Anglijos revoliucija XVII a.

Penktojo XVII a. dešimtmečio pradžioje Anglija savo ekonominiu lygiu buvo agrarinė šalis. Didžioji gyventojų dauguma (daugiau kaip 80%) gyveno kaime ir vienaip ar kitaip buvo susijusi su žemės ūkiu. Ekonomikos pagrindai tebebuvo viduramžiški, bet juos jau stipriai klibino besivystantys kapitalistiniai santykiai.Valstiečių daugumą sudarė nuo žemės priklausomi kopiholderiai–žemės valdytojai kopijos ir manoro papročio pagrindu. Turtingesnieji iš jų, taip pat friholderiai–laisvieji savininkai, kurių teisę į žemę gynė bendrosios teisės teismai, dažnai buvo vadinami jomenais. XVII a. pradžioje Anglijoje buvo nemaža bežemių ir mažažemių, vadinamų koteriais–vienos lūšnelės mažame žemės sklype savininkais.Praturtėję valstiečiai vis dažniau ėmė naudoti samdomų darbininkų darbą, aktyviai nuomojo žemes, žodžiu, ūkininkavo versliškai ir plačiai. Tokie valstiečiai jau buvo kylanti kaimo buržuazija–jos taikomi ūkininkavimo metodai laužė bendruomeninės žemėvaldos varžtus. Miestuse taip pat ryškėjo sluoksnis, ėmęs naudotis samdomu darbu, tuo pat metu čia formavosi ir virstanti proletariatu masė.Anglijai ypač būdingas buvo prievartinis feodalinių santykių laužymo būdas–aptvėrimai, pradėti vykdyti jau XV a. pabaigoje. Dvarininkai aptverdavo bendruomenei priklausančias žemes, dažnai netgi nuvarydami nuo jų čia gyvenusius valstiečius. Aptvertąsias žemes šie naujojo tipo dvarininkai dažnai nuomodavo už mokestį, kuris daug kartų viršydavo ankstesnę feodalinę rentą. Išnuomotose fermose būdavo eksploatuojamas samdomas darbas. Čia būdavo taikomos ir naujausios agrotechnikos naujovės. Žodžiu, tai buvo pažangu. Naujieji dvarininkai investavo kapitalus į užjūrio ekspedicijas, steigdavo pramonės įmones, kurioms patys tiekdavo žaliavas, savo žemėse žvalgė ir eksploatavo naudingąsias iškasenas. Pirmaisiais XVII a. dešimtmečiais šios naujos suburžuazėjusios dvarininkijos sluoksnis jau buvo gana nemažas.

Pramonėje vis labiau plito manufaktūros. Centralizuotų dirbtuvių dar buvo nedaug, daugiausia gana naujose šakose–šilko, stiklo. Kapitalistiniai santykiai skverbėsi ir į cechines koorporacijas.Per pirmuosius tris XVII a. dešimtmečius pastebimas visų Anglijos pramonės šakų, ypač gelumbės ir gavybinės kasyklos, pakilimas. Naujosios gamybos formos buvo itin stiprus pažangos variklis. Labai intensyviai vystėsi prekyba, plėtėsi vidaus rinka, Londone ėmė veikti birža, kurioje prekybininkai iš visų šalies kampelių sudarinėjo sandėrius. Užsienio prekyboje išaugo Anglijos, kaip pramonės dirbinių (o ne žaliavų) eksportuotojos, vaidmuo.Politiniu atžvilgiu XVII a. penktojo dešimtmečio Anglija buvo absoliutinė vastybė. Parlamentas, kurį sudarė Lordų ir Bendruomenių rūmai, buvo paklusnus karaliui. Tačiau ir politinėje atmosferoje buvo pastebimi poslinkiai: buržuazija ir naujoji dvarininkija ėmė reikalauti iš vyriausybės atsižvelgti ir į jų interesus. Ypač buržuaziją piktino paplitusi patentų monopolinei gamybai išdavinėjimo praktika. Be to, absoliutizmas griežtai reikalavo laikytis įvairių gamybos standartų, prekybos reglamento, netgi mokinių skaičiaus. Be to, buržuaziją neramino tai, kad nebuvo jokių protekcionistinių priemonių, saugančių vidaus rinką, taip pat palankių sąlygų užsienio prekybai. Naujoji dvarininkija reikalavo legalizuoti aptvėrimus, kurie buvo apdėti įvairiomis baudomis.Taigi, klostėsi konfliktas tarp absoliutizmo ir kylančių naujų visuomeninių sluoksnių, tarp atsilikusių feodalinių ir pažangių kapitalistinių santykių. Absoliutizmui priešiškos nuotaikos vis labiau ėmė vyrauti Bendruomenių rūmuose, tuo tarpu Lordų rūmai išliko absoliutizmo atrama.Tuo metu ėmė plisti puritonizmas, stojęs prieš valstybinę anglikonų Bažnyčią, kurią finansavo ir rėmė karalius. Puritonai atmetė katalikų mokymą apie palaimą, kovojo prieš pusiau popiežinę Bažnyčios organizaciją su karaliumi priešaky, reikalavo panaikinti puošnias pamaldas, brangų dvasininkų įšventinimą. Paprasta, pigi bažnyčia, tikras tarnavimas Dievui, aiškinant Šventą Raštą, daug dėmesio pamokslui, likimo ir pasaulietinio pašaukimo dogma,– visa tai atitiko buržuazijos ir naujosios dvarininkijos nuotaikas.

Svarbiausias kapitalizmo augimo stabdys buvo absoliutizmas–be galo saugantis tradicinės žemėtvarkos kompromisinę paramą pramonei ir prekybai, visus senosios Anglijos režimo principus.Opozicija parlamente ėmė atvirai reikalauti verslinės veiklos laisvės. Žemutiniai rūmai tapo šios opozicijos branduoliu. Anglijos absoliutizmą sąlygojo istorinė specifika: jis neturėjo teisės savarankiškai, be parlamento sankcijos, rinkti naujų mokesčių. Finansinė absoliutizmo politika pasižymėjo nesulaikomu vis naujų mokesčių rūšių („nuo tonos”, „nuo svaro”) išradingumu, seniai užmirštų mokesčių atgaivinimu (pvz., XI a. laivų mokestis). Tokio pobūdžio savivalę bendruomenės traktavo kaip pasikėsinimą į jų turtą, žemę ir valdas.Užsienio politikoje Stiuartai atsisakė tradicinio antiispaniško kurso. Jokūbas I netgi buvo suartėjęs su Ispanija–svarbiausia anglų buržuazijos konkurente jūrose ir kolonijose.Politinė kova tarp karaliaus ir opozicijos vyko religine forma. Absoliutizmo organai–Aukštoji Komisija ir Žvaigždžių Rūmai–persekiojo puritonus ir sodino juos į kalėjimus. Puritonai ėmė bėgti iš tėvynės į Olandiją, Ameriką („didysis išėjimas”). Nerimą opozicijai kėlė prokatalikiškos karaliaus simpatijos, Jokūbo I laikais pasireiškusios suartėjimu su Ispanija, o Karolio I–su Prancūzija (abi šios valstybės buvo griežtai katalikiškos).Opozicija ėmė reikšti nuomonę, kad aukščiausia valdžia priklauso parlamentui, kaip visų Anglijos bendruomenių organui, kad karalius gali valdyti tik kartu su parlamentu ir tik jam sutinkant. Tokia tvarka buvo skelbiama „sena, esmine ir neginčijama parlamento teise”. Faktiškai tai buvo mėginimas absoliutinę monarchiją pakeisti konstitucine.Nesiteikęs išklausyti opozicijos reikalavimų, Jokūbas I paleido tris parlamentus (1604, 1614 ir 1621 m.) ir pasigyrė „nusukęs sprandą” bendruomenėms. Karolis I taip pat paleido du parlamentus (1625 ir 1626 m.), o trečiajame atsimušė į gerai organizuotą opoziciją, vadovaujamą Dž.Elioto ir E.Koko. Parlamentas 1628 m. pateikė karaliui savo reikalavimus, surašytus „Teisių peticijoje”. Karolis I šį dokumentą pasirašė, nes tikėjosi gauti parlamento sutikimą dar vienai subsidijai. „Teisių peticiją” galime laikyti pirmuoju programiniu opozicijos dokumentu. Tačiau Karolis I ne tik nevykdė šios peticijos, bet 1629 m. paleido parlamentą, kuris dar spėjo paraginti anglų tautą nemokėti karaliui mokesčių. Iki 1640 m. Karolis I valdė vienas.

Tuo metu aptvėrimai Anglijoje įgavo itin platų užmojį. Valstiečių būklė tapo katastrofiška, jie ėmė priešintis įvairiais būdais, netgi sukilimais. Tačiau visi valstietijos sluoksniai turėjo savų interesų–nebuvo tarpusavyje vieningi. Miestuose protestuojančiai jėgai priklausė amatininkai ir smulkūs prekybininkai. Jie labai kentėjo dėl to, kad negalėjo laisvai verstis gamyba ir prekiauti nepriklausomai nuo patentus turinčių monopolininkų. Labai sunki buvo ir samdomų darbininkų padėtis. Įprastu Anglijos vaizdu tapo minios bedarbių šalies keliuose. Badas vertė juos plėšikauti, maištauti. Puritonų dvasininkai drąsiai ėjo į liaudį ir, atsisakę lotynų kalbos, kreipėsi į žmones jų gimtąja, sakė pamokslus suprantama prastuomenei forma.1629–1640 m. beparlamenčio valdymo laikotarpis pasižymėjo rūsčia represijų politika, atvira ir griežta feodaline reakcija visose sferose. Kibirkštis, uždegusi revoliuciją, buvo škotų sukilimas. Škotiją su Anglija vienijo personalinė unija–Stiuartų dinastija. Tačiau škotai išpažino presbiterionų tikėjimą. Kai 1637 m. arkivyskupas Lodas čia pamėgino įvesti anglikonų tikėjimą, plykstelėjo sukilimas. 1639 m. Škotai įsiveržė į Šiaurės Angliją. 1640 m. Karolis I buvo priverstas sušaukti parlamentą, kad gautų lėšų sukilimui malšinti. Tačiau sušauktas parlamentas ryžtingai atsisakė votuoti subsidiją ir po trijų savaičių karalius parlamentą paleido (todėl jis vadinamas Trumpuoju).Liaudies sąjūdis parlamentui ginti pavirto Londono gyventojų mėginimu sudeginti arkivyskupo rūmus ir išlaisvinti politiniu kalinius. 1640 m. pabaigoje karalius vėl buvo priverstas sušaukti parlamentą, kuris pasiskelbė nuolatiniu ir, išsilaikęs iki 1653 m., gavo Ilgojo vardą. Ši parlamento nepaklusnumo karaliui akcija tapo revoliucijos pradžia.Susidarė dvi stovyklos. Revoliucinė styvykla apėmė labai įvairius gyventojų sluoksnius: buržuaziją, naująją dvarininkiją, valstiečius, amatininkus, prekiautojus. Feodalinę absoliutizmo stovyklą sudarė rūmų aristokratija, ūkiškai ir politiškai konservatyvi dvarininkija, vyskupai, patentų savininkai, rūmų kreditoriai.