Babilonas

TURINYS

1. Įvadas..............................2
2. Babilono religijos formavimasis.....................
2.1 oficialioji religija..............................3
2.2 individualus tikėjimas...........................3
2.3 dievų keitimasis............................4
3. Babilono dievai ir jų „pareigos“....................4
4. Religinės apeigos.............................5
5. Babiloniečių religijos ryšys su šumerų religija.............6
6. Išvados..............................8
7. Literatūros sąrašas............................9

Įvadas

Mano tyrinėjimo objektas yra Babilono valstybės religiją, kuri per šimtmečius buvo perimta iš senųjų Mesopotamijos gyventojų šumerų.
Babilonas buvo milžiniškos valstybės, kuri apėmė visą Tarpupį, sostinė, kuri buvo skelbiama amžina „karališkumo“ buveinė. Nėra keista, kad Babilono galybės aidai girdimi net iki mūsų dienų: Babilono kabantys sodai, Belo šventykla – vieni iš septynių pasaulio stebuklų, Hamurabio įstatymai.
Ne ką menkesnė savo svarba yra ir babiloniečių religija, kuri keelia ne tik susidomėjimą bet ir galvos skausmą ne vienam mokslininkui. Vienas pačių žymiausių pasaulio asirologų kadaise yra parašęs, kad „Mesopotamijos religijos sisteminės apžvalgos parašyti neįmanoma ir nereikia“ .
Referato chronologija orientuota į gan platų Babilono valstybės laikotarpį, apima XVIII – VI a. pr. kr., kai atsiranda ir vystosi Babilono valstybė, formuojasi politinės, ekonominės, kultūrinės, religinės vertybės, atsiranda naujos tradicijos ir papročiai, tobulėja ir keičiasi senosios veiklos sritys, pamažu kyla Babilono valstybės gyventojų mentalitetas.
Referate bus naudojami tik literatūra, kurioje kalbama apie Babilono religiją, joos įtaką tiek diduomenei (valdovams ir žyniams), tiek eilinei visuomenei. Ne vienas istorikas domėjosi kokią įtaką babiloniečiams daro vienas ar kitas dievas. Tiek E. Klengel – Brant knygoje „Kelionė į senovės Babiloną “, tiek J. Oates knygoje „Babilonas“ ir G. Beresnevičiaus „Religijų istorijos ma

atmenys“ itin plačiai aprašoma Babilono religija, pagrindiniai garbinimo dievai, jų įtaka.
Paskutiniame šio referato dėstymo skyriuje „Babiloniečių religijos ryšys su šumerų religija“ bus naudojamas lyginimo metodas. Šiame skyriuje bus lyginama šumerų ir babiloniečių dievai, jų vaizdavimas tiek vienoje, tiek kitoje tautų savimonėje.

Taigi remdamasi aptarta literatūra bandysiu trumpai apžvelgti Babiloniečių religiją ir atsakyti į iškilusius klausimus:
1. Kada ir kaip susiformavo Babilono religija?
2. Kokie buvo babiloniečių dievai?
3. Kas atlikinėjo religines apeigas?
4. Koks babiloniečių religijos ryšys su šumerų religija?

Babilono religijos formavimasis
2.1. Oficialioji religija
Babilonijos religija siekia tolimą priešistorę, kuomet buvo garbinami gausybė įvairiausių dievų, dažniausiai gamtos kulto atstovai, tai matyt priklausė nuo to, kad tuometiniai babiloniečiai buvo priklausomi nuo juos supančios gamtos ir jos stichijų „išdaigų“. Jausdami baimę grėsmingoms stichijoms, laukiniams žvėrims, nesuprantamiems gamtos reiškiniams, babiloniečiai visa tai laikydavo aukštesnių ir gaalingesnių gamtos nepažįstamų būtybių veikla, todėl jas garbino įvairiomis formomis ir apsireiškimais.
Bėgant laikui įvairios babiloniečių dievybės maišėsi, susiliejo su kitais dievais ir taip išliko patys pagrindiniai Babilono valstybės dievai. Pagal oficialiąją babiloniečių religiją pagrindinė kiekvieno žmogaus pareiga buvo tarnauti dievams, nes tik tam jie ir buvo sukurti. Kiekvienas babilonietis turėjo patarnauti savo garbinamiems dievams kaip karaliams – nešti aukas, garbinti, rengti šventes jų garbei, o dievų „dvariškius“ – žynius – rengti, maitinti, kreiptis į juos pagalbos, kai prireikdavo dievų pagalbos. Buvo manoma, kad di

ievai egzistuoja savo atvaizde, todėl buvo gaminamos šių dievų statulos, kurios buvo daromos specialiose dirbtuvės, o po jų pagaminimo buvo atliekamos specialios apeigos, kad įgautų „gyvybę“.
Babilonijoje buvo begalė daug metinių švenčių, kurios buvo rengiamos įvairių dievų garbei, pvz. Dievo Marduko Naujųjų metų šventė.

2. 2. Individualus tikėjimas

Mokslininkai nustatė, kad paprastiems babiloniečiams nebuvo leidžiama įeiti į dievų garbinimo buveines – šventyklas, todėl kiekvienas Babilono valstybės gyventojas turėjo savo dievą ar deivę, kuriems atgailaudavo, skirdavo savo maldas, nešė aukas, o šis dievas turėjo užtarti šį žmogų prieš kitus dievus, apsaugoti nuo piktųjų dvasių, įvairių blogybių, kurios tykojo žmogaus gyvenime.

Žmonės nešiojo įvairiausius amuletus ar pakubučius, kurie turėjo apsaugoti nuo blogio jėgų, dievų prakeikimų. babiloniečių religijoje išliko daugybė užkeikimų, kuriomis paprastai buvo kreipiamasi į dievus ar priemones, kurios sunaikina blogį, mat religija buvo reikli ir nevengė bausmių, kiekvienas nusižengęs babiloniečių religijai sukelia dievų pyktį, pasireiškiantį baisiomis nelaimėmis – maras, badas, sausros, tvanas, priešų antpuoliai.
2.3. Dievų keitimasis

Pamažu gamtos dievybės keitėsi ir atsirado valdžios ir viešpatavimo dievai, kurie buvo Babilono valstybės ir jos valdovo valdžios globėjais. Svarbiausieji dievai, kurie anksčiau buvo gamtos valdovais ir viešpatavo gamtos stichijose, tapo teisingumo ir valdžios jėgų būtybėmis, dangiškaisiais teisėjais, baisias kariais ar galingais valdovais, pavyzdžiui: saulės dievas Šamašas tapo teisingumo dievu, dangiškuoju žemės valdovo globėju ar Ma

ardukas, žemdirbių dievas, patapo aukščiausiuoju Babilono dievu. aišku, kad pasikeitė ir dievų simboliai: iš žemės padargų atsirado karo ginklai – strėlės ir lankai.
Jei aukščiausieji dievai buvo įsivaizduojami kaip valdovai, tai ir Babilono valdovai tiek mene, tiek literatūroje buvo vaizduojami kaip žemės dievai.
Taip atsitiko tikriausiai todėl, kad Babilono valstybės visuomenė keitėsi, atsirado despotinis valdovo valdymas, tai iš esmės keitė ir Babilono religiją.

Babilono dievai ir jų „pareigybės“

Babilono religija neturėjo darnios sistemos, religijoje vyravo gausybė dievų, kurių visų vardų net patys babiloniečiai nežinojo.
Atsiradus žemdirbystei, ypač garbintos mirštančios ir atgimstančios augalijos dievybės, vėliau dievai buvo sužmoginti, vietiniai kultai sujungti į bendrą visumą.
Aukščiausias babiloniečių dievas buvo Anus, valdovų dievas, „dievų karalius“, kurio galybę reiškė raguotas galvos apdangalas ir kuriam priklausė oras ir dangus. Šis dievas viešpatavo danguje, kur turėjo savo buveinę, nors jis garbinamas buvo tik nedaugelyje šventyklų. Jo sūnus Enlilis, žemės valdovas, taip pat buvo vadinamas „dievų karaliumi“, mat buvo stiprus bei galingas, sugebėjęs žmonėms į žemę pasiųsti tvaną, sukurti pabaisą Lamu, turėjusią sunaikinti žmones, nepaisant šių piktadarybių, Enlilis laikomas tvarkos sergėtoju. Visai kitoks buvo Enlilio sūnus Ea, požemio gėlo vandens valdovas, kuris buvo įsivaizduojamas pusiau žmogaus, pusiau žuvies pavidalu. Dievas Ea globojo amatininkus ir menininkus, buvo manoma, kad jis sukurė žmones iš mo

olio ir mitinės pabaisos. Greta šių dievų egzistavo dar trys svarbios mitinės dievybės: Mėnulio dievas Sinas, Saulės dievas Šamašas ir deivė Ištarė. Dievas Sinas buvo įsivaizduojamas su visais mėnulio atributais – pjautuvas, puošiantis galvos apdangalą ir keturi ragai, simbolizuojantys mėnulio fazes; vaizdavo kaip seną barzdotą vyrą, o tai laikyta išminties simboliu. Dievas Šamašas buvo laikomas pusiausvyros laikytoju ir teisės, išminties, žinojimo globėju, tikriausiai todėl jam babiloniečiai skyrė daugiausiai himnų. Paskutinioji iš šio trejeto buvo deivė Ištarė, meilės, vaisingumo, o vėliau karo deivė, kuri buvo pasirodydavo daugybe pavidalų.
Be šio trejeto, svarbiausi buvo audros dievai Adadas, karo ir medžioklės dievas Ninurta ir požemių dievas Nergalis, tačiau vėliau Babilone iškyla dievo Marduko kultas. Šis dievas tapatinamas su dangaus viešpačiu, o jo funkcijos buvo labai plačios – magija, užkeikimai, globa, gydymas, karo reikalai, kosmoso įvaldymas.
Visi šie dievai turėjo ne tik savo atributiką, bet ir savo gyvūną, kurie padėdavo atlikti visas dievų pareigybes.
Kai kurie babiloniečių dievai atkartoja ir pratęsia šumerų dievų tradicijas, bet ir sukuria savitą religijos sistemą.

Religinės apeigos

Žyniai, žinomi Mesopotamijoje dar nuo IV tūkstantmečio, buvo labai įtakingas ir gerbiamas luomas Babilone, žynys buvo kaip valdovas, kurie tikintiesiems darė didelę įtaką, nes jie buvo žmonių ir dievų tarpininkai, todėl dažniausiai neatsirasdavo tokių, kurie abejodavo žynių skelbiamomis tiesomis. Žyniai iš įvairiausių mitų stengėsi sukurti vieningus dievų paveikslus, rinko mitus ir pasakojimus, atlikinėjo sudėtingas religines apeigas su skaičiais, simboliais ir šviesuliais. Žyniai dėvėdavo specialias kepures ar žvėrių kaukes.
Žyniai dievams tarnavo nuogi, o jau vėliau dėvėjo linines tunikas. Ritualų metu buvo deginami smilkalai, pilamas vanduo, vynas, alyva, ant aukų stalo pjaunami galvijai ir avys, aukojami gyvulių viduriai. Tikinčiųjų aukos buvo sudedamos ant aukuro, stovinčio šventyklos kiemo vidury ir mažomis dalimis aukojamos. Aukojant buvo kalbamos maldos, kad atkreiptų dievų dėmesį, o maldų buvo įvairiausių: dievų šlovinimo, kreipimosi, skundo ir atgailos, prašymo ir maldavimo, todėl kiekvienu atveju melstis reikėjo kitaip: atsiklaupti, paliesti kakta žemę, pabučiuoti dievo statulos kojos arba rūbo pakraštį, šauktis dievų stačiomis ar iškėlus rankas. Žyniai užsiiminėjo ir magija, kuri buvo tam tikras būdas bendrauti su dievais, jos tikslas buvo sužinoti dievų valią, o Babilono gyventojams tai buvo tas pats, kaip ateities išpranašavimas.
Žynių „darbo vietos“ buvo šventyklos, kurios, pasak babiloniečių, jungia žemę ir dangų, buvo prikrautos dovanų ir skendėjo prabangoje. Viršutinis šventyklų aukštas buvo nudažytas aukso spalva ir čia pasikelti galėjo tik „kalbantieji dievo vardu“ – žyniai, kurie stebėjo dangaus kūnų judėjimą. Babilono šventyklos, garsieji zikuratai, buvo laiptuotos piramidės pavidalo, kuriose stovėjo dievų stabas – žmogaus rankų kūrinys, tačiau ypatingais ritualais žyniai juose apgyvendino dievybes.

Babiloniečių religijos ryšys su šumerų religija

Šiuolaikinis mokslas apie šumerų religiją yra sukaupęs pakankamai daug informacijos: iššifravo mitus apie šumerų dievus, jų kilmę, apie jų tarpusavio santykius, darbus ir kompetencijas, apie „kalbančiuosius Dievų vardu“ – žynius, jų apeigas, maldas ir šventyklas, bet nėra tikslių duomenų apie pačią religijos esmę ir jos pagrindus, mat iki mūsų laikų tėra išlikę nedaug rašytinių dokumentų apie šumerų religiją, apie ją gal tik liudija archeologų atkasta ištisa Asirijos karaliaus Ašurbanipalo biblioteka, kurioje daugelis molinių dantiraščių lentelių yra religiniai tekstai .
Visiškai aišku, kad babiloniečiai garbino begalę dievų, kuriuos perėmė iš senųjų Mesopotamijos gyventojų šumerų, kurie garbino daugiau nei 3000 dievų. Šumerams kiekvienas dievas vienaip ar kitaip buvo svarbus, vieni buvo labiau įtakingi už kitus (formuojasi hierarchija). Dievai buvo įsivaizduojami kaip žmonės, kurie patirdavo tokių pat džiaugsmų ir rūpesčių: mylėjo, augino vaikus, valgė ir badavo, pavydėjo ir ginčijosi.kaip ir patys šumerų žmonės .
Babilono gyventojai dievus perimdami iš šumerų, pakeisdavo jų vardus ir suteikdavo jiems naujus, bet iš principo šių dievų „pareigos“ Babilonijoje nepasikeisdavo. Taip šumerų dievas An, dievų karalius, babiloniečiams tapo dievu Anus, šumerų saulės dievas Utu tapo Samašu, jų meilės ir vaisingumo deivė Ištarė užėmė šumerų deivės Inanos ir t.t .
Babiloniečiai, kaip ir šumerai, savo dievus vaizduodavo žmogaus pavidalu, tiktai labiau didingus, įsikūniję tam tikruose dangaus šviesuliuose, o ne paprastus žmones kaip šumerai. Jų sėdinčios ar stovinčios statulos, aprengtos puošniais drabužiais, būdavo šventyklose, ant jų galvų būdavo uždėtos karūnos arba kepuraitės su jaučio ragais – tai dievybės ženklai, rankose laikydavo valdžios simbolius, taip pat ir šventąjį gyvulį, su kuriuo šie dievai buvo vaizduojami, pačios statulos dažniausiai būdavo medinės ir apkaltos auksu ar kitu metalu, veidai – iš dramblio kaulo arba akmens su didelėmis įstatytomis akimis, ypač brangius dievų atvaizdus babiloniečiai darydavo iš gryno aukso .
Legendas ir mitus babiloniečiai perėmė irgi iš šumerų, nors jie turėjo dar daug kitų ir gana didelių mitų ir epų, vėliau daugelis tautų perėmė šiuos mitologinius kūrinius, nors jų legendose atsirado įvairių pakeitimų.

Išvados

Taigi iškilusios didingos Babilono valstybės religijos šaknys slypi labai tolimoje praeityje ir turi daug panašumų su šumerų religija.
Babiloniečių dievai keitėsi kartu su besikeičiančia visuomene: kol Babilone vyravo žemdirbystė, tol ir dievai atliko su žemės ūkiu susijusius darbus, bet kai visuomenė pradėjo keistis, pasikeitė ir babiloniečių dievai ir jų „funkcijos“.
Babiloniečių dvasiniame gyvenime egzistavo begalė dievų ir dievybių, bet tik nedaugelis iš jų vaidino svarbų vaidmenį. Kiekvienas babilonietis žinojo tik jam svarbius dievus, o daugelio iš jų net vardų ir jų „funkcijų“ pasakyti negalėjo.
Vieną svarbiausių vaidmenų Babilono valstybės gyvenime vaidino žyniai, dar vadinami „ kalbantieji Dievų vardu“.
Taigi babiloniečių religija, perėmusi daugelį religijos elementų iš šumerų, sugebėjo išvysti savitą religijos formą, kuri prigijo ne tik pas babiloniečius, bet ir kitose tautose, kurios vėlesniais amžiais ne vieną religijos elementą „pasiskolino“ iš babiloniečių.

Literatūros sąrašas

1. Avdijevas V. I. Senovės Rytų istorija, Vilnius, 1954
2. Belickis M. Užmirštasis šumerų pasaulis, Vilnius, 1972
3. Beresnevičius G. Religijų istorijos metmenys, Vilnius, 1997
4. Klengel E. – Brant Kelionė į Senovės Babiloną, Vilnius, 1981
5. Čerkasova J., D. Rederis Senovės istorija T I, Vilnius, 1974
6. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T I, Vilnius, 1976
7. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T III, Vilnius, 1978
8. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T IV, Vilnius, 1978
9. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T VII, Vilnius, 1981
10. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T C, Vilnius, 1983
11. Istorija I, Vilnius, 1994
12. Oates J. Babilonas, Vilnius, 2004

Leave a Comment