ARKIKATEDRA – KLASICIZMO ARCHITEKTŪROS SIMBOLIS LIETUVOJE

Turinys:

1. Įžanga 3
2. Klasicizmas architektūroje 3
3 .Arkikatedros architektas – Laurynas Stuoka Gucevičius 5
4. Arkikatedros istorija 6
5. Arkikatedros architektūra 7
6. Išvados 101. Įžanga
Sunku būtų įsivaizduoti Vilnių ar net Lietuvą be arkikatedros.
Vilniaus Arkikatedra stovi Neries ir Vilnelės santakoje, pačiame Vilniaus
centre. Tai svarbiausia katalikų bažnyčios šventovė Lietuvoje, Arkikatedros
pastatas – reikšmingiausias Lietuvos klasicizmo statinys, tapęs Lietuvos
klasicizmo simboliu. Arkikatedra taip pat turi gotikos, renesanso bei
baroko bruožų. Arkikatedrą, kurią dabar matome suprojektavo ir statybai
vadovavo vienas žymiausių Lietuvos architektų – Laurynas Stuoka Gucevičius. 2. Klasicizmas architektūroje
Klasicizmo stilius susiformavo XVII a. Prancūzijoje, o XVIII a. –

XIX a. pirmoje pusėje paaplito kitose Europos ir šiaurės Amerikos šalyse.

1711m. buvo atrastas Herkulanumas, o 1748 metais – Pompėja. Taip pat

didelių atradimų buvo padaryta Romoje, Tivolyje ir kitur. Dėl šių

atradimų išaugo susidomėjimas senovės Graikijos ir Romos architektūra.

Klasicizmu naujasis stilius buvo pavadintas dėl klasicistinės

architektūros formų propagavimo. Klasicizmas buvo visiška priešingybė

barokui. Klasicistiniuose statiniuose buvo atsisakoma barokui būdingo

puošnumo bei įmantrumo. Vietoj to buvo naudojamos taisyklingos linijos ir

plokštumos, simetriškas išplanavimas, saikingas dekoravimas. Daugiausiai

buvo statomi centriško arba stačiakampio plano pastatai – rūmai, triumfo

arkos, vilos. Klasicizmo laikotarpiu miestuose buvo kuriamas taisyklingas

gatvių tinklas, didelės attviros aikštės, susijungiančios su gatvėmis ar

krantinėmis, dideli visuomeninių pastatų, rūmų ansambliai su taisyklingo

išplanavimo sodais ir parkais.

Daugumoje Europos šalių klasicizmas plito nuo XIII amžiaus vidurio

iki 1830 metų. Stiliaus raida vyko dviem etapais: nuo XIII amžiaus

vidurio iki XIX amžiaus pradžios ir nuo XIX am

mžiaus pradžios iki 1830

metų. Pirmajam etapui būdingos plastiškesnės formos, dažnai ne visai

prarastas ryšys su baroku. Antrojo etapo architektūra griežtesnių formų,

paremta gilesniu antikos meno žinojimu, nors su ampyru jau pasirodė

prieštaravimų tarp formos ir konstrukcijos.

Lietuvos architektūroje pirmieji rimtesni klasicizmo požymiai

atsirado apie XVIII amžiaus aštuntąjį dešimtmetį. Lietuvos klasicizmo

architektūroje matosi du ryškūs laikotarpiai: iki Lietuvos ir Lenkijos

valstybės suirimo ir po jo. Pirmuoju laikotarpiu (1780 – 1795 metai)

reiškėsi ankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795 – 1860 metai) –

vėlyvasis klasicizmas.

Pirmuoju laikotarpiu Lietuvos klasicizmas palaipsniui peraugo iš

ankstyvojo į brandųjį. Tarp jų nebuvo ryškių chronologinių ribų – tuo

pačiu metu sukurta ir mažiau ir labiau brandžių kūrinių. Tai priklausė

nuo užsakovų išsilavinimo bei architektų talento. Ankstyvojo klasicizmo

pastatams (maždaug iki 1790 metų) dažnai būdingos kai kurios baroko

formos – laužyti mansardiniai stogai (Kauno rotušė, Paežerių dvaro rūmai

ir kt.) akcentuota plastinė fasadų puošyba (Vilniaus pranciškonų

vienuolynas). Tačiau tuo laiku jau susiformavo tokios meninės formos ir

pastatų tipai, kurie išliko per visą epochą.

Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu Lietuvos architektūroje persipynė

net kelios kryptys: ieškota originalių sprendimų, tęstos ankstyvojo ir

brandaus klasicizmo tradicijos, reiškėsi ampyro, o po 1830 metų ir

romantizmo bruožai, kartais būdavo visai atsisakoma klasikinių formų.

Klasicizmo epochoje Lietuvoje dirbo talentingų

architektų, kurie sukūrė daug raiškių, originalių architektūros

ansamblių, įvairios paskirties pastatų. Dalis jų atvyko iš svetur, bet

dauguma buvo vietinės kilmės, išsimokslinę Vilniaus universitete. Vienų

sukurti pastatai buvo santūrių nesudėtingų formų, kitų – pasižymėjo

sprendimų originalumu, klasicistinių proporcijų da
arnumu, visumos grožiu.

3 .Arkikatedros architektas – Laurynas Stuoka Gucevičius

(1753 – 1798)

Architektas Laurynas Stuoka Gucevičius gimė Migionių kaime, Kupiškio

rajone. Jis mokėsi Kupiškio ir Palėvenės pradžios mokyklose, vėliau –

penkerius metus Panevėžio pijorų mokykloje. 1773 metais įstojo į Vilniaus

universitetą. Ten matematikos – pas profesorių P. Norvaišą ir

architektūros – pas architektą M. Knakfusą. 1776 – 1777 metais tęsė

studijas Romoje. Ten susipažino su D. Bramantės, L. Bernio ir kitų garsių

archi.tektų kūriniais. Ypač didelę reikšmę turėjo susipažinimas su

renesanso epochos architekto A. Paladijaus kūryba. 1778 – 1780 metais jis

keliavo po Europos miestus (Karaliaučių, Elblongą, Berlyną, Hamburgą,

Liubeką, Bremeną, Kopenhagą, Stokholmą, Paryžių), studijavo jų

architektūrą, lankė statybas, Paryžiuje klausėsi architektūros profesorių

paskaitų. 1780 m. jis grįžo į Vilnių ir dirbo Vilniaus vyskupo Ignoto

Jokūbo Masalskio architektu. 1781 metais jis užbaigė Verkių rūmų ansamblį

– perprojektavo pradėtus statyti dvaro rūmus, sukūrė paviljoną, vandens

malūną ir kitus ūkinius pastatus. Nuo 1781 dirbo prie Vilniaus rotušės

remonto ir atstatymo. 1785-1786 parengė tris Rotušės atstatymo projektus

iš kurių įgyvendintas kukliausias. Pagal jo projektą buvo perstatyta

Vilniaus katedra. Už katedros projektą jis buvo apdovanotas aukso

medaliu. Pagal L. Gucevičiaus projektus buvo pertvarkomi Vilniaus vyskupų

rūmai, jam priskiriami Antazavės dvaro rūmai, Meliatičių bažnyčia, namas

Vilniuje (Universiteto 6). 1790 metais jis parengė pirmąjį Vilniaus

naujosios dalies topografinį planą, kuris apjungė ir tuometinius

priemiesčius. 1793 – 1794 metais dirbo Vilniaus universiteto

profesoriumi, vadovavo architektūros katedrai. Kartu skaitė topografijos

paskaitas prie Vilniaus universiteto veikusioje Lietuvos inžinierinio

korpuso mokykloje. Buvo Vilniaus masonų ložės narys. Dėl dalyvavimo 1794

metų sukime buvo pašalintas i

iš Vilniaus universiteto. 1797 metais,

buvusiam karaliui Stanislovui Augustui užtarus, grįžo į Vilniaus

universitetą ir ten dėstė iki mirties. 4. Arkikatedros istorija
Istorikų teigimu, iki krikščionybės įvedimo dabartinėje arkikatedros
teritorijoje degė amžinoji ugnis, buvo Perkūno šventykla.

XIII a. viduryje Pilies kalno v. Papėdėje, Vilnios senosios vagos
apsuptame kyšulyje, stovėjo kulto pastatas. Spėjama, kad tai buvo karaliaus
Mindaugo katedra. Manoma, kad po karaliaus Mindaugo mirties (1263) pirmoji
katedra galėjo būti paversta pagoniška šventykla.

1387 m. Lietuvoje įvedus krikščionybę, naują katedrą ėmėsi statyti
Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila. 1388 m. gegužės 7 d. katedra buvo
pašventinta ir paskirta Švč. Trejybės, Šv. Marijos, Šv. Stanislovo ir Šv.
Vladislovo garbei. 1419 m. kilus gaisrui Jogailos statyta katedra sudegė.

Po gaisro naują katedrą toje vietoje pastatė Vytautas. Vytauto
pastatyta katedra buvo didesnė, erdvesnė ir puošnesnė, negu Jogailos. XV a.
pr. čia buvo du altoriai: Šventojo Kryžiaus ir Šv. Mykolo Arkangelo, prie
kurio. 1530 m. kilusio gaisro metu Vytauto katedra sudegė.

Nuo 1534 m. katedros atstatymui vadovavo iš Romos atvykęs
architektas ir skulptorius Bernardas Zanobis da Džanotis. Pastatas įgavo
renesanso bruožų. Viduje atsirado daug vertingų paveikslų, freskų
skulptūrų. Po katedra buvo palaidota daug istorinių asmenybių: Vytautas, jo
žmona Ona, Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis, Jogailos brolis
Švitrigaila, Kazimiero Jogailaičio sūnus Kazimieras, Žygimanto Augusto
žmonos Elžbieta ir Barbora Radvilaitė.

1610 m. Katedra vėl degė. Jos remontui nuo 1612 m. iki 1632 m.
vadovavo architektas Vilhelmas Polis. 1624 m. katedros pietrytiniame kampe
LDK kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos iniciatyva p
pradėta
statyti, o 1636 m. užbaigta barokinė Šv. Kazimiero koplyčia. 1654-1657 m.,
karo su Rusija laikais, katedra liko be stogo. Skliautai buvo įgriuvę,
interjeras sugadintas. Nuo 1666 m. katedros remonto darbams vadovavo
architektas Jonas Vincentas Salvadoras. XVII a. pabaigoje vyskupas E.
Katavičius suprojektavo naują barokinį didįjį altorių. XVIII a. pradžioje
nuo Švedijos kariuomenės nukentėjusi katedra vėl buvo remontuojama. 1769 m.
nugriuvo katedros pagrindinio fasado pietinis bokštas. Po to katedra buvo
pradėta remontuoti pagal architekto Džuzepės de Sako projektą. 1783 m. visą
katedros rekonstrukcijos planą parengė ir tolesnei statybai vadovavo
Laurynas Stuoka-Gucevičius. Po L. Stuokos-Gucevičiaus mirties pastatą, 1801
baigė rekonstruoti architektas Mykolas Šulcas.

1786-1792 m. ant katedros stogo, virš frontono, buvo pastatytos
Karolio Jelskio sukurtos trys apvaliosios skulptūros: pietinėje pusėje –
Šv. Kazimieras, šiaurinėje – Šv. Stanislovas, viduryje – Šv. Elena. 1950 m.
jos buvo nuimtos, o 1997 m. atstatytos.

XIX ir XX a. pirmoje pusėje katedra kelis kartus buvo atnaujinama 
(1810-1811 m., 1824-1829 m., 1836-1838 m., 1876 m., 1889 m., 1897m., 1903
m., 1907 m.).

1915 m. caro valdžios įsakymu buvo nuimti ir išvežti katedros
varpai.  1916 m. vokiečių okupacinės valdžios įsakymu nuplėšta katedros
varinė stogo danga – ji pakeista toliu.

1930 m. pradėti tyrinėti arkikatedros pamatai.

1931 m. sienose ir skliautuose atsiradus plyšiams arkikatedra
uždaryta.

1932-1939 m. arkikatedra buvo restauruojama. Po Šv. Kazimiero
koplyčia įrengtas mauzoliejus (architektai K. Vonsovičius, St. Bukovskis).
Į mauzoliejų perkelti kunigaikščio Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų –
Elžbietos ir Barboros Radvilaitės – palaikai, urna su Vladislovo Vazos
širdimi.

1949 m. Arkikatedra buvo uždaryta sovietų okupantų, net ketinta joje
įrengti garažą ar dirbtuves, tačiau tokių drastiškų veiksmų imtis nesiryžta
ir 1956 m. įrengta paveikslų galerija. 1988 m. rudenį arkikatedra buvo
grąžinta tikintiesiems ir 1989 m. vasario 5 d. vėl iškilmingai pašventinta. 5. Arkikatedros architektūra
Vilniaus katedra buvo rekonstruojama po 1769 metų apgriuvimo.

Rekonstrukcijos metu katedros išvaizda buvo labai pakeista lyginant su

senąja dvibokšte katedra, suprojektuota J. K. Glaubičiaus. Iš pradžių

rekonstrukcijos projektą buvo parengęs architektas Džuzepė de Sako, bet

rekonstrukcijos finansų valdytojas J. I. Masalskis jį atmetė, nes

projektas buvo neišvaizdus ir nepabaigtas. Tuomet katedros projektas buvo

patikėtas Laurynui Stuokai Gucevičiui. Architektas katedros planą parengė

1779 metais ir tuomet buvo pradėti rekonstrukcijos darbai.

Projektuodamas perstatyti katedrą L. Gucevičius turėjo išsaugoti

dvi simetriškai išsidėsčiusias koplyčias: Šv. Kazimiero – dešiniajame

užpakaliniame, ir Valavičių – kairiajame priekiniame pastato kampe.

Priešingoje šv. Kazimiero koplyčiai pusėje architektas pastatė zakristiją

– iždinę su kupolu. Vakarų fasade jis pastatė dvi išorėje kvadratines,

viduje elipsės formos koplyčias. Katedros šonuose jis sujungė visas

įvairaus dydžio ir aukščio koplyčias siena, taip jas sulygindamas.

Lygiagrečiai šoninėms sienoms L. Gucevičius pastatė dorėninio orderio[1]

kolonadas iš šešių kolonų. Pagrindinį fasadą architektas pridengė

monumentaliu portiku[2]. Didingumo portikui teikia šešios laisvai

perkurtos dorėninio orderio kolonos. Virš portiko architektas sukūrė

trikampį frontoną[3]. Katedros frontono timpaną[4] puošia skulptoriaus T.

Rigio sukurtas horeljefas „Nojaus arka“. Virš frontono stovi trys K.

Jelsko skulptūros. Pagrindinio fasado priekinėje sienoje yra arkinės

nišos, kuriose stovi T. Rigio skulptūros, o viršuje yra penki bareljefai.

Katedros šoniniai fasadai asimetriniai. Dvi išsikišusias šoninių

fasadų koplyčias jungia kolonada iš šešių kolonų ir dorėninis

antablementas[5]. Šoninių kolonadų kolonos stovi ant pjedestalų ir yra

žemesnė bei lieknesnės negu pagrindinio fasado kolonos. Šoninių fasadų

sienas dalija piliastrai[6]. Sienoje už kolonadų, tarp piliastrų yra

aukšti stačiakampiai langai, o po jais yra įterptos arkinės nišos su

skulptūromis.

Katedros galinis fasadas yra neišvaizdus, lakoniškas, su nedideliais

langais šoninėse koplyčiose.

Katedros vidaus interjerą L. Gucevičius keitė nežymiai, paliko daug

gotikinių bruožų ir tik šiek tiek stengėsi susieti pastato išorę su

vidumi. Architektas paliko nepakeistą vidaus sieną, visų navų skliautus

ir juos laikančius keturkampius stulpus, tik suteikė jiems dorėninio

orderio formas. Skliautus L. Gucevičius papuošė susikryžiuojančiomis

briaunų girliandomis, sienas išskaidė piliastrais, suprojektavo

skulptūroms skirtas nišas, įėjimus į koplyčias aprėmino portalais ir

trikampiais frontonais. Po vargonų galerija pastatė dvylika dorėninių

kolonų, o didįjį altorių apgaubė keturių dorėninių kolonų portiku. 6. Išvados
Vilniaus arkikatedra yra labai svarbus Lietuvai pastatas žinomas ne
tik Lietuvoje. Didingas pastatas ištvėrė daug karų, revoliucijų, okupacijų,
tačiau vis tiek išdidžiai stovi pačioje Vilniaus širdyje.

Arkikatedros architektūra – tai Lietuvos architektūros istorija,
kiekviena detalė, linija atspindi Lietuvos architektūros stilių kaitą, jų
bruožus. Architektūros istorikų dar laukia dideli darbai tyrinėjant šį
neeilinį statinį. Arkikatedroje palaidota daug žymių Lietuvos valdovų,
bei kitų nusipelniusių Lietuvai žmonių. Arkikatedra taip pat yra labai
svarbi katalikų bažnyčiai.

Naudota Literatūra:

1. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a.

vidurio. II tomas. Vilnius, 1994.

2. Tadas Adomonis, Nijolė Adomonytė. Lietuvos dailės ir architektūros

istorija. II tomas. Vilnius, 1997.

3. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. I tomas. Vilnius,

1988.

4. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. III tomas. Vilnius, 1971.

5. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V tomas. Vilnius, 1979.

6. http://www.ldm.lt/Meno_mok/gucevic.htm

7. 300 kultūros paminklų. Vilnius, 1980.

———————–
[1] Viena iš architektūrinės kompozicijos rūšių susidedanti iš vertikalių
nešančiųjų dalių – atramų ir horizontalių nešančiųjų dalių – antablemento,
į kurį įeina architravas, frizas ir karnizas. Klasikinėje architektūroje
skirstomi šie orderiai: toskaninis, dorėninis, jonėninis, korintinis ir
kompozicinis.
[2] Kolonados palaikoma stoginė, atvira galerija.
[3] Pastato fasado užbaigimas – trikampė plokštuma, kuri iš šonų apribota
stogo šlaitais, o pagrinde – karnizu.
[4] Trikampis laukas; sienos paviršius tarp arkos ir jos atramos.
[5] Tarpatramio sijinis perdenginės arba sienos užbaigimas, sudarytas iš
architravo, frizo ir karnizo.
[6] Iškyšulys sienoje – dalis į ją įstatyto keturkampio stulpo, kuris
apdirbtas orderio kolonos formomis, t. y. turi bazę, liemenį ir kapitelį, o
kartais ir kaneliūras.

Leave a Comment