Aristotelis

KAUNO RAJONO PILIUONOS VIDURINĖ MOKYKLA

XI klasės mokinės INGOS LINIAUSKAITĖS

Referatas

Tikrino: Lina Baliūkevičienė

Piliuona 2004

Įžanga

Aristotelis buvo vienas genialiausių antikos mąstytojų, Platono mokinys. Buvo praktikas, Aleksandro Makedoniečio mokytojas. Skirtingai negu Platonas, jis gyvai domėjosi gamtos pasauliu. Aristotelis parašė etikos, politikos, botanikos, zoologijos, astronomijos, istorijos, matematikos, filosofijos veikalų. Išliko tik maždaug penktadalis gausios jo kūrybos. Platonas rašė puošniu išpuoselėtu stiliumi, o Aristotelio stiliui būdingas glaustumas ir griežtumas.
Europai ir pasauliui Aristotelis susistemino visus mokslus, suskirstė gyvūnus į grupes. Šis referatas apie Aristotelį.

Apie Aristotelį

Aristotelis gimė 348 metais Sttageiroje, trakiškajame Chaldikės pusisalyje. Jo protėviai buvo gydytojai, taigi galetume tarti, kad ir jis pats anksti susipažino su medicina. Šeimos tradicijos ir auklėjimas skatina jį stebėti gamtą netgi anksčiau, nei jis susidomi soktatikų etika ir dialektika bei Platono metafizika. Būdamas 18 metų, Aristotelis atvyksta į Atėnus ir įstoja į akademiją, kuriai priklausė iki pat Platono mirties. Jau tuo pat metu jis mokytojavo ir rašė – kūrė dialogus iš esmės grynojo platonizmo dvasia: sielos nemirtingumas įrodinėjamas platoniškaisiais argumentais, išlaikomas preegzistencijos ir idėjų žiūros motyvas, susijungimas suu kūnu traktuojamas kaip tam tikros rūšies sielos liga.
Po Platono mirties Aristotelis patraukė į Asą, esantį Mažosios Azijos pajūryje;ten vietinis valdovas Hermėjas įkūrė vietinę Akademijos mokyklą. Ase Aristotelis veda Pitiją, kuri jam pagimdo dukrą, irgi Pitiją. Sūnus Nikomachas yra iš an

ntrosios santuokos; antroji žmona Herpilė. Filosofijos mokykla Ase, nužudžius Hermėją greitai iširo. Pats Aristotelis 343 metais, karaliaus Filipido kvietimu persikėlė gyventi į Pelą ir ten auklėjo jaunąjį Aleksandrą. Filosofą su savo auklėtiniu, regis, ilgai siejo draugiški santykiai, tačiau Aristotelis negalėjo pritarti imperialistinėms Aleksandro užmačioms, vis labiau azijietiškam jo valdymo būdui. Būdamas 50 metų Aristotelis sugrįžta į Atėnus ir Likėjuje, šalia Apolono Likiečio šventyklos esančiame gimnasijume įkūrė savo mokyklą, kuri gavo PERIPATOS, arba Peripatekų mokyklos vardą. Aristotelis mirė 322 metais Chaldikės mieste Eubojos saloje.

Aristotelio veikalai ir kūryba

Iš Aristotelio literatūrinės kūrybos daug kas nepasiekė mūsų, pradingo visų pirma senovėje labai vertinti jo jaunystės laikų dialogai. Aristotelio mąstymas yra mokslų atskyrimas vienų nuo kitų, o pačioje filosofijoje – jos atskirų disciplinų susavarankiškejimo pradžia.
Aristotelio palikimą – “Organoną”, mokslinio pažinimo “įrankį” (aabi “Analitikos”, “Kategorijos”, “Apie teiginį”, “Topika”), fizikos veikalai (traktatas “Fizika”), traktatas apie būties principus (“Metafizika”), “Gyvūnų istorija”, psichologijos traktatas “Apie sielą” (plačiau vėliau), trys etikos su “Politika”, “Atėniečių valstybė”, “Retorika” ir “Poetika”.

Pažinimas

Bet koks pažinimas, taip pat idėjų pažinimas yra pasyvumas, kita vertus — veikla, nūs vėl suskyla į dvi pakopas pasyvųjį ir aktyvųjį. Žemiausiąją pasaulio pakopą sudaro “neorganinis” arba elementarusis pasaulis — ugnies, oro, skysčio, kietumo pasaulis. Tačiau ir į jį Aristotelis perkelia organinių procesų analogiją: naikinanti ir save palaikanti ugnis, tirpdantis ir suskystinantis va

anduo susimaišo ir ir atsiskiria ne kiekybine ir kokybine prasme pastoviai, kaip sakė Empedoklis ar Demokritas, bet jie tampa, juda, dauginasi, vieni kitiems suteikia formą ir pavidalą. Žemė charakterizuojama kaip absoliučiai sunkus, o ugnis — kaip absoliučiai lengvas elementas. Lengvumą ir sunkumą mes jaučiame lytėdami, bet tas pats jutimas mums parodo dar ir kitas pagrindines šaltumo ir šiltumo, sausumo ir skystumo kokybes, kurios glūdi visuose keturiuose žemiškuosiuose elementuose, tikriausiai sakant, apibrėžia jų esmę: ugnį – kaip šilumą ir sausumą, orą – kaip šilumą ir skystumą, vandenį – kaip šaltį ir skystumą, žemę – kaip sausumą ir šaltį.

“Apie sielą”

Aristotelis traktate “Apie sielą” sąmonę laikė esant svarbesne už sielą. Anot Arsitotelio negimęs žmogus (vaisius) turi vegetacinę sielą, kūdikis – jutiminę, o suaugęs žmogus įgyja sąmoningą – dieviškąją – sielą.
Aristotelio – įžvalgaus tyrinėtojo ir gilaus filosofo bruožai, jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryškiai pasirodo taip pat traktate “Apie sielą” . Tai vienas iš jo žymiausių veikalų, turėjęs įtakos ne tik psichologijos mokslui senovėje ir viduramžiais, bet ir naujaisiais laikais psichikos supratimui.
Prieš išdėstant Aristotelio teiginius apie sielą, vertėtų prisiminti jo pirmtakų pažiūras. Skaitydami Viduramžių filosofo Tertuliano traktatą “Apie sielą” , randame tokius žodžius: “Juk ir mokymas apie sielą atsirado iš filosofinių mokslų tų žmonių, kurie maišo vandenį su vynu. Vieni nesutinka, kad siela nemirtinga, ki

iti tvirtina ją esant daugiau negu nemirtinga; vieni nagrinėja jos turinį, kiti – formą, treti – ir kito sutvarkymą. Vieni jos pradžią mato vienur, kiti pabaigą įžiūri kitur, priklausomai nuo to, ar remiasi Platono garsu, ar Zenono tvirtybe, ar Aristotelio įrodymų jėga, ar Epikūro bukumu, ar Heraklito liūdesiu, ar Empedoklio beprotyste”.
Aristotelis bando išaiškinti gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą, atkreipdamas dėmesį į augalų ir gyvūnų specifines savybes bei į žmogaus esminius skirtumus nuo gyvosios gamtos. Pasak Aristotelio, siela yra ta ypatinga forma, kuri skiria gyva nuo negyva. Siela, palyginus su negyvų kūnų formomis, yra aukštesnio laipsnio forma. Jos funkcija: jungia ir derina organus, kurie skiriasi savo pavidalais bei funkcijomis, susideda iš nevienodų elementų. Taigi, siela yra gyvybės pradas, pirmiausia – grynai biologine prasme. Ji turi du sugebėjimus, kurie užtikrina tiek atskiro individo, tiek visos giminės buvimą – būtent, sugebėjimu misti ir gimdyti. Maitinančioji arba gimdančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir visiems aukštesniems gyvūnams – tiek gyvuliams, tiek žmogui. Siela apibrėžiama tokiais veiksmais: maitinimu, jutimu, mąstymu ir judėjimu. Anksčiau minėtą teiginį, jog siela neatskiriama nuo kūno, galėtume patobulinti taip: bet koks kūnas negali įsigyti bet kokios sielos. Matome, kad augalams priklauso tik maitinantysis sugebėjimas, visi gyvūliai turi bent vieną jutimų rūšį – būtent lytėjimą. Kalbant apie maitinimą, reikia pa
aminėti, jog paprasčiausių kūnų pasaulyje dažniausiai yra taip, kad vienas maitina, o antras yra maitinamas. Kadangi niekas, kas neturi gyvybės, nesimaitina, tai turintis sielą kūnas ir bus tai, kas maitinasi. Be to, maitinimas yra gimdymo veiksnys; bet gimsta ne tas kūnas, kuris maitinasi, o kitas, kuris yra panašus į pirmąjį. Taigi, netekęs maisto gyvis nebegali gyventi. Todėl reikia skirti tris dalykus: visų pirma – kas maitinasi, antra – kuo maitinasi, ir trečia – kas maitina. Tai, kas maitina, yra pirminė siela (maitinančioji siela), kas maitinasi – turintis ją kūnas, o kuo maitinasi – maistas. Sekantį aukštesnį išsivystymo laipsnį siela pasiekia gyvūno sieloje. Be mitimo ir gimdymo siela pasižymi dar kitais naujais sugebėjimais: jusle, judrumu, jautrumu, įvairių rūšių siekimu, potraukiais. Laikydamas juslę svarbiausiu gyvūnų sielos sugebėjimu, Aristotelis vadina ją juntančiąja siela. Lytėjimas yra kaip tik ta juslė, kurios pagalba gyvūnai suvokia bendriausias fizinio pasaulio priešybes – šilumą, šaltį, sausumą, drėgmę, be to ir kūno esmines savybes: kietumą, minkštumą, svorį ir kt. Lytėjimas yra kiekvieno gyvulio gyvybės būtina sąlyga. Taigi yra aišku, kad jutiminis suvokimas ir mąstymas nėra tas pats dalykas. Jutiminis suvokimas priklauso visiems gyviams, o mąstymas – tiktai nedideliam skaičiui. Bet ir mąstymas (jis gali būti teisingas arba klaidingas), pirmiausia reiškiasi samprotavimu, žinojimu, teisingu manymu, o antra – jų priešybėmis. Vadinamasis protas, t. y. tas sugebėjimas, kuriuo siela protauja ir sprendžia, nėra jokia aktualybė, kol jis nemąsto. Todėl būtų neteisinga manyti, kad jis yra susimaišęs su kūnu, nes šiuo atveju jis turėtų įgauti tam tikrą kokybę, pavyzdžiui, šaltumą arba šiltumą, ar, panašiai kaip juslė, turėtų turėti kokį nors organą. Bet iš tikrųjų taip nėra. Protas – mąstęs ką nors ypatingai sunkaus, lengvesnį dalyką mąsto po to ne blogiau, bet, galbūt, dar geriau. Iš tikrųjų, juslė yra susijusi su kūnu, o protas atskirtas nuo jo.

Etika

Su Aristotelio metafizikos principais susijusi ir jo etika. Kiekvienas daiktas turi tam tikrą esmę, o sykiu pasižymi ir tam tikru aktyvumu, kuris kaip tik yra šios esmės išraiška, pasireiškimas. Tačiau šis aktyvumas yra tikslingas; daikte veikianti forma kartu yra jo “telos”, tikslas, į kurį daiktas linksta. Koks yra žmonių tikslas, “aukščiausias gėris”? Mes ji vadiname eudaimonija, bet kur ta “laimė” glūdi? Kaip tik atsakymu į šį klausimą filosofų pažiūros labai skiriasi. Dėl to Aristotelis pasuka visai kitu keliu: jis remiasi ne aukščiausiu gėriu, bet žmogaus esme ir jam būdinga veikla, jis apibrėžia ne kelią tikslu, bet tikslą – keliu. “Žmogus yra protinga būtybė”, proto veikla, mąstymas yra jo esmės išraiška, kelias į jo aukščiausiojo gerio įgyvendinimą. Taigi mąstyme glūdi žmogaus “dorybė”.

Metafizika

Pirmojoje “Metafizikos” knygoje, įžvalgų pažinimą priešpriešina grynajam “patyrimui” ir praktikai, kurie būdingi ir gyvūnams. Patyrimas yra grynas pakartotas suvokimas, o pažinimas grindžiamas bendrųjų sąvokų ir teiginių kūrimu. Vėliau Aristotelis pažinimo tikslu laiko atskiro atvejo, atskiro daikto pažinimą: kai mes apie atskirybę sprendžiame pagal bendrybę, atskirą atvejį subordinuodami bendrai sąvokai ir bendram dėsniui. Siekiama atpažinti atskirybę, bet tai ne grynojo fakto pažinimas, o “kodėl?” įžvalga, to fakto būties ir elgsenos priežasčių įžvalga, ir tai pasiekiama bendrąja sąvoka ir bendruoju teiginiu.
“Metafizikoje” Aristotelis nusigręžia nuo Platono, kurio idėjų teoriją kritikuoja pirmojoje knygoje “[Idėjos] niekuo nepadeda nei visų kitų daiktų, . nei jų pačių būčiai pažinti, nes jų nėra jose dalyvaujančiuose daiktuose.” Tai ir yra svarbiausias skirtumas tarp mokytojo ir mokinio: Aristotelis mėgina įveikti platoniškąjį idėjos ir realaus daikto dualizmą. Todėl jis teigia, kad daiktų esmė yra juose pačiuose. Aristotelis skelbia dar vieną dualizmą: medžiagos ir formos. Aristotelio tikslas – paneigti visas savo pirmtakų aporijas. Savąją materijos ir formos tapsmo sintezė:ant medžiagos “pagrindo” pastatoma daikto forma.

Aristotelio raidos priežastys ir Aristotelio Dievas “Metafizikoje”

Bet kokią raida Aristotelis grindžia keturiomis priežastimis:  formos priežastis (tam tikrą daigtą sąlygoja jo formą. pvz.:namą sąlygoja jo planas);  tikslo priežastis (pagal Aristotelio teleologinę idėją, nėra nieko, kas neturėtu kokio nors tikslo: antai namas saugo nuo atmosferos reiškinių);  veikiančioji priežastis (bet kuriai raidai reikalingas judintojas, kuris ją varytų tolyn, antai statant namą tai būtų mūrininkų, dailidžių darbas);  materialioji priežastis (kiekvienas daiktas sudarytas iš materijos: namas iš plytų, akmenų ir t.t.).

Raidos idėja Aristotelio sistemoje grindžiama sluoksnine pasaulio sandara. Pasaulis kyla nuo žemiausios pakopos, grynosios medžiagos, iki pačios aukščiausios pakopos, grynosios formos. Tai kas užvis aukščiausia, dievybė, turi būti grynoji forma. Aristotelis susieja formą ir mąstymą, todėl jo Dievas yra pati save mąstanti grynoji dvasia. Kita Dievo savybė kyla iš to, kad nuolat kintančiam pasauliui reikalingas judėjimas. Kadangi pirmasis judėjimą sukeliantis judesys negali nusitęsti iki begalybės, turi būti pirmas judintojas, kuris pats nejudėtų. Tas nejudantis judintojas, Aristotelio pažiūriu yra Dievas. Kadangi Dievas pats nejuda, pasaulį judina ne Dievas, o “ilgesingas” medžiagos troškimas pasiekti Dievą kaip grynąją formą.

Aristolelio politikos supratimas

Aristotelio valstybės teorijoje išryškėja kai kurie saviti jo tyrimo metodo bei valstybės esmės bruožai.antai jam priskiriama 158 valstybės santvarkų analizė, kurios, beje, išliko tik fragmentas “Atėniečių valstybė”. Kita vertus mokytoją ir jo mokinį skiria realizmo mąstas, Platonas savo valstybę kurią idėjų pasaulyje, Aristotelis – galimybių pasaulyje. “reikia turėti galvoje ne tik pačią geriausią valstybę, bet tokią, kuri galėtų būti”.
Aristotelis savo “Politikoje” suvokia žmogų kaip būtybę, kuri iš prigimties gyvena politinį bendruomeninį gyvenimą. Jis taip ir pavadina žmogų: politinis gyvūnas. Jam akivaizdu: “kad valstybė yra viena iš prigimtinių struktūrų ir kad žmogusniš prigimties yra būtybė, siekianti gyventi valstybinėje bendruomenėje”. Aristotelio požiūriu, kalba taip pat nurodo į tai, kad žmogus gyvena ne tik tam, kad pats išliktų, bet ir bendruomenei, kuri turi spresti, kas yra naudinga, gera bei teisinga.
Visuomeniškumas žmogui yra toks esminis dalykas, kad, pasak Aristotelio, be jo išvis nebūtų žmogaus: “<.>jeigu, kita vertus, jis išvis negali būti bendruomenės nariu, arba jos net nepasigenda, dėl to, kad jam pakanka paties savęs, tai jis, beje nėra ir valstybės dalelė, kartu – arba gyvulys, arba dievas”. Atplėšęs save nuo prigimtinės ir dieviškosios tvarkos, kuri yra nurodžiusi jam vietą tarp gyvulio ir Dievo, žmogus iškreipia savo prigimtį ir darosi kraupi būtybė: “kadangi save ištobulinęs žmogus yra kilniausias tarp visų gyvūnų, tai atitrūkęs nuo įstatymo ir teisės jis darosi visų blogiausias”. Bandrabūvis yra tuo geresnis, kuo dorybingesni jo nariai. Todėl Aristotelis skiria, viena vertus, individualiąsias dorybes – išmintį, drąsą, apdairumą ir kita vertus, teisingumą, kuris yra tiek polio, tiek ir piliečių dorybė, apimanti anas tris ir reguliuojanti jų harmoniją. Tik valstybėje gali visiškai išsiskleisti individo dorybė. Valstybė susikuria iš vis didesnių bendruomenių: pirminės yra bendruomenės iš dviejų žmonių(vyras ir moteris, tėvas ir vaikas, šeimininkas ir vergas). Drauge jos sudaro namų bendruomenę, kai tokių bendruomenių yra daug, randasi kaimas, o daug namų sudaro polį. Panašiai kaip Platonas Aristotelis santvarkos formas skirsto į tris “teisingas” ir tris su jomis susijusias išsigimusias, teigdamas, kaip ir mokytojas, kad viena forma virsta kita: monarchija ir tironija, aristokratija ir oligalchija, liaudies valdžia ir demokratija. Kriterijus šiuo atveju yra valdančiųjų skaičius: vienas → keletas → visi.
Kalbėdamas apie vidinį valstybės susitvarkymą, Aristotelis pripažįsta, kad joje turi būti ir šeima, ir privati nuosavybė. Neatsiejamu visuomenės bruožu Aristotelis laiko vergovę, taip pat nelygybę apskritai. Jo požiūriu, tai natūralūs dalykai. Tačiau tarp laisvų vyrų viešpatauja lygybė.
Aristotelio nuostatos pėdsakus apčiuopiame vidurinių amžių teorijoje.

Išvados

Šiame referate aš trumpai apžvelgiau Aristotelio pagrindinius gyvenimo aspektus, metafiziką, Aristotelio raidos etapus ir Dievą “Metafizikoje”, jo pažinimą, etiką ir vieno genealiausio antikos rašytojo Aristotelio mintis apie sielą. Taip pat trumpai papasakojau, kaip Aristotelis – tyrinėtojas, kolekcionierius ir sistematikas supranta polio valdymą ir jo politiką.

Naudota literatūra:

♠ Asteris E. “Filosofijos istorija”. Vilnius,1995 alma littera: P. 69-81

♠ Burkard F.-P. Kunzmann P., Wiedmann F. “Filosofijos atlasas”. Vilnius,2000 alma littera: P. 47-53
♠ Frst M., Trinksas J. “Filosofija”. Vilnius,1995 LUMEN: P. 45-46
♠ Reaper W., Smith L. “Po idėjų pasaulį”. Vilnius,1995 alma littera:P. 15-16
♠ www.google.lt

Turinys

Aristotelis 2
Įžanga 3
Apie Aristotelį 4
Aristotelio veikalai ir kūryba 4
Pažinimas 4
“Apie sielą” 5
Etika 6
Metafizika 6
Aristotelio raidos priežastys ir Aristotelio Dievas “Meatfizikoje” 6
Aristotelio politikos supratimas 7
Išvados 8
Naudota literatūra 9

Leave a Comment