Baltų gentys II – X a.
I tūkstantmetis yra žymių ūkinių ir socialinių pasikeitimų laikotarpis. Išaugusios gamybinės jėgos ardė pirmykštį gamybos būdą ir tuo pačiu pirmykštę bendruomenę. Šis procesas būdingas visam I tūkstantmečiui. Tuo pačiu metu vyko genčių persigrupavimas, susidarė genčių sąjungos, minimos IX – XIII a. šaltiniuose.Pirmykštės bendruomenės irimo procesas buvo ilgas ir sudėtingas. Lietuvoje jis yra labai nedaug tyrinėtas. I tūkstantmečio vidyryje vietoje gimininės bendruomenės ėmė formuotis teritorinė bendruomenė. Maždaug X a. prasidėjo paskutinysis irimo etapas – karinė demokratija. Geležinių įrankių ir gyvulių jėgos vartojimas darbui, žemdirbystės ir gyvulininkystės augimas, mainų intensyvėjimas, kai kurių amatų atsiskyrimas nuo žemdirbystės lėmė spartesnę gamybinių jėgų raidą. Kolektyvinė nuosavybės forma nebeatitiko naujųjų sąlygų. Todėl bendruomenės skaldėsi į atskiras šeimas, kurios atskirai ūkininkavo. Atsirado paveldima žemės nuosavybė – alodas. Alodas buvo privatinės nuosavybės užuomazga. Išaugo žemdirbių kaimeliai. Kaimo bendruomenės reikalus ėmė spręsti kaimo vyrų susirinkimas arba jo išrinkti asmenys, vėliau pradėti vadinti seniūnais. Pirmykštės bendruomenės irimą skaitino ir susirėmimai su kitomis gentimis. I tūkstantmečio viduryje atsirado labai turtingų karių, kuriems prigijo kunigaikščių (kunigų) vardas. Tai buvo turtingi bendruomenės nariai, sprendę kelių kaimų reikalus, vadovavę kariams. Jų valdomas teritorijas ilgainiui pradėta vadinti žemėmis.I tūkstantmečio antroje pusėje Lietuvos teritorijoje susidarė baltų gentys. Tai buvo giminingų genčių sąjungos. Atskira gentis liko kaip teritorinis vienetas – žemė. Centrinėje ir Rytų Lietuvoje gyveno aukštaičiai, tarp Dubysos ir Ventos – žemaičiai, pietinėje Užnemunėje ir dar piečiau – sūduviai arba galindai, Šiaurės Vakarų Lietuvoje – kuršiai, Nemuno deltoje – skalviai, Šiaurės Lietuvoje – žiemgaliai.