19a.išradėjai

Tomas Edisonas(1847-1931)

Amerikiečių išradėjas ir verslininkas, vienas produktyviausių išradėjų Mokykloje mokesi tik tris mėnesius bet buvo iš jos pašalintas už tingumą, o veliau jį namuose mokė mama, dvylikos metų jis pradėjo dirbti, šešiolikos – išėjo iš tėvų namų, dvidešimt dviejų – uždirbo 40 tūkstančių dolerių, keturiasdešimties – buvo žinomas visame pasaulyje. Mirė eidamas 85-uosius metus.
Begalinis idėjų spiečius visą laiką sukosi apie jo galvą. Nors kai kurie jo išradimų buvo tik senų patentų patobulinimai, o dalį išradimų padarė jo samdiniai, bet vien Jungtinėse Valstijose Edisonas gavo 10098 patentus

ir apie tris tūkstančius – trisdešimt keturiose kitose pasaulio šalyse. Išradimų biuro direktorius juokavo: „Kelias pas mane nespėja ataušti nuo jaunojo Edisono žingsnių“. Netgi svarbiausių jo išradimų neįmanoma išvardinti. Jis tobulino telegrafą, telefoną, kino aparatūrą. Jis sukūrė kaitinamąją elektros lemputė (išradėjas yra Heinrich Goebel, tačiau Edisonas komercializavo šį išradimą), ir sukėlė revoliucija elektros energijos gamyboje ir paskirstyme. Jis pagamino elektrovežius ir sugalvojo šarmines akumuliatoriaus baterijas. Padarė pradžią elektronikai ir išrado savą geležies rūdose sodrinimo būdą. Statė chemijos gamyklas ir mokė lėlės kalbėti, iššrado fonografa, diktofoną, kinetoskopą, elektros kėdę.
Paskutiniaisiais 19 a. metais buvo įkurta ir pirmoji “šiuolaikinė” mokslinė laboratorija – Tomo Edisono “idėjų fabrikas” Menlo Parke. Nuo tol dauguma svarbiausių išradimų gimdavo būtent tokiuose gerai organizuotuose, daugelį įvairių sričių specialistų turinčiuose moksliniuose kolektyvuose.
• 1878 m. –užpatentavo fonografą (p

pirmąjį plokštelių grotuvą).

• 1879 m. –užpatentavo elektros lemputę kuri pirmą kartą buvo panaudota garlaiviui apšviesti..

• 1880 m. Tomas Edisonas pradėjo leisti žurnala „Science“, pirmuosius 12 puslapių parašęs apie elektrinių traukinių privalumus.

• 1882m. Niujorke Edisonui vadovaujant buvo pastatyta pirmoji šiluminė elektrinė.

• 1883m. Thomas Edisonas atranda pirmus elektronų judėjimo vakuume reiškinius. Vėliau šie tyrimai buvo panaudoti, kuriant pirmąsias radijo lempas.

• 1891 m. sukūrė judančių paveikslėlių aparatą – kinetoskopą ir tais pačiais metais užpatentavo radiją.

• Kartu su Greiheimu Belu išrado gramofoną, filmavimo aparatą, patobulino telefoną ir rašomąją mašinėlę.
Taip pat jis ir buityje naudojosi savo išradimais
• Tomas Edisonas pirmasis kino istorijoje pagamino perforuotą kino juostą, kuri lygiai tokia pat naudojama ir šiandien.

• 1913 m. T. Edisonas sukonstravo kinetofoną, kuris sinchronizavo vaizdą ir garsą.

Jis sau buvo nusistatęs tokią idėjų kvotą: nedidelis išradimas kas dešimt dienų, o didelis kas šeši mėėnesiai. Po mirties jo namuose buvo rasta 3500 sąsiuvinių su įvairiausiomis idėjomis, nors tiesa, dauguma jų buvo nieko vertos.

Broliai Raitai
Broliai Raitai Orville Wright (Orvilis Raitas; 1871 m. rugsėjo 19 d. – 1948 m. sausio 30 d.) ir Wilbur Wright (Vilburas Raitas; 1867 m. balandžio 16 d. – 1912 m. gegužės 30 d.) – JAV išradėjai, aviacijos pradininkai, lakūnai. Nebuvo baigę net vidurinės mokyklos, tačiau naudodamiesi O. Lylientalio ir kitų mokslininkų darbais, konstravo sklandytuvus. 1903 savo gamybos sklandytuve įrengė 12 kW vidaus degimo stūmoklinį variklį. 1903 gruodžio 17 tuo sklandytuvu nuskrido 260 m ir išsilaikė ore 59 sekundes. Skrydį st

tebėjo 5 liudininkai. Tačiau daugelis žmonių dar ilgai negalėjo patikėti, kad išrastas lėktuvas. Pavyzdžiui, Paryžiaus laikraštis „Herald tribune“ apie brolius Wrightus išspausdino straipsnį „Skrajūnai ar apgavikai?“ Patobulinę šį lėktuvą, 1905-1909 skrido dar keletą kartų (dabar originalas saugomas Nacionaliniame oro ir erdvės muziejuje Vašingtone) . Didžiausias nuotolis – 124 km, ilgiausia trukmė – 2 val. 20 min. 1909 Deitone įsteigė lėktuvų gamybos bendrovę ir lakūnų mokyklą.
Pirmojo skrydžio vietovę kasmet aplanko daugiau kaip pusė milijono žmonių. Šešiatonis granitas kopos viršūnėje žymi vietą, iš kurios broliai Wrightai pakilo nugalėti erdvių. Kopų papėdėje stovi vėjų nugairintas brolių statytas angaras. Iš pradžių brolių Raitų lėktuve pilotas įsitaisydavo gulomis ant apatinio sparno. Remdamiesi ant alkūnių lėktuvą valdė valdymo svertais. Tačiau iškilo klausimas – kaipgi įsibėgėti ir tūpti? Išradėjai sparno apačioje pritvirtino lengvas pavažas, ant kurių leisdavosi sklandytuvas. O kildavo jis dar paprasčiau: pilotas guldavo į savo vietą, suimdavo valdymo svirtis, o du pagalbininkai pakeldavo sklandytuvą už sparnų galų, įsibėgėdavo su juo prieš vėją ir pajutę, kad keliamoji jėga susilygina su traukos jėga, stipriai stumteldavo sklandytuvą nuo kalvos.

1902 metų rugsėjo – spalio mėnesiais Vilburas ir Orvilas Raitai savo sklandytuvu skriejo apie tūkstantį kartų. Kai kurių skrydžių nuotolis siekė apie 200 metrų. Patobulinę valdymą dabar jie nebijojo net ir labai stipraus vėjo. Jie rašė, kad „gavę tikslius savo apskaičiavimų duomenis ir pasiekę pa

akankamą lygsvarą tiek ramiu, tiek vėjuotu oru, mes nutarėme, kad įmanoma pradėti konstruoti lėktuvą su varikliu“.
Sklandytuvų gamybos patirtis labai pravertė Vilburui ir Orvilui Raitams konstruojant pirmąjį lėktuvą. Iš tiesų tai buvo tas pats sklandytuvas-biplanas, tik šiek tiek didesnių matmenų ir truputį tvirtesnis.
Ir benzininį variklį, ir sraigtus broliai gamino patys. Varikliui buvo toli iki tobulybės – jis buvo per sunkus, tačiau vis dėlto tai buvo geriau nei garo mašina su savo milžinišku svoriu ir menka galia.
Jie padarė labai svarbias išvadas, kuriomis ir dabar naudojasi lėktuvų konstruktoriai: kiekvienam lėktuvui ir kiekvienam varikliui yra daromas tik jam skirtas propeleris.
Pirmą sunkesnį už orą, varomą nuosavos jėgainės ir žmogaus valdomą skraidantį aparatą pagamino broliai Vilburas ir Orvilas Raitai (Wilbur and Orville Wright). Jų sukonstruota skraidyklė pakilo į orą Šiaurės Karolinoje (JAV) 1903m. gruodžio 17d. Skrydis užtruko vos 12 sekundžių, o nuskrista buvo apie 40 metrų.
1908 m. gegužės 22 d. amerikiečiai broliai O. ir W. Wrightai patentavo savo skraidančią mašiną – lėktuvą. Iš pradžių broliai atidarė dviračių krautuvę, kurioje gamino, taisė ir pardavinėjo dviračius. Uždirbtus pinigus Raitai skyrė savo aeronautiniams tyrimams.

Greihamas Belas

Gimė 1847m. kovo 3d. filologų šeimoje Edinburge, Škotijoje.
Mokslinę veiklą puoselėjo Kanadoje bei JAV, dėstė Bostono kurčiųjų mokykloje ir svarbiausias jo uždavinys buvo žmonių kalbą paversti matoma kurtiesiems.G. Belas suvokė, kaip garsą ga

alima paversti mechanine srove tam, kad kurtieji studentai galėtų jį atpažinti. Taigi svarbu buvo perduoti ir visą eilę pranešimų vienu laidu. Tam G. Belas pasitelkė H. L. Helmholco rezonansinę klausos teoriją ir ausies modelį. Intensyvus telefono kūrimas truko apie ketverius metus.
G. Belas Bostone, o Eliša Grėjus Čikagoje tuo pačiu metu kūrė harmoninį telegrafą – įrenginį, leidžiantį keletui telegrafo signalų sklisti ta pačia linija. Tačiau jiems šio projekto kurį laiką įgyvendinti nepavyko. Taigi telefonas atsirado kaip telegrafo tobulinimo rezultatas.
Visus telefonus sudaro siųstuvai ir imtuvai.G. Belas sukūrė du skirtingus siųstuvus-mikrofonus. Viename jų buvo membrana, prispausta prie metalinio strypelio, įmerkto į silpną rūgštį. Kai žmogus kalbėdavo į mikrofoną, garsas judino membraną, kuri savo ruožtu kilnojo strypelį rūgštyje. Judėdamas strypelis keitė elektros varžą: tarp jo paties ir indo dugno su rūgštimi. Jei žmogus kalbėdavo į mikrofoną, jis turėdavo rankoje laikyti tą indą su rūgštimi.
Sykį beeksperimentuodamas, G. Belas išpylė rūgštį į prarėžą ir. sušuko savo padėjėjui T. A. Vatsonui (Thomas A. Watson): „Pone Vatsonai, ateikite čia, man jūsų reikia“. Ši frazė buvo pirmoji, pasakyta telefonu.
Ir Belas, ir E. Grėjus skubėjo pateikti prašymus patentams išduoti. Tai jie padarė tą pačią 1876 metų vasario 14 dieną, tik Al. G. Belas iš Bostono į patentų biurą atvyko keliomis valandomis anksčiau už E. Grėjų. Todėl ir telefono patentas (jo numeris – 174 465) buvo išduotas G. Belui. O Belas šį patentą 1877 metais pardavė kompanijai „Western Union“ už 100 tūkstančių dolerių. Tuomet ši kompanija pasisamdė E. Grėjų ir T. A. Edisoną, kad jie patobulintų telefono modelį.
G. Belas turėjo ir savo kompaniją “Bell System” (kurios padalinys buvo “American Telephone and Telegraph”), ji ilgainiui virto „AT&T“ telefono kompanija ir laimėjo ilgą konkurencingą kovą prieš „Western Union“. Iki šiol G. Belo kompanija „AT&T“ yra turbūt pati didžiausia telekomunikacijų kompanija pasaulyje.
Be to, išskaidžius šią firmą XXa. pabaigoje, susidarė dar kelios naujos firmos (pvz., “Lucent Technologies”), kurios ir dabar yra vienos iš stambiausių skaičiavimo technikos gamintojų
Dar iki šiol daugelis telefonų su centrinėmis telefonų stotimis jungiami taip, kaip tai darė Belas, ir nors pasaulinis telefoninių ryšių tinklas labai pasikeitė, bet laidai tarp gyvenamųjų namų ar įstaigų bei telefonų stočių nedaug pakito nuo jo laikų.
Kiti šaltiniai teigia, kad telefoną 1871 m. išrado į Jungtines Amerikos Valstijas emigravęs italas Antonijus Meučis, tačiau daugelį metų jo autoryste buvo abejojama. Iš tiesų Meučis neturėjo pinigų, reikalingų išradimo patentui gauti ir todel Belas 1876m.galėjo jį užpatentuoti. Tačiau autorystės klausimas tapo teisminių ginčų priežastimi, kuriuos 1887 m. laimėjo Belas. Meučis mirė 1889 m., ir tik 2002 gegužės 15 d. JAV atstovų rūmai galutinai jam priskyrė šį išradimą, taip nutraukdami ilgai trukusius ginčus.
Kitas minėtinas dalykas- tai Belo pažintis su Glennu Hammondu Curtissu, kurio reputacija ir įgūdžiai mechanikoje, didelių greičių pomėgis patraukė išradėjo dėmesį. Šis taip pat domėjosi aviacija ir turėjo nemažai idėjų kaip patobulinti aeroplanų skrydžius. Išgirdęs apie Curtisso talentus, tikėjosi kad pastarasis padės išbandyti įvairias teorines prielaidas. 1907 metų spalio 7 dieną Belas Halifakse (Naujoji Škotija) įsteigė “Alexander Graham Bell Eksperimentinę asociaciją”, kuri turėjo padėti jauniems inžinieriams patekti į kūrybišką aplinką. Pats Belas buvo šios asciacijos vadovas, o Douglas McCurdy, Frederick Baldwin, leitenantas Thomas Selfridge, ir Glenn Curtiss susibūrė į lėktuvų statytojų komandą ir kiekvienas tikrino ir tobulino bendras teorijas ir metodus. Curtiss buvo paskirtas “eksperimentų direktoriumi”. Vienas komandos narys vadovavo konstravimui ir kievienas asociacijos narys, išskyrus patį Belą, kuris buvo per senas, pilotavo nors vieną lėktuvą.
Taip pat jis domėjosi aitvarais, ketursienėmis konstrukcijomis, avininkyste, dirbtiniu kvėpavimu, vandens gėlinimu ir distiliacija, laivais su povandeniniais sparnais, alternatyviąja, ekologiškai švaria energija.
Kai Belo naujagimis sūnus mirė dėl kvėpavimo sutrikimų, Belas išrado aparatą, palengvinantį kvėpavimą, kuris vėliau tapo dirbtinio plaučio, naudoto apie 1950m. gydyti poliomelitui, pavyzdžiu, sukūrė prietaisą , padedantį nustatyti nežymius klausos sutrikimus
Taip pat Belas prisidėjo prie aviacijos bei vandens pagalvės technologijų pažangos.
Mirė 1922 metų rugpjūčio 2 dieną, Naujoje Škotijoje, Kanadoje.

Samuelis Morzė(1791- 1872)
Samuelis Finley Breeze Morse gimė 1791m. balandžio 27d, Čarlstaune, Masačiuseco valstijoje, buvo pirmas vaikas Jedijo Morses, pastoriaus ir geografo, šeimoje. Keturiolikos metų jis įstoja į Džeilio universitetą ir uždarbiauja tapydamas draugų ir mokytojų portretus. Nors visada svajojo apie dailininko karjerą, bet tėvų noru tapo knygų pardavėjo mokiniu. Tačiau greitai jam buvo leista plaukti į Anglija ir ten mokytis Karališkojoje Menų Akademijoje Londone. Po kelerių metų jau kaip sėkmingas dailininkas grįžęs į Ameriką atidaro menų dirbtuvę Bostone. 1829m. jis išplaukia į kelionę į Europą. Jos metu susįpažįsta su daktaru Čarlzu Džeksonu, kuris jam papasakoja apie Europoje vykstančius elektromagnetinius bandymus, kurie labai sudomina Samuelį Morzę.
1844 m. gegužės 24 d. Morzė iš Aukščiausiojo teismo JAV Kapitolijaus pastato Vašingtone pasiuntė savo telegrafu pirmąją žinią “Ką Dievas padarė!” į Baltimorę, esančią už 35 mylių. Telegrafo išradimui Morzė paaukojo 12 metų ir kiekvieną savo centą. Tiesa, dėl savo išradimo jam teko bylinėtis ir jis buvo užpatentuotas daug vėlaiu
Kitų išradėjų, Kuko ir Vytstouno, telegrafas turėjo 6 laidus ir sudėtingą šešių magnetinių adatų imtuvą. Morzės telegrafas buvo paprastesnis, jam pakako vieno laido. Tai buvo tas išradimas, kurio Amerikai tuo metu labiausiai reikėjo. Amerika sparčiai plėtėsi į Vakarus ir Morzės telegrafas perdavinėjo žinias.
Telegrafo jungiklis gali būti dviejose padėtyse – įjungtas ir išjungtas, bet operatorius Morzės kodu gali perduoti visas alfabeto raides ir skaičius. Morzės kodas nustato elektros impulsų ilgį ir tarpą tarp jų skirtingoms raidėms, taip pat taškus ir brūkšnelius. Telegrafo imtuvo elektromagneto pieštukas juda išilgai siauros judančios popieriaus juostelės ir rašo taškus ir brūkšnelius. Operatorius iš jų iššifruodavo žodžius. Įvairios taškų ir brūkšnelių kombinacijos sudarė skirtingus žodžius. Ribotas tokių kombinacijų skaičius ribojo perduodamų žodžių skaičių. Vėliau operatoriai iš garso išmoko iššifruoti perduodamus žodžius.
Morzės telegrafas atvėrė elektroninių ryšių sienas, bet jis nebuvo tobulas. Svarbiausias jo trūkumas buvo tas, kad vienu metu viena linija galėjo kalbėtis tik du abiejuose linijos galuose esantys abonementai. Daugialaidžių linijų tiesimas reikalavo laiko ir lėšų.
Paskui Morzė kelis kartus bolatiravosi į Jungtinių Valstijų kongresą kaip demokratų atstovas, tačiau nesėkmingai. Pilietinio karo metu su antrąja žmona pabėgo į Prancūziją, kur tapo Jungtinių Valstijų įgaliotiniu Paryžiuje, taip pat būdamas tenai vadovo Transatlantinio kabelio tiesimui, kas pavyko tik iš ketvirto karto.
Taip pat jis domėjosi fotografija ir padarė vienas pirmųjų Amerikos nuotraukų.
Morzės abėcėlė – informacijos kodavimo sistema ilgų bei trumpų impulsų (paprastai vadinamų taškais ir brūkšniais) sekomis. Skirta informacijos perdavimui.
Metodas buvo sukurtas apie 1830 metus Samuelio Morzės. Ilgą laiką vyravusi radijo ir kitose komunikacijų srityse, Morzės abėcėlė dabar daug kur užleido vietą tiesioginiam balso garso virpesių perdavimui bei įvairiems kitiems kodavimo būdams, nors ji vis dar naudojama radijo švyturiuose ir plačiai tebetaikoma radijo mėgėjų.
Kadangi esama tik dviejų rūšių signalų (taškas ir brūkšnys), Morzės abėcėle užkuoduotą pranešimą galima persiųsti daugeliu įvairių būdų, pradedant radijo siųstuvais (jie paprastesni nei analogiški balsą perduodantys siųstuvai) ir baigiant automobilio žibintų žybsiais, gongo dūžiais, kūjo smūgiais į uolą (naudoja užgriuvę šachtininkai) ar net akies mirkčiojimu (jei žmogus nepajėgia arba jam uždrausta kalbėti). Mirksnio ar smūgio kūju atveju signalo trukmės reguliuoti negalima, todėl keičiama pauzės tarp signalų trukmė.
Telegrafo aparatas rašė taškus ir brūkšnius nuleisdamas bei pakeldamas adatą ant slenkančios popieriaus juostelės. Telegrafo operatoriai netruko pastebėti, jog labai lengva išmokti išgirsti perduodamą žinutę pagal aparato adatos stuksenimą, nežiūrint į juostą. Taip juosta tapo nebereikalinga. Profesionalūs telegrafistai dažnai pabrėžia jog Morzės signalą būtina išmokti būtent girdėti (siunčiant – “kalbėti”), tarsi tai būtų kokia nors užsienio kalba. Jie niekada neskaičiuoja taškų ir brūkšnių.
Morzės naudotas kodas šiek tiek skyrėsi nuo naudojamo dabar. Šiuolaikinis tarptautinis Morzės kodas yra sukurtas Friedricho Klemenso Gerkės ir oficialiai buvo patvirtintas 1865m.

JAV žurnalas „The Atlantic Monthly“ paskelbė Amerikos istorijai didžiausią įtaką padariusių žmonių šimtuką, kuris buvo sudarytas remiantis 10 tūkst. istorikų apklausos rezultatais.
Devintas – Tomas Edisonas (Thomas Edison) – rekordinio skaičiaus išradimų autorius, iki šiol veikiančios „General Electric“ įkūrėjas. Į įtakingiausių Amerikos istorijoje žmonių šimtuką taip pat įtraukti išradėjai – pirmojo lėktuvo kūrėjai broliai Raitai (Wright), Morzės abėcėlės kūrėjas Samuelis Morzė (Samuel Morse) ir telefono išradėjas Aleksandras Belas (Alexander Bell);

Leave a Comment