Šiandien kiekvienam žmogui, kuris skaito laikraščius, klauso pranešimus, priklauso partijai ir bendrai dalyvauja politiniame gyvenime, nuolat tenka girdėti žodžius: “demokratas”, “demokratija”, “demokratinis”; tačiau toli gražu ne visi, kas tuos žodžius girdi ir net ne visi iš tų, kurie juos vartoja, žino ir supranta, ką tie žodžiai reiškia. Žodis demokratija kilęs iš graikų žodžių “demos” – liaudis ir “kratija” – valdymas. Išvertus į lietuvių kalbą, demokratija reiškia liaudies valdymą. Tai valstybės valdymo forma: visa valdžia kyla iš valstybės piliečių valios, o patį valdymą įgyvendina laisvais ir reguliariais rinkimais renkama ir veikianti pagal konstitucijoje nustatytus įgaliojimus vyriausybė. Istorija rodo, kad nuolat buvo ieškota būdų, kaip kartu gyvenantiems žmonėms organizuotis, tvarkyti bendrą gyvenimą, kad kuo labiau būtų patenkinti kiekvieno poreikiai, kuo lengviau įgyvendinti idealai ir interesai, kuo geriau palaikomi draugiški santykiai su gretimomis valstybėmis. Nuo senovės laikų būta žmonių, mąstančių apie politinę sistemą, kurios nariai laikytų vienas kitą politiškai lygiais, turinčiais vienodas galimybes naudotis savo sugebėjimais, ištekliais ir institutais, reikalingais tam, kad žmonės galėtų valdytis patys. Praktiškai šią idėją bandyta įgyvendinti V a. pr. Kr. Pirmojoje pusėje Atėnuose. Nors graikų buvo nedaug ir jie buvo įsikūrę mažoje teritorijoje, tačiau turėjo išskirtinės įtakos pasaulio istorijai. Atėniečiai įgyvendino tai, ką būtų galima pavadinti pirmąja demokratija. Graikų požiūriu, demokratinė tvarka turėjo atitikti šiuos reikalavimus: Piliečių interesai turi būti harmoningi, kad piliečiai galėtų turėti bendrą aiškų visuotinio gėrio supratimą ir jo siektų; Piliečių ekonominė padėtis turi būti lygi, jie turi išpažinti tą pačią religiją, negali itin skirtis jų išsilavinimas, priklausyti skirtingoms rasėms ar kultūroms;
Tai įmanoma tik esant nedideliam piliečių skaičiui; Piliečiai privalo turėti galimybę susirinkti ir tiesiogiai priimti įstatymus bei politinius sprendimus. Santvarkos esmė ta, kad laisvieji piliečiai dalyvaudavo valstybės valdyme. Valstybės piliečiai (vyrai, kuriems sueidavo 18 metų ir kurių tėvas bei motina būdavo atėniečiai), rinkdavosi į Tautos susirinkimą ir jame aptardavo ir spręsdavo visas bendras problemas. Balsuodami pakeldavo rankas, o sprendimą priimdavo balsų dauguma. Diduomenė ir piliečiai turėdavo lygias teises; piliečiais buvo laikomi tik suaugę vyrai. Moterys, vergai ir atvykėliai iš kitų miestų nebuvo piliečiai. Kiekvienas pilietis reikšdavo savo nuomonę, siūlydavo idėjas, kritikuodavo valdininkus. Tautos susirinkime vyravo žodžio laisvė, todėl sprendimus dažnai nulemdavo mokėjimas įtaigiai kalbėti. Kalbėti galėdavo kiekvienas bet kokia pageidaujama tema. Pareigūnai atsiskaitydavo už savo veiklą. Jie nesinaudodavo jokiomis privilegijomis, o už mažiausią nusižengimą būdavo šalinami iš pareigų. Savo darbą jie laikydavo pilietine pareiga, o atlyginimo ėmimas buvo laikomas gėdingu dalyku. Geriausias atlyginimas už veiklą – garbingi apdovanojimai ir šlovė. Tie, kurie rūpinosi tik savo asmeniniais reikalais, nesisielodavo dėl valstybės, buvo vadinami idiotais. Atėnuose atsirado pirmosios konstitucijos, kurios aiškiai apibrėžė piliečių teises ir pareigas. Demokratinis valdymas padėjo šiam miestui – valstybei suklestėti. Atėnų demokratija, gyvavusi daugiau nei 200 metų, turėjo įtakos dabartinei demokratijos teorijai. Jeigu pagrindinius ir svarbiausius valstybės klausimus sprendžia tiktai valstybės piliečiai ir niekas daugiau, tuomet galima sakyti, kad valstybėje yra įgyvendinta tiesioginė demokratija. Bet iš tikro tiesioginė demokratija įmanoma tiktai mažose valstybėse. Pavyzdžiui, Senovės Graikijos demokratiškai valdomuose miestuose – valstybėse visi piliečiai tikrai galėjo susirinkti į vieną vietą ir ką nors drauge nuspręsti. Tačiau šiuolaikinėse valstybėse, kurios, palyginti su Senovės Graikijos miestais – valstybėmis, yra tikri milžinai, tai yra neįmanoma. Milijonai piliečių tiesiog fiziškai negalėtų sutilpti į kokią aikštę ar salę ir juo labiau ką nors kartu nuspręsti dėl valstybės reikalų. Šiuolaikinė demokratija yra atstovaujamoji. Tai reiškia, kad valstybės tauta įgyvendina savo suverenitetą ir valdo valstybę ne tiesiogiai, bet per savo išrinktus ir įgaliotus atstovus. Būtent tautos atstovų rinkimai yra pagrindinė tautos suvereniteto įgyvendinimo priemonė. Išrinkti tautos atstovai, priešingai negu visa tauta, jau yra pajėgūs susirinkti į vieną vietą, į vieną susirinkimą – asamblėją arba parlamentą – ir visos tautos vardu spręsti valstybės valdymo klausimus ir formuoti visas kitas reikiamas valdžios institucijas. Periklio (apie 500 – 429 m. pr. Kr.) laikų atėniečio demokratijos supratimas labai skiriasi nuo šiandieninio supratimo. Šiais laikais demokratija suprantama kaip politinių institutų sistema; tam tikra teisių visuma; socialinė ir ekonominė santvarka; sistema, užtikrinanti tam tikrus siekiamus rezultatus; kolektyvinių sprendimų priėmimo procesas. Beveik iki XIX a. demokratijos terminas buvo vartojamas tik tam tikrai politinei sistemai apibūdinti, valstybės valdymo formai nusakyti. Tai politinė sistema, kurioje valstybinė valdžia išrenkama balsų dauguma. Tokia sistema turi užtikrinti galimybę pakeisti valdžią rinkimų būdu. Taip skatinama laisva konkurencija tarp politinių partijų, kurios gali siūlyti alternatyvias valstybės tvarkymo programas. Partijos gali įtikinti rinkėjus, jog būtina keisti esamą valdžią nauja. Sistemos, kai viešoji valdžia sudaroma rinkimų būdu, t.y. piliečių valia ir užtikrinant vienodą kiekvieno balso vertę, gali būti pavadintos demokratijomis. Demokratijos, kaip politinės sistemos, veiksmingumą užtikrina:• Laisvė kurti organizacijas ir į jas stoti;• Saviraiškos laisvė;• Teisė būti išrinktam į valstybines įstaigas;• Politinių lyderių teisė konkuruoti dėl rinkėjų paramos;• Alternatyvūs informacijos šaltiniai;• Laisvi ir teisingi rinkimai;• Valstybės valdymo institucijos.Daugelis Europos valstybių didžiuojasi anksti susiformavusiomis demokratinėmis tradicijomis. Klystume manydami, kad demokratija atsiranda pati savaime ir lengvai išsilaiko. Ji suklesti tik tada, kai piliečiai aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime, o veikiančios institucijos padeda įgyvendinti demokratinius sprendimus. Kiekvienoje šalyje demokratija skirtinga, nes ją sąlygoja ir istorinės tradicijos bei būtinybė prisitaikyti prie visuomenės raidos. Demokratija moko tolerancijos, ieškoti taikaus susitarimo kilus ginčams ar konfliktams ir rasti visiems priimtą sprendimą. Paskutiniais XX a. dešimtmečiais demokratinė valdymo forma įsigalėjo daugelyje valstybių, ir šis procesas tęsiasi. Rytų Europos šalys, ilgą laiką buvusios pavergtos marksistinio totalitarizmo, išdidžiai paskelbė atsigręžiančios į demokratiją. Sovietų Sąjungos vadovai suprato, jog piliečių reikalavimus gali patenkinti tik demokratizuodami savo politiką. Akivaizdu, kad totalitarinės sistemos sunaikina laisvę ir žlugdo iniciatyvą. Mūsų Lietuva negali būti valdoma vieno asmens, vieno luomo ar vienos partijos. Lietuva turi būti valdoma ir tvarkoma suderintomis visų sąmojingų piliečių jėgomis tikros demokratybės pagrindais. Tik tokiais keliais eidami mes nugalėsime visas mūsų gyvenimo sunkenybes ir kliūtis, galėsime sekti kultūringųjų tautų pavyzdžiais ir pasieksime šviesesnės ateities.Naudota literatūra: Pilietinės visuomenės pagrindai, I. Zaleskienė, 2002 Aš – žmogus tarp žmonių, N. Letukienė, 1999 Politologija, G. Vitkus, 2001 Demokratija, Z. Toliušis, 1990 “Demokratija”, iš laikraščio “Šiaurės Atėnai”, 2002 m. gegužės 4 d.