Cicerono gyvenimas: Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero) gimė 106 m. pr. Kr. sausio 3 d. Arpino kaime (apie 150 km nuo Romos). “Cicer” lotynai vadina žirnį, o Cicerono prosenis, matyt, ant nosies galo turėjo randą kaip žirnio užuomazgą, nuo kurios ir gavo tą pravardę. Jis nesigėdyjo šios pavardės ir pažėjo ją išgarsinti. Ciceronas sulaukęs mokyklinio amžiaus, įrodė, ko iš tiesų vertas jo vardas. Parodęs nepaprastus gabumus, jis taip pagarsėjo ir tokį vardą įgijo tarp vaikų, kad jų tėvai ateidavo į mokyklą, norėdami savo akimis pamatyti Ciceroną ir patys įsitikni tuo, kas buvo kalbama apie jo mokslumą ir tūleriopus gabumus. Vaiskystėje jis dar tetrametru parašęs nedidelę poemą “Poncijus Glaukas”. Jo motina Helvija, kilusi iš garbingos giminės ir gražiai gyvenusi. Cicerono tėvas priklausė raitelių luomui, kurio reikšmė Romos diduomenės gyvenime I a. pr. Kr. ėmė aiškiai didėti, o senatorių luomo autoritetas, atvirkščiai, smuko. Naujų visuomenės santykių formavimąsi, tam tikrą lūžį nusistovėjusių tradicijų, mąstymo ir moralės srityse rodo tai, kad Cicerono žemietis Gajus Marijus, nekilmingas ir nemokytas žmogus, tapo garsiu kimbrų bei teutonų nugalėtoju ir net septynis kartus (107, 104-100, 86 m. pr. Kr.) buvo išrinktas konsulu. Jo sūnus, taip pat Gajus Marijus, tapo rimtu priešininku nusigyvenusiam patricijui Liucijui Kornelijui Sulai, o jų tarpusavio kova baigėsi pirmąja Romos valstybėje Sulos diktatūra, kuri tęsėsi nuo 82 m. pr. Kr. iki 79 m. pr. Kr. Galimas daiktas, jog visi šie pokyčiai, raitelių luomo žmonėms atsiveriančios galimybės Cicerono tėvą paskatino savo sūnus – vyresnįjį Marką ir jaunesnįjį Kvintą – rengti politinei karjerai, o tai padaryti vienintelis būdas – suteikti jiems gerą išsilavinimą retorinėje mokykloje. Todėl apie devynesdešimtuosius metus jis persikėlė į Romą, užmezgė ryšius su Romos aristokratais ir savo sūnus atidavė į garsiausių to meto oratorių Marko Antonijaus ir Liucijaus Licinijaus Kraso mokyklą. Iš jų Markas Tulijus Ciceronas gavo ne tik retorikos mokslo žinių, bet ir pirmąsias politinės veiklos pamokas. Gerokai vėliau parašytame veikale “Apie oratorių” ( 55 m. pr. Kr.), remdamasis savo mokytojų autoritetu, Ciceronas sukūrė idealaus oratoriaus paveikslą, nepanašų į tuos žodžio amatininkus, kurious rengė kai kurios retorikos mokyklos. Cicerono oratorius – tai politikos veikėjas, graikiškojo άυήρ πολιτιχòς analogas. Jo tikslas – ne gražios iškalbos išmokti, o sugebėti deramai ja pasinaudoti. Todėl, be retorikos, jis turi išmanyti daugelį kitų dalykų: graikų filosofinę teoriją ir romėnų politinę praktiką, etiką ir psichologiją, teisę ir istoriją. Oratoriaus kaip filosofo ir politiko derinį Ciceronas stengėsi pateisinti visu savo gyvenimu bei politine veikla.Ciceronas studijavo filosofiją pas epikūrininką Faidrą, klausė paskaitų pas Platono akademijos vadovą Filoną iš Larisos, bendravo su jo namuose gyvenusiu stoiku Diodotu, dažnai lankėsi garsaus teisininko Liucijaus Scevolos Auguro namuose, savarankiškai studijavo graikų filosofus ir istorikus.Taigi pasirodyti forume Ciceronas rengėsi gana ilgai ir pirmąją kalbą, ginančią Sekstą Roscijų iš Amerijos, apkaltintą tėvažudyste, pasakė 80 m. pr. Kr., būdamas 26 metų amžiaus. Čia jis napabūgo pasisakyti prieš diktatoriaus Sulos atleistinį Chrizogoną ir bylą laimėjo, tačiau netrukus, tarsi išsigandęs galimų represijų, paskleidęs kalbas, kad jam reikia pasigydyti, išvyko į Graikiją ir ten išbuvo dvejus metus (79-77). Iš tikrųjų Ciceronas buvo liesas ir sunykęs, turėjo tokį silpną skrandį, kad galėjo valgyti labai mažai, lengvą maistą ir tik vakare, ilgiau pabadavęs. Jo balsas, stiprus ir skardus, buvo šiurkštokas, nelavintas. Sakydamas karštą ir patetišką kalbą, jis taip pakeldavo balsą, kad reikdavo bijoti dėl jo sveikatos. Iš pradžių studijavo filosofiją Atėnuose, Platono akademijoje, pas Antiochą iš Askalono, vėliau išvyko į Rodo salą pas retorikos mokytoją Moloną, padariusį jam didžiulį poveikį tobulinant iškalbos įgūdžius. Grįžęs iš Graikijos, Ciceronas aktyviai įsijungė į politinę veiklą: 76 m. pr. Kr. buvo išrinktas kvestoriumi (mokesčių rinkėju) ir metus gyveno Sicilijoje, kur iš pradžių įsipyko siciliečiams, nes vertė juos siūsti grūdus į Romą. Vėliau patyrę jo rūpestingumą, teisingumą ir švelnumą, žmonės ėmė jį gerbti, kaip negerbė nė vieno kada buvusių magistratų. Po Cicerono dirbęs kvestoriumi Veris išgarsėjo kaip kyšininkas bei lupikautojas, ir gyventojai jį padavė į teismą, o Ciceronas pasakė kaltinamąją kalbą “Prieš Verį” (70 m. pr. Kr.). Su triumfu laimėjęs šį procesą ir įveikęs savo varžovą Hortenzijų, gynusį Verį, Ciceronas pelnė garsiausio Romos oratoriaus vardą ir 69 m. pr. Kr. buvo išrinktas edilu. Tada siciliečiai, norėdami pareikšti savo dėkingumą, iš salos gėrybių atvežė jam daugybę dovanų, bet ciceronas nieko neėmė, tik, pasinaudodamas tuo siciliečių dosnumu, sumažino, kiek buvo galima, turguje kainas. Ciceronas gyveno nieko nestokodamas, bet kartu ir kukliai graikų ir romėnų mokslininkų ratelyje. Retai jis sėsdavo pietauti prieš saulės nusileidimą, ne tiek laiko neturėdamas, kiek dėl skrandžio ligos. Jis be galo kruopščiai prižiūrėjo savo kūną, kasdien darydavo apsitrynimus ir eidavo pasivaikščioti tiksliai nustatytomis valandomis. Tokiu būdu užgrūdino savo kūną, kad galėtų pakelti daugybę sunkumų ir vargų. 66 m. pr. Kr. tapo pretoriumi. Tais metais, reikalaudamas Pompėjui suteikti aukščiausią valdžią kovoje su Mitridatu, jis pasakė ir pirmąją politinę kalbą – “Apie Gnėjaus Pompėjaus karinę valdžią” (66 m. pr. Kr.). Tai buvo svarbus politinis žingsnis: raitelių luomo atstovai su Pompėjaus pergale siejo savo įtakos stiprėjimą, tad, reikalaudamas Pompėjui syteikti aukščiausią karinę valdžią, Ciceronas gynė raitelių luomo interesus. Kartu jis išsaugojo optimalų palankumą sau, nes, jų manymu, užsitęsęs karas Azijoje grėsė respublikos gerovei. Tai buvo naudinga ir visai romėnų tautai, todėl savo kalba Ciceronas pelnė visų luomų pritarimą. Tad nenuostabu, kad 64 m. pr. Kr., iškėlęs savo kandidatūrą konsulų rinkimuose, Ciceronas – homo novus – įveikė net penkis pretendentus ir buvo išrinktas konsulu 63 m. pr. Kr. kadencijai.
Romos valstybės gyvenime ir Cicerono politinėje veikloje tai buvo itin dramatiški metai. 63 m. pr. Kr. Liucijus Sergijus Katilina (108-62), senos patricijų giminės palikuonis , teisėtu būdu rinkimuose negavęs konsulo vietos, jos ėmė siekti jėga, iš pradžių bandydamas nužudyti savo varžovus, o nepavykus, – suorganizuodamas sąmokslą. Kaip konsulas Ciceronas ėmėsi aktyvių veiksmų, senate ir forume pasakė keturias kalbas “Prieš Katiliną”, įtikino senatą paskelbti ypatingąją padėtį, kuri suteikdavo konsului gyvybės ir mirties sprendimo teisę. Ja pasinaudojęs, Ciceronas mirties bausme nuteisė penkis Romos piliečius, aristokratų atstovus, sąmokslo dalyvius. Katilinos sąmokslas buvo nuslopintas, o pats jis žuvo susirėmimuose su Romos kariuomene. Ši pergalė Ciceronui pelnė tėvynės tėvo vardą ir jo garbei skirtas padėkos maldas dievams “už tai, kad išgelbėjau miestą nuo gaisrų, piliečius – nuo žudynių, Italiją – nuo karo”.Šis aukščiausias Cicerono šlovės pasiekimas kartu rodo ir jo tragiškos baigties pradžią. Praėjus vos kelioms dienoms po triumfinės pergalės, Ciceronas susilaukė pirmųjų išpuolių dėl to, kad be teismo nuosprendžio pasmerkė mirti Romos piliečius. Padėtį ypač blogino 60 m. pr. Kr. sudarytas pirmasis triumviratas tarp Cezario, Pompėjaus ir Kraso, iš esmės nukreiptas prieš senatą ir griaunantis Romos respublikos tradicijas. Prieš Ciceroną ėmė aktyviai kovoti buvę Katilinos šalininkai, ypač Publijus Klaudijus Pulchras. 59 m. pr. Kr. tapęs liaudies tribūnu senatui jis pateikė svarstyti įstatymo projektą Klaudijaus įstatymas dėl mirties bausmės Romos piliečiui, kuriuo tremtis buvo numatoma tam, kuris, neperdavęs teismui, mirties bausme nubaudė Romos pilietį. Nors Cicerono vardas nebuvo minimas, niekas neabejojo, kad labiausiai jis nukreiptas būtent prieš Ciceroną. Nelaukdamas, kol senatas priims įstatymą ir bijodamas susidorojimo, Ciceronas išvyko iš Romos ir metus praleido Makedonijoje bei Ilirijoje. Jo namas Romoje buvo sugriautas, turtas paimtas į valstybės iždą. Tik asmeniškas Pompėjaus įsikkišimas ir optimatų baimė, kad auganti Klaudijaus įtaka nesukurtytų žemiausių visuomenės sluoksnių, pakeitė Cicerono kurstytų žemiausių visuomenės sluoksnių, pakeitė Cicerono padėtį. 57 m. pr. Kr. jis grįžo į Romą, tačiau, siekdamas susigrąžinti turtą ir atstatyti savo teises, patyrė nemažai sunkumų. Cicerono padėtį sunkino didėjantys nesutarimai tarp Pompėjaus ir Cezario, ilgainiui atvedę į pilietinį karą, pasibaigusį Cezario pergale mūšyje prie Farsalo (48 m. pr. Kr.). Ciceronas, nuo pat pradžių palikęs respublikos šalininką Pompėjų ir priešinęsis diktatoriškoms Cezario užmačioms, vėl pralaimėjo. Tiesa Cicerono atžvilgiu Cezaris buvo kilnus ir jokių represijų prieš jį nesiėmė. Vis dėlto 46-43 m. pr. Kr. buvo turbūt sunkiausi cicerono gyvenime: 46 m. pr. Kr. jis išsiskyrė su žmona Terencija, kartu išgyvenęs 32 metus, vedė Publiliją, su kuria po metų vėl išsiskyrė; 45 m. pr. Kr. mirė jo mylima duktė Tulija; 44 m. pr. Kr. Cezaris pasiskelbė diktatoriumi ir tais pačiais metais buvo nužudytas.46-44 m. pr. Kr. Ciceronas parašė daugumą savo filosofinių veikalų : “Stoikų paradoksus”, “Hortenzijų”, “Akademinius svarstymus”, “Apie gėrio ir blogio ribas”, “Tuskulo pokalbius”, “Apie dievų prigimtį”, “Katonas Vyresnysis apie senatvę”, “Lelijus apie draugystę”, “Apie numatymą”, “Apie likimą, “Apie pareigas”.Galbūt gilindamasis į filosofiją Ciceronas norėjo rasti paaiškinimą tam, kas dėjosi Romos valstybėje, gal bandė suprasti filofines ir etines žmogaus veiksmų paskaitas. Be to, jis nenustojo dalyvavęs ir politiniame gyvenime. Siekdamas amnestijos buvusiems Cezario priešininkams, pasakė tris kalbas: “Už Marką Marcelą”, ypač gerai pavykusią kalbą “Už Kvintą Ligarijų” ir “Už karalių Dejotarą”.46 m. pr. Kr. Ciceronas parašė ir du fundamentalius retorikos veikalus-“Brutą, arba žymiausius oratorius” ir “Oratorių, arba apie geriausią kalbėtojų rūšį”. Pirmajame apžvelgė Romos retorikos raidą “nuo niekybės iki tobulybės”, antrajame analizavo oratoriaus, siekiančio tos tobulybės, individualų kelią.Po Cezario nužudymo (44 m. pr. Kr. kovo 15 d.) Ciceronas aktyviai dalyvavo senato opozicijoje prieš aršų cezarietį Marką Antonijų. Nuo 44 m. pr. Kr. rugsėjo mėn. Iki 43 m. pr. Kr. balandžio mėn. Ciceronas pasakė 14 kalbų prieš Marką Antonijų, kurias, tarsi pamėgdžiodamas Demosteno kalbas prieš Makedonijos karalių Filipą, pavadino Filipikomis. Ypač didelio pasisekimo susilaukė paskutinioji, keturioliktoji filipika, pasakyta sužinojus apie Oktaviano pergalę prieš Marką Antonijų. Kaip ir ankstesniais metais, įveikus Katiliną, Ciceronas kėlė savo nuopelnus respublikai, reikalavo paskelbti penkiasdešimties dienų padėkos maldas dievams, o trims svarbiausiems nugalėtojams – Oktavianui, Hircijui ir Pansai – suteikti imperatorių titulus. Tai buvo paskutinioji Cicerono kalba.43 m. pr. Kr. lapkričio mėn. Priešininkai susitaikė, Oktavianas, Antonijus ir Lepidas sudarė antrąjį triumviratą. Tai buvo Cicerono vilčių ir iliuzijų žlugimas, tikroji jo gyvenimo pabaiga. Keršydamas už įžeidimus, išsakytus filipikose, Antonijus pasistengė kuo greičiau atsikratyti aršaus priešininko. Budeliai (centurionas Herenijus ir karo tribūnas Popilijus, kurį kažkada, apkaltintą tėvo nužudymu, gynė Ciceronas, kartu su jais buvo ir jų tarnai) pasirodė Cicerono viloje Kajetoje 43 m. pr. Kr. gruodžio 7 d. Vergai buvo pasiryžę ginti šeimininką. Jie iš dalies gražumu, iš dalies per prievartą, jie nunešė lektika Ciceroną prie jūros. Radę duris užrakintas žudikai jas išlaužė. Cicerono niekur nebuvo, ir žmonės, buvę namuose, tvirtino jo nematę. Tada, sako, vienas jaunuolis, Kvinto, Cicerono brolio, atleistinis, vardu Filologas, kurį Ciceronas buvo išprusinęs ir išmokslinęs, karo tribūnui parodė žmones, einančius su lektika prie jūros medžiais apaugusiu pavėsingu taku. Tribūnas, pasiėmęs kelis žmones, apibėgo aplink sodą prie išėjimo. Ciceronas, pamatęs bėgantį takais Herenijų paliepė tarnam tuojau pastatyti lektiką, o pats, kaip buvo pratęs, kaire ranka pasirėmė smakrą ir įbedė akis į žudikus. Jo elgetiška išvaizda, ataugę plaukai, rūpesčių išvargintas veidas kėlė užuojautą, ir dauguma ten buvusių užsidengė akis, kai Herenijus jį žudė. Ciceronas iškišo galvą iš lektikos ir buvo peiliu papjautas, turėdamas 64 metus. Paskui Herenijus Antonijaus įsakymu nukirto Ciceronui galvą ir rankas, kuriomis jis buvo parašęs “filipikas”. Pats Ciceronas savo kalbas prieš Antonijų pavadino “filipikomis” ir iki šių dienų tos knygos vadinamos “filipikomis”.Atsitiko, kad tuo metu, kai Cicerono galva ir rankos buvo atvežtos į Romą, Antonijus buvo komicijuose. Išgirdęs apie tai ir pamatęs galvą su rankomis, jis sušuko, kad proskripcijos baigtos. Galvą ir rankas Antonijus įsakė padėti ant tribūnos, – reginys, nuo kurio romėnai sudrebėjo, nes jie tarėsi matą ne Cicerono veidą, bet Antonijaus dvasios paveikslą. Be visų šitų piktybių, antonijus padarė ir vieną teisingą darbą, atidavęs Filologą Kvinto žmonai Pomponijai. Ši, turėdama jį savo rankose, be kitų kankinimų, privertė jį pamažu pjaustyti savo mėsas, kepti ir valgyti. Taip pasakoja kai kurie istorikai. Bet paties Cicerono atleistinis Tironas visai neužsimena apie Filologo išdavystę. giRdėjau, kad po daugelio metų Cezaris kartą užėjęs pas vieną savo anūką. Šis rankose laikęs Cicerono knygą ir su išgąsčiu paslėpęs ją po drabužiais. Tada Cezaris paėmęs iš jo knygą ir stovėdamas perskaitęs didelę jos dalį; paskui, grąžindamas ją, taręs berniukui: “Mokytas buvo vyras, mano vaike, mokytas ir mylintis savo tėvynę.” Tuojau po to nugalėjęs Antonijų ir tapęs konsulu, Cezaris tarnybos draugu pasiėmė Cicerono sūnų, kuriam konsulaujant, senatas sunaikino Antonijaus statulas, atšaukė visus jam suteiktus apdovanojimus ir nutarė, kad niekas iš Antonijų giminės neturėtų Marko vardo.tokiu būdu leido Cicerono giminėms pabaigti bausti Antonijų.Tokia dramatiška Cicerono gyvenimo amplitudė: šlovinga advokato ir oratoriaus karjera, tėvynės tėvo vardas ir tarsi nusikaltėlio ar išdaviko mirtis.
Cicerono veikla ir kūryba:Amžių bėgyje Cicerono kūrybinio palikimo reikšmė vis didėjo, jo vardas tapo Romos kultūros simboliu. O tas palikimas itin gausus ir įvairus: 58 išlikusios kalbos ir apie 30 neišlikusių, 6 retorikos veikalai, apie 17 filosofinių traktatų, istorijos, politikos, geografijos, teisės, mokslo istorijos raštai, daugiau nei 900 laiškų. Daugelis Cicerono veikalų nesiduoda schematiškai skirstomi, “sudėliojami į lentynėles”. Sakysim, “Apie oratorių” tradiciškai laikomas retorikos veikalu, o “Apie respubliką” priskiriamas filosofijai. Tačiau “Apie oratorių” nėra retorikos vadovėlis. Tai – filosofiniai apmąstymai apie retorikos vietą valstybės gyvenime ir jos teorinius pagrindus. Savo ruožtu veikale “Apie respubliką” Ciceronas ne tik pateikia įvairių valstybės formų apibrėžimus, bet ir atskleidžia retorikos bei dialektikos meną. Turbūt neatsitiktinai jo politinės veiklos pradžią ir pabaigą “įrėmina” retorikos teorijos veikalai, neatsitiktinai sunkiausiu gyvenimo tarpsniu jis imasi filisofinės kūrybos, ir, gyvenime daręs įvairių kompromisų, ir paskutiniojoje filipikoje (44 m. pr. Kr.) Ciceronas pasirodo esąs aistringas aukščiausių žmogiškų vertbių bei respublikos idealų gynėjas.
Cicerono retorikos veikalai rodo autoriaus pastangas graikų retorinę terminiją pritaikyti Romos retorikos mokslui, pagrįsti ją Romos oratorinės praktikos pavyzdžiais, įrodyti retorikos bei filosofijos jungtį. Čia ir slypi jo originalumas.Ankstyvojoje jaunystėje pradėtos rašyti “Retorikos knygos” – tai bandymas aprėpti visą retorikos mokslo problematiką, nuosekliai aptarti visas penkias retorikos teorijos dalis: medžiagos suradimą, jos išdėstymą, stilistinį parengimą, įsiminimą, sakymą. Deja, jaunam mokslininkui jėgų užteko parašyti tik dviems veikalo “Apie medžiagos suradimą” dalims (81 m. pr. Kr.), kuriose jis remiasi Aristotelio ir Hermogeno bei nežinomo romėnų autoriaus, Cicerono amžininko “Retorika Herenijui” teiginiais, iš jo perimdamas lotyniškus graikiškų terminų atitikmenis.Tik daugiau nei po 30 metų Ciceronas parašė antrąjį retorikos veikalą “Apie oratorių”, kuris rodo platų helėnistinį Cicerono išsilavinimą, leidžiantį naujai pažvelgti į retorikos objektą ir jos paskirtį. Ciceronas Romos valstybėje siekia įtvirtinti graikiškojo visuomeninio žmogaus (άυήρ πολιτιχòς) idealą. Tai – oratoriaus ir politiko, oratoriaus ir filosofo sintezė: ”Bet koks oratorius, išmanantis filosofiją, kiekvieną dalyką galės išdėstyti įtikinamiau, o kartu ir teisingiau negu filosofas, nesimokęs retorikos”. Ciceronas kritikuoja egzistuojančią retorinio mokymo sistemą “už teorinio filosofinio pagrindo neturėjimą ir už praktinės gyvenimiškos patirties stoką”.Svarbiausiomis iškalbos rūšimis Ciceronas laiko politines ir teismines kalbas, tuo tarpu iškilmingosios kalbos jam atrodo nepraktiškos ir mažiau vartotinos. Gana išsamiai jis aptaria vieną iš esmingiausių retorikos klausimų – tinkamumą, interpretuodamas jį dvejopai: 1) kaip turinio ir formos, kalbos rūšies ir atitinkamų stilistinių priemonių harmoningą dermę; 2) kaip situacinį pritaikomumą, kai oratorius atsižvelgia į kalbos sakymo vietą, laiką, auditoriją, klausytojų amžių, išsilavinimą, temos svarbą ir kt.Žodinei išraiškai, kurią Graikijos retoriai laikė svarbiausia retorikos dalimi, Ciceronas skyrė mažiausiai dėmesio. Jis tik nurodė, kad , pasirinkdamas žodžius, oratorius “turi vengti pasenusių bei neįprastų, o vartoti rinktinius ir įprastus žodžius”. Žodžių derinime Ciceronas išskiria du dalykus: taisyklingą žodžių tvarką sakiniuose ir tam tikrą ritmą bei formą. “Žodžius reikia išdėstyti taip, kad sakiniai būtų rišlūs ir lengvi, o ne pasklidi ir nenuoseklūs”. Savo veikalui norėdamas suteikti patrauklesnę formą, platesnį istorinį kontekstą, Ciceronas jį parašė kaip dialogą tarp žymiausių 91 m. pr. Kr. Romos oratorių Antonijaus ir Kraso, įvesdamas ir kitus realius to meto veikėjus: Sulpicijų Rufą, Aurelijų Kotą, Mucijų Scevolą Augurą. Mėgdžiodamas Platono dialogų pakilų ir žaismingą toną, Ciceronas sukuria įtaigią Romos aristokratų gyvenimo atmosferą, piešia idealaus oratoriaus filosofo paveikslą. Šiame veikale svarbu ne atskiros technikos detalės, o bendras emocinis patosas, žodžio įtaiga.Visai kitoks dialogas “Brutas, arba apie žymiausius oratorius”, skirtas Markui Junijui Brutui, garsiam Romos politikui, oratoriui, filosofui, būsimam sąmokslo prieš Gajų Julijų Cezarį (44 m. pr. Kr.) dalyviui. Šiame veikale Ciceronas bando pateikti Romos iškalbos istoriją, jos ištakas ir sąsajas su Graikijos retorika. Ciceronas neigiamai vertina atikinės iškalbos šalininkus, kuriems priklausė ir Brutas. Garsiausiu atikinės iškalbos atstovu buvo laikomas Atėnų oratorius Lisijas (V-IV a. pr. Kr.), kurį Ciceronas apibūdina kaip “subtilų ir elegantišką”. Tuo tarpu vėlesni sekėjai, save vadinantys atikistais, kalba, anot Cicerono, “sausai ir glaustai”. Ciceronas jiems pataria mėgdžioti “ne tik kaulus, bet ir ktaują”. Pats jis iškalbos viršūne laiko Demosteną (IV a. pr. Kr.), kuris, anot Cicerono, gebėjo derinti “paprastumą ir aiškumą su didingumu ir grožiu”. Ciceronas mano, kad jo paties iškalba yra aukščiausias Romos oratorinio meno pasiekimas. Liūdna gaida, kuria baigiasi “Brutas” – tai ne tik apgailestavimas dėl būsimo iškalbos nuosmūkio, bet ir aiški nuoroda į neišvengiamą respublikos žlugimą: “…man liūdna, kad į gyvenimo kelią aš išėjau per vėlai ir kad respublikos naktis prasidėjo anksčiau negu spėjau užbaigti savo kelią. Mane, Brutai, guodžia tik tavo malonūs laiškai, kuriuose suteiki viltį, kad mano darbai kalba patys už save, net kai aš tyliu ir kad jie gyvens net kai numirsiu. Jie ir paliudys mano rūpestį dėl Tėvynės išgelbėtos respublikos akivaizdoje, jeigu ji išliks, o jei ne – jos žūties akivaizdoje”.Tais pačiais 46 m. pr. Kr. parašytas traktatas “Oratorius, arba apie geriausią kalbėtojų rūšį” taip pat skirtas Markui Junijui Brutui, tarsi pratęsia ir papildo ankstesnio dialogo mintis. Šiuo veikalu Ciceronas užbaigia savo retorinės-filosofinės sistemos dėstymą ir pateikia idealaus oratoriaus apibrėžimą: “Tai oratorius, kuris apie paprastus dalykus sugeba kalbėti paprastai, apie aukštus – svariai, apie vidutiniškus – santūriai”. Tai oratorius, kuris “forume ir teisminėse bylose kalbės taip, kad įtikintų, nudžiugintų, paveiktų”.Ciceronas nuosekliai aptaria tris retorinių kalbų rūšis: teismines, svarstomąsias, arba politines ir vaizdingąsias, arba iškilmingąsias ir tris stilius – aukštąjį, vidurinįjį ir žemąjį. Jis pabrėžia tinkamumo svarbą, aptaria retorines figūras, ždžių jungimo būdus, ritmą bei rimą, etoso ir patoso, humoro ir sąmojaus svarbą iškalbos mene. Pabaigoje jis dar kartą pabrėžia filosofinio išsilavinimo reikšmę oratoriui: “Iš tiesų nei apie religiją, nei apie papročius, nei apie pamaldumą, nei apie meilę Tėvynei, nei apie gerus ir blogus dalykus, nei apie dorybes ir ydas, nei apie pareigas, nei apie skausmą ir džiaugsmą, nei apie dvasios sukrėtimus ir klystkelius – apie nieką, sakau, be minėto mokslo pagalbos jis nesugebės kalbėti ir samprotauti rimtai, kilniai, vaizdžiai”. Cicerono sukurtas oratoriaus paveikslas ryškiausiai įkūnijo tai, kas vadinama antikiniu humanizmu.Paskutinieji Cicerono veikalai – “Retorikos dalys” ir “Retorinės vietos” – labiau skirti retorinės technikos dalykams, retorikos mokslo raidai didesnės reikšmės neturėjo. Vis dėlto kai kurie mokslininkai linkę juos laikyti Cicerono retorinės-filosofinės minties aukščiausiu pasiekimu.Cicerono kalbos patvirtina ir iliustruoja teorinius jo teiginius, leidžia pajusti ciceroniškojo periodo žavesį, lotynų kalbos turtingumą, iškalbos meno tobulybę.Cicerono oratorinė veikla paprastai skirstoma į keturis laikotarpius, atitinkančius jo gyvenimo lūžius. Pirmasis laikotarpis – 81 – 66 m. pr. Kr. – aprėpia kalbas, pasakytas iki Ciceronui užimant pretoriaus pareigas. Antrasis – 66-59 m. pr. Kr. – tai metai nuo pretūros iki tremties. Trečiasis laikotarpis – 59-52 m. pr. Kr.- apima kalbas, pasakytas sugrįžus iš tremties iki tampant Kilikijos vietininku. Pagaliau ketvirtasis – 46-43 m. pr. Kr. – tai kalbos, pasakytos Cezario diktatūros metais, tarp kurių yra ir prieš Antonijų nukreiptos filipikos. Tam tikra prasme tie laikotarpiai rodo Cicerono politinių pažiūrų bei retorinio stiliaus raidą. Pirmosios Cicerono kalbos – Už Kvincijų” (81 m. pr. Kr.) ir “Už Sekstą Roscijų iš Amerijos” (80 m. pr. Kr.) – priklauso vadinamosioms epideiktinėms, arba iškilmingosioms kalboms, kurių tikslas – klausytojus įtikinti ne tiek svariais argumentais, kiek nustebinti ir sužavėti kalbos grožiu bei iškalbos patosu. Toks stilius susiformavo užkariautose Graikijos provincijose Mažojoje Azijoje, todėl buvo pavadintas azijiniu. Šio tipo kalbose siekiama subtilumo, puošnumo, spindesio: vartojami reti žodžiai, įmantrios metaforos, pabrėžiamas ritmas. Pats Ciceronas veikale “Brutas” svarbiausiu iškalbos dalyku laikė gebėjimą sujaudinti ir paveikti klausytojus. Tiesa, Ciceronas visada tvirtino, kad jog tobulas oratorius toje pačioje kalboje sugeba derinti ne tik skirtingas iškalbos rūšis, bet ir skirtingus stilius.88 m. pr. Kr. lankydamasis Rodo saloje, Ciceronas klausėsi filosofo stoiko Poseidonijo ir iškalbos meistro Molono paskaitų. Pastarasis smerkė perdėtą retorinių kalbų žodingumą bei patosą ir propagavo santūresnį kalbėjimo būdą, artimesnį vadinamajam atikiniam stiliui. Ciceronas prisipažino, jog grįžo iš Rodo salos “ne tik tobulesnis, bet ir visai pasikeitęs”. Kai kurie tyrėjai linkę įžiūrėti Cicerono kalbų meninės raiškos raidą nuo azijinio stiliaus pirmosiose kalbose”Už Kvincijų” ir “Už Sekstą Roscijų iš Amerijos” iki atikinio stiliaus apraiškų paskutiniuose Cicerono kalbose – filipikose (44 m. pr. Kr.). Vis dėlto tai pernelyg schematiškas požiūris. Nėra abejonių, kad Ciceronas visą gyvenimą mieliau vartojo aukštąjį stilių, kurio tobuliausiu pavyzdžiu laikė graikų oratorių Demosteną.Veikale “Oratorius” aukštąjį stilių Ciceronas apibūdina kaip pakilų, rimtą, žodingą ir puošnų, darantį didžiausią poveikį. Šis stilius labiausia tinka paveikti klausytojų jausmus, juos sujaudinti, įteigti naujas mintis.Didžiausias Cicerono nuopelnas – tobulo retorinio periodo, susidedančio iš trijų ar keturių simetriškų atkarpų, turinčių ritmą, panašiai skambančias arba sutampančias pabaigas, sukūrimas. Anaforos ir apiforos, antitezės ir oksimoronai, retoriniai klausimai ir sušukimai, chiazmai ir pakartojimai – visa tai sudarė Cicerono stiliaus turtingumą bei harmoniją, grožį ir įtaigumą, leido įvardyti tai kaip aukščiausią romėnų prozos pasiekimą.Ciceronui būdingas gebėjimas jungti skirtingus stilius bei raiškos priemones, takto ir saiko jausmas, mokėjimas kalbėti pagal aplinkybes: rimtai ir šmaikščiai, pakiliai ir emocingai, dalykiškai ir argumentuotai. Jis tobulai įgyvendino tai, ką retorikos mokslas kėlė kaip svarbiausią iškalbos tikslą: oratorius turi mokyti, jaudinti, džiuginti.Cicerono kalbų struktūra aiški, nuosekli, išlaikanti visas retorikos mokslo rekomenduojamas dalis. Tai įžanga, dėstymas, svarstomojo klausimo smulkesnis skirstymas, argumentų pakeitimas, priešininko argumentų atmetimas, pabaiga, arba apibendrinimas. Paprastai tos dalys nei vizualiai, nei formaliai kalboje nebuvo išskirtos, tačiau skaitant ir, be abejo, klausantis jų eiliškumą nesunku pajusti.Kalbos “Užsekstą Sekstą Roscijų iš Amerijos” įžangoje Ciceronas paaiškina, kodėl jis, “čia sėdintiems negalįs prilygti nei amžiumi, nei gabumais, nei įtaka”, imasi sunkios bylos ginti Sekstą Roscijų, kaltinamą tėvažudyste. O to jis ėmęsis iš draugiškumo tiems, kurie šios jo paslaugos prašė. Taip jis atliekąs savo pareigą. Toliau Ciceronas drąsiai ir tiksliai įvardija savo priešininko Liucijaus Kornelijaus Chrizogono nusikaltimą: jo papirkti žmonės nužudė Seksto Roscijaus tėvą ir siekia susidoroti su sūnumi, kad užvaldytų nemažą jo turtą. Dėstyme Ciceronas išskiria tris dalis: pasakoja apie visą Roscijų giminę, aptaria Seksto Roscijaus kaltinimo aplinkybes, nusako Chrizogono galybę ir tikslus. Jis nuosekliai atremia ginamajam pateiktus kaltinimus ir išdėsto savo paties argumentus pieš Seksto Roscijaus giminaičius ir Chrizogoną. Kalbos emocinė įtampa auga. Ciceronas panaudoja visas retorinio įtikinimo priemones: retorinius klausimus (“Kuo man pirmiausia skųstis, teisėjai, nuo ko geriausia pradėti, kokios kieno pagalbos prašyti?”), sušukimus (“O, nemirtingieji dievai! Kokia nelaimė, koks vargas!”), hiperboles (“Visa tai Amerijos piliečiams pasirodė taip nedora, kad visame mieste pasigirdo verksmai ir aimanos”), antitezes ir laipsniavimus (“Apie šiuos nusikaltimus, tokius didelius ir žiaurius, nesijaučiu galįs nei pakankamai dailiai kalbėti, nei pakankamai įtikinamai skųstis, nei pakankamai laisvai samprotauti. Mat kalbos dailumui trukdo gabumų stoka, įtikinamumui – mano jaunumas, laisvumui – neramūs laikai”) ir kt. Ignoruodamas graikų retorikos reikalavimą emocines poveikio formas taikyti tik įžangoje ir pabaigoje, Ciceronas visoje kalboje “Už Sekstą Roscijų iš Amerijos” apeliuoja į klausytojų jausmus ir stengiasi juos emociškai paveikti (“Išsigimėlis, siaubūnas, be jokios abejonės, yra tasai, kuris taip pralenkė žvėris žiaurumu, jog piktadariškai atėmė maloniausią saulės šviesą iš tų, kurių dėka pats ją išvydo, tuo tarpu net laukinius žvėris suartina auklėjimas ir pati prigimtis”).Nors Ciceronas nuolat pabrėžia nesąs neo pakankamai drąsus, nei talentingas, kad advokatautų tokioje byloje, pats faktas, kad jis drįso pasisakyti prieš tuometinio diktatoriaus Sulos patikėtinį Chrizogoną, rodo ir jo pilietinę drąsą, ir teisminę kompetenciją, ir oratoriaus talentą.Aiški logiška struktūra, emocinių priemonių gausa, argumentacijos svarumas būdingas Katilinarijoms, pasakytoms Cicerono konsulavimo metais (63 m. pr. Kr.). “Pirmojoje kalboje prieš Katiliną”, neturėdamas konkrečių įrodymų Katiliną apkaltinti sąmokslo prieš respubliką rengimu, Ciceronas daro jam emocinį ir psichologinį spaudimą, kreipiasi į dievus ir protėvius, įveda Tėvynės personifikaciją, žaidžia piliečio ir priešo, tremties ir savanoriško pasitraukimo sąvokomis, iškelia savo kaip konsulo nuopelnus: budrumą, įžvalgumą, ryžtą bet kokia kaina apginti valstybę. Kalba pasakyta tarsi vienu įkvėpimu, pakiliai ir emocingai, panaudojant visą retorinių figūrų arsenalą. Jos pradžia – “Ar dar ilgai, Katilina, piktnaudžiausi mūsų kantrybe ?” – tapo chrestomatiniu tekstu, o daugybė kondensuotai suformuluotų minčių pateko į sentencijų rinkinius: “O laikai, o papročiai ! Senatas visa tai supranta, konsulas mato, o šis vis tiek gyvena”; “Tu nieko negali padaryti, užsimoti, sumanyti, ko aš ne tik negirdėčiau, bet ir nematyčiau, ir aiškiai nejausčiau”; “Jau negali ilgiau būti tarp mūsų: nesutiksiu, nepakęsiu, neleisiu”; “Kai kalbama apie tave, Katilina, senatoriai, elgdamiesi ramiai, pritaria, pakęsdamai nusprendžia, tylėdami šaukia”.Kalba padarė didžiulį įspūdį klausytojams ir pasiekė tikslą – tą pačią naktį Katilina iįvyko iš Romos į sukilėlių stovyklą, pateisindamas Cicerono jam duotą priešo vardą.Ciceronas nebijo eksperimentuoti ir kartais sugebėdavo pasiekti norimą rezultatą ne kruopščiai laikydamasis retorikos meno taisyklių, o atvirai jų nepaisydamas. Taip jis elgėsi sakydamas teisminę kalbą “Už poetą Archiją” (62 m. pr. Kr.), kurios didžiają dalį sudaro ne teisminiai argumentai, įrodantys Archijo pilietybę, o pagiriamasis žodis literatūrai ir išsilavinimui. Kitaip tariant, čia jungiama teisminių ie epideiktinių kalbų struktūra bei stilistika. Suprasdamas savo poelgio neįprastumą, Ciceronas pats jį komentuoja: “… turint galvoje šį labiausiai apsišvietusių žmonių sambūrį, jūsų išsilavinimą, pagaliau šį teismui vadovaujantį pretorių, prašau leisti man, ginančiam didijį poetą ie nepaprastai išsilavinusį žmogų, kuo išsamiau aptarti su išsilavinimu bei mokslais susijusius dalykus ir … pasinaudoti naujesniu ir neįprastu kalbėjimo būdu”.Su jam būdungu patosu ir elegancija Ciceronas samprotauja apie literatūros ir humanitarinio išsilavinimo reikšmę žmogaus gyvenime: “Juk jeigu aš, daugybės žmonių pamokymų bei literatūros kūrinių paveiktas, nuo pat jaunystės nebūčiau įsitikinęs, jog gyvenime nieko nėra labiau siektino už garbę ie šlovę, – o šito siekiant per nieką reikia laikyti visas kūno kančias, visus mirties bei tremties pavojus, – niekuomet dėl jūsų išgelbėjimo nebūčiau stojęs į tokias dažnas, tokias atkaklias grumtynes, niekuomet nebūčiau patyręs kasdienių netikusių žmonių išpuolių. Tačiau tokių pavyzdžių gausu knygose, gausu išminčių posakiuose, gausu senovėje; visi jie liktų glūdėti tamsoje, jeigu jų nenušviestų literatūros šviesa”. “Juk visi kiti užsiėmimai tinka ne kiekvienam laikui, ne kiekvienam amžiui, ne kiekvienai vietai, o literatūros studijos teikia peno jaunystėje, guodžia senatvėje, laimėje žmogų puošia, nelaimėje teikia prieglobstį ir paguodą, džiugina namie, neapsunkina svetur, budi kartu su mumis per naktis, kartu keliauja, kartu gyvena kaime”.Ciceronas siekia įrodyti, kad grožinė literatūra turi praktinę reikšmę, nes padeda žmonėms įgyvendinti virtus – šaunumo, šlovės siekį. Be to, ji turi estetinės reikšmės, teikia žmogui malonumo ir paguodos. Iš viso to Ciceronas daro išvadą, jog tokio talento ir tokio išsilavinimo žmogų kaip poetas Archijas reikėtų prašyti tapti Romos piliečiu, jeigu jis juo nebūtų, o ne siekti paneigti jo pilietybę, kurią jis faktiškai ir juridiškai turi. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Cicerono kalboje nėra jokių požymių, rodančių politines tos kalbos aspiracijas. Vis dėlto kai kurie tyrėjai mano, jog kalba “Už poetą Archiją” išreiškia įtakingiausių to meto politinių grupuočių (Pompėjus – Lukulas) tarpusavio kovos aspektus.Dramatiška įtampa pažymėta keturioliktoji filipika prieš Marką Antonijų. Ji pasakyta sužinojus apie konsulų Oktaviano, Hircijaus ir Pansos pergalę prieš Antonijaus kariuomenę. Kitą dieną po gautos žinios – 43 m. pr. Kr. balandžio 21 d. – Ciceronas senate pasakė kalbą, kurioje neslėpė savo džiaugsmo dėl įvykių eigos ir reikalavo paskelbti 50 dienų padėkos maldas dievams – suplikacijas. Cicerono įsitikinimu, tai respublikos pergalė prieš gresiančią diktatūrą, todėl jis negaili epitetų Markui Antonijuio apibūdinti: piešas, tėvažudys, piktadarys, plėšikų vadas, nedorėlis. Romėnų konsulų veiksmus Ciceronas laiko herojišku poelgiu: “Anie nedorėliai, kuriuos jūs išžudėte, net tarp mirusiųjų kentės bausmę už brolžudystę, o jūs, paskutinį atodusį iškvėpę pergalės akimirką, pelnėte vietą dorųjų buveinėje”. Kartu Ciceronas nepamiršta savo paties nuopelnų ir jam parodyto romėnų tautos pritarimą: “… net mane dėl jų žygdarbių džiūgaujantį, kone triumfuojantį, romėnų tauta iš namų nešte nunešė į Kapitolijų, o iš ten parlydėjo namo !”. Cicerono pasiūlymai buvo priimti, triumfas paskelbtas, bet pergalėje jau slypėjo pralaimėjimo nuojauta. Tai paskutinioji Cicerono kalba, kaip ir ankstesnės, pasakyta emocingai, argumentuotai, patetiškai. Tai ir savita epitafija sau pačiam. Ciceronas tuo metu dar nežinojo, kad jam liko gyventi tik septyni mėnesiai, bet pasakė žodžius, kurie galėtų būti iškalti ir jo antkapyje: “Puiki buvi jūsų dalia, drąsuoliai, kol buvote gyvi, o dabar liks šventas jūsų atminimas, nes nei nūnai gyvenančiųjų užmarštis, nei ateinančių kartų nutylėjimas neįstengs palaidoti jūsų narsumo, kai senatas ir romėnų tauta, galima sakyti, savo pačių rankomis pastatys jums nemirtingą paminklą”.Filosofinis Cicerono požiūris yra bene prieštaringiausia ir daugiausiai diskusijų kėlusi jo veiklos sritis.XVIII a. net tokie mąstytojai aip Volteras aistringai įrodinėjo Cicerono reikšmę filosofijos raidai (“Gailesčio verti tie, kurie jo neskaito, dar didesnio gailesčio verti tie, kurie skaitydami deramai jo neįvertina”), o XIX ir XX a. pirmosios pusės mokslininkai ne tik nepripažino Cicerono originalumo, bet ir teisės vadintis filosofu. Šiuo metu požiūris į Cicerono filosofinį palikimą yra pasikeitęs, ir tai lėmė ne nauji atradimai, o įdėmesnis įsiskaitymas į tai, ką yra sakęs pats Ciceronas. Veikale “Apie pareigas” jis rašo: “ Seku stoikais, bet ne kaip vertėjas, o remdamasis savo nuomone ir pasirinkimu, kaip man tai atrodo reikalinga”. Panašiai atsiliepia ir apie Panaitiją, kuriuo kaip šaltiniu: “Panaitiju labai sekiau, bet jo neverčiau”. Rusų mokslininkas Sergejus Utčenka pastebėjo, jog Cicerono kaip filosofo didžiausias nuopelnas yra ne tai, kad romėnams jis populiariai išdėstė graikų filosofiją ir ne tai, kad sukūrė lotyniškąją mokslinę filosofinę terminiją, kuria europiečiai naudojasi ligi šiol, o tai, kad padarė pagrįstą ir tikslingą graikų filosofijos sintezę, atrinkdamas tai, kas, jo manymu, labiausiai atitiko romėnų mąstyseną. Anksčiau nurodomą Cicerono filosofinių pažiūrų eklektizmą dabar labiau linkstama vadinti sinkretizmu.Jau ankstyvojoje jaunystėje Ciceronas susipažino su pagrindinėmis graikų filosofijos mokyklomis. Pirmuoju jo mokytoku buvo epikūrininikas Faidras, kurį Ciceronas vertino ne tik kaip filosofą, bet ir kaip “subtilų bei taktišką žmogų”. Didžiulį poveikį Ciceronui padarė Filonas iš Larisos, vadinamosios ketvirtosios Platono akademijos vadovas, nuo 88 m. pr. Kr. apsigyvenęs Romoje. Filosofas supažindino Ciceroną ir su skeptiko Karneado (214 – 129 m. pr. Kr.) pažiūromis. Itin artimas Ciceronui pasirodė Karneado tvirtinimas, kad pažinimas neįmanomas ir kad filosofas turi susilaikyti nuo sprendimų. Kita vertus, jis jis pripažino, kad kai kurie sprendimai gali būti laikomi panašiais į tiesą nors ir nėra teisingi. Toks požiūris atitiko ir paties Cicerono nuostatas. “Akademiniuose svarstymuose” aptardas Korneado probabilistinęteoriją, Ciceronas sako: “Būtų priešnga prigimčiai, jei neegzistuotų nieko tikėtino”. Ir toliau priduria: “Kartais tikėtina atrodo viena, kartais – kita”. Tokios nuostatos Ciceronas laikėsi visoje savo filosofinėje kūryboje: analizuodamas kitų filosofų pažiūras ar pateikdamas savo vertinimus, jis neužmiršta, jog kiekvienas teiginys yra tikėtinas, bet negali būti priimtas kaip neginčijamai tikras.Nepaisant palankių atsilėpimų apie epikūrininkus Faidrą ir Zenoną, Ciceronas gana neigiamai vertino visą epikūrininkų filosofiją. “Tuskulo pokalbiuose” vadino ją bejėgiška ir moteriška, o “Stoikų paradoksuose” pasakė dar griežčiau: “Tie, kurie malonumą laiko aukščiausiu gėriu, yra ne žmonės, o galvijai”. Vis dėlto iš daugelio Cicerono pasisakymų matyti, kad jis buvo puikiai susipažinęs su Epikūro veikalais, o kai kuriuos jų net vertė į lotynų kalbą.Sudėtingesnis buvo Cicerono santykis su stoikų filosofija. Pirmąsias jos pamokas Ciceronas gavo iš stoiko Diodoto, kuris iki pat savo mirties gyveno Cicerono namuose. 77 m. pr. Kr. lankydamasis Rodo saloje, Ciceronas klausė stoiko Poseidonijo paskaitų. Panaitijas iš Rodo ir jo mokinys Poseidonijas iš Apamėjos kurį laiką gyveno Romoje ir daug nuveikė diegdami čia stoicizmo idėjas.Ir Panaitijas, ir Poseidonijas savo mokslą grindė Platono ir Aristotelio teiginiais, tačiau daugeliui jų suteikė praktiškesnę išraišką. Sakysim, Panaitijas teigė, kad išminčius turi dalyvauti valstybės reikaluose, ir tokia nuomonė imponavo Romos aristokratams, kuriems stoikų mokslas tapo praktine politikos veikėjo pasaulėžiūra.Panaitijo įtaka jaučiama pirmuosiuose Cicerono filosofiniuose veikaluose “Apie respubliką” ir “Apie įstatymus”, jo teorijoje apie luomų santarvę ir apie natūralią, t. y. dieviškąją įstatymų prigimtį. Nors ir paremta kilniomis nuolatinio atgimimo idėjomis, Cicerono koncepcija Romos tikrovės sąlygomis tapo pernelyg utopiška, o pats Ciceronas ją gindamas žuvo.Gyvenimo pabaigoje (46 – 44 m. pr. Kr.) rašytuose filosofiniuose traktatuose “Apie gėrio ir blogio ribas”, “Apie pareigas”, :Stoikų paradoksai”, “Tuskulo pokalbiai”, “Akademiniai svarstymai” ir kt. Ciceronas gretina įvairias filosofinias pažiūras, jas analizuoja ir tarsi bando jų tikrumą. Tokio “patikrinimo” susilaukė kai kurios etinės ir filosofinės kategorijos: dotybė, laimė, gėris, blogis, garbingumas.Ciceronui buvo svarbūs ne tiek teoriniai šių klausimų aspektai, kiek praktinės jų pritaikymo galimybės. Sakysim, svarstydamas laisvės problemą Cezario diktatūros metais, Ciceronas suformuluoja tezę, jog išminčius visada yra laisvas ir kad vidinė laisvė ir yra tikroji laisvė.Veikale “Apie pareigas” Ciceronas gretina epikūrininkų, stoikų ir peripatetikų filosofines pažiūras, kurias išsako žymiausi šių mokyklų atstovai : Liucijus Torkvatas, Markas Katonas ir Markas Pizonas. Epikūro manymu, didžiausias gėris yra malonumas, o didžiausias blogis – skausmas. Išmintį rodo pasirinkimas ir atlygis. Ciceronas polemizuoja su tokia nuomone, o Katonas suformuluoja pagrindinę stoikų filosofijos tezę, jog vienintelis gėris yra garbingumas, o vienintelis blogis – gėdingumas.Stoikų pažiūras Ciceronas kritikuoja laikydamas jas vienpusėmis ir negyvenimiškomis. Kaip tik tada į pokalbį įsiterpia Markas Pizonas, išdėstantis peripatetiko Antiocho iš Askalono požiūrį į svarstomus klausimus. Pasak Antiocho, aukščiausias gėris – tai ir sielos, ir kūno gėris, tačiau be kūniškų gėrybių taip pat galima pasiekti laimės. Savo teiginius Pizonas reziumuoja šiais žodžiais : “Taip kalba žmogus, kuris niekina viską, išskyrus dorybę, o dorybę aukština savo pagyrimais”. Toks yra ir “visapusis bei tobulas aukščiausiojo gėrio paaiškinimas”.Ciceronui jis patinka ir dera su jo pateikta tikėtinumo samprata. Jis tik bando patikslinti, kad iš to, ką Pizonas pasakė, neišplaukia, jog išmintingas žmogus yra laimingas. Į tai Pizonas atsako : “Laimingiausiam gyvenimui to per maža, bet laimingam pakanka”.Šis veikalas bene geriausiai parodo Cicerono gebėjimą pateikti įvairių pažiūrų sintezę, jo pastangas ne kritikuoti ir paneigti, o visų pirma – visapusiškai aptarti. Paties Cicerono simpatijos dažniausiai yra stoikų pusėje, nors jų idealizmas kartais, atrodo, jį baugina: “Jausmai veda Ciceroną prie idealistinės stoikų koncepcijos, o protas – realistiškesnės peripatetikų pozicijos”. Toks yra Ciceronas, visą gyvenimą bandęs laviruoti tarp idealų ir tikrovės, tarp retorikos ir politikos.***
Mano nuomone Ciceronas buvęs didi asmenybė. Cicerono paveiksle labai išryškėja jo dvasios ir proto turtingumas. Jo proto galia atsispindėjo jau nuo mažos vaikystės. Jau tada šis didis oratorius išsiskyrė iš kitų savo amžiaus jaunuolių. Taip pogi būdamas silpnas ir ligotas jis nejautė jokios nepilnavertystės, jis pasiryžo ir nugalėjo savo fizinius trūkumus. Jis nesigėdyjo nei savo pavardės, tik pažadėjo ją išgarsinti, taip ir įvyko. Jis buvo kilnus ir doras valdovas, teisingas advokatas, dosnus pilietis. Tačiau jo gyvenimui tašką padėjo jo draugai, kuriuos jis kažkada gynė ir saugojo. Gal visa tai kilo iš pavydo, gal jie negalėjo susitaikyti, kad yra geresnių žmonių už juos, stovinčių viena pakopa aukščiau dvasiniame pasaulyje. Be Ciceronas nepabūgo mirties, jis kaip tikras didvyris ją pasitiko, tai dar kartą atskleidžia jo vidinį stiprumą. Tie žmonės, žudikai, ne kam kitam, ne Ciceronui skriaudą padarė, atimdami jam gyvybę, bet tiktai sau, tik visai žmonijai. Ciceronas dar galėjo daug darbų nudirbti, dar daug ką nuveikti žmonijos labui, bet jei jau atsirado žmonių nenorinčių to, tai tegu taip ir lieka. Bet ne! Ciceronas nemiręs, jis gyvas ir dabar, ir gyvens per amžius, gyvens su mūsų vaikais, gyvens su mūsų anūkais, ir auklės juos kaip auklėja mus dabar.
1. Ciceronas, “Kalbos”, Vilnius, 19972. Plutarchas, “Rinktinės biografijos”, Vilnius, Vyturys, 19963. Antikos pedagogai, “Pedagoginiai raštai”, Kaunas, Šviesa, 1991