Antikinis teatras

Dramos žodis yra graikų kalbos; reiškia veiksmą. Ten, kur įvykiai ne pasakojami, o vaidinami, ten reikia ieškoti ir dramos pradžios.Graikų drama, kaip ir daugelio kitų tautų, yra išsirutuliojusi iš religinių apeigų. Jos būdavo keliamos vyno dievui Dionisui pagerbti. Tai dievas, kurį mitai rodo didžius sielvartus kenčiantį ar pašėlusiai linksminantis. Jo garbės keliamos šventės buvo vadinamos dionisijomis. Dionisijos būdavo rengiamos tik du kartus per metus: pavasario pradžioje (kovo — balandžio mėn.) – vadinamos didžiosios dionisijos; ir – žiemos pabaigoje (sausio – vasario mėn.) – lenajos arba vynuogių spaudimo šventė.Dionisijose ar lenajose graikai garbino savo dievą himnais, vadinamais ditirambais. Vienas asmuo korifėjus pasakodavo apie dievo Dioniso kovas, nelaimes arba apie juokingus jo gyvenimo nuotykius, o choras himnais reiškė savo sielvartą ar džiūgavimą dėl Dioniso nelaimių ar pasisekimų. Choro dalyviai, vaizduodami dievo palydovus satyrus, būdavo apsitaisę ožių kailiais. Graikiškai ožys vadinamas tragos; iš čia kilęs tragedijos pavadinimas: tragos ode = ožys giesmė. Tragedija vaizduodavo rimtuosius dievo gyvenimo nuotykius, o iš pasakojimų apie juokinguosius išaugo komedija.Dioniso šventės buvo viešas kulto dalykas, palaikomas valstybės lygiai, kaip Olimpijoje, Delfuose ir kitur buvo rengiamos kitų dievų garbei muzikos rungtynės. Tačiau vaidinimuose netruko pasireikšti ir tautinis bei politinis gyvenimas. Korifėjus ir choras nepasitenkindavo vienais Dioniso nuotykiais; imdavo pasakoti apie mitų herojus, o paskui ir savo amžiaus įvykius. Kovos su persais dėl nepriklausomybės ypač sukėlė tautinį entuziazmą. Pergalei ir jos herojams paminėti dėkingi atėniečiai pastatė paminklą, rengė šventes su vaidinimais, į kuriuos suplaukdavo iš viso krašto. Tokiu būdu šalia religinių vaidinimų išlikusi tautinė tragedija kėlė graikų patriotizmą ir jungė visus kovai dėl laisvo gyvenimo.

Teatro klestėjimo periodas. – Religiniai ir tautiniai vaidinimai iš pradžių buvo artimai susiję su chorine lyrika; tai buvo tik epiškas korifėjaus pasakojimas ir lyriškas choro jausmų reiškimas. Pirmasis tuos vaidinimus sudramina atėnietis Tespis (VI a), įvesdamas dialogą tarp choro ir korifėjaus. 536 – 534 metai, kada Tespis sukūrė tokį vaidinimą Atėnuose, laikomi tragedijos gimimo metais. Bet graikų tragedijos klestėjimo periodas Atėnuose yra V – IV a. Drama ryškiausiai parodo, kokius tarpus išgyveno graikų dvasia ir kaip ji keitėsi.Pirmiausia graikų galybė pasirodo kovose dėl laisvės. Persų karaliai, stengdamiesi nukariauti visą ano meto pasaulį, užgrobė Mažosios Azijos graikus. Pavergtieji, vadovaujami turtingo Mileto miesto, sukilo. Atėnai atsiuntė jiems keliasdešimt laivų pagalbos. Bet sukilimas buvo numalšintas, Miletas sugriautas, gyventojai išžudyti, pavergti. Persai nusprendė užkariauti visus graikus. Paėmę salas, įsiveržė į Atiką netoli Maratono. Degdami laisvės meile, geriau apsiginklavę, atėniečiai su nedideliu talkininkų būreliu nugalėjo didžius persų būrius. Maratono pergalė (490 m.) pakėlė graikų dvasią, o bendras pavojus juos suvienijo. Karas nesibaigė, bet graikai vikrumu, narsumu, karštos laisvės meilės vedami, atmušė didžius persų būrius. Elada buvo apginta nuo išorės priešų. Dėkingi atėniečiai savo karžygiams pastatė paminklą ir įamžino žygius tragedijose ir lyrikoje.Laisvės kovose labiausiai iškilo dvi graikų tautos: atėniečiai ir spartiečiai, ypač pirmieji. Atėniečių vadovybei pasidavė visas Archipelagas; sukurta jūrų sąjunga, kurios tikslas buvo atgauti graikų žemes ir atkeršyti persams. Žlugus Miletui, Atėnuose išsiplėtė prekyba, miestas turtėjo. Garsūs valstybės žmonės išmintingai ėmė tvarkyti šalį. Aristidas, o paskui Periklas neturtingam luomui, kuris, uoliai buvo dalyvavęs nepriklausomybės kovose, suteikė visas piliečio teises. Periklo demokratiškai valdomi Atėnai po herojiškų žygių savo jėgas pakreipė nauja linkme – stiprino laivyną, statė miesto sienas, rūpinosi neturtingaisiais. Periklo laikais Atėnai pasiekė savo galybės viršūnę. Tada graikai sukūrė gražiausius tragedijos ir skulptūros kūrinius.

Atėnus pražudė tarpusavio nesantaika. Gerai sutardami kovoje su priešais, Atėnai ir Sparta tapo didžiausiais konkurentais ir amžinais priešais taikos metu. Prasidėjo kivirčai tarp atskirų valstybėlių. Į juos įsikišo ir Atėnai su Sparta. Iškilo ilgametis Peloponeso karas (431 – 404), kuris iš tiesų virto Spartos ir Atėnų karu. Kol buvo gyvas Periklas, jis sumaniai palaikė atėniečių tarpe santaiką, bet užėjo maras; neprotingi piliečiai ėmė kaltinti dėl jo patį Periklą. Pagaliau ir pats Periklas apsikrėtė maro liga ir mirė, palikdamas nebaigtą karą. Atėnuose prasidėjo nesutarimai. Nauji vadai, išdidūs, bet trumparegiai, savo netikusiais žygiais sukiršino pačius atėniečius, sukėlė kovą tarp demokratų ir oligarchų; tuo pasinaudojo Sparta ir nugalėjo Atėnus. Nugalėti Atėnai neteko savo galybės – dūmais nuėjo jų laivai, išgriautos jų gimtojo miesto sienos, panaikinta demokratija, jos vietoj valdžią paima tironai.Religinį ir patriotinį teatrą rėmė valstybė, rengdama kasmet viešus vaidinimus. Kad paskatintų poetus, darydavo dramos konkursus. Juos, o drauge ir visą dionisijų šventę tvarkydavo valstybės atstovas archontas. Jis leisdavo rungtis per vieną šventę trims poetams. Kiekvienas jų turėdavo parašyti po tris tragedijas ir po vieną komediją arba satyrinę dramą. Trys tragedijos vaizdavo tris tos pačios legendos ar pasakojimo epizodus ir buvo vadinami trilogija, o kartu su komedija – tetralogija.Archontas tada parinkdavo turtingą pilietį ir paskirdavo jam garbingą pareigą – savo lėšomis sudaryti chorą. Paskirtasis (vadinamas choregas) surinkdavo iš savo gyvenamosios srities choristus, fleitininkus ar citrininkus. Juos išmokydavo pats tetralogijos autorius. Chore būdavo 12, paskui – 15 žmonių, o komedijos choruose – 24. Iš pradžių vaidindavo pats poetas, o nuo Sofoklio, kuris turėjo labai silpną balsą vaidintojas būdavo renkamas burtais. Pradžioje vaidintojų buvo vienas, Aischilas įvedė antrą, Sofoklis – trečią. Visus vaidmenis vaidindavo vyrai. Artistai buvo labai gerbiami, kaip ir kokie dvasininkai, nes teatras buvo pusiau religinė, pusiau tautinė įstaiga. Karo metu jie būdavo kai kur siuntinėjami pasiuntiniais, kaip neliečiami asmenys.

Teatro pastatai iš pradžių buvo mediniai, paskui imta statyti akmeninius. Atėnų teatras įrengtas prie Akropolio, kalno papėdėje, atviroje vietoje. Teatro buvo trys dalys: amfiteatras, orchestra, scena. Amfiteatras skirtas žiūrovams, įrengtas po plynu dangumi; sėdynės iškaltos uoloje; toje pačioje sėdynėje vieni sėdi, kiti pasideda kojas.Užpakalinės eilės eina vis labiau į kalną; žiūrovai viską galėjo matyti. Atėnų amfiteatre galėjo tilpti apie 30 000 žmonių. Orchestra buvo tarp scenos ir žiūrovų. Jos viduryje – Dioniso aukuras; čia sustodavo choras. Keliais laiptais aukščiau – scena. Vaidintojai išeidavo į priekį. Užpakalinėje scenoje buvo trejos durys. Vidurinės durys ėjo į karaliaus rūmus; šalutinės – į moterų, svečių ar kitas menes. Tam tikrą reikšme turėjo ir angos į orchestrą. Jei kas įeidavo pro kairiąją (iš publikos žiūrint) angą – reikšdavo, kad ateivis yra iš miesto, iš uosto, iš arti, nes iš tos pusės buvo Atėnų miestas ir uostas. Pro dešiniąją pusę įeidavo žmonės iš toli: iš Atikos, svetimieji.Vaizduodami dievų ar herojų gyvenimą, graikai parodydavo juos didesnius už žmones. Tam tikslui apsiaudavo aukštais batais, vadinamomis koturnomis; tam tikros pirštinės pailgindavo rankas; ant veido dėdavo kaukę, čia tragišką, čia komišką, kurios papuošalai padidindavo ir vaidintojo ūgį. Tokiame teatre mimika neturėjo jokios reikšmės: iš toli negalėjo jų pastebėti. Tik kaukių spalva ar forma pabrėždavo kai kuriuos vaizduojamo asmens charakterio bruožus: tamsi kaukė – vyras, balta – moteris, geltona – paliegėlis, ruda – gudruolis; daug raukšlių kaktoje – pagyvenęs žmogus, mažai – rimtas, lygi kakta – linksmai nusiteikęs; seniai turėdavo žilus plaukus; sveikas, kenčiąs, nelaimingas žmogus pažymimas tamsia plaukų spalva; trumpai kirpti plaukai – nelaimingas, ilgi plaukai – karalius ar karys. Jų kostiumai būdavo nepaprastai puošnūs.

Naudodavo tam tikras mašinas dievams iš dangaus nuleisti, perkūnams ir žaibams sukelti ir kt.Į teatrą rinkdavosi visi piliečiai, vyrai ir moterys; moterų neleisdavo tik į kai kurias komedijas. Vergai negalėdavo lankytis. Jie galėdavo ateiti tik patarnaudami savo ponams: atnešdavo valgyti, gerti.Kol vaidinimai buvo tik religinė šventė, į teatrą leisdavo visus nemokamai. Vėliau buvo mokamas palyginti nedidelis mokestis. Periklas tą mokestį neturtingiesiems grąžindavo iš valstybės iždo.Į teatrą graikas turėdavo išsirengti visai dienai su maistu ir gėrimu. Viena tragedija trukdavo 2,30 – 3 val.; taigi visa dienos telralogija – apie 11 val. Po vienuolika valandų tris dienas iš eilės.Vadinamąją tragediją pradėdavo prologu, sudarytu iš monologo ar dialogo. Paskui įžengia pro šonines angas choras – tai parodos; kalbasi veikėjai; jų pasikalbėjimas vadinamas epeisodija; choras nutraukia jų pasikalbėjimą savo giesmėmis, vadinamomis stasimomis; po vaidinimo choras išeina; tai ekzodas. Veiksmais graikų tragedija nebuvo skirstoma. Mūsišką suskirstymą veiksmais atitiko jų epeisodijos. Scenoje rodydavo nuotykį, kuris trukdavo ne daugiau kaip 24 val., įvykdavo tik vienoje vietoje ir vykdavo apie kokį asmens atsitikimą. Dėl to yra garsūs graikų tragedijų vienumai: laiko, vietos ir veiksmo.Publika su vaidintojais gyveno kartu: ji džiūgavo, plojo ar raudodavo. Bet kartais prapliupdavo šaukti ir švilpti, reikalaudami blogą vaidintoją net nubausti. Atėniečiai gerai nujautė grožį.