Autonomijos statutas

Autonomijos Statutas

1924 05 08 Paryžiuje buvo priimta Klaipėdos Konvencija, kuri padėjo pagrindus , kuriais ir šiandien remiasi šio krašto viešasis gyvenimas. Šia Konvencija Antantės valstybės pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai. Jai įsigaliojus Klaipėdos krašte įsiviešpatavo Lietuvos viešoji teisė. Vokiečių viešoji teisė, veikusi krašte iki pat konvencijos įsigaliojimo, automatiškai turėjo pasitraukti ir jos vietoje turėjo atsirasti Lietuvos respublikos viešoji teisė.

Klaipėdos Konvencija susideda iš keturių dalių:1) iš pačios konvencijos, 2) Klaipėdos krašto Statuto (I Priedelis), 3) Klaipėdos uosto (II Priedelio), 4) Tranzito (III Priedelio). (Kasperavičius A., Jokimaitis R., Sindaravičius A., Laaurinaitis J., Brazauskas J., Čižauskienė A., Stukienė B., Paulius B., Naujausių laikų istorija, 104-105 psl, Vilnius 2000)

Klaipėdos Statutas, kuris buvo priimtas 1924 06, apima nuostatus, kurie sudaro pagrindinį Klaipėdos krašto įstatymą. Nuo Statuto vykdymo ir jo taisyklių laikymosi priklauso Klaipėdos politinė ir ekonominė būklė, jos santykiai su kitomis Lietuvos dalimis. Lietuvos vyriausybė suteikė konstituciją Klaipėdos kraštui, atsižvelgdama į reikalą laiduoti jo gyventojų tradicines teises ir kultūrą. Darydami šį aktą, Lietuvos vyriausybė rėmėsi: 1) Steigiamojo seimo 1921 11 11 priimta rezoliucija, 2) Lietuvos vyriausybės 1923 03 13 priimtu Ambasadorių Konferencijos sprendimu iš 1923 02 16, 3) 1924 05 08 Paryžiuje pasirašyta Kllaipėdos Konvencija.

Krašto organai, veikdami Statuto jiems numatytos kompetencijos ribose, turi vaduotis Statuto dispozicijomis ir valstybės Konstitucijos dėsniais, kiek jie neprieštarauja Statuto nuostatams. Statuto nustatyti organai yra: gubernatorius, seimelis, krašto direktorija ir ūkio taryba.

Klaipėdos krašto gubernatorių skiria respublikos Prezidenatas. Jis yra L

Lietuvos valstybės atstovas krašte. Jo uždavinys yra vykdyti autonomijos priežiūrą. Jis skiria krašto direktorijos pirmininką ir skelbia mėnesio laikotarpy jam pateiktus seimelio priimtus įstatymus. Tačiau jis turi veto teisę, būtent, jis gali sulaikyti seimelio priimtų įstatymų skelbimą, jei pastarieji peržengia autonominės galios kompetensijos ribas, jeigu jie prieštarauja Statuto ir valstybės Konstitucijos dėsniams arba yra nesuderinami su Lietuvos tarptautiniais pasižadėjimais. Toliau, gubernatorius turi teisę, susitaręs su direktorija, sušaukti seimelį nepaprastai sesijai ir uždaryti ją. Vienam trečdaliui seimelio atstovų pareikalavus , gubernatorius turi sušaukti seimelį. Susitaręs su direktorija, gubernatorius gali seimelį paleisti , skelbdamas naujus rinkimus , kurie turi įvykti ne vėliau, kaip 6 savaitėms praslinkus nuo seimelio paleidimo dienos. Gubernatorius gali uždrausti direktorijai laikyti savo tarnyboje svetimos pilietybės mokytojus, jei pastarieji veda agitaciją, priešingą Lietuvos innteresams.

Įstatymų leidžiamoji galia priklauso seimeliui, kuris yra renkamas visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu. Seimelio atstovai yra renkami 3 metams, pagal Lietuvos rinkimų įstatymą. Nustatant atstovų skaičių, atsižvelgiama į tai, kad vienas atstovas atitektų 5000 gyventojų arba likučiui nemažesniam kaip 2500 gyventojų. Aktyvi ir pasyvi rinkimų teisė į seimelį priklauso tik nuo Klaipėdos krašto gyventojų. Seimelis pats nustato savo regulaminą , renka savo prezidiumą ir biurą. Seimelio sesijos metu jo nariai naudojasi imuniteto teise. Direktorijos sudarymui seimelis jokios įtakos neturi. Tačiau pagal Statutą direktorija turi atsistatydinti, se

eimeliui pareiškus interpeliaciją. Jei gubernatorius skiria krašto direktorijos pirmininką, seimeliui neveikiant, pastarasis turi būti sušauktas susirinkti 4 savaičių laikotarpy, kad galėtų išklausyti direktorijos deklaraciją ir nubalsuoti pasitikėjimo klausimą.

Vykdomoji galia priklauso krašto direktorijai. Ji susideda iš gubernatoriaus skiriamo pirmininko ir daugiausia 4 narių. Jos nariais, kurie yra direktorijos pirmininko skiriami, gali būti tiktai vietiniai gyventojai. Jos kompetencijai, be bendrų administracijos reikalų, pridera taip pat teisėjų skirimas krašto teismuose ir svetimos pilietybės mokytojų samdymas su gubernatoriaus sutikimu.

Krašto ūkio taryba turi būti klausiama dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais, prieš seimeliui priimant galutinį nutarimą. Jos nariai sesijos metu naudojasi imuniteto teise. Seimelis gali įstatymo keliu ūkio tarybą panaikinti.

Viešosios tvarkos priežiūra krašte pridera vietos policijai, kuri yra autonominių organų žinioje. Pasienio, muitų ir geležinkelių policija yra Respublikos organų žinioje. ( Valsonokas R., Klaipėdos problema, 196-197 psl, Vaizdas, 1989)

Norėčiau paminėti Klaipėdos krašto Statuto teigiamus ir neigiamus bruožus. Mano nuomone gerai yra tai , jog 1) švietimas yra pagrystas mokymo laisve ir mokyklų steigimo teise; privačios draugijos ir asmenys, nepaisant jų tautybės, tikybos ar rasės, gali laisvai mokyti ar steigti mokyklas, kiek jų veikimas neprieštarauja įstatymams viešajai tvarkai ir valstybės saugumui palaikyti. Dėl viešojo mokslo Statutas numato, kad viešųjų mokyklų mokslo programa krašte nebūtų žemesnė už tą , kuri yra nu

ustatyta tos rūšies mokykloms kitose Lietuvos dalyse. 2) Privati nuosavybė yra garantuojama; nusavinimas yra leidžiamas tiktai viešajai naudai ir tiktai už teisingą, iš anksto suteiktą atlyginimą, einant įstatymais ir atsižvelgiant į Statuto dispozicijas. 3) Konstitucinės garantijos, būtent, susirinkimų ir draugijų, sąžinės ir spaudos laisvė yra laiduojamos visiems krašto gyventojams, nepaisant jų tautybės, kalbos bei tikybos, tačiau šios garantijos turi būti suderintos su veikiančiais įstatymais viešajai tvarkai ir valstybės saugumui palaikyti. (Internete, www.surask.lt)

Valstybinės galios prerogatyvai daugeliui dalykų tvarkyti daugelį įstatymų atvejų yra griežtai suvaržyti, kadangi jie yra apsunkinti tam tikrais tarptautiniais servitutais. Visi tie suvaržymai yra Konvencijos ir jos Priedėlių aiškiai nustatyti. Kadangi tie suvaržymai turi gan didelę reikšmę tai aš čia juos ir noriu paminėti: 1) Nežiūrint to jog Klaipėdos krašto Statutas buvo priimtas 1924 m., karinė prievolė buvo įvesta tik tik nuo 1930 01 01. 2) Jūros laivybos srytije veikiantis suvaržymas pasižymi tuo jog laivų registracija turi būti pavesta autonominiams organams vykdyti. 3) Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės todėl egzistavo civilinė metrikacija 4) Ir viena iš ,mano manymu, didžiausių klaidų buvo padaryta ta, jog vokiečių mažuma buvo prilyginta lietuvių daugumai. Vokiečių ir lietuvių kalbos Klaipėdos krašte buvo pripažintos oficialiomis.(Internete, www.surask.lt)

Aplamai autonominiams valdžios organams buvo suteiktos pernelyg plačios teisės, o Lietuvos teisės autonominiame krašte liko gana ribotos. Tai sudarė palankią dirvą vo

okietijos agentams veikti ir nelegaliai, ir per legalius autonominius valdžios organus. Per krašte likusį senąjį vokiečių administracinį aparatą, teismus, mokyklas, bažnyčias, gausias ūkines ir kultūrines organizacijas Vokietija slapta vykdė savo revančistinę politiką. Šis krašto konstitucinės teisės pradas turi be galo didelės reikšmės. Juo remiantis, galima išvesti, kad, nors valstybinės ir autonominės galių kaompetensijų sferos Klaipėdos krašte yra griežtai apibrėžtos, suvereninė galia vis dėlto yra įgalinta valstybės Konstitucijos pakeitimo kaliu paveikti autonomines kompetensijos sferos vidujinę konsistensiją. Statutas žymiai palengvino veikiančias Lietuvoje teisės unifikaciją. (Valsonokas.R., Klaipėdos problema, 1 psl., Vaizdas, 1989)

Leave a Comment