Tradiciškai biblioteka (gr. Bibliotheke = biblion – knyga + theke – saugykla) yra vadinamas tinkamai sutvarkytų, susistemintų knygų rinkinys arba kolekcija. Pagrindinės šitaip suvokiamos bibliotekos funkcijos yra knygų, rankraščių ir periodinių leidinių kaupimas, tvarkymas ir saugojimas; tai plačiai suprantama mnemoninė (mnemonika, mnemotechnika – visuma būdų, padedančių kuo daugiau atsiminti) – žmonijos atminties išsaugojimo – funkcija. Moderniuose apibrėžimuose akcentuojama bibliotekos socialinė prigimtis bei komunikacinė (žinių, informacijos bei dokumentų skleidimo visuomenėje) funkcija. Akivaizdu, kad bet koks apibrėžimas yra istoriškai determinuotas ir priklauso nuo visuomeninės sąmonės, mentaliteto, moksle priimtų teorinių paradigmų ir apskritai žinijoje vyraujančio diskurso. Modernų apibrėžimą ir jame išryškintą požiūrį į biblioteką galima būtų pavadinti informaciniu arba komunikaciniu. Nesigilindami į labai skirtingas informacijos ir komunikacijos sąvokų interpretacijas pabrėšime, kad informaciją čia suprantame kaip ženklus ir užkoduotus pranešimus. Jais gali būti tiek duomenys – faktų, koncepcijų, objektų, įvykių reprezentacija neapdorotu formatu, tiek tikroji informacija – produktas, saugomas apdorotu pavidalu, informacinėje laikmenoje (šiuo atveju ženklai ir pranešimai yra susisteminti, turi apdorotus duomenis). Tuo tarpu komunikacija čia suvokiama kaip procesas, atitinkantis visą įvairiausių kaitų ir virsmų su ženklų ir simbolių pagalba tarp individų ir socialinių struktūrų komplekso fenomeną. Tradicinės, svarbiausios informacijos įstaigos visais laikais (išskyrus pomoderniąją epochą) buvo archyvas (lot. Archivum (gr. Archaios – senovinis), muziejus (gr. Museion – mūzų šventovė) ir biblioteka. Archyvo ir bibliotekos, kaip informacijos ir dokumentų saugojimo ir skleidimo įstaigų, misija ir funkcijos buvo ir iš esmės lieka labai artimos. Tiek Senovės Rytuose (Šumero archyvai – bibliotekos), tiek Viduramžių Europoje (popiežių biblioteka – rankraštynas) archyvas ir biblioteka dažnai veikė kaip vienas organizmas. Jų panašias funkcijas ir informacijos kodavimo pobūdį lėmė molinės lentelės ar rankraščio struktūra, taip pat žodinė (oralinė) kultūra (arba pereinanti iš žodinės į rašytinę kultūra). Tuo tarpu muziejus, kaip sauganti ir eksponuojanti praktiškai visas materialinės ir dvasinės kultūros vertybes įstaiga, dažnai pretendavo į visaapimančios, universalios, netgi totalios institucijos padėtį. Čia verta prisiminti, kad istoriografijoje dar niekam nepavyko aiškiai nusakyti, kuo skyrėsi (tiksliau, kur prasidėjo ir baigėsi) helenistinės Aleksandrijos muziejus ir biblioteka. Neturint tikslesnių duomenų (archeologams pavyko atkasti ir identifikuoti tik dukterinę biblioteką prie Serapio šventyklos), geriausiu atveju aiškinamos totemiško Aleksandrijos bibliotekos įvaizdžio įsitvirtinimo visuomeninėje sąmonėje priežastys (Canfora, 1989), o galvosūkiai apie bibliotekos fundaciją ir struktūrą lieka neišspręsti ir naujausiame Australijos mokslininkų straipsnių rinkinyje (The library, 2000). Akivaizdu viena – muziejų galima laikyti informacijos įstaiga netgi tuo atveju, jei šis bus traktuojamas labai plačiai saugomų jame paminklų (vertybių) ir funkcijų prasme, nes, kaip jau buvo minėta, informacija, gali būti suvokiama ir kaip faktų, objektų, įvykių reprezentacija neapdorotu formatu. Svarbu išsiaiškinti ir įstaigos sąvokos turinį. Iš esmės kaip atitikmenį galėtume vartoti ir informacijos institucijos ar organizacijos sąvokas. Tačiau institucijos sąvoka, kalbant apie informacijos įstaigas (šiuo atveju bibliotekas), dažnai vartojama nekorektiškai, nesugebant atskirti institucinių ir institucijų (arba įstaigų) bibliotekų (Pacevičius, 2000, 15-17). Tuo tarpu jeigu organizacijos sąvoka tinka daugiau moderniesiems ir pomoderniesiems laikams, tai įstaigos sąvoka yra mažiau įpareigojanti ir leidžianti kalbėti apie įvairesnes informacijos saugojimo raiškas ir komunikacijos tipus.LDK informacijos įstaigų tipai ir funkcijos kito istoriškai. Jų pobūdį, paskirtį ir įvaizdžio turinį nulėmė Viduramžių, Renesanso, Baroko, Švietimo ir vėlesnių epochų ideologija, konfesine ir etnine įvairove pasižyminčios visuomenės gyvenimo būdas, pagaliau skirtingų civilizacijų įtampoje atsiradusi ir įgavusi čia savitas formas dokumentinė komunikacija. Ji vyko heterogeniškoje ir daugiakalbėje aplinkoje, kurioje valstybės branduolį sudariusios tautos kalba nerado sau nišos iki XVI a. pradžios. Tačiau ne tik ilgai pagoniška išlikusios Lietuvos visuomeninės struktūros neišbaigtumas, vakarietiškų socialinių institucijų nebuvimas lėmė tai, kad praktiškai iki XVI a. čia nebuvo visų svarbiausių informacijos įstaigų tinklo. Tiek užsienio (Ong, 1999; Martin, 1994; O’Donnell, 1998), tiek Lietuvos tyrinėtojai (Banionis, 1996; Ališauskas, 1999) yra atkreipę dėmesį į tam tikrus sakytinės (oralinės) ir rašytinės tradicijų sklaidos dėsningumus, nulemtus visuomenėje vyravusio komunikacijos modelio ir nebūtinai sutampančius su socialinėmis ir kultūrinėmis permainomis. Kaip ir ankstyvųjų Viduramžių Europa ar net Šumeras, Lietuva privalėjo po “nebyliosios” epochos, kurioje žmonės rėmėsi žodiniu pranešimu, “iškęsti” ir ikirašytinę epochą, užsitęsusią praktiškai iki XVI a. vidurio. Ji pasižymėjo nepasitikėjimu užrašytu žodžiu, dažniausiai vartojamu tik neišvengiamais, valstybei ir Bažnyčiai, o ne eiliniams visuomenės nariams, būtinais atvejais. Šioje epochoje komunikacija vyko daugiausiai neinstitucionalizuotoje aplinkoje, Bažnyčios prieglobstyje, ir tik apie XV a. pabaigą galime pastebėti ryškėjančius informacijos įstaigų tinklo kontūrus.
Rankraštinės knygos epochoje, iki katalikybės įvedimo 1387 m. ir įtvirtinimo XVI a. pirmojoje pusėje, iš informacijos įstaigų vyravo stačiatikių cerkvių ir vienuolynų bibliotekos, kurios vakarinėse Kijevo Rusios žemėse atsirado X a. pabaigoje – XI a. pradžioje, o nuo XIII a. vidurio tapo neatskiriama LDK bizantiškosios knygos kultūros dalimi. Rusioje, kitaip nei Bizantijoje, knygų perrašinėjimu ir vertimu (= kaupimu ir saugojimu) dažniausiai užsiėmė ne pasauliečiai, o vienuoliai – ortodoksai. Jie pritaikė senąją bulgarų (senąją slavų) kalbą bažnyčios reikalams, perrašinėjo graikiškus tekstus ir formavo raštiją senąja rusų kalba, kirilicos rašmenimis, tačiau pasaulietinių Bizantijos literatūros šedevrų – garsių XI-XII a. graikiškų satyrų, Prokopijaus, Menandro (garsus senovės graikų dramaturgas (apie 343 – 291 m. pr Kr.), kurio kūrybos fragmentų, atklydusių į Rusią per Balkanus (išversti Makedonijoje XIII a.) aptinkama senovės rusų raštijoje. LDK Kupiatičių stačiatikių vienuolyne (netoli Pinsko) XV a. kartu su Biblijos tekstais buvo perrašytas veikalas “Menandro išmintingojo apie protą”, dabar saugomas Saltykovo-Ščedrino viešojoje bibliotekoje Peterburge) ir Priskoso istorijos veikalų neišvertė (Haussig, 1969, 288). Tiesa, Lietuvą turėjo pasiekti reikšmingesni grožinės literatūros kūriniai: Dikčio Trojos karo istorija, anoniminė Aleksandro istorija, indų literatūros motyvais sukurta Istorija apie Varlaamą ir Joasafą – šio kūrinio slaviškas nuorašas, datuojamas XIV a., kitados priklausė Naugarduko bazilijonų vienuolynui (Narbutas, 2000, 17). Iki mongolų-totorių įsiviešpatavimo Rusioje veikė apie 70 vienuolynų su skriptoriumais ir bibliotekomis, apyvartoje buvo apie 85 tūkstančiai vien tik bažnytinių knygų (pagal Suvestinį rankraštinių knygų, saugomų TSRS, katalogą iš 493 X-XIII a. knygų tik trys yra kilę iš LDK gudiškų (dabartinės Baltarusijos) žemių) (Barenbaum, 1984, 14). Sunku pasakyti, kiek jų buvo sunaikinta, o kiek pateko į besiplečiančios LDK globą ir funkcionavo jos visuomenėje. Tačiau bizantiškojo knygos pasaulio, įgavusio čia savitų bruožų, įtaka Lietuvos visuomenės ir raštijos raidai akivaizdi.Bizantiškosios kultūros sklaidai LDK reikšmingas buvo Balkanų “kanalas” – neatsitiktinai XII a. antrojoje pusėje ant Athos kalno buvo įsteigtas Šv. Panteleimono vienuolynas, kuriame gyveno išimtinai vienuoliai iš rusiškų kunigaikštysčių. Greičiausiai į šį vienuolyną 1254-1257 m. veržėsi, “tačiau dėl didelio tose žemėse vykusio maišto” nenukako, būsimasis dLk Vaišvilkas (Vaišelga), Laurušavo vienuolyno Juodojoje Rusioje steigėjas (Gudavičius, 1998, 253). Taigi su Athos kalno vienuolynų bibliotekomis, kur buvo sutelkta daug meno vertybių, brangių, retų rankraščių, Vaišvilkas tiesiogiai nesusipažino, tačiau tai galėjo padaryti Laurušavo vienuolyne susitelkę, iš LDK kilę stačiatikiškos orientacijos didikai ir bajorai, remiami Naugarduko stačiatikių metropolito (valdant Traideniui (m. 1282), Juodoji Rusia galutinai įjungta į LDK, o 1291 m. Konstantinopolyje patvirtinama Naugarduko autokefalinė autonomija) (keturi Traidenio broliai Borza, Sirputis, Lesis ir Svilkenis buvo stačiatikiai). XIV a. pirmajame ketvirtyje minėtame vienuolyne sukurta Laurišavo Evangelija liudija aukštą knygų perrašinėjimo ir iliuminavimo kultūrą, jos miniatiūros persmelktos bizantiška su antikos atgarsiu dvasia. Kai kurie tyrinėtojai šioje rankraštinėje knygoje aptinka net graikų helenistinio meno ar gotikos stiliaus elementų (Nikalajev, 1993, 160). Tačiau apskritai senoji rusų raštija ir menas perimdavo dažniausiai tai, kas buvo susiformavę ortodoksiškų Bizantijos vienuolynų aplinkoje VIII-IX a., o vėliau užkonservuota Bulgarijos, Graikijos, Serbijos vienuolynuose ir jų bibliotekose. XIV a. antrojoje pusėje, bėgdami nuo įsibrovusių į Balkanus turkų osmanų persekiojimų, kai kurie bulgarų, serbų knygų perrašinėtojai ir iliuminatoriai persikėlė į LDK. Algirdo laikais juos priglaudė Lietuvos metropolitas Naugarduke serbas Kiprijonas, Vytauto laikais – metropolitas bulgaras Grigorijus Camblakas ir Kazimiero laikais – metropolitas bulgaras Grigorijus, gyvenę Vilniuje. Nors Lietuvoje žlungančios Bizantijos civilizacijos ir jos kultūros nešėjų įtaka nebuvo tokia ryški kaip Italijoje, atvykėliai netiesiogiai prisidėjo ne tik prie stačiatikių bažnytinės, bet ir pasaulietinės raštinių kultūros, išsiskleidusios XV a., formavimosi. Tiesa, pergamente rašytose XIV-XV a. pradžios knygose, priskiriamose Polocko-Smolensko mokyklai (Minsko, Mstyžiaus ir Pinsko evangelijos, Onegos-Mstislavlio psaltorius, Šv. Grigaliaus pokalbiai), akivaizdi Novgorodo “teratologų” įtaka; bet ji mažiau pastebima vėlesnėse popieriuje atliktose iliuminacijose, kuriose įsivyrauja “Balkanų ornamentika” (Drujos ir Nafanailo evangelijos, Pinsko Leščinsko vienuolyno evangelija, Vilniaus chronografas) (Nikalajev, 1993, 144-169). Apie senąsias (iki Lietuvos Brastos bažnytinės unijos) cerkvių bibliotekas, kurios pagal Didžiosios (Stačiatikių) Bažnyčios Statutą, dar vadinamą Konstitucija, arba Tipikonu (šis Tipikonas, įsigalėjęs stačiatikių bažnyčioje XI – XIII a., apibrėžė liturgiją ir apeiginių knygų tipologiją (repertuarą), kuriame vyravo vadinamasis aprakasas (aprakas) – gan laisvas, improvizuotas Evangelijos teksto variantas (šiam tipui priskiriama ir Laurišavo Evangelija). Nuo XIV a. antrosios pusės įsigali naujas, Jeruzalės Statutas, įvedęs naujo tipo (turinio atžvilgiu) liturgines knygas – Apeiginę Evangeliją tetra (Jievangielija tetr službovaja) ir Apeiginį Apaštalą (Apostol službovy), kuriuose tekstai perrašomi pagal autorius, o jų gale pateikiamos kalendorinės lentelės (Apaštalas – tai apaštalų laiškai ir jų veiklos aprašymas). Tačiau LDK ir toliau buvo perrašinėjamos ir naudojamos (netgi po Brastos unijos) abiejų tipų knygos – liturgijos suvienodinti nepavyko. Pavyzdžiui, Slucko švč. Trejybės cerkvės knygų aprašyme (XV a. pabaiga) minimos Evangelijos ir Apaštalai tiek tetra, tiek ir aprakos), privalėjo būti aprūpintos bent jau liturginėmis knygomis, tikslesnių duomenų nėra išlikę. XVIII a. inventoriai fiksuoja Pinsko, Rakovo, Žirovicų cerkvėse buvus nuo 8 iki 15 rankraštinių knygų; Naugarduko Borisoglebo cerkvėje 1704 m. jų buvo šešios (Oktoichas (giesmių aštuoniems balsams rinkinys), Triodė (trigiesmių kanonų rinkinys), Služebnikas (mišiaknygė), Irmolojus (irmų, t. y. pradžios eilučių, nurodančių tolesnių giesmės ar kanono eilučių turinį, aštuoniems balsams rinkinys), Atmintinė (Pamiannik) ir Ustatvas). Šioje cerkvėje ar jos užsakymu 1512 m. buvo surašytas ir vadinamasis Supraslio prologas (rugsėjis – vasaris), kuriame aprašyta trijų Vilniaus kankinių (Antano, Jono ir Eustatijaus) istorija (Baronas, 2000, 175). Didesnės bibliotekos susiformavo ikimongolinį laikotarpį siekiančiose cerkvėse, pavyzdžiui, Gardino Borisoglebo (įkurta XII a.) (Paluckaja, 1992, 156-163) (Gardinas nuo XIII a. vidurio LDK sudėtyje. Čia Traidenis 1276 m. apgyvendino dalį nuo kryžiuočių bėgusių bartų, o 1405 m. Vytautas (minėtos Borisoglebo cerkvės rajone) – Pskovo priemiesčio Koložos gyventojus – belaisvius; iš čia kilęs antrasis cerkvės pavadinimas Koloža. Raštijos pėdsakus Gardine liudija ir archeologiniai radiniai: rankraštinės knygos liekanos, varpo šukė su užrašu “…ŠĄĮ…”, švino antspaudas su įrašu ) ir Polocko Sofijos soboro. Pastarosios bibliotekos, įkurtos XI a. viduryje, rinkiniai buvo išgrobstyti Livonijos karo metu (1558 – 1583 m.) (Ščapov, 1962, 262-282) (rankraštinės, daugiausia XVI a. knygos, tapo etmono Jano Zamoiskio karo grobiu. Senesnės ir vertingesnės, manoma, buvo išvežtos į Maskvą Polocką užėmus 1563 m. caro Ivano Žiauriojo kariuomenei. Gali būti, kad tai tik sudėtinė legendos apie iki šiol nesurastą Ivano Žiauriojo biblioteką sakmė) ir dalis knygų (10 pavadinimų) dabar saugoma Varšuvos nacionalinėje bibliotekoje. XVI a. cerkvių tinklas buvo gana tankus. Daugiausiai jų buvo miestuose: Vilniuje 16 (1511 m.), Vitebske 15 (XVI a. viduryje), Gardine 9 (1560 m.) (Golenčenko, 1989). Stačiatikių dvasininkija ir pasauliečiai didikai mecenavo knygų perrašinėjimą, o rankraštines knygas dovanodavo proteguojamoms cerkvėms. Pavyzdžiui, 1518 m. LDK paiždininkis Abraomas Juzefovičius Glembickis dovanojo Vilniaus šv. Nikolajaus cerkvei garsųjį Kijevo Psalmyną ir ta proga įrašė jame ilgą prakeikimą tiems, kas išdrįs šį 1397 m. Kijeve “vladykos” Michailo paliepimu ir “nuodėmingo vergo Spiridono, protodiakono ranka” užbaigtą Psalmyną iš minėtos cerkvės paimti (Vzdornov, 1978, 9-11). Kokiu būdu Psalmynas atsidūrė LDK pareigūno rankose, nėra žinoma (Kijevas LDK politinėje įtakoje buvo nuo 1320 m., prijungtas prie Lietuvos 1362 m. Kijevo ir visų LDK stačiatikių metropolitu 1371 m. buvo paskirtas Kiprijonas. 1397 m. (tais pačiais, kai buvo perrašytas atkurtame Kijevo Pečioros vienuolyne – Lauroje Psalmynas) Vytautas Kijevo vietininku paskyrė Alšėnų kunigaikštį Joną Algimantaitį. Tačiau Lietuvoje Psalmynas greičiausiai atsidūrė siekiant jį apsaugoti nuo totorių (1483 m. Kijevas sudegintas) arba Mykolo Glinskio sukilimo prieš Žygimantą Senąjį (1507-1508 m.) metu – juk Kijevo metropolitai Naugarduke turėjo savo rezidenciją. Neatmestina ir Goštautų – Martyno, Kijevo vaivados (nuo 1470 m.), ir Albrechto (apie jį vėliau) – pomėgio knygoms versija. 1997 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykusioje konferencijoje “Senosios raštijos ir tautosakos sąveika: kultūrinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patirtis” baltarusių mokslininkas Mikola Nikolaeu pateikė versiją, kad Kijevo psalmynas buvo Kijevo – Pečioros lauros užsakymu pagamintas Konstantinopolyje ir padovanotas Jogailai, o vėliau atsidūrė Naugarduke. Tačiau proveniencijos Psalmyne akivaizdžiai rodo, kad jis perrašytas Kijeve). Tačiau dovanojimo motyvaciją galima nuspėti: 1514 m. minėtoji cerkvė Konstantino Ostrogiškio lėšomis buvo perstatyta ir reikėjo atnaujinti jos knygų rinkinį. Kita vertus, Glembickis buvo neofitas, save vadina krikščionimi ir – akivaizdu – uoliu stačiatikiu (“sie az… nariečionnyj vo sviatom krieščienii Joann, a po prozvišču Avram Jiezofovič”) (Vzdornov, 1978, 10-11). Užkeikimas nepadėjo, nes XIX a. pirmajame ketvirtyje Psalmyną iš šv. Nikolajaus cerkvės kanauninkas unitas Michailas Bobrovskis perdavė Vilniaus universiteto, kur jis profesoriavo, bibliotekai; po 1832 m. Psalmynas iškeliavo į Kijevą ir galiausiai atsidūrė Peterburge, Saltykovo-Ščedrino viešojoje bibliotekoje (Nikalajev, 1993, 39; Vzdornov, 1978, 9). Kad cerkvių bibliotekos nebuvo didelės, o jų knygos – itin branginamos, liudija ir fundatorių, mecenatų paramą įamžinantys įrašai jose. Antai “1384 m. rugpjūčio 23 d. Vytautas, vykdydamas savo žmonos pageidavimą, užrašė savo įsteigtai Trakų cerkvei žemių… [ir dovanojimą] įrašė į šios cerkvės «Evangelijos» foliantą” (Vladimirovas, 1979, 123). Nors šios žinutės autentiškumas kelia abejonių (šaltinyje (Archeografičeskij, 1871, 12) (“velikij kniazj litovskij Vitoljd Aleksandr, za žodaniem malžonki svojee velikoje knegini Ulijany, nadal byl i fundoval toj cerkvi…ozera trockogo Luku [etc…] kotoryj dej funduš svoj velikij kniazj Vitovt v evangelije naprestoljnoje toje cerkvi vpisati roskazati račyl”. – Atkreiptinas dėmesys ir į kitus falsifikaciją (greičiausiai, XVI a. pirmo ketvirčio) liudijančius faktus: 1). Julijona vadinama didžiąja kunigaikštiene (Vytautas didžiuoju kunigaikščiu tetapo 1392 m.); 2). Kituose šaltiniuose nėra patvirtintas minėtos fundacijos minėtai cerkvei aktas. Knygos ir skaitymo istorijai svarbi formuluotė, kad Vytautas “fundaciją įrašyti liepė”, o ne pats įrašė į Evangeliją, kaip kad teigiama aukščiau cituotoje pastraipoje (tekste)) minima Julijona už Vytauto teištekėjo 1418 m., o 1384 m. Vytautas buvo vedęs Oną), paprotys įamžinti ir juridiškai patvirtinti fundaciją būtent tokiu būdu yra fiksuotas ir kitose aptariamo laikotarpio (Vladimirovas, 1979, 133) (pavyzdžiui, kunigaikštis Motiejus Golovčinskis 1536 m. sausio 14 d. dovanojo Vilniaus švč. Trejybės cerkvei palivarką ir tai įrašė (ar nurodė įrašyti) į šios cerkvės Evangeliją) ir ankstesnėse knygose; Laurušavo evangelija išmarginta donaciniais įrašais (jie nereiškia, kad savo ranka užrašė patys vienuolyno rėmėjai Gedimimaičiai ir Algirdaičiai – greičiausiai įrašyti teikėsi paliepti (vpisati roskazati račyli)) (ankstyviausi 1329 metų Karijoto = Michailo Gediminaičio (mirė apie 1362 m., Naugarduko kunigaikštis (nuo 1330 m.)); vyriausiojo Vladimiro Algirdaičio sūnaus Aleksandro Vladimirovičiaus, mirusio 1454; Kaributo = Dimitrijaus Algirdaičio (mirė po 1404 m., Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos Tveriškės sūnus, Seversko Naugardo kunigaikštis, apie 1380 m. pasikrikštijęs pagal Rytų bažnyčios apeigas, Krėvos sutarties signataras) ir kitų (titulinis Laurušavo Evangelijos lapas, įrašai šalia archangelo Mykolo atvaizdo neblogai įskaitomi)), kuriuos vienuoliai (jau bazilijonai) 1710 m. kruopščiai perrašė į atskirą, specialią knygą (Nikalajev, 1993, 200). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dovanojimo įrašai “šventose knygose” suteikdavo fundatoriams galimybę naudotis cerkvės teikiamomis paslaugomis (pomirtinio gyvenimo sankcija), suteikdavo “sandėriui” sakralųjį metmenį. Tvarkomos pagal šv. Bazilijaus ir didžiojo reformatoriaus šv. Teodoro (nuo vienuolyno Studios dar vadinamo Teodoru Studitu) regulas (arba statutus), vienuolynų bibliotekos buvo nepalyginamai gausesnės nei cerkvių knygų rinkinėliai. Šv. Teodorui (apie 759-826 m.), panašiai kaip vakarietiškoje tradicijoje šv. Benediktui, pavyko priversti vienuolius paklusti gyvenimo bendruomenėje dėsniams ir taisyklėms, organizuoti kandidatų rengimą; Studios vienuolyne veikė turtinga biblioteka su specialiais knygų kopijavimo, rašymo ir iliuminavimo padaliniais. LDK teritorijoje, be jau minėtos Laurušavo vienuolyno bibliotekos (beje, veikusios ir po Brastos bažnytinės unijos 1824 m., joje buvo 597 t.), rankraštinės knygos epochoje (iki XVI a. vidurio) žinomos Kobrynės, Minsko Voznesensko, Vitebsko Markovo vienuolynų bibliotekos. Pagal išlikusį vieną seniausių Slucko prie Švč. Trejybės vienuolyno 1494 m. knygų sąrašą bibliotekoje buvo 45 knygos, tarp jų ir minėta šv. Teodoro regula arba kitas kuris jo veikalas (Opisj, 1846, 137) (“A knig: Pravila velikii, Ustav, Sobornik postnyj, Sobornik godovoj, Sobornik Žytija Sviatych, Zmoragd, Potrebniki dva, Služebniki tri, Dorofej, Efrem, Nikon, Feodor Studit, Apokalipsija, Grigorej Sinait, Psaltyria v destj, Časoslovec, Minej dvanadcatj, Triodi dve, Evangelii dva tetry, Prelogi dva, Evangelije tolkovoje četje, knižka Lestvica, Semion Novyj Bogoslov, Apostol tetr, a drugij oprakos, Ustav, Psaltyria, Paterik Pečerskij”). Leščinsko vienuolyne (netoli Pinsko) 1588 m. sudarytame inventoriuje suregistruotos 34 knygos – viena pergamente, o likusios popieriuje rašytos (Nikalajev, 1993, 214). Tačiau stačiatikių religiniu ir knygos kultūros centru, vadinamosios Slavia Romana ir Slavia Ortodoxa tradicijos kryžkele LDK ir visame vakariniame Rytų Europos pakraštyje, tapo 1498 m. Aleksandro Chodkevičiaus ir Smolensko vyskupo Juozapo (Josifo) Soltano įsteigtas Suprasliaus vienuolynas. Jo bibliotekoje 1532 m. buvo 129, o 1557 m. – 209 rankraštinės knygos (Ščavinskaja, 1998, 80); tarp jų, be jau minėtų Popiežiaus Grigaliaus Pokalbių (puikiai išsilaikęs XIV a. pergamento kodeksas, surašytas puošniu ustavu, neabejotinai LDK ir saugomas MAB RS. F. 19-3), 1496 m. Belske perrašytas Prologas (kovas – rugpjūtis) (saugomas ten pat, F. 19-100) ir 1514 m. metropolito Josifo Soltano nurodymu Vilniuje perrašyta Moisiejaus Penkiaknygė (saugoma ten pat, F. 19-51) bei daugelis kitų rankraštinių knygų, liudijančių intensyvų kultūrinį gyvenimą Supraslyje ir apskritai LDK dar iki pirmosios knygos išspausdinimo Vilniuje 1522 m. Išlikę inventoriniai vienuolyno aprašymai atskleidžia, kaip keitėsi šios unikalios bibliotekos “veidas”, kaip ji transformavosi į Slavia Romana, t. y. bazilijonų knygų rinkinį: 1557 m. čia tebuvo viena lotyniška ir penkios graikiškos knygos (likusios 203 – “rusiškos”), 1668 m. – 194 “rusiškos”, 105 lotyniškos ir 72 lenkiškos (iš visų 371 knygų – tik 14 spausdintų), 1836 m. – lotynų, graikų ir kt. “senosiomis” kalbomis – 1067, slavų – 129, prancūzų – 55, vokiečių – 21, italų – 110, lenkų – 375, kitomis – 105 (iš viso 1862) (Ščavinskaja, 1998, 80). Apskritai stačiatikių vienuolynų tinklas LDK, lyginant su Rusija, XVI – XVII a. buvo ne toks tankus (Rusijoje apie 200, Lietuvoje – 40-50 vienuolynų) (Golenčenko, 1989, 71), ir daugelis jų po Brastos unijos 1596 m. pamažu perėjo į unitų bažnyčios globą. Stačiatikių, kurie XV a. pabaigoje – XVI a. suvokė savo atskirumą nuo Rusijos (Maskvos) (charakteringi Supraslio archimandrito Sergijaus Kimbaro posakiai: “na Rusi i zdese na Litve”, “tut v Litve i na Rusi”, “zde i na Rusi” liudija geografinio ir geopolitinio atskirumo pajautą, tačiau kalbėdamas apie pravoslavybę, tikėjimą, apeigas ir knygose fiksuojamą tradiciją, jis yra griežtai tikslus: “nam Rusi zakon sviatyj pravoslavnyj vydan”), bibliotekas rėmė Sapiegos (apie 1557 m. nežinia kuris jų dovanojo Suprasliaus bibliotekai Teodoro Studito knygą (Nikalajev, 1993, 217); 1598 m. Leonas užrašė Čerėjos cerkvei tais pačiais metais Mamoničių spaustuvėje išleistą Apeigyną (Golenčenko, 1989, 268), Jurijus ir Grigalius Chodkevičiai (ne tik užsakė daugelį knygų Supraslio vienuolynui, bet ir vienuolyno Statute suformulavo bibliotekos taisykles (vienuolyno steigėjas (ktitorius) ir, kaip matome, jo tiesioginiai palikuonys, turėjo ypatingų, išskirtinių teisių tvarkant ūkinį ir net dvasinį vienuolyno gyvenimą. Minėtos taisyklės, tiksliau užuomina apie knygų saugojimą, yra bene seniausias žinomas LDK bibliotekos veiklą reguliuojantis dokumentas (istorinis šaltinis). Cit.: “…knigi cerkovnyja v pozyčki ne majut byti davany, a kotoryja rozpožičany, tyja aby vse byli sobrany i znovu majut byti zrejestrovany”)) ir kiti LDK didikai. Apie tiesioginius dLk Aleksandro žmonos Jelenos Ivanovnos knygų užrašymus stačiatikių bažnyčiai duomenų nėra (Elena, 1495 m. atvykusi į Vilnių, lankė stačiatikių katedros Soborą (Švč. Dievo Motinos cerkvę rusėniškoje miesto dalyje, šalia Užupio), kuriai 1496 m. dovanojo kaimą Trakų paviete. Jai asmeniškai skirtos cerkvės Žemutinės pilies teritorijoje “pramušti” nepavyko net vyrui Aleksandrui – įstatymai draudė statyti naujas cerkves. Įdomi hipotezė, kad apie 1506 m. minėtam Soborui sugriuvus ir Aleksandrui Jogailaičiui uždraudus jį atstatyti (leidimą gavo jau iš Žygimanto Senojo Konstantinas Ostrogiškis tik 1511 m.), karalienė galėjusi lankyti pamaldas šalia bernardinų vienuolyno pastatytoje Šv. Onos bažnyčioje (Maroszek, 1996, 103-104). Minėto Soboro cerkvėje Jelena 1513 m. buvo palaidota, tačiau yra duomenų, kad knygas, kurios jai buvo perkamos ir Lietuvos Brastoje, laikė bernardinų vienuolyne (Žukas, 1976, 33)), tačiau ją vietinė knygų rinka (ar neįprasta knygų forma, apipavidalinimas), matyt, nuvylė – 1497 m. Ivano III dukrai 13 knygų iš Maskvos parvežė Rusijos pasiuntinys Nikolajus Angelovas (knygos buvo siunčiamos ir vėliau, jas kunigaikštienė laikė bernardinų vienuolyne) (Golenčenko, 1989, 71). Be to, negalima pamiršti fakto, kad Naugarduke XVI a. buvo Kijevo metropolitų rezidencija (“dvaras”), ir daugelis susijusių su knygų leidyba (gamyba) idėjų gimė jų aplinkoje. Tačiau įrišamos knygos buvo ne tik netoli nuo Naugarduko buvusioje Liubčioje, bet ir prie Vilniaus stačiatikių metropolijos veikusioje knygrišykloje – šios dėl specifinio apdaro “lietuviškomis” vadintos knygos buvo platinamos Maskvos kunigaikštystėje ir įsiliejo į vienuolynų bibliotekas. Apskritai vėlyvųjų viduramžių ir Renesanso epochos stačiatikių knygos kultūros paveldas, dar menkai teištirtas, gana gausus – vien tik Lietuvos bibliotekose išliko daugiau kaip 150 LDK XIV-XVI a. skriptoriumuose rašytų ir cerkvėse bei vienuolynuose saugotų evangelijų, psalmynų, šventųjų gyvenimų aprašymų, triodžių, minėjų, apostolų, izbornikų, prologų (Vladimirovas, 1979, 123). Tačiau istoriografijoje šis paveldas, anuomet “gyvas” ir funkcionavęs LDK visuomenėje, vertinamas stereotipiškai siaurai: rankraštinės knygos buvę žinomos (čia turimi omenyje XIII-XIV amžiai) “tik labai nereikšmingai Lietuvos elito daliai… ir buvo periferinis fenomenas, nežymiai įtakojęs Lietuvos kultūros raidą. Tikra knygos, kaip kultūros fenomeno, raida prasidėjo, kuomet Lietuva priėmė krikščionybę (1387)” (Gudavičius, 1998, 59-60). Vakarietiškos (katalikiškos) tradicijos bibliotekų užuomazgų reikėtų ieškoti XIII a., kai Lietuva priėmė tęstinumo neturėjusį krikštą. Matyt, todėl duomenų tiek apie Mindaugo laikų Vilniaus katedros, tiek apie mėgintų steigti vienuolynų (pranciškonų, dominikonų) bibliotekas neišliko – tegalima kalbėti apie besiformuojančią, ypač Gedimino laikais, rašto komunikacijos sistemą, pamažu pakeitusią žodinę tradiciją ir tenkinusią augančios valstybės, o vėliau Bažnyčios poreikius. Pirmosios žinios apie bažnyčių bibliotekas siekia XIV a. pabaigą, kai po Lietuvos krikšto 1388 m. buvo įsteigta Vilniaus katedros kapitula: 1398 m. vyskupas Andrius dovano jai testamentu du pontifikalus ir kitas knygas, surašytas atskirame sąraše (duo pontificalia meliora in pergameno scripta [et] alios omnes libros in capituli registro); tais pačiais metais Jogaila ir Jadvyga užrašė kapitulai librum passionalis – matyt, populiarią anuomet Jokūbo iš Voraginės Aukso Legendą (Liber Aurea) (Ochmanski, 1996, 75) (Jacobus de Voragine (? -1298). Legenda aurea sanctorum, sive Lombardica historia – itin populiarus vėlyvaisiais viduramžiais (įtvirtino šventųjų kultą) ir inkunabulų epochoje (80 leidimų lotynų, 18 prancūzų, 5 anglų, 2 vokiečių, 2 čekų, 13 flamandų, 6 italų kalbomis) hagiografijos žanrui priskirtinas veikalas, labai paklausus Lietuvoje (9 šiuo metu čia saugomi inkunabulai). 1579 m. Katedros šv. Kryžiaus altoriaus fundatorius Valerijonas Protasevičius dovanojo jos bibliotekai 84 knygas, tarp jų Historia Lombardica, neabejotinai aukščiau aptartą veikalą). Vilniaus kapitula ir jos biblioteka, laikoma Katedroje ir glaudžiai susijusi su čia įsteigta 1397 m. mokykla, tapo svarbiausiu viduramžių Lietuvos kultūros židiniu (skirtingai nuo Vakarų ir Vidurio Europos, kur jau buvo susiklosčiusi katalikiškų institucijų – vienuolynų ir universitetų – sistema ir katedrų bibliotekos neteko buvusios reikšmės (Italijoje katedrų bibliotekos žinomos nuo V a. (Verona), jos buvo steigiamos ir vėlyvaisiais viduramžiais (1002 m. – Spolete, XI a. – Navaroje ir Reggio Emilia, XII a. – Trevise, XIV a. pab. – Padujoje, vėliau – Modenoje, Udine, Viterbo). Prancūzijoje katedrų bibliotekomis naudojosi ne tik studijuojantieji aukštesniosiose mokyklose, bet ir universitetuose, todėl čia buvo sukauptos kanoninės ir civilinės teisės, lotynų klasikos, laisvųjų menų pagalbinės literatūros kolekcijos. Rheimse tokio pobūdžio biblioteka žinoma IX a.; Paryžiuje 1300 m. katedros bibliotekoje tebuvo 97 manuskriptai, bet ja galėjo naudotis teologiją studijuojantieji universitete. Į mokslo ir švietimo sistemą integruotos katedrų bibliotekos veikė Troyes_e, Rouene, Le Puy, Narbonne, Marseilles (įsteigta 1122 m.), Bourges, Le Mans, Quimper, Amiens. Vokietijoje katedrų bibliotekos radosi kartu su rašyklomis (scriptorium) ir kaupė liturgines knygas, biblinius tekstus ir trivium bei quadrivium studijų literatūrą: Augsburg, Cologne, Mainz, Strasbourg (įkurtos IV a.), Hildesheim, Padeborn, Passau, Freising, Salzburg (jų rinkiniai vėliau papildė Palatine ir Vatikano bibliotekas), Bremen, Eichstatt, Padeborn, Würzburg, Xanten (įkurtos VIII a.), Bamberg (įkurta 1007 m.). Anglijoje dominavo du katedrų bibliotekų tipai – vienuolynų (Canterbury, Durham, Norwich, Rochester, Worchester) ir pasaulietinės bažnyčios (Exeter, Hereford, Lincoln, London, Salisbury, York); jų turinys ir dydis labai skyrėsi, nes vienuoliai buvo įpareigoti savo rinkinius palikti katedrai, kurioje jie tarnavo, tuo tarpu kanauninkai su savo knygomis elgėsi kaip išmanė (Encyclopedia, 1994, 139-141))). Nuo 1397 m. iki XVI a. vidurio žinomi 123 Vilniaus kanauninkai (iš jų 33 – lietuviai), kurių dauguma buvo baigę kurį nors universitetą, dažniausiai Krokuvos (Ochmanskis, 1996, 152-153). Biblioteka augo jų ir prelatų knygų užrašymų, taip pat specialiai Lenkijoje užsakomų perrašinėtojams (katedralistams (taip lenkų šaltiniuose vadinami kaligrafistai – perrašinėtojai profesionalai: cathedralis seu scriptor librorum, scriptor cathedralis, scriptor librorum cathedralium. Jie, turėdami universitetų ar kitų mokyklų patentą, atlikdavo įvairiausių socialinių sluoksnių užsakymus, privalėjo būti išsilavinę (garsioje Tvardovskio knygoje, buvusioje VU ir dabar saugomoje BJ, teigiama, kad kaligrafas – kopijuotojas privalo būti “per poetas aut universitates approbatus ad kathedram scribendi”)) ir atvežamų knygų dėka – duomenų apie skriptoriumą prie Vilniaus katedros nesama. Po Lietuvos krikšto Krokuvoje, karaliaus dvare, jaučiamas knygų perrašinėjimo pakilimas. Naujai funduotoms Lietuvoje bažnyčioms gaminamos liturginės knygos, tarp perrašinėtojų esama ir iš Lietuvos kilusių “katedralistų” – pavyzdžiui, Motiejus iš Drogičino (Potkowski, 1984, 104-105). Pirmieji duomenys apie Vilniaus katedros bibliotekos struktūrą susiję su jau minėta V. Protasevičiaus fundacija: nors vyskupas knygų rinkinį (84 knygas26 ) užrašė šv. Kryžiaus altoriui, bent jau dalis knygų įsiliejo į pagrindinę biblioteką, vadinamą Bibliotheca venerabilissimi capituli Cathedralis Vilnensis (taip biblioteka vadinama spausdintame ekslibrise (EX BIBLIOTHECA VENERABILISSIMI CAPITULI CATH. VILN.), išlikusiame jai priklausiusiose knygose, pav. Gvicciardini Francesco. La historia d_Italia, In Venezia, 1568 (VUB Ret. Sp. II-4379), taip pat rankraštiniuose įrašuose (Ex Bibliotheca V-lis Capit. Viln.), pav. Macrobius Ambrosius Aurelius. In somnium Scipionis, lib. II, Lugduni, 1556 (VUB Ret. Sp. II-4675)). Joje 1598 m. buvo 120 tomų (Index, 1598), 1742 m. – 988 (Visitatio, 1743) (knygos surašytos pagal saugojimo vietą, nesistemintos. Pagrindinėje bibliotekoje buvo 870 tomų; atskirai laikytos Libri prohibiti (14 tomų, visos prancūzų kalba), minėti Bžostovskio (65 tomai) ir Ancutos (17 tomų) rinkiniai, taip pat knygos, daugiausiai rankraštinės, skrynioje (24 tomai). Pabaigoje minimos neįtrauktos į sąrašus knygos, likusios po prelato Aleksandro Žebrovskio mirties), 1788 – 731 (1792 ir 1794 m. biblioteka nukentėjo, knygų netektis galima nustatyti lyginant 1781 m. (MAB RS F. 43. B. 19603, 19604, 19609) ir 1796 m. (ten pat, B. 19611, 19617) metų inventorius), o 1796 m. perkėlus į Vilniaus dvasinę seminariją ir užkonservavus kaip atskirą rinkinį – 852 tomai (pagal 1830 m. vizatacijos duomenis) (vyskupo Bžostovskio ir sufragano Ancutos kolekcija – apie 100 tomų – laikoma atskirai). Katedros biblioteka ilgai išlaikė viduramžišką pobūdį (dalis knygų, išskirstytų po koplyčias, 1598 m. prirakintos grandinėmis; apie tai byloja ir išlikę knygose specialūs apkaustai) ir tapo savotišku paminklu su kapitula susijusiems asmenims (be minėtų dignitorių, knygas jai paliko kanauninkai Mikalojus Koryzna, Ambraziejus Beinartas (? – 1602, kanonų teisės daktaras, Medininkų vyskupijos kanauninkas), arkidiakonas Jonas Riškovskis, vyskupai Eustachijus Valavičius, J. Bialozaras, pavyskupiai (sufraganai) T. Skuminavičius, J. Sapiega). Kita vertus, senieji fondai pasikeitė iš esmės: 1530 m. biblioteka degė kartu su trofėjinėmis vėliavomis, ją nuniokojo ir 1610 m. didysis Vilniaus gaisras (Ochmanski, 1996, 75). Kartu su Vilniaus vyskupystės administracinio ir kultūros centro Katedros biblioteka plėtėsi parapijų ir jų bažnyčių, kurioms būtiniausias liturgines knygas parūpindavo fundatoriai, pradiniame christianizacijos etape beveik vien tik dLk ir karaliai bei jų žmonos, pavyzdžiui, Jadvyga (Potkowski, 1984, 104). Be bažnyčios reikalams skirtų knygų, šiose bibliotekose privalėjo būti jei ne triviumui ar quadriviumui, tai bent elementariam pradiniam mokslui reikalingų knygų, nes iki XVI a. vidurio Krokuvos universitete žinomi mokęsi studentai net iš 54 Vilniaus ir 5 Žemaitijos vyskupijų parapijų: pradinį išsilavinimą jie galėjo įgyti šių parapijų numanomose mokyklose, kurios negalėjo apsieiti be knygų (iš lietuviškų parapijų, “siuntusių” studijuoti į Krokuvą, paminėtinos Anykščių, Deltuvos, Dubingių, Geranainių, Giedraičių, Jonavos, Kėdainių, Medininkų, Merkinės, Nemenčinės, Musninkų, Perlojos, Ramygalos, Rudaminos, Salų, Surviliškio, Svyrių, Utenos, Užuguosčio, Vosyliškių, Žaslių, Žeimių, Župronių; Žemaitijoje – Alsėdžių, Kaltinėnų, Kelmės, Kražių, Viduklės. Kita vertus, J. Ochmanskis neatsitiktinai šias mokyklas pavadino numanomomis, hipotetinėmis – būsimieji studentai galėjo rašto išmokti privačiai ir lankyti mokyklą ne savoje parapijoje. Be to, iš žinomų XV a. Žemaitijos mokyklų Ariogaloje, Betygaloje, Krakėse, Veliuonoje imatrikuliantų Krokuvoje nebuvo). Apskritai parapinių bažnyčių bibliotekos Lietuvoje, tenkinusios tik būtiniausius poreikius, susijusius su liturgijos reikalais, buvo nedidelės ir netgi XVIII a. paskutiniajame ketvirtyje teturėjo 10-30 knygų. 1782 m. Pabaisko dekanato bažnyčiose buvo: Balninkuose – 21 knyga, Žemaitkiemyje – 8, Molėtuose – 13, Inturkėje – 6, Joniškyje – 10, Giedraičiuose – 7, Musninkuose – 13, Čiobiškyje – 4, Gelvonuose – 19, Širvintose – 12, Pabaiske – 8, Šešuoliuose – 21 ir t. t. Tiesa, kai kur jau esama klebonijų bibliotekų (Šešuoliuose – 37 knygos, Joniškyje – 25), tačiau jas klebonas dažniausiai traktuoja kaip savo asmeninę biblioteką, į inventorių knygų neįtraukia; jam išvykus, knygos pasiimamos su savimi arba parduodamos iš varžytynių, išsidalijamos giminių (Giedraičiai, Skiemonys, Širvintos). 1796 m. Livonijos vyskupui Jonui Kosakovskiui reikalaujant atsakyti, kokias knygas klebonai naudoja religinėje praktikoje, daugelis, įžvelgdami čia cenzūros pavojų, knygų pavadinimų nė nevardija ir dievagojasi 1717 m. vyskupijos sinodo nutarimo laikymusi (pavyzdžiui, Kurklių klebonas Kiprijonas Lukašinskis (Cyprianus Łukaszyński) “ma bibliotekę z roznych autorów złożoną, zachowuie się według swiętości powołania swoiego y żadniey z podeyrzanych osob (turima omenyje jo bibliotekos knygų autoriai – A.P) z pogorszeniem nie przechowuie w Domu swoim, w zachowaniu dopelnia przepisy Synodu Dyecezalnego w R. 1717 Nom modo ab actionibus externis vitam diffamantibus abstendo et Librorum Lectioni in Cumbendo sed etiam vestitu Religiosorum decenter et honeste incedendo” (Vizitacija, 1796)). Žemaičių vyskupijoje iki Merkelio Giedraičio pradėtos “antrosios krašto christianizacijos” bažnyčių bibliotekos buvo itin skurdžios ir dažnai neaprūpintos net bažnyčios kanonų reikalaujamomis knygomis (po Tridento bažnytinio susirinkimo pasikeitė liturginių knygų repertuaras); jas įsigyti vizitatorius 1579 m. primygtinai nurodė Josvainiuose, Vilkijoje, Veliuonoje, Butkiškėse, Ariogaloje ir kitur. Tik Krakių klebono Mikalojaus Daukšos biblioteka, laikoma klebonijoje (bažnyčioje terasti “du pusėtini Krokuvos mišiolai, nauja Krokuvos agenda, seni ir suplyšę gradualas bei antifonalas”) knygų aptikta net “per daug”: uždraustas knygas, būtent Erazmo Roterdamiečio Adagia ir kitas, liepta sudeginti arba suplėšyti, arba per 6 mėnesius atgabenti pataisyti tėvams jėzuitams (Žemaičių, 1998, 111-113) (naujausi tyrinėjimai rodo, kad Daukšos bibliotekoje, be anksčiau žinomų J. Meclerio graikų kalbos gramatikos, P. Melanchtono graikų kalbos gramatikos, Erazmo Roterdamiečio “Adagia”, šv. Jeronimo “Epistolae et Tractatus” (Niurnbergas, 1495), dar buvo Angelo de Clavasio “Summa Angelica” (Lionas, 1509) ir Juozapo Flavijaus “Antiquitatum Iudaicarum libri XX” (Bazelis, 1540) (Lūžys, 1997, 24-25)). Kontrreformacijos metu bažnyčių bibliotekas ima remti ir dignitoriai, pavyzdžiui, vyskupas Mikalojus Pacas, dalį savo kolekcijos (kartu su Daukšos versta Postile) užrašęs 1613 m. Pašvitinio bažnyčiai (Lūžys, 1997, 24-25), nors apskritai didžiausios bibliotekos čia susiformavo prie vienuolynų. Medininkuose (Varniuose) 1417 m. įsteigtos katedros kapitulos biblioteka nesugebėjo pritraukti didesnių aukų ir knygos “plaukė” į kitas institucijas: antai žemaitis kanauninkas (nuo 1579 m.) Ambraziejus Beinartas (Beynart), studijavęs Krokuvoje, tris kartus lankęsis Romoje, savo rinkinį (42 knygas) prieš mirtį (1603 m.) užrašė Vilniaus kapitulos bibliotekai (Blaszczyk, 1993, 110). 1579 m. vizitacijoje Katedros Švč. Trejybės koplyčioje, į kurią dėl kiauro stogo lyja, teminima “rakinama spinta su daugeliu šventosios teologijos ir kanonų teisės knygų” (minėtos koplyčios altarista buvo kunigas Baltramiejus, “šiuo metu prakilniojo pono maršalo Radvilos muzikas”. Liturgijai naudoti “du Krokuvos mišiolai vyskupui su įvairiais sidabriniais paauksuotais papuošimais, įrišti karmazinu ir aksomu, ir kiti paprasti seni mišiolai pagal Krokuvos apeigas. Vienas gradualas; du pergamentiniai antifonalai bei kitas gradualas ir antifonalas, visi iš senovinio popieriaus; trys seni ir suplyšę psalmynai; Krokuvos spaudos brevioriai: vienas didelis, o kitas mažas”). Matyt, buvo ir kitų knygų, nes 1561 m. kapitulos statutai uždraudė išsinešti savavališkai daiktus, tarp jų knygas. Asmenines bibliotekas turėjo kanauninkai Juozapas Gardiškis (Gardiscius, Gardyszkis) (išliko du rankraštiniai įrašai kanoninės teisės knygose, inkunabuluose Bonifacius VIII. Liber sextus Decretalium…Super arboribus consanquinitatis et affinitatis, Venezia, 1499 ir Bonifacius VIII. Liber sextus Decretalium…Constitutiones et Extravagantes, Venezia, 1500. Gardiškis bendradarbiavo su M. Daukša (apytikriai nuo 1609 m.), 1621-1622 m. išrenkamas Žemaičių seminarijos provizoriumi, tampa koadjutoriumi), Janas Wiewiórka iš Krokuvos (Joannes Vyewyorka de Cracovia) (1563 m. 11 knygų užrašė Maioris Collegii Krokuvoje), Motiejus Strijkovskis (Mathias Stricovicius, Sthryikowski) (Epifanijaus knygoje Opus contra octoginta haereses (Bazelis, 1545), 632 puslapyje, lotyniškai įrašė, kad dukart (1547 ir 1575 m.) lankėsi Olibrijoje pasiuntinystės į Turkiją metu), tačiau dalį rinkinio (lotyniškas knygas) Katedrai paliko tik Kristupas Dirvoniškis (Dirvanski) (Blaszczyk, 1993, 110) (lenkiškas knygas testamentu 1621 m. užrašė broliui, o lotyniškas – Varnių bažnyčiai; tarp jų buvo Šventųjų gyvenimai, Lietuvos Statutas, Istorijos veikalas (?)). Vienuolynų bibliotekų raida Lietuvoje prasidėjo dar prieš oficialų krikštą: pavyzdžiui, 1380 m. rusėniškoje LDK dalyje, Lietuvos Brastoje, Vytautas fundavo augustinijonų vienuolyną, į kurį iš Krokuvos Kazimiero priemiesčio atvykę vienuoliai, be abejo, atsivežė knygų (Index, apie 1650) (tiesa, išlikęs fundacijos nuorašas, patvirtintas 1502 m. dLk Aleksandro ir surašytas sekretoriaus Erazmo Vitelijaus, gali būti falsifikatas (dabartinėje istoriografijoje įtvirtinta 1430 m. fundacijos data), tačiau bet kuriuo atveju jis funkcionavo visuomenėje ir grindė augustinijonų “seną kilmę” bei saugojo Vytauto privilegijas. Brastos vienuolynas palaikė glaudžius ryšius su Vilniaus augustinijonais (Vytauto kultas, ikonografija), kurie 1820 m. turėjo nemažą biblioteką – 1251 tomą. Didžiausiuose skyriuose buvo: Pamokslų 235 t., Asketikos 227, Moralinės teologijos 102, Oratorystės ir Poezijos 98, Filosofijos 79; knygų vokiečių kalba iš viso 78, prancūzų 10, rankraštinių 51). Dominikonai XIV a. skverbėsi į Lietuvą iš Kijevo, žinoma pranciškonų veikla Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose (parengiamoji evangelizacija). Tačiau apskritai pirmajame etape (iki bernardinų atvykimo) vienuolijų plėtra buvo pristabdyta (tai liudija ir Vilniaus Kapitulos aktai), sutelkiant dėmesį į parapijų steigimą ir aprūpinimą. Galima svarstyti apie Vytauto funduotų benediktinų Senuosiuose Trakuose veiklą ir Monte Cassino tradicijoje susiklosčiusią knygos kultūrą bei biblioteką, tačiau pagrindinis vienuolyno archyvas yra dingęs, greičiausiai išvežtas į Lenkiją, Lubiną (Lubin) (atsikūrusiam 1923 m. Lubino benediktinų vienuolynui rankraščius ir knygas siuntė Vilniaus universitetas bei Valstybės archyvas ir 1929 m. jo bibliotekoje buvo daugiau nei 17 tūkst. tomų, o rankraštyne Horodyščės (Pinsko pavietas) ir Senųjų Trakų benediktinų dokumentai). Netgi originalus vienuolyno fundacijos aktas, dar veikiant vienuolynui (prieš 1845 m.) “mokslo labui”, tarpininkaujant kanauninkui Mamertui Herburtui, buvo išsiųstas į Poznanę. “Lietuviškų” (veikė tik Lietuvoje, Lenkijoje nebuvo) Regulinių Atgailos kanauninkų, glaudžiai susijusių su kunigaikščių Giedraičių gimine, vienuolynai buvo įsteigti Bistryčioje (1390 m.), Medininkuose (1391 m.), tačiau šios vienuolijos bibliotekos buvo menkos: 1778 m. Vilniaus vienuolyne Užupyje (prie Šv. Baltramiejaus bažnyčios) buvo 300 tomų (Inwentarz, 1778), o Lietuvos provincijos centre Videniškiuose 1820 m. – 125 tomai (Xięga, 1820). Atvykus į Lietuvą bernardinams (Kazimiero Jogailaičio ir Stanislovo Šandzivojovičiaus (Szandziwojowicz) 1469 ir 1471 m. fundacijos Vilniuje ir Kaune), galima kalbėti apie naują etapą bibliotekų istorijoje. Bernardinai Vilniuje suorganizavo skriptoriumą, kur buvo perrašinėjamos ir iliuminuojamos knygos – Psalmynai, Antifonalai, Gradualai (dauguma jų saugoma VU ir MAB bibliotekose). Centrine figūra tarp kopijuotojų buvo Ambraziejus iš Klodavos, miręs 1494 m., apie ką liudija nekrologinis įrašas pranciškonų observantų knygose (B. Ambrosius de Clodava Confessor Callissji. Objit Anno 1494 hic multos libros praescipue choralos cum magna diligentia scripsit) (Gonczarowa, 1994, 302). Šio skriptoriaus braižas jaučiamas keliuose rankraščiuose. Svarbu pabrėžti, kad tai vyksta XV a. paskutiniajame ketvirtyje (skirtingai nuo istoriografijoje įsitvirtinusios nuomonės apie knygų perrašinėjimą bernardinų vienuolyne XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje), kai bernardinai, vadovaujami “rytų misijos” ideologo Marijano iš Jeziorkos (Marian – Jan z Jieziorka), pradėjo stačiatikių rusinų ir valachų, totorių – musulmonų ir pusiau pagoniškoje būsenoje tebesančių lietuvių, ypač žemaičių, christianizacijos darbą (Maroszek, 1996, 102). Su bernardinais susijęs ir liturginių knygų kirilica spausdinimas Krokuvoje (Švaipoltas Fiolas, 1491). Šiame kontekste Jelenos, dLk Aleksandro žmonos, lankiusios Šv. Onos bažnyčią šalia bernardinų vienuolyno ir laikiusios jame savo biblioteką, bandymus parsisiųsdinti iš Rusios knygų galima vertinti kaip tarpininkavimą, paslaugą bernardinams; gal šios “rusiškos” knygos padėjo jiems sukurti patrauklesnę rusėnams knygos formą, aiškiau perteikti katalikiškas tiesas vykdant savo misiją? Išlikę proveniencijos, marginalijos, glosos Vilniaus bernardinų bibliotekai priklausiusiuose inkunabuluose ir paleotipuose rodo bernardinų aktyvią veiklą ne tik tarp rusėnų, bet ir tarp lietuvių – seniausias rankraštinis lietuviškas tekstas (poteriai) atsirado bernardinų aplinkoje (Lebedys, 1964, 109-133; Zinkevičius, 2000, 71). Bernardinų vienuolyne buvo perrašinėjami ir saugomi novicijus pranciškoniško vienuoliško gyvenimo mokanti lektūra, pavyzdžiui, Jano Šklarko (Szklarek, mirė 1515 m.) Summula aurea. Visa tai, taip pat Lietuvoje išlikę 48 inkunabulai (kartu su pamokslininkams priklausiusiomis knygomis) su bernardinų proveniencija rodo Vilniaus bernardinų biblioteką XVI a. pirmojoje pusėje buvus didžiausia katalikiškos institucijos biblioteka. Duomenų apie viduramžių fondų struktūrą nėra, tuo tarpu pagal 1764 m. dalykinį katalogą knygos buvo padalytos į 13 skyrių, o iš viso bibliotekoje buvo (kartu su rankraštinėmis) 2429 tomai (Index, 1764). Pažymėtinas knygų italų ir prancūzų kalbomis rinkinys: Giovanni Boccatio il de Camerone, Delle Letere Amorosae, Francisci Loredani, Goffredo Overo, Ludovici Gviciardi, Antonij Arigtuno ir t. t. Be pagrindinės vienuolyno bibliotekos, didelis knygų rinkinys buvo bernardinams priklausiusioje Šv. Onos bažnyčioje (1820 m. – 68 tomai, tarp jų tikėtini vėliau į VVB patekę XV a. foliantai: Mszałów Swiatłych w skórkę oprawionych in Fol. – 8; Mszał w Axamit Karmazinowy oprawiony z blaskami pozłacanemi in Fol.- 1; Ditto w Axamit Zielony oprawiony z blaszkami posrebrzenemi in Fol. – 1; Psalterz Wielki w Skórę oprawiony in Fol. – 1) ir t. t. (Wizyta, 1820). Kita konkuravusi su bernardinais nuo XVI a. pradžios biblioteka priklausė Vilniaus dominikonams (vienuolynas įkurtas 1501 m.), 1507 m. įsteigusiems čia filosofijos ir teologijos “kolegiją” (studijas) karjeros siekiantiems vienuoliams. Ši institucija greičiausiai turėjo savo knygų, o pagrindinėje konvento bibliotekoje pagal XVII a. pradžioje sudarytą sąrašą (Libri Con[ven]tus Vilnensis) buvo 550 tomų (Libri, 1604). Tad tenka smarkiai pakoreguoti istoriografijoje eksplikuojamą nuomonę apie fantastiškai didelę XVII a. Vilniaus dominikonų biblioteką, neva turėjusią 5317 knygų (Topolska, 1984, 192). Iš sąrašo neįmanoma nustatyti, kurios knygos rankraštinės, nepateikiami leidimo metai ir vieta, tačiau akivaizdus teologijos, Bažnyčios tėvų, pamokslų, poleminės literatūros raštų vyravimas; čia aptinkame ir aukščiau aptartą Lombardica Historia, iš vėlyvųjų viduramžių “atkeliavusias” Liber Reuelationum S. Brigittae de Regno Suedae, Exempla virtutum et vitiorum, Vita CHRISTI, Biga Salutis de Sanctis, Sententiarum Lambardi, Margarita Poetica, poleminę raštiją Assertiones Lutherana, Liber contra Iudeos, et alios inimicos Fidri, Homilia Eckij, poezijos ir retorikos veikalus M. Fabij Quintiliani Rhetorica, M. Tulij Ciceronis Epistola, Progymnasmata graecae litteraturae ottomani Argentini, medicinos Lilium medicinae, Pedacij de medica materia, Hippocratis medici opera, Ortus sanitatis de Herbis et Plaetis, Ioannis Zachariam filij medici Libri 2, Aurelij Cornelij de Re medica ir gamtos mokslų, astronomijos bei astrologijos knygas Astronomicon Iulij Malruni per Nicolaum Astrologum, C, Plinius Saecundi de Naturalibus, Epitomae trium terrum partium Ioachimi Vadiani. Aptariamas knygų sąrašas buvo sudarytas registruojant visos Lenkijos dominikonų provincijos bibliotekų knygas. Anglijoje pranciškonai tokius sąrašus sudarinėjo jau XIV a., Lietuvoje – XVII a. antrojoje pusėje. Vilniaus dominikonai inventorizuojant knygas dar buvo priklausomi nuo Lenkijos (Krokuvos) provincijos ir skundėsi karalaičiui Vladislovui, be kita ko, tuo, kad lenkai išsirenka ir išsiveža geriausias knygas.