Autonomijos Statutas
1924 05 08 Paryžiuje buvo priimta Klaipėdos Konvencija, kuri padėjo pagrindus , kuriais ir šiandien remiasi šio krašto viešasis gyvenimas. Šia Konvencija Antantės valstybės pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai. Jai įsigaliojus Klaipėdos krašte įsiviešpatavo Lietuvos viešoji teisė. Vokiečių viešoji teisė, veikusi krašte iki pat konvencijos įsigaliojimo, automatiškai turėjo pasitraukti ir jos vietoje turėjo atsirasti Lietuvos respublikos viešoji teisė.
Klaipėdos Konvencija susideda iš keturių dalių:1) iš pačios konvencijos, 2) Klaipėdos krašto Statuto (I Priedelis), 3) Klaipėdos uosto (II Priedelio), 4) Tranzito (III Priedelio). (Kasperavičius A., Jokimaitis R., Sindaravičius A., Laurinaitis J., Brazauskas J., Čižauskienė A., Stukienė B., Paulius B., Naujausių laikų istorija, 104-105 psl, Vilnius 2000)
Klaipėdos Statutas, kuris buvo priimtas 1924 06, apima nuostatus, kurie sudaro pagrindinį Klaipėdos krašto įstatymą. Nuo Statuto vykdymo ir jo taisyklių laikymosi priklauso Klaipėdos politinė ir ekonominė būklė, jos santykiai su kitomis Lietuvos dalimis. Lietuvos vyriausybė suteikė konstituciją Klaipėdos kraštui, atsižvelgdama į reikalą laiduoti jo gyventojų tradicines teises ir kultūrą. Darydami šį aktą, Lietuvos vyriausybė rėmėsi: 1) Steigiamojo seimo 1921 11 11 priimta rezoliucija, 2) Lietuvos vyriausybės 1923 03 13 priimtu Ambasadorių Konferencijos sprendimu iš 1923 02 16, 3) 1924 05 08 Paryžiuje pasirašyta Klaipėdos Konvencija.
Krašto organai, veikdami Statuto jiems numatytos kompetencijos ribose, turi vaduotis Statuto dispozicijomis ir valstybės Konstitucijos dėsniais, kiek jie neprieštarauja Statuto nuostatams. Statuto nustatyti organai yra: gubernatorius, seimelis, krašto direktorija ir ūkio taryba.
Klaipėdos krašto gubernatorių skiria respublikos Prezidenatas. Jis yra Lietuvos valstybės atstovas krašte. Jo uždavinys yra vykdyti autonomijos priežiūrą. Jis skiria krašto direktorijos pirmininką ir skelbia mėnesio laikotarpy jam pateiktus seimelio priimtus įstatymus. Tačiau jis turi veto teisę, būtent, jis gali sulaikyti seimelio priimtų įstatymų skelbimą, jei pastarieji peržengia autonominės galios kompetensijos ribas, jeigu jie prieštarauja Statuto ir valstybės Konstitucijos dėsniams arba yra nesuderinami su Lietuvos tarptautiniais pasižadėjimais. Toliau, gubernatorius turi teisę, susitaręs su direktorija, sušaukti seimelį nepaprastai sesijai ir uždaryti ją. Vienam trečdaliui seimelio atstovų pareikalavus , gubernatorius turi sušaukti seimelį. Susitaręs su direktorija, gubernatorius gali seimelį paleisti , skelbdamas naujus rinkimus , kurie turi įvykti ne vėliau, kaip 6 savaitėms praslinkus nuo seimelio paleidimo dienos. Gubernatorius gali uždrausti direktorijai laikyti savo tarnyboje svetimos pilietybės mokytojus, jei pastarieji veda agitaciją, priešingą Lietuvos interesams.
Įstatymų leidžiamoji galia priklauso seimeliui, kuris yra renkamas visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu. Seimelio atstovai yra renkami 3 metams, pagal Lietuvos rinkimų įstatymą. Nustatant atstovų skaičių, atsižvelgiama į tai, kad vienas atstovas atitektų 5000 gyventojų arba likučiui nemažesniam kaip 2500 gyventojų. Aktyvi ir pasyvi rinkimų teisė į seimelį priklauso tik nuo Klaipėdos krašto gyventojų. Seimelis pats nustato savo regulaminą , renka savo prezidiumą ir biurą. Seimelio sesijos metu jo nariai naudojasi imuniteto teise. Direktorijos sudarymui seimelis jokios įtakos neturi. Tačiau pagal Statutą direktorija turi atsistatydinti, seimeliui pareiškus interpeliaciją. Jei gubernatorius skiria krašto direktorijos pirmininką, seimeliui neveikiant, pastarasis turi būti sušauktas susirinkti 4 savaičių laikotarpy, kad galėtų išklausyti direktorijos deklaraciją ir nubalsuoti pasitikėjimo klausimą.
Vykdomoji galia priklauso krašto direktorijai. Ji susideda iš gubernatoriaus skiriamo pirmininko ir daugiausia 4 narių. Jos nariais, kurie yra direktorijos pirmininko skiriami, gali būti tiktai vietiniai gyventojai.