Didieji Geografinei Atradimai

Projektas

Didieji Geografinei Atradimai.

Kaunas: 2006-06-07

Turinys

Įvadas 2
Atradimų amžius 3

Didieji geografiniai atradimai, jų socialinės ekonomikos prielaidos ir

reikšmė geografiniam pasaulio supratimui ir kelionių istorijai 5

Didžiųjų geografinių atradimų techninės prielaidos 6

Jūrų kelio į Indiją atradimas (1497 – 1499) 7

Amerikos atradimas 8

Pirmoji kelionė aplink pasaulį 9

Didžiųjų geografinių atradimų padariniai 10

Geografinių atradimų poveikis pasaulio suvokimui ir mokslui 10

Renesanso žemėlapiai 11
Išvados 13
Literatūra 14

Įvadas

Žemės geografijos pažinimas kupinas dramatiškų ieškojimų, nužymėtas
tūkstančiais, veikiausiai milijonais žmonių gyvybių.
Žemės geografijos pažinimo istotija yra neatskiriama visuomenės istorijos
dalis, galaudžiai susijusi su bendrąją žmonijos raida.Todėl nei atskiros
kelionės, nei naujų žemių atradimai, nnei naujos kartografijos bei
geografijos sąvokos nėra atsitiktinės. Geogarfijos šaka apie paviršiaus
formas –geomorfologija- atsirado dar vėliau (XIXa.pradžioje), kai buvo
sukurti pirmieji hipsometriniai žemėlapiai, juos imta sudarinėti taip vėlai
dėl to, jog ilgai nebuvo deramų optinių priemonių atstumams bei aukščiams
nustatyti. Taigi kiekvienas geografinis atradimas ir suradimas vienaip ar
kitaip priklausė nuo ekonominių bei techninių visuomenės laimėjimų.
Ne visai teisinga ir vienašališka būtų teigti, jog geografiniai žygdarbiai
buvo tarsi „stumiami“ , vien civilizacijos raidos ir socialinių aplinkybių
skatinami.Anaiptol. Nauji geografiniai atradimai turėjo ir grįžtamąjį
poveikį: skatino transporo plėtotę, gyvino prekybą,dėl to ddidėjo prekių
paklausa,tobulėjo gamyba.Itin didžiulę įtaką geografiniai atradimai turėjo
žmonių pasaulėžiūrai.Jie ne tik skatino pažinimą,mokslinius tyrimus, bet ir
padėjo formuotis naujiems politiniams reiškiniams.
XIV – XVI a. renesansas – kaip antikinės kultūros atgimimo laikotarpis,
buvęs po Viduramžių “kultūrinės nakties”. Po Romos imperijos žlugimo ir
jos kultūros sunykimo iki pa

at tos kultūros atgimimo viešpatavo tūkstantmetė
kultūrinė monotonija ir tamsa: meno ir literatūros mūzos, palikusios Europą
tik XIV a. pradžioje grįžo į Italiją, sukeldamos didingą menų bei laisvos
minties atgimimą, išaukštinantį antikinį gražaus harmoningo žmogaus idealą.

Tokia buvo istorinė epocha, įsiterpusi tarp Viduramžių ir moderniųjų laikų.
Renesanse susipina įvairių kultūrų tradicijos. Kultūrinius saitus su
ankstesnėmis epochomis atskleidžia: 1. Antikinių žinių garbinimas. 2.
Nauja antikinių žinių panaudojimo kryptis. 3. Kultūros sekurializacija
(nereliginės miestietiškos kultūros atsiradimas).
Turbūt renesanso laikotarpiu žmogaus sąmonė subrendo iki tokio lygio, kad
pradėjo busti savimonė, troškimas pažinti naują. Žmogus subrendo naujiems
atradimams ir radikaliems pokyčiams. Tyrinėti pasaulį skatino ir mokslo
raida, vis ryžtingesni pasisakymai apie žemės apvalumą.
Prieš pradėdamas rašyti šį darbą išsikeliu tokius uždavinius:
1. Palyginti viduramžių ir renesanso kelionių suvokimą.
2. Apžvelgti didžiuosius geografinius atradimus, jų autorius, socialines,

ekonomines prielaidas.
3. Paanalizuoti techninius laimėjimus.
4. Plačiau aptarti kiekvieną geografinį atradimą, jo autorius irr pasėkmes.
5. Palyginti viduramžių ir renesanso žemėlapių informatyvumo lygį ir kitimo

tendencijas.

Atradimų amžius

Miestuose ir jų uostuose nuolat lankėsi skirtingų tautų ir šalių
žmonės. Jie, kaip ir italų pirkliai, dažnai atveždavo įvairių naujienų,
žinių iš tolimų kraštų. Italų miestiečio akiratis neapsiribojo artimiausia,
jį supančia, aplinka.Tai skatino domėtis geografija, mokytis svetimų kalbų,
pažinti kitas šalis ir jų kultūrą. Renesanso žmogui buvo nepriimtina būti
tokiu kaip visi, net nebuvo vienos vyriškų drabužių mados. Žavimasi žmogaus
sugebėjimų įvairumu, išsilavinimu, žinių ir veiklos visapusiškumu ir t.t.
Susiklosto universalaus žmogaus idėja, siekianti, kad pilietis turėtų
pagrindines

žinias iš visų kultūros sričių. Universalus žmogus
apibrėžiamas, kaip labai kultūringas, malonaus būdo, rafinuotas, aukštos
kilmės, narsus mūšio lauke ir mėgstantis sportą. Jis turi būti išsilavinęs
ir iškalbus. Privalo išmanyti senovės autorius, suprasti meną ir skulptūrą.
Sugebėjimas šokti ir dainuoti yra esminis dalykas. Dar reikia mokėti ir
mandagiai valgyti. Privalu būti sąmojingam. Tokie žmonės buvo L.B.
Albertis, Leonardo da Vinči ir kt. Visa tai nesiderino su viduramžių
feodalizmu. Toks požiūris skatino menininkus, būsimus cechų vadovus, poetus
keliauti iš miesto į miestą, iš šalies į šalį, neštis viską su savimi ir
nebijoti gyvenimo sunkumų siekiant kuo daugiau sužinoti. Pvz. Poetas
Petrarka niekur netarnavo, daug keliavo ir gyveno kaip garbingas svečias,
nes jau buvo garsus savo eilėmis. Rūmų valdovai kvietė jį pas save,
dovanojo dovanas, bet jis gyveno savo malonumui, pėsčias vyko į keliones
sekdamas Vergilijaus “Eneidą”.
Atsiradus popieriui ir spaustuvėms mokslas pasidarė reikalingas ir
platesniei visuomenės daliai, ne tik aukštuomenei. Iki spaudos išradimo
visos knygos būdavo perrašinėjamos ranka. Viską pakeitė apie 1439 m.
Vokietijos miesto Mainco piliečio Johano Gutenbergo išrastas spausdinimo
presas. Pirmieji XV a. leidiniai vadinami inkunabulais. Spausdintos knygos
padėjo plisti renesanso idėjoms. Knygų gamyba atpigo, todėl tekstai tapo
lengviau prieinami mokslininkams. Praktika skatino gamtos mokslus. Visur
reikėjo mokslo – tvarkant manufaktūras, vedant prekybą, leidžiantis į
keliones vandens ir sausumos keliais. Vis daugiau žmonių galėjo susipažinti
su naujomis idėjomis. Kadangi knygą jau nesunkiai galėjo įsigyti
kiekvienas, tai vyrai ir m
moterys, norėję atrodyti kultūringi, privalėjo
būti apsiskaitę.
Statant laivus neužteko kompaso ir žvaigždžių pažinimo, reikėjo ir
geografijos, mechanikos, astronomijos mokslų. Pradėta domėtis liaudies
išmintimi ir folkloru.
Gamtos ir žmogaus pažinimas tapo svarbiu mokslininkų uždaviniu. Buvo
pradėta tirti gyvūnų ir augalų gyvenimą. Atsirado pirmieji zoologijos,
botanikos sodai. XVI a. Europą sudrebino moksliniai atradimai, kurie
sugriovė viduramžių geocentrinį pasaulio suvokimą ir taip pakeitę žmonių
pažiūras.

Viduramžiais pasauliečių mokymas, išskyrus katekizmą, buvo
draudžiamas iki pat vėlyvųjų viduramžių. Vėlyvaisiais viduramžiais jau buvo
pradėti mokyti visi vaikai, tačiau mokymas apsiribodavo elementariomis
žiniomis ir labai nukreiptomis į religinius dalykus (giedojimą, religinių
švenčių skaičiavimą ir t.t.) Renesanso laikotarpiu Italijoje mokslo buvo
galima siekti privačiose ir komunų išlaikomose mokyklose. Atsiradus
universitetams studentai mokymosi tikslais atvykdavo iš įvairiausių Europos
šalių. Studijuoti buvo nesudėtinga, nes visur buvo dėstoma lotyniškai, tai
skatino tarptautinį studentų ir profesorių bendradarbiavimą.

Didieji geografiniai atradimai, jų socialinės ekonomikos prielaidos ir

reikšmė geografiniam pasaulio supratimui ir kelionių istorijai

Iki XV a. pabaigos europiečiai nieko nežinojo apie didžiulio Amerikos
žemyno egzistavimą. Tyrinėtojai ir pirkliai rengdavo ilgas ir varginančias
keliones į Rytus, į Kiniją ir Indiją, atsiveždami iš ten prieskonių, šilkų
ir brangakmenių. Europoje šios prekės turėjo tokią didelę paklausą, jog
žmonės nusprendė, kad pasiekti Tolimuosius Rytus galima bus greičiau
jūra.Visapusiškai aktyvi prekyba plėtė prekybinių miestų akiratį.Stiprėjo
ir tobulėjo laivynas, daugėjo keliautojų ir svarbiausia kartu nepaprasati
didėjo poreikis pažinti kitus kraštus,ypač žinoti kelius link
jų.prekybiniai keliai Arkties vandenyno pakrantes,Afriką. Ekonominės ir
politinė Eu

uropos situacija vertė domėtis šalių geografija, o svarbiausia –
Rytų šalimis.(Č Kudaba geografines kelionės atradimai 245psl.) Portugalai
plaukė į Rytus, aplinkui Afriką, bet kiti manė, kad trumpesnis kelias bus
plaukiant į Vakarus. Ši ir kitos priežastys paskatino europiečius keisti
kelionių kursus. Taip prasidėjo Didžiųjų geografinių atradimų era.

Didžiaisiais geografiniais atradimais laikomi: Amerikos atradimas,
jūrų kelio į Indiją atradimas ir pirmoji kelionė aplink pasaulį. Pagrindinė
priežastis, XV – XVI a. paskatinusi europiečius vykdyti šias pavojingas ir
ilgas keliones, buvo siekis tiesiogiai prekiauti su Rytų šalimis. Tuo
laikotarpiu sausumos ir vandens prekybinius kelius kontroliavo musulmonai,
atimantys dalį pelno.

Po Bizantijos žlugimo, kai turkai užėmė Konstantinopolį (dabartinis
Stanbulas), Europos prekeiviai buvo išstumti iš prekybos su Rytais. Tai
juos skatino ieškoti alternatyvų, nes jau nuo senų laikų Europoje
nepaprastai buvo vertinamos Rytų prekės: prieskoniai (pipirai, cinamonas,
gvazdikėliai, imbieras), prabangios prekės (šilkas, kvepalai, perlai,
dramblio kaulas). Šios retos prekės Europą pasiekdavo “šilko keliu”
(sausuma per Artimuosius Rytus) arba “pipirų keliu” (vandenynu). Kol prekės
pasiekdavo klientą, jos būdavo perparduodamos kelis kartus ir taip prekės
kaina gerokai pakildavo. Artimuosiuose Rytuose arabai parduodavo prekes
Venecijos arba Genujos pirkliams. Iš jų prekės keliaudavo kitiems Europos
pirkliams. Didėjanti paklausa skatino ieškoti naujų kelių be tarpininkų.
Kitas motyvas, skatinęs keliauti į Rytus buvo noras pažinti naujas šalis,
turtingas spalvotaisiais metalais ir brangakmeniais.

Didžiųjų geografinių atradimų techninės prielaidos

Didžiųjų kelionių išvakarėse europiečiai turėjo nemažą jūreivystės
patirtį. Labiausiai patyrę jūrininkai buvo ispanai ir portugalai. Dėl
nuolatinių karų su arabais dėl teritorijų Pirėnų pusiasalyje jie turėjo
reikiamos patirties naujiems užkariavimams. XV a. portugalai pradėjo
veržtis į Afriką. Plaukdami į pietus išilgai Atlanto vandenyno pakrantės,
jie kūrė atramos punktus.
Laivyba Europos pakrantėse pradėjo tobulėti nuo XI amžiaus.Tačiau čia daug
išliko irkluojamųjų prekybos laivų,karo galerų.Tokie laivai negalėjo
atlikti didelių kelionių.Laivams irkluoti imdavo karo belaisvius,kurie
būdavo prikaustomi visam laikui, iš baimės, kad nesukiltų, nes irkluotojai
dažnai sudarydavo didesnę įgulos dalį.Karo belaisvių gyvenimas laivuose
buvo siaubingas,dar sunkesnis negu vergų antikiniais laikais. Šiaurės
Europos vakarų pakrančių laivai šiek tiek skyrėsi nuo Viduržemio jūros
laivų. Pietinių jūrų laivuose lentos būdavo suleistos, o šiaurinių vandenų
laivai, nusižiūrint į normanus laivus, buvo daromi iš lentų, jų kraštus
užleidžiant vieną ant kito. Jie turėjo vieną stačiakampę burę. Šiauriečių
laivai buvo kur kas stipresni,tačiau šiurkštesni, tačiau šiurkštesni jų
bortų išorės paviršius mažino greitį.Viduramžiais Europos pakrančių
valstybės, nuolat pasireikšdamos jūroje, ypač stengėsi gerinti savo laivus.
Iki XIII a. laivai buvo vairuojami laivo gale esančiu irklu. vėliau irklas
buvo pakeistas vairu, pritvirtintu prie laivo vyriu. Šis patobulinimas
leido padidinti laivo dydį. Jūrų kovoms buvo pritaikyti prekybiniai laivai
vadinti nefomis XIV ir XV a. vienaburiams laivams įtaisomos dar dvi
nedidelės burės galuose. Toks sunkus prekybinis burlaivis su patalpa
prekėms ir įgulai, tinkamas apsiginti nuo piratų, vadintas kogu.Tai
tvirčiausias Hanzos prekybininkų laivas.(Česlovas Kudaba., „geografinės
keliones ir artadimai“psl.242-243) Svarbi techninė atradimų prielaida –
naujo tipo laivas karavelė, pradėtas statyti XIII a. Karavelė turėjo du
arba tris stiebus. Ant pagrindinio stiebo buvo kabinama keturkampė burė,
ant kitų – trikampės. Didžioji burė, esant palankiam vėjui, užtikrino
greitą plaukimą. Trikampės burės pučiant nepalankiam vėjui, leido
manevruoti. XV a. pab. Karavelė buvo vidutiniškai nuo 25 iki 30 m ilgio ir
nuo 6 iki 8 m pločio. Ji galėjo plaukti 12 – 15 km per valandą greičiu.
Laivo ekipažą sudarė apie 40 žmonių. Šis laivas galėjo įveikti vandenyną,
gabenti daug žmonių, krovinių, karinės technikos, pabūklų.

Keliones labai palengvino kompasas, jo reikšmės geografiniams
ieškojimams neįmanoma įvertinti, todėl visai teisėtai kompasas priskiriamas
prie didžiųjų žmonijos atradimų, atkeliavęs į Vakarų Europą iš
Kinijos,kuris paplito tik viduramžiais. Anksčiau jūrininkai orientuodavosi
pagal Šiaurinę žvaigždę, tačiau sunkumų kildavo, kai dangus būdavo
apsiniaukęs, nes jos nesimatydavo. Todėl jūreiviai nedrįsdavo nutolti nuo
kranto, taigi kompaso atsiradimas leido jiems saugiau jaustis
vandenyne.(Č.Kudaba geografinės kelionės ir atradimai psl. 237-238)

Paplitus kompasams ir tobulėjant kitiems, orientavimosi jūroje
prietaisams, laivai galėjo plaukioti nesilaikydami pakrančių, galėjo
leistis į didesnes keliones atvirame vandenyne. Pasikeitimų įvyko ir
kartografijoje. Žemėlapius patobulino portugalai. Jie žemėlapius vadino
portulanais. Jie buvo žymiai tikslesni už įprastus žemėlapius. Juose
detaliai pavaizduotos jūrų pakrantės, nurodoma daug kompasinių krypčių į
atvirą jūrą.(Č kudaba geografines kelionės ir atradimai psl.,238-239)

Tuo metu taip pat paplito ir astroliabija, kurios pagalba buvo nustatoma
laivo padėtis vandenyne.

Jūrų kelio į Indiją atradimas (1497 – 1499)

Portugalų ir ispanų jūrininkai buvo sukaupę didelę jūreivystės
patirtį. Portugalijos princas Henrikas Jūreivis (1394 – 1460) skatino
jūreivystę. Jis įsteigė locmanų mokyklą, kuri po kiekvienos ekspedicijos
metu gaudavo naujausios informacijos. Čia buvo ruošiamos visos kelionės.
Taip kiekviena ekspedicija vyko vis labiau į pietus palei vakarinę Afrikos
pakrantę. Tyrinėdami Afrikos pakrantes portugalai pasiekė Azorų salas,
Žaliąjį Ragą, Gvinėjos įlanką. 1487 m. Bartolomėjus Diasas pasiekė pietinį
Afrikos kyšulį, jį apiplaukė ir išplaukė į Indijos vandenyną. Jūrininkai
atsisakė plaukti toliau ir grįžo namo. Jūreiviai, tikėdamiesi, kad greitai
bus atrastas jūrų kelias į Indiją, kyšulį pavadino Gerosios Vilties vardu.
Indijos ieškoti Portugalijos karalius pasiuntė Vasko da Gamos vadovaujamą
ekspediciją. 1497 m. praėjus puspenkto mėnesio nuo išvykimo, ekspedicija
pasiekė Afrikos rytinę pakrantę. Vasko da Gamai pavyko rasti arabą locmaną,
kuris nuoplukdė portugalų laivus per Indijos vandenyną. 1498 m. gegužės
mėnesi laivai jau buvo prie Kalikuto miesto. Prisipirkę prieskonių
portugalai parplaukė atgal. Kelionė neapsiėjo be aukų – joje žuvo du
trečdaliai jūrininkų. Pati ekspedicija labai atsipirko, nes pargabenti
prieskiniai kainavo 60 kartų brangiau negu ekspedicijos išlaidos. Taip ir
buvo įvykdyta pirmoji kelionė laivu į Indiją.

Amerikos atradimas

Ispanų jūrininkai taip pat prisidėjo prie Didžiųjų geografinių
atradimų istorijos. Tačiau naujų žemių jie nevyko ieškoti į Rytus, nes čia
visus jūrų kelius kontroliavo portugalai, todėl jie pasirinko Vakarų
kryptį. Šią kryptį pasirinko Kristupas Kolumbas. Jis buvo įsitikinęs, kad
žemė yra apvali, taigi plaukiant aplinkui jis Indiją, Japoniją, Kiniją ar
kitas Rytų šalis būtų pasiekęs iš kitos pusės.

Iš pradžių Kolumbas savo idėją pateikė Portugalijos karaliui, tačiau
jis nesusidomėjo nauja idėja. Tai sudomino Kastilijos karalienę Izabelę, ir
ši parėmė ekspediciją. 1492 m. rugpjūčio 3 d. trys nedidelės
karavelės(“Santa Maria”, “Pinta” ) išplaukė iš Ispanijos. Jose plaukė 90
jūreivių. Kelionė juos nuvargino ir jie ėmė reikalauti grįžti namo, tačiau
Kolumbas atkakliai plaukė tolyn į Vakarus. Po 70 dienų varginančios
kelionės jis pasiekė pirnąsias salas. Kolumbas manė, kad tai Kinija arba
Japonija. Jis čia išsilaipino ir žemes paskelbė Ispanijos karaliaus
valdomis. Iš tikrųjų Kolumbas nepasiekė Rytų. Jo kelionė baigėsi Antilų
salose. Ekspedicijos metu jis atrado Bahamų salyną,Kubos šiaurines
pakrantes ir Haičio salą.Keliautojai čia pirmą kartą pamatė kultūrinius
Naujojo Pasaulio augalus-tabaką,kukurūzus,bulves.Vėliau ši augalija paplito
visame pasaulyje.

1942m. laikomi Amerikos atradimo metais.Po šios ekspedicijos Kolumbas
dar tris katrus buvojo prie jo atrastosios žemės krantų,1493-1496m.,
antrosios ekspedicijos metu,jis atrado keletą salų Mažuosiuose
Antiliuose,Puerto Riką,Jamaiką ir pietinį Kubos krantą.Per trečiąją
ekspediciją (1498-1500m.) atrastųjų žemių sąrašą papildė Trinidado sala ir
dalis petų Amerikos pakrančių,o per paskutinę,ketvirtąją ekspediciją (1502-
1504m.),- Centrinės Amerikos pakrantės iš Atlanto vandenyno nuo Hondūro
iki Darjeno Įlankos.Tačiau iki mirties kolumbas buvo įsitikinęs, jog
pasiekė Azijos krantus. (įdomiosios geografijos puslapiais.,
G.Pivarova105psl.)Jis pats net nežinodamas atrado naują žemyną. Kolumbas
taip ir mirė (1506) nesužinojęs, kad atrado naują žemyną. Jo atrastas žemes
pradėjo kolonozuoti Ispanijos misionieriai, karininkai. Kolumbo klaidą
ištaisė Amerigas Vespučis, kuris keliaudamas į Ameriką suprato, kad tai
naujas žemynas. Jo garbei žemynas ir gavo Amerikos pavadinimą.

Po Amerikos atradimo prasidėjo jos kolonizavimas ir vietinių tautų
pavergimas bei išstūmimas iš savo žemių. Ši procesą pradėjo ispanas
Hernanas Kortezas, kuris 1519 m. su 400 konkistadorų būriu išsilaipino į
Meksikos pakrantę. Nors ispanų buvo mažiau, tačiau jie buvo geriau
ginkluoti ir netrukus užkariavo Meksiką, užėmė actekų valdas ir sostinę.
Užkariautas valdas jie pavadino Naująja Ispanija.

Pietų Amerikos užkariavimus pradėjo Pisaras, kuris su 200 žmonių
užpuolė Peru. Jie niokojo Inkų šventyklas, žudė vietinius ir šeimininkavo
Peru sostinėje. Daug meno kūrinių grobikai išlydė, taip sunaikindami
vertingą kultūrinį inkų palikimą.

Pirmoji kelionė aplink pasaulį

K.Kolumbo hipotezę dėl žemės apvalumo įrodė portugalas Fernandas
Magelanas. 1519 m. jis pradėjo savo kelionę į Vakarus, kuri buvo ilgiausia
ir didžiausia iš visų iki šiol buvusių. F. Magelanas turėjo penkis laivus
ir 270 žmonių. Kelionę jis pradėjo Ispanijoje, perkirto Atlanto vandenyną,
priplaukė Pietų Ameriką ir tęsė kelionę į pietus, kol pasiekė piečiausią
kontinento tašką. Kelionės metu vienas laivas sudužo, antrasis pabėgo,
taigi liko tik trys laivai. Likusieji priplaukė siaurą sąsiaurį tarp Pietų
Amerikos ir Ugnies Žemės salos. Po septyniolika mėnesių trukusios kelionės
ekspedicija išplaukė į atvirą vandenyną. Jį F. Magelanas pavadino Ramiuoju,
nes šis buvo daug ramesnis už Atlanto vandenyną. Sąsiauris, kurį jis
priplaukė iki šiol vadinamas Magelano vardu. Paskui jūreiviai drąsiai
plaukė į šiaurę ir šiaurės vakarus nežinomu vandenynu. Tai buvo pati
sunkiausia kelionės dalis, nes niekas nežinojo kiek laiko ji tęsis.
Atvirame, nežinomame vandenyne ekspedicija praleido 108 dienas, tai yra
keturis mėnesius. Ji turėjo menkas maisto bei vandens atsargas. Pagaliau
keliautojai pasiekė Filipinų salas. Čia žuvo F. Magelanas, nes įvyko
susirėmimas su vietiniais, taip pat ekspedicija neteko ir daug įgulos
narių. Taip teko atsisakyti dar vieno laivo jį sudeginant. Ispanai salose
ieškojo prieskonių. Namus pasiekė vienintelis laivas “Victoria”, nes kitą
pakeliui į namus užgrobė portugalai. “Victoria” namus pasiekė po trijų metų
kelionių, su 18 žmonių įgula ir prieskonių kroviniu. Parduoti prieskoniai
atpirko kelionę. Ši kelionė davė daug geografinių žinių ir naujų įrodymų.
Šia kelione buvo įrodytas Žemės apvalumas, taip pat, kad aplink ją galima
apiplaukti. Po F.Magelano kelionės paaiškėjo, kad yra laiko juostos – laiko
skirtumai, susudarę dėl Žemės sukimosi. Taigi pirmoji kelionė aplink
pasaulį patvirtinto A.Vespučio bei K.Kolumbo hipotezes.

Didžiųjų geografinių atradimų padariniai

Didieji atradimai daug ką pakeitė Europos ir pasaulio gyvenime.
Pirmiausia pokyčiai įvyko pasaulinėje prekyboje. Iki atradimų prekybiniai
keliai kryžiavosi Viduržemio jūroje. Prekybos monopolį su Rytų šalimis tada
turėjo Venecijos pirkliai. Po geografinių atradimų iškilo nauji keliai
Atlanto ir Indijos vandenynuose. Tai sąlygojo Ispanijos, Portugalijos,
Anglijos ir Olandijos valstybių vaidmens išaugimą. Greitai jos tapo
pirmaujančiomis šalimis pasaulinėje prekyboje. XVI a. pr. iškilo tokie
prekybos centrai kaip Lisabona ir Sevilija, o vėliau – Antverpenas, tapęs
pagrindiniu pasaulinės prekybos centru. Į Antverpeno uostą kasdien
atvykdavo 200 – 250 laivų. Jame buvo įsikūrusios turtingiausių pirklių ir
palūkininkų kontoros. Genujos ir Venecijos miestai liko nuošalyje ir jų
reikšmė sumenko. Iš kolonizuotų teritorijų plaukė taurieji metalai ir
prieskoniai. Iš Europos į kolonijas keliavo amatininkų dirbiniai, gyvuliai,
maisto produktai. Atsiradus naujiems vandens keliams išaugo prekybos
apimtys. Vandenynuose tykantys pavojai vertė vienytis pirklius į bendroves.
1600 m. tokią pirmąją bendrovę įkūrė Anglijos pirkliai, pavadinę ją Ost
Indijos kompanija. 1602 jų pavyzdžiu pasekė Olandijos pirkliai. Prekybinių
bendrovių atsiradimas sudarė sąlygas pervežti daugiau prekių. Pagyvėjo
prekyba tarp kontinentų. Ji tapo pasauline.

Geografinių atradimų poveikis pasaulio suvokimui ir mokslui

Atradimai ne tik pakeitė Europos šalių ūkį, bet ir turėjo reikšmės
žmogaus pasaulėvaizdžio kitimui. Iki atradimų dar buvo abejojama žemės
apvalumu, tačiau po F. Magelano kelionės dvejonės išnyko. Buvo suvokta, kad
žemė yra apvali, apie ją galima apiplaukti. Taip pat buvo suvoktas žemės
dydis. Atradimai sparčiai paskatino geografijos vystymąsi. Besivystanti
jūreivystė skatino sudarinėti tikslesnius žemėlapius. Vakarų Europos
valstybėsi ėmė kurtis specialios jūrininkų mokyklos. Padidėjo išsilavinusių
žmonių poreikis. Atradus naujas, nekrikščioniškas tautas ir susidūrus su jų
kultūros pasiekimais iškilo svarbūs kultūros pažinimo klausimai.

Renesanso žemėlapiai

Atsiradus spaudai buvo pradėti spausdinti ir žemėlapiai. Jie
spausdinami kaip naudinga informacija Europos ekspancijai į Naujajį
Pasaulį.

Ankstyvieji žemėlapiai buvo religinės ikonos. XII a. žemėlapiai buvo
vadinami “T” ir “O” dėl jų formos. Pasaulis vaizduojamas kaip apskritimas,
padalintas į T formos kryžių, jo centre yra Jeruzalė. Tai dar religinio
motyvo žemėlaipiai, atspindintys Dievo garbinimą, bet nelabai naudingi,
kaip kelionės įrankiai. XV a. išleistas žemėlapis parodo didėjantį
pasaulietinį susidomėjimą. Indija vaizduojama žemiau už Rojų, joje yra
tikros upės ir vietovės, geografiškai susijusios viena su kita. Tai leidžia
susidaryti nuomonę, kad tuo metu Indija jau buvo kelionių tikslas ir
domėjimosi objektas.

Informacija apie ankstyvuosius rankraštinius žemėlapius, kurie
atspindėjo pasaulį, buvo keliautojų pasakojimai apie jų keliones. Europa
parodyta tiksliai, bet už jos, kur pasaulis buvo mažiau žinomas, žemėlapis
nėra tikslus. 1375 metų atlase Europa gerai parodyta, bet Kinija ir Rytai,
apie kuriuos žinoma iš Marko Polo kelionių, yra mažiau tikslūs ir
apibrėžti. Ptolemėjaus tipo žemėlapių kūrimo tikslas – tiksliai parodyti
pasaulį ir pateikti informaciją, kuri padėtų keliauti. Ptolemėjaus
žemėlapis atspindėjo pasaulio pažinimą iki Kolumbo kelionės 1492 metais.

1440 m. portugalijos princas Henris (Henris ieškotojas) nusiunčia
savo laivyną į Afriką taip daugiau sužinoma apie Afrikos vakarinius
krantus.

Kai kurie žemėlapiai skleidė realią informaciją, nors nelabai
tikslią. Pvz. Viename žemėlapyje Indija vaizduojama daug didesnė, nes 1502
metais ji buvo prieskonių prekybos centras, svarbus pasaulio ekonomikai.
1500 metais Popiežius padalino žinomas žemes į Ispanų ir Portugalų
teritorijas. Priklausomai nuo politinių žemėlapių teritorijų sudarinėtojų
požiūrių, skirtingos teorijos galėjo būti priskirtos arba Ispanijai ar
Portugalijai ir taip žemėlapiai taip pat būdavo nelabai tikslūs.

Amerikos tyrimo pradžioje visa geografinė informacija buvo surinkta
portugalų ir ispanų keliautojų. Ji buvo kontroliuojama šių šalių
vyriausybių, nes tikslios geografinės informacijos valdymas reiškė svarbių
politinių ir ekonominių resursų kontrolę – pasaulio kontrolę. Valdydami
tokią informaciją iberiečiai sulaikė britus ir prancūzus nuo ekspancijos
XVI a. pradžioje, nes pastarieji neturėjo reikiamos informacijos.

Olandai, atsiplėšę nuo ispanų kontrolės, tapo geografinės
informacijos rinkimo centru. Būdami ispanų priespaudoje jie išmoko
kartografijos ir surinko šią informaciją savo šalyje. 1570 m. Abraomo
Ortelijaus išspausdintas žemėlapis “Theatrum Orbis Terrarum”. Kai olandai
pateikė žemėlapius britams ir prancūzams, pastarųjų tolimesnis pasaulio
tyrinėjimas ėmė duoti daugiau informacijos. Taigi žemėlapių pasikeitimas,
informacijos tyrimas ir palyginimas pakeitė Europos požiūrį į pasaulį.
Pasaulis tapo žinomas, kaip tai simboliškai vaizduoja žymiausias to periodo
atlasas, sudarytas 1595 m. ir pavadintas Merkatoriaus Atlasu. Atlasas
žaidžia žemės rutuliu kaip kamuoliu. Rutulys tapo valdomas, tiriamas ir
nebėra nežinomas.
Tikslesni žemėlapiai ir vis tikslesnė informacija leido europiečiams žengti
į nežinomus kraštus ir padaryti Europą pasaulio centru, kuris tapo ir
pasaulinės ekonomikos centru.

Išvados

Kiekviena kultūrinė epocha išreiškia save ne tik valstybės sudėtimi,
mokslu, religija bet ir palieka ženklą visuomeniniame gyvenime.

Kelionės ir geografiniai atradimai ne tik padėjo užmegzti prekybinius
ryšius su kitais žemynais, bet ir žymiai praplėtė žmonių akiratį, jų žinias
apie žemę ir jos sandarą.

Mokslas griovė bažnyčios sukurtas legendas apie pasaulio sukūrimą,
žmogaus kilmę, o tai kėlė bažnyčios nepasitenkinimą. Bet nežiūrint visų
persekiojimų ir susidorojimų mokslas žengė į priekį, o bažnyčios
autoritetas kaskart vis silpnėjo., Engelsas rašė “ tuomet nebuvo beveik nei
vieno žymaus žmogaus, kuris nebūtų atlikęs tolimų kelionių, nebūtų mokėjęs
keturių ar penkių kalbų, nebūtų pagarsėjęs keliose kūrybos srityse”.

Renesanso laikotarpiu buvo įsteigta daug mokyklų bei universitetų.
Pradėjo steigtis mokslo draugijos. Mokslininkai studijavo tekstus graikų,
lotynų bei hebrajų kalbomis. Juos žavėjo senovės mintys ir idėjos.
Spausdinimo išradimas jiems padėjo platinti šias idėjas. Universalaus
žmogaus idėjos iškėlimas skatino žmones kuo labiau atitikti tą idealą. Šis
siekis skatinti žmones siekti išsilavinimo ir išmanyti ne vieną sritį.
Apskritai renesanso idėjos skatina žmones domėtis viskuo, kas vyksta
aplinkui juos.kai kurie norėdami išbandyti savo idėjas, net darydavo
ekspermentus.
Buvo išrasti instrumentai, padedantys jūreiviams tiksliau vairuoti laivus.
Norėdamas jais pasinaudoti, kapitonas turėjo gerai išmanyti matematiką ir
žvaigždes. Palaipsniui buvo sudaryti nauji ir geresni žemėlapiai. Tai
įtakojo spartesnį kelionių plitimą, naujų kraštų lankymą.
Taigi renesanso laikotarpiu įvykę pokyčiai, iš esmės pakeitė tolesnį
mokslo, kultūros, visuomeninį gyvenimą ir padėjo tvirtą pagrindą
Naujiesiems laikams.

Manau, savo išsikeltus uždavinius įgyvendinau.

Literatūra

Banevičius J. Naujojo pasaulio užkariavimas K., 2000.
Darkevičius V. Vidurinių amžių argonautai V., 1986
Dromantienė L. Renesanso pasaulėžiūra ir kultūra Šiaulai., 1995.
Keliautojai ir atradėjai (kelionių aprašymai) V., 1980.
Klerkas Dž.D. Italų renesansas V., 1996.
Lielajis A. Konkistadorai V., 1982.
Буркхарги Я. Культура Италии в эпоху вазрождения, – M., 2001.
Pivarova G. Įdomiosios geografijos puslapiais K., 1986.
Kudaba Č. Geografines keliones ir atradimai V., 2003

Leave a Comment