Arkikatedra

Arkikatedra bazilika

Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika – tai paminklas Lietuvos Krikštui. Pastatyta pačioje besiplečiančio miesto širdyje, pilies papėdėje, galbūt buvusios pagonių šventyklos vietoje, katedra pergyveno daugelį svarbių sostinės bei viso krašto istorinių įvykių. Ir šiandien joje aukojamos šv. Mišios – svarbiausių sukakčių bei iškilmių centre. O svarbiausia – ši šventovė brangi kiekvienam katalikui kaip vieta, kurioje gerbiamos Šv. Kazimiero relikvijos. Malda Vilniaus arkikatedroje 1993 m. rugsėjo 4 d. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II pradėjo apaštalinę kelionę Lietuvoje. Dėl dažnų gaisrų, karų bei nepatvaraus poo pamatais esančio grunto Vilniaus katedra buvo ne kartą perstatinėjama. Pastato svarba lėmė, kad rekonstrukcijoms vadovaudavo žymiausi užsienio ir vietiniai architektai bei menininkai. Šiandien pastatas yra klasicistinio stiliaus (architektas Laurynas Gucevičius), tačiau jo mūruose slypi Gotikos, Renesanso, Baroko pėdsakai.

Arkikatedros architektūros bruožai
Vilniaus arkikatedra didingai stovi pačiame Vilniaus Senamiestyje, Gedimino aikštės vakariniame pakraštyje. Arkikatedros pietinėje pusėje – varpinė.
Arkikatedra ir varpinė – sunykusios Vilniaus Žemutinės pilies statinių bei Vilniaus katalikų vyskupijai nuo seno priklausiusių pastatų komplekso dalis.
Vilniaus arkikatedra – svarbiausias klasicizmo stiliaus pastatas Liietuvoje. XVIII a. pabaigoje jį suprojektavo architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius.
Pastatas turi gotikos (pagrindinės pastato dalies mūras), renesanso, baroko (Šv. Kazimiero ir Valavičių koplyčios) stiliaus bruožų. Jis yra pailgo stačiakampio plano, simetriškos kompozicijos, halinis, trijų navų. Arkikatedroje yra 11 šoninių koplyčių, zakristija, 2

šoninės durys, pagrindiniame fasade – portikas iš šešių dorėninių kolonų.
Šoniniai fasadai simetriški, koplyčias jungia antablementas ir kolonadas, sienas skaido nišos su skulptūromis.
Vidaus erdvę sudaro vidurinė (platesnė) ir dvi šoninės navos.
Didysis altorius yra portiko (su keturiomis dorėninėmis kolonomis) pavidalo.
Interjerą puošia antkapiniai paminklai (renesansiniai – Alberto Goštauto, Povilo Alšėniškio), memorialinės lentos (barokinės – Samuelio Paco, Eustachijaus Valavičiaus; romantinė – didžiojo kunigaikščio Vytauto).
Arkikatedros požemiuose – nemažai laidojimo kriptų.

Pastato istorijos fragmentai
Iki krikščionybės įvedimo dabartinėje arkikatedros teritorijoje degė amžinoji ugnis, buvo Perkūno šventykla.
Tyrinėjimai rodo, kad jau karaliaus Mindaugo valdymo laikais (1236-1263) toje vietoje veikė pirmoji Lietuvoje katedra. Kvadratinio pastato pamatų liekanos aptiktos Arkikatedros vakarinės dalies rūsiuose.
Mindaugo laikų katedra turėjo iš romantikos į gotikos stilių pereinamų architektūros bruožų.
Pirmoji Lietuvos katedra sudegė. Manoma, kad poo karaliaus Mindaugo mirties (1263) pirmoji katedra galėjo būti paversta pagoniška šventykla.
1387 m. Lietuvoje įvedus krikščionybę, naują katedrą ėmėsi statyti Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila. 1388 m. kovo 12 d. popiežiaus Urbono VI bulėje nurodoma, kad Jogaila sugriautos šventyklos vietoje pastatydino naują bažnyčią, būsimąją katedrą.
1388 m. gegužės 7 d. katedra buvo pašventinta ir paskirta Švč. Trejybės, Šv. Marijos, Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo garbei.
Ši Katedra jau buvo pastatyta iš plytų, stačiakampė, vienanavė, grindinys 185 cm žemiau negu dabartinės Arkikatedros.
1419 m. kilus gaisrui Jogailos statyta katedra su

udegė.
Po gaisro naują katedrą toje vietoje pastatė Vytautas. 1430 m. rudenį Vilniuje turėjo įvykti Vytauto Didžiojo karūnavimo Lietuvos karaliumi iškilmės. Katedra Vytauto sumanymu turėjo būti pastatyta iki to laiko, tad darbai čia vyko spėriai.
Vytauto pastatyta katedra buvo didesnė, erdvesnė ir puošnesnė, negu Jogailos. XV a. pr. čia buvo du altoriai: Šventojo Kryžiaus ir Šv. Mykolo Arkangelo, prie kurio 1430 m. buvo palaidotas Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas ir jo pirmoji žmona kunigaikštienė Ona.
Prie Vytauto Didžiojo katedros tais laikais įsteigtas kapitulos archyvas, kuriame buvo saugojamas didelis knygų rinkinys, dokumentai, susiję su katedros įsteigimu bei kunigaikščių dovanojimais.
1498 m. katedra pradėta remontuoti. Darbams vadovavo italų architektas Anus.
1530 m. kilusio gaisro metu Vytauto katedra sudegė.
Nuo 1534 m. katedros atstatymui vadovavo iš Romos atvykęs architektas ir skulptorius Bernardas Zanobis da Džanotis, vėliau – Džovanis Činis. Kilus naujam gaisrui remonto darbai buvo nutraukti.
Katedros remontas užsitęsė iki 1557 m. Jo metu buvo perstatytos ir pastatytos kai kurios naujos koplyčios, išmūryti nauji skliautai, įrengta naujų kriptų. Renesansinį fasadą papuošė frontonas ir raiškus portalas.
Iš renesansinio stiliaus katedros iki šių dienų išliko senosios Karališkosios (dab. Valavičių) koplyčios sienos, vyskupo Jono Žygimantaičio statytos Vyskupų koplyčios sienų apatinės dalys, kanclerio Alberto Goštauto ir vyskupo Povilo Alšėniškio renesansinės antkapinės plokštės ir kt.
1610 m. ka
atedroje vėl kilo gaisras. Jos atstatymo darbams nuo 1612 m. iki 1632 m. vadovavo architektas Vilhelmas Polis.
Atstatyta katedra buvo gerokai pakeitusi savo išvaizdą. Pagrindiniame fasade buvo pastatyti du barokiniai bokštai. 1624 m. katedros pietrytiniame kampe LDK kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos iniciatyva pradėta statyti, o 1636 m. užbaigta barokinė Šv. Kazimiero koplyčia.
1654-1657 m., karo su Rusija laikais, katedra liko be stogo. Skliautai buvo įgriuvę, interjeras sugadintas.
Nuo 1666 m. katedros remonto darbams vadovavo architektas Jonas Vincentas Salvadoras. Jos atnaujinimas užbaigtas 1674 m.
XVII a. pabaigoje vyskupas E. Katavičius suprojektavo naują barokinį didįjį altorių.
XVIII a. pradžioje nuo Švedijos kariuomenės nukentėjusi Katedra vėl buvo remontuojama.
1769 m. nugriuvo Katedros pagrindinio fasado pietinis bokštas.
Po to katedra buvo pradėta remontuoti pagal architekto Džuzepės de Sako projektą. Jos rekonstrukcijos projektą parengė ir tolesnei statybai vadovavo Laurynas Stuoka-Gucevičius. Darbai truko nuo 1783 m. iki 1801 m. Iš senojo pastato liko pagrindinė trinavė dalis, Šv. Kazimiero ir Valavičių koplyčios, daugelio kitų koplyčių sienos. Rekonstrukcijos metu pastatas pailgintas ir paplatintas į vakarus, pastatyta zakristija, pagrindinio fasado portikas, suvienodinti šoniniai fasadai, gerokai pažemintas pagrindinės dalies stogas, perstatytas vargonų choras. Katedros išorėje, prie šoninių sienų, suprojektuotos galerijos su kolonadomis, sudarytomis iš šešių kolonų. Sienose padarytos nišos skulptūroms.
Po L. Stuokos-Gucevičiaus mirties (1798) katedros rekonstrukcijos darbus tęsė architektas My
ykolas Šulcas.
1786-1792 m. ant katedros stogo, virš frontono, buvo pastatytos Karolio Jelskio sukurtos trys apvaliosios skulptūros: pietinėje pusėje – Šv. Kazimieras, šiaurinėje – Šv. Stanislovas, viduryje – Šv. Elena. 1950 m. jos buvo nuimtos, o 1997 m. atstatytos.
XIX ir XX a. pirmoje pusėje katedra kelis kartus buvo atnaujinama (1810-1811 m., 1824-1829 m., 1836-1838 m., 1876 m., 1889 m., 1897m., 1903 m., 1907 m.).
1915 m. caro valdžios įsakymu buvo nuimti ir išvežti katedros varpai. 1916 m. vokiečių okupacinės valdžios įsakymu nuplėšta katedros varinė stogo danga – ji pakeista toliu.
1930 m. pradėti tyrinėti arkikatedros pamatai.
1931 m. sienose ir skliautuose atsiradus plyšiams arkikatedra uždaryta.
1932-1939 m. arkikatedra buvo restauruojama. Po Šv. Kazimiero koplyčia įrengtas mauzoliejus (architektai K. Vonsovičius, St. Bukovskis). Į mauzoliejų perkelti kunigaikščio Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos ir Barboros Radvilaitės – palaikai, urna su Vladislovo Vazos širdimi. 1956 m. arkikatedroje įrengta Paveikslų galerija. 1988 m. arkikatedra grąžinta tikintiesiems.
Arkikatedra – Lietuvos valdovų karūnavimo vieta
Arkikatedroje iškilmingai buvo vainikuotas ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbtas Vytautas, Jogailaičių dinastijos Lietuvos didieji kunigaikščiai, tarp jų ir devynerių metų Žygimantas Augustas (1529). Spėjama, kad 1547 m. Karališkoje (dabartinėje Valavičių) koplyčioje įvyko jo slaptos jungtuvės su Barbora Radvilaite.

Arkikatedra – mauzoliejus, panteonas
Arkikatedroje pastačius keletą koplyčių nuo XV a. joje buvo laidojami iškilūs, Lietuvai Katalikų bažnyčiai nusipelnę žmonės. Taip arkikatedra, laikui bėgant, pavirto savotišku mauzoliejumi arba panteonu.
Arkikatedros požemiuose buvo palaidotas Vytautas Didysis, jo pirmoji žmona kunigaikštienė Ona, Jogailos broliai Aleksandras Vygantas (m. 1392) ir Karigaila (m. 1390), Vytauto brolis, Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis (m. 1440), Jogailos brolis, Lietuvos Didysis kunigaikštis Švitrigaila (m. 1452), Žygimanto Kęstutaičio sūnus Mykolas (m. 1452), Kazimiero IV Jogailaičio sūnus Šv. Kazimieras (m. 1484, kanonizuotas 1602 m.), Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras (m. 1506), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos – Elžbieta (m. 1545) ir Barbora (m. 1551). Be šių didžiųjų kunigaikščių ir jų šeimos narių, Arkikatedros požemiuose buvo palaidota nemažai ir kitų žymių didikų, vyskupų: LDK kancleris Albertas Goštautas, vyskupas Valerijonas Protasevičius (m. 1580), vyskupas Ignotas Masalskis (nužudytas 1794 m. Varšuvoje per sukilimą).
Arkikatedros koplyčios
Pirmąją koplyčią Jogailos pastatytoje Katedroje 1397 m. fundavo Vilniaus vyskupas Andriejus Vasila, kuris pageidavo, kad po jo mirties toje koplyčioje būtų palaidotas jo kūnas ir laikomos pamaldos. Šiai koplyčiai išlaikyti vyskupas užrašė didelius turtus.
A. Vasilos pavyzdžiu katedroje koplyčias kaip savo šeimos ar giminės mauzoliejus statė ir Lietuvos Didieji kunigaikščiai, didikai, vyskupai bei kai kurie kiti dvasininkai. Laikui bėgant koplyčios buvo perstatinėjamos, puošiamos, atnaujinamos. Taip jos keitė ne tik išvaizdą, bet ir vietą, pavadinimus.
Koplyčios dažniausiai būdavo pavadinamos fundatorių vardais, pavardėmis. Kartais koplyčios gaudavo pavadinimą ir pagal jose buvusius paveikslus ir kt. Keičiantis koplyčių fundatoriams arba jų globėjams, paveikslams, keitėsi ir koplyčių pavadinimai.
Kadangi koplyčios buvo statomos ne vienu metu, tai ir jų išvaizda labai skyrėsi: dydis, išplanavimas, stilius.
XVIII a. pabaigoje, vykstant katedros rekonstrukcijai, L. Stuoka-Gucevičius pagal galimybes pasistengė jas sulyginti.
Šiuo metu Vilniaus arkikatedroje yra vienuolika koplyčių: Šv. Kazimiero (arba Karališkoji), Valavičių, Švč. Marijos, Šv. Vladislovo, Vyskupų, Lajolos, Šv. Pauliaus, Goštautų, Šv. Petro, Išganytojo karsto, Kęsgailų.

Šv. Kazimiero koplyčia

Vilniaus arkikatedra ypač garsėja kaip Lietuvos globėjo šv. Kazimiero relikvijų sergėtoja. 1484 m. kovo 4 d. karalaičiui mirus Gardino pilyje, jo kūnas buvo palaidotas Vilniaus katedros karališkojoje koplyčioje, o 1636 m. iškilmingai perlaidotas naujoje jam skirtoje koplyčioje. Čia, altoriuje iškeltame sidabro sarkofage, ilsisi iki šiol. Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus arkikatedroje yra neabejotinai reikšmingiausias paminklas, dedikuotas Lietuvos globėjui. Ją fundavo karaliai Žygimantas III ir Vladislovas IV, projektavo architektas Matteo Castello. Koplyčia išsiskiria vientisumu, brangių medžiagų gausa ir kokybe, garsios čia dirbusių menininkų pavardės. Net ir mažiausios detalės susietos į vientisą ikonografinę programą, visa byloja karalaičio šventumą, pasakoja jo istoriją. Čia rasime keturias alegorines pagrindinių dorybių figūras: Išmintingumą, Tvirtumą, Teisingumą, Susivaldymą. Šias karalaičio dorybes aprašė pirmasis šventojo biografas popiežiaus legatas Zacharijas Ferreris. Šv. Kazimiero koplyčios freskos 1692 m. buvo sukurtos italų menininko Michelangelo Pallonio. Jų ikonografinė programa kyla iš šv. Kazimiero gyvenimo aprašymų. Graviūromis iliustruota augustinų vienuolio Hilariono knyga „Il breve compendio della vita morte, e miracolo del Santissimo Principe Casimiro Figlio del Magno Casimiro re di Polonia“ (Neapolis, 1629 m.) buvo pirmasis šventojo karalaičio ikonografijos šaltinis, juo ir sekė Palloni. Freskoje „Stebuklas prie šv. Kazimiero karsto“ regime stebuklingai prikeliamos mergaitės tėvus, kurie meldėsi prie šventojo karsto. Freskoje „Šv. Kazimiero karsto atidarymas“ pavaizduota scena, paimta iš Vilniaus vyskupo Benedikto Vainos aprašymo, siųsto į Romą 1604 m. Vyskupas pasakojo: „Atidarius karstą, pasklido nuostabus kvapas“, šventojo kūnas buvo rastas „tarsi šiandien palaidotas“. Šv. Kazimierą Palloni vaizduoja ilgu raudonu rūbu, puoštu šermuonėlių kailiu, su kunigaikščio karūna, pečius siekiančiais plaukais – tai vienas labiausiai paplitusių ikonografinių tipų. Plastinė freskų kalba ir kompozicijos – barokinės. Scenų dramatiškumas pabrėžiamas iškeltomis personažų rankomis, ekspresyviais figūrų judesiais, nutolstančiomis sakralinių pastatų erdvėmis. Burėse virš altoriaus Palloni nutapė dvi freskas, kuriose pavaizduotos šv. Kazimiero ekstazės: dešinėje angelai jam dovanoja kryžių ir leliją, kairėje angelų apsuptas šventasis karalaitis gieda himną „Omni die dic Mariae“. Tapyba išeina už apibrėžto stiuko rėmo, ir tai atspindi koplyčios architektūrinę idėją, grindžiamą trijų menų – architektūros, tapybos ir skulptūros – vienove. Įėjimo pusės burėse senosios freskos neišlikusios. Spėjama, kad jose turėjo būti pavaizduota „Šv. Kazimiero kova su pagundomis“ ir „Šv. Kazimieras nugali pagundas“ (dabar čia kabo Pranciškaus Smuglevičiaus alegorinės kompozicijos minėtais pavadinimais). Tai temos, paimtos iš tuo metu populiaraus jėzuitų teatro spektaklio. Universiteto studentai „Dialogus“ vaidindavo pačioje Šv. Kazimiero koplyčioje. Koplyčios dekoro autorius Pietro Perti – garsusis Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje puošėjas. Šv. Kazimiero koplyčios stiuko lipdiniai išsiskiria ikonografinės programos svarba ir gausa. Dažniausi simboliai: kriauklė, ąžuolo ar lauro šakelės, lelija, delfinas, gausybės ragas, kaukė, vaisių ir gėlių girliandos. Stiuko angelai laiko Kristaus kančios ir meilės ženklus, kaspinus su lotyniškais užrašais, išminties (kaukolė ir gyvatė) bei skaistumo (šermuonėlis) simbolius. Koplyčios nišose stovi Jogailaičių skulptūros. Naujausiais menotyrininkės Marijos Matušakaitės tyrimų duomenimis, jos sukurtos XVIII a. II ketvirtyje. Dar 1501 m. popiežius Aleksandras VI suteikė visuotinius atlaidus tiems, kas aplanko šv. Kazimiero relikvijas. Jo kultui plintant, maldininkai vis gausiau traukė į arkikatedrą. Tik 1655–1661 m. dėl Maskvos invazijos šventojo relikvijos buvo išvežtos į saugesnę vietą, o 1953 m. sovietams uždarius šventovę, perneštos į parapinę šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje. Ten karstas su šventojo palaikais užėmė garbingiausią vietą didžiajame altoriuje iki 1989 m. kovo 3 d., kai griūvant ateistiniam režimui vėl iškilmingai grąžintas į tikinčiųjų atgautą arkikatedrą.

Šv. Kazimiero paveikslas

Populiariai „Trirankio Kazimiero“ paveikslu vadinama Venerabilis Icon, esanti Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčios altoriuje, garsėja stebuklais. Šis šventojo karalaičio atvaizdas yra susilaukęs ir ypatingo tyrinėtojų dėmesio. Manoma, kad jis nutapytas apie 1520 m., o 1594 m. atnaujintas kairiajame žemutiniame paveikslo kampe įrašant: „Iustus ut palma florebit sicut cedrus Libani multiplicabitur / 1594 renovatum“ (Teisieji žaliuoja lyg palmės ir auga lyg kedrai Libano (Ps 91(92), 13), 1594 atnaujintas). Atvaizdas turėjo išskirtinę reikšmę šventojo kultui. Per 1604 m. šv. Kazimiero šventę ir 1636 m. relikvijų perkėlimo iškilmėse jis buvo nešamas iškilmingoje procesijoje. Paveikslas traukia tiek senumu, tiek išskirtinumu: šventasis pavaizduotas su trimis rankomis – dešinė ranka, laikanti leliją, yra pakartota du kartus. Dar XVII a. ši detalė buvo aiškinama stebuklu, pasakojama legenda, kad dailininkas, tapydamas paveikslą, pakeitęs rankos padėtį, o ši stebuklingai pati grįžusi į pirmykštę vietą. Povilas Reklaitis, itin domėjęsis „trirankiu Kazimieru“, straipsnyje „Šv. Kazimiero koplyčia Vilniuje“ (Aidai, 1958, nr. 4) klausia: ar įmanu, kad rankos „padaugintos“ sąmoningai? Kokią simbolinę reikšmę tuomet turėtų šis motyvas? Ar galima rasti jo ištakas tekstuose, kalbančiuose apie šv. Kazimierą (florebit, multiplicabitur)? Atsižvelgdamas į galimas Viduramžių meno, bizantiškų ikonų ir Rytų meno įtakas, meno istorikas spėlioja: galbūt taip pabrėžta ypatinga malonė, gauta šventojo užtarimu, arba jo ypatingas tarpininkavimas. O gal tai – paprasčiausias atsitiktinumas, užtapytoji ranka laikui bėgant „išlindo“ (palimpsestas). Manoma, kad apie 1636 m. paveikslas buvo apdengtas sidabrine paauksuota skarda, paliekant atvirus tik veidą ir rankas. P. Reklaitis, remdamasis F. Papée tyrinėjimais, tvirtina, kad šv. Kazimieras yra pavaizduotas taip, kaip buvo palaidotas. Iš vyskupo Benedikto Vainos aprašymo žinoma, kad 1604 m., pertvarkant senąją koplyčią, buvo atidarytas šventojo karstas ir karalaitis rastas su ilgu raudonu rūbu. Nors nėra išlikę autentiško šv. Kazimiero portreto, amžiams bėgant jo ikonografija pernelyg nepasikeitė. Dažniausiai šventasis vaizduojamas kaip jaunas karalaitis ilgu raudonu rūbu, apsiūtu šermuonėlių kailiukais, su LDK kunigaikščio kepure ant galvos – karališkos kilmės simboliu. Tačiau norint pabrėžti žemiškosios valdžios atsisakymą, karūna ne vienur vaizduojama padėta šalia. Rankose šv. Kazimieras laiko ženklus, turinčius gilią prasmę: kryžių – tikėjimo, kančios ir prisikėlimo simbolį, leliją – skaistybės, nekaltumo ir tyrumo simbolį, rožinį arba tekstą su himno „Omni die dic Mariae“ žodžiais, kurie pabrėžia šventojo pamaldumą Dievo Motinai. Šie tikėjimo ir skaistumo simboliai dominuoja visoje šv. Kazimiero ikonografijoje. Tai neatskiriami šv. Kazimiero atributai paveiksluose, skulptūrose, raižiniuose, miestų herbuose, relikvijoriuose.

Arkikatedros požemiai

Katedros statybos etapai
XIII-XIV a. katedros vietoje žemės paviršius buvo 2,7 – 3 m žemesnis negu dabartinis. Per 600-700 metų jo grindinys perklotas apie 12 kartų; ankstyviausios dabar yra 2,5 – 2,7 m gylyje.
Pagal katedros požemių istorinę-stilistinę kartogramą nustatyta, kad buvo du svarbiausi katedros statybos etapai:
1) XIII-XIV a. katedra. Pagrindinė jos dalis kvadratinio plano, trijų navų su keturiomis atramomis viduje. Iš rytų pusės – siauresnė presbiterija su pusapvale apside. Vakarinio, pagrindinio fasado centre – masyvus bokštas. Šis katedros planas paaiškėjo 1973-1986 m.
2) XV a. pradžios katedra. Ji pailgo stačiakampio formos su aštuoniomis piliorų poromis viduje ir su lygiai užbaigta visų trijų navų rytine siena. Prie šios katedros šoninių sienų XV-XVI a. pristatyta keliolika koplyčių. XVII a. pirmoje pusėje pietrytiniame katedros kampe – Šv. Kazimiero koplyčia, XVIII a. pabaigoje šiaurės vakarų kampe – zakristija. Tuo metu katedra padidinta: įrengtos šoninių galerijų kolonados, pastatytos koplyčios.
Senieji kultūriniai sluoksniai
Požemių ekspozicija prasideda katedros vakarinėje dalyje, netoli vargonų. Nulipę laiptais, lankytojai pamato Lietuvos pirmosios katedros vakarinę sieną, kurioje ryškus dviejų laikotarpių mūras. Apatinė sienos dalis tamsesnė, mūryta iš akmenų. Prie jos šliejasi glazūruotų plytelių grindų fragmentas. Pirmosios katedros vakarinės sienos liekanų viršus yra maždaug dviejų metrų gylyje (nuo dabartinio katedros grindų lygio), o glazūruotos grindys – 2,6-2,7 m gylyje. Pirmosios katedros architektūros formos, statybos technika būdinga XIII a. antrajai pusei arba XIII a. pabaigai-XIV a. pradžiai. Tyrinėtojų nuomone, tai Mindaugo laikų katedros pamatai, jos liekanos.
Po Mindaugo mirties pirmoji Lietuvos katedra sudegė. Tai rodo degėsių sluoksniai virš glazūruotų grindų plotelio.
Po šiaurinės navos grindimis yra vėlesnių mūro konstrukcijų, padarytų išardžius glazūruotų plytelių grindis. Tyrinėtojų nuomone, tai po Mindaugo mirties statytos pagonių šventyklos liekanos.
Tiriant katedros požemius nustatyta, kad po kurio laiko pagonių šventyklos laiptai (prie šiaurinės katedros navos) buvo užpilti žemėmis bei griuvenomis. Ant griuvenų pripilta smėlio, o ant jo paklotos grindys iš raudonų plytų (jų viršus – 2 m gylyje nuo dabartinių grindų). Netrukus ant jų buvo paklotas dar vienas plytų grindinys, kurio viršus 1,76 – 1,81 m gylyje. Panašūs tarpai tarp buvusių grindų yra ir palei pirmosios katedros vakarinės sienos vidinę pusę. Nustatyta, kad tiek vienos, tiek kitos grindys klotos bei vakarinės sienos viršutinė dalis išmūryta jau trečiojo statybos etapo metu. 1387 m. statytos katedros sienos iš išorės buvo netinkuotos, plytų jungimas gotikinis, sienos plokštumą įvairino degtų plytų trumpainiai. Iš vidaus sienos buvo tinkuotos, tinko paviršius nuglaistytas, lygus, nors plokštuma šiek tiek banguota. 1387 m. statytos Katedros sienų liekanų yra pirmosios katedros šiaurinės bei pietinės sienų viršutinėje dalyje. XIV a. pabaigoje statytos katedros sienų plokštumas, be kontraforsų, skaidė dar aukšti, platūs langai; dviejų langų liekanų rasta šiaurės vakarų kampe.
1419 m. Vilniaus katedra sudegė, tačiau iki 1430 m. (turėjusių įvykti Vytauto Didžiojo karūnavimo Lietuvos karaliumi iškilmių) ji buvo atstatyta. Vytauto Didžiojo statytos katedros sienos ir pilioriai yra išlikę iki šiol. Dabartinės katedros centrinė trinavė dalis – vėlyvosios gotikos kūrinys.
Arkikatedros kriptos
Katedros požemiuose buvo laidojami Kęsgailų, Monvydų, Goštautų, Katkevičių, Radvilų, Tiškevičių, Zavišų, Pacų, Valavičių, Bialozarų ir kitų garsių Lietuvos giminių šeimos nariai.
Seniausieji kapai aptikti 3-3,5 m gylyje nuo dabartinių grindų lygio. Vėlesni, datuojami XVI-XVII a., yra 2-2,5 m gylyje. Kai kurios atkastos kriptos jau anksčiau kažkieno buvo atidarytos. Visų palaidotųjų galvos atgręžtos į vakarus. Įkapės randamos itin retai.
Kriptos įvairaus dydžio. Vienam asmeniui skirtai kriptai iškastoje kapo duobėje buvo išmūrijamas pusės plytos storio, 2,1-2,2 m ilgio ir apie 0,9-1 m pločio aptvaras, kuriame pastatomas ir žemėmis užpilamas karstas. Aptikta ir didesnių kriptų. XIII-XIV a. statytos katedros požemiuose iki šiol aptiktos dviejų tokių kriptų liekanos, o XV a. katedros rūsiuose – net 20 (kartu su mauzoliejumi po Šv. Kazimiero koplyčia).
Karalių kripta
1931 m. rugsėjo 21 d. architektas Jonas Pekša ir technikas Kazimieras Vilkus katedros požemiuose (didžiojoje katedros navoje prie presbiterijos) rado Lietuvos Didžiojo kunigaikščio, karaliaus Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos ir Barboros Radvilaitės – palaikus. To meto tyrinėtojų duomenimis, palaikai gulėjo taip: priešais duris – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro kaukolė su karūna, į dešinę nuo jos – pelenų spalvos luitas su Barboros Radvilaitės palaikais ir prie pat kriptos pietinės sienos – Elžbietos Habsburgaitės kaukolė bei kaulų krūvelė, ant akmens – karūna. Tai 3,9 x 3,1 m dydžio gotikinė kripta. Ji įterpta tarp pirmosios katedros rytinės sienos liekanų ir toliau į rytus esančios kapitulos kriptos. Ši kripta pastatyta ne vėliau kaip XV a. pabaigoje-XVI a. pirmoje pusėje.
Prie Aleksandro palaikų buvo rasti du puošnūs auksiniai žiedai, geležinis surūdijęs kardas ir odinė apipuvusi makštis. Griaučiai buvo labai sunykę, dalis jų vandens nuplukdyta prie sienos.
Prie Elžbietos palaikų rasta karūna, auksinė grandinėlė ir pomirtinė lentelė, auksinis medalionas su abiejų Žygimantų portretais, žiedas su keturiais šlifuotais deimantais ir lentelė su Habsburgų herbu.
Barboros Radvilaitės kūnas karste buvo apipiltas negesintų kalkių ir pelenų mišiniu. Katedros požemiuose lentos supuvo, o kalkių mišinys nuo drėgmės sukietėjo, virto karsto pavidalo kevalu. Jame gana gerai išsilaikė Barboros Radvilaitės griaučiai, insignijos. B. Radvilaitės karstas iš viršaus buvo apkaltas oda. Išliko tik odos skiautės. Karsto antvožą puošė renesansinis kryžius su vainiku iš brangakmenių ir aukso. Barbora buvo palaidota su sidabrine paauksuota karūna, sidabriniu skeptru, auksiniu obuoliu su kryžiumi, ilga auksine grandine ant kaklo ir trimis auksiniais žiedais ant pirštų; vienas iš jų buvo su dviem deimantais, kitas paprastesnis, o trečias – Žygimanto Augusto dovanotas, auksinis, puošnus, inkrustuotas juodu emaliu, su briliantu, smaragdu ir žirnio didumo rubinu. Karste virš kunigaikštienės Barboros Radvilaitės palaikų rasta sidabrinė lentelė su lotynišku įrašu, ant karsto viršaus buvo sidabrinė lentelė su Vyčio, Erelio ir Radvilų Trimitų herbais.
Dabar karalių kripta tuščia. Joje paliktos pirmykštės gruntinės grindys. Ant jų dar likęs pajuodęs rąstas, ant kurio (kaip ir ant dar vieno, jau sunykusio) 300 m. stovėjo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių karstai.

Vyskupų kripta
Į vyskupų kriptą įeinama pro pietinėje rūsio sienoje esančias kalto metalo ažūrines duris. Šioje kriptoje šimtmečiais buvo laidojami Vilniaus vyskupai. Čia ilsėjosi Jonas Žygimantaitis (Žygimanto Senojo sūnus), Jurgis Tiškevičius, Motiejus Ancuta, Jonas Zaviša, Mykolas Zienkovičius, Ignas Jokūbas Masalskis ir kiti. Vyskupai buvo laidojami ir kai kurių kitų koplyčių kriptose.
Tarpukario laikotarpiu tvirtinant pamatus, vyskupų palaikai iš kriptų buvo iškelti. 1989 m. kai kurie išlikę vyskupų palaikai naujuose karstuose grąžinti į kriptą.
1991 m. birželio 24 d. vyskupų kriptoje buvo padėtas karstas su arkivyskupo Julijono Steponavičiaus (1911-1991) palaikais (1989 m. vasario 9 d. Julijonas Steponavičius atšventino tikintiesiems grąžintą Vilniaus Arkikatedrą).
Mauzoliejus
1931 m. restauruojant Šv. Kazimiero koplyčią, sumanyta jos požemiuose įrengti mauzoliejų, kur ilsėtųsi 1931 m. rugsėjo 21 d. surasti Didžiojo kunigaikščio, karaliaus Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės – palaikai. Dabar čia, ant nedidelių paaukštinimų, pastatyti trys karstai su Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų palaikais bei urna su Vladislovo IV širdimi
Vytauto Didžiojo kapo vieta
Yra žinoma, kad 1430 m. Vytautui mirus, jis buvo palaidotas Vilniaus arkikatedroje, šalia mirusios žmonos Onos kapo, prie Šv. Mykolo Arkangelo altoriaus. Nuo to laiko praėjo keli šimtai metų. Katedra ne kartą degė, patyrė kitokių negandų. Kur šiuo metu yra Vytauto Didžiojo palaidojimo vieta, nežinoma.
Naudota literatūra:Kitkauskas N. “Vilniaus Arkikatedros požemiai” ir internetinės svetainės

Leave a Comment