Asirija
Asirija vadinosi sritis šiaurinėje tarpupio dalyje, išsidėsčiusi pagal šiaurinę Tigro tėkmę. Ten, 350 km į šiaurę nuo Babilono, III tūkst. pr. Kr. semitų išeiviai iš Akado įkūrė keletą gyvenviečių, tame tarpe ir Ašūrą, pavadintą pagal genties vardą ir genties dievą, jo įkūrėją. Iš čia ir kilo Asirijos pavadinimas. Ašūras buvo įkurtas ant Tigro kranto, bet dar anksčiau Ašūras buvo įkurtas į rytus nuo Tigro. Iš šio miesto iki mūsų dienų išliko seniausi asirų rašmenys, tame tarpe ir rašmuo apie Ašūro šventovės įkūrimą. Jau tuo metu Ašūras užmezgė prekybinius ryšius su kaimynine Mažosios Azijos sritimi, Kapadokija.GAMTINĖS SĄLYGOS. Savo gamtinėmis sąlygomis Asirija smarkiai skyrėsi nuo pietinio Tarpupio, čia atstumas tarp upių buvo nuo 300 iki 400 km, todėl upių užliejami plotai ne tokie platūs kaip Babilonijoje. Be to, čia priekalnės yra prie pat Tigro. Nuo Ašūro iki priekalnių buvo 30 – 40 km. O šiauriau, kur II tūkstantmetyje persikėlė Asirijos centras, kalnai buvo prie pat upės. Dėl tokių gamtinių sąlygų Asirijos žemdirbystė taip pat priklausė nuo lietaus. Lietaus dievas buvo Ašūras, jis buvo vaizduojamas skrendantis debesimis, o lietaus prišaukimui buvo naudojami įvairūs ritualai. Didelę reikšmę ekonomikai ir socialinei politinei Asirijos istorijai turėjo kalnuotos vietovės. Gentys gyvenančios kalnuose nega-lėjo verstis žemdirbyste, jų buityje dominavo gyvulininkystė ir medžioklė. Kalnų artumas galų gale padėjo Asirijai apsirūpinti mišku, akmeniu ir metalais. Ypatingą reikšmę turėjo metalai. Metalo reikėjo technikoje bei ginklams, kad apsiginti nuo kitų genčių.PREKYBA. Formavosi prekybiniai santykiai, nes Asirijoje buvo metalo, kurio neturėjo Babilonija, Sirija, Palestina. Taip pat per Asiriją ėjo prekybiniai keliai į Mažąją Aziją (dabartinę Armėniją), kur apart sidabro buvo ir vario. Tai padėjo asiriečių valdovams perimti į savo rankas prekybą metalu, sidabru, variu ir mišku. Dėl to greit išaugo pagrindinis Asirijos miestas Ašūras.
Prekybinės asirų kolonijos Kapadokijoje atlikinėjo valdovo prekybines funkcijas. Kai kurie asiriečiai bei miestiečiai buvo vergvaldžiai. Vergų buvo nedaug. Juos pirkdavo lulubiečių giminėse, kur šeimos buvo priverstos parduoti savo vaikus, kad gautų duonos. vergai atlikinėjo įvairius darbus namuose.ISTORIJA. Apie Asiriją III tūkst. žinoma labai nedaug. Iš nedaugelio išlikusių dokumentų galima spręsti, kad III tūkstantmečio pabaigoje – II tūkst. pirmaisiais amžiais Asirijoje susiklosto klasių santykiai ir įsikuria valstybė. Ji vadinosi “Ašūro bendruomene”, kuriai vadovavo “išakumas” – paveldimai gavęs valdžią, dar neturėdamas despotizmo teisių. Išakumas turėjo titulą “Enlilio vietininkas žemėje”, jis sušaukdavo didžiųjų žmonių posėdį religiniais ir, tikriausiai, kariniais klausimais. Išakumo valdžia išaugo todėl, kad prasidėjo asirų užkariavimai. Vakaruose gyveno chetams giminingos gentys, žinomos kaip subaru. II tūkstantmečio pradžioje stipriausios iš chetų genčių churitai įkūrė Mitanijos karalystę ir greitai pavergė Asiriją. Mitanijos viešpatystė truko apie 400 metų. 1420m. pr.Kr. asirų kunigaikštis Ašurbubalitas pasinaudojo Mitanijos valdovo pralaimėjimais kovoje su Tutmoziu III, o po to kovoje su chetais, įsiveržė į Mitanijos valdas, užgrobė dalį Mitanijos teritorijos ir grąžino Asirijai nepriklausomybę. XV a., Asirijai susigrąžinus nepriklausomybę, prasidėjo valstybės sužydėjimas, kitaip vadinama vidurinioji Asirijos epocha. Iš šios epochos laikų mus pasiekė turtingi rašytiniai dokumentai.BUITIS.Bendruomeninė buitis buvo Asirijos bendruomenės pagrindas, taip gyveno didžioji dalis žemdirbių. Bendruomenės žemė buvo skirstoma į skirstomąjį plotą ir atsarginę žemę. Skirstomasis plotas buvo paskirstomas pagal rangą.ĮSTATYMAI. XIV – XIII a. pr. Kr. pasirodė pirmasis asirų įstatymų rinkinys. Įstatymai nustatė nelygaus tėvo turto padalijimo tvarką: vyriausias sūnus gaudavo 2 dalinamo turto dalis, iš jų vieną pasirenka pats, kita paskiriama burtų keliu. Likusias turto dalis pasidalija broliai, kad ir kiek jų bebūtų. Tai padėjo greitai nusigyventi kai kuriems visuomenės sluoksniams, todėl jaunesnieji broliai dažnai parduodavo savo turto dalį ir ieškodavo pragyvenimo šaltinio kitur. Iš šios žmonių masės valdovai ėmė rinkti savo kariuomenę ir pradėjo savo užkariavimus. Už privatinės nuosavybės teisių pažeidimą buvo nustatyta ne tik materialinių nuostolių atlyginimai, įvairios baudos, bet ir kriminalinės bausmės. Buvo įvesti specialūs žemės, namų pirkimo aktai. V. Jakobsonas labai suabejojo Asirijos įstatymų savarankiškumu. Lyginant juos su Hamurabio įstatymais, randama nemažai panašumų,kurie neleidžia kalbėti apie pirmųjų kompiliacinį (nesavarankišką) pobūdį. Pirmasis didžiausias užkariautojas buvo Šamši – Adadas I, priėmęs “visatos valdovo” titulą. Remdamasis savo daugiatūkstantine armija valdovas Salman-saras I pradėjo žygius, kuriuos tęsė sūnus Tikulti Ninurtis I. Svarbiausia užduotis buvo sutriuškinti Mitanijos karalystės likučius ir sutvirtinti sienas iš chetų pusės. Ši užduotis buvo realizuota: Mitanija buvo galutinai sutriuškinta, o chetai sunaikinti. Asirijos sienos išsiplėtė: vakaruose iki Karchemišo prie Eufrato, šiaurėje iki Van ežero, pietuose buvo užkariautas Babilonas. Asirijos sostinę Salmansaras I perkelė į Kalachą, 75 km į šiaurę nuo Ašūro. Pirmasis Asirijos karinis pakilimas nebuvo ilgalaikis. Tikulti Ninurtis tapo dvaro suokalbio, po jo mirties Asirija kuriam laikui smunka. Į Asiriją įsiveržia aramėjų gentys. Paskui aramėjus XI – X a. veržiasi šiaurinės urartų gentys. X a. aramėjų puolimai ėmė silpnėti. Asirija sugebėjo atsigauti po aramėjų ir urartų įsiveržimų ir pati X a. pabaigoje ėmė veržtis į aramėjų ir urartų teritoriją. IX a. pradžioje Asurnasipala II (884 – 859m. pr. Kr.) pajungė aramėjų cariukus ne tik Bit Adini, bet ir Sirijoje pavergė Tarpupio gentis ir sudavė reikšmingą smūgį urartams. Į Asiriją buvo pargabenta tūkstančiai vergų. VIII a. viduryje valdo daug valdovų, Tiglatpalasaras III ir Sargonas sukuria galingą karinę valstybę. Jie įvykdė pagrindinius užkariaunamuosius žygius. Tiglatpalasaras III (745 – 727 m. pr. Kr.) sustiprino valstybę, sukurdamas nuolatinę kariuomenę, masiškai tremdamas ir asimiliuodamas pavergtas tautas, griežtai centralizuodamas valdymą. Jis ir jo įpėdiniai (Salmansaras V, Sinaheribas, Sargonas II, Asarhadonas) VIII – VII a. pirmoje pusėje nukariavo Mesopotamiją, Siriją, Finikiją, Egiptą, ir Asirija tapo stipriausia senovės Rytų valstybe.NUOSMUKIS. Asarhadono Egipto užkariavimas buvo paskutinis Asirijos karinis laimėjimas. VII a. viduryje Asirijos galybė greitai smuko, nusilpusi nuo vidinės krizės – sukilusių pavergtųjų šalių ir tautų. Vergijos plėtimas negalėjo neprivesti prie klasių kovos paaštrėjimo. Nėra tiesioginių duomenų apie vergų sukilimus, bet žinoma, kad plačiai buvo panaudojamas paprotys surakinti vergus pančiais už nepaklusnumą ir sukilimą prieš valdovus. Vergų kova susijungdavo su pavergtųjų tautų kova. VII a. pabaigoje Irane, Asirijos kaimynystėje, susikūrė nauja finikiečių karalystė. Finikiečių valdovas Kiaksaras sudarė sąjungą su chaldėjų valdovu Nabupalasaru, užėmusiu Babiloną. Sujungtomis jėgomis jie 612m. pr. Kr. užgrobė Nineviją, o 605 m. sunaikino asirų armijos likučius prie Karchemišo. Asirija pateko į finikiečių rankas, o Babilonijoje įsitvirtino chaldėjų Nabupalasaro dinastija. Asirijos gyventojai susimaišė su Mesopotamijos aramėjais.RELIGIJA. Asirų religijoje figūruoja tie patys dievai, kurie buvo garbinami šumerų ir babiloniečių, tai Anus, Adadas, Šamašas ir kiti. Išskirtinė savybė ta, kad dievų panteone pagrindinis dievas yra senovės asirų genčių dievas Ašūras (žemdirbystės dievas – lietaus ir derliaus). Bet iš pradžių Ašūras tampa karo ir laimėjimų dievu. Kariuomenė turėdavo jo atvaizdą, geriausias karo grobis būdavo atiduodamas jam. Karinėmis funkcijomis pasižymi ir deivė Ištar. Religija pabrėžė paprastų žmonių menkystę, skelbė dievus vergovinės santvarkos gynėjais. Karalius buvo vyriausias žynys. Svarbiausiais klausimais jis tardavosi su žyniais, kurie, tuo naudodamiesi, kišosi į valstybės valdymą. Iš babiloniečių asirai perėmė mitą apie pasaulio sukūrimą.KULTŪRA. Negalima kalbėti apie savarankišką asirų kultūrą. Pagrindinis asirų tautos branduolys buvo išeiviai iš Akado, ir todėl asirų rankraščiuose, religijoje ir literatūroje mes sutinkame babilono elementų pakartojimą arba panašius variantus. Kai kurie išskirtinai asiriški elementai sutinkami tik vaizduojamąjame mene, didžiausio sužydėjimo laikotarpiu. Valdovas Ašūrbanipalas savo rūmuose sukaupė visus Babiloni-jos literatūros kūrinius, tame tarpe epą apie Marduką, pasaulio kūrėją, epą apie Gilgamešą, visus babiloniečių himnus ir maldas dievui Ašūrui. Jo bibliotekoje buvo rasta apie 25 tūkstančius molio lentelių. Kūriniai užrašyti ne gimtuoju asirų dialektu, o babiloniečių literatūrine kalba. Asirijoje buvo plačiai išvystyta speciali oficialiosios literatūros sritis – valdovo užrašai. Valdovai užkariautojai stengdavosi palikti savo žygių laimėjimų užrašus uolose, ant savo dvarų vartų, sienų ir specialiai tam pastatytų paminklų. Šie užrašai buvo rašomi pagyrimų forma, panaudojant standartines formules ir frazes. Jie yra pagrindinis Asirijos istorijos šaltinis. Miestus juosė nedegtų plytų ir akmens mūro gynybinės sienos su keturkampiais bokštais. Jau pirmieji valdovai užkariautojai IX a. pradėjo ištaigingų rūmų statybas, kurių likučiai buvo atrasti archeologinių kasinėjimų metu. Tai rūmai Kalache, Ninevijoje, Dur – Šarukino rūmai Sargone. Gerai išsilaikė dailės kūriniai, kuriais buvo puošiami rūmai: tai milžiniškos sparnuotų jaučių su žmogaus galvomis (iki 5,5 m aukščio) bei valdovų statulos. Rūmų fasadai neretai buvo puošiami įvairiaspalvėmis glazūruotomis plytelėmis, bronziniais reljefais, interjerai – alebastrinių plokščių reljefais, freskomis. Reljefai vaizduoja valdovų karo žygius, jų rūmus su didžiuliais sodais, tvenkiniais, žmonomis, dvarininkais, vergais. Taip pat vaizduojami dievai ir jų kovos su mitinėmis pabaisomis, rūmų statybų darbai. Juose pastebima Egipto įtaka (skulptūros statiškos), bet daug kur asirų dailininkai pranoko savo mokytojus, ypač kovos ir medžioklės vaizdavime. Reljefų kompozicija dinamiška, vaizduojamų asmenų figūros kresnos, plaukai ir barzdos stilizuoti.IŠVADOS. Asiriją su Babilonu siejo ne tik politinės raidos momentai. Bendri sąlyčio taškai ryškūs ir dvasiniame gyvenime. Oficialios apeigos, mitologija, teologija buvo perimti iš Babilono civilizacijos, tik iškeliant vietinį dievą Ašūrą aukščiau už kitus. Daugelis išlikusių Asirijos mokslo traktatų irgi babilonietiškos kilmės. Visa tai dar kartą įrodo, kad Babilonoja ir Asirija – viena civilizacija.PLANAS.1. Įvadas2. Gamtinės sąlygos3. Prekyba4. Istorijaa)Buitisb)Įstatymai5. Nuosmukis6. Religija7. Kultūra8. Išvados
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS.1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 19762. Senojo pasaulio istorija, V.N.Diakov, N.M.Nikolskis(rusų k.), 1952 3. Senojo pasaulio istorija, V. N. Diakov, S. I. Kovalev (rusų k.), 19614. Senovės civilizacijų istorija, E. Bakonis, 19925. Dievai, kapai ir mokslininkai, K. V. Ceramas, 1991