Įvadas
1992 metų pradžioje Nyderlandų mieste Mastrichte buvo pasirašyta 12 EEB valstybių sutartis dėl Europos Sąjungos ( ES ). Ji numatė ekonominės, politinės bei valiutinės sąjungos sudarymą ir bendros pilietybės įvedimą.
ES narės ir jų įstojimo metai:1) Airija 1973 m.2) Austrija 1995 m.3) Belgija 1957 m.4) Danija 1973 m.5) D. Britanija 1973 m.6) Graikija 1981 m.7) Ispanija 1986 m.8) Italija 1957 m.9) Liuksemburgas 1957 m.10) Nyderlandai 1957 m.11) Portugalija 1986 m.12) Prancūzija 1957 m.13) Suomija 1995 m.14) Švedija 1995 m.15) Vokietija 1990 m.
Ispanija
PLOTAS 504 780 km2 GYVENTOJAI 39 181 000 ( 78 žm./km2 ) VALDYMO FORMA Konstitucinė karalystė KALBA Ispanų TIKYBA Katalikų PINIGINIS VIENETAS Peseta SOSTINĖ Madridas ( 4,513 mln. gyv. ) KITI DIDESNI MIESTAI Barselona, Valensija, Sevilija, Saragosa GYVENTOJŲ ŪKINĖ VEIKLA Žemės ūkis 4٪ Pramonė 33٪ Aptarnavimo sfera 63٪ PAJAMOS VIDUTINIŠKAI VIENAM GYVENTOJUI 14 300 ( JAV dol. ) ES NARĖ NUO 1986 m.
Tai labai savitas ir įdomus kraštas, užimantis 5/6 Pirėnų pusiasalio. Ispanija įsikūrusi toliausiai vakaruose esančioje Europos žemyno dalyje. Šiaurės rytuose ši šalis ribojasi su Prancūzija ir Andora, pietuose – su Gibraltaru, o vakaruose – su Portugalija. Šiaurėje ir pietuose Ispaniją skalauja Atlanto vandenynas, o pietryčiuose – Viduržemio jūra.
KRAŠTO ISTORIJA. Pirmieji duomenys apie Pirėnų pusiasalio gyventojus pateikiami antikos autorių, kurie mini I tūkst.. pr. Kr. Ten gyvenusias iberų gentis. Vėliau į pusiasalį atsikėlė keltai, paskui jį buvo užkariavę kartaginiečiai, romėnai, vestgotai. VII a. pradžioje visą Pirėnų pusiasalį užkariavo arabai ir berberai , vietinių gyventojų praminti maurais. Beveik aštuonis amžius jie valdė Pirėnus. Tik 1492 m. ispanams pavyko išsivaduoti ir sujungti viss žemes. Susijungusi Ispanija XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje troško užkariauti naujų žemių. Genujietis Kolumbas, vadovaujantis ispanų laivams, atrado Ameriką. Ispanai užkariavo Meksiką, Vidurio Ameriką, dalį Pietų Amerikos žemių ir Afriką. Ispanija pasidarė galingiausia pasaulio valstybė. Tačiau XVI a. pabaigoje jos galia ėmė silpti, ir ji po truputį prarado dalį savo kolonijų. Pirmajame pasauliniame kare Ispanija nedalyvavo, o Antrajame pasauliniame kare buvo Vokietijos pusėje.
GAMTA. Ispanijos gamta iš dalies yra panaši į kitų Viduržemio pajūrio šalių gamtą., o savitumus sąlygoja Afrikos žemyno artumas. Kraštovaizdžio įvairovę ir ypatumus lemia reljefas. Nedaug kas žino, kad Ispanija – Aukščiausia virš jūros lygio esanti Europos šalis, po Šveicarijos. Plokščiakalniams ir kalnams tenka apie 90٪ jos ploto. Beveik pusę Ispanijos paviršiaus užima didžiausias Europoje Mesetos ( lietuviškai – stalas ) plokščiakalnis, kurio aukštis siekia 800 – 1000 m.
GYVENTOJAI. Ispanai susiskirsčiusi i kelias sritis, kai kurios jų turi savo kalba ir kultūrą. Pagrindinės tarmės yra katalogų, galisų ir baskų, pastarąja kalbama Baskijoje, kuri yra Ispanijos šiaurėje palei sieną su Prancūzija. Svarbiausia ispanų tarmė – kastilų, jos mokoma visose mokyklose ( taip pat mokoma anglų ar prancūzų kalbų ). Vaikams leidžiama gulti vėlai. Po pamokų jie valgo merienda ( pusdienius ), paskui žaidžia ir apie devintą valandą su tėvais vakarieniauja. Labai ryškūs Ispanijos tautinės kultūros elementai yra drabužiai, maistas, sodubos. Ispanijos kaimo viduryje įrengta aikštė, šalia – turgus ir bažnyčia. Dauguma namų pastatyti iš akmenų ar nedegtų plytų. Daugelyje vietų tokie namai tinkuojami ir baltinami.
Ispanų tautinių drabužių savitumas ryškiausias Andalūzijoje. Tenykštės moterys dėvi ilgas sukneles, ryši skareles, avi juodus arba raudonus batelius. Vyrų drabužiai – ilgos aptemptos kelnės, balti marškiniai, raudona juosta ir plačiakraštė skrybėlė. Visų drabužių spalvos – juoda, balta, raudona.
ISPANIJOS MIESTAI Madridas sostine tapo 1561 m., nes karaliui Pilypui II patiko jo klimatas ir vieta pačiam šalies vidury. Dabar miestas turi apie 4 mln. gyventojų, tai Ispanijos finansinis ir administracinis centras. Madridas yra pasaulio turizmo ir kultūros centras. Mieste gausybė teatrų, per 100 muziejų, daug architektūros paminklų.
KURORTAI Kasmet į Ispaniją pasilepinti paplūdimiuose ir pasigrožėti tokiais miestais kaip Barselona ir Sevilija suplaukia apie 55 mln. turistų. Kosta del Solio ir Balearų salos Maljorkos pajūrį labai mėgsta anglai ir vokiečiai. Bulių kautynės, rengiamos daugelyje miestų, vieniems patinka, kitiems atgrasios.
ŪKIS. Ispanija, buvęs žemės ūkio kraštas, 1960 – 1975 m. ūkio augimo tempais pasaulyje nusileido tik Japonijai, todėl greitai virto pramonine agrarine šalimi, pagal gamybos mastą užimančia penktą vietą Europoje. Anksčiau šalies ekonomikos pagrindas buvo žvejyba ir žemės ūkis. Dabar Ispanijoje labai išplėtota plieno gamyba (Barselonos apylinkėse ) ir automobilių pramonė. Devintame dešimtmetyje išaugo elektronikos ir sudėtingų technologijų pramonės šakos, dažnai finansuojamos iš užsienio investicijų. Žemės ūkis daugiausia teikia javus, vynuoges vynui daryti ir citrusus, daugiausia Sevilijos krašto apelsinus.
RYŠIAI SU LIETUVA. 1922 m. birželio 27 d. Ispanija pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Iki Antrojo pasaulinio karo toje šalyje gyveno apie 30 lietuvių. Pastaraisiais metais šalys keičiasi orkestrais ir solistais. Barselonos olimpinės žaidynės ( 1992 m. ) buvo pirmosios, kuriose po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dalyvavo mūsų šalies sportininkai. Lietuvis ir Ispanijos prekių mainai ko, kas menki.
Prancūzija
PLOTAS 551 500 km2 GYVENTOJAI 58,317 mln. ( 106 žm./km2 ) VALDYMO FORMA Prezidentinė respublika KALBA Prancūzų TIKYBA Katalikų PINIGINIS VIENETAS Frankas SOSTINĖ Paryžius ( 8,72 mln. gyv. ) KITI DIDESNI MIESTAI Lionas, Marselis, Tulūza, Nica, Bordo, Nantas, Strasbūras GYVENTOJŲ ŪKINĖ VEIKLA Žemės ūkis 2٪ Pramonė 27٪ Aptarnavimo sfera 71٪ PAJAMOS VIDUTINIŠKAI VIENAM GYVENTOJUI 20 200 ( JAV dol. )
Prancūzijos respublika yra didžiausia Vakarų Europos valstybė. Ji suskirstyta į 96 departamentus, ji turi valdų Amerikoje, Afrikoje, Okeanijoje.
ISTORIJA. Daugiau kaip prieš 2000 metų dabartinės Prancūzijos žemėse įsikūrė gentys, kurias graikai vadino keltais, o romėnai – galais. Kaip tik galai ir sudarė prancūzų tautos pamatą, o jų kraštas senovėje vadinosi Galija. I a. Galiją užkariavo romėnai ir valdė ją penkis šimtmečius. Per tokį ilgą laiką galai ir romėnai, jų papročiai ir kultūra sumišo, Galijoje įsivyravo lotynų kalba. Vėliau į Galiją veržėsi gretimos germanų gentys, bet galiausiai ją VI a. užkariavo frankai, atėję iš šiaurės. Dabartinės Prancūzijos teritorija tapo Frankų valstybės centru, taigi frankai davė vardą tautai ir šaliai. IX a. ta valstybė suskilo. Frankų gyvenamas kraštas tuo metu neturėjo nuolatinių ribų, buvo suskilęs į daugelį karalysčių ir kunigaikštysčių.XII-XIII a. vyko Prancūzijos žemių savanoriškas ir priverstinis vienijimas. Bet netrukus kilo Šimtametis karas (1337-1453) su Anglija. Šiaurės Prancūzijos žemės buvo užkariautos. Prancūzai priešinosi. Sukilėlius suvienijo valstietė mergina Žana d’Ark, kurios drąsa ir išradingumas padėjo pasiekti pergalę. Karaliaus Liudviko XIV valdoma Prancūzija buvo stipriausia Europos valstybė – joje klestėjo amatai, mokslas, menai XIX a. Prancūzijos istorijoje – svetimų žemių užkariavimo laikotarpis. Iki Pirmojo pasaulinio karo Prancūzija buvo antroji pasaulyje, po Anglijos, turimų kolonijų skaičiumi Afrikoje, Azijoje, Okeanijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą Prancūzija buvo okupuota, o po karo jos kolonijos viena po kitos išsikovojo nepriklausomybę. Dabar Prancūzija ima vaidinti vis svarbesnį vaidmenį Europos vienijimosi bei Europos ekonominės bendrijos (Europos Sąjungos) kūrimo procese. Rytų Prancūzijos miestas Strasbūras yra Europos parlamento sostinė. Prancūzų ‘pėdsakų’ yra ir Lietuvos istorijoje. Jų riteriai XIV a. dalyvavo kryžiuočių žygiuose į Lietuvą, o vėliau prancūzų kunigaikščiai buvo renkami Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovais arba siekė jos sosto. Napoleono žygio per Lietuvą į Rusiją ir bėgimo iš jos laikai net vadinami prancūzmečiu.
KRAŠTOVAIZDIS. Prancūzijos gamtovaizdis ir klimatas keičiasi iš šiaurės į pietus. Šiaurinė dalis kalvota, orai vėsūs ir drėgni, o viduryje dunkso Centrinio Masyvo kalnai. Pietuose sausas ir šiltas Viduržemio jūros baseino klimatas. Provanso laukuose žydi levandų plantacijos. Pietryčiuose yra aukščiausi ir jauniausi Europos kalnai – Alpės. Prancūzijoje labai įvairios jūros pakrantės. Šiaurei būdingi žemi bangų suplauti abraziniai ir seklumų bei nerijų atitverti lagūniniai krantai.
GYVENTOJAI. Prancūzų kredo – menas gyventi, gauti iš gyvenimo kuo daugiau malonumų. Kiekviena diena yra šventė. Jie nemėgsta sunkaus, juodo, monotoniško darbo. Šiaip jau jie labai bijo tik viena-tapti juokingais, vadinasi, apsijuokti nemokant kalbėtis ir gyventi. Tas pats vertinant sugebėjimą pietauti. Prancūzai dievina žodžių žaismą. Nesvarbu, ką pasakyti, svarbu, kaip pasakyti ‘skaniai’. Todėl savo simpatijas per rinkimus atiduoda dažniausiai tam politikui, kuris sugeba sąmojingai pasakyti tiesą. Labai svarbus rodiklis – mokėjimas savarankiškai mąstyti. Prancūzui kalbėti apie pinigus – blogo tono požymis. Todėl norėdamas būti mandagus, niekad neklausk jo, kiek jis uždirba ar išleidžia savo reikmėms tenkinti. Populiarūs rankų darbo dirbiniai. Tačiau miestiečiai netaupo pinigų patys megzdami, nerdami, remontuodami automobilį ar valydami langus. Jie mano, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Prancūzai labai mėgsta bendrauti su užsieniečiais. Kai šie nerodo galantiškumo, paprašomi išeiti ir daugiau į svečius niekad nekviečiami. Daugelis mano, kad prancūzai yra godūs. Tereikia prisiminti, kiek dėmesio skiriama valkatoms ir narkomanams, nuomonė apie juos tuojau pat pasikeis. Dar viena tema, kurios prancūzai nemėgsta, tai kalbėti apie darbą. O šiaip visas nelaimes jie mėgsta apgaubti humoru. Bet tarp paryžiečio ir provincijos prancūzo yra didelis skirtumas. Kas būdinga vienam, kitam tai gali būti visai nepriimtina.
PARYŽIUS.Jam daugiau kaip du tūkstančiai metų. Dabar tai vienas gražiausių ir didžiausių pasaulio miestų, labai svarbus pasaulio ir Europos politikos, prekybos ir kultūros centras. Tai vienas iš labiausiai lankomų pasaulio miestų, turintis tokias įžymybes kaip Eifelio bokštą. Luvrą ir Dievo Motinos katedrą. Jame daug muziejų, restoranų ir katedrų.
PRAMONĖ. Prancūzija yra viena iš stipriausių pramoninių pasaulio valstybių, turinti galingą plieno gamybos, chemijos pramonę, ji pirmauja inžinerijos ir technologijų srityse. Šalis gamina automobilius ir orlaivius ( tokius kaip šie keleiviniai lėktuvai Tulūzos fabrike ). Atominės jėgainės pagamina 75٪ šaliai reikalingos elektros. Ekonomikai svarbus ir turizmas, nes Prancūziją per metus aplanko milijonai turistų.
Naudota literatūra
1) Naujausiųjų laikų istorija 10 klA. KasperavičiusR. Jokimaitis 2)interneto puslapis www.google.lt 3) Europa 8kl. V. Januškis