Aleksandras Stulginskis

Aleksandro Stulginskio jaunystės dienos

1885m. vasario 5d. Žemaitijoje, Kutalių kaime, Kaltinėnų valsčiuje (Šilalės raj.), bežemių valstiečių Marijonos (Vadeikaitės – mergautine pavarde) ir Domininko Stulginskių šeimoje gimė sūnus Aleksandras. Tėvai, vienas su kitu susipažinę tarnaudami darbininkais Kražių valsčiuje, Tomkiuose, kumečiavo įvairiuose dvaruose. Vėliau jie išsinuomojo Kutalių kaime 12 – 15 ha dydžio ūkelį ir dvarui ne tik turėdavo atsilyginti pinigais, bet ir atlikti įvairias prievoles, atidirbti su savo arkliais.
Aleksandras buvo pagrandukas didelėje 12 vaikų (iš jų net dešimt užaugo) šeimoje. Vyresnieji jau buvo įmitę vyrai ir moteriškos, seesuo ištekėjo, kai Aleksandras dar vaikščiojo stačias po stalu.
Netrukus tėvai surado didesnį (20 ha) ūkį Bytaučiuose, netoli Kaltinėnų – Laukuvos vieškelio, o trims broliams tapus tikriems darbininkams, išsinuomojo 100 ha dydžio Pivininkų dvarą. Už naudojamą žemę savininkas pareikalavo kasmet atiduoti pusę derliaus. Galima teigti, kad Stulginskių šeima po truputį prasigyveno: vaikams darbai buvo griežtai paskirstyti ir mažiausiajam – Aleksandrui buvo pavestas lengviausias – ganyti žąsis.
Vėliau tėvas, Aleksandro broliams emigravus į JAV, išsinuomavo mažesnį, Pykaičių, dvarą, vėliau – bemaž 20 ha ūkį Pusausalio kaime. Suktasi vi apie Kaltinėnus, kol vėėl grįžta į Pivininkus. Aleksandras dirbo visus ūkio darbus, kaip ir kiti šeimos nariai.
Nors tėvai jaunystėje šeimoje bandė kalbėti lenkiškai, tačiau vaikai kalbėjo žemaitiškai, ir šeimoje lenkų kalba neįsigalėjo. Vaikai mokėsi skaityti žemaitiškai vienas nuo kito, ir Aleksandras, eidamas septintus metus, ja

au skaitė namiškiams ir kaimynams lietuviškas knygutes. Netrukus tėvas atidavė mokytis Aleksandrą ir brolį Kazį Kaltinėnų “daraktorkai”, kuri, tiesa, ir pati rašyti nemokėjo.
Tuo metu Kaltinėnų valsčiuje buvo tik viena mokykla, ir tėvas atidavė į ją vienintelį iš šeimos – Aleksandrą. Kartu su penkiasdešimčia vaikų jis pradėjo krimsti rusų kalbą, nes tuo metu steigti lietuviškų mokyklų caro valdžia neleido. Mažasis Aleksandras mokėsi labai gerai, dailiai rašė, puikiai sprendė aritmetikos uždavinius ir po trejų metų gerai išlaikė pradinės mokyklos egzaminus Kražiuose.
Tačiau toliau tėvas mokytis neleido – trūko pinigų. Kaltinėnų mokytojas įsidėmėjo dailią Aleksandro rašyseną, pakvietė jį dirbti Kaltinėnų valsčiaus raštinėje raštininko padėjėjo pagalbininku.
1900m. mirė Aleksandro motina. Nuobodus perrašinėtojo darbas neteikė jokių vilčių, o mamos mirtis, atrodė, visai atitolino viltis toliau mokytis.
Tačiau tuomet Aleksandras prisiminė seserį Baarborą, brolius Joną, Pranciškų ir Povilą, kurie gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dirbo Vestvilyje (Ilinojaus valstijoje) anglių kasykloje. Aleksandras paprašė brolių padėti baigti mokslą ir pažadėjo eiti į kunigus. Broliai atsiuntė pinigų ir Aleksandras Stulginskis 1901m. pasirengia ir kitais metais pradeda mokytis Liepojos gimnazijoje. Baigęs ketvirtą klasę, gimnazistas jau turėjo teisę stoti į dvasinę seminariją. Kadangi Aleksandras broliams už pagalbą davė pažadą tapti kunigu, tai ir nors neturėdamas didesnio patraukimo, nuvyko į Kauną ir sėkmingai išlaikė egzaminus Žemaičių dvasinėje seminarijoje.
Ketveri metai seminarijoje greitai pr
rabėgo, o A. Stulginskis vis galutinai neapsisprendė – priimti kunigo šventinimus ar likti pasauliečiu. Situaciją pakeitė kurso draugai, vieningai išrinkę A. Stulginskį kandidatu studijuoti užsienyje, aišku, teikiant finansinę paramą.
Gavęs nukreipimą į Austrijos miestą Insbruką, A. Stulginskis mano ten studijuosiąs teologijos-filosofijos fakultete. Kartu su kunigu M. Vaitkumi apsigyvena jėzuitų bendrabutyje ir studijuoja universitete. Tačiau baigiantis pirmiems metams A. Stulginskis pasirodo dar nepasirengęs kunigo pašaukimui. Tačiau vasaros atostogų metu apsisprendžia – nutaria atsisakyti dvasininko luomo.
A. Stulginskis kurį laiką dėsto lietuvių kalbą Kauno berniukų gimnazijoje. Tačiau jį jau traukia ūkininkavimo reikalai, noras būti arčiau žmonių, todėl ryžtasi tapti agronomu. J. Tūbelio patartas, A. Stulginskis nusprendžia studijuoti agronomiją Vokietijoje, Halės universitete, žemės ūkio institute.
Didelio kelio pradžia

Gerai išmokęs vokiečių kalbą, puikių specialistų mokomas, A.Stulginskis siekė tobuliau įvaldyti gyvulininkystės žinias, manydamas, jog ši žemės ūkio šaka Lietuvoje gali būti svarbiausia. 1913m. pavasarį, gerai baigęs Halės žemės ūkio institutą, jis grįžta į Lietuvą. Tačiau gauti darbą čia jam, kaip lietuviui, pasirodė esą sunku. Juo labiau katalikui. Tačiau vykti dirbti į Rusiją, kurioje tokių specialistų reikėjo, A.Stulginskis nenorėjo. Tik Peterburge, sutikęs Dūmos atstovą M. Yčą, gauna protekcija, ir Kauno gubernatorius Veriovkinas 1913m. balandžio 21 dieną paskiria A. Stulginskį Alytaus rajoniniu agronomu Trakų apskrityje.

A. Stulginskis pasineria į savo profesijos reikalus, agronomauja. Netrukus gauna “Vienybės”savaitraščio redaktoriaus kun. A.

. Aleknos pasiūlymą redaguoti mėnesinį priedą “Viensėdį”, skirtą žemės ūkiui. Redaguoja jį, skaito paskaitas ūkininkams gyvulių auginimo klausimais. Šią A. Stulginskio nutraukia karo veiksmai tarp Vokietijos ir Rusijos imperijų.

A. Stulginskis apsigyvena Vilniuje ir pamažu įsitraukia į lietuvių visuomeninę veiklą. 1915m. rugsėjo 18 d. į Vilnių įžengia vokiečių daliniai. Prasideda okupacinis režimas. Vokiečiai panaikina valsčių ir miestų savivaldybių organus ir jų vietoje įsteigia karinę administraciją, suvaržo visoje Lietuvoje susisiekimą ir bet kokią kitą veiklą.

Tačiau karo veiksmų padariniai vertė aktyvesnius lietuvius organizuoti pagalbą ir šalpą pabėgėliams ir kitaip nukentėjusiems žmonėms, suplūdusiems į Vilnių. Vokiečiai nepanaikino labdarybės, ir Lietuvių komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti tęsė savo veiklą. A. Stulginskis pradeda rinkti aukas, jis kooptuojamas į komiteto vadovybę.

Vilniui netrukus pradėjo grėsti badas, nes vokiečiai jį izoliavo nuo provincijos buvo įvestos duonos kortelės. Todėl teko maistą gabenti iš toliau, sutriko ir Lietuvių komiteto globojamų pabėgėlių maitinimas. Tuomet kilo mintis patiems auginti bulves ir daržoves. A. Stulginskis aptiko nemažą daržą (apie 20 ha ploto) Subačiaus gatvės gale, priešais Rasų kapines. Kitose vietose taip pat rastas plotas daržovių auginimui. Jis organizuoja sėklų paieškas ir vadovauja daržų įdirbimui, pasodinamos daržovės. Netrukus išauginto derliaus visai pakako komiteto bendrabučių ir prieglaudų gyventojams.

Tačiau ūkinė A. Stulginskio veikla greitu laiku glaudžiai susiejama su visuomenine–politine. 19
916m. sausio mėnesį vadinamasis lietuvių Politikos komitetas persiorientuoja į mažesnį Politikos būrelį, kuriame iš pradžių gyvavo 11 asmenų, tarp ir A. Stulginskis. 1916m. birželio 10d. lietuvių veikėjai parengė vokiečiams memorandumą, kuriame išdėstė lietuvių siekius. Memorandumą pasirašė J.Basanavičius, J. Bakšys, M. Biržiška, P. Dogelis, A. Janulaitis, S. Kairys, P. Klimas, A. Smetona, J. Šaulys ir A. Stulginskis.

Naują lietuvių aktyvumą skatino ne tik tautinės aspiracijos, bet ir kai kurie okupantų konkretūs žingsniai, į kuriuos nebuvo galima nereaguoti. 1916m. kovo 9d. Vilniaus oberbiurgermeisteris sumanė organizuoti gyventojų surašymą. Dalyvavęs surašyme P. Klimas informavo lietuvių visuomenės veikėjus, jog surašymo metu lietuviai ir baltarusiai Vilniuje dažniausiai užrašomi lenkais. Surašymo komisijos dalyviai A. Smetona, A. Stulginskis, A. Janulaitis, M. Biržiška ir kiti kovo 19d. įteikė Vilniaus oberbiurgermeisteriui pareiškimą, kuriame nurodė, jog lenkai, užėmę miesto valdymą, apribojo žydų, lietuvių atstovavimą, paėmė į savo rankas miesto miliciją ir tapo savotiškais gyventojų ir vokiečių valdžios tarpininkais ne tik Vilniuje, bet ir Vilniaus gubernijoje. Visi katalikų tikėjimo žmonės lenkų surašinėtojų buvo užrašomi lenkais, nepaisant tautybės.

Vilniaus lietuvių veikėjai svarstė ne tik vietinės reikšmės reikalus, bet ir svarbesnes problemas, net jas deklaravo. 1916m. balandžio 29d. dvylika Vilniaus visuomenės veikėjų (J. Basanavičius, A. Smetona, M. Biržiška, J. Vileišis, P. Klimas, A. Stulginskis ir kiti) surašė memorandumą JAV prezidentui T. V. Vilsonui. Jame buvo išdėstyta, jog Lietuva nepriklausoma valstybė, tačiau 120 metų Rusijos imperijos pavergta, atkreiptas dėmesys į ilgametę Lietuvos rusifikaciją, kolonizaciją, spaudos draudimą, tautinio sąjūdžio dalyvių persekiojimus. “Net 1905 metų revoliucija, – sakoma dokumento pabaigoje, – mažai ką pakeitė toje liūdnoje būklėje, nors tais metais susirinkęs Vilniuje lietuvių seimas, kuriame dalyvavo visų Lietuvos luomų atstovai, reikalavo Lietuvai autonomijos”. Rusija kaip ir seniau vadovavosi savo devizu, kurį ji buvo pasirinkusi netrukus po aneksijos: “rasplastat Litvu”, t.y. sutrempti ir sunaikinti Lietuvą.

Ir toliau A. Stulginskis veiksmingai reaguoja į oponentų žygius.

1917m. gegužės 25d. 44 žymūs Vilniaus lenkų veikėjai įteikė Vokietijos kancleriui memorandumą, kuriame jie tvirtino, kad Lietuvos miestai yra lenkiški ir kad lenkai visapusiškai vyrauja Vilniaus ir Gardino gubernijose ir siekia susijungti su Lenkija. Devyniolika žymiausių lietuvių veikėjų (tarp jų ir A. Stulginskis) pasiuntė Vokietijos kancleriui P. Klimo sudarytą savo kontrmemorandumą, kuriame nepripažino lenkų bajorų atskira tauta ir reikalavo Lietuvai lietuvių gyvenamų žemių etnografinėse ribose. “Lietuvių tauta negali ir niekuomet negalės sutikti, kad tie iškamuoti ir apkvailinti josios sūnūs, ypačiai šiuo metu, kai tautų išlaisvinimo obalsis sklinda per visą pasaulį, būtų toliau išnaudojami ir atiduoti kaip etnografinės medžiaga lenkams ar kam kitam. Tik akla galybė ir piktoji valia tegalėtų juos išprievartauti, bet tokio akto nepateisina joks kultūros ar etikos dėsnis”, – sakoma tame dokumente.

1917m. rugsėjo mėnesį “Lietuvos aidui”(jo bendradarbiu buvo ir A. Stulginskis) gavus leidimą, 1917m. lapkričio 15d. pradėtas leisti S. Kairio redaguotas savaitinis laikraštis “Darbo balsas”, atspindėjęs LSDP poziciją. 1917m. gruodžio 29d. krikščionys demokratai išspausdino pirmąjį “Tėvynės sargo” numerį. Savaitraštį redagavo A. Stulginskis, jam padėjo poetas Liudas Gira. Kaip ir kiti lietuvių laikraščiai, už nepriklausomybės šūkio skelbimą jis buvo negailestingai cenzūruojamas.

Vilniaus lietuvių politinė veikla pamažu tampa vis organizuotesnė, tam iš dalies padeda ir nauja Vokietijos sluoksnių taktika, siekusi daugiau ar mažiau remtis vietiniais veikėjais kuriant užgrobtų teritorijų aneksijos planus. Todėl vokiečiai nutaria leisti sudaryti Krašto Tarybą.

Jos organizacinio komiteto posėdyje Vilniuje 1917m. rugpjūčio 1 – 4d., aptariant kandidatus į būsimą Lietuvos Tarybą, šešioliktuoju pasiūlymas ir A. Stulginskiui.

1917m. rugsėjo 18 – 22d. A. Stulginskis dalyvauja Vilniaus lietuvių konferencijoje. Renkant Lietuvos Tarybą, daugiausia balsų gauna dr. J. Basanavičius (191, prieš – 12), A. Stulginskis išrenkamas devintuoju (154, prieš – 49), nors konferencijoje esminiais klausimais nepasisako, tik vienąkart patardamas jos dalyviams trumpinti pasisakymų laiką.

Lietuvos Tarybos posėdžiuose A. Stulginskis kalba retai, tačiau 1917m., svarstant 4 konvencijas, kurių vokiečiai reikalauja, kaip rodo įrašai protokoluose, jis balsuoja prieš muitų sienos bendrumą su Vokietija, susilaiko balsuojant už bendrą valiutos konvenciją. Gruodžio 8d. posėdyje svarstant valstybinės santvarkos klausimą, A. Stulginskis principingai pasisako už Respubliką, nors neatmeta ir konstitucinės monarchijos reikalingumo. A. Stulginskis gruodžio 10d. posėdyje abejoja dėl būsimo gruodžio 11d. Tarybos dokumento ir balsuojant susilaiko. Gruodžio 15d. Tarybos posėdyje A. Stulginskis pavedama rūpintis Šiaulių apskrities reikalais.

1918m. sausio mėn. kartu su A. Smetona jis vyksta į Berlyną, lankosi Fervaltunge (Valdyboje. – Red.), rūpindamasis būsimo dokumento formuluote. Sausio 8d. kartu su A. Smetona J. Vileišiu, S. Narutavičiumi A. Stulginskis iš vokiečių sužino, jog šie nesutinka, kad gruodžio 11d. Tarybos dokumentas būtų bent kiek pakeistas.

Vykstant deryboms su Ferveltungu, A. Stulginskis išrenkamas į komisiją, kuri bando tartis su okupantais dėl važinėjimo po Lietuvą palengvinimo. Sausio 14d. A. Stulginskis kalba dėl Lietuvos pripažinimo ir dėl valdžios perdavimo į Lietuvos Tarybos rankas (deja, Tarybos protokolas toks konspektyvus, jog nieko apie kalbos turinį taip ir nesužinome). Sausio 16d. posėdyje A. Stulginskis išrenkamas į komisiją krašto nuostoliams apskaičiuoti ir ūkio atkūrimui organizuoti. Kiek aktyviau jis dalyvauja diskusijoje dėl naujo Lietuvos Tarybos akto, skelbiančio Lietuvos nepriklausomybę. Jis reikalauja, kad vokiečiai raštu atsakytų Tarybai į sausio 8d. tris paklausimus.

Pasibaigus visiems debatams, vasario 16d. A. Stulginskis padeda savo parašą po Nepriklausomybės aktu. Jis nepasitikėjo kokia nors viena, atrodytų, išganinga idėja ir aklai ja nesekė. Jo kalbų ir taktikos Lietuvos Taryboje analizė rodo, jog jis gerai suvokė keturių konvencijų su Vokietija pavojų. A. Smetona 1918m. kovo 18d. posėdyje pareiškus: “Stoviu ant pamato gruodžio 11d. nutarimo, nes tai būtinybė. Konvencijos Lietuvai reikalingos, nes ji maža tarp milžinų”. A. Stulginskis suabejoja, ar jos taip jau reikalingos, nes nežinomas konvencijų turinys, ir sutinka balsuoti už Prezidiumo formuluotę tik akcentuojant vasario 16d. nutarimą, ko vokiečiai, žinoma, nepageidavo. Vykstant ginčams Taryboje, jis net pasiūlo tokią formulę, jog “pamatu nustatyti santykiams tarp Lietuvos ir vokiečių valstybių yra Tarybos 1918m. vasario 16d. ir 1917m. gruodžio 11d. nutarimai”. Po ilgos kovos Taryba 19 balsų (prieš – tik A. Smetona) nutaria:”Pavesti delegacijai notifikuoti Lietuvos nepriklausomybę vasario 16d. nutarimu”.

Nepalaikė A. Stulginskis ir monarchijos plano.Renkant Taryboje Urachą Lietuvos karalium, A. Stulginskis susilaikė nuo balsavimo. Jis nepasitikėjo vokiečių aneksionistais, pasisakė už demokratiniais principais sukurtą valstybę. “Išsirinkus monarchą, mums būtų sunkiau, nes militarininkai, gavę žinoti mūsų nusprendimą, būtų dar aršesni. Dabar ne momentas tokiam žingsniui daryti. Reikia dar pamėginti sušaukti platesnė konferenciją.”

Dar 1918m. kovo 2 dieną Taryba pavedė A.Stulginskiui sudaryti belaisvių ir pabėgėlių gražinimo komisiją ir kad į ją įeitų abiejų lietuvių komitetų nukentėjusiems nuo karo šelpti atstovai. Šį darbą gerokai trukdė okupantai. Antai balandžio 26 dieną posėdyje A. Stulginskis praneša, jog valdžia neleidžia vykti jam į Varšuvą komisijos reikalais, joje trūksta bent dviejų specialistų ir raštvedžio. (Kitą dieną A. Stulginskis dar paskiriamas į Valstybės ūkio komisiją.)

1918m. spalio 15d. savo pareiškime Lietuvos Tarybos vicepirmininkas P. Klimas, sekretorius K Bizauskas ir Belaisvių grąžinimo komisijos pirmininkas A. Stulginskis ne kartą protestavo prieš netvarką grįžtančių iš Rusijos tremtinių leidimo punktuose. Protestavusieji nurodė vokiečiams, kad nei Lenkijoje, nei Ukrainoje, nei Kurše tokios blogos tvarkos nėra, kad tos funkcijos pavestos krašto organams. Buvo pareikalauta, jog ir Lietuvoje, tremtinių, pabėgėlių ir belaisvių gražinimo reikalus tvarkytų Lietuvos Tarybos paskirtoji komisija arba jos įgaliotiniai.

1918m.liepos 23d.posėdyje A. Stulginskis atsiskaitė už savo darbą tremtinių komisijoje. Buvo įkurti du skyriai, posėdžiavo 32 kartus. Jis nurodė, kad vokiečiai neperdavė tvarkyti tremtinių grąžinimo reikalų lietuviams, todėl keliolika tūkstančių grįžtančiųjų laukė pasienyje, badauja.

1918m.lapkričio 18d. A. Stulginskis pabrėžė, jog tremtinių grąžinimo darbą, pradėtą balandžio mėn., trukdė okupacinė valdžia. Nepaisant to, komisija visoje pafrontės juostoje įkurdino komisijas ir įgaliotinius, įsteigė maitinimo punktus Rezeknėje ir Polocke. Negavus vagonų, Sebežo apylinkėse, Baranovičiuose susitelkė labai daug tremtinių, norinčių grįžti į Lietuvą. Nors vokiečiams buvo paduoti 6025 prašymai grąžinti į Lietuvą karo belaisvius lietuvius, tačiau atsakyta tik į 25 prašymus

1918m. lapkričio mėn. į Baltiją išplaukė Anglų laivyno eskadra, vadovaujama A. Sinklerio, kurio laivas gruodžio 12d. įplaukė į Talino uostą. A. Stulginskis su P. Leonavičiumi Lietuvos vyriausybės buvo įpareigoti nuvykti į Liepoją ir susitikti su anglų admirolu. Tačiau anglų Liepojoje jau nebebuvo, ir tik gruodžio pabaigoje A. Stulginskis susitiko su kito anglų laivo kapitonu, kuriam įteikė memorandumą. Jame buvo nurodyta, jog Raudonoji armija kelia Lietuvai pavojų, reikalaujama ginklų ir paramos Lietuvos kariuomenei.

Neretai A. Stulginskis siūlė žengti tokius žingsnius, kurių vokiečiai net negalvojo leisti. 1918m. balandžio 26d. analizuojant milicijos, kaip busimos kariuomenės branduolio, steigimo problemą, akcentuotos kovos su plintančiu plėšikavimu būtinumas. A. Stulginskis liepė nepaisyti vokiečių sutikimo ar nesutikimo ir tuoj pat visose Lietuvos vietovėse steigti miliciją kovai su plėšikais ir šitaip priversti vokiečius nusileisti.

Taip baigėsi A. Stulginskio kelias į didžiąją politika. 1918m. pabaigoje jau prasideda konkretus Lietuvos valstybės atkūrimo darbas.

Steigiamasis Seimas

Audringai klostantis įvykiams, 1919m.spalio 30d. Valstybės Taryboje buvo priimtas ir 1919m. lapkričio 20d. prezidento A. Smetonos bei ministro pirmininko E. Galvanausko paskelbtas Steigiamojo Seimo Rinkimų įstatymas. 1919m. gruodžio 10d. paskirta Vyriausioji rinkimų komisija: pirmininkas P. Leonas, nariai – V. Mačys, kun. K. Šaulys, L. Parfunkelis ir A. Bžozovskis. Tačiau nepaisant A. Stulginskio ir kitų lietuvių veikėjų reikalavimų, vyriausybė jo įgyvendinimą delsė. Pagaliau prezidentas A. Smetona ir ministras pirmininkas E. Galvanauskas nustatė rinkimų į Steigiamąjį Seimo datą – 1920m. balandžio 14 – 15d.

Rinkimai sukėlė visuotinį krašto susidomėjimą. Visų partijų ir mažumų atstovai važinėjo po Lietuvą, visur buvo sakomos kalbos, kviečiama balsuoti už savo partiją.

Rinkimuose dalyvavo per 90 proc. visų turinčių teisę balsuoti piliečių.

Išrinkta 112 atstovų. Pažymėtina kad daugelis išrinktųjų buvę labai jauni – 24-30 metų amžiaus, o 50-60m. – tik 11. Išrinkti gerai žinomi žmonės – gydytojai, inžinieriai, teisininkai, kunigai. Socialinės kilmės požiūriu vyravo valstiečiai.

Steigiamasis Seimas pradėjo naują, šiuolaikiška, demokratinį parlamentinį Lietuvos istorijos laikotarpį.

Pirmasis Steigiamojo Seimo susirinkimas įvyko 1920 m. gegužės 15d. “.jau stovime angoje senojo, Dieve brangus, lietuviškojo Steigiamojo Susirinkimo. Ar patikėtina? Ar tai ne sapnas?kokiomis virpančiomis širdimis mes jo laukėme – netikėdami, kad galime tokio laimės sulaukti. Laukėme “pašnibždomis”, net nedrįsdami visai to laukimo perbalsiai reikšti (.) . Juo virpėjo širdys baime belaukiant, juo dabar virpa džiaugsmu širdys sulaukus (.). Steigiamasis Seimas iškyla aukščiau visų kitų tautos veiksmų, kokių tik randama mūsų istorijoje, – rašė tomis dienomis J. Tumas-Vaižgantas. –Kauniečių ūpas buvo toks, lyg kažin kas mistiška, slaptinga tą dieną darysis ir be to žalias Kaunas šiandien paskendo žalėsiuose, trispalvėse vėliavose, kurių gražumui, skaistumui jokia pasaulio vėliava neprilygsta.

Garbės vartus statė mūsų dailininkai. Tad ties mieto sodu, kur teatras, pirmųjų posėdžių vieta, aukščiausi stiebai.

Tarp jų teka raudona saulė; joje baltas Lietuvos Vytis. Aplink saulę iš tolo trykšta sieksniniai saulės spinduliai. Iš šalių parašai: “Valio Steigiamasis Seimas! Valio nepriklausomoji Lietuva! Valio jos gynėjai! ”

Tai puikus dailininko Žmuidzinavičiaus darbas.

Antrieji, labiausiai imponuojantieji vartai, tai iš Vilniaus į Malūnų gatvę. Aštuonetas baltų, nieko nepadabintų obeliskų, tik mažomis vėliavėlėmis ir tinklu plonų vainikų viršuje, lyg lietuvaitės “sodelis” palubėje. Vartai tiesiog imponavo karališku savo paprastumu.

Tai puikus dailininko Rimšos darbas.

Pradžioje Laisvės alėjos iš Vilniaus gatvės dvi didžiausios arkos iš lentų _ Šimonio darbo.

Vartai Laisvės alėjos nuo Įgulos bažnyčios – Galdiko darbo, ir kiek galima buvo greituoju padaryti, neturint pakankamai darbininkų, ypač vainikų pynėjų, buvo elegantiški.

Šventė prasidėjo pamaldomis katedroje, Įgulos bažnyčioje ir kitose visų tikėjimo ir tautų bažnyčiose.

Katedroje Mišias laikė, Žemaičių vyskupui sergant, jo padėjėjas vysk. Juozas Kvireckas su tam tikra asistencija. Bažnyčioje buvo Seimo valdžios atstovai, Valstybės Taryba, visi užsienio atstovai. Mišioms pasibaigus, celebrantas pakvietė Seimo atstovus kreiptis į Šv. Dvasią, buvo giedama “Te Deum laudamus”. Čia jau kunigų-klerikų choras nepagailėjo balsų, o Naujalis vargonų. Iš lauko buvo girdėti varpų skambinimas ir artilerijos šaudymas. Didinga! Graudu! Gana daug St. Seimo narių iš susijaudinimo verkė.

Iš katedros Seimo atstovai, vyriausybė, svečiai ir minių minios išėjo į Rotušės aikštę. Pragiedrėjo, švietė saulė. Seimo atstovams buvo paruošta garbės tribūna. Prasidėjo kariuomenės paradas. “Valio nepriklausoma Lietuva! Valio!” – aidėjo į tolį”.

Steigiamasis Seimas atidarytas 18val. 15min. miesto Teatro salėje. Posėdis pradėjo prezidentas A. Smetona. Po jo kalbą pasakė vyriausia amžiumi lietuvių tautos atgimimo žadintoja Gabrielė Petkevičaitė: ”Laiminga esu, kad likimas suteikė man tos didelės garbės atidaryti šiandien mūsų nepriklausomos tėvynės Steigiamąjį Seimą (.). Laiminga esu, galėdama tai padaryti, kaip sena savo tautos nepriklausomybės kovotoja, kaip moteris, įgijusi taip karštai pageidaujamų teisių sulyginimo, kaip savo visuomenės narys, neliovęs kovoti prieš kiekvieną pavergimą, vis tiek koks jis yra: tautų, luomų ar kapitalo.

Ilga juk ir be galo sunki buvo mūsų tautos kelionė, kol priėjome laisvės slenkstį(.). Prieš tokią samdytą ir brangiai mokamą valdininkų armiją, kalaviju, galia ir žiaurumu apsiginklavusią, kaip visi žinom, maždaug prieš pusę amžiaus – stojo mūsiškių mažas būrelis. Vienintelis jų kovos įrankis – plunksna, vienintelė amunicija – savo tautos mylėjimas, savo tautos vargų supratimas ir didžiausias pasiryžimas ginti ją iki paskutiniosios (.). Mūsų karžygių karščiu užsidegdavo vis didesnės tautiečių minios taip, kad net paskutinių laikų įvairios okupacijos – nors čiulpte čiulpė kraują iš mūsų tautos organizmo ir visaip jį darkė, tačiau tautos sielos nenusmaugė. Išliko ji gyva, o su ja drauge tautos nepriklausomybės obalsis, dėl kurio šiandien jau niekas neatsisako savo galvos guldyti, savo kraujo lieti (.). O mes, atstovai, dirbdami čia savo didįjį darbą, dirbkime jį nė akies mirksniui neužmiršdami, jog mes esame čia tik savo krašto žmonių valio vykdytojai. Dirbkim tą darbą taip, kaip reikalauja tie, kurie čia mus siuntė“.

Steigiamojo Seimo pirmininku išrinktas A. Stulginskis.

Lietuvos Nepriklausomybės Deklaracija priimta vienbalsiai – taip buvo galutinai patvirtintas 1918 m. vasario 16d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

Lietuva iškilmingai šventė Steigiamojo Seimo atidarymą.Visų tikybų maldos namuose buvo laikomos pamaldos, visur, net ir nuošaliausiuose miesteliuose, plevėsavo trispalvės vėliavos, skambėjo varpai.

Steigiamasis Seimas pirmininkaujamas A. Stulginskio, kuris katu ėjo ir respublikos prezidento pareigas, dirbo beveik pustrečių metų. Steigiamojo Seimo veiklos metu įveikti Lietuvos priešai, atkurta ekonomika, pradėta vykdyti žemės reforma išlygino amžių skriaudą – aprūpino žeme tūkstančius žemės ištroškusių bežemių ir mažažemių; praktiškai buvo pradėta dėti tvirti pamatai nacionalinei pramonei, mokslui ir studijoms ugdyti, sutvarkytas valstybinis ir savivaldybinis aparatas;Lietuva po daugelio metų carinio valdymo grįžo į Vakarų Europos kultūrinės ir politinės įtakos sfera. Steigiamasis Seimas atidarė Lietuvai vartus į parlamentinės valstybės raidos kelią.

Paskutiniame Steigiamojo Seimo posėdyje (1922m. spalio 6d.) A. Stulginskis kalbėjo:

“Nepaprastai sunkiomis sąlygomis pustrečių metų bendrai dirbus valstybės kuriamąjį darbą, šiandien laimingai baigiant vykdyti mums tautos pavestus uždavinius, tenka iš visos širdies pasidžiaugti, kad Dievas davė išsaugoti ir sustiprinti Lietuvos nepriklausomybę, nežiūrint į tai, kad priešų buvo vartojama kardas ir pinklės tai nepriklausomybei panaikinti.

Mums malonu konstatuoti, jog St. Seimas stovint valstybės ir tautos priešaky, Lietuva tapo ne tik pripažinta žymios daugumos pasaulio valstybių nepriklausoma de jure, bet taip pat buvo priimta Tautų Sąjungos narių.

Pagaliau mes džiaugiamės sėkmingai nutiesę valstybės pagrindus, sudarę Konstituciją ir parengę visa, kas būtina ir reikalinga tolesniam valstybės rūmų statymui tęsti – mes pravedėm visų darbo žmonių laukiamą žemės reformos įstatymą, mes įvedėm savo tvirtais pamatais pagrįstą valiutą. Tai turbūt bus svarbiausieji mūsų valstybės gyvenimo įvykiai, tai faktai, kurie, be abejo, turėjo didelę istorinę reikšmę.

Apibūdinęs tai keliais žodžiais svarbiausius mūsų atliktus darbus, su širdgėla turiu pareikšti, kad dėl ne nuo mūsų priklausančių kliūčių mums nepavyko iki šiol išvaduoti mūsų senąją sostinę Vilnių, mums nepavyko atgauti Mažosios Lietuvos; bet St. Seimas yra tuo reikalu padaręs visa, ką galėjo padaryti, tad reikia turėti geros vilties, kad ir tie klausimai ar vėliau, ar anksčiau bus išspręsti mums pageidaujama prasme. (.) Aš norėčiau Steigiamojo Seimo Prezidiumo vardu išreikšti širdingą padėką už tą pasitikėjimą, kurį teko Prezidiumui iš Tamstų patirti per visą mūsų darbuotės laikotarpį, padėkot už tą malonų bendradarbiavimą mūsų brangios Tėvynės, mūsų valstybės naudai. Tegu mūsų pradėtasis triūsas sudarys iš tikro tą nepajudinamą pamatą, ant kurio sėkmingai vystysis, augs ir vešės mūsų tautos bei valstybės gerovė per ilgus, ilgiausius metus ’’.

Seimo sušaukimo data – gegužės 15-ogi – iki 1926 m. perversmo buvo švenčiama kaip svarbi tautinė šventė. Paėmę valdžią, tautininkai stengėsi sumenkinti Steigiamojo Seimo reikšmę. Vietoje gegužės 15 1930 metų pradėta švęsti kita šventė – rugsėjo 8, Vytauto Didžiojo karūnavimo diena, sutapusi ir su katalikiška Marijos švente. Oficialiai nebebuvo prisiminami ir Steigiamojo Seimo nuopelnai. Tačiau dėl to jie nesumažėjo. Steigiamasis Seimas įrodė, kad Lietuvių tauta, per amžius nedalyvavusi krašto valdyme, sugeba tai daryti, perimti į savo rankas valstybės vairą. “Steigiamasis Seimas buvo, tikras lietuvių tautos Seimas, atstovavęs visai tautai, visiems jos sluoksniams”, – rašė istorikas Zenonas Ivinskis. Vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės organizatorių, buvęs Steigiamojo Seimo atstovas Kazys Škirpa taip jį apibūdino: “Steigiamojo Seimo išrinktas 1920m. reiškė apvainikavimą kovų, lietuvių tautos vestų siekiant atsikratyti svetimo jungo ir atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą, kurio ji buvo netekusi net daugiau kaip 120 metų”.

Tačiau jei Steigiamasis Seimas ir nebūtų nieko daugiau nuveikęs, jis vis vien amžiais būtų įėjęs į lietuvių tautos istoriją. Svarbiausiais Steigiamojo Seimo nuopelnas – 1922m. rugpjūčio 1d. priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ją rengė komisija, kurios pirmininkas buvo krikščionis demokratas adv. Antanas Tumėnas, pavaduotojas – socialistas liaudininkas adv. Mykolas Šleževičius, nariai – prel. K. Šaulys, Z. Starkus, K. Venclauskas. Komisijos nariai, skatinami seimo pirmininko ir Respublikos prezidento A. Stulginskio, kūrė tiktai demokratinės valstybės Konstituciją.

Tuo metu net abejota, ar reikalinga prezidento institucija, ar ji nesuvaržysianti tautos teisių. Daug kas buvo už tai, kad valdžia liktų tik Seimo rankose ir būtų vykdoma per Seimo pirmininką. Nemaža ginčų sukėlė Konstitucijos preambulė: “Vardan Dievo visagalio, Lietuvos Tauta, dėkinga minėdama garbingas savo sūnų pastangas ir kilnias aukas, Tėvynei išvaduoti padarytas (.)”.Ne vienam nepatiko minimas Dievo vardas, mat bijota, kad nebūtų užgauti netikintieji. Apskritai ir teisininkai, ir istorikai sutinka, kad Steigiamojo Seimo patvirtinta Konstitucija savo esme buvo viena demokratiškiausių iš visų to meto pasaulio Konstitucijų, – ji tarsi apibendrino visas Lietuvoje ir Europoje vyravusias demokratijos idėjas. Konstitucija garantavo pačiai lietuvių tautai lemti savo ir valstybės likimą. Ją kūrė žmonės, gerai pažinę svetimšalių jungą; visiems jiems buvo artima demokratinių vakarų kultūra. Konstitucijos kūrėjams labai rūpėjo pabrėžti ir apdrausi lietuvių tautos suverenumą, kad jo nepasisavintų nei svetimieji, nei savi valdžioje atsidūrę piktnaudžiautojai.

Prie Valstybės Vairo

Iš Aleksandro Stulginskio Kalbos Lapkričio 13D. Seimo Posėdyje
Gerbiamieji Tautos atstovai!Man pirmajam tenka nepaprastai daug garbės prabilti į Tamstas, pirmajam panaikinti šį aukštą susirinkimą.

Steigiamasis Seimas, du su puse metų stovėjęs Valstybės ir Tautos priešaky, atlikęs Tautos pavestą uždavinį ir, remiantis Lietuvos Valstybės Konstitucija ir įstatymais, Lapkričio 9 dieną nustojo jam Tautos duotų įgaliojimų. Jo vietą užima Lietuvos Seimas (.). Šiandien Lietuvos valstybė, baigdama, taip pasakysiu, valstybės kūrimo periodą, žengia į normalų Valstybės Konstitucijos dėsniais nustatytą gyvenimą. Šiandien Lietuvos valstybės istorijai atskleidžiamas naujas lapas, kuriame bus įrašomi, mūsų valstybės įvykiai, Seimui paėmus į savo rankas Tautos ir Valstybės vadovavimą (.). Steigiamajam Seimui nustačius valstybės pamatus, išleidus epochinės reikšmės įstatymus, Lietuvos Seimui tenka nūnai Steigiamojo Seimo nutiestąjį valstybės rūmų planą tęsti toliau (.).

Su pasigėrėjimu turime pabrėžti, kad pirmasai Seimas atsistojo mūsų valstybės priešakyje, kada Lietuva jau yra priimta I Tautų Sąjungos narius, kada JAV, Apaštalų Sostas ir daugelis kitų valstybių yra pripažinusios Lietuvą nepriklausoma de facko ir de jure, kada pagaliau Lietuvos valstybė kaip tokia yra užmezgusi tarptautinius santykius su daugeliu valstybių ir tokiu būdu įėjusi į nepriklausomų tautų bei valstybių šeimyną lygiateisiu nariu.

Daugiausia Steigiamajam Seimui teko kreipti dėmesį į santykių nustatymą su lenkais (.), jie, pasinaudodami militarine pajėga, sulaužę akivaizdoje Tautų Sąjungos atstovų padarytą sutartį, užgrobė mums priklausomus kraštus su mūsų senąja sostine Vilnium (.). Lietuvių tauta nuo tų žemių, nuo savo senojo Vilniaus niekuomet neatsisakė ir neatsisakys.

Klaipėdos kraštas Versalio sutarties aktu išskirtas iš Vokietijos, nes tai lietuvių gyvenama šalis. Einant minėtos sutarties dvasia, jisai turi būti grąžintas Lietuvai. Su pasigailėjimu tenka pareikšti, kad šitai jau 4 metai nuo Versalio sutarties, o Klaipėdos kraštas vis dar nėra Lietuvai pavestas (.).

Gerbiamieji Tautos atstovai! Minėdamas mūsų kariuomenės narių žygius, pakeltus Lietuvai iš priešų išvaduoti, ar iš bolševikų, bermontininkų, ar lenkų, siūlyčiau garbingai žuvusius dėl Tėvynės laisvės karžygius atsistojus pagerbti (.).

Po to visi Seimo nariai prisiekė:

“Aš – prisiekiu Visagaliui Dievui, kad būsiu ištikimas Lietuvos Respublikai, saugosiu jos įstatymus ir sąžiningai vykdysiu Tautos atstovo įgaliojimus. Tai man, Dieve, padėk. Amen”.

Gruodžio 21d. absoliučia Seimo posėdyje dalyvavusiųjų balsų dauguma Respublikos prezidentu išrinktas Aleksandras Stulginskis. Tačiau tuomet opozicija manė, kad išrinkta neteisingai. Ginčai tebevyko tiek dėl prezidento išrinkimo teisėtumo, tiek ir dėl vyriausybės sudarymo. Pozicija ir opozicija turėjo po lygiai balsų ir praktiškai negalėdavo nieko nuspręsti. Antra vertus, tai rodė politinių partijų ir jų lyderių nesubrendimą, neretai savo tuščių ambicijų kėlimą aukščiau už valstybės interesus, – ypač kai buvo sprendžiami Vilniaus, Klaipėdos klausimai. Tad Respublikos prezidentui neliko nieko kito, kaip 1923m. kovo 12d. pirmąjį Lietuvos valstybės Seimą paleisti. Rinkimai į antrąjį Seimą paskirti 1923m. gegužės 12 – 13 dienomis. Rinkimų batalijos buvusios nuožmios. Trūkstant politinės kultūros, priešingų partijų atstovai be gailesčio buvo drabstomi purvais, daug kur susirinkimuose kildavo muštynės. Bet rinkimai įvyko. Daugiausiai vietų Seime laimėjo krikščionių demokratų blokas – 40 iš 78. 1923m. birželio 19d. Seimas prezidentu vėl išrinko A. Stulginskį. Už jį balsavo 49 atstovai, už J. Vileišį – 26. Kitą dieną, birželio 20-ąją, Seimo posėdyje A. Stulginskis prisiekė:

“Aš, Aleksandras Stulginskis, prisiekiu Visagaliui Dievui, Trejybėje vienam esančiam, visomis savo pajėgomis rūpintis Respublikos ir Tautos gerove, saugoti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Taip man, Dieve, padėk. Amen“.

Po to kreipėsi į Seimo narius:

“Gerbiamieji Tautos atstovai! Prašau man leisti išreikšti Tamstoms širdingą padėką už tą didelę garbę ir gilų pasitikėjimą, kurį man suteikėte rinkdami Respublikos prezidentu.

Duodami man tuos garbingus įgaliojimus, kartu skyrėte ir labai sunkias ir atsakingas pareigas prieš Tautą ir Valstybę. Tų pareigų našta itin pasidarė jaučiama ir giliau pasižiūrėjus į mūsų Valstybės ir Tautos uždavinius. Mūsų laukia labai plati ir atsakinga Valstybės darbo dirva. Čia ir Mažosios Lietuvos – Klaipėdos krašto galutinis sprendimas, mūsų Rytų sienų su Vilniumi klausimas. Labai dideli darbo plotai stovi prieš akis ir krašto viduje: kultūros, gerovės kėlimas, teisėtumo, tvarkingumo įgyvendinimas krašte ir socialinės apsaugos vykdymas. Norint visa tai žymiai pastūmėti pirmyn, reikalinga yra suburti visos šalies pajėgas į bendrą koordinuotą darbą. (.) Tikėdamasis Tamstų paspirties ir pritarimo, aš drįsau ryžtis imtis tų sunkių ir atsakomingų pareigų, aš drįsau imtis vykinti tai, ką šiandien akivaizdoj Tamstų esu iškilmingai Aukščiausiajam pasižadėjęs”.

Seimas patvirtino naują E. Galvanausko vadovaujamą ministrų kabinetą. Kaip ir į pirmąjį, taip ir į antrąjį Seimą nepasisekė patekti A. Smetonos vadovaujamai Tautos pažangos partijai, nors bandyta susiblokuoti su artimomis partijomis ir grupėmis.

Tad tautininkams vėl teko “kibti” į visas partijas – ir į valdančias, ir į opozicines. Beje, riejosi tarpusavyje ir partijos, patekusios valdžion. J. Purickis apie antrojo Seimo darbą rašo: “(.) Partijų kova ėjo smarkyn. Koliojimasis, plūdimai, obstrukcijos Seime buvo įprastas dalykas. Porą kartų net reikėjo kviesti policiją neklusniems Seimo nariams iš posėdžio salės pašalinti. Tokiomis aplinkybėmis dirbti buvo sunku. Jau pusantrų metų prieš Seimo kadencijos galą prasidėjo ruošimasis rinkimams ir agitacija su mitingais. Ypač patogu buvo mitinguoti ir varyti agitaciją opozicijai, nes ji neturėjo ką veikti. Juo arčiau buvo rinkimai, juo aršesnė darėsi agitacija (.)”.

Vis dėlto krikščionių demokratų blokas ir jo lyderis A. Stulginskis išlaikė valdžią savo rankose šešerius metus. Buvo iškovota ir įtvirtinta nepriklausoma, demokratinė Lietuvos valstybė, atgauta Klaipėda ir jos kraštas, plėtojama ekonomika, įkurtas universitetas, Žemės ūkio akademija ir kitos aukštosios mokyklos, mokslo tyrimo įstaigos, pastatyta mokyklų ir t. t. Demokratinė valdymo sistema su savo “besiriejančiu” Seimu, pozicija ir vieša, nevaržoma opozicija vertė visus ieškoti geriausių sprendimų visai valstybei, o ne vienam kuriam asmeniui ar partijai. Pačiais sudėtingiausiais momentais lemiamą sprendimą dažnai surasdavo A. Stulginskis.

Krikščionių demokratų blokas, išlaikęs Lietuvos valdžią savo rankose šešerius metus, patyrė visokiausių pagrįstų ir nepagrįstų kaltinimų. Buvo smerkiamas už vis neatšaukiamą karo padėtį, spaudos varžymą. Nemažiau valdžia buvo suinteresuota ir Tautininkų sąjunga. A. Smetona, A. Voldemaras spaudoje ir mitinguose kritikavo demokratiją, Seimą, įrodinėjo, kad tik “stipri” valdžia, sukaupta vieno “tikro patrioto” rankose, gali sukurti visuotinę gerovę ir tikrąją laisvę. Tačiau nors ir stiprėjo tautininkų balsas, iki valdžios jiem dar buvo tolimas kelias. Tai parodė nauji 1926m. gegužės 8 – 10 d. rinkimai į Seimą: Tautininkų sąjunga laimėjo 3 vietas. 1926m. birželio 7d. Lietuvos prezidentu Seimas išrinko gydytoją Kazimierą Grinių.

K. Grinius, perimdama iš A. Stulginskio prezidento pareigas, pasakė: “Tamstai prezidentaujant Lietuvos žemių rinkimas ženkliai pažengė pirmyn, Lietuvos garbė yra pakelta viso pasaulio akyse. Praėjusių šešerių metų Lietuvos Respublikos gyvenimo išdavomis daug kur galima pasidžiaugti”.

Iš tikrųjų A. Stulginskio prezidentavimo laikotarpis (1920 – 1926) buvo vienas laimingiausių atsikūrusios Lietuvos gyvenime. Steigiamasis Seimas, įtvirtinęs valstybėje parlamentinės demokratijos sampratą, atpalaidavo per ilgus amžius mūsų tautoje susikaupusias kūrybines galias. Tauta, laisvai besitvarkydama, padarė didžiulę pažangą ir pasiekė gražių veiklos rezultatų visose gyvenimo srityse.

Palikęs prezidento postą, A. Stulginskis įsitraukė į Seimo veiklą. Po 1926m. perversmo gruodžio 19 d. išrinktas Seimo pirmininku. Dalyvaudamas Seimo darbe, A. Stulginskis tikėjosi, kad vėl bus grįžtama prie demokratinių parlamentinių valdymo metodų. Tačiau A. Smetona ir tautininkai manė kitaip: jie ėmė stumti iš valdžios esamus ir galimus konkurentus, vis dažniau kėlė reikalavimus suteikti A. Smetonai Tautos vado teises. Trukdė ir Seimas. Tad 1926m. balandžio 12 d. Seimas buvo paleistas žadant paskelbti naujus rinkimus.

Demokratas ir tolerantas A. Stulginskis griežtai kritikavo A. Smetonos, A. Valdemaro politiką. Pastarieji jo neneigė – per didelis autoritetas. Tad ne kartą siūlė Lietuvos pasiuntinio vietą Londone ir kitose šalyse. A. Stulginskis atsisakė. Per daug gerai žinojo visus tuos, kurie prasiveržė ar dar veržėsi valdžion, tad vis troškiau jam buvo juos matyti, gyventi Kaune. Pasiskolinęs pinigų, nusipirko netoli Kretingos, Jokūbave, labai apleistą dvarą ir išvažiavo ten ūkininkauti. Prel. M. Krupavičius apie A. Stulginskį kaip ūkininką rašo: “.Kelis kartus buvau aplankęs naują, įdomų, iš prezidentų išėjusį ūkininką, bet nė karto neradau jo bepavėsiaujančio, ar ištaigingai fotely išsitiesusio, savo rūmeliuose nerūpestingai laiką leidžiančio, kaip buvo pratę seni dvarininkų savininkai elgtis. Jų vietą užėmė lietuvis ir jis įnešė į jų rūmus lietuviško ūkininko tradicijas ir rūpestingumą. Stulginskis netik kaipo agronomas, dar anksčiau kaip žemdirbio kumečio sūnus, suprato žemė balsą, žinojo jos pavydumą ir reikalavimą ja rūpintis tik paties savininko, žinojo gyvenimo praktikos taisyklę – svetimomis rankomis žemės ūkis vedamas netunka. Už tai žemė keršija bankrotu ir nusigyvenimu. Pagaliau jei būtų ir kitaip, jo darbštumas ir rūpestingumas neleistų senu dvarininkų pėdomis sekti, o be to, dar jis, pirkdamas tą ūkį, įbrido į ne visai mažas skolas. Reikėjo tikrai rimto rūpestingumo ir darbštumo iš tų skolų išbristi. Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų jį rasdavau laukuose vienmarškinį, basą, paraitotomis kelnėmis ir rankovėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas. Jis pats veždavo pieną ir pats išnešiodavo pieno bidonus į reikiamas vietas. Stulginskis pats veždavo į tą pat Kretingą bulves, javus, daržoves ir pats rinkoje, ant vežimo sėdėdamas, laukė pirkėjų kaip varganas varganų lietuviškų sąlygų ūkininkas. Ne vienas piktinosi tokiu Stulginskiu ūkininku. Girdi, buvusiam prezidentui nedera toks suūkininkėjimas. Bet tai fariziejiškas pasipiktinimas. Sąžiningas visur yra sąžiningas. Sąžiningas prezidentas pasidarė sąžiningu ūkininku. Sąžiningumą rimti žmonės tik teigiamai įvertina.

Stulginskis ūkininkas šiuo atžvilgiu prilygo senosios Romos Cincinatui – atliko tėvynės atsakingiausį gelbėjimo darbą ir grįžo prie savo arklo. Cincinato tokią dorybę vertina ir įamžino istorija. Istorija įamžins ir lietuviškąjį Cincinatą – Stulginskį”.

Kalinys Ir Tremtinys

Taip beūkininkaujant A. Stulginskis 1940m. vasarą užklupo ir raudonoji okupacija. Gyvendamas arti sienos, jis galėjo pasitraukti į Vokietiją. Tačiau nepasitraukė, nes ir toliau jautėsi atsarginiu Lietuvos laivo kapitonu. Pasirinko riziką likti su tauta. Ir palyginti ramiai gyveno dar beveik metus – tik 1941m. birželio 8d. ankstyvą rytą jis ir žmona Ona (Matulaitytė) buvo areštuoti savo ūkyje Jokūbave Kretingos srities saugumiečių. (Duktė Aldona tuo metu gyveno Kaune ir nuo tremties išsigelbėjo. 194m. Vytauto Didžiojo universitete baigė medicinos fakultetą. Ištekėjo už gydytojo Juozevičiaus, su juo pasitraukė į Vakarus.) Ir beveik dešimtmetį apie jį nieko nežinota. Pavyzdžiui, prelatas M. Krupavičius savo straipsnyje “Ryškieji Vakarai, išspausdintame 1947m. pirmajame žurnalo “Tėvynės sargas”numeryje, rašo:” A. Stulginskį su žmona bolševikai išvežė didžiuoju lietuvių vežimo metu, t.y. 1941m. birželio 14 – 16d. Iš tuo metu išvežtųjų lietuvių apie 1800 vyrų nugabeno į Krasnojarsko taigą, į naikinamąją stovyklą Kraslag prie Rešioty geležinkelio stoties ir patalpino septintame Nižne Paimenskio skyriuje(.). 1941m. apie Kalėdas dauguma atvežtųjų buvo mirę. Nė vienas lietuvis gyvas iš čia nebuvo išėjęs(.). Buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas A. Stulginskis mirė 1942m. sausio mėn. Kai pareigūnai patyrė, kad tai buvęs Lietuvos prezidentas, ėmė jį visokiais būdais persekioti ir niekinti. Šitą žvėriškumą Stulginskis pakėlė herojiškai, kitų nelaimės draugų visada gerbiamas(.). Stulginskis žuvo lietuviško kankinio už lietuvišką reikalą mirtimi. Žiaurus bolševikas jį kaipo stambų Lietuvos šulą, jos stiprintoją, jos laisvės meilės ir gynimo ugdytoją, jos nepriklausomybės pamatų krovėją ir vieną jos kilniausių vadų, išgabeno į baisią taigą ir nepakeliamu darbu, badu ir žiaurumu nukankino.

Po Stalino mirties A. Stulginskio byla buvo peržiūrėta ir 1954m. gegužės 12d. TSRS generalinis prokuroras R. Rudenka pasirašė nutarimą “pakeisti Ypatingojo pasitarimo prie TSRS valstybės saugumo ministerijos 1952m. vasario 27d. sprendimą dėl Stulginskio Aleksandro, Dominyko, Tonkūno Juozo, Mykolo, Pranulio Jono, Izidoriaus, Šilingo Stasio, Adomo Vizgirdo Prano, Juozo, Pošiūno Antano, Vinco, bausmės, sumažinti ją iki faktiškai išbūto laiko ir ištremiant; Ašmontą Petrą, Juozo, nuo tremties atleisti”.

A. Stulginskiui buvo leista išvykti pas žmoną į Komijos ATSR Permango(Kortkerso rajone) tarybinį ūkį. Trylikos metų išsiskyrimas baigėsi. Čia A. Stulginskis iš pradžių dirbo miško darbininku, po to tarybinio ūkio agronomu. Čia juos pasiekė ir pirmasis dukters Aldonos (Juozevičienės) laiškas iš JAV. Laimingas A. Stulginskis tuojau atsakė: “Ilgai laukėme iš Tavęs laiškučio. Gi gavę nepaprastai apsidžiaugėme. Širdingai Tau ačiū už suteiktą džiaugsmą. Nuo 1954m. vasaros jau gyvenu pas Onutę (žmoną – A. L.). Ji laiko pirmą žiemą mintančią ožkutę, paršelį, porą baltų vištukių ir savo mylimiausį dyvulį – rainą katę. Kambarys jos vienas ir tasai labai šaltas. Žiemos pas mus šaltos, gilios, ilgos. Temperatūra sukinėjasi 20 – 45 laipsnių C. Aš pusėtinai sveikas. 1944m. vienas profesorius, universiteto chirurginės katedros vedėjas, padarė man skrandžio operaciją. Iki šiol recidyvo nėra (.)”

Antroje laiško pusėje keli motinos rašyti sakiniai: “Brangioji Aldute, kokį mums džiaugsmą padarei atsiųsdama laišką ir fotografijas. Seniai jau maniau, kad bus toks laikas, kuomet gausiu nuo Tavęs laišką. Štai ir gavau – dabar galiu mirti (.). Gyvenu pusėtinai, tik kraujo spaudimas 220/130. tesaugoja ir telaimina Jus Dievas. Jūsų pasiilgusi Onutė”.

1956m. lapkričio 4d. A. Stulginskis rašė dukrai Aldonai: .siunčiu Tau Brangioji, ir visai Tavo šeimai daug širdingų sveikinimų, geriausių linkėjimų Šv. Kalėdoms ir naujiems 1957 metams, linkiu gražios sveikatos ir puikios nuotaikos, kad Linukas gražiai augtų ir mergaitėms puikiai sektųsi moksle.

Širdingai dėkoju už laišką, aš jo labai laukiau, už mergaičių foto, vaistus, vitaminus ir t. t.

Jau trejetą savaičių atgal aš Tau rašiau, jog mudu su senele rengiamės apleisti šią šalį ir grįžti į Lietuvą. Gruodžio pradžioje išvažiuosime. Kalėdų šventėms tikrai busime pas P. Dabar važiuoti negalima, kadangi upė neužšalusi, persikėlimo per ją nėra, o kol laivai vaikščiojo, nesuskubome susitvarkyti.

Nežinau ar per P. dėdes gausiu darbo, jei gaučiau, tai žadėtoji parama, už kurią širdingai dėkoju, bus labai ir labai reikalinga. Gyventi mieste maloniau, bet didelės išlaidos, ypač sunku su butais. Pamatysime (.)”.

Saulėlydis Lietuvoje

Kaip ir buvo nutarę, 1956m. gruodžio 19d. Stulginskiai sugrįžo iš tremties į Lietuva – Kauną. Grįžo A. Stulginskis iškankintas, bet nepalūžęs dvasia – buvo toks pats kilnus ir laisvas. Mėgdavo tuomet nueiti į Kauno katedrą, palengva pereiti visą bažnyčią, pasėdėti presbiterijoje. Beveik neskaitė to meto oficialiųjų lietuviškų laikraščių, sakėsi vis vien negalįs turėti savo nuomonės. Skaitė gaunamus laiškus, mat juose dar būdavo daugiau laisvesnių minčių. A. Stulginskio ir žmonos Onutės gyvenimą Lietuvoje iš dalies atspindi jo laiškai dukrai Aldonai.

1956m. gruodžio 28d. Stulginskis rašo “(.)Štai mudu su senele jau viešime pas P. Kelionė mudviem sekėsi ne per blogiausiai. Senelę stengiamės paguldyti ligoninėn, gal kiek pagydys. Naujojoje vietoje ir naujomis sąlygomis tenka šen ten pavaikščioti, tam tikrus formalumus atlikti(.)”.

Nelengva buvo tuomet į Lietuvą grįžusiam “buržuaziniam nacionalistui”, nuteistam, ištremtam, persekiojamam.apie savo gyvenimą Kaune Stulginskis 1957m. gegužės 26d. vėl rašė dukrai Aldonai: “.Mudu esame pusėtinai sveiki. Aš pradėjau dirbti šiltnamyje, dabar sekasi neblogai. Į darbą važiuoju 1,5 km. Autobusu ir dar tiek pat einu pėsčias. Jei Tau nebūtų per sunku, atsiųsk anglų kalba platų vadovėlį apie šiltnamių ir inspektų kultūras. Autoriaus nenurodau, nes nežinau. Nors aš ir turiu tos rūšies knygų čionykštėmis kalbomis, įdomu būtų paskaityti, kaip tai pas jus dirbama.

Kambariuką mes turime 2,5*2,5 didumo. Talpinamės. Blogiausia, kad man tenka 12 val. būti namie. Faktinai tedirbu 8 valandas, bet 2 val. pietums, 2 val. kelionei ten ir atgal. Šeštadieniais tedirbame tik 6 val. Sugrįžtu visgi pavargęs. Pernai, rodos, mažiau tepavargdavau. Gal čia senatvė atsiliepia. Turiu šį tą parašyti, taip ir to laiko nedaug lieka. Bendrai imant, jaučiuosi neblogai! Turime nusipirkę sofą senelei gulėti, o aš guliu sudedamojoj lovutėj. G. paskolino staliuką, kėdę – tai visi mūsų baldai (.)”.

1969m. rugsėjo 22d. Lietuvos demokratinės valstybės prezidentas Aleksandras Stulginskis mirė. Buvo palaidotas greta žmonos Panemunės kapinėse. Mirė juridiniu požiūriu nereabilituotas. Dar 1956m. gruodžio mėnesį, grįždamas iš tremties, išsiuntė raštą TSRS generaliniam prokurorui, kuriame rašė, kad tik beveik po 11 metų kalinimo jis buvo nuteistas Ypatingojo pasitarimo, .taip ir nesužinojęs, už kokius nusikaltimus”. Toliau atpasakojo savo biografiją, išdėstė demokratines pažiūras, demokratinės nepriklausomos Lietuvos valstybės politiką ir neteisėtą savo ir žmonos areštą, kalinimą, trėmimą. Ir baigė: “Štai dėl ko prašau, TSRS generalini prokurore, neatidėliojant panaikinti mano teistumą, padaryti, kad laimėtų tiesa ir teisingumas”.

Leave a Comment