Barokas Lietuvoje ir V.Europoje

BAROKAS
(it. Barocco – keistas, imatrus, vingrus), meno kryptis, XVII-XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje. Siauresniąja prasme, barokas vadinamas šio laikotarpio architektūros ir dailės stilius. Pradėjo formuotis XV a. pab. Italijoje (keitė vėlyvajį renesansą ir manierizmą), XVII a. paplito daugumoje Europos šalių. XVIII a. I pusėje kai kurias vėlyvojo baroko tradicijas tęsė rokokas. Baroko atsiradimą paskatino kontrreformacija, religinės kovos, reakcija prieš renesanso kultūrą, vidurinių amžių tradicijų gaivinimas. Barokas išreiškė absliutizmo laikotarpio feodalinės visuomenės pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, socialinio gyvenimo irr visuomenės sąmonės formų (ypač ideologijos) prieštaravimas. Jį veikė ir antifeodalinis valstiečių judėjimas, buržuazinės revoliucijos, teikusios barokui demokratiškumo, maištingumo. Reformacijos šalininkai baroko meną stengėsi panaudoti naujų religinių tradicijų kūrimui, buržuazinės ideologijos stiprinimui. Baroko raidą ypač skatino monarchai, stambieji feodalai ir kiti kontrreformacijos šalininkai, siekę įamžinti bažnučios, valstybės ir savo pačių jėgą ir didybę. Baroko raidai turėjo įtakos mokslo laimėjimai. Naują pasaulėžiūrą stimuliavo M.Kuperniko, Dž.Bruno, G.Galilėjaus kosmologinės teorijos, sugriovusios reakcinės dvasininkijos remiamą geocentrinės sistemos teoriją; renesansinį pasaulėvaizdžio vientisumą griovė ir R.Dekarto fiilosofija, B.paskalio tikimybių teorija, G.V.Leibnico
Matematikos tyrinėjimai, I.Niutono fizikos dėsniai. Baroko menas išreiškė pasaulio suvokimo ir atsipindėjimo prieštaringumą, jausmo ir intelekto įtampą. Baroko kūriniuose asketiškumas derinimas su hedoniškumu, rafinuotumas su grubumu, abstrakti simbolika su natūralistiniu detalių traktavimu. Baroko kūriniai didingi, prabangūs, di

inamiški. Baroko mene darniai susijo architektūra, dailė ir kai kurios kitos meno šakos.

ARCITEKTŪRA

Baroko arcitektūros formos išsirutuliojo iš renesanso arcitektūros formų, tačiau už pastarąsias didingesnės, laisvesnės dinamiškesnės. Baroko pastatų plano ir eksterjero linijos kreivesnės, banguotesnės. Puošniuose interjeruose gausu dekoratyvinių architektūros formų, skulptūros ir tapybos kūrinių. Puošnių, sudėtingų formų baroko pastatų sukurta Romoje (Jėzaus bažnyčia, pastatyta 1575 m., architektai Dž. Da Vinjola ir Dž. dela Porta; šv. Petro bazilikos fasadas, pastatytas 1614 m., architektas K.Maderna; šv.Petro aikštė ir ją juosiančios kolonados, pradėta 1655 m., architektas Dž.L.Berninis; šv. Karolio bažnyčia, 1667 m., architektas F.Baroninis), Venecijoje (šv. Marijos Išgelbėtojos bažnyčia, 1682, architektas B. Longena). Prancūzijoje italų baroko dekoratyvinės formos vartotos savituose Liudviko XIII stiliaus plitusio 1600-1650 m., pastatuose. Belgijoje dominavo puošnus jėzuitų barokas.daugelis Ispanijos Baroko pastatų puošti gausiais ornamentais, skulptūriniu deekoru. Ispanijos barokas turėjo įtakos Lotynų Amerikos baroko arcitektūrai. Šių šalių pastatai puošnesnio dekoro, įvairesnės kompozijos. Juose dažnai vartojami buvusių vietinių kultūrų meno elementai. Vokietijoje XVII a. pab. – XVIII a. pastatyta barokinių bažnyčių, valdovų rezidencijų. Šiaurės Vokietijos architektūra taisyklinesnė. Pietų Vokietijos, Austrijos, Čekijos baroko architektūra dekoratyvi, sudėtingos stilistinės išraiškos (Belvederio rūmai Vienoje, 1723 m., architektas L.Hildebrandas; vyskupų rezidencija Viurcburge, 1753 m., arcitektas B.Noimanas). italijos ir kitų Vakarų Europos šalių barokas turėjo įtakos Lenkijos arcitektūrai. Rusijoje pastatyta originalių puošnaus baroko pastatų ir architektūrinių ko

ompleksų, įrengta parkų. Baroko architektūroje ryškios ir vietos tendencijos.

Vilniaus baroko mokykla. Baroko architektūros meninė programa iš dalies rėmėsi renesanso tradicijomis, bet kartu siekia didesnio kompozijos ekspresyvumo, linijų ir silueto judrumo, kūrybos variantiškumo, pastato išorės ir vidaus dekoratyvumo. Dekoras neretai užgožė barokinio pastato konstrukcinę sistemą. Interjeruose architektūra, vaizduojamoji ir dekoratyvinė dailė sintetiškai jungia į vientisus erdvinius ir plastinius kūrinius, Pastatų eksterjerai ir interjerai pasipuošė turtinga spalvų ir atspalviųgama, įvarių tekstūrų apdailos medžiagomis.
LDK baroko architektūrosįtaka pasieriškė anksčiau nei kaimyninėse valstybėse. 1584-1593 m. Nesvyžiuje M.K. Radvilos Našlaitėlio iniciatyva pastatyta jėzuitų šv. Mikalojaus bažnyčia. Tai pirmasis barokinis sakralinis pastatas LDK. Jo autorius Dž. M. Bernardonis.
Lietuvos baroko architektūros raidoje išryškėjo trys periodai: ankstyvasis barokas (1600-1650 m.), brandusis barokas (1650-1730 m.), vėlyvasis barokas (1730-1790 m.).
Ankstyvasis barokas prasidėjo tiesiogiai veikiamas Romos įtakos. Pirmosiose jėzuitų pastatytuose bažnyčiose – minėtoje Nesvyžiaus, Vilniaus šv. Kazimiero – buvo taikoma italų ankstyvojo baroko struktūra ir formos, savaip jos derintos su vietinėmis statybų tradicijomis. Ankstyvuose barokiniuose pastatuose, kaip ir italų ankstyvajame baroke, išliko kai kurių renesanasinių bruožų.
Brandaus baroko periodo pastatų kompozicija labiau savita, įvairesnė. Šis laikotarpis skietinas į dvi fazes. Pirmojoje dominavo didikų Pacų funduoti kūriniai (Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Pažaislio ansanblis prie Kauno), pasižymėje itin profesionalia architektūros ir kitų menų sinteze. Antrojoje fazėje į brandaus baroko tėkmę įs
sjungė ir kiti užsakovai – didikai Sapiegos ir Vilniaus vyskupas Bžostovskis: jie steigė naujas vienuolijas, pasitelkė naujų architektų. Šioje fazėje be Italijos ima reikštis ir Vidurio Europos architektūros ir dailės įtaka. Per visą brandaus baroko periodą antraeilių pastatų architektūra buvo maždaug vienoda.
Vėlyvojo baroko (Rokoko) periodas pasižymi ypač suklestėjusia sakraline architektūra. Vis labiau pastebimas Vidurio Europos architektūros ir kitų menų poveikis. Tuo metu susikūrė vadinamoji Vilniaus baroko mokykla, kurios originaliausi darbai – sakralinai pastatai. Jie dažniausiai stačiakampiai, haliniai, dvibokščiai, lengvų, vertikalių proporcijų.
Daug žymiausių vėlyvoko baroko paminklų – tai atstatinėtos po gaisrų bažnyčios: paaukštintos ir išpuoštos. Pagal stiliaus aidos bruožus šis periodas skirtinas į tris fazes:
I. 1730-1748 m. architektūros formos sudėtingesnės, tačiau dar laikomais orderių. Pradeda reikštis rokoko motyvai. Daugiausia statoma ir perstatoma Vilniuje.
II. 1748-1770 m. formos lankstesnės, nebesilaikoma orderių techinikos. Daug statoma visoje LDK.
III. 1770-1790 m. barokas palaipsniui užleidžia vietą klasicizmui (Jūžintų bažnyčia, Šiluvos bažnyčios interjeras).
Tad Vilniaus barokas, savitai modifikavęs bendrąsias stiliaus vertybes, darė didelį tiesioginį kūrybinį poveikį kaimyniams regionams, užėmė reikšmingą vietą Šiaurės Rytų bei Vidurio europos architektūroje.
Architektai. Lietuvoje nedaug žinoma nei apie renesanso, nei apie baroko architektus, sukūrusius didelės meninės vertės paminklų. Daugiau žinoma apie iniciatorius, mecenatus, kurie rūpindavosi įamžinti savo vardus.
Baroko architektūrą Lietuvoje kūrė daugiausia vietiniai architektai, bet buvo mažai ir atvykusių iš sv
vetur.Labiausiai minėtinas yra J. Prschovičius (1559-1627 m.). Jis dalyvavo statant šv. Mikalojaus bažnyčią Nesvydije, vykdė šv. Kazimiero ir gretimo profesų namo statybas. Taip pat minėtinas yra T. Žebrauskas (1714-1758 m.). Jis 1748-1750 m. atstatė ar rekonstravo Vilniaus šv. Ignoto bažnyčią, suprojektavo ir pradėjo statyti Vilniaus astronomijos observatoriją, 1755 m. – Iliūkstės (Latvija) jėzuitų bažnyčią. T.Žebrauskas buvo vienas žymiausių vilnietiškosios baroko mokyklos kūrėjų ir puoselėtojų. XVIII a. Vilniuje gyveno ir dirbo architektai: Vilhelmas Polis (atstatė Vilniaus katedrą ir varpinę), A.A. Ženu (pastatė Vilniaus šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios bokštų viršutinius tarpsnius, projektavo feodalų rūmus (prie Dysnos), prižiūrėjo didikų Oginskių statybas). J. K. Glaubicas (minimas nuo 1737., miręs 1767). 1737 m., 1748 m., 1749 m. gaisrai smarkiai nusiaubė Vilniaus senamiestį. J. K. Glaubicas dalyvavo ansamblių, pavienių pastatų atstatymo, rekonstrukcijos ir statybos darbuose. Jis taip pat projektavo ir neretai pats prižiūrėdavo sudėtingų ansamblių ir pavienių pastatų statybas.

DAILĖ

Baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei pošybinių elementų gausumas. Italijoje barokinių kūrinių nutapė Bolonijos dailės akademijos įkūrėjai broliai Anibalė, Ludovikas ir Agostinas Karačiai, jų mokiniai Domenikinas, G.Renis ir kiti. Dominuoja religinės, mitologinės ir alegorinės kompozicijos, paradiniai portretai. Idealizuoto piešinio figūros ir jų grupės pavaizduotos iškilmingais gestais ir jausminga veidų išraiška, perteikiančia religinę egzaltaciją ar mitologinių personažų aistringumą. Paveiksluose ir freskose gausu efektingų gamtos vaizdų ir architektūros motyvų. Tapytojai Dž.F.Gverčinas, P.da Kortona, A.Pocas freskose pavaizdavo į aukštį kylančios erdvės begalybę, imantrias, dinamiškas religinių ar mitologinių personažų figūras ir jų grupes. Vertingiausia XVIII a. baroko dailėje yra sienų tapyba ( Dž.B. Tiepolas, Dž.B.Piaceta). baroko skulptūrų sukūrė Dž.L.Berninis ir jo pasiekėjai (A.Algardis, F.Diukenua ir kiti). XVI-XVIII amžiaus italų bažnyčių dekoratyvinės statulos ir reljefai yra susiję su architektūros formomis.

XVII a. savito baroko tapybos mokykla susiformavo Flandrijoje. P.P.Rubensas, A.van Deikas, J.Jordansas ir kiti nutapė didelio formato religinių, mitologinių ir buitinių paveikslų, peizažų, natiurmortų. Flamandų tapytojų kūriniuose gausu ir buities motyvų, realistinių elementų. Vertingi ir austiniai kilimai- špaleriai su figūrinėmis kompozicijomis, religiniais motyvais, medžioklės scenomis. Patetiškų, jausmingų, sodraus ir spalvingo kolorito paveikslų nutapė ispanų tapytojai Ch. Rebera, B.E. Murevijas. Pietų Vokietijoje ir Austrijoje vertingiausia vėlyvojo baroko (XVII a. pab. – XVIII a. pirma pusė) dekoratyvinė tapyba ir skulptūra. Šių šalių baroko dailė kupina veržlios dinamikos ir dramatizmo, dekoratyvinių efektų. XVIII a. Meisene (Saksonija) buvo įkurtas pirmasis Europoje porceliano fabrikas, gaminantis puošnius įmantriį formų sevizus, vazas ir dekoratyvines statulėles. Ypač garsios I.I. Kendlerio dekoratyvinės porceliano skulptūros.

Lietuvos baroko dailė ( nuo XVII a. vid.) pasižymi saikungumu, turi daug realistinių ir liaudiškų bruožų. Tapytojai M.Polonius, P. Dankersas, S. Čechovičius, skulptoriai P. Pertis, Dž. Galis, P. Rosis, kulto pastatų interjeruose (Trinitorių vienuolyne ir šv. Jono, šv. Petro ir Povilo bažnyčiose Vilniuje, Pažaislio Vienuolyno bažnyčioje ir kitur) sukūrė baroko dailės (skulptūros ir sienų tapybos) ansamblių. Sukurta reprezentacinių portretų, vario raižinių.

LITERATŪRA

Baroko literatūros žanrų raida ir plėtotė. Baroko literatūra pradėjo formuotis XVI a. pab. Italijoje, XVII a. išplito visoje Europoje. Broko epochoje daugeliu atvejų vyravo tie patys žanrai, stiliai, eilėdaros formos, imitacijos šaltiniai, kaip ir Renesanso epochoje. Humanitarinio pobūdžio katalikų ir protestantų kolegijose buvo mokomasi senovės graikų ir lotynų kalbų, skaitomi antikos autoriai, juos imituojant mokomasi kurti poemas, panegirikas, epigramas, eptafijas, emblemas, dedikacijas, siekiama tobulos iškalbos kaip aukščiausios humanitarinio išsilavinimo pakopos. Vis dėlto baroko literatūra turi ir savitų specifinių bruožų, kuriuos sąlygojo politiniai bei religiniai visomenė gyvenimmo pokyčiai, estetinių idėjų Europoje raida. Be antikos, vienu svarbiausių imitacijos šaltinių baroko literatūroje tampa Biblija: iš jos semiamasi motyvų, vaizdų, simbolių, siužetų. Kartais antikiniai ir bibliniai motyvai bei įvaizdžiai vartojami tame pačiame kūrinyje, metaforiškame, mozaikiškame literatūros tekste. Svarbiusią Renesanso literatūroje ,,šaunumo” sampratą baroko literatūroje keičia ,,pamaldumo” sąvoka, ,,šaunaus” ir ,,veiklaus” žmogaus vietoje atsiranda ,,atgailaujančio” žmogaus tipas. Keičiasi meninė stilistinė baroko literatūros raiška. XVI amžiaus kūriniuose vyrauja mintis, racionalumas, griežta, nuosekli dėstymo logika, galudi daikto ir jį apibūdinančio žodžio jungtis; tuo tarpu nuo pirmo XVII amžiaus dešimtmečio pastebimai ima stiprėti kūrinių emocionalumas, poetiniam vaizdui sukurti pasitelkiamos įvairio s asociacijos, mitologinės aliuzijos, situacija dažniausiai nusakoma metaforiškai, nevengiant hiperbolizmo, kartais natūralistinio ekspresyvumo, kuriami minties ir žodžio paradoksai.
Proginė poezija ir proza. Proginės poezijos ar prozos kūriniai buvo rašomi tam tikra proga – atvykus karaliui ar vyskupui, kokiam asmeniui pradėjus eiti svarbias pareigas, gavus mokslinį laipsnį – ir skirti žymiems valstybės ar Bažnyčios veikėjams, didikams, mecenatams. Itin daug proginių kūrinių parašė Vilniaus universiteto studentai bei profesoriai. Tai sąlygojo universiteto studijų pobūdis bei jėzuitų mokymo programa, kurios būtina dalį sudarė savarankiška kūryba. Kurdami proginius kūrinius, universiteto studentai privalėjo pademonstruoti lotynų kalbos žinias, eiliavimo įgudžius, erudiciją, gebėjimą naudotis antikinės literatūros topika.

Vienas anktyviausių proginės poezijos rinkinių ,,Sveikinimas šviesiausiajam ir galingiausiajam valdovui Steponui I”, (1579 m.) Skirtas karaliui Steponui Batorui, kuris suteikė Vilniaus jėzuitų kolegijai universiteto privilegija, buvo dažnas universiteto svečias, kiekvieną kartą sutinkamas su įvairiausiomis iškilmėmis, deklamacijomis, teatriniais renginiais. Rinkinyje stengiamasi pademonstruoti Lietuvos ir Lenkijos vienybę (tai rodo pirmajame puslapyje įdėti herbai: Lietuvos – vytis, Lenkijos – erelis). Tekstai parašyti įvairiomis eilėdaromis (hegzametru, eleginiu distichu), dalis jų aiškiai skirta deklamacijai: kalba personifikuotos figūros (Vilniaus kolegija, Vilnius, Senatas). Atsiranda rimai, sukuriamas aido įspūdis.

Lieuvių baroko poezijoje, trenuose, epicedijuose, laidotuvių giesmėse galima rasti įdomią pagoniškos (antikinės) ir krikščioniškos ( katalikiškos) pasaulėžiūros elementų sintezę. Šiuose kūriniuose galima atsekti antikinės epigrafinės poezijos tradicijas, taip pat sąsajas su Tribulo, Propercijaus, Ovidiajus, Horacijaus eilėmis. Iš antkinės literatūros perimta ne tik epigrafinio žanro poetika, tam tikri įvaizdžiai, bet ir pati mirties ir pomirtinio gyvenimo samprata.

Baroko literatūrai būdingas smulkiųjų literatūros žanrų, vadinamosios epigraminės, erudicinės, įmantriosios poezijos kultas. Antikoje ir Renesanso epochoje ,,tobulos poezijos” rūšimi laikytas epas tarsi išsisėmė, užleido vieta mažesnėms, lankstesnėms poezijos formoms. Žymiausi baroko literatūros teoretikai Jokūbas Pontanas, Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Baltazaras Grasianas daugiausia dėmesio skiria epigraminės poezijos specifikai, jos kūrimo būdams, poveikio galimybėms, o epą prisimena tik kaip praeities reliktą, antikinės literatūros pasididžiavimą. Įvairių šalių literatūroje barokas turėjo savitų bruožų. Italijoje baroką atstovaują marinizmas, konceptizmas, Ispanijoje – gongorizmas, kultizmas, Anglijoje – metafiziniai poetai. Žymiausi rašytojai: T.Tasas, Dž.Marinas, L.de Gongola, F.Keveda, Ž.Spondas, A.Grifijus.

Lietuvoje ryškių baroko bruožų yra lotynų kalba rašiusio M. Sarbievijaus kūryboje, daugelyje XVII-XVIII a. lietuvių paniegirikų (V.Daujoto, P.Tarvainio), epitafijų, kai kuriose giesmėse (S.M. Slavočinskio, M.Švobos) ir kituose raštuose (M.Olševskio ,,Broma”) jėzuitų mokyklų vaidinimuose.

MUZIKA

Baroko laikotarpiu formavosi ir plito stambūs vokaliniai ir instrumentiniai muzikos žanrai: opera, kantata, oratorija, koncertas, siuita ir sonata. Šiuose žanruose išryškėja baroko muzikos monumentalumas, puošnumas. Baroko muzikai būdinga mažoro ir minoro dermėmis pagrįsta tonacinė sistema, polifoninės ir homofoninės faktūros sąveika. Nuo XVI a. pab. vartotas generalbosas. Baroko kompozitoriai: J.S.Bachas, D.Bukstehudė, Dž. Freskobaldis, G.F.Hendelis, A.Korelis, K.Monteverdis, A.P.Skarlatis, D.Dž. Skarlatis, A.Stradela, H.Šiucas, A.Vivaldis, Dž.B.Vitalis.

Lietuva baroko laikotarpiu kūrė kompozitoriai: S.Berentas, A.Gobiata, K.Rudamima dusetiškis, pirmąjį lietuvių muzikologijos veikalą ,,Muzikos menas ir praktika’’ parašė Ž.Liauksminas (1667 m.)

TEATRAS

Valdovų, didikų rūmuose, jėzuitų akademijose, kolegijose rengta mitologinių, biblinių ar kitų siužetų, dažnai ryškaus didaktinio pobūdžio vaidinimai; juose dalyvaudavo dvaruose reprezentacijos reikalams laikytų profesionalių teatro trupių aktoriai, studentai. Pastatymai (operų, baletų) buvo puošnūs prabangūs; kad būtų dar efektingesni, tobulinta scenos įranga (atsirado kulisai); gausiams vizualiniams efektams vartota sudėtinga technika; perspektyva krta tapytomis iliuzijomistėmis dekoracijomis. Lietuvoje nuo XVI a. pab. Vaidinimai rengti karaliaus dvare Vilniuje (1634 m. suformuota operos trupė,1639 m. pastatytas teatras), privačiuose Radvilų, Oginskių, Tyzenhauzų teatruose, Vilniaus akademijoje, Kražių ir kitose kolegijose.

Literatūros sąrašas: internetas, tarybinė enciklopedija, kospektai

Leave a Comment