TURINYSĮžanga 1ANTRAS PASAULINIS KARAS Tarptautinė būklė prieš II Pasaulinį karą 2 Lenkija verčia Lietuvos vyriausybę užmegzti diplomatinius santykius 2 1939 m. kovo 22 d. Vokietija pagrobia iš Lietuvos Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą 2 Pavojus iš Sovietų Sąjungos 3 II Pasaulinio karo priežastys ir pretekstas 3 Trumpa II Pasaulinio karo apžvalga 4LIETUVA II PASAULINIO KARO METU Lietuviai grįžta į Vilnių 5 Lietuva smurtu prijungiama prie Sovietų Sąjungos 6 „Naujoji tvarka” sugriovė visą ūkį 6 „Repatriacija” 7 Baisusis birželis — trėmimai į Sibirą 7 Vokietijos karas su Sovietų Sąjunga. 1941 m. birželio mėnesį vokiečiai okupuoja Lietuvą 8 IŠVADA 9
ĮŽANGA
1939 m. rugsėjo l d. vokiečiai, nepaskelbę karo, visu smarkumu puolė Lenkiją, naikindami ne tik jos kariuomene, karo tvirtoves, bet bombarduodami ir ne karinės reikšmės miestus, kaimus, be atodairos žudydami ramius gyventojus.Prasidėjo baisus naikinamasis karas, įtraukęs kone visas Europos valstybes, vėliau ir Jungtines Amerikos Valstybes. Karas vyko sausumoje, jūrose, ore, Huropoje, Azijoje, Afrikoje. Iš pradžių vokiečiai kėlė siaubą milžiniška karo jėga; užėmė Belgiją, Olandiją, Norvegiją, Daniją, didelę dalį Prancūzijos, Balkanų šalis, visu įnirtimu ir neatlaidumu bombardavo Angliją. Tik vėliau Vakarų valstybės tapo pranašesnės. Milijonai žmonių abiejose kariaujančiųjų pusėse žuvo nuo karo ugnies, nuo bombų, šalčio, bado, ligų, milijonai liko be pastogės, šeimos išblaškytos, perskirtos.
ANTRAS PASAULINIS KARASTarptautinė būklė prieš II Pasaulinį karą.- Keletą metų prieš II Pasauliniam karui prasidedant, tarptautinė būklė ėmė smarkiai keistis. Didžiosios Vakaru valstybės Anglija, .Prancūzija ir JAV troško taikos ir nusiginklavimo, tikėjosi kilusius ginčus tarp valsty¬bių išspręsti per Tautų Sąjungą.Tačiau Vokietija nerimavo. Versalio sutartimi Vokietija buvo nuginkluota, visaip suvaržyta, jos kolonijos atimtos, karo laivynas uždraustas. Agresyvus ir revanšinio nusistatymo vokiečiai tik laukė progos atsigauti. Bolševizmo įsigalėjimas Rusijoje sukėlė fašistinius, antikomunistinius sąjūdžius kitose valstybėse, ypač Italijoje su fašiz¬mo vadu Benitu Musoliniu priešaky.
Kai 1933 m. visa valdžia Vokietijoje atsidūrė vieno žmogaus, Hit¬lerio, rankose, jis buvo paskelbtas vadu — „Fuhrer”. Masės ji garbino ir aklai sekė, nes skelbė Vokietijos iškėlimą. Nacių priešai pačioje Vokietijoje buvo suiminėjami, persekiojami, šimtai tūkstančių kultūringų vokiečių sunaikinta baisiose Hitlerio sukurtose koncentracijos stovyklose. Vokietija pasidarė totalitarine diktatūra paremta valstybė, grasinanti pasaulio taikai.Bet kadangi ji buvo iškilmingai skelbusi pripažįstanti kitų tautų laisvę ir su savo kaimyninėmis valstybėmis pasirašiusi taikos sutartį, patikindama jų neliečiamumą, ilgai buvo tikėta, kad TSRS šių sutarčių laikysis. Visi drebėjo tik dėl Vokietijos agresyvu¬mo.Lenkija verčia Lietuvos vyriausybę užmegzti diplomatinius santykius.— Pavojaus iš Vokietijos akivaizdoje Lenkijos vyriausybė stengėsi sudaryti bloką su Pabaltijo ir kitomis valstybėmis-tikslu-kartu gintis nuo galimo Vokietijos puolimo. Ji ėmė primygtinai reikalauti, kad Lietuva užmegztu su ja diplomatinius santykius, kurių Lietuva atkakliai vengė, reikšdama protestą dėl sostinės Vilniaus pagrobimo 1920 m. Lietuvai vis spiriantis, 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos vyriausybė įteikė mūsų vyriausybei ultimatumą, reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius, priešingu atveju grasindama Lietuvą užpulti. Nors lietuvių visuomenėje buvo nuomonių, kad nedera be pasipriešinimo nusileisti lenkams, Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė.Netrukus Kaune pradėjo veikti Lenkijos atstovybė, kuri ėmė remti lenkų kultūrine ir politinę veiklą, stengėsi atgauti lenkų prarastą įtaką mūsų krašte. Lietuva savo atstovą pasiuntė į Lenkijos sostinę Varšuvą. Susisiekimas su Vilniumi pasidarė lengvesnis, bet kartu Lietuvos gyventojų nerimas didėjo, ypač dėl sostinės ateities.1939 m. kovo 22 d. Vokietija pagrobia iš Lietuvos Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą.— Jau 1938 m. pavasarį lietuvių santykiai su vokiečiais Klaipėdos krašte pasiekė didele įtampą, ir Lietuvai jau buvo didelis pavojus. Nuo nacių įsigalėjimo Vokietijoje pagyvėjo jų veikla ir Klaipėdos krašte. Jie čia kurstė ir prieš lietuvius, ir prieš Lietuvą.1939 m. Vokietijos nacinė,vyriausybė grasino tuojau užimsianti visa Lietuvą, jeigu Lietuvos vyriausybė nesutiktų „geruoju” perleisti Klaipėdos krašto. Geruoju perleidus Klaipėdos kraštą, žadėjo palikti Lietuvai uosto zoną. Vokietija tokiu ultimatumu sulaužė tarptautinės teisės nuostatus ir sutartis, kurias ji buvo pasirašiusi. 1939 m. kovo 22 d. daug Vokietijos kariuomenės dalinių įžygiavo ir užėmė š kraštą, kuris buvo lietuvių sukilėlių dėka ir tarptautine sutartimi Lietuvai atitekęs.Prasidėjo žiaurus lietuvių persekiojimas užimtame krašte. Nukentėjo daug mūsų veikėjų, tarp jų tyliai ir kukliai Tilžėje lietuvybės sargyboje stovėjęs rašytojas Vydūnas, patriarchas Martynas Jankus su šeima, buvęs direktorijos pirmininkas E. Simonaitis, lietuvių patriotų Jagomastų, Zaunių ir kitos šeimos.Lietuviškos įstaigos turėjo skubiai išsikelti į nepriklausomą Lietuvą, krašto nacinimas vyko sparčiu tempu.Pavojus iš Sovietų Sąjungos.— Iš kitos pusės Sovietų Sąjunga, aprėpusi vieną Šeštąją žemės rutulio dalį, su diktatorium Stalinu priešaky, skelbė, kad komunizmas apvaldys visą pasaulį.Komunizmo teorija skelbia klasių, nelygybės tarp žmonių panaikinimą, o praktiškai išaugo nauja valdančiųjų klasė, biurokratai komunistai, kurie turi geras gyvenimo sąlygas, o darbininkai skursta. Pagal komunizmo teoriją visos tautos, didelės ar mažos, turi teisę būti laisvos, pačios valdytis, šovinizmas — vienos tautos neapykanta kitai — turi išnykti. Gyvenime yra visiškai priešingai: didžiausioji Sovietų Sąjungos tauta — rusai – visas kitas savo valstybės tautas valdo visokiais įmanomais būdais: primeta savo kalbą, įstatymus, papročius, ūkiškai išnaudoja. Komunistinė sistema laikosi teroru, kraštą vaido tik viena komunistų partija, saugumo organų ir kariuomenės remiama, kuriai visi turi paklusti. Žmogaus laisvė yra visais atžvilgiais nepaisoma, varžoma, iš jo bet kokia iniciatyva atimta.II Pasaulinio karo pretekstas ir pažintys1. Vokietija, tapusi nacistine, antidemokratine valstybe, smarkiai ginklavosi ir pasiryžo užkariauti pasaulį. Jos pėdomis ėjo Italija ir Japonija.2. Sovietų Sąjunga, prisidengdama komunizmu, siekė užimti visą žemės rutulį, įvesdama jame komunistinę santvarką.3. Laisvas, demokratinis pasaulis su Anglija, Prancūzija, JAV priešaky bei kitos taikingos valstybės nebuvo pasiruošusios karui, tuo padrąsindamos nacių, fašistų ir komunistų agresiją.Nuo 1936 m. įvykiai ėmė vystytis žaibo greitumu, kada Vokietija, Italija ir Japonija sudarė karinę sąjungą, vadinamą ašimi ir išstojo iš Tautų Sąjungos. Si sumanytoji kilni tarptautinė organizacija pasidarė bejėgė savo tikslus vykdyti.Visos trys fašistinės valstybės pradėjo žingsnis po žingsnio grobti kaimynų žemes. Jau 1931 m. Japonija užėmė Mandžiūriją, vėliau Italija pagrobė Afrikoje Etiopiją, Europoje — Albaniją; Vokietija, užėmusi demilitarizuotą Reino kraštą, 1938 m. prisijungė Austriją, o 1939 m. Klaipėdą ir Čekoslovakiją. Miuncheno suokalbis- 1938 m.1936 m. Ispanijoje prasidėjo pilietinis karas, ir tame krašte įsikūrė fašistinė santvarka. Anglai ir prancūzai, stengdamiesi išvengti karo, nusileidinėjo fašistinėms valstybėms, ypač Hitleriui, kuris įtikinęjo, kad daugiau svetimų žemių nenorįs, pasiėmęs tik tas žemes, kuriose daugumas gyventojų — vokiečiai.Betgi įvykęs konfliktas dėl Gdansko miesto buvo paskutinis Vakarų valstybių bandymas. Jis tapo kibirkštimi, dėl kurios įsiliepsnojo II Pasaulinis karas.Gdanskas, didelis miestas ir svarbus uostas Vyslos žiotyse prie Baltijos jūros,buvo seniau aisčių gyvenamoje žemėje. Po I Pasaulinio karo Gdanskas paskelbtas laisvu miestu ir priskirtas prie Lenkijos, kad ji turėtų priėjimą prie juros. Kadangi Gdansko gyventojai buvo mišrus (vokiečiai ir lenkai), jame nuolat buvo neramumų ir politinių nesusipratimų. Pagaliau tuoj po Klaipėdos krašto pagrobimo, dėl kurio didžiosios valstybės vokiečiams nepasipriešino, Hitleris įsidrąsino ir pareikalavo Gdanską perleisti Vokietijai. Lenkija nesutiko, konfliktas nusitęsė. Anglija ir Prancūzija sudarytąja sutartimi buvo pažadėjusios padėti Lenkijai ir pradėjo derybas su Sovietų Sąjunga, kalbindamos įsijungti į bendrą kovą prieš nacistinę Vokietiją.Sovietai už tai pareikalavo perleisti jų įtakon Pabaltijį. Vakarų valstybių vyriausybės nesutiko, bet ir nežinojo, kad tuo pat metu rusai vedė slaptas derybas su vokiečiais, tardamiesi su jais susidėti. Hitlerinė Vokietija, užsitikrinusi karo atveju Sovietų Sąjungos neutralumą, be baimės galėjo gilinti konfliktą dėl Gdansko su Lenkija ir pradėti prieš ją karą.Trumpa II Pasaulinio karo apžvalga. Kai vokiečiai įsiveržė į Lenkiją, Anglija ir Prancūzija paskelbė karą vokiečiams. Nepaisant desperatiško lenkų gynimosi, vokiečiai per dvi savaites užėmė vakarinę valstybės dalį ir-sostinę Varšuvą.Visą pasaulį sukrėtė tolimesni įvykiai: didžiausias Vokietijos priešas, Sovietų Sąjunga, rugsėjo vidury užėmė rytinę Lenkijos dali. Tada tik paaiškėjo, kad tie du priešai buvo sudarę 1939 m. rugpjūčio 23 d. slaptą sutartį ir pasidalijo įtakos sferomis rytinėje Europoje, dėl kurios kiek vėliau teko ir Lietuvai taip skaudžiai nukentėti. Pagal šita, ilgai buvusią slaptą, sutartį, kurią pasirašė Vokietijos ir Sovietu Sąjungos užsienio reikalų ministrai J. Ribentropas ir V. Molotovas, Stalinas su Hitleriu pasidalijo Lietuvą Vokietijai turėjo tekti be jau anksčiau pagrobto Klaipėdos krašto ir Suvalkija, o Sovietų Sąjungai -pradžioje dalis, paskui ir visa Lietuva.Pabaltijo valstybių neutralumas buvo sutryptas, visos Sovietų Sąjungos vyriausybės pasirašytos sutartys, visi iškilmingi pažadai gerbti tautų nepriklausomybę sulaužyti. Ir rusams, ir vokiečiams pirmoje eilėje rūpėjo sunaikinti Lenkų valstybe.. Vokiečiai staiga nukreipė savo kariuomenę prieš Sovietų Sąjungą ir 1941 m. birželio 22 d. peržengė sieną. Galingoji motorizuotoji vokiečių kariuomenė greit žygiavo, užimdama iš panikoje besitraukiančių raudonarmiečių visą vakarine Sovietų Sąjungos dalį. Vokiečiai priartėjo prie pat sostinės Maskvos, prie Leningrado, užėmė visą Ukrainą, Krymą, pasiekė Kaukazą, Volgą prie Kaspijos juros. Pradžioje gyventojai džiaugsmingai juos pasitikdavo, tikėdamiesi išsivaduoti iš bolševizmo jungo. Bet išpuikę vokiečiai naciai niekino visus slavus, gudus, ukrainiečius, žiauriai elgėsi su tūkstančiais geruoju į nelaisvę pasidavusių raudonarmiečių, naikino žydus, degino kaimus, prievarta vežėsi į Vokietiją darbininkus. Sovietų Sąjungos gyventojai, pasibaisėję tokiu elgesiu, ėmė priešintis vokiečiams, organizavo partizanų būrius, kurie iš pasalų puldinėjo vokiečių kariuomenę. Tuo tarpu ir rusų komunistų valdžia ėmė skubiai perorganizuoti kariuomenę, o svarbiausia,gavo didelę pagalbą iš Vakarų valstybių, ypač kada po Perl Harboro (Pearl Harbor) katastrofos 1941 m. gruodžio 7 d. (Vokietijos sąjungininkė Japonija subombardavo amerikiečių laivyno dalį) JAV įstojo į karą prieš vokiečius. Dvi nepaprastai šaltos žiemos talkino raudonarmiečiams. Vokiečių transportas vėlavo, būdavo partizanu naikinamas, kareiviai šalo, vargo. Pagaliau po žiaurių kautynių ties Stalingradu, 1943 m. sausio menesį vokiečių kariuomenės jėga palūžo. Prasidėjo vokiečių atsitraukimas. Rusijos lygumose žuvo milijonai vokiečių jaunimo, o pačios Vokietijos miestai vis daugiau kentėjo nuo vakariečių bombardavimų. Nesėkmingos buvo demokratinio nusistatymo vokiečių pastangos atentatu pašalinti Hitlerį ir baigti naikinamąjį karą: Hitleris įsakė kariauti iki galo. Betgi vokiečiai visuose frontuose buvo sutriuškinti, visa Vokietija užimta sąjungininkų. Hitleris su savo žmona nusižudė Berlyno slėptuvėje.1945 m. gegužės 10 d. Vokietija kapituliavo. Karas Europoje baigėsi, Vakarų Vokietiją okupavo amerikiečiai, anglai, prancūzai. Sovietai užėmė visą rytinę Vokietijos dalį, sostinę Berlyną ir nežmoniškai žiauriai keršijo vokiečiams, barbariškai naikino visokį turlą, ką galėdami vežė į Rusiją.Berlynas, atsidūręs vidury sovietų okupuotos Vokietijos dalies, pasidalintas pusiau — į vakariečių valdomas ir sovietų užimtas dalis, pasidarė,greta kitų pasaulyje neišspręstų ginčytinų teritorijų, nesiliaujančių konfliktų vieta, gresianti nauju karu.Pirmos atominės bombos, amerikiečių mestos (1945.VI 11.6 ir 9 d.) j Japonijos miestus Hirosimą ir Nagasakį, sukrėtė japonus, kurie pasidavė amerikiečiams ir ėmė tvarkytis demokratiniais pagrindais. Italija taip pat buvo pertvarkyta.LIETUVA II PASAULINIO KARO METUPrasidėjęs karas sukrėtė visus lietuvius. Vokiečiams įsiveržus į Lenkiją 1939 m. rugsėjo ! d. ir bombarduojant jos miestus, taip pat ir lietuviškuosius Vilnių, Gardina, visi suprato, kad naikinančio karo neišvengs ir mūsų kraštas. Kupini nerimo gyventojai iš pat pirmos dienos pajuto didelį netikrumą dėl rytdienos. Buvo Lietuvoje politikų, kalbinusių vyriausybę pasinaudoti Lenkijos nelaime, jėga atsiimti Vilnių ir atvirai palaikyti Vokietiją. Bet Lietuvos vyriausybė išlaikė griežtą neutralitetą.Iš vokiečių okupuotos Lenkijos tūkstančiai pabėgėlių spruko įvairiais keliais į užsienį. Apie 13 500 lenkų karių ir civilių atsidūrė prie Lietuvos demarkacijos linijos. Lietuva pasielgė humaniškai ir krikščioniškai: atidarė nelaimingoms karo aukoms savo sieną, priglaudė netekusius pastogės, aprūpino drabužiais, maistu. Kariuomenės daliniai, padėję ginklus, buvo įkurdinami specialiose stovyklose, iš kur dauguma išvyko į Vakarus. Ten lenkų vyrai kartu su prancūzais, anglais ilgai kovojo įvairiuose kontinentuose, tikėdamiesi tuo būdu padėti išvaduoti savo tėvyne.Lietuva atgauna Vilnių, bet yra priversta leisti Sovietų Sąjungai įsteigti karines bazes Lietuvoje. Bolševikai, apgaulingai dėdamiesi norį padėti išsilaisvinti iš lenkų okupacijos ukrainiečiams, gudams ir lietuviams, 1939 m. rudenį patys užėmė jų žemes, kurios po I Pasaulinio karo buvo lenkų valdžioje. Jie „perdavė” Vilnių Lietuvai, tarsi vykdydami 1920 m. sutartį. Jie tam „perdavimui” net tyčia skyrė spalio 9 diena, tą pačią dieną, kada prieš 19 metų lenkai buvo užėmė Vilnių.Neilgai truko lietuvių džiaugsmas atgavus sostinę ir dalį Vilniaus krašto (Sovietų Sąjunga negrąžino viso lenkų buvusio okupuoto Vilniaus krašto, priskirdama kai kuriuos lietuvių žemių plotus, tarp jų ir Gardiną, gudams). Atiduodama sostinę, tik siekė užmigdyti lietuvių tautos budrumą, nes iš tikrųjų jau buvo nutarta visą Lietuvą prisijungti prie Sovietų Sąjungos.Netrukus tai ėmė aiškėti: 1939 m. spalio mėnesį Lietuvos vyriausybė buvo priversta pasirašyti „Savitarpinės pagalbos” sutartį, pagal kurią įvesta į Lietuvą kariuomenės daliniai ir įkurtos Lietuvoje karo bazės. Į Lietuvą atėjo 20 000 ginkluotų raudonosios armijos karių (po kiek laiko ir daugiau). Apie rnetus jie visai nesireiškė ir neken¬kė gyventojams.Lietuviai grįžta į Vilnių. – Atgavus sostinę, tuoj į ją kėlėsi vyriausybės įstaigos, buvo perimta Vilniaus miesto ir krašto administracija. Prasidėjo labai sudėtingi santykiai su vietos lenkais ir gudais. Jie lietuviais nepasitikėjo, buvo kurstomi daugybės karo pabėgėlių iš Lenkijos. Daugumas betgi vilniečių priėmė lietuvius palankiai, nes seni ryšiai su Lietuva nebuvo pamiršti, be to, Lietuvos administracija teikė ramybę, apsaugą ir gerovę.Lietuvos švietimo ministerija perėmė lenkiškas mokyklas ne siekdama primesti lenkiška patriotine dvasia auklėtam jaunimui lietuvybę, bet norėdama ugdyti lojalius Lietuvai piliečius. 1940 m. sausio l d. pradėjo veikti Vilniuje Lietuvos universitetas vietoje buvusio lenkiško.Betgi okupantai iš pasalų trukdė ramų darbą, kurstė ir šiaip šovinistiškai nusiteikusius prieš lietuvius lenkus, gudus ir net žydus, provokavo tarpusavio nesusipratimus. Tautinė kova darėsi vis opesnė, santykiai blogėjo. Netrukus bolševikai ėmė veikti atvirai.Lietuva smurtu prijungiama prie Sovietų Sąjungos.— Kai tik susidarė Sovietų Sąjungai patogi tarptautinė situacija, tai ji Lietuvoje pradėjo pati organizuoti provokacinius žygius, o pask’ui kaltinti Lietuvos vyriausybę dėl įgulos karių pagrobimų, dėl kitų Lietuvos saugumo įstaigų darbų. Šie kaitinimai buvo priežastis įteikti ultimatumą ir okupuoti Lietuvą sulaužant visas su Lietuva pasirašytas sutartis. Vyriausybė buvo pavesta sudaryti generolui S. Raštikiui, bet sovietų vyriausybė su jo kandidatūra nesutiko.1940 m. birželio 14 d. sovietų tankai jau riedėjo iš rytų, užėmė Vilnių, netrukus Kauną ir visą Lietuvą. Raudonosios armijos apsaugoje skubiai pradėjo veikti komunistai, prasidėjo Lietuvos sovietizacija. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona kartu su šeima pasitraukė iš Lietuvos. Jis pasiekė JAV, kur lankėsi didesnėse lietuvių kolonijose, rašė memorandumus Amerikos ir kitų laisvų šalių vyriausybėms, aiškindamas Lietuvai padarytas skriaudas. Norėdami dar vaidinti, kad jie sudaro pačių lietuvių vyriausybę, sovietai pastatė jos priešaky didelį lietuvių patriotą rašytoją profesorių Vincą Krėvė-Mickevičių, kuris sutiko priimti sunkias ministro pirmininko pavaduotojo pareigas greta komunistams parsidavusiu ministro pirmininko J. Paleckio, kuris laikinai ėjo ir prezidento pareigas. Tikroji valdžia jau buvo Maskvos patikėtinių rankose. V. Krėvės pastangos ir jo dramatiškas Lietuvos gynimas. 1940 m. liepos mėnesį komunistai paskelbė rinkimus į vadinamąjį „Liaudies seimą”, kuris greit, liepos 21 d., susirinko Kaune. Rinkėjai -galėjo balsuoti tik už tuos kandidatus, kurie buvo komunistų partijos surašyti vienu sąrašu. Gyventojai buvo visokiais budais grasinami, verčiami rinkimuose dalyvauti ir už tuos lietuviams nepriimtinus kandidatus balsuoti. 1940 m. liepos 21 d. „liaudies seimas”, į kurį pateko komunistai arba jų suklaidinti „atstovai”, nubalsavo prašyti Sovietų Sąjungą priimti Lietuvą į savo sudėtį. Protestai buvo neįmanomi. Taip liepos 22 d, Lietuva virto Sovietų Sąjungos 14-ąja respublika. Netrukus Lietuvoje buvo įvesta garsioji 1936 metų Stalino konstitucija. Panašus likimas ištiko Estiją ir Latviją. Sovietų Sąjunga veidmainingai pasauliui skelbė, kad ji maloniai priglaudusi „išlaisvintastautas”.Prof V. Krėvės-Mickevičiaus vyriausybė atsistatydino, jos vietą užėmė komunistams klusnūs žmonės. J. Paleckis buvo paskelbtas Sovietų Lietuvos prezidentu.Prasidėjo ramaus, kūrybingo Lietuvos gyvenimo visose srityse griovimas. Vienas po kito geriausi mūsų žmonės buvo suimami, viešpatavo teroras;Naujoji tvarka sugriovė visą ūkį. Visa žemė buvo nacionalizuota, paskelbta valstybės nuosavybe. Didesni ūkiai atimami iš savininkų, vėliau paverčiami valstybiniais ūkiais, sovchozais, kiti kolektyviniais ūkiais, kolūkiais. Stambesni ūkininkai buvo nuvaromi nuo savo žemės, namų, visas jų turtas atimamas, dalijamas kaimo biednuomenei. Neturtingi valstiečiai, kurie tingėjo dirbti arba nemokėjo ūkininkauti, buvo kurstomi prieš turtingesnius (kurie savo ilgu. sunkiu darbu šį tą įsigijo), kaip prieš „buožes”, „liaudies priešus” Kai kuriems ir stambesnių ūkių savininkams pradžioje buvo paliekama iki 30 ha žemės, bet ji buvo apkrauta tokiais mokesčiais, kad niekas negalėjo pakelti jų naštos, ir savininkai buvo priversti atiduoti kolūkiams inventorių, gyvulius, turtą.Visa pramonė buvo nacionalizuota, taip pat ir didesni namai jų savininkai liko be nuosavos pastogės. Nacionalizuoti buvo visi bankai, iš žmonių atimtos jų santaupos. Vietoje tvirtos valiutos, lito, įvesti menkaverčiai rusiški pinigai.Mokyklos pertvarkytos pagal sovietų pavyzdį, labai nužeminant jų mokslo lygį. Darbininkai kurstomi prieš savo buvusius darbdavius. Kiekvienas darbštus, tvarkingas, doras lietuvis persekiojamas; priviso šnipų. Veikė baisusis sovietų organas NKVD (rusiškai — liaudies vidaus reikalų komisariatas), KGB pirmtakas. Visur iškilo visuomenės padugnės: menki žmonės, okupantų pataikūnai.Ypatinga bolševikų neapykanta nukreipta buvo prieš bažnyčią ir tikėjimą. Kunigai.buvo suimamai, bažnyčios niekinamos, propaguojamas ateizmas. Darbininkams, valdininkams, moksleiviams draudžiama lankyti bažnyčias.Jaunimas buvo prievarta varomas į komunistines organizacijas — komjaunimą, vaikai buriami į pionierius, mokomi šnipinėti, įdavinėti net savo tėvus, gimines. Buvo steigiamos net specialios mokyklos šnipams ruošti.Jau tuoj pat „liaudies seimui” susirinkus, buvo išformuota Lietuvos kariuomenė ir įjungta į Raudonąją armiją. Šaulių Sąjunga, skautų organizacija, Lietuvos Raudonasis Kryžius ir visos visuomeninės organizacijos likviduotos. Lietuvos himnas, valstybės ženklas Vytis, tautinė vėliava — uždrausta. Netrukus visur įsiviešpatavo netvarka, baimė. Ypač skaudžiai išgyveno šią katastrofą mūsų kariai ir šauliai, pasiruošę ginti tėvynę ir atsidūrę tokioj situacijoj, kada joks pasipriešinimas buvo neįmanomas. Gyvenimas darėsi vis nesaugesnis. Vilniaus krašte pradėjo atsirasti miškuose partizanų lenkų. Pavojus tykojo iš visur.„Repatriacija”.— Vokiečių valdžia, norėdama iš dalies’apsaugoti nuo sovietinio režimo savo tautiečius, gyvenančius Pabaltijo valstybėse, iš dalies geisdama turėti daugiau darbininkų, susitarė su Sovietų Sąjunga, kad už tam tikrą atlyginimą bus jai leista išsivežti visus ten gyvenusius vokiečius. Lietuvoje, be Klaipėdos krašto, buvo apie 15000 vokiečių tautybės piliečių, bet ^sutartimi pasinaudojo apie 40 000 žmonių iš Lietuvos, ne vien vokiečiai, bei ir lietuviai, kurie bijojo likti rusų okupacijoje. Reikėjo tik įrodyti, kad turima vokiečiu giminių, kad neturima žydų kraujo, kad dirbta vokiečių įmonėse ar priklausyta protestantų bažnyčiai. Šitie visi žmonės, išvykę .1941 m. pradžioje iš Lietuvos, buvo vadinami „repatriantais” (grįžtančiais į tėvynę). Vokietijoje jie buvo apgyvendinami stovyklose ir nelabai maloniai traktuojami. Daug iš jų vėliau, vokiečių okupacijosmetu, grįžo į Lietuvą.Baisusis birželis — trėmimai į Sibirą.— Tikrą siaubą Lietuvoje bolševikai sukėlė 1941 m. birželio mėnesį pradėję masinius žmonių trėmimus į Rusijos gilumą. Jau 1941 m. gegužės mėnesio pabaigoje po visą Lietuvą ėmė rodytis paslaptingi juodi sunkvežimiai su mėlynkepuriais enkavedistais. Birželio 14 d. jie ūmai pradėjo griebti iš namų vyrus, moteris, vaikus, dažnai juos atskirdami nuo tėvų, vilkdami ligonius iš mirties patalo. Daugumas neturėjo laiko nei maisto atsargos, nei šiltesnio drabužio pasiimti, nei su giminėmis atsisveikinti. Jie buvo užrakinti žmonių prigrūstuose gyvuliniuose vagonuose, be maisto, karštomis dienomis net be vandens. Darbingi vyrai, atskirti nuo žmonų, vaikų, riedėjo viena kryptimi — į Šiaurės vergų stovyklas, o moterys, vaikai, seniai ir paliegėliai — kitomis kryptimis: į šiaurę, prie ledinuotų Lenos žiočių, į miškus prie Baikalo ežero, į Sibiro gilumą arba į smėlėtas Kazachstano dykumas.Komunistai skelbė, kad išvežami tik buožės, vargo žmonių išnaudotojai, bet iš tikrųjų jų tikslas buvo sunaikinti geriausius ūkininkus, pačią kapitalistinę sistemą. Dažnai greta pasiturinčių ūkininkų ir buvusių dvarininkų Sibiro tremtyje atsidurdavo smulkūs amatininkai.Pirmuoju trėmimu 1941 m birželio vidury buvo išvežta daugiau kaip 35000 žmonių.Vokietijos karas su Sovietų Sąjunga. 1941 m. birželio mėnesį vokiečiai okupuoja Lietuvą.— Jau 1941 m. pavasarį buvo pastebima, kad nenatūrali dviejų mirtinų priešų — Vokietijos ir Sovietų Sąjungos — bičiulystė neilgai truks, kad tarp jų turės prasidėti karas. Vokiečiai jautėsi laimėtojai, buvo užėmę Belgiją, Olandiją, didesnę Prancūzijos dalį, Norvegiją, Daniją ir kitas šalis, telkė karo jėgas. Vokiečių motorizuotieji daliniai, pirmieji įsiveržę į Lietuvą 1941 m. prieš Sovietų Sąjungą, trokšdami jos plotų, ypač derlingos Ukrainos žibalo (naftos) šaltinių, anglių kasyklų.Lietuvoje gyvai veikė pogrindis, plito slapta spauda. Organizavosi partizanai. Dalis Lietuvos veikėjų, kuriems atrodė, kad Lietuvai gresia mažesnis pavojus iš Vokietijos negu iš Sovietų Sąjungos, ieškodami išsigelbėjimo nuo jau patirtų žiaurumų iš komunistų, susisiekė su vokiečių vyriausybe ir, pasitikėdami jos miglotais pažadais padėti atgauti Lietuvai laisvę, ruošėsi ginklu kovoti prieš okupantą,1941 m. birželio 22 d., vokiečiai, nė karo nepaskelbę, pasiuntė prieš TSRS savo galingą aviaciją, milžinišką motorizuotą kariuomenę, peržengė visu frontu Sovietų Sąjungos sieną, įsiveržė į Lietuvą.Bematant pakilo Lietuvos partizanai: nespėjo vokiečių kariuomenė pasiekti Kauno, jau partizanai iš visur varė komunistus, kurie, netikėtai užklupti, bėgo galvas pametę, panikuodami, skubėdami tik gyvybę išnešti. Jie vežė su savim daug suimtų lietuvių, bet, nespėdami jų išgabenti, šimtus iššaudė vietoje. Rainių miške prie Telšių birželio 24 d. bolševikai paliko 73 nukankintų lietuvių lavonus. Pra¬vieniškėse nužudė 450 žmonių. Krūvos lavonų rasta Vilniuje, Kaune, Panevėžy ir kitur. Apie 5000 kalinių karių, civilių, nugabentų į Gudijos sostinę Minską, komunistai birželio 24 ir 25 dienomis išvarė į mišką prie Červenės miestelio ir sušaudė. Iš jų gyvų liko apie 200, kurie pasislėpė tarp lavonų,apsimetę negyvais. Vėliau, kai tų sušaudytųjų lavonai buvo atkasti, paiškėjo, kad bolševikai ne tik nelaimingąsias aukas žudė, bet jas ir kankino.Partizanams pavyko sustabdyti paskutinius tremtinių traukinius, ir kai kurie suimtieji suspėjo išsilaisvinti iš kalėjimų.IŠVADA
Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Vidurinės Europos tautos, kurių nepriklausomybė buvo sukurta po I Pasaulinio karo, sudarant saugumo zoną, turėjusią atskirti demokratines Vakarų valstybes nuo komunistinės Rusijos pavojaus,— tos visos tautos atsidūrė lyg tarp kūjo ir priekalo. Iš vienos pusės grasino sunaikinti nacionalsocialistinė Vokietija, iš kitos pusės grėsė kitas baisus milžinas — Sovietų Sąjunga.1933 m. valdžią paėmęs Vokietijoje Adolfas Hitleris nepaisė Versalio sutarties suvaržymų ir ėmė sparčiai ginkluotis, išvystydamas labai aukštą karo techniką. Jis Vo¬kietijoje įvedė nacionalsocialistinę: fašistinę santvarką.Nacionalsocializmas paskelbė kovą demokratijai, komunizmui, krikščionybei, asmens laisvei, skelbė fizines jėgos garbinimą, negailestingumą silpnesniam, užsigeidė jėga užimti visą Europą ir įsiviešpatauti pasaulyje, nes vokiečiams, „antžmogiams”, esą reikalingi jų sumanymams dideli žemių plotai. -Nacionalsocialistai griežtai laikėsi rasizmo teorijos, pagal kurią esanti tik viena aukštoji rasė — germanų, o kitos tautos, pirmoje eilėje žydai, turinčios būti sunaikintos, slavai, ypač lenkai, vėliau ir lietuviai, paversti valdančios rasės — vokiečių — vergais.Karui pasibaigus, 1945 m. susikūrė nauja tarptautinė organizacija. Jungtinės Tautos, kurių būstinė yra Niujorke. Ji, taip pat kaip ir buvusioji Tautų Sąjunga, stengiasi taikiais būdais spręsti ginčus tarp valstybių.Vakarų demokratinės valstybės per daug pasitikėjo Kremliaus sąjungininkais, jų skelbiamais taikingais norais. Nors netrukus pamatė jų veidmainišką politika, bet ilgas ir varginantis karas buvo išsėmęs valstybių išteklius, išugdęs žmonių pasibaisėjimą karu. Todėl Vakarų valstybės nedrįso panaudoti savo karinių jėgų prieš buvusį sąjungininką ir padaryti galą priespaudos valdžiai. Sovietų Sąjungos pavergtoms tautoms Vakarų demokratinių valstybių nuolaidumas, delsimas kėlė nepasitenkinimo ir nusivylimo nuotaikas.