Baltai ir Didysis tautų kraustymasis

Baltai ir Didysis tautų kraustymasis

Vidurinis geležies amžius dar vadinamas tautų kraustymosi arba karinės demokratijos laikotarpiu. Jau IV a. sujudo visa Europa: iš Azijos ir prieškaukazės stepių ėmė veržtis hunai, vėliau – avarai. Sujudo germanų tautos. Nuo VI a. pradžios slavai pajudėjo Dniepro baseino ir Vakarų Europos link. Slavų migracija į Dniepro baseiną lėmė rytų baltų likimą – tarp VI ir VII a. dalis rytų baltų asimiliavosi su slavais. Kita Padnieprės baltų dalis buvo išstumta ir migravo baltiškojo branduolio link. Manoma, kad būtent šie taautų kraustymosi procesai atvedė į Pabaltijį ir lietuvių protėvius – Rytų Lietuvos pilkapių kultūros žmones.

Ilgą laiką manyta, kad Pabaltijo baltai, būdami kiek šiauriau nuo tautų kraustymosi epicentro, tautų kraustymosi procese nedalyvavo. Pastarųjų metų radiniai ir rašytiniai šaltiniai pakeitė šią nuostatą. V. Kazakevičius, V. Šimėnas teigia, kad Pabaltijo baltų gentys – galindai, prūsai, skalviai, jotvingiai, aukštaičiai ir lietuviai – vienaip ar kitaip buvo susiję su tautų kraustymusi.

Pirmoji tautų kraustymosi banga tiesiogiai palietė baltišką galindų gentį. Be to, tautų kraustymasis ir buvo ta priežastis, dėl kurios gaalindai skilo į dvi dalis. Pasak rusų archeologo V. Sedovo, galindų migracija prasidėjo tada, kai gotai apie II a. pabaigą atsikraustė žemutinį Pavyslį. Dalis galindų nutraukė ryšius su gotais ir savarankiškai migravo rytų kryptimi iki Okos aukštupio. Kita dalis, išsaugojusi ryšius su

u gotais, nukeliavo į Dakiją, o vėliau ir iki pačios Ispanijos. Kalbininkai pabrėžia, kad žodžio „galind“ paplitimas Vakarų Europoje ir yra galindų dalyvavimo didžiajame tautų kraustymesi įrodymas.

Antroji tautų kraustymosi banga siejama su hunų žygiu į Europą 375 metais. Lietuvos teritoriją šis procesas pasiekė tik V a. viduryje.

Manoma, kad buvę vienas ar keli klajokliškų genčių reidai. Šios bangos palikimas – ryškios gaisravietės Rytų ir Pietų Lietuvos piliakalniuose, geležiniai strėlių antgaliai. Jų rasta Aukštadvario, Kernavės Aukuro Kalno, Kunigiškių–Pajevonio ir Vilniaus Gedimino kalno piliakalniuose, Plinkaigalio (Kėdainių raj.) kapinyno palaidojimuose, kurie kaip tik ir datuojami V a. viduriu. Keturgubame 162 Plinkaigalio kape rasta klajoklių nužudyta keturių asmenų šeima: vyras, žmona ir du vaikai. Moters šlaunikaulyje įstrigusi klajokliška tribriaunė strėlė. Mirusiųjų kaukolės sutrupintos ir deformuotos – matyt, žmonės buvo nukauti bukais giinklais. Kitas antgalis rastas 336 kape, kuriame palaidoti trys žmonės. Tarp vyro stuburo slankstelių įstrigusi strėlė. Atrodo, kad į vyrą šauta iš priekio. Bendrame kape buvo moteris ir mergaitė. Galbūt jos nužudytos to paties klajoklių antpuolio metu. Sunku pasakyti, kurios klajoklių gentys dalyvavo šiame reide. VI a. gotų istoriko Jordano veikale „Apie gotų kilmę ir veiklą“, arba „Getika“, minimi akacirai. Pagal aprašymą jie buvo arčiausia baltų genčių.

Plinkaigalio kapinyno 144 vyro kape rasta ir vadinamoji hunų segė. Šios segės buvo plačiai paplitusios Vengrijoje, Ukrainoje, Kr

ryme ir Vakarų Europoje. Jų paplitimo arealas beveik sutampa su antikos laikų hunų gentims priklausiusia teritorija. Su klajoklių reidais siejami ir kalavijo formos ietigalių radiniai Rytų Lietuvos pilkapynuose bei Vilniaus Gedimino kalne. Dar vienas toks ietigalis rastas Taurapilio kunigaikščio kape. Manoma, kad į Lietuvą jie galėjo patekti su trečiąja tautų kraustymosi banga, kai V a. pabaigoje suiro hunų valstybė.

Ketvirtoji tautų kraustymosi banga, prasidėjusi VI a. viduryje, siejama su avarais ir slavais. Daugelis tyrinėtojų teigia, kad avarų palikimas ryškus mūsų priešistorėje. Pavyzdžiui, VI amžiuje Rytų Lietuvos pilkapių kultūros žmonės plačiai naudojo balnakilpes (turime kapų, kuriuose sudeginto mirusiojo palaikai buvo supilti į suguldytų balnakilpių vidų). Balnakilpės – revoliucinis avarų išradimas. Na, o slavų ekspansijos pasekmes jau žinome – dalis rytų baltų atsikėlė į rytinį dabartinės Lietuvos pakraštį.

Iš VI a. turime rašytinių žinių apie baltų santykius su gotais. Vadinamajame Kasiodoro archyve išliko gotų valdovo Teodoriko laiškas aisčiams, kuriame pasakojama apie Italijon pas ostgotų karalių atvykusius aisčių pasiuntinius, kurie atvežė karaliui gintaro ir sužadino jo norą toliau bendrauti. Jordano „Getikoje“ aisčiai minimi dviejose vietose. Vienoje nurodoma, kad aisčiai yra taikūs žmonės, gyvenantys už Vyslos, prie jūros. Kitoje pasakojama apie tai, kaip gotų valdovas Germanarikas įsitvirtinęs daugybėje genčių. Aisčiuose jis tai padarė ne jėga, o „protu ir šaunumu“. Jordanas pabrėžė, ka

ad aisčiai užėmė labai ilgą pajūrio ruožą. Nei viename, nei kitame šaltinyje neminimos konkrečios aisčių gentys. Tačiau iš to, kas buvo pasakyta, nesunku suvokti, kad kalbama apie vakarinius galindus. Tyrinėtojai neabejoja, kad tuometiniam pasauliui buvo gerai žinomos ir kitos aisčių gentys.

Leave a Comment