Turinys:
1. Įžanga 32. Klasicizmas architektūroje 33 .Arkikatedros architektas – Laurynas Stuoka Gucevičius 54. Arkikatedros istorija 65. Arkikatedros architektūra 76. Išvados 101. ĮžangaSunku būtų įsivaizduoti Vilnių ar net Lietuvą be arkikatedros.Vilniaus Arkikatedra stovi Neries ir Vilnelės santakoje, pačiame Vilniauscentre. Tai svarbiausia katalikų bažnyčios šventovė Lietuvoje, Arkikatedrospastatas – reikšmingiausias Lietuvos klasicizmo statinys, tapęs Lietuvosklasicizmo simboliu. Arkikatedra taip pat turi gotikos, renesanso beibaroko bruožų. Arkikatedrą, kurią dabar matome suprojektavo ir statybaivadovavo vienas žymiausių Lietuvos architektų – Laurynas Stuoka Gucevičius. 2. Klasicizmas architektūrojeKlasicizmo stilius susiformavo XVII a. Prancūzijoje, o XVIII a. – XIX a. pirmoje pusėje paplito kitose Europos ir šiaurės Amerikos šalyse. 1711m. buvo atrastas Herkulanumas, o 1748 metais – Pompėja. Taip pat didelių atradimų buvo padaryta Romoje, Tivolyje ir kitur. Dėl šių atradimų išaugo susidomėjimas senovės Graikijos ir Romos architektūra. Klasicizmu naujasis stilius buvo pavadintas dėl klasicistinės architektūros formų propagavimo. Klasicizmas buvo visiška priešingybė barokui. Klasicistiniuose statiniuose buvo atsisakoma barokui būdingo puošnumo bei įmantrumo. Vietoj to buvo naudojamos taisyklingos linijos ir plokštumos, simetriškas išplanavimas, saikingas dekoravimas. Daugiausiai buvo statomi centriško arba stačiakampio plano pastatai – rūmai, triumfo arkos, vilos. Klasicizmo laikotarpiu miestuose buvo kuriamas taisyklingas gatvių tinklas, didelės atviros aikštės, susijungiančios su gatvėmis ar krantinėmis, dideli visuomeninių pastatų, rūmų ansambliai su taisyklingo išplanavimo sodais ir parkais. Daugumoje Europos šalių klasicizmas plito nuo XIII amžiaus vidurio iki 1830 metų. Stiliaus raida vyko dviem etapais: nuo XIII amžiaus vidurio iki XIX amžiaus pradžios ir nuo XIX amžiaus pradžios iki 1830 metų. Pirmajam etapui būdingos plastiškesnės formos, dažnai ne visai prarastas ryšys su baroku. Antrojo etapo architektūra griežtesnių formų,
paremta gilesniu antikos meno žinojimu, nors su ampyru jau pasirodė prieštaravimų tarp formos ir konstrukcijos. Lietuvos architektūroje pirmieji rimtesni klasicizmo požymiai atsirado apie XVIII amžiaus aštuntąjį dešimtmetį. Lietuvos klasicizmo architektūroje matosi du ryškūs laikotarpiai: iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės suirimo ir po jo. Pirmuoju laikotarpiu (1780 – 1795 metai) reiškėsi ankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795 – 1860 metai) – vėlyvasis klasicizmas. Pirmuoju laikotarpiu Lietuvos klasicizmas palaipsniui peraugo iš ankstyvojo į brandųjį. Tarp jų nebuvo ryškių chronologinių ribų – tuo pačiu metu sukurta ir mažiau ir labiau brandžių kūrinių. Tai priklausė nuo užsakovų išsilavinimo bei architektų talento. Ankstyvojo klasicizmo pastatams (maždaug iki 1790 metų) dažnai būdingos kai kurios baroko formos – laužyti mansardiniai stogai (Kauno rotušė, Paežerių dvaro rūmai ir kt.) akcentuota plastinė fasadų puošyba (Vilniaus pranciškonų vienuolynas). Tačiau tuo laiku jau susiformavo tokios meninės formos ir pastatų tipai, kurie išliko per visą epochą. Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu Lietuvos architektūroje persipynė net kelios kryptys: ieškota originalių sprendimų, tęstos ankstyvojo ir brandaus klasicizmo tradicijos, reiškėsi ampyro, o po 1830 metų ir romantizmo bruožai, kartais būdavo visai atsisakoma klasikinių formų. Klasicizmo epochoje Lietuvoje dirbo talentingų architektų, kurie sukūrė daug raiškių, originalių architektūros ansamblių, įvairios paskirties pastatų. Dalis jų atvyko iš svetur, bet dauguma buvo vietinės kilmės, išsimokslinę Vilniaus universitete. Vienų sukurti pastatai buvo santūrių nesudėtingų formų, kitų – pasižymėjo sprendimų originalumu, klasicistinių proporcijų darnumu, visumos grožiu.3 .Arkikatedros architektas – Laurynas Stuoka Gucevičius
(1753 – 1798)
Architektas Laurynas Stuoka Gucevičius gimė Migionių kaime, Kupiškio rajone. Jis mokėsi Kupiškio ir Palėvenės pradžios mokyklose, vėliau – penkerius metus Panevėžio pijorų mokykloje. 1773 metais įstojo į Vilniaus
universitetą. Ten matematikos – pas profesorių P. Norvaišą ir architektūros – pas architektą M. Knakfusą. 1776 – 1777 metais tęsė studijas Romoje. Ten susipažino su D. Bramantės, L. Bernio ir kitų garsių archi…tektų kūriniais. Ypač didelę reikšmę turėjo susipažinimas su renesanso epochos architekto A. Paladijaus kūryba. 1778 – 1780 metais jis keliavo po Europos miestus (Karaliaučių, Elblongą, Berlyną, Hamburgą, Liubeką, Bremeną, Kopenhagą, Stokholmą, Paryžių), studijavo jų architektūrą, lankė statybas, Paryžiuje klausėsi architektūros profesorių paskaitų. 1780 m. jis grįžo į Vilnių ir dirbo Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio architektu. 1781 metais jis užbaigė Verkių rūmų ansamblį – perprojektavo pradėtus statyti dvaro rūmus, sukūrė paviljoną, vandens malūną ir kitus ūkinius pastatus. Nuo 1781 dirbo prie Vilniaus rotušės remonto ir atstatymo. 1785-1786 parengė tris Rotušės atstatymo projektus iš kurių įgyvendintas kukliausias. Pagal jo projektą buvo perstatyta Vilniaus katedra. Už katedros projektą jis buvo apdovanotas aukso medaliu. Pagal L. Gucevičiaus projektus buvo pertvarkomi Vilniaus vyskupų rūmai, jam priskiriami Antazavės dvaro rūmai, Meliatičių bažnyčia, namas Vilniuje (Universiteto 6). 1790 metais jis parengė pirmąjį Vilniaus naujosios dalies topografinį planą, kuris apjungė ir tuometinius priemiesčius. 1793 – 1794 metais dirbo Vilniaus universiteto profesoriumi, vadovavo architektūros katedrai. Kartu skaitė topografijos paskaitas prie Vilniaus universiteto veikusioje Lietuvos inžinierinio korpuso mokykloje. Buvo Vilniaus masonų ložės narys. Dėl dalyvavimo 1794 metų sukime buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto. 1797 metais, buvusiam karaliui Stanislovui Augustui užtarus, grįžo į Vilniaus universitetą ir ten dėstė iki mirties. 4. Arkikatedros istorijaIstorikų teigimu, iki krikščionybės įvedimo dabartinėje arkikatedrosteritorijoje degė amžinoji ugnis, buvo Perkūno šventykla. XIII a. viduryje Pilies kalno v. Papėdėje, Vilnios senosios vagosapsuptame kyšulyje, stovėjo kulto pastatas. Spėjama, kad tai buvo karaliausMindaugo katedra. Manoma, kad po karaliaus Mindaugo mirties (1263) pirmojikatedra galėjo būti paversta pagoniška šventykla. 1387 m. Lietuvoje įvedus krikščionybę, naują katedrą ėmėsi statytiLietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila. 1388 m. gegužės 7 d. katedra buvopašventinta ir paskirta Švč. Trejybės, Šv. Marijos, Šv. Stanislovo ir Šv.Vladislovo garbei. 1419 m. kilus gaisrui Jogailos statyta katedra sudegė. Po gaisro naują katedrą toje vietoje pastatė Vytautas. Vytautopastatyta katedra buvo didesnė, erdvesnė ir puošnesnė, negu Jogailos. XV a.pr. čia buvo du altoriai: Šventojo Kryžiaus ir Šv. Mykolo Arkangelo, priekurio. 1530 m. kilusio gaisro metu Vytauto katedra sudegė. Nuo 1534 m. katedros atstatymui vadovavo iš Romos atvykęsarchitektas ir skulptorius Bernardas Zanobis da Džanotis. Pastatas įgavorenesanso bruožų. Viduje atsirado daug vertingų paveikslų, freskųskulptūrų. Po katedra buvo palaidota daug istorinių asmenybių: Vytautas, jožmona Ona, Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis, Jogailos brolisŠvitrigaila, Kazimiero Jogailaičio sūnus Kazimieras, Žygimanto Augustožmonos Elžbieta ir Barbora Radvilaitė. 1610 m. Katedra vėl degė. Jos remontui nuo 1612 m. iki 1632 m.vadovavo architektas Vilhelmas Polis. 1624 m. katedros pietrytiniame kampeLDK kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos iniciatyva pradėtastatyti, o 1636 m. užbaigta barokinė Šv. Kazimiero koplyčia. 1654-1657 m.,karo su Rusija laikais, katedra liko be stogo. Skliautai buvo įgriuvę,interjeras sugadintas. Nuo 1666 m. katedros remonto darbams vadovavoarchitektas Jonas Vincentas Salvadoras. XVII a. pabaigoje vyskupas E.Katavičius suprojektavo naują barokinį didįjį altorių. XVIII a. pradžiojenuo Švedijos kariuomenės nukentėjusi katedra vėl buvo remontuojama. 1769 m.nugriuvo katedros pagrindinio fasado pietinis bokštas. Po to katedra buvopradėta remontuoti pagal architekto Džuzepės de Sako projektą. 1783 m. visąkatedros rekonstrukcijos planą parengė ir tolesnei statybai vadovavoLaurynas Stuoka-Gucevičius. Po L. Stuokos-Gucevičiaus mirties pastatą, 1801baigė rekonstruoti architektas Mykolas Šulcas. 1786-1792 m. ant katedros stogo, virš frontono, buvo pastatytosKarolio Jelskio sukurtos trys apvaliosios skulptūros: pietinėje pusėje –Šv. Kazimieras, šiaurinėje – Šv. Stanislovas, viduryje – Šv. Elena. 1950 m.jos buvo nuimtos, o 1997 m. atstatytos. XIX ir XX a. pirmoje pusėje katedra kelis kartus buvo atnaujinama (1810-1811 m., 1824-1829 m., 1836-1838 m., 1876 m., 1889 m., 1897m., 1903m., 1907 m.). 1915 m. caro valdžios įsakymu buvo nuimti ir išvežti katedrosvarpai. 1916 m. vokiečių okupacinės valdžios įsakymu nuplėšta katedrosvarinė stogo danga – ji pakeista toliu. 1930 m. pradėti tyrinėti arkikatedros pamatai. 1931 m. sienose ir skliautuose atsiradus plyšiams arkikatedrauždaryta. 1932-1939 m. arkikatedra buvo restauruojama. Po Šv. Kazimierokoplyčia įrengtas mauzoliejus (architektai K. Vonsovičius, St. Bukovskis).Į mauzoliejų perkelti kunigaikščio Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų –Elžbietos ir Barboros Radvilaitės – palaikai, urna su Vladislovo Vazosširdimi. 1949 m. Arkikatedra buvo uždaryta sovietų okupantų, net ketinta jojeįrengti garažą ar dirbtuves, tačiau tokių drastiškų veiksmų imtis nesiryžtair 1956 m. įrengta paveikslų galerija. 1988 m. rudenį arkikatedra buvogrąžinta tikintiesiems ir 1989 m. vasario 5 d. vėl iškilmingai pašventinta. 5. Arkikatedros architektūraVilniaus katedra buvo rekonstruojama po 1769 metų apgriuvimo. Rekonstrukcijos metu katedros išvaizda buvo labai pakeista lyginant su senąja dvibokšte katedra, suprojektuota J. K. Glaubičiaus. Iš pradžių rekonstrukcijos projektą buvo parengęs architektas Džuzepė de Sako, bet rekonstrukcijos finansų valdytojas J. I. Masalskis jį atmetė, nes projektas buvo neišvaizdus ir nepabaigtas. Tuomet katedros projektas buvo patikėtas Laurynui Stuokai Gucevičiui. Architektas katedros planą parengė 1779 metais ir tuomet buvo pradėti rekonstrukcijos darbai. Projektuodamas perstatyti katedrą L. Gucevičius turėjo išsaugoti dvi simetriškai išsidėsčiusias koplyčias: Šv. Kazimiero – dešiniajame užpakaliniame, ir Valavičių – kairiajame priekiniame pastato kampe. Priešingoje šv. Kazimiero koplyčiai pusėje architektas pastatė zakristiją – iždinę su kupolu. Vakarų fasade jis pastatė dvi išorėje kvadratines, viduje elipsės formos koplyčias. Katedros šonuose jis sujungė visas įvairaus dydžio ir aukščio koplyčias siena, taip jas sulygindamas. Lygiagrečiai šoninėms sienoms L. Gucevičius pastatė dorėninio orderio[1] kolonadas iš šešių kolonų. Pagrindinį fasadą architektas pridengė monumentaliu portiku[2]. Didingumo portikui teikia šešios laisvai perkurtos dorėninio orderio kolonos. Virš portiko architektas sukūrė trikampį frontoną[3]. Katedros frontono timpaną[4] puošia skulptoriaus T. Rigio sukurtas horeljefas „Nojaus arka“. Virš frontono stovi trys K. Jelsko skulptūros. Pagrindinio fasado priekinėje sienoje yra arkinės nišos, kuriose stovi T. Rigio skulptūros, o viršuje yra penki bareljefai.Katedros šoniniai fasadai asimetriniai. Dvi išsikišusias šoninių fasadų koplyčias jungia kolonada iš šešių kolonų ir dorėninis antablementas[5]. Šoninių kolonadų kolonos stovi ant pjedestalų ir yra žemesnė bei lieknesnės negu pagrindinio fasado kolonos. Šoninių fasadų sienas dalija piliastrai[6]. Sienoje už kolonadų, tarp piliastrų yra aukšti stačiakampiai langai, o po jais yra įterptos arkinės nišos su skulptūromis. Katedros galinis fasadas yra neišvaizdus, lakoniškas, su nedideliais langais šoninėse koplyčiose. Katedros vidaus interjerą L. Gucevičius keitė nežymiai, paliko daug gotikinių bruožų ir tik šiek tiek stengėsi susieti pastato išorę su vidumi. Architektas paliko nepakeistą vidaus sieną, visų navų skliautus ir juos laikančius keturkampius stulpus, tik suteikė jiems dorėninio orderio formas. Skliautus L. Gucevičius papuošė susikryžiuojančiomis briaunų girliandomis, sienas išskaidė piliastrais, suprojektavo skulptūroms skirtas nišas, įėjimus į koplyčias aprėmino portalais ir trikampiais frontonais. Po vargonų galerija pastatė dvylika dorėninių kolonų, o didįjį altorių apgaubė keturių dorėninių kolonų portiku. 6. IšvadosVilniaus arkikatedra yra labai svarbus Lietuvai pastatas žinomas ne
tik Lietuvoje. Didingas pastatas ištvėrė daug karų, revoliucijų, okupacijų,tačiau vis tiek išdidžiai stovi pačioje Vilniaus širdyje.Arkikatedros architektūra – tai Lietuvos architektūros istorija,kiekviena detalė, linija atspindi Lietuvos architektūros stilių kaitą, jųbruožus. Architektūros istorikų dar laukia dideli darbai tyrinėjant šįneeilinį statinį. Arkikatedroje palaidota daug žymių Lietuvos valdovų,bei kitų nusipelniusių Lietuvai žmonių. Arkikatedra taip pat yra labaisvarbi katalikų bažnyčiai.
Naudota Literatūra:
1. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. II tomas. Vilnius, 1994.
2. Tadas Adomonis, Nijolė Adomonytė. Lietuvos dailės ir architektūros istorija. II tomas. Vilnius, 1997.
3. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. I tomas. Vilnius, 1988.
4. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. III tomas. Vilnius, 1971.
5. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V tomas. Vilnius, 1979.
6. http://www.ldm.lt/Meno_mok/gucevic.htm
7. 300 kultūros paminklų. Vilnius, 1980.
———————–[1] Viena iš architektūrinės kompozicijos rūšių susidedanti iš vertikaliųnešančiųjų dalių – atramų ir horizontalių nešančiųjų dalių – antablemento,į kurį įeina architravas, frizas ir karnizas. Klasikinėje architektūrojeskirstomi šie orderiai: toskaninis, dorėninis, jonėninis, korintinis irkompozicinis.[2] Kolonados palaikoma stoginė, atvira galerija.[3] Pastato fasado užbaigimas – trikampė plokštuma, kuri iš šonų apribotastogo šlaitais, o pagrinde – karnizu.[4] Trikampis laukas; sienos paviršius tarp arkos ir jos atramos.[5] Tarpatramio sijinis perdenginės arba sienos užbaigimas, sudarytas išarchitravo, frizo ir karnizo.[6] Iškyšulys sienoje – dalis į ją įstatyto keturkampio stulpo, kurisapdirbtas orderio kolonos formomis, t. y. turi bazę, liemenį ir kapitelį, okartais ir kaneliūras.