino, kad geriausias būdas užtikrinti ilgalaikę taiką yra šalių ekonominis ir politinis susivienijimas.
1950 m. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas, įkvėptas Žano Monė, sakydamas kalbą pasiūlė sujungti Vakarų Europos anglies ir plieno pramonę. Taip 1951 m. buvo įkurta Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB), kurios narėmis tapo Belgija, Vakarų Vokietija, Liuksemburgas, Prancūzija, Italija irr Nyderlandai. Teisė priimti sprendimus, susijusius su šių šalių anglių ir plieno pramone, buvo patikėta nepriklausomai, viršvalstybinei institucijai – „Aukštajai vadovybei“. Žanas Monė tapo pirmuoju jos pirmininku.

Nuo trijų Bendrijų link Europos Sąjungos
EAPB dirbo taip sėkmingai, kad per kelerius metus šios šešios valstybės nusprendė žengti toliau – integruoti kitus savo ūkio sektorius. 1957 m. jos pasirašė Romos sutartį ir įsteigė Europos atominės energijos bendriją (Euratomą) ir Europos ekonominę bendriją (EEB). Valstybės narės ėmė šalinti tarp jų esančias prekybos kliūtis ir kurti „bendrą rinką“.
1967 m. buuvo sujungtos trijų Europos Bendrijų institucijos. Taip buvo įsteigta bendra Komisija ir bendra Ministrų Taryba bei Europos Parlamentas.
Iš pat pradžių Europos Parlamento narius rinko nacionaliniai parlamentai, bet 1979 m. pirmą kartą buvo surengti tiesioginiai rinkimai, suteikę galimybę valstybių narių piliečiams balsuoti už

ž pasirinktus kandidatus. Nuo to laiko tiesioginiai rinkimai rengiami kas penkerius metus.
Mastrichto sutartimi (1992 m.) buvo pradėtos naujos valstybių narių bendradarbiavimo formos, pavyzdžiui, gynybos klausimais ir „teisingumo ir vidaus reikalų srityje“. Papildžius esamą „bendrijos“ sistemą šiuo tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu, Mastrichto sutartimi buvo įsteigta Europos Sąjunga (ES).

Integracija reiškia bendras politikas
Dėl Europos Sąjungos valstybių narių ekonominės integracijos šios šalys turi priimti bendrus sprendimus daugeliu klausimų. Taigi, jos sukūrė bendras politikas daugelyje sričių: nuo žemės ūkio iki kultūros, vartotojų reikalų iki konkurencijos, aplinkos ir energetikos iki transporto ir prekybos.
Iš pradžių dėmesys buvo sutelktas į bendrą prekybos anglimis ir plienu politiką ir bendrą žemės ūkio politiką. Laikui bėgant ir iškilus poreikiui, pastarosios politikos buvo papildomos kitomis politikomis. Atsižvelgiant į besikeičiančias sąlygas pasikeitė ir keli pagrindiniai politikos tikslai. Pavyzdžiui, žeemės ūkio politikoje jau nebeskatinama pagaminti kaip galima daugiau maisto kaip įmanoma mažesnėmis kainomis, bet remiami ūkininkavimo metodai, kurie leidžia gaminti sveiką, aukštos kokybės maistą ir saugoti aplinką. Daugelyje ES politikų atsižvelgiama į būtinybę saugoti aplinką.
Be to, išaugo Europos Sąjungos santykių su likusiu pasauliu svarba. ES derasi dėl labai svarbių prekybos ir pagalbos sutarčių su kitomis šalimis ir kuria bendrą užsienio ir saugumo politiką.

Bendra rinka: kliūčių šalinimas
Valstybėms narėms prireikė nemažai laiko, kad būtų pašalintos visos joms prekiauti trukdančios kliūtys ir „b

bendra rinka“ iš tikrųjų taptų bendra, o joje laisvai judėtų prekės, paslaugos, žmonės ir kapitalas. Bendra rinka formaliai baigta kurti 1992 m. pabaigoje, nors dar reikia nemažai nuveikti kitose srityse, pavyzdžiui, sukurti tikrai bendrą finansinių paslaugų rinką.
Dešimtajame dešimtmetyje Europoje žmonėms pasidarė vis lengviau keliauti, kadangi ties dauguma ES vidaus sienų panaikinta pasų kontrolė ir muitinės patikrinimai. Todėl ES piliečiai keliauja daugiau. Pavyzdžiui, nuo 1987 m., pasinaudojęs ES parama, daugiau negu milijonas Europos jaunimo studijavo užsienyje.

Bendri pinigai: euras jūsų kišenėje
1992 m. ES nusprendė sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS), įvesdama bendrus Europos pinigus, už kuriuos atsakingas Europos centrinis bankas. Bendri pinigai – euras – dienos šviesą išvydo 2002 m. sausio 1 d., kai euro banknotai ir monetos pakeitė nacionalines valiutas dvylikoje iš 15 Europos Sąjungos šalių (Belgijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Austrijoje, Portugalijoje ir Suomijoje).

Didėjanti šeima
ES didėjo su lyg kiekviena plėtros banga. Danija, Airija ir Jungtinė Karalystė prisijungė 1973 m., 1981 m. sekė Graikija, 1986 m. Ispanija ir Portugalija, o 1995 m. Austrija, Suomija ir Švedija. 2004 m. Europos Sąjunga priėmė dešimt naujų valstybių narių: Kiprą, Čekiją, Estiją, Vengriją, Latviją, Lietuvą, Maltą, Lenkiją, Slovakiją ir Slovėniją. Tikimasi, kad Bulgarija ir Rumunija prisijungs 2007 m.; Kroatija ir Turkija pradės derybas dėl narystės 2005 m.Siekiant užtikrinti, kad išsiplėtusi ES ir toliau funkcionuotų veiksmingai,jai reikia la

abiau supaprastinti sprendimų priėmimo sistemą. Dėl šios priežasties Nicos sutartyje buvo nustatytos naujos taisyklės, reglamentuojančios ES institucijų dydį ir jų darbą. Sutartis įsigaliojo 2003 m. vasario 1 d. 2006 m.ją pakeis nauja Sutartis dėl konstitucijos Europai, jeigu tam pritars visos ES šalys.

ES tikslai ir principai

Tikslai :
Pagrindinis Europos Sąjungos tikslas yra sukurti kuo „glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio“ (Europos Sąjungos sutartis).
Kiti ES tikslai :
• Skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungų su vieninga valiuta;
• Ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bendrą gynybą;
• Stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę;
• Plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse;
• Pilnai laikytis acquis communautaire (ES teisės sistema) ir jos papildymų.
Principai :
• Ekonominio pagrindo principas, kuris didina abipusę priklausomybę ir solidarumą;
• Įstatymų viršenybės principas, pasireiškiantis privalomomis sutartimis, kurios aiškiai nustato Sąjungos institucijų uždavinius, jų kompetencijos ribas; ginčus reguliuoja Teisingumo Teismas;
• Demokratinio sprendimų priėmimo principas, kurį apibūdina kompromisai ir bendri susitarimai.

Pagrindinės institucijos

ES nėra federacija kaip Jungtinės Valstijos. Ji nėra ir tiesiog vyriausybių bendradarbiavimo organizacija kaip Jungtinės Tautos. Ji iš tiesų unikali. ES

S sudarančios valstybės (valstybės narės) išlieka nepriklausomos suverenios valstybės, bet jos telkia savo suverenitetą, kad įgytų galią ir pasaulinę įtaką, kurios atskirai nė viena negalėtų turėti.
Suvereniteto telkimas reiškia, jog valstybės narės kai kurias joms priklausančias sprendimų priėmimo galias perduoda susikurtoms bendroms institucijoms, kad sprendimai tam tikrais bendrų interesų klausimais būtų demokratiškai priimami Europos lygmeniu.

Europos parlamentas :

Europos Parlamentą (EP) renka Europos Sąjungos piliečiai, kad jis atstovautų jų interesams.Jo ištakos siejamos su praėjusio šimtmečio šeštuoju dešimtmečiu ir Bendrijų steigimo sutartimis, o nuo 1979 m. EP narius renka žmonės, kuriems jie atstovauja.
Parlamento rinkimai rengiami kas penkeri metai, o balsavimo teisę turi kiekvienas kaip rinkėjas įregistruotas ES pilietis.Taigi diskusijose su kitomis ES institucijomis Parlamentas išreiškia Sąjungos piliečių (daugiau kaip 455 milijonų) demokratinę valią ir atstovauja jų interesams.2004 m. birželio mėn. išrinktą Parlamentą sudaro 732 nariai iš visų 25 ES šalių.Beveik trečdalis narių (222) – moterys.
EP nariai posėdžių salėje sėdi susiskirstę ne pagal nacionalines delegacijas, o pagal septynias politines grupes. Jie atstovauja patiems įvairiausiems požiūriams į Europos integraciją, tarp jų yra ir tvirtų federacinės Europos rėmėjų, ir euroskeptikų.
2004 m. Chosepas Borelis Fontejesas (Josep Borrell Fontelles) buvo išrinktas Europos Parlamento pirmininku.
Politinėms grupėms priklausančių vietų skaičius, 2005 m. birželio 2 d.
Politinė grupė Santrumpa Vietų skaičius
Europos liaudies partija (krikščionys demokratai) ir Europos demokratai EPP-ED 267
Socialistai PES 201
Liberalų ir demokratų aljansas už Europą ALDE 89
Žalieji (Europos laisvasis aljansas) Greens/EFA 42
Europos vieningieji kairieji – Šiaurės šalių žalieji kairieji GUE/NGL 41
Nepriklausomybės ir demokratijos frakcija IND/DEM 36
Sąjunga už tautų Europą UEN 27
Nepriklausomi Parlamento nariai NI 29
IŠ VISO 732

Vietų skaičius pagal valstybes
(Abėcėlės tvarka pagal valstybės pavadinimą jos kalba)
Belgija 24 Lietuva 13
Čekija 24 Liuksemburgas 6
Danija 14 Vengrija 24
Vokietija 99 Malta 5
Estija 6 Nyderlandai 27
Graikija 24 Austrija 18
Ispanija 54 Lenkija 54
Prancūzija 78 Portugalija 24
Airija 13 Slovėnija 7
Italija 78 Slovakija 14
Kipras 6 Suomija 14
Latvija 9 Švedija 19

Jungtinė Karalystė 78
IŠ VISO 732

Kur yra Parlamento buveinė?
Europos Parlamentas dirba trijose vietose: Briuselyje (Belgija), Liuksemburge ir Strasbūre (Prancūzija).
Liuksemburge yra jo administracinės įstaigos (generalinis sekretoriatas).Viso Parlamento posėdžiai, vadinami plenarinėmis sesijomis, vyksta Strasbūre ir kartais Briuselyje.Komitetai taip pat posėdžiauja Briuselyje.

Ką Parlamentas veikia?

Europos Parlamentas dirba Prancūzijoje, Belgijoje ir Liuksemburge.
Parlamentas vykdo tris svarbiausias funkcijas:
Kartu su Taryba priima daugelio politikos sričių Sąjungos teisės aktus.Tai, kad EP tiesiogiai renka piliečiai, padeda užtikrinti ES teisės demokratinį teisėtumą.
Parlamentas vykdo visų kitų ES institucijų, o svarbiausia, Komisijos, demokratinę kontrolę.Jis turi įgaliojimus pritarti arba nepritarti Komisijos narių kandidatūroms ir gali pareikšti nepasitikėjimą visa Komisija.
Įtaka biudžetui.Kartu su Taryba Parlamentui priklauso įgaliojimai tvirtinti ES biudžetą, todėl jis turi įtakos ES išlaidoms.Baigdamas procedūrą, jis patvirtina arba atmeta visą biudžetą.
Šios trys funkcijos išsamiau aprašomos toliau.
1. Sąjungos teisės aktų priėmimas
Priimant ES teisės aktus dažniausiai taikoma bendro sprendimo procedūra (žr. pirmesnį skyrelį „Kaip ES priima sprendimus“).Pagal šią procedūrą Europos Parlamentas ir Taryba lygiomis dalyvauja teisės aktų leidybos procese, ir ši procedūra taikoma priimant teisės aktus įvairiausiose srityse.
Kai kuriose srityse, pavyzdžiui, žemės ūkio, ekonomikos politikos, vizų ir imigracijos, teisės aktus priima tik Taryba, bet ji turi pasikonsultuoti su Parlamentu.Be to, priimant tam tikrus svarbius sprendimus, pavyzdžiui, ar leisti naujoms šalims stoti į ES, reikia Parlamento pritarimo.
Nagrinėdamas Komisijos metinę darbo programą, svarstydamas, kokius naujus teisės aktus reikėtų priimti, ir prašydamas Komisijos teikti pasiūlymus, Parlamentas taip pat paskatina rengti naujus teisės aktus.
Plenarinės sesijos, į kurias renkasi visi nariai, paprastai vyksta Strasbūre (vieną savaitę per mėnesį) ir kartais Briuselyje (dvi dienas).
2. Demokratinė kontrolė
Parlamentas vykdo kitų Europos Sąjungos institucijų demokratinę kontrolę, arba priežiūrą.Tai daro keliais būdais.
Naujai kadencijai Komisijos narius siūlo ES valstybių narių vyriausybės, bet jie negali būti skiriami, kol kandidatūrų nepatvirtina Parlamentas.Parlamento atstovai kalbasi asmeniškai su kiekvienu kandidatu, įskaitant numatytą Komisijos pirmininką, o po to balsuoja, ar patvirtinti visos Komisijos sudėtį.
Visą kadenciją Komisija yra politiškai atskaitinga Parlamentui, kuris gali jai pareikšti nepasitikėjimą, ir tuomet visa Komisija privalo atsistatydinti.
Apskritai Parlamentas Komisiją kontroliuoja reguliariai svarstydamas jos atsiųstas ataskaitas (metinę bendrąją ataskaitą, biudžeto vykdymo ataskaitas ir pan.).Be to, EP nariai Komisijai reguliariai teikia paklausimus, į kuriuos Komisijos nariai pagal teisės aktus privalo atsakyti.
Parlamentas stebi ir Tarybos darbą: EP nariai Tarybai reguliariai teikia paklausimus, o Tarybos pirmininkas lankosi EP plenarinėse sesijose ir dalyvauja svarbiuose svarstymuose.
Demokratinę kontrolę Parlamentas taip pat vykdo nagrinėdamas piliečių peticijas ir steigdamas tyrimo komitetus.
Galiausiai Parlamentas teikia medžiagą kiekvienam ES viršūnių susitikimui (Europos Vadovų Tarybos posėdžiams).Kiekvieno tokio susitikimo pradžioje Parlamento pirmininko paprašoma išdėstyti Parlamento požiūrį į aktualius arba susirūpinimą keliančius reikalus, taip pat nuomonę Europos Vadovų Tarybos darbotvarkės klausimais.
3. Įtaka biudžetui
ES metinį biudžetą Parlamentas tvirtina kartu su Taryba.Parlamentas jį nagrinėja per du kartus paeiliui rengiamus svarstymus, ir biudžetas neįsigalioja tol, kol jo savo parašu nepatvirtina Parlamento pirmininkas.
Parlamento Biudžeto kontrolės komitetas (COCOBU) stebi, kaip leidžiamos biudžeto lėšos, ir Parlamentas kasmet sprendžia, ar patvirtinti praėjusių finansinių metų biudžeto tvarkymą, už kurį yra atsakinga Komisija.Šis patvirtinimo procesas dar vadinamas biudžeto įvykdymo patvirtinimu.

Kaip organizuojamas Parlamento darbas?
Parlamento darbas dalijamas į du pagrindinius etapus:
Rengimasis plenarinei sesijai.EP nariai rengiasi sesijai dirbdami įvairiuose Parlamento komitetuose, kurie rūpinasi konkrečiomis ES veiklos sritimis.Parlamente svarstytini klausimai aptariami ir politinėse grupėse.
Pati plenarinė sesija.Plenarinės sesijos paprastai vyksta Strasbūre (vieną savaitę per mėnesį) ir kartais Briuselyje (tik dvi dienas).Per šias sesijas Parlamentas, prieš priimdamas sprendimą dėl viso teksto, nagrinėja pasiūlytus teisės aktus ir balsuoja dėl jų pakeitimų.
Dar Parlamentas į darbotvarkę gali įtraukti Tarybos ar Komisijos atsiųstus pranešimus arba paklausimus, susijusius su tuo, kas vyksta ES arba visame pasaulyje.

Europos Sąjungos taryba :

Taryba yra svarbiausia ES sprendimų priėmimo institucija.Kaip ir Europos Parlamentas, Taryba buvo įsteigta pagal steigimo sutartis praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje.Ji atstovauja valstybėms narėms, o jos posėdžiuose dalyvauja po vieną kiekvienos ES valstybės narės vyriausybės ministrą.
Kurie ministrai vyksta į kokius posėdžius, priklauso nuo klausimų, įtrauktų į darbotvarkę. Pavyzdžiui, jei Taryba turi svarstyti aplinkos klausimus, posėdyje dalyvauja kiekvienos ES valstybės narės aplinkos ministrai, ir ji vadinama „Aplinkos taryba“.
ES santykiai su kitomis viso pasaulio šalimis aptariami Bendrųjų reikalų ir išorės santykių taryboje. Tačiau ši Taryba atsakinga ir už bendruosius politikos klausimus, dėl to jos posėdžiuose dalyvauja tas ministras arba valstybės sekretorius, kuriuos parenka kiekviena vyriausybė.

Bendrųjų reikalų ir išorės santykių taryboje
Iš viso gali būti sudarytos devynios skirtingos Tarybos:
Bendrųjų reikalų ir išorės santykių
Ekonomikos ir finansų (ECOFIN)
Teisingumo ir vidaus reikalų (TVR)
Darbo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų
Konkurencingumo
Transporto, telekomunikacijų ir energetikos
Žemės ūkio ir žuvininkystės
Aplinkos
Švietimo, jaunimo ir kultūros
Kiekvienas Tarybos darbe dalyvaujantis ministras turi įgaliojimus savo vyriausybės vardu prisiimti įsipareigojimus.Kitaip tariant, ministro parašas – visos vyriausybės parašas.Be to, kiekvienas Tarybos darbe dalyvaujantis ministras yra atskaitingas savo valstybės parlamentui ir piliečiams, kuriems tas parlamentas atstovauja.Tai užtikrina Tarybos sprendimų demokratinį teisėtumą.
Daugiausia keturis kartus per metus valstybių narių prezidentai ir (arba) ministrai pirmininkai bei Europos Komisijos pirmininkas susitinka kaip Europos Vadovų Taryba.Šiuose viršūnių susitikimuose nustatomos ES politikos gairės ir sprendžiamos tos problemos, kurių nepavyko išspręsti žemesniu lygmeniu (t. y. kurių neišsprendė ministrai įprastų Tarybos posėdžių metu).Europos Vadovų Taryboje svarstomi labai svarbūs klausimai, todėl diskusijos dažnai užsitęsia iki vėlyvos nakties ir sulaukia didelio žiniasklaidos dėmesio.

Ką Taryba veikia?

Javier Solana Vyriausiasis įgaliotinis bendrai užsienio ir saugumo politikai
Taryba turi šešis svarbiausius įgaliojimus:
Daugelyje politikos sričių kartu su Europos Parlamentu priimti Sąjungos teisės aktus.
Koordinuoti valstybių narių bendras ekonomikos politikos kryptis.
Sudaryti ES tarptautinius susitarimus su kitomis valstybėmis arba tarptautinėmis organizacijomis.
Kartu su Europos Parlamentu tvirtinti ES biudžetą.
Pagal Europos Vadovų Tarybos nustatytas gaires plėtoti ES bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP, išsamiau žr. toliau).
Koordinuoti valstybių narių teismų ir policijos pajėgų bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose (žr. tolesnį skyrelį „Laisvė, saugumas ir teisingumas“).
Daugelis šių įgaliojimų susiję su Bendrijos veikimo sritimi, t. y. su tomis veiklos sritimis, kuriose valstybės narės yra nusprendusios sutelkti savo suverenitetą ir sprendimų priėmimo galias perduoti ES institucijoms.Ši veikimo sritis yra ES pirmasis „ramstis“.Vis dėlto paskutiniai du įgaliojimai daugiausia susiję su veiklos sritimis, kuriose valstybės narės nėra perdavusios savo galių, o tiesiog veikia išvien.Tai vadinama tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu ir sudaro Europos Sąjungos antrąjį ir trečiąjį „ramsčius“.
Tarybos darbas išsamiau aprašomas toliau.
1. Teisės aktai
Daugumą ES teisės aktų Taryba priima kartu su Europos Parlamentu (žr. skyrelį „ Kaip ES priima sprendimus “).
Paprastai Taryba teisės aktus priima tik remdamasi Komisijos pasiūlymu, o Komisija atsakinga už tai, kad būtų užtikrintas tinkamas priimtų teisės aktų taikymas.
2. Valstybių narių politikos sričių koordinavimas
ES valstybės narės yra nusprendusios visą ekonomikos politiką grįsti glaudžiu jų nacionalinės ekonomikos politikos koordinavimu.Šį koordinavimo darbą atlieka ekonomikos ir finansų ministrai, kurie kartu sudaro Ekonomikos ir finansų tarybą (ECOFIN).
Jie taip pat nori sukurti daugiau darbo vietų ir patobulinti savo šalių švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemas.Nors kiekviena ES valstybė atsakinga už savo politiką šiose srityse, jos gali sutarti dėl bendrų tikslų ir, remdamosi viena kitos patirtimi, sužinoti, kaip geriausia juos pasiekti.Šis procesas vadinamas atviru koordinavimo metodu ir yra vykdomas Taryboje.

3. Tarptautinių susitarimų sudarymas
Kiekvienais metais Taryba sudaro (t. y. oficialiai pasirašo) daugelį ES susitarimų su ES nepriklausančiomis valstybėmis, taip pat su tarptautinėmis organizacijomis.Šie susitarimai gali būti susiję su plačiomis sritimis, pavyzdžiui, prekyba, bendradarbiavimu ir plėtra, arba su labai konkrečiomis sritimis, pavyzdžiui, tekstile, žuvininkyste, mokslu ir technologija, transportu ir t. t.
Be to, Taryba gali sudaryti ES valstybių narių konvencijas tokiose srityse kaip mokesčiai, įmonių teisė ar konsulinė apsauga.Taip pat konvencijos gali būti susijusios su bendradarbiavimu laisvės, saugumo ir teisingumo srityse.
4. ES biudžeto tvirtinimas
ES metinį biudžetą Taryba tvirtina kartu su Europos Parlamentu.
5. Bendra užsienio ir saugumo politika
ES valstybės narės siekia nustatyti bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP).Tačiau užsienio politika, saugumas ir gynyba yra reikalai, kuriuos kiekvienos ES valstybės narės vyriausybė tvarko savarankiškai.Jos šiose srityse nėra sutelkusios savo nacionalinio suvereniteto, dėl to Parlamento ir Komisijos vaidmuo čia tėra ribotas.Vis dėlto ES valstybės narės gali daug pasiekti šiose srityse veikdamos išvien, ir Taryba yra pagrindinis forumas, kuriame vyksta vadinamasis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas.
Kad Europos Sąjunga galėtų veiksmingai reaguoti kilus tarptautinėms krizėms, ji sukūrė greitojo reagavimo pajėgas.Tai nėra Europos kariuomenė: kariškiai lieka savo nacionalinėse karinėse pajėgose, yra pavaldūs valstybių narių karinei vadovybei ir atlieka tik humanitarinės pagalbos teikimo, gelbėjimo, taikos palaikymo ir kitas krizių valdymo užduotis.Pavyzdžiui, 2003 m. ES vykdė karinę operaciją (kodinis pavadinimas „Artemis“) Kongo Demokratinėje Respublikoje, 2004 m. pradėjo taikos palaikymo operaciją (kodinis pavadinimas „Althea“) Bosnijoje ir Hercegovinoje.
Tokiose operacijose Tarybai padeda:
Politinis ir saugumo komitetas (PSK),
Europos Sąjungos karinis komitetas (ESKK),
Europos Sąjungos karinis štabas (ESKŠ), sudarytas iš valstybių narių prie Tarybos sekretoriato komandiruotų karo ekspertų

6. Laisvė, saugumas ir teisingumas
ES piliečiai gali laisvai gyventi ir dirbti bet kurioje pasirinktoje ES valstybėje, taigi jiems turėtų būti sudarytos vienodos galimybės visoje Europos Sąjungoje naudotis pilietiniu teisingumu.Todėl ES valstybių narių teismai turi bendradarbiauti, siekdami užtikrinti, kad, pavyzdžiui, teismo sprendimas dėl ištuokos ar vaiko globos, priimtas vienoje ES valstybėje, būtų pripažintas visose kitose ES valstybėse.
Laisvas judėjimas ES įstatymų besilaikantiems piliečiams duoda daug naudos, tačiau juo piktnaudžiauja tarptautiniai nusikaltėliai ir teroristai.Siekiant pažaboti tarpvalstybinį nusikalstamumą, būtinas tarpvalstybinis visų ES valstybių narių teismų, policijos pajėgų, muitinių pareigūnų ir imigracijos tarnybų bendradarbiavimas.
Pavyzdžiui, jie turi užtikrinti, kad:
ES išorės sienos būtų gerai saugomos;
muitinės pareigūnai ir policija keistųsi informacija apie įtariamus prekiautojus narkotikais ir žmonėmis;
prieglobsčio prašytojai visoje ES būtų vertinami vienodai ir su jais būtų elgiamasi vienodai, užkertant kelią „ieškojimui, kur geriau gauti prieglobstį“.
Tokius klausimus sprendžia Teisingumo ir vidaus reikalų taryba, t. y. teisingumo ir vidaus reikalų ministrai.ES siekiama sukurti vieną bendrą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę.

Europos Komisija :

Komisija yra nepriklausoma nuo nacionalinių vyriausybių.Jos darbas – atstovauti visos ES interesams ir juos palaikyti.Ji rengia naujų Europos teisės aktų pasiūlymus, kuriuos teikia Europos Parlamentui ir Tarybai.
Komisija taip pat yra ES vykdomosios valdžios institucija, kitaip tariant, ji atsakinga už Parlamento ir Tarybos sprendimų įgyvendinimą.Tai reiškia, kad ji tvarko ES einamuosius reikalus: įgyvendina ES politiką, vykdo programas ir leidžia lėšas.
Kaip ir Parlamentas bei Taryba, Europos Komisija įsteigta praėjusio amžiaus šeštajame dešimtyje pagal ES steigimo sutartis.
Kas yra Komisija?

Komisiją sudaro 25 vyrai ir moterys – po vieną iš kiekvienos ES šalies.
Terminas „Komisija“ vartojamas dviem reikšmėmis. Pirma, Komisija – tai vyrų ir moterų grupė, po vieną iš kiekvienos ES valstybės, kurie paskirti šiai institucijai vadovauti ir priimti sprendimus. Antra, Komisija – tai pati institucija ir jos darbuotojai.
Paskirti Komisijos nariai neoficialiai vadinami komisarais. Visi jie savo kilmės valstybėse yra ėję aukštas politines pareigas, daugelis jų yra buvę ministrais, bet kaip Komisijos nariai jie yra įsipareigoję veikti visos Sąjungos interesų labui ir neklauso valstybių narių vyriausybių nurodymų.
Nauja Komisija skiriama kas penkeri metai, per šešis mėnesius nuo Europos Parlamento rinkimų. Tvarka yra tokia:
Valstybių narių vyriausybės kartu sutaria, ką skirti naujuoju Komisijos pirmininku.
Paskirtąjį Komisijos pirmininką tvirtina Parlamentas.
Tada paskirtasis Komisijos pirmininkas, tardamasis su valstybių narių vyriausybėmis, parenka kitus Komisijos narius.
Taryba kvalifikuota balsų dauguma patvirtina kandidatų sąrašą ir jį pateikia Europos Parlamentui.
Parlamentas apklausia kiekvieną kandidatą ir balsuoja dėl visos grupės patvirtinimo.
Parlamentui balsavimu patvirtinus naująją Komisiją, kvalifikuota balsų dauguma ją oficialiai skiria Taryba.
Dabartinės Komisijos kadencija baigsis 2009 m. spalio 31 d. Jos pirmininkas yra Žozė Manuelis Barozas (José Manuel Barroso) iš Portugalijos.

José Manuel Barroso Europos Komisijos, ES vykdomosios institucijos, pirmininkas.
Politiniu atžvilgiu Komisija tebėra atskaitinga Parlamentui, kuris, pareiškęs nepasitikėjimą, turi galią ją atstatydinti. Pavieniai Komisijos nariai privalo atsistatydinti, jeigu to jų prašo pirmininkas, su sąlyga, kad tam pritaria kiti komisarai.
Komisijos nariai dalyvauja visose Parlamento sesijose, kur jie turi paaiškinti ir pagrįsti savo politikos kryptis. Jie taip pat reguliariai atsakinėja į Parlamento narių raštu ir žodžiu teikiamus paklausimus.
Einamuosius Komisijos reikalus tvarko administracijos pareigūnai, specialistai, vertėjai raštu bei žodžiu ir sekretoriai. Tokių čia dirbančių ES tarnautojų yra apie 25 000. Galbūt tai pasirodys daug, bet iš tikrųjų jų yra mažiau negu tarnautojų, kuriuos įdarbina įprasta vidutinio Europos didmiesčio taryba.
Kur yra Komisijos buveinė?
Pagrindinė Komisijos buveinė yra Briuselyje (Belgija), bet ji turi įstaigų ir Liuksemburge, atstovybes (de, en, fr) visose ES valstybėse ir delegacijas (en) daugelio pasaulio valstybių sostinėse.

Ką Komisija veikia?
Europos Komisija vykdo keturias svarbiausias funkcijas:
siūlo teisės aktus Parlamentui ir Tarybai;
administruoja ir vykdo ES politiką bei biudžetą;
(kartu su Teisingumo Teismu) įgyvendina ES teisę;
atstovauja ES tarptautinėje arenoje, pavyzdžiui, derėdamasi dėl ES susitarimų su kitomis valstybėmis.

1. Naujų teisės aktų siūlymas
Komisija turi iniciatyvos teisę.Kitaip tariant, vien Komisija yra atsakinga už naujų ES teisės aktų pasiūlymų, kuriuos ji teikia Parlamentui ir Tarybai, rengimą.Šiais pasiūlymais turi būti siekiama ginti Sąjungos ir jos piliečių, o ne konkrečių valstybių narių ar pramonės šakų interesus.
Kad galėtų teikti pasiūlymus, Komisija turi gerai suvokti naują Europoje susiklosčiusią padėtį bei naujas problemas ir apsvarstyti, ar ES teisės aktai geriausiai tinka esant tokiai padėčiai ir tokioms problemoms spręsti.Todėl Komisija palaiko nuolatinius ryšius su labai įvairių interesų grupėmis ir su dviem patariamosiomis institucijomis: Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu ir Regionų komitetu.Ji taip pat stengiasi susipažinti su valstybių narių parlamentų ir vyriausybių nuomonėmis.
Komisija tik tuomet siūlo imtis veiksmų ES lygmeniu, kai mano, kad problemos negalima veiksmingiau išspręsti valstybių narių, regionų ar vietos lygmeniu.Šis principas tvarkyti reikalus kuo žemesniu lygmeniu yra vadinamas subsidiarumo principu.
Vis dėlto jei Komisija padaro išvadą, kad ES teisės aktas yra reikalingas, ji siūlo projektą, kuris, jos manymu, padės veiksmingai išspręsti problemą ir patenkins kuo įvairesnius interesus.Konkrečiais siaurų sričių klausimais Komisija konsultuojasi su ekspertais per įvairius savo komitetus ir darbo grupes.

2. ES politikos ir biudžeto vykdymas
Kaip Europos Sąjungos vykdomosios valdžios institucija, Komisija atsakinga už ES biudžeto valdymą ir vykdymą.Didžioji faktinių išlaidų dalis tenka valstybių narių ir vietos valdžios institucijoms, bet Komisija atsakinga už išlaidų priežiūrą, kurią ji atlieka akylai stebima Audito Rūmų.Abi institucijos siekia užtikrinti gerą finansų valdymą.Tik jeigu Europos Parlamentą tenkina metinė Audito Rūmų ataskaita, jis patvirtina, kad Komisija įvykdė biudžetą.
Komisija taip pat turi prižiūrėti Parlamento ir Tarybos priimtą politiką, pavyzdžiui, bendrąją žemės ūkio politiką.Kitas pavyzdys – konkurencijos politika, kai Komisija gali bendrovėms duoti leidimą arba drausti susijungti.Komisija taip pat turi užtikrinti, kad ES valstybės neskirtų savo šalies pramonės įmonėms subsidijų ir taip neiškreiptų konkurencijos.
Komisija administruoja įvairiausias ES programas – nuo „Interreg“ ir „Urban“ programų (skirtų įvairių valstybių regionų partnerystei kurti ir sunykusiems miestų rajonams atstatyti) iki studentų mainams Europoje skirtos „Erasmus“ programos.

3. ES teisės įgyvendinimas
Komisija veikia kaip „sutarčių sergėtoja“.Tai reiškia, kad kartu su Teisingumo Teismu Komisija atsakinga už tinkamo ES teisės taikymo visose valstybėse narėse užtikrinimą.
Nustačiusi, kad ES valstybė narė netaiko kurio nors ES teisės akto ir dėl to nesilaiko teisinių įsipareigojimų, Komisija imasi priemonių padėčiai ištaisyti.
Pirmiausia ji pradeda procesą, vadinamą pažeidimų procedūra.Pagal šią procedūrą Komisija vyriausybei siunčia oficialų laišką, kuriame išdėsto, kodėl ji mano, kad ši valstybė narė pažeidė ES teisę, ir nustato, per kiek laiko ji turi atsiųsti Komisijai išsamų atsakymą.
Jei ši procedūra padėties ištaisyti nepadeda, Komisija tą klausimą turi perduoti svarstyti Teisingumo Teismui, kuris turi įgaliojimus skirti baudas.Teismo sprendimai valstybėms narėms ir ES institucijoms yra privalomi.

4. Atstovavimas ES tarptautinėje arenoje
Tarptautinėje arenoje Europos Komisija vaidina svarbų vaidmenį kaip ES interesų atstovė.Ji valstybėms narėms suteikia galimybę tarptautiniuose forumuose, pavyzdžiui, Pasaulio prekybos organizacijos forumuose, reikšti vieningą nuomonę.
Komisija taip pat atsakinga už derybas ES vardu dėl tarptautinių susitarimų.Vienas iš pavyzdžių – Kotonu susitarimas, nustatantis ES ir besivystančių Afrikos, Karibų baseino ir Ramiojo vandenyno valstybių svarbios pagalbos ir prekybos partnerystės sąlygas.

Teisingumo Teismas:

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (dažnai vadinamas tiesiog Teismu) įsteigtas 1952 m. pagal EAPB sutartį.Jo buveinė yra Liuksemburge.
Teismo paskirtis – užtikrinti, kad visose ES valstybėse narėse ES teisės aktai būtų aiškinami ir taikomi vienodai, kad teisė būtų vienoda visiems.Pavyzdžiui, jis užtikrina, kad valstybių narių teismai tuo pačiu klausimu nepriimtų skirtingų sprendimų.
Teismas taip pat užtikrina, kad ES valstybės narės ir institucijos laikytųsi teisės aktų nuostatų.Teismas turi galią spręsti valstybių narių, ES institucijų, įmonių ir asmenų teisinius ginčus.
Teismą sudaro po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės, kad būtų atstovaujama visoms 25 ES nacionalinėms teisinėms sistemoms. Vis dėlto, kad darbas būtų našesnis, visos sudėties Teismas posėdžiauja retai. Paprastai posėdžiauja tik 13 narių Didžioji kolegija arba 5 arba 3 teisėjų kolegijos.
Teismui padeda aštuoni generaliniai advokatai. Jų užduotis teikti pagrįstas nuomones dėl Teismo nagrinėjamų bylų. Jie tai turi daryti viešai ir nešališkai.
Teisėjai ir generaliniai advokatai – tai žmonės, kurių nešališkumas nekelia abejonių. Jie turi kvalifikaciją ir sugebėjimus, kurių reikia aukščiausioms teisėjų pareigoms jų gimtojoje šalyje užimti. Į Teisingumo Teismą jie skiriami bendru ES valstybių narių vyriausybių sutarimu. Kiekvienas narys skiriamas šešeriems metams ir gali būti paskirtas dar vienai kadencijai.
Kad Teisingumo Teismas galėtų greičiau spręsti daugybę bylų ir teikti piliečiams geresnę teisinę apsaugą, 1989 m. buvo įsteigtas Pirmosios instancijos teismas. Šis teismas (veikiantis prie Teisingumo Teismo) turi teisę nagrinėti ir spręsti tam tikrų kategorijų bylas, ypač privačių asmenų, bendrovių ir kai kurių organizacijų pateiktus ieškinius bei bylas, susijusias su konkurencijos teise.
Ir Teisingumo Teismas, ir Pirmosios instancijos teismas iš savo narių išsirenka pirmininką trejiems metams, kuris gali būti skiriamas dar vienai kadencijai. 2003 m. Teisingumo Teismo pirmininku buvo išrinktas Vasiliosas Skūrisas (Vassilios Skouris) iš Graikijos. Pirmosios instancijos teismo pirmininkas yra Bo Vesterdorfas (Bo Vesterdorf) iš Danijos.
Europos Sąjungos ir jos tarnautojų teisiniams ginčams spręsti buvo įsteigta nauja teisminė institucija – Europos Sąjungos tarnautojų teismas. Šis teismas sudarytas iš septynių teisėjų ir veikia prie Pirmosios instancijos teismo.

Ką Teismas veikia?

2003 m. Teisingumo Teismo pirmininku buvo išrinktas Vasiliosas Skūrisas (Vassilios Skouris) iš Graikijos.
Teismas nagrinėja ir sprendžia iškeltas bylas. Būdingiausi keturi bylų tipai yra šie:
prašymai pateikti preliminarų nutarimą;
bylos dėl pareigos nevykdymo;
bylos dėl panaikinimo;
bylos dėl neveikimo.
Kiekvienas bylų tipas išsamiau aprašomas toliau.
1. Preliminaraus nutarimo procedūra
Kiekvienos ES valstybės teismai yra atsakingi už tinkamo ES teisės taikymo užtikrinimą. Vis dėlto esama rizikos, kad skirtingų valstybių teismai gali skirtingai aiškinti ES teisę.
Siekiant to išvengti, yra numatyta preliminaraus nutarimo procedūra. Tai reiškia, kad jeigu valstybės narės teismui iškyla abejonių dėl ES teisės akto aiškinimo ar galiojimo, jis gali, o kartais ir privalo, kreiptis į Teisingumo Teismą, kad šis patartų. Toks patarimas teikiamas kaip preliminarus nutarimas.

2. Bylos dėl pareigos nevykdymo
Šias bylas gali kelti Komisija, jei pagrįstai mano, kad kuri nors valstybė narė nevykdo kokios nors pagal ES teisę numatytos pareigos. Tokias bylas taip pat gali kelti kita ES valstybė.
Abiem atvejais Teismas nagrinėja jų nurodytus tvirtinimus ir priima sprendimą. Jeigu nustatoma, kad kaltinamoji valstybė narė iš tikrųjų kalta, ji turi nedelsdama ištaisyti padėtį. Jeigu Teismas nustato, kad valstybė narė nesilaikė jo sprendimo, jis gali tai valstybei skirti baudą.
3. Bylos dėl panaikinimo
Jei kuri nors iš valstybių narių, Taryba, Komisija ar (tam tikrais atvejais) Parlamentas mano, kad tam tikras ES teisės aktas yra neteisėtas, jie gali prašyti Teismą jį panaikinti.
Bylas dėl panaikinimo taip pat gali kelti privatūs asmenys, norintys, kad Teismas panaikintų tam tikrą teisės aktą, nes jis jiems kaip asmenims turi tiesioginį ir nepalankų poveikį.
Jei Teismas nustato, kad atitinkamas teisės aktas buvo neteisingai priimtas arba netinkamai pagrįstas sutartimis, jis gali jį paskelbti niekiniu.
4. Bylos dėl neveikimo
Sutartyje reikalaujama, kad Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija tam tikromis aplinkybėmis priimtų tam tikrus sprendimus. Jei šios institucijos to nedaro, valstybės narės, kitos Bendrijos institucijos ir (tam tikrais atvejais) fiziniai asmenys arba bendrovės gali paduoti Teismui skundą, kad šis neveikimas būtų oficialiai patvirtintas.
Audito Rūmai :

Audito Rūmai įsteigti 1975 m. Jų buveinė yra Liuksemburge. Audito Rūmų užduotis – tikrinti, ar ES lėšos, kurias sudaro mokesčių mokėtojų pinigai, yra tinkamai renkamos bei leidžiamos teisėtai, ekonomiškai ir tikslingai. Audito Rūmai siekia, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų naudojami tikslingai, ir jie turi teisę tikrinti bet kurį už ES lėšas atsakingą asmenį arba organizaciją.
Audito Rūmus sudaro po vieną narį iš kiekvienos ES valstybės; narius skiria Taryba šešerių metų kadencijai, kuriai pasibaigus, jie gali būti paskirti dar vienai kadencijai. Audito Rūmų nariai vieną iš savo tarpo išsirenka pirmininku trejų metų kadencijai, kuriai pasibaigus, jis gali būti paskirtas dar vienai kadencijai. 2005 m. pirmininku buvo išrinktas Hubertas Vėberis (Hubert Weber) iš Austrijos.

Ką Audito Rūmai veikia?

2005 m. pirmininku buvo išrinktas Hubertas Vėberis (Hubert Weber) iš Austrijos.

Svarbiausias Audito Rūmų uždavinys – tikrinti, ar teisingai vykdomas ES biudžetas, kitaip tariant, prižiūrėti, kad ES pajamos ir išlaidos būtų teisėtos, skaidrios ir patikimai valdomos. Taigi Rūmai padeda užtikrinti, kad ES sistema būtų veiksminga ir atvira.
Jiems pavestas užduotis Audito Rūmai vykdo tikrindami bet kurio ES pajamas arba išlaidas valdančio asmens arba organizacijos dokumentus. Audito Rūmų auditoriai dažnai atlieka tikrinimus vietose. Jų išvados pateikiamos ataskaitose, kuriose atkreipiamas dėmesys į visas Komisijai ir ES valstybių narių vyriausybėms iškilusias problemas.
Kad veiksmingai atliktų pavestą darbą, Audito Rūmai turi likti visiškai nepriklausomi nuo visų kitų institucijų, bet kartu palaikyti su jomis nuolatinį ryšį.
Viena iš pagrindinių Audito Rūmų funkcijų – padėti Europos Parlamentui ir Tarybai kasmet pateikiant joms praėjusių finansinių metų audito ataskaitą. Parlamentas atidžiai išnagrinėja Audito Rūmų ataskaitą prieš nuspręsdamas, ar patvirtinti biudžeto įvykdymą, už kurį atsakinga Komisija. Neradę trūkumų, Audito Rūmai taip pat siunčia Tarybai ir Parlamentui patikinimo, kad Europos mokesčių mokėtojų pinigai panaudoti tinkamai, pareiškimą.
Galiausiai Audito Rūmai pateikia savo nuomonę dėl ES finansų teisės aktų pasiūlymų ir dėl ES veiksmų kovojant su sukčiavimu.

Kaip organizuojamas Audito Rūmų darbas?
Europos Audito Rūmai, Liuksemburge

Audito Rūmuose yra apytiksliai 800 darbuotojų, įskaitant vertėjus, administratorius ir auditorius.Auditoriai suskirstyti į audito grupes.Jos rengia ataskaitų projektus, dėl kurių Audito Rūmai priima sprendimus.
Auditoriai dažnai vyksta į komandiruotes atlikti tikrinimų kitose ES institucijose, valstybėse narėse ir bet kurioje šalyje, kuri gauna ES paramą.Nors Audito Rūmai daugiausia dėmesio skiria pinigams, už kuriuos yra atsakinga Komisija, iš esmės 90 % ES pajamų ir išlaidų valdo nacionalinės valdžios institucijos.
Audito Rūmai neturi savarankiškos teisinės galios.Nustatę sukčiavimo faktą arba pažeidimą, auditoriai informuoja OLAF – Europos kovos su sukčiavimu tarnybą.

Narės šalys

Europos sąjungos pirmtakę – Europos anglių ir plieno bendriją – įkūrė šešios šalys 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje pasirašiusios sutarį, kuri įsigaliojo 1952 m. liepos 23 d.:

Belgija

Italija

Liuksemburgas

Olandija

Prancūzija

Vakarų Vokietija
1957 m. kovo 25 d. šios šalys pasirašė Romos sutartis (Europos ekonominės bendrijos ir Euratomo), kurios įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d.
1967 m. įsteigiamos šios bendros institucijos – Europos parlamentas (asamblėja), Europos komisija ir Europos taryba.
1973 prisijungė kitos šalys:

Airija

Danija

Jungtinė Karalystė
1981

Graikija
1986

Ispanija

Portugalija
1990

Rytų Vokietija Susijungus Rytų ir Vakarų Vokietijoms, ES prasiplėtė buvusios komunistinės Vokietijos demokratinės respublikos teritorija.
1995

Austrija

Suomija

Švedija
2004 metų gegužės 1 d.

Čekija

Estija

Kipras

Latvija

Lenkija

Lietuva

Malta

Slovakija

Slovėnija

Vengrija
Narystės siekia:

Bulgarija

Kroatija

Rumunija

Turkija

Veiklos sritys

• Aplinka
• Biudžetas
• Ekonominiai ir pinigų reikalai
• Energetika
• Garso ir vaizdo informacija bei žiniasklaida
• Humanitarinė pagalba
• Įmonės
• Informacinė visuomenė
• Institucijų reikalai
• Išorės prekyba
• Išorės santykiai
• Konkurencija
• Kova su sukčiavimu
• Kultūra
• Maisto sauga
• Mokesčiai
• Moksliniai tyrimai ir inovacijos
• Muitinė
• Parama raidai
• Plėtra
• Regioninė politika
• Švietimas, mokymas ir jaunimas
• Teisingumas, laisvė ir saugumas
• Transportas
• Užimtumas ir socialiniai reikalai
• Užsienio ir saugumo politika
• Vartotojai
• Vidaus rinka
• Visuomenės sveikata
• Žemės ūkis
• Žmogaus teisės
• Žuvininkystė

Leave a Comment