Ankstyvieji, viurinieji, vėlyvieji viduramžiai

Ankstyvieji viduramžiai VII a. – XV a.

Vidurinieji viduramžiai XI a. – XIII a.

Vėlyvieji viduramžiai XIII a. – XV a.
Vidurinių amžių terminą pirmą kartą pavartoja pavartoja italų humanistai XV a. Juo norėta pažymėti tūkstantmetį tarp Romos imperijos žlugimo (V – VI a.) ir Renesanso. Kodėl ši epocha vadinama Viduriniais amžiais? Humanistų nuomone, tai buvo smukimo laikotarpis, barbarų, t.y. gotų, epocha, nuslopinusi antikos civilizaciją, apie kurią vėl imta kalbėti.

1000-1350 m. Bažnyčia vaidina itin svarbų vaidmenį. Kantriu savo vienuolių, kunigų, vyskupų darbu, pradėtu dar ankstesniais amžiais, ji platina krrikščionybę, kartais net griebiasi kruvinų kryžiaus žygių; plėšia naujas žemes, stato pastatus, ramina, slaugo, teisia, pataria, moko ir meldžiasi. Žmones palaiko gilus tikėjimas: apimti išganymo idėjos, jie ima maldininko lazdą, metasi į kryžiaus žygių nuotykius, stato katedras. XI, XII, XIII a. Gimsta arba atgimsta miestai ir kaimai, vystosi žemės ūkio ir amatų technika, palengvindama milijonų valstiečių darbą.

Tai taip pat laikas, kai žinija, išėjusi iš vienuolynų, sklinda per naujas institucijas, universitetus. Šiuo laikotarpiu apie karalius kuriasi valstybės, turinčios savo kalbą. Nuolat grresia badas ir maras, tebeegzistuoja smurtas. Visos šios su karais susijusios žmonijos rykštės staiga vėl užgriūva XIV a. viduryje , prasidėjus Šimtamečiui karui. Tačiau šuolis jau įvyko, jis lemia Europos dominavimą pasaulyje iki pat XX a.

Terminas “viduramžiai” nevisiškai tinka Vakarų pa

asauliui, o juo labiau musulmonams, Bizantijai ar Kinijai apibūdinti. Pastarojoje apie 1000m. jau naudojamasi kompasu, žinomas popierius, knygų spausdinimo menas, parakas. To meto Kinijoje klesti ekonomika, kuriami rafinuoti meno kūriniai. Antikinį mokslą paveldėję musulmonai kaupia, papildo ir plėtoja įvairiapuses žinias. Kartu su Bizantija jie tarpininkauja materialinių gėrybių ir idėjų mainuose tarp Rytų ir Vakarų.

V a. Romos imperiją užplūdo barbarų gentys – gotai, vandalai, hunai ir kt. 476 m. buvo nuverstas paskutinis Romos imperatorius. Romėnų miestai su tais laikais įspūdinga adekvatų ir kanalizacijų sistema buvo sugriauti arba ištuštėjo. Europa suskilo į šimtus smulkių savarankiškų valstybėlių.
Feodalinė visuomenė. Už miestų sienų vakarų Europos viduramžių visuomenė rėmėsi feodaline sistema. Visuomenės viršūnėje buvo senjorai (stambieji žemvaldžiai), kurie už karo tarnybą skirdavo žemės riteriams. Riteriai mažais sklypeliais išnuomodavo valstiečiams, o šie už tai turėjo eiti lažą ir mokėjo duoklę. Daugelis valstiečių asmeniškai priklausė nuo riterių. Jie beveik neturėjo teisių ir gyveno baisiame skurde.
Gyvensena. Viduramžių Europoje nebuvo technikos, palengvinančios buitį . Kiekvienam daiktui pagaminti reikėjo daug rankų darbo, todėl gaminiai buvo palyginti brangūs – pora odinių batų kainavo dviejų mėnesių artojo uždarbį.

Skurdas, žiaurūs nusikaltimai būdavo įprasti kasdieninio gyvenimo reiškiniai. Daugelyje Europos šalių per tardymus buvo naudojami kankinimai. Bausmės būdavo griežtos, viešos ir vykdomos nedelsiant. XIV a. Vakarų Europos civilizacija žengė ne į
priekį, o atgal. Neužgesdavo karų gaisrai – baisiausias iš jų buvo Šimtametis karas (1337-1453) tarp Anglijos ir Prancūzijos . Gaujos klajojančių kareivių užplūsdavo kaimus ir juose plėšdavo. XIV a. viduryje kilo maro epidemija, pavadinta Juodąja Mirtimi, ir nusinešė trečdalio Europos gyventojų gyvybes. “Žmonės šneka ir tiki – atėjo pasaulio pabaiga”. – rašė italų kronininkas.
Miestai. Miestai viduramžiais atsirado dėl kelių priežasčių. Vienur jie išaugo prie garsių vienuolynų ar pilį, kur žmonės tikėdavosi rasti prieglobstį nuo karo antpuolių. Kitur miestais virto dideli kaimai, kur žemdirbiai suveždavo parduoti savo gėrybes. Dažnai miestas išaugdavo iš prekybos centro – prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje.

Kadangi miestai įsikurdavo žemėse, valdomose vietinio žemvaldžio, miestiečiai turėdavo mokėti jam feodalinę duoklę ir eiti lažą, kai ir aplinkinių kaimų valstiečiai. Todėl miestui buvo svarbu gauti karaliaus ar žemvaldžio privilegiją, suteikiančią savivaldą . Tada įtakingiausi miestelėnai – biurgeriai tapdavo nuo žemvaldžio nepriklausomais, laisvais gyventojais. Privilegija suteikdavo jiems teisę verstis prekyba, rinkti merą ir miesto tarybą, leisti savo įstatymus ir vykdyti teisingumą.

Turtingieji biurgeriai gyveno mūriniuose namuose, kad galėtų apsisaugoti nuo gaisrų. Mažiau pasiturintys pirkliai statėsi medinius namus, jų tarpus užpildydavo dumblu, mėšlu ir ašutais. Žemės sklypai buvo ilgi ir siauri, tad daugelis gyventojų, kad patektų į sandėlius bei arklides, vienoje namo pusėje palikdavo skersgatvį.
Bažnyčios valdžia. Žmonės viduramžių Europoje buvo labai re
eligingi. Jie krikštydavo bažnyčiose vaikus, o mirusiuosius laidodavo šventoriuose . Melsdavosi įvairiems šventiesiems. Daugelis miestų turėjo savo globėjus.

Žmonės nuolat bijodavo užrūstinti Dievą šiame gyvenime, o dar labiau po mirties patekti į pragarą. Didikai ir pirkliai testamentais palikdavo pinigų kunigams, kad šie po mirties atlaikytų jiems mišias. Popiežius Bonifacas VIII paskelbė 1300 metus jubiliejiniais, tuomet du milijonai piligrimų patraukė į Romą, vildamiesi sutrumpinti buvimo skaistykloje laiką, nes jie tikėjo, kad po mirties jų laukia tūkstančiai metų skaistykloje.

Bažnyčia atlikdavo daug svarbių funkcijų. Abatai ir vyskupai būdavo valdovų patarėjais. Dvasininkai valdžios atstovams ir bajorams rašydavo laiškus ir tvarkydavo dokumentus. Iki pat spaudos išradimo vienuoliai ranka perrašinėdavo knygas.

Vienuoliai, vadinami infirmarais, prižiūrėdavo apylinkėse invalidus, elemozinarai dalindavo vargšams išmaldą, o keliautojus globodavo hospitaliarai. Atlygindami už šias paslaugas, didikai ir karaliai bažnyčiai aukodavo žemių ir pinigų.

Dėl to bažnyčia buvo turtinga ir įtakinga. Vyskupai jodavo į karą kaip kunigaikščiai, vesdami didelę kariuomenę iš savo dvarų žmonių. Kas būdavo įtariamas nesutinkąs su Bažnyčios mokymu, tas buvo apšauktas eretiku ir sudegindavo ant laužo. 1302 m. popiežius Bonifacas VIII išleido bulę Unam sanctum, kur teigė popiežiaus valdžios viršenybę ne tik Bažnyčiai, bet ir visiems karaliams ir valdovams. Ta bulė skelbė, kad jei nori būti išganytas, turi nuolankiai paklusti popiežiaus valiai: kas nepaklus, nepateks į dangų.

Paprastiems žm
monėms Bažnyčia atrodė moraliai smukusi. Anglijoje, Berio vienuolyne, 80 vienuolių turėjo 111 tarnų. 1340 m. popiežius patarėjas, tyręs vienuolynų padėtį, išvardijo 42 priekaištus vienuoliams : jie buvo kaltinami meilės ryšiais su vienuolėmis, susimokymu nužudyti abatą ir atsisakymu miegoti su drabužiais. Dėl tokių dalykų daug žmonių nekentė Bažnyčios. 1347m. Italijoje Gaetos miesto žmonės sučiupo popiežiaus mokesčių rinkėją , jį nuginklavo, uždarė kalėjimą ir dar konfiskavo surinktus pinigus.
Amatininkai ir pirkliai. Tradiciniame mieste daugiau kaip pusę suaugusių gyventojų sudarė amatininkai. To paties amato žmonės paprastai gyvendavo netoliese. Daugelyje miestų du ar tris kartus per savaitę vykdavo turgūs. Iš aplinkinių žemdirbių miestiečiai pirkdavo grūdus, gyvulius, malkas, kiaušinius, pieną. Patys pasistatydavo prekystalius. Viskas buvo parduodama dideliais kiekiais. Daugelyje miestų būdavo turgaus teismai, praminti “dulkėtų kojų” teismais pagal ten teisėjavusių pirklių verslą. Bausmės dažniausiai atitikdavo nusižengimus .

Viduramžiais daugiausia buvo prekiaujama audiniais. Italų pirkliai išraizgė prekybos keliais visą Europą. Tik Šimtamečio karo metu jie nutraukė keliones nešuliniais arkliais per Prancūziją ir pradėjo plaukti laivais pro Gibraltaro sąsiaurį tiesiai į šiaurės uostus – Londoną, Gentą ar Hanzos miestus. Kad nereikėtų vežiotis didelių pinigų sumų, pirkliai naudojosi vekseliais (tam tikrais tarptautiniais čekiais). Netrukus įsisteigė stambūs bankai, ypač Italijoje, ir italų bankininkai pasidarė tokie pat nemėgstami kaip ir žydai palūkininkai.
Mokyklos. XIV a. dvarininko sūnus galėjo mokytis vienuolyno mokykloje arba tarnaudamas pažu didikų rūmuose. Turtingų šeimų dukterys lankydavo moterų vienuolyno mokyklą arba turėdavo namų mokytoją. Prancūzijoje ir Vokietijoje mažiau pasiturinčių šeimų vaikai lankydavo “parapines mokyklas”, kur berniukai ir mergaitės kartu mokydavosi tikybos, gero elgesio, dainavimo, skaičiavimo ir truputį lotynų kalbos.

Augant miestams ir plečiantis prekybai, verslininkai ėmė rūpintis, kad jų sūnūs įgytų geresnį išsilavinimą. Miestų tarybos, gildijos ir kai kurie pirkliai skirdavo papildomų lėšų knygoms pirkti ir mokytojams samdyti. Tokios mokyklos Vokietijoje vadinosi stadtschulen , o Anglijoje grammar schools. Jose mokėsi tik berniukai. Daugumos mokinių amžius buvo nuo septynerių iki keturiolikos metų. Visi mokiniai mokėsi kartu viename kambaryje. Pamokos trukdavo visą dieną. Pamokas vaikams tiesiog įkaldavo – net mušimu. Nors šiose mokyklose už mokslą mokėti nereikėjo, vis dėl to mokytis buvo brangu. Knygos, popierius, rašalas daugeliui mokinių buvo neįperkamas.

Universitetai. Marui siautėjant išmirė tiek daug mokytų žmonių, kad vėliau dalis universitetų ir kolegijų buvo kuriama “atstatyti maro nuostoliams”. Žymiausi iš jų buvo Prahos universitetas, įkurtas 1348m. ir Naujasis koledžas Oksforde – 1379m.

Sąlygos būdavo žiaurios. Prancūzijos ir Škotijos universitetuose studentai turėdavo iškęsti iniciacijos (krikštynų) ceremoniją, per kurią juos baugindavo ir viešai prausdavo. Kambariuose studentams neleisdavo susikurti židinio.

Nors dauguma studentų rengėsi būti dvasininkais ir tarnauti Bažnyčiai, jie būdavo tokie pat šiurkštūs ir nedrausmingi, kaip ir kiti. Oksforde studentai net plėšikaudavo; Paryžiuje į auditorijas naktimis atsivesdavo moterų. Universitetų taisyklės draudė studentams papjauti egzaminatorių, uždavusį per sunkų klausimą, – vien iš to galite spręsti apie jų elgesį. Dažnai tarp miesto ir universiteto vykdavo neskelbtas karas. 1355m. miesto prastuomenė įsiveržė į Oksfordo universitetą ir užpuolė, nužudė ar prilupo nemažai studentų.

Universitetai nebuvo naujų idėjų židiniai. Kiekvienas dėstytojas, išdrįsęs tarti nors žodį prieš Bažnyčios mokymą, turėdavo viešai išpažinti savo kaltę ir pasižadėti “laikytis katalikų tikėjimo”.
Viduramžių pasaulėžiūra. Buvo manoma, kad Dievas visa ko kūrėjas. Tuo metu Dievas suvokiamas kaip trancedentas. Yra tikrovė ir nesikrovė, už tikrovės ribų. Šį supratimą krikščionys nerėmė. Pasaulis buvo suvokiamas, kaip puolusių į nuodėmę žmonių buveinė. Iki XIa. vidurio europiečiai Bažnyčias lankė labai retai, tikėjo paviršutiniškai. Popiežius Grigalius VII įvykdė bažnyčios reformas. Europiečiai tapo religingi, Bažnyčios vaidmuo išaugo. Masiškai kūrėsi vienuolynai Dominikonai, Pranciškonai. Svarbiausias krikščionių rūpestis buvo pasirengti gyventi po mirties. Buvo daug meldžiamasis , bijoma velnio – Dievo oponento. Manė, kad velnias nuolat gundė. 1237m. Bažnyčia išleido vadovėlį “Inkvizicinės tarnybos suma”. Ji kovojo su velnio apsėstaisiais. Visata buvo suvokiama kaip koncentrinių sferų visuma, kurios centre yra žemė. Kiek sferų gaubia žemę priklausė nuo mąstytojų. Bede Garbingasis manė, kad žemę gaubia 7 sferos: ORAS, ETERIS, OLIMPAS, UGNIES SFERA, ŽVAIGŽDŽIŲ SKLIAUTAS, ANGELŲ SKLIAUTAS, ŠVENTOSIOS TREJYBĖS SKLIAUTAS.
Žemės centru laikyta Jeruzalėje Palestina. Įsivaizdavo, kad žemė diskas, plūduriuojantis vandenyje.

Didelė reikšmė buvo teikiama simboliams. Simbolių buvo visur architektūroje, muzikoje, dailėje. Obuolys buvo laikomas – blogio, skorpionas – melo, kryžius – kančios, meilės. Turėjo reikšmę skaičių ir spalvų simboliai. Viduramžiais žmonės buvo linkę į nekonkretumą, abstrakcijas. Linkę jungti atskirus dalykus į bendrą, konkrečius su nekonkrečiais. Susidarė prielaidos mitams, absurdiškiems vaizdiniams, lengvai įsivaizduodavo apie kitus kraštus.
Architektūra. XII a. viduryje, kai tebebuvo statoma nemažai romaninių bažnyčių, atsiranda naujas architektūros stilius, kuris vėliau buvo pavadintas “gotika”. Tai yra barbarų menu. Gotika formavosi Normandijoje ir Anglijoje, o ištobulėjo Prancūzijoje.

Techninės naujovės leido daryti drąsius sprendimus. Architektai naudoja kryžminį skliautą, tačiau sustiprina jį išryškintomis nerviūromis, strėlinėmis arkomis. Šios tarpusavyje susikertančios arkos sutvirtina skliautą ir nukreipia jo spaudimą į travėjos piliorius. Išorėje joms padeda arkbutanai, kurie savo ruožtu atsiremia į kontraforsus, į atramas. Palengvinus skiautą ir netralizuvus spaudimą, nava paaukštėja: 35m. aukščio iki skliauto spynos Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. Sienos kone pradinksta: visą erdvę užima milžiniški vitražai, pro kuriuos gotikinį pastatą užtvindo šviesa. Iš konstrukcijos telieka nerviūrų ir kolonų skeletas, kuriame vitražai atstoja sienas.

Katedra ( vyskupo sostas) pilna skulptūrų geometriniais ar gamtos motyvais, bet daugiausia figūrinių, jos stovi portale, fasaduose, prie stogo krašto. Reimso katedroje jų daugiau kaip 2000. Jos vaizduoja Biblijos personažus arba kasdienybės scenas. Tačiau juose daugiau gyvybės ir žmoniškumo.

Sieninė tapyba užleidžia vietą vitražams. Šios spalvoto stiklo kompozicijos , užtvindo pastatą mirguliuojančia ir švelnia šviesa, kuri yra dieviškosios šviesos paveikslas. Šartro katedroje – tai vienas puikiausių gotikos statinių – vitražai užima 2600 m² plotą. Skulptūros ir vitražai sudaro paveikslėlių knygą, aiškinančią paslaptis ir iliustruojančią pasaulį.

Gotikos menas suklesti vienu metu su miestais, ekonominio gyvenimo, dvasinės ir meninės veiklos centrais. Vyskupui vadovaujant statoma katedra pareikalaudavo labai daug energijos ir lėšų, taigi simbolizavo labai išaugusią miestų galią.

Gotikos stilius taip pat reiškiasi pasaulietiškuose pastatuose; nuo XIV a. jam būdingi sudėtingi dekoratyviniai motyvai: tai jau liepsnojanti gotika.
Literatūra.
“. Mirtis stovi prieš mane, kaip išgijimas priešais sergantį,
kaip išėjimas po ligos, kaip smilkalų kvapas,
kaip rami vieta po bure audringoje jūroje, kaip lotoso žiedų kvapas,
kaip grįžimas namo karo laivu, kaip troškimas vėl išvysti savo namus,
prabuvus ilgus metus nelaisvėje.”
(- Nežinomo autoriaus eilės, Vidurinė Karalystė-)

Vakaruose literatūra buvo religinė. XII a. atsirado pasaulietinė literatūra. Pirmi atstovai GOLJARDAI. Tai grupė poetų, kurie rašė parodijas, liturgijos, evangelijos temomis. Tai buvo keliaujantys studentai, dainiai, klierikai. Goljardai apdainuodavo metų laikus, malonumus, ypač meilės. Ankstyvaisiais viduramžiais buvo žmogiška poezija, viduriniaisiais – fizinė meilė. Visuomenės elitas pamėgo poetus, nes jiems pritarė. Atsirado kita literatūros srovė TRUBADŪRAI, jie rašė provansų kalba. Pirmi buvo trubadūrai , po to susiformavo kitos kalbos, taip atsirado valstybinės kalbos, įvairios socialinės kilmės. Liaudies kūryba apdainavo gyvenimo malonumus. Jų dainas akomponavo MENESTRELIAI. Trubadūrų poezija įmantri, daug vietos užima moters idealizavimas. Populiarūs romanai buvo apie karvedį Artūrą, jo dvarą. Žymiausias romanistas laikomas Kreitjenas de Trua. Rašė apie žmogiškąją meilę, santuoką. Kristina iš Pizzos iškėlė lyčių lygybės klausimą. Ji parašė kūrinį “Damų miestas”. Ji buvo pirma feminizmo rašytoja.
Gotikinė literatūra gimė 18 a. pabaigoje Anglijoje. Vėliau ji peraugo į kur kas platesnį žanrą, vadinamą siaubo literatūra. Kitaip tariant, siaubo literatūra – platus terminas, gotikinė literatūra – siauresnis, apimantis tik 18-19 a. siaubo žanro kūrinius. Pati siaubo kategorija priklauso psichologijos ir filosofijos sferoms, galbūt ir daugeliui kitų. Ši emocija plačiai nagrinėjama grožinėje literatūroje. Ypač šiuo fenomenu susidomėta antroje 20 a. pusėje, prabėgus veik 200 metų po žanro atsiradimo, kai jis dar vadinosi Gotiškąja mokykla (Gothic school), o siaubo elementų gausu jau ir antikiniuose mituose.
Menas. Gotikinio judėjimo atstovų dievinimas laikotarpis (dėl savo estetikos, mistikos ir pirmųjų siurealizmo apraiškų mene), kuris buvo tikras pragaras asmenybei. Atsiradus monoteizmui ir ištraiškius pagoniškas Europos kultūras, Vakarų kultūra atsidūrė ilgiems amžiams savo pačios susikurtame bukumo, religinio fanatizmo ir intolerancijos narve. Krikščionybė triumfavo ir Inkvizicijos laužai čiaupė norinčių ištrūkti iš anksčiau minėto ciklo burnas.
Tačiau ši pastovi manjakinės depresijos atmosfera įtakojo mėginimą pakilti iki taip visų laukiamo Rojaus čia – Žemėje. Vieni tai realizavo kurdami tiesiog pasakiško grožio architektūros ir meno šedevrus, kiti – sukurdami tiek viduramžių, tiek ir šių dienų fenomeną – Okultizmą.
Ir kaip kad Gotikos stilius architektūroje vainikuoja Viduramžių meną, Okultizmas ir Inkvizicija ‘vainikuoja’ Viduramžių sociumo realijas.
Viduramžių laikotarpis pirmasis iš šiame tekste nagrinėjamų Žmonijos istorijos laikotarpių, kurio praktiškai visi aspektai įtakoja gotikinį judėjimą (kurio netgi pavadinimas atspindi vieną iš viduramžių architektūros stilių). Tai ir menas, bei literatūra, kuriame atsirado pirmieji konkrečios asmenybės kančios simboliai, ir pasaulėžiūros nukrypimai nuo oficialios realybės teorijos. Viduramžiais atliekama bažnytinė muzika, tada įsigalėjo giedojimas grigališkuoju koralu.

Nuo VII iki IX a. Vakarų Europos Krikščionių bažnyčioje vyko didelės permainos. Kaip 719 sakė popiežius Grigalius II, tai buvo misijų pas “klaidatikius pagonis” metas. VII a. pabaigoje Anglija priėmė krikščionybę ir daug anglosaksų misionierių keliavo ir Anglijos į Europos žemyną. Krikščionių religija atsispindėjo mene : puošniuose rankraštinėse knygose, kalinėtuose akmeniniuose kryžiuose, brangakmeniais išdabintuose krucifiksuose. Puikių meno kūrinių buvo sukurta vienuolynuose. Krikščionybės simboliai dažnai būdavo susipynę su kitų kultūrų ir kraštų simboliais.

LITERATŪRA:

1. Džonas D. Kleras “Viduramžių miestai”. 1995

2. Editions Fragniere, Fribourg “Istorija 2 “ 1991

3. Mike Corbishley “Viduriniai amžiai” 1998

4. Ernst Gombrich “Meno istorija” 1995

5. J.W. Cappelen “Pasaulis I” 1993

Vidurinieji amžiai.

(XII a. vid. – XIV a., Lietuvoje- XIV a. vid. – XVI a. pradžia)
Dvyliktas šimtmetis. Katalikiškos Europos ūkis, išjudintas Kryžiaus žygių, aktyvėjo. Atsirado vis daugiau laisvų nuo feodalų priespaudos valstiečių, jų gamyba vis labiau tapo prekine. Augo ir stiprėjo miestai, didėjo jų reikšmė visuomenės gyvenime. Miestiečiai, siekdami nepriklausomybės nuo feodalų, parėmė karalių kovą vienijant susiskaldžiusias valstybes. Už tai jie gavo savivaldą, kitas privilegijas. Miestui reikšmingiausiu žmogumi tapo amatininkas. Tai specialistas, daugelį metų amato mokęsis pas kitus meistrus ir besididžiuojantis savo pasiekimais. Gyvenamuosius namus, feodalo pilis, kulto pastatus ėmė statyti ne nuo žemės ūkio darbų atitrūkęs valstietis, o profesionalus statybininkas. Statė ne aklai, o pagal matematiškai paskaičiuotus brėžinius.
Tad nenuostabu, kad to meto miestai statė brandesnius pastatus, išsiskiriančius ne tik funkcionalumu, bet ir grožiu. Storus mūrus keitė grakštesnės, vitražais pasipuošusios sienos. Dėl erdvės stokos gynybinėmis sienomis apsuptame mieste, statiniai stiebėsi į viršų. Formavosi naujas architektūros stilius – gotika. Statybos srityje lyderiais ilgam tapo Prancūzijos amatininkai.
Anksčiau kitų šalių, XII a. pradžioje, Prancūzijoje atsirado pirmosios gotikinės bažnyčios. Statytojai, panaudoję normadinius kryžminius skliautus, atsisakė storų sienų, masyvų mūrą pakeitė plačiais, aukštais langais. Kad suplonintos sienos atlaikytų spaudimą į šonus, jas sutvirtino kontraforsais ir arkbutanais.
Gotikinio statinio būdingi bruožai: strėlinės langų ir durų arkos užima didesniąją sienų plokštumos dalį, sienos suskaidytos vertikaliomis linijomis, daug bokštelių, virš centrinio įėjimo puikuojasi akmens rožė, statinys daro lengvumo, veržimosi į viršų įspūdį. Kai kurių gotikinių statinių aukštis siekia 100 – 150 metrų (iliustracijos – Strasbūro katedros fasado projektas, apie 1277 m.; Paryžiaus Dievo Motinos katedra iš viršaus, apie 1163-1250 m.). Pastatų viduje daug vertikalios erdvės, didžiuliai spalvoti vitražai skleidžia švelnią išsklaidytą šviesą (iliustracija – Šventosios koplyčios vitražai, Paryžius, 1250 m.).
Gotika pergyveno 3 etapus – ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį. Ankstyvasis raidos laikotarpis (XII a. pabaiga – XIV a. pradžia) susijęs su Paryžiaus, kaip Europos kultūros centro, dominavimu. Šio laikotarpio pabaigoje susiformavo gotikinio stiliaus pagrindai.
Brandžiuoju laikotarpiu (XIV a.) langų ertmės taip išplatėjo, kad užėmė didžiąją sienų plotų dalį (kulto pastatus pradėta statyti tarsi šiandienos šiltnamius – į siaurus rėmus įstatomi platūs ir ilgi stiklai). Kulto statiniai įgijo jiems būdingą gotikinę išvaizdą. Ryškiausi to meto statiniai: Dievo motinos katedra Paryžiuje, Reimso, Karkasono katedros Prancūzijoje, Londono Vestminsterio abatija, Strasbūro ir Kelno katedros Vokietijoje.
Gotikinių statinių išbaigtumas ir prabangumas buvo pasiektas vėlyvuoju laikotarpiu (XIV a. pabaiga-XV a. pradžia). Šiuo laikotarpiu gotika paplito beveik visoje Europoje. Daugelyje šalių buvo jaučiama Prancūzijos architektų įtaka. Tačiau Anglijoje susiformavo savitas stilius: perėmę ir ištobulinę normandiškus skliautus, architektai sukūrė vėduoklinius ir žvaigždinius skliautus .
Viduriniai amžiai Lietuvoje. Lietuvoje gotikinė architektūra paplito XIV a. viduryje ir išsilaikė iki XVI a. Žymiausi išlikę kulto statiniai – Šv. Mikalojaus ir Šv. Onos bažnyčios Vilniuje, Zapyškio bažnyčia prie Nemuno ir nemažai kitų. Gotikai priskirtinas ir gynybinės paskirties statinys – Trakų pilis.
Gotikos stilius įtakojo skulptūros ir tapybos raidą. Visose gotikinėse katedrose ir bažnyčiose gausu skulptūrų. Jų skaičius, priklausomai nuo statinių dydžio, siekia nuo kelių dešimčių iki 1,5 – 2 ir daugiau tūkstančių! Skulptūros dažniausia religinio turinio, kaip ir romaninėse bažnyčiose, tačiau gotikos meistrai skulptūroms suteikė daugiau laisvumo ir judesio. Šalia religinio turinio skulptūrų tuo laiku atsirado ir žmonių atvaizdai.
Tapybos darbų drobėje išliko palyginti nedaug ir jie nėra tokie vertingi kaip miniatiūrų tapyba. Miniatiūromis buvo puošiamos rankraštinės knygos. Kiekvienos tokios knygos lapas – miniatiūrinis tapybos darbas. Lietuvoje miniatiūrinės tapybos darbų išliko mažai, tačiau čia dar gana daug bažnyčių, kurių sienas puošia freskos.

Leave a Comment