Antika

Antika

ANTIKA [prancūziškai – antique, lotyniškai – antiquus – senovinis], garikų ir romėnų senovė. Terminas atsirado renesanso laikais, kilus susidomėjimui senovės graikų kultūra. Antikos pradžia – VIII a. p. m. e., pabaiga – V m. e. a.

Antika: istorijos gimimas

Istorijos gimimas yra viena iš graikiškojo stebuklo sudedamųjų dalių. Tai galima tiesiogiai sieti su demokratijos išsiskleidimu, žmogaus kaip politinio gyvūno saviidentifikacija, turtinga intelektualine bei rašytine tradicija. Tuo metu, kai Sokratas skelbia savo mokymą, Euripidas ir Sofoklis kuria tragedijas, o Fidijas dekoruoja Partenoną, parašomi du kūriniai, atvėrę kelią istorijos kaaip žanro atsiradimui – tai Herodoto Tyrimas ir Tukidido Peloponeso karas. Šis naujasis literatūrinis žanras progresyviai atsiskiria nuo epopėjos. Poetas Paniasis (6a. pr. m. e.), Herodoto dėdė, savo Jonikose pasakoja apie miestų kūrimąsi Mažosios Azijos pakrantėse. Hekatėjus iš Mileto renka senąsias legendas, domisi geografija ir aprašo praeities reikšmingus įvykius. Tukididas, kritinės istorijos fundatorius logografais pasitikėjo daug labiau nei poetais, kurie daugiau trokšta žavėti, nei atskleisti tiesą. Tačiau reikia pripažinti, kad skirtingai nuo poetų ir dramaturgų, kurių kūryba turėjo religinį prasmę, antikos isstorikai nebuvo laikomi “patikimos, vertingos pažinimo srities atstovais”, taigi ir šis naujasis litaratūros žanras kitų atžvilgiu užėmė žemesnę padėtį. Labai svarbu pažymėti, kad antikos istorikus iš esmės randame tarp pagyvenusių, pasitraukusių iš politinės veiklos žmonių, arba tarp tremtinių, priverstų ne sa

avo valia pamatyti svetimus, keistus kraštus ir turinčių sugebėjimų įvertinti politines bei karines permainas. Skirtingai nuo įvaizdžio, sukurto humanistinės Renesanso tradicijos, kuri juos manė buvus amžinųjų vertybių garantais, iš tiesų antikos istorikų pagrindine užduotimi buvo papasakoti apie artimą praeitį ir aprašyti pasaulį, kuriame gyvena.

Antikos literatūra

Antikos literatūrai būdinga:
Literatūra remiasi mitais, kuriems būdingas antropomorfizmas (dievams suteikiamas žmogaus paveikslas).
Didelis dėmesys skiriamas kūniškam, žemiškam, materialiam grožiui. Idealas – fiziškai ir dvasiškai idealus žmogus (harmoningas).
Kūriniams būdingas epinis objektyvumas, monumentalumas (didingumas), patetika (jausmų pakilimas), harmoningumas.
Susiformuoja pagrindiniai epikos, lyrikos, dramos žanrai.

Antikos mitologija

Antikinė literatūra, kaip ir visas antikos menas rėmėsi mitais (pasakojimais apie dievus ir herojus), kuriems būdingas antropomorfizmas – dievams suteikdamas žmogaus pavidalo (graik. anthropos – žmogus, morfė – forma). Romėnai senų senovėje dievus įsivaizdavo kaip abstrakčias dvasias bei galias, tačiau vėėliau dėl graikų kultūros įtakos jų dievai buvo sužmoginti ir sutapatinti su graikų. Todėl dabar dauguma antikos dievų ir turi du vardus: graikišką ir lotynišką.

Antikos mitų prasmė ir reikšmė

Apžvelgę svarbiausius antikos mitologijos dalykus, matome, jog ji teigia, kad iš chaoso susiformavo gražus ir harmoningas kosmosas, susidentis iš trijų viena su kita labai susijusių sferų: amžinosios būties (dievai), laikinosios būties (žmonės ir kiti kūnai) ir nebūties (požemio pasaulis). Chaoso virtimas kosmosu – tai perėjimas iš tamsos į šviesą, iš beformiškumo į formą, iš anarchijos į

darną. Kosmosas turi griežtą, nepakeičiamą tvarką, dėsnius ir tų dėsnių saugotojus. Graikai jautėsi gyveną harmoningame pasaulyje.
Dažnai teigiama, kad senovės žmonės nesuprato gamtos jėgų veikimo ir stengėsi jį paaiškinti mituose. Tai netiesa. Iš tiesų mitas yra pasakojimas, kurio tikima kaip tikrove. Mitų būta ne tik senovėje. Ir dabar turime įvairių ideologinių mitų, mitų apie įžimius žmones (menininkus, politikos veikėjus ir t. t.) ir kitokių. Ten, kur samprotaujama, mitui vietos nėra.
Būtina pabrėžti, kad garikų mitai neskiria to, kas gamtiška ir antgamtiška. Kosmosas yra materialus ir suvokiamas jutimais. Ir dangaus šviesuliai, ir vėjai, iė vandenys, ir medžiai, ir žmonių pavidalus turintys dievai gali būti matomi, girdimi ir pan. Kartu šis materialusis kosmosas yra Dievas, yra absoliutas. Už kosmoso ribų nieko nėra, nes jis apima viską. Ir divon beriami grūdai, ir upės, ir pievos, ir kiti kosmoso kūnai turi dieviškumo. Dieviška žmogaus siela. Visas kosmosas dieviškas, nes kiekvienas dievas yra tam tikros kosmoso dalies išraiška.
Nereikia stebėtis radus literatūroje įvairių to paties mito variantų. Ilgainiui mitai po truputį kito. Be to, įvairiose vietovėse egzistavo skirtingi to paties dievo kultai.

Antikos mitologijos periodizacija

Graikų mitologijos istorija paprastai skirstoma į tris etapus. Pirmasis vadinamas ikiolimpiniu arba chtoniniu, mat chton graikų kalba reiškia „žemę”, o tas laikotarpis sutampa su matiarchato epocha, ka

ai visuomenėje svarbiausias asmuo buvo motina, tartum atitinkanti mitologijoje visa duodančią ir gimdančią motiną – Žemę (Gają).
Palaipsniui daimonas transformuojasi ir tampa antropomorfiškas – turintis žmogaus išvaizdą. Ir tai jau olimpinio laikotarpio mitologijos pradžia.. Svarbiausiųjų dievų šeima dabar apsigyvena danguje, t. y. Olimpo kalno viršūnėje, jai vadovauja vienas diebas – Dzeusas (romėnų – Jupiteris).
Helenistinės–romėniškosios epochos mitologijoje, t. y. mitai apie pavirtimus. Žiloje senovėje sudvasinti ir antropomorfizuoti gamtos daiktai bei reiškinai dabar praranda savo mitologiškumą ir tampa gėlėmis, medžiais, aidu, akmenimis. Visa ta mitų medžiaga nūnai tarnauja gamtos poetizavimui, filosofinių teorijų tirimui. Apie motologijos kaip kūribinio proceso ir tam tikros mąstymo formos išnykimą dabar liudija ir tai, kad poetai imasi restauruoti labai senus, retus mitus.
Mitologijos motyvai, siužetai, personažai ir vėliau visame pasaulyje virsta literatūros, muzikos, dailės motyvais bei siužetais, dažnai iš mitų išsirutulioja pasakos apie gyvulius, apie stebuklingą jaunąją ar jaunąjį, laikinai turintį varlės, gyvatės ar kt. pavidalą, apie tai, kaip pasakos herojus turi iškęsti kelis išbandymus. Mito virtimo pasaka eigoje įvyksta desakralizacija, t. y. personažai daugiau nėra dieviškos, šventos prigimties; kosminiai mastai sumažėja ligi socialinių – šeimyninių, mitų sakralinės santuokos pasakose paprasčiausiai pakelia socialinį herojaus statusą (našlaitė išteka už karalaičio). Epinio žanro kūriniuse kario narsa ir jėga galutinai išstumia mitinių herojų dieviškumą, magiją ir pačių dievų pa
agalbą. Europos mene Antikos mitologija tampa tam tikrais maninės ženklų sistemos elementais ir dekoratyviniais motyvais.

Antikinis menas

Senovės Graikijos ir Romos menas (I tūkstantmečio pr. m. e. pradžia – V m. e. a.). Antikinio meno istorijos svarbiausi periodai: graikų – archaikos, klasikos, helenistinis; romėnų – Romos respublikos, Romos imperijos ir kiti. Antikos menininkai sukūrė humanistiniais idealais pagrįstų tobulos meninės formos literatūros, teatro, architektūros ir dailės kūrinių. Antikinio meno pagrindas buvo itai. Vaizduojami mitinius dievus ir herojus, menininkai išreiškė fiziškai ir dvasiškai stipraus, harmoningo žmogaus idealą. Antikinio meno, ypač graikų klasikos, tradicijų laikėsi vėlesniųjų (protorenesanso, renesanso, klasicizmo) laikotarpių menininkai.

Žymiausi antikos atstovai

Herodotas iš Helikarnaso ( 485 – 425 m. pr. m. e.) tampa graikų – persų karo, vykusio 490 – 479 m. pr. m. e. metraštininku. Tačiau, egzotiškų papročių ir tolimų kraštų smalsus tyrinėtojas, didelis legendų ir fantastikos mėgėjas, jis savo veikale privelia daugybę geografinių, etnografinių ir biografinių klaidų bei iškraipymų. Jis naudojasi opsis (stebėjimo) ir akoė (nuogirdų) metodais, kuriais paprastai remiasi žurnalistas, reporteris. Jo veikalas pavadintas jonėniško dialekto žodžiu Istorijė (tyrimas), taigi, turi prasmę, kiek skirtingą nuo vartojamos dabar. Matome gimstant istoriją – istorinį žanrą, kuris Herodoto veikale dar nėra disciplina. Šis terminas tiktai laikui bėgant, Polibijaus dėka, įgyja niūnai vartojamą prasmę, t.y. “praeities pažinimą”. Herodoto “Istorija” skyriasi nuo logografų kūrinių. Ją vienija bendra idėja – Europos (turima omenyje žemyninė Graikija) ir Azijos, priklausiusios barbarams, nesantaikos istorija nuo seniausių laikų iki pat Herodoto gyvenamojo meto. Herodoto knyga yra turtinga pasakojimais, istorijomis su plačiais geografiniais, etnografiniais, biografiniais nukrypimais ir naratyvine fantazija. Čia istorija gimsta iš istorijų. Tačiau elementarus bei naivus Herodoto bandymas gali pasirodyti ne mažiau moksliškas savo intencija: jis bando nustatyti karo priežastį, pasakyti viską, ką žino, išplėsti, kiek įmanoma savo tyrimų lauką, kritiškai vertinti liudytojų nuomonę. Tačiau reikia pažymėti, kad ši asmenybė vis dar kelia daug klausimų. Kas jis – daugiau istorikas ar etnografas? Ar jis gerbė pirmąją istoriko darbo taisyklę – sakyti tiesą? Ar buvo vienas, ar du Herodotai? Vienas, pirmųjų keturių knygų autorius, yra gryno smalsumo vedamas etnografas. Anot kai kurių tyrinėtojų, jis tik vėliau transformuojasi į istoriką. Taig,i šis antrasis Herodotas , medų karų pasakotojas (5 – 9 knygos), pasižymi griežtesne kompozicija, atsargesniu faktų pasirinkimu, tačiau jam ne visuomet pakanka kritinio proto.

Herodotas gimė apie 480 m. pr. m. e. Mažojoje Azijoje, Halikarnaso mieste, pavaldžiame persams, kur gyveno įvairių tautybių gyventojai. Jam teko keliauti po Artimuosius Rytus, prie Juodosios jūros, Graikiją, pietų Italiją. Jo gyvenimas prabėgo laikotarpyje tarp dviejų konfliktų – medų ir Peloponeso karų. Svarbūs du dalykai: 1) jo tėvynė Jonija yra graikų mokslo lopšys, kur gimsta matematika, filosofija ir geografija; 2) tai tremtinys, neturintis pilietybės, taigi galintis stebėti pasaulio įvykius per tam tikrą distanciją. Savo veikale Herodotas iškelia konkretų tikslą: gelbėti nuo užmaršties praeities įvykius ir taip išsaugoti didvyrių šlovę. Pirmosios keturios knygos skirtos apžvelgti persų užkariautų graikų ir barbarų tarpusavio santykius, penkios likusios aprašo medų karus. Herodoto projektas yra stulbinantis nepaprastu jo proto smalsumu viskam. Jis kelia klausimą, iš kur kyla Nilo potvyniai, domisi beužgimstančio geografijos mokslo problemomis, aprašynėja peizažus, nesitenkindamas vien tik aprašymu, jis siekia viską išmatuoti, pvz;. atstumus tarp miestų. Jis tiesiog apsėstas skaičių manijos, elementaraus būdo konceptualizuoti realybę. Jį domina monumentų dydžiai, atstumai ir pan. Prikiša nagus ir prie zoologijos, aprašydamas krokodilą ir hipopotamą, bei prie etnografijos, piešdamas skitų, egiptiečių ir kitų graikų pasaulio periferijose gyvenančių tautų papročius. Ritualinės praktikos, mados, ekonominis statusas, niekas nepraslysta pro jo akis. Jis bene pirmasis pastebi nacionalizmo apraiškas: “Visi yra įsitikinę, kad jų papročiai geriausi”. Kaip istorikas jis pripažįsta savo šaltinių įvairovę: “Aš iki šiol pasakojau tai, ką pats mačiau, tai, ką žinau ar patyriau savo ieškojimuose. Dabar kalbėsiu apie Egiptą, pagal tai, ką man pasakojo egiptiečiai, bet taip pat pridėsiu kai ką, ką mačiau pats”. Jis lanko atmintinas vietas. Ten turi progų naudotis rašytiniais šaltiniais, tačiau Herodoto nuomone, jie nėra nei būtini, nei viršesni už žodinius”.

Esminė Herodoto problema, kaip ir bet kurio kito etnografo ar istoriko – tai santykis su Kitu, tolimu, skirtingu. Jei manysime, kad a (graikų pasaulis) skyriasi nuo b (negraikų), kokią poziciją užims pasakotojas?. Ar jis apibūdins b, naudodamasis a patirtimi ir terminais? Herodotas elgiasi dvejopai. Pirmiausia jis mano, kad b yra paslaptingas, nepaprastas, visiškai skirtingas nuo a, neredukuojamas į tai, kas žinoma. Monumentai ten pasiekia nepaprastas proporcijas, kai kurie vertingi produktai gaunami stebinančiomis aplinkybėmis, pvz;. ladanum (aromatiniai sakai) randami ožių barzdose! Kita pozicija remiasi tuo, kad b yra a protėvis. Pvz;. Egiptas buvo daugelio tikėjimų tėvynė. “Beveik visų dievų vardai į Graikiją yra atėję iš Egipto”. Taigi, galima pripažinti, kad kai kurie b pasiekimai yra aukštesni už a (egiptiečių kalendorius tobulesnis už graikų). Dabar grįžkime prie pagrindinės Herodoto operacijos – bandymo išversti b naudojantis a terminais. Ji gali įgyti įvairias formas. 1) Maksimali inversija (egiptiečių papročių aprašymas; K.2, 35 – 37). Tai dvinarė schema, besiremianti kontrastuojančiais įvaizdžiais: aukštai – žemai, viduje – išorėje, apžėlęs – skustas. Tai paprastas ir efektyvus būdas įveikti kito pasaulio neperregimumą. Kartais Herodotas naudojasi šiuo būdu netiesiogiai. 2) palyginimai ir analogijos. Tai panašumo (paviršutinio arba tikro) ieškojimas. 3) Jis beveik nenaudoja vertimo, išskyrus tikrinius vardus, kurių reikšmę paaiškina (Xerxsas reiškia karį). 4) Aprašyti ir inventorizuoti – paskutinė priemonė suvokti kitokį, randant žinomus elementus, pavaldžius keistai tvarkai. Naratorius perkelia savo leksiką Kito realybei, jo žodžiai kolonizuoja kitą prasmių lauką. Šiuo atžvilgiu galima kalbėti tik apie vieną Herodotą, nes mes – jie dichotomija raudona linija eina per visą jo Istoriją.

Taigi, Herodotas mums atsiskleidžia kaip istorinio pažinimo kategorijų kalinys, veidrodis, kuriame istorikas gali stebėti savo padėties dviprasmiškumą. Ar jis atskleižia tiesą, ar tik tikėtinas fikcijas? Herodoto veidrodyje matomi barbarai yra kita pačių graikų pusė. Žinomas pasaulis ir nesena praeitis lieka uždaryti “graikų pažinimo erdvėje”. Herodoto “Istorijoje” daug dėmesio skiriama likimui. Jis net naudoja išsireiškimus “būtinai turėjo atsitikti”, “privalėjo taip įvykti”. Jo nuomone, “pagrindinis istorijos dėsnis” slypi tame, kad nepalenkiamas likimas baudžia kiekvieną, kuris užgrobė daugiau laimės, nei jam buvo skirta”. Toks istorijos eigos vertinimas darosi suprantamas kosmocentrinės graikų pasaulėžiūros kontekste, kur kosmoso harmonijos atspindys ir modelis buvo antikinis polis. Karai, socialinės krizės ir kitos nelaimės graikų buvo suvokiamos kaip šios tvarkos pažeidimas dėl žmonių kaltės.Toks požiūris būdingas visiems geriausiems antikos istorikams.

Jau amžininkai kritikavo Herodotą dėl pasakojimo laisvumo. Tukididas laikė jį pasakų kūrėju, “melagiu”, bsirūpinančiu tik suteikti malonumą skaitytojams. Tačiau pats istorijos tėvas sakė, kad “jis privalo perduoti viską, kas kalbama, bet tikėti tuo pats neprivalo”. Toks požiūris į šaltinius buvo vertingas tuo, kad mus pasiekė duomenys, kurių kitu būdu nebūtume gavę.

Tukidido dėka istorija liaujasi būti tik įdomiu pasakojimu, prablaškančių skaitinių rinkiniu, kad staiga taptų pozityviu, metodišku, racionaliu mokslu, kuris siekia atskleisti faktų prasmę, šiuo atveju eina kalba apie Peloponeso karą, supriešinusį Atėnus ir Spartą nuo 435 m. pr. m. e., kurio dalyviu (kaip atėniečių strategas), o vėliau stebėtoju (tremtyje) tampa pats Tukididas. Su juo gimsta istorinis metodas: šaltinių kritika ir priežastinių ryšių racionali paieška.

Tukididas gimė ~460 m. pr. m. e. Trakijoje. Tapęs strategu jis nesugebėjo pasipriešinti Amfipolio užkariavimui ir buvo pasmerktas tremčiai. Keliavo po Siciliją, pietų Italiją. Nepaisant patirtos nuoskaudos, iki pat mirties 395 m., liko demokratijos gerbėju. Jo veikalas Peloponeso karo istorija, parašytas 431 – 404 m., susideda iš 8 knygų. Įvade jis išdėsto savo metodo esmą: “norint tapti istoriku, reikia atsiriboti nuo viešosios nuomonės, reikia saugotis pirmos pasitaikiusios informacijos, tuo labiau nereikia pasiduoti iliuzijai, kad gali spręsti apie įvykius, kuriuose pats dalyvavai”. Abejonės menas glūdi šaltinių kritikoje. Tukididas aiškiai atskiria mitą nuo realybės. Tolimai praeičiai tirti jis naudoja tik pačius patikimiausius šaltinius (nevengia ir oficialių, kuriuos cituoja labai tiksliai). Dabarties tyrime stengiasi išvengti visų įmanomų nuomonių a priori, ir remiasi tik tuo, ką pats matė, arba sugretinęs skirtingų liudytojų parodymus. Nustatyti faktus ir juos įjungti į priežastinę grandinę yra esminė istoriko atliekama operacija, siejanti Tukididą su XIX a. istorizmo atstovais. Taip pat labai svarbu įvertinti faktų reikšmingumą. Lieka nustatyti įvykių priežastis. Tai priežasčių analizė, kur autorius paeiliui studijuoja tolimąsias priežastis (“archeologija”), tiesiogines priežastis (435 – 432 metų krizes) ir giliąsias priežastis (atėniečių imperializmas 479 – 435 m.) ir, pagaliau, konflikto raida nuo 431 iki 408 m. Visos šios priežastys yra natūralios arba žmogiškos. Čia nelieka vietos stebuklams, antgamtiškumui. Metodas yra nepaprastai modernus. Kalbėdamas apie karą, Tukididas imasi tyrimo kaip ir Herodotas; tačiau, daug dažniau nei pastarasis, jis atskleidžia prieštaravimus liudijimuose ir bando juos išspręsti. Kalbėdamas apie praėjusius amžius, įveda genialias naujoves. Naudodamasis analogijos metodu, jis aprašo archajinę Graikiją, pasitelkdamas bruožus, kuriuos dar išsaugojo jo meto mažiau išsivysčiusios vietovės. Stebėdamas senuosius paminklus, jų pagalba jis projektuoja urbanistinės ekspansijos istoriją. Tačiau, Tukidido tyrinėtojai atsklaidė, kad jis vis dėl to nesuvokė istorijos taip, kaip mes. Dar neina kalba apie atskirą, savarankišką žanrą, mokslinę discipliną, turinčią griežtus tyrimo metodus. Kaip ir tragedija bei iškalbos menas, ji priklauso pasaulietiniams žanrams. Taigi, Tukididas dar nėra pilnateisis istorikų bendruomenės narys, nors ir pasižymi griežta pasakojimo logika bei nepriekaištingu racionalizmu.

Tukidido stilius paprastas, saugomasi bet kokių dirbtinių puošmenų. Kai kurie jo tekstai “Peloponeso kare” neišvengia sufabrikuotų dialogų, tačiau, kaip pastebi pats autorius, jie yra fiktyvūs raidės, bet ne dvasios atžvilgiu. Nors ir būdami neautentiški, jie išsaugo tiesą istorijos, kuri visuomet yra tik rekonstrukcija to, ko jau nebėra. Tokiu būdu, savo graikiškame lopšyje istorija tampa mokslu. Taigi, šiuo atveju Tukididas remiasi racionaliu “tikimybės” principu, perteikdamas ne pasakytų žodžių tikslumą, bet “grynosios minties substanciją”. Tokie gražūs iškalbingi dialogai, būdingi atėniečių politiniam gyvenimui, padėdavo geriau atskleisti personažą. Tai taip pat buvo priemonė logiškiems ryšiams tarp veikėjų nustatyti, naudojant paralelius arba opozicinius diskursus. Tokia antilogijos arba samprotavimų prieštstatos praktika buvo paplitusi sofistų tarpe. Atrodo, kad naudojančiam šį rizikingą metodą Tukididui vis dėlto pavyksta išvengti šališkumo: jis pateikia priešingus herojų samprotavimus, palikdamas skaitytojui teisę juos vertinti. Tukidido tekstas konstruojamas trimis etapais: 1) kritinis tyrimas, besiremiantis šaltiniais ir faktų nustatymu; 2) loginė veikla, nustatant įrodymų schemas; 3) organizacinė veikla, rūšiuojant panašias grupes, kai kiekvienas faktas bei dialogas priklauso tai pačiai sistemai. Tuo istoriko misija dar nesibaigia. Tikima, kad panašūs psichologiniai procesai būtinai turi lemti tų pačių įvykių kartojimąsi. Taigi, Tukididas remiasi antikos laikais vyravusia cikline laiko samprata. Jis nepasimeta “grynų” faktų chaose, nustatydamas tarp jų beveik matematinio griežtumo ryšius. Išvados atitinka sumanyto tyrimo projektą. Kūrinio visuma pavaldi organizuotam racionalizmui. Tukidido filosofija ir moralė atsiskleidžia netiesiogiai, aiškinantis atėniečių imperializmo priežastis. Jo išvados pesimistinės: bet kokios valdžia ar dominavimo sistema patyria godulio, nesaikingumo pagundą. Taip sugriaunama kosminė harmonija, valdanti žmonių likimus. Hybris (nesaikingumas) neišvengiamai iššaukia Nemesis (likimą, fatališkumą).

Tokia filosofinė refleksija parodo, kad Tukidido veikalas nėra tik paprastas graikų pasaulį sukrėtusio karinio konflikto aprašymas. Tai realybės veidrodis, skirtas ateities kartoms pamokyti ir perspėti.

Žanras, sukurtas Herodoto ir Tukidido, klestėjo Viduržemių jūros pasaulyje daugiau kaip aštuonis amžius. Žinoma, jis evoliucionavo, bet veikiau formos, o ne gelmės prasme. Tol, kol civilizacija išlieka pagoniška, istorija išsaugo tas pačias charakteristikas, kurios ją glaudžiai sieja su retorika, etika ir politika. Vis dėlto Graikijoje pastarųjų atžvilgiu ji užima žemesnę padėtį. Iki šių dienų išliko tik šio žanro nuotrūpos; išskyrus Polibijaus (208 – 122 m. pr. m. e.) Istoriją, kuri nagrinėja romėnų ekspanciją pirmojo punų karo metais (264 m. pr. m. e.) iki Graikijos nukariavimo pabaigos (146 m. pr. m. e.). Kaip ir Tukidido, Polibijaus veikalas suteikia objektyvių žinių, nes remiasi šaltinių kritika. Kaip ir jo pirmtakas, Polibijus siekia atskleisti priežastinius ryšius ir pateikti politinės bei karinės veiklos dėsnius. Tačiau, būdamas moralistu, jis nevengia švaistytis pagyrimais ir priekaištais. Romos, kur ilgai buvo laikomas įkaitu, gyvenimo būdo gerbėjas, jis parašo veikalą, liaupsinantį savo kalėjimo sargus. Taip, paskutinysis graikų istorikas tam tikra prasme yra pirmasis romėnų istorikas. Polibijus (~ 208 – 122) dažnai laikomas Tukidido alter ego. Nors ir kuklesnis stiliaus atžvilgiu, jis dar labiau sistematizuoja praeities pažinimą. Jis ne tik kad atsisako nelogiškų įvykių aprašymo, bet taip pat “tikimybės” principo.

Polibijus gimė Megalopolyje, Arkadijoje. Gavo visapusišką išsilavinimą politikos, strategijos ir retorikos srityse. Kariavo su romėnais, jų paimtas į nelaisvę ten išbuvo 17 metų. Aplankė Pietų Galiją ir Ispaniją, Egiptą. Ilgai laikytas Romoje įkaitu, Polybijus parašė 14 knygų Istoriją, kurioje atskleidžia ir žavisi Romos galios išaugimu Punų karų metu (221 – 146 m.). Pirmoji dalis pasakoja, kaip romėnai užkariauja naujas teritorijas, antroji kalba apie graikų – romėnų nesutarimus iki Kartaginos užkariavimo. Tai chronologinis pasakojimas, kuriame įvykiai užima vietą pagal svarbą. Veiksmas vyksta Vakaruose, po to – Rytuose. Kūrinio objektas – romėnų užkariavimai ir tam palankių aplinkybių tyrimas. Polibijus norėjo atskleisti “globalią ir bendrą įvykių ekonomiją”, jo atskiros istorijos susilydo į universalią. Anot jo paties, jo istorija yra “pragmatinė”, tai reiškia, kad ji užsiima tik faktais ir siekia pateikti praktines politines ir karinės veiklos taisykles. Jis yra vienintelis Antikos istorikas, nepanoręs būti tik rašytoju. Priežasčių ieškojimas – apodiktika – jam, kaip ir Tukididui, yra pagrindinis istoriko imperatyvas. Atsisakydamas fiktyvių dialogų savo herojų lūpose, jis net aplenkia savo garsųjį pirmtaką, siekdamas paversti istoriją mokslu. Taip pat, skirtingai nuo kitų graikų ir romėnų istorikų, jis nevengia pateikti metodologinių nuostatų, kurias išbarsto savo Istorijoje. Trys iš jų yra esminės; 1) tiesa yra realiatyvi, 2) istorijoje ieškoma priežaščių ir pamokų, 3) dėmesys geografinei aplinkai, sudarančiai pasakojimo rėmus, kurios pažinimas jo kūryboje yra daug platesnis nei pas ankstesnius autorius. Teorinės nuostatos pastato Polibijų tarp Tukidido ir Aristotelio. Tukididas skyrė nustatomas priežastis, tikruosius motyvus ir “amžinuosius” istorijos dėsnius. Aristoteliui “pažinti, reiškia pažinti priežastis”. Jis skyria materialines priežastis (metalas leidžia atsirasti statulai, tokios tai priemonės padaro karą įmanomu), formalias priežastis (pas Tukididą – imperializmas ir jo pasekmės), varomąsias priežastis (tėvas yra vaiko priežastis), finalines priežastis (sveikata yra pasivaikščiojimo priežastis; istorinis periodas yra tam tikro plano realizacija). Politikoje Aristotelis išvysto revoliucijų teoriją, remdamasis trimis priežasčių rūšimis: moralinėmis (pvz;. žemesniųjų klasių lūkesčiai), finalinėmis (keisti visuomenę), betarpiškomis (pirmieji konfliktai, dažnai minimalūs, tampa sukilimo priežastimi). Polibijus skiria šias priežastis:

– Aitia, tai tikslai, norai ir jausmai, vedantys link sprendimo ir projekto. Iš esmės, tai mentalinės operacijos, iš kurių seka veiksmai. Tokia intelektualistinė teorija valią subordinuoja samprotavimui. Istorikui lieka nustatyti, ar galutiniai rezultatai atitinka pirminius projektus.
-Pretekstas – prophasis, dingstis veiksmui.

-Pradžia – archė .Tai pirmieji veiksmai, įgyvendinant jau suplanuotus dalykus.

Polibijaus nuomone, pirminėmis priežastimis visuomet yra racionaliosios (koncepcijos, planai, svarstymai ir pan.).Tokią tendenciją galima vadinti istoriniu intelektualizmu. Istorinio priežastingumo priešakyje visuomet yra mastantis personažas. Valdovai ir politiniai veikėjai vadovauja politiniams žaidimams. Jie kūria planus, kurie išreiškiami įstatymų, karų forma. Viską lemia jų sugebėjimas apkaičiuoti ir numatyti. Čia triumfuoja protas (logos). Ojausmai ir fizinė jėga mažai ką reiškia. Tokiu būdu Polibijus skiria du istorinių veikėjų tipus: 1) racionalieji, kurie pasiekia suplanuotų tikslų; 2) iracionalūs, emocingi, kurie pralaimi. Mintis yra pirminė veiksmo atžvilgiu. Viskas susiveda į proto ir kvailumo konfliktą. Taigi, nelieka vietos atsitiktinumui, lemčiai, beprasmybei. Būtent dėl to tokia istorijos priežastingumo racionali vizija yra ribota. Tačiau Polibijus, atrodo, tiki Lemtimi. Kartais ji pasirodo, kaip reguliuojančioji galia, Apvaizda, bet kai kada tai tik atsitiktinumas, kuris suvokiamas kaip nesugebėjimo atrasti tikrasiąs priežastis pasekmė. Tačiau, atrodo, pirmąja nuostata remiamasi labiau – Fotūnai skirtas vaidmuo “suvienyti visas žemės dalis į vieną imperiją ir vieną tvarką (romėnų)”. Tuo Polibijus priartėja prie krikščioniškosios visur esančio Dievo Apvaizdos sampratos.

Esminis Polibijaus tyrimų objektas – politiniai režimai, nes tik valstybes turintys etnosai yra istoriški. Taip Polibijus yra kartu ir politinės sociologijos pradininkas, kai jis skirsto valstybinę santvarką į turinčią grynas formas (karalystė, aristokratija, demokratija) ir degradavusias (monarchija, oligarchija, ochlokratija arba minios valdžia). Šie politiniai režimai yra cikliški. Iš chaotiško pasaulio išsiskyrę žmonės buriasi aplink vadą. Taip gimsta karalystė, kuri gali smukti tironijos link. Tai sukelia aristokratijos reakciją, kurios valdymas vėlgi degraduoja iki oligarchijos, kuri išvirsta demokratija (visų valdžia, besiremiančia morale ir įstatymais). Tačiau ši santvarka virsta populistine (ochlokratine), kurią panaikina primityvusis despotizmas. Revoliucijos atskleidžia gilias psichologines ir moralines problemas, valdžios degradacija yra neišvengiama. Idealus režimas, Polibijaus nuomone, galintis išvengti šio ciklo, yra mišrus – karalystės, aristokratijos ir demokratijos derinys. Šią išeitį pasirinko romėnai. Jie valdžią padalino tarp karaliaus (konsulo), aristokratų (senatorių) ir demokratijos (atstovaujamasis liaudies vaidmuo). Polibijaus modelis leidžia nuspėti ateitį, politinio režimo evoliuciją. Šiuo atžvilgiu jis yra net didesnis deterministas už Tukididą. Jis naudoja komparatyvinį (lyginamąjį) metodą, kuris yra šiuolaikinės politinės sociologijos pamatas. Politinės santvarkos sėkmingas pasirinkimas ir lemia romėnų pergales prieš Spartą ir Kartaginą, kurių režimai nėra harmoningi. Kiekvienas režimas yra “gyvas”, jis gimsta, auga, pasiekia pusiausvyrą, degraduoja ir žlunga. Šis biologinis modelis vėlgi atitinka antikinę ciklinę laiko teoriją. Atrodo, kad Polibijaus teorinės nuostatos ilsisi ant dviejų didelių banginių: racionalistinio istorijos aiškinimo, kur veiksmas yra pavaldus minčiai ir universalių sintezių, kurios jį priartina A.Toynbee ir O.Spengler’iui.

Leave a Comment