Praeities tyrinėjimas: ištakos, principai, galimybės
Homeras. Dievų ir protėvių kultas. Mitai. Bazilėja – tai pirmoji valdymo forma Europoje. T. Moras – utopija (vieta, kurios nėra). Eliziejaus laukai – kraštas, kurio nėra. Alkinojas – nerealus kūrinio veikėjas. Arte – didžiausia graikų vertybė – žygdarbis, šaunumas. Aidos – gėda, kurią iššaukia bailumas. Time – atlyginimas už narsumą, už gerus darbusHesiodas. “Teogonija”, „Darbai ir dienos”. Nuostatos būdigos protestantams. Darbas – pagr. idėja. Aprašė žmonijos istorijos amžius: 1)aukso, 2)sidabro, 3)žalvario, 4)herojų, 5)geležies. Nusistovi kartos supratimas.
Logografai – prozų rašytojai (sugalvojo Tukididas). Kadnas iš Mileto – žygiausias logogr. Logografai bandė išdėstyti požiūrį į žmones, istoriją, faktus. Trūkumai – daug pramanų, mitų. Istorija reiškė tyrinėjimą klausinėjant ir užrašant. Istorijos tėvas – Herodotas. „Istorija”. Pirmas iškėlė idėją, jog žmogaus veikla, kuri nugrimzta į istoriją, yra kultūrinė veikla. Kūrė visuotinę istoriją. Daugiausia dėmesio skyrė karų istorijai. Dar vadinamas ir lyginamosios analizės pradininku (domėjosi tautų papročiais). Ėmė kurti problematišką istoriją. Herodoto išdėstyti valdymo būdai: monarchija, aristokratija, demokratija. Jie yra kintantys (į tironiją, oligarchiją, anarchiją).Helenizmas – tai graikų kultūros paplitimas, ten kur buvo užkariavęs Makedonietis.Graikijoje atsirado kosmopolitizmas. Helenizmo laikais suklestėjo fatalizmas. Ochlokratija – išsigimusi demokratija, mirusi valdymo forma (Polibijus).Polibijus. Pritaikė visai žmonijai lyginimą amžiais: vaikystė, jaunystė, branda, senatvė, mirtis (po to vėl viskas kartojasi). Santvarkų ciklas – vienas ciklas praeina, kitas prasideda (monarchija -> tironija ->aristokratija…)Tukididas – teigė, kad istorija turi būti pragmatinė, kuri pamokytų gyvuosius. Periodizavo istoriją.Tacitas – istoriją reikia rašyti bešališkai, objektyviai.
2 nuostatos, keliančios abejones istorijos mokslu:1) istorija nuolat perrašoma; 2) ji neturi pakankamai ir tikslių metodų, kaip tyrinėti praeitį.
Istorijos rašymo metodai:1) aprašomoji (pasakojamoji), 2) didaktinė (mokomoji), 3) priežastinė arba genetinė (rašoma tada, kai sukaupiama medžiaga kritiškam vertinimui). Genetinė ist. dažniausiai perauga į istorijos filosofiją (istoriosofiją). Istorija – mokslas ne išdėstyti faktus, o juos vertinti.
Istorijos šaltiniai: 1) daiktiniai, 2) dokumenentiniai, 3) lingvistiniai (kalbos), 4) tautosakiniai, 5)kino, foto, fono dokumentika. Toponimai – vietovardžiai, hidronimai – upių, ežerų pav.Mokslai, padedantys tyrinėti istoriją
• Archeologija – daiktinių praeities liekanų paieška žemėje. Nabonidas laikomas pirmojo archyvo kūrėju. Archeologija prasidėjo 19 a.vid. Archeologijos amžiai: akmens, žalvario, geležies (paleolitas, mezolitas, neolitas) (terminus įvedė Tomsenas, Vorsas, Le Bokas). Archeologinė kultūra – tai to paties tipo vienoje vietoje rastų dirbinių visuma, leidžianti datuoti ir priskirti to paties tipo radinius. Lietuvoje archeologiją pradėjo J. Basanavičius. Šelinė – pirmoji žinoma Europoje kultūra.• Archyvistika – disciplina, kuri kaupia, saugo ir teikia žmonėms istorinius dokumentus. Archyvas – dokumentų visuma (seniausias Babilone).Lietuvos Didžiojo kunigaikščio kanceliarija – Lietuvos archyvas (kaupiamos sutartys; administraciniai, valstybės valdymo dokumentai; teismų bylos). Lietuvos metrika – visų doc. bendras pavadinimas. Valstybės istorinis archyvas – iki 20a. su visa Lietuvos istorija susijusių doc. archyvas.• Bibliografija – disciplina, kuri išsiaiškina seniausių knygų autorius, aprašo jas, sudaro sąrašus, rodiklius, turinį. Atsirado 17a. Pranc. Lietuvos bibliografai – M. ir V. Biržiškos.• Bonistika – tiria popierinius pinigus (kupiūras, ženklus, bonus(talonai, čekiai…)• Diplomatika – tiria istorinius faktus: popierius, rašalas, antspaudas; dokumento turinys (to laikotarpio formuluotės); turinys (sutartys, sandėriai). Atsirado 19a. Pranc. • Geneologija – tiria giminystės ryšius, giminės istoriją, pateikia biografines žinias, aiškina turto paveldimumo santykius. Pradėta viduramžiais, kaip disciplina atsirado 19a. • Geografija (žemės aprašymas). Fizinė – žemės aprašymas; istorinė – žemės paviršiaus istorija; socialinė (atropogeografija) – visa, kas susieta su žmogaus buvimu žemės paviršiuj.• Geologija – tiria žemės plutą ir gilesnius jos sluoksnius. Fosilijos atsiranda, nes: žemės nukopijuoja gyvus padarus; lietus iš jūros surenka gyvūnų ir augalų sėklas ir kai palyja, jas pasėja ant akmenų; nusekus jūrai ant kalnų liko fosilijos. Žymiausias tyrinėtojas – T. Džefersonas.
Žemės plutos susiformavimo teorijos: katastrofizmo (vykstant žemės drebėjimams, potvyniams, ledynų pokyčiams); pamažu, veikiant kasdienėms jėgoms (nuosėdos, erozijos). Pripažįstama nonformizmo teorija.Smitas sukūrė geologinę periodizaciją: Priekamtras (prieš 4,5 mlrd. m.) – bakterijos, fosilijos. Paleozolijaus era – kamtra. – daugialąstės fosilijos, keičiasi klimatas, juda žemynai. Ordovikas paplinta vėžiagyviai, Siliuras jūrų skorpionai Gevono labai karšta, daug žuvų, Kartono valiagyviai išeina į sausumą Permo periodas – sisidaro superžemynas Pangėja.Mezozojus Treasas (ropliai) Jūros periodas (dinozaurai) Kreidos periodas (žolėdžiai, klimato kaita, išnyksta dinozaurai, Pangėja suskyla į Lauraziją(Š. Amerika, Europa, Azija) ir Godvaną (Afrika, Australija)Kaniozojus (prieš 4mln. m.) Terciaras (skirtingos gupės, žemynai) Kvartenas (daug gyvūnų, žmogbeždžionės (antropogenai))• Chronologija – nustato įvykių ir dokumentų datas. Įvykių eilė pagal laiko tvarką. Pati seniausiachronologija – Indijoje. Pagr. laiko matas – kalpa (4320mln.metų). Kinijoje įsitvirtino 12 mėn. ciklas. Įvedė 5 stichijų pagalbą, periodus (20a. atsisakė). Senovės Babilone laikas fiksuojamas pagal mėnulio kalendorių ir dinastijas (linijinis). Jį perėmė žydai. Pagal juos pasaulis sukurtas 3761 m.pr.Kr. Arabai laiką skaičiuoja nuo 622 m.m.e (hidždra), sirai – nuo 312 m.pr.Kr. (Seleukidų valstybės pr.), graikai – nuo 776 m.pr.Kr (olimp. žaidynių pr.). iki 394 m, Romoje laikas skaičiuotas pagal konsulų vardus, po to pereita prie 753 m.pr.Kr.(Romos įkūrimo datos). Sekstus sudarė chronologiją nuo pasaulio atsiradimo iki Kristaus gimimo. Dionisijus mažasis pasiūlė laiką skaičiuoti nuo Kr. gimimo.Žmonijos istorijoje buvo 2 periodai: nuo Adomo; nuo Kristaus. Buvo atmetami: pagoniškosios romos laiko skaičiavimas; žydų tradicijos• Heraldika – tiria herbų sudarymo taisykles. Ištakos senovės Mesopotamijoje. • Numizmatika – tiria monetas (išvaizdą; medžiagą, technologiją; leidybą ir apyvartą). Pirmosios – 6 a.pr.Kr. Graikijoje.• Metrologija – įvairių matų sistema. (atsirado 18 a. Pranc.)• Paleo – grupė mokslų, kurie tiria senovę.– Paleologija – tiria materialinę ir dvasinę senovės kultūrąPaleozoologija; Paleobilogija; Paleodendrologija; Paleoklimatologija; Paleoantropologija; Paleokosmologija; Paleomuzikologija…• Sfragistika – tiria antspaudų istoriją (medžiagą, atvaizdą)..Kultūra ir civilizacija: etimologija(žodžio kilmė) ir raida
Sąvokos užsimezgė Antikoje. Graikijoje viskas buvo daloma į du reiškinius. Chaosas – beribė erdvė, praraja, beformė tuštuma; pirmasis ir seniausias dievas; pirminė medžiaga. Kita dalis – Kosmas (tvarka makro, mikro). Kosmosas: saikas, simetrija, harmonija. Jį tvarkė logos (dieviški dėsniai). Harmoniją reiškė keliomis sąlygomis. 1)Kalio kagatia – kultūra – didžiosios etninės vertybės, kurias norėjo matyti savyje: teisingumas, saikingumas, narsumas/drąsa, tėvų meilė, politinis patriotizmas, dievų garbinimas (fizinio ir dorovinio prado vienybė). 2) Paideia – visa ugdymo, lavinimo sistema, kuri siekė kalio kagatia siekiamų tikslų.Kalio kagatia. Polikleitas (skulptorius) parašė „Kanoną“ – visumą taisyklių, kurios apibūdina meno kūrinį. Praksitelis sukūrė 1-ąją nuogos moters skulptūrą – Afroditę. Antropocentrizmas – žmogaus kūno kultas. Platonas, Aristotelis valstybę lygino su žmogaus organizmu; šventyklos vaizdavo dievo kūno grožį. 2 būdai pasiekti kalio kagatio – gimnastinis, mūzinis.Paidea – kūno ir sielos vienovės principas. Siela – augalinė, gyvulinė, protingoji. Pagrindinis metodas – agon/agonistika – varžymasis. Didžiausias nuoplenas skiriamas mokytojui. Sokratas – mokyt. idealas. Paidagogas – vergas, kuris lydėjo mokinius į m-klą, padėjo ruošt n.d…20a. Heidegeris: 1) jaunimo ugdymas 2) kultūra.
Romėnai: 1) perėmė graikų pasiekimus, bandė interpretuoti; 2) perėme gr. Harmonijos idėją; realizavo kurdami harmoningą valstybę; 3) daugelis kūrėjų – anonimai, viskas suvalstybinta, nebuvo saiko; pompastika, gigantiškumas; 4) menas daug įvairesnis. Cultus; cultura corpore – kūno kultūra; cultura anime – dvasios kultūra.
Katonas „Agrikultūra“ – traktatas apie žemės ūkį. Agrikultūra – žemdirbystės kultūra.
Ciceronas (Romos oratorius, filosofas) pirmas panaudojo terminą respublika (viešas reikalas), naudojo terminus proto kultūra, manė, kad ją ugdo filosofija. Dvasios kultūra (cultur animae). Humanitas (kaliokagatya) – žmogiškumas, klasikos studijavimas, mokymasis iš jos, kaip gyventi.
Atsirado vėlyvojoje Romoje, kada kultūros terminas atitrūko nuo konkretaus kultūros įvardinimo. Kultūra – žmogaus ugdymas, mokymas, auklėjimas. Žmogus turi būti auklėjamas ne mažiau nei augalas. Taip pat reiškė garbinimą, mokyma. Gauliausiai ėmė reikšti tai, kas dirbtina. Žmogus mato, tiria gamtą ir kuria antrą gamtą. Terminas kultūra apima visą žmogaus kūrybą ir visus veiksmus, kuriais siekiama rezultatų.Demantinės kultūros – kažkas, kas yra nukrypę nuo viusotinės kultūros. Atsirado hipių judėjimo laikotarpiu.Ir graikai ir romėnai savus terminus vartojo, kad atsiskirtų nuo kitų pasaulių (barbarų). Barbarystės terminas buvo vartojamas traktatuose. Šio termino reikšmė šiomis dienomis – neišsimokslinęs, „lipantis kietiems per galvas“, vardan tikslo praturtėti. Barbaras – tai nebe gamta, natūra ir dar ne kultūra, kažkas tarp gamtos ir žmonių kultūros. Graikai barbarą vaizdavo kaip kentaurą, egiptiečiai – kaip sfinksą. Robinsonas – natūroje kuria kultūrą. Defo pažymi, kad ten nebuvo priešiškumo tarp kultūros ir natūros. Barbarybė visada yra vieta prieš kultūrą. Šios nuostatos buvo laikomasi iki 20a. pr.
„Skaldyk ir valdyk“ – viuose kraštuose reikia elgtis skirtingai. Civis romanus sui (esu romos pilietis). Romoje žmonės skirstomi į piliečius ir nepiliečius. Civilių buvo reikalaujama to, kas įeina į civilitas sąvoką (ji apibūdina piliečio savybes: išsilavines, išsimokslinęs, atitinkamai elgiasi mieste, geranoriškas su kitais, nusimanantis miesto ar valstybės reikaluose, jei reikia, miestą gina nuo priešų). Tokima žmogui taikomas pilietiškumas – ištikimybė savo kraštui. Pilietiškumas gimė Graikijoje. Bios idiotikos – graikiška frazė apie žmogų, kuris nesirūpina savo kraštu, gyvena privatų gyvenimą. Vėliau ši frazė buvo taikoma tam, kas neatitiko žmogaus elgesio formų.„Civitos“ – knyga apie pasaulio šalių itorijos principus.
Viduramžiai (5a. m. e. – žlugus Vakarų Romos imperijai)
Fediodalizmas – žmonių santykiai, pagrįsti ūkiniu principu.Viduramžių visuomenė – hierarchinė visuomenė – tai visuomenė turinti visus sluoksnius.Viduramžių gyventojų luomai: • Karalius (karalius; kunigaikščiai, hercogai, markizai; bajorija)• Dvasininkai (popiežius; kardinolai, vyskupai; kunigai)• Valstiečiai, amatininkai, pirkliai (teologija; filosofija; medicina, teisė, astronomija ir t.t.)Karalius – kunigaikščio siuzerenas, bajoras – kunigaikščio vasalas.
Scholastika – mokykla ne tik mokymo, bet ir mąstymo metodais, kurie buvo grindžiami: religinėmis dogmomis; autoritetais.
Nuo 12a. Europoje didžiausias autoritetas buvo Aristotelis. Maimonidas pasistengė, kad Europa nepamirštų Aristotelio.Atsiranda riterystė. Riterių objektas – Gralio taurė, į kurią po nukryžiavimo buvo surinktas Kristaus kraujas.
Poslinkiai viduramžių meneViduramžių menas skyresi nuo Antikos:• Pajungtas religijai; bažnyčios savo išvaizdos privalo žmogų pribloškti, nustelbti savo grožiu, sutelkti pamąstymams;• Bažnyčia demonstruoja savo galią. Bokštas – kelias į Dievą. Kūnas naikinamas, vertinamas vidus. Žmogus menkinamas. Naujas dvasinis suvokimas;• Menas sudėtingesnis už graikų ir romėnų. Susimaišė paginiški religiniai aspektai. Kasdieniškas.
Viduramžiais dažnai naudojamas žodis cultus, iš kurio kilo žodis kultūra.Ypatinga reikšmė suteikiama miestui, perimti Antikos miestų modeliai. Atsirado miestai-komunos. Ptraukia tuos, kuriems nepriimtinos baudžiavinės sistemos („miesto oras žmogų išlaisvina“). Miestiečiai arčiau informacijos, naujų inovacijų, kaupia turtą, kultūrinius kūrinius.Kaimo žmogus buvo vadinamas rustikus; kai jis pagyvendavo mieste, buvo imtas vadinti eruditus (iškaimintasis); vakaruose – inteligentas, intelektualas.Nuo 20a. vid. manoma, kad universitetai gimė ne Vakaruose, o Mesopotamijoje.Šadupum – skaičiavimo rūmai (ten domimasi daugeliu mokslo šakų). Žyniai – tie, kurie kaupia žinias. Šis miestas laikomas pirmuoju universitetiniu miestu, nes ten žinios buvo kaupiamos ir perduodamos jaunimui.Graikiškos mokslo įstaigos – šių dienų universitetų prototipai.Platonas įkūrė akademiją, Aristotelis – likėjus. Čia mokėsi privilegijuotų sluoksnių atžalos.Viduramžiais šias mokyklas pakeitė parapijinės, kunigų, katedrinės m-klos. Jas steigė dvasiškiai. Vėliau atsirado vienuolijos, kurios iki 11a. nusipelnė universitetų atsiradimui.
Primosios universiteto tipo m-klos: Salermo, Bolonijos. Studijum generate – pagrindinės studijos, universitas magistrolum – universitetinės magistratūros studijos. Universitas – visuma.Unievrsitetus steigė karaliai, feodalai, vyskupai ir miestai. Aplink universitetus iškildavo miestai.Universitetai gaudavo privilegiją – savivaldą ir autonomiją. Jie suvokiami kaip bendruomenė, o ne pastatai. Commilitones – taip vieni kitus vadindavo dėstytojai ir studentai. Bolonės ir Paryžiaus (13a.) pavyzdžiais buvo tvarkomis vėlesni universitetai. Robertas de Sorbonas įkūrė pirmąją kolegiją, kuri vėliau virto universitetu. Magna Harta Universitatis – didžioji universitetų chartija (1991 m. pirmą kartą buvo pasirašytas VU). Viduramžių civilizacija – universitetų civilizacija. Mokymo metodas – scholastinis, remiamas dogmomis, skatinamas mąstymas. Pagr. Mokymo principas – kartojimas. Pirmą kartą viduramžiais buvo pabandyta sukurti žmonijos raidos teoriją. Šv. Augustinas Aurelijus (4 a. m. e.) sukūrė naują laiko smapratą(linijinė). Graikai ją suvokė kaip ciklą. Augustinas pasakė, kad laikas juda iš praeities į, kurios jau nėra į ateitį, kurios dar nėra; yra vienintėlis apčiuopiamas laikas – ši diena, čia ir dabar.Prancūziškos tradicijos ištakos
Požiūris į civilizaciją ėmė formuotis 16a.Elgesio taisyklės: 1) CIVILITE – elgesio taisyklės, ceremonialas(laikėsi karaliaus rūmininkai, aristokratai) 2) POLITES – mandagumas, delikatumas; siajama su karališku elgesiu (punktualumas, pagaba žmonėms, mandagumo rodymas) 3) COURTOISE – kurtuazija (perdėtas mandagumas).18a. formuojasi buržuazija(civilizuotų žmonių sluoksnis). Iš termino civilize atsiranda civilizacija. Nuo 18a.vid. vyksta švietimo epochos etapas. Bandoma suvokti pasaulio įvairovę.Švietėjai: Didro, Volteras, Russo, Kiurgo, Smitas, Fergiusonas ir kt.Švietimo epochos turinys: 1. Skirtumai – ne Dievo duoti, bet susiformavę per tam tikrą laiką dėl skirtingų gyvenimo sąlygų. 2. Matomi skirtumai rodo ne degradaciją, bet išreiškia kitokį laimėjimų lygį.3. Davus jiems švietimo žinių, jie gali pasiekti europiečių lygį. 4. Europa ėjo nuolatiniu pažangos keliu, lygiai taip pat kaip ir kito tautos. Žmonijos kelias – nenustojamas progresas.
Civilizacijos sąvoką paskelbė Markizas de Mirabo (1756m.). Ji reiškė papročių sušvelninimą, mandagų, sušvelnintą elgesį. Tai siejama su menu, mokslu, religija, filosofija ir teise.Volteras: 1) termino „istorijos filosofija“ kūrėjas 2) civilizacijos teorijos Europoje pradininkas 3) civilizacijas tyrė kaip komparatyvistas. Vadinamas Europos kultūrologu. Bandė parašyti pasaulinės civilizacijos istoriją; parodyti atskirų tautų indėlį. Išvados: 1) didžiausias Kinijos indėlis (užsimezgė kultūra, žmonijos istorija). 2) Arabų-musulmonų įnašas – civilizavo Azija, Afriką ir dalį Ispanijos, atnešė antikos išmintį. 3) Meksikos ir Peru civilizacijos iki Kolumbo.
Fergisonas tautas integruoja į vyksmą, kuris tęsiasi tris periodus: laukinė būklė, barbarinė, civilizacija. Europa pasiekusi 3-ią pakopą. Jo etapų išskyrimas reiškė: 1) pipažįstama visos žmonijos raidos vienovė, visos jos įtraukiamos į tą patį raidos kelią. 2) šie teiginiai civilac. terminui davė laiko matmenį. 3) Olbacho veikale „Gamtos sistema“ civilizacijai duotas vietos matmuo (tik Vakarų Europoje (Europocentrizmas)). Europietiška=civilizuota. Civilizacija – veiksmas, kuris veda iš primityvios į aukštesnę būseną. Ž.Ž.Ruso – alternatyvos skelbėjas. Aiškinosi civilizacijos (turi tenkinti žmogaus kūniškus poreikius, sudaryti sąlygas jam reikštis) ir kultūros (susijusi su dvasine sritimi, menais, mokslais) skirtumus. Supriešina dirbtinę ir prigimtinę būsenas, įžvelgia grėsmę žmogaus ir gamtos ryšiams, žmogaus prigimčiai, žmoniškumui. Civilizuota veikla – priešiška gamtai. Ekologizmo propagavimas: ”Atgal į gamtą”. Visi žmonės gimsta lygūs, o po to jie yra suvaržomi. Dėl to kalta privati nuosavybė. Ruso sukūrė naujo tipo pedagogiką(pirmiausia riekia ugdyti žmogų, o ne advokatą, inžinerį; mokytojai neturi dėstyti tiesų).
Vokiškosios tradicijos užuomazgos ir raida
Pagr. sąvoka kultūra, o ne civilizacija. Skirtumą įtakojo: 1) Prancūzai turėjo valstybinį mąstyma, nes anksti susivienijo, suvokė savo skirtumus nuo kitų.2) Dėl Vokietijos susikaldymo pirmiausia susidarė ne valstybės, o tautos mąstymas.
3) Vokietijoje buvo aiškus luominis uždarumas.Šios prielaidos sudarė sąlygas Vokietijos buržuazinio luomo atstovams priešiškai sutikti iš Prancūzijos atėjusį civilizacijos terminą. Todėl kilo antimodernistinis nusistatymas prieš prancūziškas idėjas. Vokiečiai ėmė naudoti teminus: 1. Cultur, 2. Bildung (švietimas), 3. CivilizacijaI. Kantas. „Apie amžinąją taiką“, „Istorijos prasmė“. Pirmasis vok. mokslininkas, kuris bandė nustatyti kultūros ir civilizacijos santykį. Kultūra – tikslas, civilizacija – priemonė. Kultūra – procesas, kuris formuoja žmogaus dvasią; nuo jos priklauso politika ir ekonomika.J. Fiorsteris įvedė prancūzišką žmonijos periodizaciją, tik pataisė: laukinė būsena, barbariška, kultūrinė gerovė.J. G. Herderis. Pirmas Europoje dainų tyrinėtojas. Išgarsino liet. poetą Sarbievijų. „Minys žmonijos istorijos filosofijai“. Istorija – procesas, sudarytas iš daugybės procesų. Žmogus žūva, bet dvasia lieka. Bandė suvokti, kuo žmogus išsiskiria iš gamtos. Bipedalizmas – vaikščiojimas 2-jomis, kvadropedalizmas – vaikščiojimas 4-iomis. Bipedalizmas atsirado keičiantis klimatui. Žmogusi šsiskyrė, kai numetė gaurus. Šiuolaikinės nuplikimo teorijos: 1) jūrinė (brisdami giliau stojosi), 2) dauginimosi (daugiau nuogos vietos), 3) nuo didesnio judėjimo perkaisdavo, todėl nyko kailis, atsirado prakaitų liaukos, riebalų sluoksnis.Herderis pabrėžia humanizmą – žmogus vienintelis mato savo veiklos prasmę, kuria planus ir įgyvendina. Vienas iš pirmųjų atkreipė dėmesį į tautas ir jų kultūrinius skirutmus. Tautos unikalumą sudaro: kalba, folkloras. Gamtinės ribos tautai turi didelę reikšmę. Mentalitetas apima tam tikro laikotarpio, vietos žmonių mąstymo, reagavimą į viską būdą. Jis ir galvosena paveldimas iš tėvų. Herderis istorijos neperiodizavo, jam visos tautos – lygiavertės. Kultūrą rodo požiūris į moteris. Specifinės neeuropietiškos tautos europoje – juodaodžiai, čigonai, turkai, žydai. Religija duota Dievo, ji prigimtinė. Nuo Herderio įsitvirtino kultūrinis individualizmas. G. Hegelis. Mokiniai išleido „Istorijos filosofiją“. Istorija atskleidžia dvasią. Dvasia – viskas. Istorija turi pradžią(atsirado individas), tikslą ir pabaigą. Parašė „Dvasios fenomenologiją“.
1. Pasaulis – Rytų pasaulis. Kūdikiškas žmonijos istorijos amžius. Vidurinė Azija – paauglystė.2. Graikų pasaulis. Gimsta individas – istorijos pradžia. Jaunuolio amžius.3. Romos pasaulis. Vyro amžius.4. Germanų pasaulis. Senatvė. Protestantizmas.Hegelio istorija – tiesinė; eina kylančia linija: Rytai – žemiausia, vakarai – aukščiausia.F. Nyčė. Modernizmo pradininkas. Visko esmė – valia, tai kultūros ir kūrybos jėga. Zaratustra – Zoro-Astras – 1-asis religijos pranašas, 1,5 tūkst. m. iki Kr. Zoro Astrizmo religijos požymiai:1) pripažino dviejų pradų kovą (gerio ir blogio) 2) ugnies, šuns kultas 3) buvo parsais.Silpnosiso vok. kultūros pusės pagal Nyčę: vok. gyvenimo būdas, mokymo sistema, nacionalizmas. Didingiausia nacija – prancūzai. Per meną iškyla visos garsiausios epochų asmenybės. Valios galia reiškiasi per instinktus. Žmonių visuomenę veikia biologiniai dėsniai. Išskiria apoloniškąjį (civilizacija) ir dionisiškąjį (kultūra) pradus. Civilizacija kausto kultūros esmę. Nyčė pirmasis kalba apie civilizacijos dekadansą (nuosmukį), kalba apie Europos saulėlydį. Išeitis – grįžti į gamtą. Budizmas – teisinga, pozityvi religija. Reikia gilinti į Rytų filosofiją.Sociologija
Prancūziška kryptis. E. Diurcheinas ir Mouse išskyrė 2 civilizacijos lygmenis: 1) civilizacija apskritai, 2) atskiros lokalinės civilizacijos. Vokiškoji kryptis. M. Weberis sukūrė lyginamąjį tyrinėjamąjį metodą. Svarbiausias tyrinėjimas – lyginamoji (komperatyvistinė) religijotyra. Europos religijos – pasaulio įvaldymo religijos. Rytų religijos – žmogui padeda pabėgti nuo pasaulio, gyvenimo. Akcentavo protestantizmą, išryškindamas racionalumą, siekimą įvaldyti gamtą, profesionalumo tobulinimą, turto kaupimą, asketiškumo propagavimą, malonumų atmetimą. Paupaterizmas – skurdo etika. Kaupė turtą tam, kad 1) investuoti į nekilnojamąjį turtą, 2) investuoti į vaikų mokslą. Kultūra – tikroji, pagr. vertybė, atspindinti tautos dvasią. Civilizacija – pagalbinė priemonė, padedanti įgyvendinti kultūros tikslus. O. Špengleris. 1918 m. „Europos saulėlydis“. Pirmasis komperatyvistikos klasikas. Egzistuoja atskiros, uždaros kultūros, kurios priklauso nuo geografinės aplinkos. Nėra vieningos civilizacijos ir kultūros. Kultūros esmė – menas. Koks menas, tokia kultūra. Išskyrė 8 didžiasias kultūras: Indų, Kinų, Babilono, Egipto, Majų, Europiečių (Faustiškoji), Apoloniškoji (graikų-romėnų), Magiškąją (arabų kūryba). Cikliškumo teorija. 4pagr.etapai: dygimo/pavasario, žydėjimo/vasaros, nokimo/rudens, nykimo/žiemos. Pirmi 3-kultūra, 4-as-civilizacija. Civilizacijos požymiai: aglomeracija (megapolių atsiradimas); technika tampa neatimama gyvenimo dalimi; merkantilizmas (stambaus kapitalo valdžia); realizmas – dvasiniai dalykai atrodo iliuzija; kultūros neigimas; pragmatizmas – naudos ieškojimas visur; kolektyvizmas – uniformuotų žmonių visuomenė, išstumia individualią kūrybą. Europa į civilizacijos laikotarpį įžengė nuo 1800 m.
Dichotomija – civilizacijos ir kultūros supriešinimas.Civilizacija – valstybė, kultūra – tauta. Vok. tradicija sekė rusai, lietuviai. Lietuvoj kultūros sąvoka pasigirdo 19 a.pab., civilizac. – po 30 m.Naujausi civilizacijos ir kultūros suvokimai
1992 m. F. Fukuyama. Hegelio teorijos šalininkas. „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“. Pasaulis apimtas globalizacijos proceso, todėl visas pasuali vystosi Vakarų keliu. Kuriasi vieninga civilizacija, kurią sudaro šios vertybės: demokratija, žmogaus teisių pripažinimas, laisva rinka, konkurencija, teisinė valstybė. Bus viena civilizacija ir daugybė kultūrų.S. Hantingtonas – pagr. Fukuyamos oponentas. Mūsų dienomis egzistuoja įvairių tipų civilizacijos: mažos (Karibų jūros angliakalbių gyvent.); civilizacijos – valstybės (Kinija, Jap.); supracivilizacijos (Vakarų supracivilizacija (Vakarų Europos subcivil.+Š.Amerikos subcivil.); civilizacijos susietos su religijom (svarbiausia gradacija). Konfliktų lygiai: mikro (Balkanų karai), makro ( I pasaul. karas) – tarptautinėse organizacijose.Tikslas – civilizacijų dialogas.