Europa XX a. II pusėj: ekonominiu, politiniu, kultūriniu aspektu

Turinys

ĮŽANGA 31. XX amžiaus antros pusės Europos civilizacija ekonominiu aspektu 41.1. Europos ekonomikos būklė 1945 metais 41.2. Europos pramonės, žemės ūkio ir prekybos atgaiva 81.3 Europos ekonomika 1970 – 1990 metais 112. XX amžiaus antros pusės Europos civilizacija politiniu aspektu 132.1. Naujosios politikos jėgos 132.2. Šaltojo karo ištakos 162.3. Europos bendradarbiavimas 182.4. Komunizmas Europoje 203. XX amžiaus antros pusės Europos civilizacija kultūriniu aspektu 223.1. Pokario Europos kultūra 223.2. Dailės situacija po Antrojo pasaulinio karo 23IŠVADOS 25LITERATŪROS SĄRAŠAS 26ĮŽANGAPasibaigus Antrajam pasauliniam karui, užsivertė vienas liūdniausių ilgos Europos istorijos puslapių. Dar ne vienerius metus po 1945 – ųjų Europos šalys juto jo pasekmes. Atstatyti miestus ir pramonę pavyko greičiau, negu tikėtasi, bet netgi po įvairiausių ekonominių stebuklų žemynas dar liko suskaldytas.Tik dabar galima pasakyti, kad pokario metai galiausiai pasibaigė. IX – ojo dešimtmečio gale Sovietų Sąjungoje prasidėjo nauja reformų era, 1989 metais žlugo komunistiniai režimai Rytų Europoje. Teigiama, kad Europos politikos dienotvarkė galutinai pasikeitė ir kad joje nebevyrauja Hitlerio ir Stalino nusikaltimų, padarytų prieš penkiasdešimt metų, pasekmės. Pokario laikotarpio pabaiga nėra istorijos pabaiga nei konfliktų bei krizių pabaiga, tačiau Europos rūpesčiai nuo šiol labai pasikeičia.Nagrinėjant Europos padėtį XX amžiaus pabaigoje, gilinamasi į to laikmečio ekonomikos būklę, žemės ūkio, pramonės, prekybos kilimą ir nuosmukius, atsižvelgiama į vadovaujančias politines partijas bei į bendrą politinę situaciją. Be ekonomikos ir politikos egzistuoja ir kultūrinis gyvenimas, todėl svarbu išnagrinėti, kaip vystėsi švietimas, menas, literatūra po Antrojo pasaulinio karo.Šio referato tikslas – išanalizuoti Europos civilizaciją XX amžiaus antroje pusėje, remiantis ekonominiu, politiniu bei kultūriniu aspektais.Darbo uždavinys – įsigilinti ir išnagrinėti Europos ekonominio, politinio, kultūrinio gyvenimo formų įvairovę, jų kitimą, istorinį prasmingumą, specifiką.Šio referato rašymas suteikia progą pasigilinti į pokario Europos gyvenimą, daugiau sužinoti apie XX amžiaus ekonomikos raidą, politinį judėjimą, bei kultūrinę veiklą.1. XX amžiaus antros pusės Europos civilizacija ekonominiu aspektu1.1. Europos ekonomikos būklė 1945 metaisVakarų Europai teko ketvirtadalis pasaulio pramonės gamybos ir 40 procentų pasaulio prekybos, taigi ji buvo didžiausia pasaulio rinka. Europos pokario metų augimas kėlė nuostabą; nedaugelis tikėjosi, kad Europa taip greitai išsigydysianti žaizdas.Antrasis pasaulinis karas smarkiai nuniokojo ūkį, paralyžiavo ekonominę veiklą. Labai trūko maisto, daug jėgų teko skirti bado grėsmei išvengti. 1945 – 1946 metais pasiekta pažanga, bet 1947 metais įvyko didysis atkrytis, kai dėl klimato sąlygų pražuvo didžiuma žemės ūkio derliaus. Po tų metų, atsiradus daugiau trąšų, padėtis gerėjo. Britanija pirma pradėjo mechanizuoti žemės ūkį, VI – ajame dešimtmetyje ja pasekė ir Europa. Pramonė gijo irgi gana sparčiai.1948 metais Prancūzijos ir kitų Europos šalių pramonė jau gamino daugiau negu prieš karą. Dėl karo metais nepatenkintos paklausos vis didėjo infliacinis spaudimas. Tai grėsė visoms Europos šalims. Prekybos balansas su Jungtinėmis Valstijomis blogėjo, dėl to susidarė dolerių stygius. Kaip niekada anksčiau Europa priklausė nuo eksporto; norint atgauti savo kaip gamintojos padėtį, jai reikėjo pirktis naują įrangą ir žaliavas, bet tam ji neturėjo pinigų. Šį mokėjimų balanso deficitą mažino tik didelės Amerikos dotacijos, o po 1947 metų – Marshallo planas. Nuo 1947 metų iki 1950 metu šalys, labiausiai reikalingos paramos, gavo apie 9,4 milijonus dolerių. Tai paspartino ekonomikos pažangą – per trejus metus bendra prekių ir paslaugų apimtis padidėjo 25 procentais, o antrojoje 1950 metų pusėje ji jau 30 – 35 procentais viršijo prieškarinį lygį. Svarbiausiose pramonės šakose pažanga buvo dar įspūdingesnė: 1947 – 1950 metais plieno gamyba padidėjo 70 procentų, cemento – 80 procentų, automobilių – 150 procentų, naftos produktų – 200 procentų. Eksportas išaugo 91 procentu, ir Europa jau buvo beatsistojanti ant kojų, bet 1950 metais prasidėjus Korėjos karui, laimėjimams iškilo pavojus. Ėmė trūkti žaliavų, kilo kainos, atgijo infliacijos procesai. Įsiliepsnojus karui žaliavų kainos pašoko aukštyn ir keitė eksporto ir importo kainų santykį. Reikėjo stiprinti Europos gynybą; 1950 metais gynybai buvo išleista nemaža Europos gamybinių išteklių dalis, teko sumažinti kiekį prekių, skirtų civiliniam vartojimui. Korėjos karas tik trumpai pristabdė Europos atgimimą. Pramonės ir žemės ūkio modernizacija buvo vykdoma toliau; struktūrinis nedarbas ir dolerių stygius nyko. Kiekviena šalis turėjo savo atskirą planą, kaip paspartinti ekonomikos vystymąsi; pats garsiausias iš jų – prancūzų Monnet planas. Planai buvo kupini rekomendacijų, kaip išplėsti nacionalinę ekonomiką ir eksportą. Jie turėjo vieną ydą – nebuvo tarpusavy koordinuojami; atvirkščiai, vienas kitą dubliuodavo. Buvo suvokta, kad Europos šalims teks kentėti jei nebus liberalizuota prekyba ir pašalinti muitų barjerai, jei ekonomika netaps labiau integruota negu prieš karą. Schumano planas buvo vėlesnių ir didingesnių Vakarų Europos ekonominės vienybės planų pirmtakas. Pokario metų pakilimą Europos planuotojai laikė tik pirmu žingsniu į didelį tikslą; jie džiaugėsi, kad Europos ekonomika greit pasiekė prieškarinį lygį, bet neužmiršo ir to, kad IV – ąjį dešimtmetį Europa toli gražu nebuvo klestintis žemynas. Didėjant gyventojų skaičiui, Europai reikėjo ilgo nepertraukiamo augimo laikotarpio.

Ekonomistai pripažįsta, kad tokio ilgo klestėjimo, kokį Europa išgyveno VI – VII dešimtmetį, istorijoje dar nebuvę. Pasak Anguso Maddisono, “Europos žemyne VI dešimtmetis buvo nuostabus – augo gamybos apimtys ir ilgalaikės vartotojų investicijos, užimtumas pasiekė istorijos dar niekada neužfiksuotą lygį, raidos ritmo bemaž netrikdė represijos”. Andrew Shonfield rašė, kad gamyba augo nepaprastai greitai, kad nebūta jokių stabčiojimų ir žingsnių atgal, kad gyvenimas pagerėjo visiems sluoksniams. Michael Postan pažymėjo, kad vis didėjanti gausybė buvo unikalus pokario metų ekonomikos bruožas; taip pat nuostabu ir netikėta, kad ekonomikos augimą smarkiai skatino visuomenės nuotaikos ir vyriausybės politika. 1…948 – 1965 metais kasmet vidutiniškai didėjo svarbiausių Europos šalių bendras vidaus produktas (procentais):

Austrija 5,8Belgija 3,2Danija 3,6Italija 6,0Jungtinė Karalystė 2,5Norvegija 3,5

Olandija 4,7Prancūzija 4,6Švedija 3,4Šveicarija 3,4Vokietija 7,6

Pokario laikotarpio pradžioje augimo tempas Vokietijoje, Austrijoje, Graikijoje buvo mažesnis negu kitus, nes šių šalių ekonomikas buvo smarkiai nualinęs karas. Dėl tos pačios priežasties jų raida VI dešimtmečio viduryje ir pabaigoje buvo spartesnė negu kitų šalių. Pokario Europos ekonomikos augimą sutrikdė Korėjos karas, paskui – 1957 – 1958 metais represija. O 1967 metai buvo krizės metai – Britanijoje, Vakarų Vokietijoje ir Austrijoje pramonės gamyba sumažėjo ir vidutinis Europos prieaugis tesudarė 1,2 procento. VIII dešimtmečio pradžioje būta naujo šuolio, po to prasidėjo smarkus 1972 – 1973 metų nuosmukis. Audringa Europos ekonomikos raida per du dešimtmečius po karo turėjo tam tikrų unikalių bruožų. Dar niekada Europos pramonė nebuvo padariusi tokios pažangos. Formulės, kuri paaiškintų pakilimą po Antrojo pasaulinio karo, nėra. Dauguma valstybių sugebėjo išlaikyti aukštą perkamąją galią ir tuo skatinti paklausą, kaitaliojo mokesčių dydį, taikė monetarinę politiką, leido pinigus ir juos skolinosi. Europos ekonomika pasidarė kur kas planingesnė ir mažiau kapitalistinė. Buvo nacionalizuotos Britanijos, Prancūzijos anglių kasyklos; Italijoje ir Britanijoje visa elektros gamyba atsidūrė valstybės rankose, beveik visa – Prancūzijoje ir Vokietijoje. Valstybei priklausė apie 40 procentų Italijos ir Prancūzijos bankų, oro transportas, geležinkeliai, nacionalizuota 60 procentų Italijos ketaus ir plieno pramonės. Įtakinga ekonomistų mokykla teigė, kad sparčią ekonomikos plėtrą nulėmė išaugusi darbo jėgos pasiūla, susidariusi dėl gyventojų prieaugio, migracijos, dėl bedarbių buvimo ir dėl darbininkų perėjimo iš žemės ūkio į pramonę. 1952 metais buvo iškasta du kartus daugiau anglių negu 1945 metais; plieno, naftos, elektros gamyba per tą laiką patrigubėjo. Kai Vakarus slėgė didžioji krizė, sovietų ekonomika išsiveržė į priekį, šalis tapo antra didžiausia pramonine valstybe pasaulyje, Vakarų ir Rytų Europos pokario metų raida turėjo pranašumų: ekonominė pažanga buvo spartesnė negu bet kuriuo kitu žemyno istorijos laikotarpiu; tiek Vakarų, tiek Rytų augimo tempas sumažėjo, einant į pabaigą antram pokario dešimtmečiui. Didžiausią įspūdį darė menkai išsivysčiusių Rytų ir Pietų Europos šalių industrializacija ir pramoninių šalių pažanga bei iš to plaukiantis gyvenimo lygio kilimas. Sociologų nuomone, dirbantieji fizinį darbą palengva įsiliejo į viduriniąją klasę. 1940 metais Vakarų Europoje gyveno 264 milijonai žmonių; po 25 metų – 320 milijonų. Gyventojų skaičiaus augimas sukėlė daug problemų. Gyventojų tankumas Vakarų Europoje buvo keturis kartus didesnis negu Jungtinėse valstijose. Europos pramonės ir komercijos širdis – Belgija, Britanija, Vakarų Vokietija, Šiaurės Italija – virto urbanizuotais regionais be jokio žemės ūkio, ir buvo panašu, kad gyventojų perteklius didės, toliau vykstant vidaus migracijai iš žemės ūkio vietovių į didesnių ekonominių galimybių sritis. Politinis, ekonominis, kultūrinis gyvenimas telkėsi didžiuosiuose Europos miestuose. Vykstant pramonės revoliucijai, iš kaimo į miestą pradėjo tekėti žmonių srovė; XX amžiaus viduryje Europa tapo urbanizuotu žemynu. Pokario atstatomuoju laikotarpiu, Vakarų Europoje visiems užteko darbo vietų. VIII – ąjį dešimtmetį padėtis pakito – ne vien dėl ekonomikos sąstingio, bet ir dėl vis plačiau diegiamo automatizavimo. Valstybinė ir vietinė valdžia, darbdavių asociacijos bei profesinės sąjungos pamažu suvokė, kad plečiantis automatizavimui, nedarbas neišnyksiąs ir kad norint sušvelninti jo pasekmes reikia ieškoti sprendimų – tokių kaip darbo dalijimas ir darbo savaitės trumpinimas….1.2. Europos pramonės, žemės ūkio ir prekybos atgaivaEuropa buvo pasaulio pramonės centras iki pat XIX amžiaus pabaigos. Apie 40 procentų pasaulio bendrojo nacionalinio produkto buvo pagaminta Europos žemyne. Tuo pat metu pramonėje vyko esminiai struktūriniai pokyčiai. Anglys ir plienas nuo seno lėmė pramonės plėtrą ir jų reikšmė XIX ir XX amžiaus pradžioje pramoninės revoliucijos metu buvo didelė. Sunkioji pramonė įgavo ne vien ekonominę, bet ir politinę įtaką. Po 1945 metų padėtis pasikeitė: akmens anglis palengva išstūmė nafta ir kitas kuras, Vokietijos plieno gamybos vertė VII dešimtmečio pradžioje sudarė du trečdalius chemijos pramonės gamybos vertės. Anglių gamybos nuosmukis buvo jaučiamas visoje Europoje. Akmens anglys buvo pagrindinis pramonės revoliucijos variklis, ir kaip energijos šaltinis jos neturėjo varžovų. Europa nemažą anglių kiekį eksportuodavo į kitas pasaulio dalis, bet vėliau, augant energijos poreikiams, anglių ėmė trūkti. Europos anglių atsargos ribotos, jų gamyba, pereinant prie gilesnių ir mažiau pelningų klodų, darėsi brangi, Europos energijos šaltinių struktūra pradėjo keistis. Buvo įvežami nemaži anglių kiekiai, bet nuo VI dešimtmečio ėmė didėti naftos ir jos produktų importas. 1966 metais 51 procentą Bendrosios rinkos šalių energijos poreikių patenkino nafta. Šį pakilimą nulėmė atrasti naftos telkiniai, daugiausia Artimuosiuose Rytuose; naftos atrasta Šiaurės jūroje. Nors nafta buvo pigesnė už anglis, grėsė pavojus, kad, kilus politinei krizei, gali nutrūkti jos tiekimas; taip atsitiko per Sueco krizę 1958 metais ir per arabų – Izraelio karą 1967 metais. Europos šalys pradėjo vartoti gamtines dujas ir branduolinę techniką. Nemaži gamtinių dujų telkiniai atrasti Sovietų Sąjungoje, Olandijoje, kitose Vakarų Europos šalyse. Branduolinės technikos, daugiausiai kaip elektros gamybos šaltinio, panaudojimas dėl technologinės pažangos brangumo prasidėjo vėliau, bet galiausiai ji ėmė vaidinti reikšmingą vaidmenį Vakarų ir Rytų Europos šalyse. Pradėta gamtines dujas importuoti iš Irano ir Afganistano į Maskvą. Buvo statoma naftos perdirbimo įmonės Roterdame, Hamburge. Chemijos pramonė pirmavo Vokietijoje. Europos šalyse pradėjo ryškėti įmonių susijungimo tendencija – iš dalies kaip konkurencijos pasekmė, iš dalies dėl poreikio tyrimams skirti didesnę kapitalo dalį. Konkurenciją galėjo atlaikyti tik pačios didžiausios įmonės. Stambiausia firma “Bayer” gamino apie 12000 skirtingų produktų; atsirado naujų sintetinių gaminių, pakeitusių natūralius pluoštus, metalus, medį, stiklą.

Europos automobilių pramonės augimas pokario metais lyginamas su chemijos pramonės raida. Po 1950 metų Vokietija iškilo kaip didžiausia automobilių gamintoja,- per metus išleisdavo apie 3 milijonus lengvųjų automobilių. Taip pat plėtojosi Prancūzijos, Italijos pramonė. Daugiausiai automobilių eksportuodavo Vokietija.Europos aviacijos pramonės pokarinė istorija ne tokia šviesi. Britanija ir Prancūzija sukūrė keleivinius reaktyvinius lainerius, bet neįstengė varžytis su pažangesnėmis Amerikos įmonėmis.Tekstilės, kalnakasybos, geležinkelių įrangos gamintojams sekėsi prastai.Laivų statyboje pirmavusią Britaniją aplenkė Japonija, pasivijo ir Vokietija.Visoje Europoje sparčiai plėtojosi elektrotechnikos pramonė, ypač elektronika. Kompiuterių srityje ėmė pirmauti IBM. Radijo, televizijos, buitinius prietaisus gamino “Philips”, “Siemens”.Bendras Europos pramonės raidos paveikslas būtų toks: intensyvi plėtotė ir, nepaisant atsitiktinių krizių bei nuosmukių, neregėtas klestėjimas. Vakarų Europa vystėsi sparčiau negu Jungtinės Valstijos, jos gyvenimo lygis buvo gerokai aukštesnis negu Sovietų Sąjungos bei Rytų Europos.Po Antrojo pasaulinio karo kaimo gyvenimas pakito: technologijos naujovės iš pagrindų pakeitė žemės ūkį, tradiciniai kaimai beveik išnyko. Nuo 1959 metų daugėjo traktorių, trąšų vartojimas išaugo 58 procentais. Žemės ūkio našumas Prancūzijoje ir Vakarų Vokietijoje nuo šešto iki septinto dešimtmečio vidurio padvigubėjo; nors darbo jėgos sumažėjo, ji gamino kur kas daugiau …maisto negu prieš karą.Po karo žemės ūkis gana lėtai stojosi ant kojų. Prieškarinį lygį žemdirbystės produkcijos kiekis viršijo tik 1949 – 1950 metais (išskyrus Vokietiją, Austriją, Graikiją), gyvulininkystė atsigavo dar vėliau. Žmonėms grįžtant į kaimus ir didėjant investicijoms į žemės ūkį, karo metų trūkumai buvo įveikti. 1957 metais žemės gamybos apimtis Vakarų Europoje buvo 35 procentais didesnis negu prieš 20 metų ir nesiliovė augusi. Britanijoje, Danijoje, Airijoje plėtėsi gyvulininkystė. Visoje Europoje išaugo agrarinė kultūra, žemės ūkio produkcijos didėjimą spartino trąšų ir pesticidų naudojimas. Europos šalys pradėjo eksportuoti žemės ūkio produkciją. Ūkininkams reikėjo pasiūlyti aukštas supirkimo kainas, kad jų pajamos taptų lygintinos su gaunamomis miestuose. Subsidijos ūkiams padidino maisto gamybą, tačiau tai sumažino bendrą ekonomikos augimą, sukėlė infliacinius kainų ir atlyginimų šuolius. Liberalizuoti žemės ūkio produktų prekybą ir nustatyti bendrą Europos agrarinę politiką sekėsi sunkiai, nes kilo interesų konfliktai tarp šalių, norinčių kuo daugiau parduoti ir šalių, kurių žemės ūkis negalėjo atlaikyti konkurencijos. Po ilgų derybų sutarta nuo 1967 metų liepos 1 dienos laikytis bendros politikos nustatant žemės ūkio produktų kainas. Atsirado neigiamybių : naujoji Britanijos rinkos agrarinė politika nacionalinį protekcionizmą pakeitė europiniu, skatindama prekybą tarp Europos šalių, ji mažino pasaulinę prekybą, neįsileisdama užjūrio gamintojų kaip Jungtinės Valstijos, Kanada, Australija. Iš visų Europos integracijos aspektų žemės ūkis pasirodė esąs pats sudėtingiausias ir sunkiausiai įveikiamas. Vakarų Europos dalis pasaulio prekyboje 1960 metais sudarė 40 procentų. Daugiau kaip pusė prekybos vyko tarp Europos šalių, kurios buvo viena kitos klientės. Vakarų Vokietija eksportavo daugiau negu Jungtinės Valstijos ir Japonija kartu paėmus, Amerika įsiveždavo mažiau nei Europos šalys. Bendras Prancūzijos ir Italijos eksportas viršijo Japonijos eksportą, o Olandija eksportavo tiek pat, kiek Sovietų Sąjunga: 1948 – 1962 metais Europos prekyba su užsienio šalimis kasmet didėjo vidutiniškai po 16 procentų. Europos prekyba plėtojosi greičiau negu pasaulio prekyba. Britanija pirmavo pasaulio rinkoje pagal maisto ir žaliavų importą, o eksporto struktūra pakito po 1945 metų sumažėjo anglies ir tekstilės eksportas, padidėjus elektros ir automobilių pramonės gaminių eksportui. Iš dalies dėl vidaus ekonominių sunkumų, iš dalies dėl vidaus ekonominių sunkumų, iš dalies todėl, kad Britanija nebuvo priimta į Bendrąją rinką, kuri per VI dešimtmetį pasidarė daugiausiai prekiaujančiu junginiu pasaulyje, britų užsienio prekyba plėtojosi lėčiau negu kitų Europos šalių. Pirmais pokario metais Britanija nenorėjo atsisakyti ryšių su Sandrauga, svarbiausia rinka. Tačiau Sandraugos šalys pradėjo industrializuotis, jų prekyba su Britanija VI – VII dešimtmetyje mažėjo, tuo tarpu Britanijos prekybiniai santykiai su Bendrosios rinkos šalimis kasmet vis labiau plėtėsi. Britanija mėgino stoti į EEC, kai tam pasipriešino Prancūzija, 1960 metais įkūrė EFTA, Europos laisvosios rinkos prekybos asociaciją, susidarančią iš Britanijos, Portugalijos, Šveicarijos, Austrijos, Skandinavijos šalių. Trys EFTA narės – Britanija, Austrija, Šveicarija – prekiavo daugiau su Bendrosios rinkos šalimis negu su laisvosios prekybos partneriais. EFTA buvo tarpinė stotelė kelyje link būsimo visų Europos šalių susijungimo į vieną bendrą rinką.Prasidėjus Europos ekonomikos atgimimui, prekybos plėtrą stabdė dvi kliūtys: aukšti muitų tarifai ir dolerių trūkumas. 1956 metais Bendroji rinka nustatė 12 – 15 metų laikotarpį muitams ir kiekybiniams apribojimams sumažinti. 1956 metais muitai nukrito iki 1/5 1957 metų lygio, 1970 metais galvota juos panaikinti. Dėl šių priemonių prekyba tarp Bendrosios rinkos šalių per aštuonis metus išaugo 240 procentų., prekyba su kitomis šalimis padidėjo beveik 100 procentų. Prekybos liberalizavimas davė didelę naudą; jis paskatino e…konomikos augimą ir racionalų darbo pasidalijimą tarp Europos šalių; suvienijus išteklius pasidarė įmanoma imtis didelių projektų, kurie pavienei šaliai nebūtų buvę pagal jėgas.
Bendra kryptis buvo prekybos tarp įvairių Europos šalių plėtimasis ir ekonominių ryšių su likusiu pasauliu silpnėjimas.1.3 Europos ekonomika 1970 – 1990 metaisLaikotarpis nuo 1950 iki 1973 metų laikomas Europos ekonomikos aukso amžiumi. Niekada anksčiau ji nebuvo taip nuosekliai augusi. Infliacija buvo kontroliuojama, užimtumas didelis. Augimas ėmė lėtėti dėl energijos kainų šuolio, naftos šoko, kurį sukėlė arabų ir Izraelio karas. Naftos kaina per vienerius metus padidėjo keturis kartus, panašiai kilo kitų žaliavų kainos, o tai smarkiai paveikė daugelį nuo pigios energijos priklausomų šalių. Vokietijos ir Italijos augimo sparta septintam dešimtmety sudarė 5 procentus, ankstesnioji tesiekė pusę šio lygio. Britanijos ekonomika plėtojosi lėčiau – kasmet priaugdama 2,6 procento, tuo tarpu 1979 metų prieaugis te sudarė 1,2 procento. Prancūzijoj ir Danijoj tais metais augimo neužfiksuota. 1950 – 1973 metų laikotarpiu infliacija laikėsi nedidelė: vos 2,7 procento Vakarų Vokietijoje, ir 4 – 5 procentai Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse. Nedarbas Europos šalyse buvo mažesnis negu 3 procentai. Tačiau 1981 metais Jungtinėje Karalystėje, Belgijoje, Ispanijoje nedarbas išaugo. 1989 metais nedarbas sumažėjo Britanijoje, Ispanijoje sudarė 15 procentu, Prancūzijoje, Italijoje viršijo 10 procentų. Nors recesijai pradžią davė naftos krizė, įtakos turėjo ir kiti veiksniai. Europos nuosmukis buvo pasaulinės krizės, bendro paklausos kritimo dalis. Įvedus lanksčius valiutų keitimų kursus ir devalvavus daugelio šalių valiutą, atsirado valiutos staigūs svyravimai, ir verslui tai neteikė pasitikėjimo.Europoje 1986 metais infliacija sudarė ¼ , o Vokietijoje šis rodiklis buvo neigiamas. Defliacinė politika per daug nepakenkė bendram ekonomikos politikai, nes ji turėjo neigiamo poveikio darbo jėgos rinkai.Europos ekonomika po augimo eros išgyveno du nuosmukius. (1973 – 1974 ir 1979 – 1983 metais). IX dešimtmetį infliacija atslūgo, finansinis stabilumas padidėjo. Įspūdingiausiai pažengė Britanija; 1987 metais jos bendras nacionalinis produktas padidėjo 4 – 5 procentais. Tačiau Britanijos ekonomika pokario laikotarpiu aplenkė Vakarų Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ekonomiką. Stebėtinai pažengė mažesnės Europos šalys: Ispanija, Norvegija, Suomija.Galima teigti, kad IX dešimtmetis buvo pažangos ir laimėjimų metas, nors būta ir sunkumų. Nedarbo lygis išliko gana aukštas. Jungtinėje Karalystėje jis sumažėjo nuo 12,6 procentų 1983 metais iki 6 procentų 1989 metais, tačiau Prancūzijoje pakilo 10 procentų, Italijoje 10 – 11, Vokietijoje – 8. Europos žemės ūkio istorija VIII – IX dešimtmety – tai istorija didžiulių problemų, kurias sukėlė maisto produktų perteklius ir pastangos jį reguliuoti. Žmonės kėlėsi į miestus, tačiau dėl technologinės pažangos tiek žemdirbystėje, tiek gyvulininkystėje, taip pat dėl didesnių kapitalų įdėjimų gamybos apimtis sparčiai augo. 1970 – 1986 metais žemės ūkio produktų eksportas iš Vakarų Europos padidėjo 6 kartus. Vakarų Europa kaip eksportuotoja tapo rimta JAV, Kanados, Australijos varžove – jai teko pusė pasaulio plieno produktų eksporto. Žemės ūkio srityje buvo siekiama užtikrinti tiekimus, stabilizuoti rinkas ir garantuoti vartotojams prieinamas kainas.Pramonės raida Europos šalyse su rinkos ekonomika iš esmės atitiko bendrąją ūkio raidą. Po dviejų VIII dešimtmečių nuosmukių pramonės augimas IX dešimtmety vėl suaktyvėjo. Didelė Europos pramonės problema buvo palyginti lėtas prisitaikymas prie naujų technologijų ir lėta jos gyvėjimo sparta. Jei Vakarų Europoje ekonomika ir progresavo, tai progresas labiau pasireiškė paslaugų sektoriuje negu tradicinėse pramonės šakose. Prie teigiamų dalykų pramoninėse šalyse galima priskirti dereguliaciją, paspartinusią pramonės plėtrą. Laipsniškas Europos vidaus rinkos kūrimas, tarifinių bei kitokių barjerų panaikinimas, didėjanti kooperacija turėjo palankios įtakos.2. XX amžiaus antros pusės Europos civilizacija politiniu aspektu2.1. Naujosios politikos jėgosPolitiniai įvykiai visoje Vakarų Europoje klostėsi pagal tam tikrą modelį. Po karo išryškėjo polinkis į kairę. 1945 metais Britanijoje į valdžią atėjo leiboristų partija. Komunistai įėjo į pirmas pokarines Belgijos, Danijos ir Vokietijos vyriausybes. Monarchija buvo smarkiai puolama: Italijoje po referendumo karalius neteko sosto; Graikijoje ir Belgijoje ji išliko tik po tam tikrų nuolaidų. Dešinysis sparnas visur traukėsi. Nedaug galimybių turėjo liberalizmo šalininkai. Plačiai skambėjo reikalavimai reformuoti politiką ir visuomenę. Šiaurės Italijoje vyko kovos tarp fašistų ir antifašistų, tačiau po dviejų trijų metų centro partijos atgavo savo įtaką žemyne, o komunistai atsidūrė opozicijoje. Britanijoje leiboristai 1951 metais neteko valdžios. Taip atsitiko dėl to, kad stabilizavosi bendra padėtis, atsigavo ekonomika. Komunistai ne visuomet elgėsi apdairiai. Tarptautiniai santykiai irgi turėjo nemenką poveikį: plėtojantis Šaltajam karui ir stalinizmo erai pasiekus viršūnę, Europos komunistams teko griebtis kraštutinės politikos kuri išstūmė juos į visišką izoliaciją.Britanija. Visuotiniuose rinkimuose 1945 met7v liep1 leiboristai laim4jo bes1lygi6ka pergale. Visi žavėjosi vadu Churchill, kuris buvo ir Konservatorių partijos lyderis. Leiboristų partija rėmėsi evoliucinėmis idėjomis; požiūris buvo pragmatiškesnis; savo gretose ji minėjo vienijo liberalus, krikščionis socialistus, ortodoksus marksistus. Leiboristų partija buvo pavyzdys judėjimo, savo politikoje derinančio demokratiją, parlamentinę kovą ir socialinį teisingumą.
Kairiajam sparnui ministrų kabinete atstovavo seras Stafford Cripp ir Aneurin Bevan. Per nepilnus metus jie pateikė 75 įstatymų projektus ir nacionalizavimo bei socialinės rūpybos programą.Prancūzija. Po 1940 metų birželio mėnesio kapituliacijos Prancūzijoje pasirodė atsišaukimai, pasirašyti nežinomo brigados generolo: „Prancūzija pralaimėjo mūšį, bet ne karą“. Taip prasidėjo „Laisvosios Prancūzijos“ judėjimas. De Gaullio, įspūdingiausio pokario Europos asmenybės, politika kėlė prieštaringą reakciją. Jia buvo įsitikinęs, kad jam tekusi misija sugrąžinti Prancūzijai garbę ir orumą, vėl padaryti didžia valstybe. 1940 metais Londone aplink De Gaullį susibūrė keletas pasekėjų. De Gaulle, katalikas, linko prie tradicinių dešiniųjų pažiūrų, bet nebuvo respublikonas; laikėsi autoritarinio stiliaus, neapsimetinėjo demokratu ar socialistu. Taip pat Prancūzijoje reiškėsi socialistai, komunistai. Susikūrė liaudies respublikinis judėjimas.Italija. Čia stipriausia buvo Krikščionių demokratų partija, kurioje klerikalai vaidino svarbų vaidmenį. Ji vienijo skirtingų politinių įsitikinimų žmones – nuo nuosaikių kairiųjų iki kraštutinių dešiniųjų. Socialistai dėl įžvalgumo trūkumo, nesugebėjimo daryti sprendimus, užleido pozicijas varžovams iš kairės ir dešinės. Paryžiuje aktyvistų grupę „Teisingumas ir laisvė“ sudarė demokratiškos pakraipos socialistai intelektualai, nepatenkinti veikla pripažintų partijų, kurios leido ateiti į valdžią Mussoliniui.Vienas svarbiausių šaliai iškilusių klausimų buvo monarchijos ateitis. Kairieji ir socialistai buvo nusistatę prieš monarchiją. Krikščionių demokratų ir liberalų nuomonės buvo pasidalijusios pusiau.1945 metais Veiksmo partijos lyderis Parri ėmė vadovauti vyriausybei. Jis parengė planą, palankų vidutinėms ir mažoms įmonėms, ketino įvykdyti kitas ekonomines, finansines reformas,- įvesti efektyvų pajamų mokestį. Tai erzino stambius pramonininkus. Liberalai ir krikščionys demokratai nepritarė Parri politikai. Kritus Parrio vyriausybei, prasidėjo Krikščionių demokratų partijos valdymas. Jos lyderio De Gasperio vyriausybėje iš pradžių buvo komunistų ir socialistų. Pamažu jam pavyko sutvirtinti valstybės valdžią, pagerėjo ekonominė padėtis. Socialistai suskilo, komunistai atsidūrė izoliacijoje. 1947 metais De Gasperi sukūrė naują koaliciją, kurią pavadino „Atgimimo ir išsigelbėjimo vyriausybė“. Sprendžiamasis balsas priklausė krikščionims demokratams. Jie vadovavo gana efek…tyviai, ir daugelį metų jų pozicijos buvo nepajudinamos.Vokietija. Tai, kas liko iš Vokietijos, buvo padalinta į penkias dalis – keturias okupacines zonas ir Berlyną, kuris pats irgi suskirstytas į keturis sektorius. Iškart po karo politinis gyvenimas vos ruseno, daug kas Federacinėje Respublikoje negalėjo aktyviai dalyvauti politikoje dėl savo praeities. Visą atsakomybę už Vokietijos valdymą buvo prisiėmusios ją okupavusios valstybės. Sovietų zonoje politinės partijos buvo atkurtos vos karui pasibaigus. Rytų Vokietijoje komunistai iš pradžių įgijo pranašumą. Remiami okupacinės kariuomenės jie vadovybės jie sukūrė partinės organizacijos branduolį ir pavertė jį politinės galios instrumentu. Komunistų partijos tikslas kovoti už demokratiją ir rauti nacizmo likučius.Vakarų zonoje atsirado trys partijos: socialdemokratų, krikščionių demokratų ir liberalų. Socialdemokratų partija įtakos politikai neturėjo, nes ją palaikė beveik vien darbininkų klasė. Krikščionių demokratų partija pasisakė už Vokietijos federacinę struktūrą kaip apsaugos priemonę nuo didelių galių, kurias, priešingu atveju, įgytų centrinė valdžia. Įtaką turėjo katalikai. Krikščionių demokratų partija kalbėjo apie socializmą, kuris vėliau vietą užleido „solidarumui“, o pagerėjus ekonominei padėčiai – laisvos rinkos ekonomikai ir liberalizmui. Tokia programa buvo populiari. Tikrasis politinis atgimimas vakarų zonoje prasidėjo 1947 – 1948 metais, kai partijos sutvirtino savo padėtį ir iš okupacinės valdžios išsikovojo daugiau veikimo laisvės. 1954 metais Vokietija įstojo į NATO. VI dešimtmetyje Hitleris norėjo suvienyti Europą. 1952 – 1953 metais šalį ištiko ekonominė krizė; Rusija iš Vokietijos vežė gėrybes. 1953 metais Rytų Berlyno darbininkų streikas peraugo į sukilimą, kurį numalšino sovietų kariuomenė. Krizė pasitarnavo kaip įspėjimas ir valdžia pradėjo gerinti gyvenimo sąlygas. Į Sovietų Sąjungą liovėsi plaukusios reparacijos, ir Rytų Vokietija tapo antra galingiausia pramonine Europos valstybe komunistų bloke. Po 1953 metų Rytų Vokietijos režimas galėjo nesibaiminti būti nuverstas iš vidaus. Komunistų lyderiai turėjo ambicijų, jie norėjo laimėti ar bent nepralaimėti taikių varžybų su Federacine Respublika. Ši kova truko iki 1961 metų, kai pastatė Berlyno sieną, jie prisipažino pralaimėję.Kitos šalys. Problemas, su kuriomis 1945 metais susidūrė visos Europos vyriausybės ir politinės partijos, buvo daugmaž vienodos: perėjimas nuo karo prie taikos, kolaborantų demaskavimas šalyse, kurios buvo okupuotos, demokratinių institucijų atstatymas, komunizmo grėsmė, nacionalinių ekonomikų atkūrimas. Vienoms valstybėms pereinamasis laikotarpis buvo lengvesnis negu kitoms. Belgija per karą nukentėjo mažiau negu Olandija, ir jos ekonominė būklė geresnė. Politinėms partijoms sekėsi sunkiai prisitaikyti. Olandijos socialdemokratai savo partiją transformavo į leiboristinę. Norvegija ir Danija greitai perėjo prie taikos . Norvegų socialdemokratai liko stipriausia partija, komunistai įgijo naujų šalininkų. Švedija turėjo socialdemokratinę vyriausybę, Šveicarija buvo liberali, Ispaniją valdė dešinioji karinė diktatūra, o Turkijoje vyravo šiokia tokia demokratija. Ispanija buvo paskelbta monarchija be karaliaus. Sovietų Sąjungoje klestėjo komunizmas ir Stalino valdymas. Jis buvo įsitikinęs, kad žmonės pernelyg atsilikę, todėl jiems negalima duoti daugiau laisvės, jiems reikia geležinės drausmės ir griežto prižiūrėtojo. 1945 metais Stalinas gavo progą primesti sovietų sistemą Rytų Europai ir Balkanų šalims. Jis pradėjo įvedinėti savo politinę tvarką Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje. Oficialioji doktrina sovietų santvarką skelbė esant pačia laisviausia ir demokratiškiausia pasaulyje, tačiau individas neturėjo politinių teisių ir buvo bejėgis prieš valdžios institucijas. Jugoslavijoje, Albanijoje, Čekoslovakijoje komunistai paėmė valdžią….2.2. Šaltojo karo ištakos
Po karo praėjus trims metams, Europa jau buvo išsigydžiusi didžiąsias ekonomines žaizdas, pramonės ir žemės ūkio gamyba bemaž pasiekė pieš karinį lygį. Tačiau atsirado sunkumų kurių nebuvo prieš karą, – Europa nepajėgė uždirti pakankamai dolerių, kad susimokėtų už importą, o be šito tvirtai atsistoti ant kojų beveik neįmanoma. Vieni dėl to kaltino klaidingą vyriausybių ekonominę ir finansinę, kiti skelbė, kad tai struktūrinė krizė, nes Europos vieta pasaulyje iš pagrindų pasikeitusi.Nepraėjus nė metams nuo karo pabaigos, Sovietų Sąjunga ėmė kaltinti buvusius sąjungininkus fašistine agresija, imperialistine ekspansija ir naujo karo rengimu. Daugelis žmonių, kaip ir prezidentas Trumanas, ėmė tikėti, kad tik pasitinkant Rusiją geležiniu kumščiu galima išvengti kito pasaulinio karo. Nieko nestebino, kad buvusių sąjungininkų nuomonės daugeliu klausimų nesutapo, kad kirtosi jų požiūriai ir interesai. Niekas nesitikėjo, kad Europa bus padalinta į dvi nesutaikomai priešiškas stovyklas ir kad teks bijoti naujo pasaulinio karo.Sovietų Sąjunga kovojo prieš Hitlerį, bet kokia jos vidaus santvarkos kritika laikyta kenkiančia bendram reikalui. 1946 metais daugumos žmonių prielankumas jau buvo sumažėjęs, nes vis labiau darėsi akivaizdu, kad Stalino tironija nė kiek nesušvelnėjo.1946 metais ne be užsienio įsikišimo atsinaujino pilietinis karas Graikijoje. Sovietų reikalavimai atkaklesni, nors Vakarai siekė kompromisų ir išsklaidyti sovietų įtarimus. 1947 – 1948 metais padėtis blogėjo. Sovietų sąjunga atsisakė bendradarbiauti su Vakarais tiek svarstant naujus Europos ekonominio atgimimo projektus, tiek mėginant įvesti tarptautinę branduolinių ginklų kontrolę. Žmonės Vakaruose pradėjo tikėti kylančia Sovietų grėsme, kurią galima sulaikyti tik užėmus tvirtą poziciją ir sukūrus jėgos atsvarą. Vakarai rimtai reagavo į rašinius apie pasaulinę revoliuciją ir artėjantį neišvengiamą konfliktą. 1947 – 1948 Europa buvo nei stabili, nei klestinti; ryžtingai nusiteikusi mažuma būtų galėjusi nesunkiai įvesti savo tvarką. Vakarams trūko politinės filosofijos, ryžto ir atsidavimo vienai idėjai, tai yra to, ko labiausiai reikia ilgam politiniam karui. Vakarų laikysena buvo gynybinė: jie nedaug kuo galėjo pasipriešinti dinamiškai, agresyviai Sovietų Sąjungos ir komunistų partijų politikai. Vakarų veiksmai tebuvo atsakas, paprastai pavėluotas, į sovietų iššūkius. Tai didino tarpusavio nepasitikėjimą, nes, Vakarams pradėjus abejoti sovietų motyvais, imta atmesti visus jų pasiūlymus, net jei jie padėtų sumažinti įtampą. Šaltasis karas kur kas labiau, negu atrodė įmanoma, suvienijo Europą ir ilgam įtraukė Ameriką į Europos reikalus. Tiek viena, tiek kita sovietams buvo nepageidautina, tad galima teigti, kad sovietų politika 1946 – 1949 metais buvo nesėkminga. Sovietų įtaka Europoje liovėsi plitusi. „Sienos įšalo“, tarptautiniai santykiai atsidūrė aklavietėje. Darėsi aišku, kad Europos žemėlapį galėtų pakeisti tik didelis karas: 1949 metais sovietai susprogdino pirmą branduolinę bombą, tačiau ką reiškia karas branduoliniame amžiuje kremlius suvokė ne iš karto. Stalinas nesistengė spręsti nesutarimus, tyčia juos aštrino. Amerikos politikos prieštaravimai buvo kitokie: po karo ketinta pasitraukti iš Europos kuo mažiau likti jai įsipareigojus. Pakeisti politiką Amerika paskatino ne vienas įvykis. Visus 1946 metus Vašingtonas palankiai žiūrėjo į Rusiją, tikėdamas, kad, nesutarimus galima išspręsti tiesioginėmis aukščiausio lygio derybomis. Požiūris pradėjo keistis 1947 metais, kai po begalinių derybų suvokė, kad su rusais susitarti neįmanoma. 1947 metais birželį įvyko tikras lūžis; Rytų ir Vakarų bendradarbiavimas baigėsi, Europa galutinai suskilo. Teigiama, kad Trumano doktrina neleido rusams priimti Maršalo plano, kad gal būtų prie jo prisidėję, jei ne Amerikos pažadai suteikti larinę pagalbą Europos šalims. Tačiau vien finansinės priemonės būtų atbaidžiusios rusus. Ekonominė pagalba ne daug gali padėti šalims kurioms gresia ginkluota intervencija. Imtis vado…vauti Europos politikai Vašingtonas nusprendė ne iš karto ir nenoromis. Pirmus du pokario metus Britanija viena priešinosi sovietų spaudimui Vidurio Europoje, o Amerika vis dar tikėjo nuolaidų politika. Vašingtono požiūris pradėjo keistis kai ėmė didėti Amerikos atstovų nusivylimas derybomis su rusais. Tikėta, kad pavyksią susitarti bent dėl Vokietijos, o ji, atvirkščiai, pasidarė pagrindiniu Šaltojo karo mūšio lauku. Užsienio reikalų ministrai, 1948 ir 1949 metais surengia daugybę nevaisingų konferencijų, liovėsi susitikinėję. Bet kokios tolesnės diskusijos atrodė beprasmės, ir ministrai vėl susirinko po Stalino mirties. Abi Europos dalys pasidarė hermetiškai izoliuoto viena nuo kitos; vienintelė skylė uždangoje buvo Berlynas.Teigti, kad nuosaikesnė Vakarų laikysena būtų padėjusi išvengti Šaltojo karo, galima tik neatsižvelgiant į keletą veiksnių: komunistų ideologijos kategoriškumą pokario metais, stalinizmo bei totalitarinių visuomenių dinamiką ir Stalino paranoją. Sovietų politika buvo realiosios politikos ir persekiojimo manijos, racionalių ir iracionalių veiksnių mišinys. Vakarų geros valios gestais ir deklaracijomis užglaistyti skirtumo tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos nebuvo įmanoma. Šaltojo karo būtų buvę galima išvengti tuo atveju, jei Sovietų Sąjungos nebūtų apsėdusi jos doktrinos neklaidingumo idėja.2.3. Europos bendradarbiavimas
Filosofai ir politikai šimtmečiais propagavo vieningos Europos idėją. Dar 1650 metais William Penn kvietė įsteigti Europos parlamentą. Karui pasibaigus Europos federacijos idėja turėjo daug šalininkų tiek kairėje, tiek dešinėje. Jie buvo įsitikinę, kad Europos žemyną galima atstatyti tik bendromis jėgomis. Europos valstybės be jas skiriančių nesutarimų turėjo daug bendrų idėjų, interesų, siekių ir sentimentų. Tvirtėjo įsitikinimas, kad šiuolaikiniame pasaulyje, ypač ekonomikos srityje, maža nacionalinė valstybė kaip nepriklausomas vienetas jau nėra gyvybinga.Pirma svarbesnė Europos vienybės iniciatyva iškilo 1947 metais ekonomikos srityje – kaip Britanijos ir Prancūzijos ekonomikoms gresiančio žlugimo pasekmė. Harvardo kalboje generolas Marshall anksčiau už Gaulį prabilo apie Europos bendradarbiavimą ir apie bendros atgimimo programos būtinumą. Sumanytas Amerikos ketverių metų paramos planas ir bendros Europos rinkos sukūrimas atgaivintų žemyną, o Ameriką išvaduotų nuo ekonominės pagalbos teikimo naštos. Šiems projektams įgyvendinti buvo įkurta Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (OEEC), kurią sudarė 17 Europos valstybių. Organizacijos tikslai buvo riboti: likviduoti dolerių stygių ir liberalizuoti Europos prekybą. Tai buvo pasiekta greitai ir be didelių pastangų. Prekybos apimtis tarp Europos valstybių per šešetą metų padvigubėjo, teigiamas prekybos balansas padėko likviduoti dolerių stygių, o daugumos Europos šalių bendras nacionalinis produktas kasmet stebėtinai pastoviai augo. Britų vadovai kalbėjo apie tai, kad jų šalis palaiko Europos bendradarbiavimą, bet, būdama glaudžiai susijusi su Sandrauga, yra suinteresuota atgaivinti ne vien Europos, bet ir viso pasaulio prekybą. Dėl to Britanija norėjo laikytis lanksčios politikos ir priešinosi Europos muitų sąjungai – kitam logiškam OEEC raidos žingsniui. Buvo daromi žingsniai Europos gynybai sustiprinti, tačiau karinis bendradarbiavimas neturėjo tokių perspektyvų kaip ekonominė sąjunga, be to, buvo aišku, kad Europa dar negreit būsianti pajėgi apsiginti be Amerikos pagalbos.Norint sustiprinti karines jėgas ir sugebėti apsiginti be užsienio pagalbos, buvo planuojama įkurti NATO. NATO pamatai pakloti 1948 metais Briuselyje, o sutartis pasirašyta 1949 metais. Būstinė įkurta Paryžiuje. Be Jungtinių Valstijų ir Kanados, prisijungė Beneliukso šalys, Britanija, Norvegija, Islandija, Danija, Graikija, Turkija, Italija, Vakarų Vokietija, Prancūzija, Portugalija. NATO dėmesį skyrė gynybos planavimui ir Europos kariuomenių perginklavimui amerikietiškais ginklais.Tarp žemyno ekonomikos planuotojų ir verslininkų stiprėjo įsitikinimas, kad norint žengti toliau, OEEC nepakanka, reikia naujos iniciatyvos. Išspręsti Europos sunkumus ilgesniam laikui būtų galima tik sudarius bendrą rinką, kuri koordinuotų fiskalinę bei monetarinę politiką, skatintų didelės apimties ir mažų kaštų gamybą bei spartų našumo augimą. Pirmieji iniciatyvą 1950 metais parodė prancūzai, pasiūlę integruoti Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir metalurgijos pramonę. Planas iš pradžių susidūrė su pasipriešinimu. Britai teigė, kad jis nesuderinamas su Sandraugos ryšiais, leiboristai įžvelgė verslo suokalbį. Vokietijos ir Prancūzijos planui priešinosi kairieji ir dešinieji. Bet, nepaisant priešinimosi, Europos anglių ir plieno susivienijimas pradėjo funkcionuoti 1952 metais ir per penkis metus įrodė savo veiksmingumą.Beneliukso šalys pasiūlė panaikinti tarifus ir koordinuoti monetarinę politiką, suvienyti Europos atominę pramonę, siekiant išvengti energijos trūkumo ateityje. 1955 – 1957 metais nutariama įkurti Europos rinką ir Europos atominės energijos bendriją.Europos ekonominė bendrija (EEC) pradėjo veikti 1958 metais. Ją įkūrė Prancūzija, Vokietija, Italija, Olandija, Belgija, Liuksemburgas; vadovauja devynių narių komisija. Buvo nutarta tuoj pat sumažinti muitus ir panaikinti muitų barjerus. Ne narėms muitų tarifai buvo palikti, už tai bendriją kritikavo į ją nestojusios šalys. EEC tapo didžiausia pa…saulyje prekybos galiūne, didžiausia eksportuotoja ir žaliavų pirkėja. To pasiekta ne vien todėl, kad buvo suvienyti ištekliai, liberalizuota prekyba ar leista laisvai veikti rinkos mechanizmams ir nereguliuojamai konkurencijai. EEC krizė kilo iš jos pačios laimėjimų – Britanija ir kitos šalys ėmė prašytis priimamos, o bendrijos narės šiuo klausimu nesutarė.Vakarų Europos vyriausybės bendradarbiavo nemažu mastu, tačiau federacininkai siekė vienybės, ne vien bendradarbiavimo. Nacionalizmas pasirodė esąs patvaresnis; susiklostę interesai ir separatistinės pažiūros buvo įsišaknijusios giliau, nei manyta. Britanija stengėsi neįsivelti į Europos reikalus; kai pavyko užsitikrinti Amerikos paramą Europos gynybai, Britanija liovėsi domėjusis kitokiais Europos vienybės planais. Konservatoriai ir liberalai pervertino Sandraugos ryšių tvirtumą ir Britanijos politinį, ekonominį bei karinį potencialą. Britai nepasitikėjo prancūzais, vokiečiais ir kitais žemyno gyventojais. Kai britų politikų dauguma dešimt metų pavėlavusi suprato, kad bent ekonomikos srityje Britanijos ateitis neatsiejama nuo Europos, vartai jau buvo užsivėrę. De Gaullio Prancūzija buvo tapusi vyraujančia EEC jėga ir naudojosi veto teise, nenorėdama įsileisti Britanijos. Didžiausia kliūtimi į Europos vienybę tapo De Gaulle, nebe Britanija.VI dešimtmečio pabaigoje Europos idėjos veržlumas išseko. Naujos institucijos toliau funkcionavo pačios savaime, buvo užmirštos senos nesantaikos, pasikeitė žemyno ekonominis žemėlapis. Laimėjimai neprilygo svajonėms, kurias puoselėjo federacininkai. Tai, kas pasiekta, jų manymu, buvo geriausiu atveju pereinamoji stadija į kur kas didesnį tikslą.2.4. Komunizmas Europoje
Hitleriui užpuolus Rusiją, Europos komunistai ėmė vadovauti pasipriešinimo judėjimams ir patraukė į savo pusę daugybę žmonių. Po sovietų pergalės komunizmą imta gerbti visame žemyne.1945 metais komunistai beveik neturėjo varžovų. Net Olandijoje, Belgijoje, Skandinavijoje, kur komunizmas buvo silpnas, jis tuo metu tapo jėga, su kuria reikėjo skaitytis. Danijos ir Švedijos partijos gavo daug balsų per 1945 m. Rinkimus. Belgijoje komunistai jautėsi pakankamai stiprūs mesti iššūkį vyriausybės autoritetui; jie rengė demonstracijas, bandė nuversti vyriausybę.Įspūdingiausių laimėjimų komunistai pasiekė Prancūzijoje ir Italijoje. Belgija ir Graikija – belgų komunistų iššūkis buvo nuslopintas, o graikai baiminosi neatsilaikysią prieš šalyje esančią britų kariuomenę.Daugumoje šalių komunistai įėjo į koalicines vyriausybes, partizanai įsiliejo į reguliariąją kariuomenę. 1945 metais komunistai siekė glaudaus bendradarbiavimo su socialdemokratais ir kitomis kairiojo centro partijomis. Jų programa nebuvo itin radikali; Italijoje jie iš pradžių nesipriešino monarchijai; komunistų tikslas buvo plėsti savo įtaką per koaliciją.Po 1948 metų komunizmas jau buvo opozicijoje visoje Europoje; Islandijos atvejis, kai komunistai liko koalicinėje vyriausybėje, laikytinas keistenybe. Kominformas nepritarė bendradarbiavimui su nekomunistinėmis jėgomis. Vakarų Europos komunistams darėsi vis sunkiau suderinti dalyvavimą koalicinėse vyriausybėse su Maskvos radikalesne politika. Italijoje 1947 metais komunistai nusprendė, kad De Gaswperio ekonominė programa jiems nepriimtina, ir taip pat pasitraukė iš koalicijos. 1947 metų spalį ir lapkritį Prancūzijoje ir Italijoje prasidėjo streikai. Šių šalių vidaus reikalų ministrams Mochui ir Sulbai buvo suteikti visi įgaliojimai, jie numalšino neramumus. Graikijoje komunistų pajėgos nusprendė atnaujinti ginkluotą kovą dar anksčiau (1946m. Kovą). Pirmieji partizanų veiksmai buvo sėkmingi, tad 1974 metais pereita prie antros sukilimo stadijos, tačiau 1948 metais sėkmė nuo komunistų pradėjo suktis. Pagalba iš Jugoslavijos nutrūko. Amerika suteikė paramą Graikijai; įsikišus JAV, Stalinas ėmė skeptiškai vertinti šios avantiūros perspektyvas. Vyriausybės kariuomenė Grammos kalnuose 1949 metais sutriuškino komunistų pajėgas ir užbaigė pilietinį karą.Rytų Europos komunistų partijų valymai turėjo atitikmenų ir Vakaruose. Prancūzijos komunistų lyderiai buvo pasmerkti kaip išdavikai. Panašaus likimo sulaukė komunistai Vakarų Vokietijoje, Graikijoje, Ispanijoje. Komunistų įtaka mažėjo.Paskutiniais Stalino valdymo metais stebino tai, kad komunistų įtaka apskritai neišblėso. Taip neatsitiko todėl, kad komunistai savo valdžioje laikė profsąjungų organizacijas, o visas nekomunistinės spaudos skelbiamas žinias apie Sovietų Sąjungą ar Rytų Europą vertino kaip melą.Komunizmas Prancūzijoje ir Italijoje reiškė kiek daugiau nei politinę partiją; tai buvo tikyba ir gyvenimo būdas. VI dešimtmečio suklestėjimas pakėlė gyvenimo lygį, bet išryškino socialinės sistemos neteisybes. Italijoje turtingieji vengė mokesčių, žemė skirstoma nelygiai, skurdas pietuose nyko pamažu. Svajonės apie geresnę socialinę tvarką nesikirto su komunizmo praktikos realijomis. VI dešimtmečio pabaigoje komunizmo šalininkų Vakarų Europoje buvo likę daugiau negu Rytų Europoje. Vakarų komunizmas atsiribojo nuo stalinizmo; Italijoje tai prasidėjo anksčiau ir nuėjo toliau negu Prancūzijoje. Italijoje ir Prancūzijoje komunizmas turėjo nemažai išliekamosios galios. Tai nulėmė inercijos jėga; politiniai judėjimai neretai gyvuoja dar ilgai po to, kai pranyksta juos sukėlusios sąlygos. Komunistai vis dar galėjo surinkti gerokai balsų rinkimuose. Jie vis dar turėjo galingą politinę mašiną, bet ji jau nebuvo skirta revoliucijoms kelti.3. XX amžiaus antros pusės Europos civilizacija kultūriniu aspektu3.1. Pokario Europos kultūraJuodžiausiomis karo ir nacių priespaudos valandomis filosofai ir poetai puoselėjo Europos idėją. 1945 metais iš intelektualiosios Europos buvo nedaug kas likę – daugelis universitetų sugriauta, mokslininkai, rašytojai, menininkai žuvę. Lenkijoje inteligentija buvo sistemingai naikinama. Vokietijos universitetuose uždraustos ištisos mokslo šakos, tokios kaip sociologija, psichologija, o iš kitų likęs vos šešėlis. Italijoje diktatūra kultūrinį gyvenimą smaugė mažiau; ne visuomet puolė modernųjį meną.Niekas neabejojo, kad žaizdos, kurias kultūrai padarė fašizmas, stalinizmas ir karas, ilgai nesugysiančios. Moraliniame, socialiniame gyvenime įsivyravo sielvarto ir pesimizmo nuotaika.Britanija nuo1945 metų buvo nusiteikusi optimistiškai, tačiau intelektualų vis dar buvo nedaug. Vokietijai atsigauti prireikė daugiau laiko. Didėjo Amerikos kultūros įtaka Europai, tačiau skirtumai tarp Europos ir Amerikos ryškėjo.Visoje Europoje padidėjo nuotolis tarp dviejų kultūrų. Karo metais mokslas padarė milžinišką pažangą, jo laimėjimai buvo pritaikyti civilizuotame gyvenime: atominė energija, reaktyviniai varikliai, radarai. Medicinoje atsirado grupės naujų vaistų, prasidėjo nauja chirurgijos era. Tobulėjo puslaidininkių, integralinių schemų ir lazerių išradimas, taikymo ir valdymo sistemos. Kompiuteriai ir duomenų apdorojimo plėtotė sukėlė technologijos revoliuciją. Radijo buvo galima klausytis visur.Prancūzijoje po karo triumfavo vokiečių filosofija; Kafka ir Brecht atrasti Paryžiuje ir Londone; italų filmai padarė poveikį žemyno kinui. Į muzikos ir teatro festivalius Salzburge rinkosi kompozitoriai ir kritikai.
Nors ir lėtai, tačiau kultūrinis gyvenimas Europoje atsigavo, tobulėjo ir siekė naujų laimėjimų.3.2. Dailės situacija po Antrojo pasaulinio karo1939 – 1948 metai buvo ryškių meno sąjūdžių laikotarpis. Prancūzijoje postimpresionizmo raida įgavo aiškiai išreikštas formas, žinomas kaip faronizmas ir kubizmas; Italijoje išaugo Marinetti ir Severinio futurizmas bei metafizinė Chirico ir Carra‘os mokykla; Ciuriche gimė dadaizmas, kuris Prancūzijoje ir Vokietijoje perėjo į siurrealizmą; Vokietijoje ir Skandinavijoje atsirado ekspresionistinė mokykla, Rusija sukūrė suprematizmą, kuris po revoliucijos išsivystė į konstruktyvizmą; Olandijoje Mondrian ir van Doesburg sukūrė neoplasticizmo meną; Anglijoje atsirado nauja srovė – Wyndhamo Lewiso vorticizmas. Tapyboje buvo sukurti epochos šedevrai: Chirico, Matisse‘o, Leger, Braqve, Picasso kūriniai. Moderniojo meno sąjūdis buvo iš esmės revoliucinis procesas, apimąs visą meną – ne tik Picasso ir Klee tapybą, bet ir Stravinskio muziką. Šie menininkai suprato, kad priimti senosios dailės kanonai bevaisiai ir supuvę. Jie žvelgė į ateitį, į nežinomybę, nežinodami, ką ras, ieškojo kelių į tam tikrą meną, pasikliaudami tik savo intuicija.Modernistinio meno raidoje išskiriamos keturios kryptys: realizmas, ekspresionizmas, kubizmas, superrealizmas. Realizmas reiškia tikslų vaizdą, ištikimybę gamtai. Realizmas apima ne tik pastangas tiksliai pakartoti normaliai suvokiamus vaizdinius, bet ir deformuotus ar ypatingus vaizdinius, kurie būdingi neįprastoms suvokimo būsenoms – idealizmui, ekspresionizmui, superrealizmui. Ekspresionizmas buvo reikšmingas Šiaurės Europos kraštuose, ypač Skandinavijoje ir Norvegijoje, Vokietijoje. Ekspresionizmo pradininkas yra Van Gogh, vokietis Max Beckmann, Otto Dix, George Grosz, Belgai De Smet, Permeke, Fritz van den Berghe, čekas Oskar Kokoschka.Ekspresionizmas pirmenybę teikia emociniam dailininko santykiui su gyvenimo patirtimi. Dailininkas stengiasi perteikti ne objektyvią realybę, o save patį, subjektyvius jausmus, kuriuos jo sieloje pažadina daiktai ar įvykiai. Tokiam menui mažai rūpi tradicinis grožis, jis gali būti tragiškas nervingas, sentimentalus, tik niekuomet nebūna vien gražus ar intelektualiai šaltas. Kubizmas , kurį sukūrė Pikaso, Braque, Gris, buvo analitinis – bandė išryškinti estetinį gamtos pasaulio aspektą, mėgino parodyti tikrąją daiktų prigimtį, suprastindami jų pavidalus iki pagrindinių formų. Gris sukūrė sintetinį kubizmą, kuris pajungia realistinius elementus architektūrinei paveikslo struktūrai, nors tie elementai išlieka realistiniai. Konstruktyvizmas kilo kaip nepriklausomas menas, jis išsirutuliojo iš Maskvoje susikūrusio supermatizmo. Konstruktyvizmas sutampa didele dalimi su abstrakcionizmo idėjomis, tik čia maištaujama prieš studijų tapybą ir troškimą pasikabinti dailų paveikslą virš židinio. Ši kryptis siejasi su inžinerija, tai nefigūrinis menas, naudojantis plieną, plastmasę, aliuminį ir besiremiantis techninio konstravimo metodas.Siurrealizmas grindžiamas estetinio automatizmo idėja. Atsisakoma tradicinių klasikinės estetikos kanonų – harmonija, proporcijos, ritmas traktuojami kaip šalutiniai pagrindinių psichinių reiškinių požymiai, kurie nėra esminiai kūryboje. Meno kūrinio jėga kyla iš pasąmonės. Menas – poezija, tapyba, architektūra – bus stiprūs ir estetine prasme efektyvūs tiek, kiek jam pavyks iškelti iš pasąmonės reikšminius simbolius.Menas Europos šalims buvo jų dvasinė savastis, jų natūralus išraiškos būdas, vaizdų kalba.IŠVADOSPo karo, 1945 metais, niekas neabejojo, kad Europai atsigauti prireiks daug laiko ir milžiniškų pastangų. „Bliūkštanti Europa“ įgavo antrą kvėpavimą, padarė stebuklingą ekonominę pažangą: atgaivino ir plėtojo pramonę, žemės ūkį, kūrė ir naudojo naujas technologijas, atgaivino rinką, kėlė produkcijos paklausą. Bendras Europos ekonomikos, pramonės raidos paveikslas toks: intensyvi plėtotė ir, nepaisant atsitiktinių krizių bei nuosmukių, neregėtas klestėjimas. Europa vystėsi sparčiau nei Jungtinės Valstijos, jos gyvenimo lygis buvo gerokai aukštesnis negu Sovietų Sąjungos.Politiniai įvykiai po karo klostėsi pagal tam tikrą modelį. Išryškėjo polinkis į kairę. Komunistai Europos politikoje turėjo ryškią persvarą, tačiau taip pat kūrėsi ir savo įtaką darė Socialdemokratų, Krikščionių demokratų, Liberalų partijos bei įvairūs judėjimai. Tvirtėjo įsitikinimas, kad šiuolaikiniame pasaulyje maža nacionalinė valstybė kaip nepriklausomas vienetas jau nėra gyvybinga. Politikai kūrė planus, kaip pagerinti Europos ekonominį ir politinį gyvenimą. Buvo priima išvada, kad tik bendradarbiaujančios valstybės pasieks aukštų rezultatų atstatant Europos žemyną.Kultūrinis gyvenimas pokario laikotarpiu taip pat buvo užslopintas. Daugelis intelektualų paliko Europą ar buvo nužudyti. Universitetų griovimas ir mokslo draudimas trukdė Europos atsigavimui. Tačiau intelektualūs poetai ir filosofai puoselėjo Europos idėją ir pamažu žemyne kultūrinis gyvenimas atbudo: pradėta leisti knygas, kuriami filmai, atsirado radijas; dailės srityje išryškėjo realizmo, kubizmo, ekspresionizmo, siurrealizmo kryptys.Europa patyrė daug skaudžių nuosmukių ir krizių, tačiau kaskart sugebėjo pakilti ir išsigydyti žaizdas, tapti „pasaulio lyderių partnere“, kaip 1990 metais pasakė Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Bušas.LITERATŪROS SĄRAŠAS1. Gombrich G. H. Meno istorija – V., 1997.
2. Hobsbawm E. Kraštutinumų amžius. Trumpasis XX amžius. 1914 – 1991. V., 2000.3. Laquer W. Europa mūsų laikais. 1945 – 1992.- V., 1995.4. Read H. Trumpa moderniosios tapybos istorija.- V., 1994.