1988 nepriklausomybes sajudis

ĮVADAS

Turbūt didžioji dauguma žmonių, kurie Sąjūdį kūrė iki Sąjūdžio kaip struktūros gimimo, tai yra kurie dalyvavo dvasinėje rezistencijoje, pogrindžio spaudos leidime, už tai kentėjo Sibire ir tie, kurie ar tiesioginiu darbu rizikuodami savimi, ar moraline parama, vidiniu solidarumu šitaip rėmė dauguma žmonių, turbūt yra tos pačios nuomonės, kas Sąjūdis prasidėjo, gimė ne 1988-aisiais metais, o turbūt gerokai anksčiau. Jeigu kalbėsime plačiąją prasme, – Sąjūdis ir etimologine prasme jau savaime reiškia judėjimą, dvasios veržimąsi.Kai koks nors sąjūdis tautoje turi nuolat būti, vykti, jeeigu tauta yra gyva.

Šiame referate pateikiau kaip buvo vykdomi tautiniai judėjimai, organizavimo struktūrą ir kas dalyvavo.

Tema: 1988 metu Nepriklausomybės sąjudis.

Skirta: klasės draugams.

Tautiniai judėjimai ir tautinės valstybės Pabaltijo regione.

Po sovietinės okupacijos 1940 m. Pabaltijo respublikose vyko ginkluota rezistencija, nors Latvijos ir Estijos atvejis čia – labai skirtingas nuo Lietuvos. Šiaurinėse respublikose, kur dominuoja protestantizmas, aiškiai laikytasi pragmatiškesnės pozicijos: čia ištisi buvusių nacionalinių valstybių kariniai daliniai, prasidėjus II-ajam Pasauliniam karui, drąsiai stojo po nacių vėliavomis, ir su SS antsiuvais gynė ne nusikalstamą nacistinę ideologiją, bet – kovojo prieš sovietinius okupantus. Tačiau karui pasibaigus, nei latviai, nei estai nepanoro tęsti partizaninės kovos be aiškios užsienio valstybių paramos – jiems ši kova atrodė beprasmė. Tuo tarpu, Lietuva bene vienintelė iš Rytų Europos šalių atsisakė suformuoti SS dalinius, netgi P.Plechavičiaus su

uburtą Vietinę Rinktinę siekė paversti išties vietiniu kovos daliniu prieš sovietus ir lenkų Armiją Krajovą, tačiau – atsisakė „teptis rankas“ imperialistinėje nacistinės Vokietijos agresijoje. Užtat po karo tęsėsi legenda tapęs dešimties metų partizaninis karas.
Neginkluotoji rezistencija Lietuvoje reiškėsi keliomis kryptimis – greta tautinės disidentinio judėjimo srovės (“Laisvoji Lietuva”, Lietuvos Laisvės Lyga, “Jaunoji Lietuva”), veikė ir „liberalioji“ (Lietuvos Helsinkio grupė ir kt.) bei religinė (Katalikų Bažnyčios kronikos leidimo grupė, Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas). Tiesa, „liberalioji“ disidentinė srovė neturėjo nieko bendro su šiandieniniu liberalizmu: viena yra liberalizmas totalitarinėje visuomenėje, ir visai kas kita – demokratijos sąlygomis, kur daugelis buvusių liberalų gali tapti socialistais arba konservatoriais, laikydami jau žengtus liberalius žingsnius visiškai pakankamais. Tuo pat metu – visos trys minėtos kryptys buvo tampriai tarpusavyje susijusios. Tylioji opozicija, paasireiškusi darbiniais ir šeimyniniais santykiais, buvo bemaž visuotinė, nors ir neorganizuota. Patyliukais švęstos tautinės ir nepriklausomybės laikų valstybinės šventės, darbovietėse ir mokyklose – nepaisant visokeriopos dirbtinės „internacionalizacijos“ burtasi ir bendrauta tautiniu pagrindu, kurtos tautinės šeimos. Patriotizmas – bent Lietuvoje – buvo didesnis, nei nūdienoje, kai tautinė valstybė ir nepriklausomybė – jau pasiekta: kaip pastebėjo vokiečių švietimo ministras, garsiojo gamtininko A.Humboldto brolis, lietuvių nereikia versti lankyti vokiškų mokyklų, nes tada jie tam instinktyviai priešinsis, bet jeigu nebus prievartos, tada jie patys savo noru ateisiantys į vokiškas mo
okyklas. Tas dėsnis galioja ir dabar.
Tuo tarpu, organizuotos pasipriešinimo grupės – nebuvo gausios. Nors Lietuvoje vien jaunimo rezistencinių organizacijų J.Bagušausko knygoje „Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas” priskaičiuojama 450, tačiau kai kurias iš jų sudarydavo vos 3-5 žmonės. Šios organizacijos labiau pabrėžė bendrą nepasitenkinimo atsmosferą, nei sudarė konkrečią grėsmę režimui. Toje pačioje knygoje pažymima, jog pagrindinę politinę ir socialinę sovietinės valdžios atramą sudarė tautinės mažumos – ypač rusai ir žydai, kurie tikėjosi vadinamųjų “socialistinių pertvarkymų” dėka pasiekti pilietinį visavertiškumą. 7
1988 m. Lietuvos Laisvės Lyga ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“ pareikalauja Lietuvos valstybės atkūrimo. Tų pačių metų sausio 15 d. Estijoje 16 estų disidentų įsteigė Estijos Tautinę Nepriklausomybės Partiją8. Tuo metu TSRS ir jos įtakojamose valstybėse vyksta M.Gorbačiovo pradėtasis „persitvarkymo“ kursas, reiškęs tiek ekonominę liberalizaciją, tiek ir demokratines permainas žmogaus teisių, žodžio ir susirinkimų laisvės srityje (“glasnost” – “viešumas” – buvo vienu pagrindinių lozungų). Pradžioje tos reformos galėjo būti planuojamos ir kaip grynai kosmetinės – juk tokias jau vykdė ankstesnis TSRS vadovas N.Chruščiovas, iki jį pakeitęs L.Brežnevas ėmė vesti link režimo restauracijos ir stagnacijos. Tačiau šįsyk visuotinė sovietinės sietemos dezintegracija sutapo tiek su vidiniais, tiek su išoriniais pokyčiais. Nacionalinių pakraščių siekis atskiskirti, nesutarimai centrinėje valdžioje ir pastarosios fragmentacija, ekonominė krizė ir jos sąlygotas siekis vis labiau suartėti su
u demokratinėmis Vakarų valstybėmis – visa tai susidėjo į vieningą komplektą, kuris sudarė palankią terpę opozicijai ir režimo reformatoriams pradėtąsias kosmetinio lygio reformas tęsti, panaudojant jas kaip properšą tolesniam režimo silpninimui.
Kita vertus – verta atsižvelgti ir į dar vieną svarbų faktorių: iš vienos pusės, sovietinė valdžia mėgino taikyti praeityje jau pasisekusį reformų amortizacijos metodą (plg. NEP‘o laikotarpį, „chruščiovinį atšilimą), tačiau – opozicija buvo jau pasimokiusi ir pati pergudravo režimą. 1988 m. birželio 3 d. Lietuvoje susikūrus Persitvarkymo Sąjūdžiui, atrodė jog ši organizacija bus klusni M.Gorbačiovo kurso vykdytoja – juolab, kad jos pagrindą sudarė valdančiosios komunistų partijos atstovai, griežtai prižiūrimi KGB. Tačiau ši organizacija, kuri – kai kurių ikisąjūdinių rezistentų teigimu– netgi specialiai buvusi sukurta KGB, patriotinės rezistencijos amortizavimo tikslu9, per kiek laiko visiškai pakeitė savo prigimtį ir (jeigu minėtieji rezistentai neklysta dėl pirminių jos tikslų) – ir pačius pirminius tikslus. Turėdamas pusiau legalų statusą, Sąjūdis galėjo pritraukti nepalyginamai daugiau žmonių, jei pogrindinės ar pusiau pogrindinės radikaliųjų patriotų organizacijos, kaip Laisvės Lyga ar „Jaunoji Lietuva“. Sąjūdis nereikalavo nepriklausomybės, o tiktai ekonominio ir kultūrinio suvereniteto TSRS sudėtyje: tame nebuvo nieko naujo – tas jau buvo išmėginta N.Chruščiovo laikais. Tačiau pritraukęs patriotinį elementą, Sąjūdis pats iš vidaus pakito: jo vadovybę ėmė spausti radikalesnės grupės iš vidaus, iš išorės ją spaudė minėtosios rezistencinės organizacijos10, o iš
š „apačios“ – tauta. Ir Sąjūdžio vadovybė – pasidavė. Pradžioje perėmusi vadovavimą Aukščiausiajai Tarybai, Sąjūdžio vadovybė 1990.03.11 paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Lietuva buvo pirmoji iš TSRS respublikų, paskelbusi savo valstybingumą atskirai nuo TSRS.
Latvijoje ir Estijoje padėtis buvo panaši. Sąjūdį čia atitiko tais pačiais 1988 m. susikūrę Liaudies Frontai (kai kurie, kitaip išsiversdami latvišką sąvoką „tauta“, kuris šioje kalboje reiškia ir liaudį, vadina juos ir Nacionaliniais Frontais). Iš kitos pusės, buvo ir naujai kūrėsi daugybė mažesnių, radikalesnių grupių (jau minėtoji Tautinės Nepriklausomybės Partija Estijoje, to paties pavadinimo organizacija bei judėjimas “Tėvynei ir Laisvei” Latvijoje, šiuo metu susijungę į vieną politinę partiją). Dėl pačių įvairiausių priežasčių, Latvijoje ir Estijoje tautinė gyventojų sudėtis buvo visiškai kitokia, nei Lietuvoje11. Sovietiniais metais du faktoriai trukdė sovietinei valdžiai vykdyti Lietuvoje kolonizaciją tokiais mastais, kokiais ji vyko kitose dviejose respublikose. Pirmas faktorius buvo aktyvus partizaninis judėjimas, kėlęs baimę kolonistams, antrasis faktorius – pronacionalistinė (žinoma, labai savotiška prasme) LKP vadovo Antano Sniečkaus politika, kuomet į svarbiausius valdančiosios partijos postus buvo pritraukti lietuvių tautybės žmonės, tuo tarpu kai latviams ir estams boikotuojant kompartiją, joje įsitvirtino rusai bei išeiviai iš Rusijos, ir tokiu būdu per kompartiją vyko pačių šalių rusifikacija. Galiausiai, Rygoje buvo visos Pabaltijo karinės apygardos štabas, ir tas taipogi negalėjo neturėti įtakos didesnei rusakalbių koncentracijai Latvijoje, nei Estijoje. Pastarojoje šalyje svarbiu faktoriumi suveikė ir menka ligtolinės tautinės urbanizacijos kokybė, dėl ko augančiuose miestuose labiau įsitvirtino kolonistai12.
Tokia padėtis sąlygojo ir skirtingą demokratizacijos bei valstybingumo kūrimo procesų eigą Lietuvoje ir – Latvijoje bei Estijoje. Nacionalinis pakilimas ir solidarumas Lietuvoje – nepaisant negausių ir visiškai nepopuliarių „internacionalinių“ režimą remiančių organizacijų, kaip „Vienybė-Jedinstvo-Jednosc“ arba „LKP ant TSKP platformos“ – buvo pakankamai didelis, ir būtent tautinė vienybė padėjo kurti stabilesnę valstybę. Latvijoje ir Estijoje neišvengiamai kilo konfliktas tarp nacionalinės valstybės šalininkų ir „internacionalinės Tėvynės“ – TSRS išsaugojimo siekiančių kolonistų. Kai kurių užsienio tyrinėtojų, visiškai nesigaudančių šių šalių vidinėse sąlygose, kaltinimai – neva, paprasta būtų buvę šią problemą spręsti „integruojant“ rusakalbius kolonistus12 , neišlaiko kritikos. Visų pirma, pats valstybės kūrimo pagrindas buvo nacionalinis. Jeigu kuriama valstybė nebūtų buvusi tautinė, tuomet – kokia išvis būtų buvusi prasmė ją kurti? Jeigu svarbiausiu tikslu būtų buvusi demokratizacija, tokiu atveju pakako siekti TSRS demokratizacijos, išlaikant valstybės integralumą. Tokiu atveju, nebūtų buvę tikslo skaldyti ją į atskiras valstybes. Tačiau būtent nuostata kad kiekviena tauta turi turėti savo valstybę, paskatino tiek Lietuvos, tiek Latvijos, tiek Estijos valstybių atkūrimą– nepaisant to, kaip JAV arba V.Europos politologams bebūtų sunku tą suprasti. Skirtumas ne vietinių tautų nacionalizmo kokybėje ar nevienodame „radikalumo“ lygyje, bet – pačių kolonistų koncentracijoje. Problema šiuo atveju ne nacionalistai, bet kolonistai, sudarę atsikuriančiose valstybėse „Penktąją koloną“, kuri tučtuojau ėmėsi destrukcinių veiksmų13.
Siekiai atkurti nacionalines valstybes – išsyk tapo sovietinės, o vėliau – ir Rusijos Federacijos politikų – propagandos taikiniu: imta skelbti apie “žmogaus teisių” pažeidimus, jie įžvelgti netgi tame, jog buvo reikalaujama kolonistams, siekiantiems gauti pilietybę, minimaliai pramokti valstybinę kalbą. Labai dviprasmiška pasirodė Rusijos Federacijos pozicija po Pabaltijo valstybių atsikūrimo: daugelis jose gyvenančių rusų tapo Rusijos piliečiais, ir būtent apie savo piliečių “diskriminaciją” pragydo rusų imperialistai. Tačiau – neišvengiamai kyla klausimas: jeigu tai –Rusijos piliečiai, kodėl jie gyvena Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje? Ir kodėl pastarosios valstybės turi teikti jiems savąją pilietybę?
Lietuvos politinis sprendimas – skyrėsi nuo abiejų šiaurinių respublikų. Lietuvoje pilietybę gavo daugelis sovietinių kolonistų. Čia jų koncentracija nebuvo tiek didelė, kad keltų grynai demografinį pavojų, nors politinis ir socialinis – išliko: ir šiandieną daugelis – ypač vyresniosios kartos rusų bei rusakalbių visose trijose Baltijos respublikose lojalesni Rusijai, nei savo gyvenamoms valstybėms, ir su nostalgija žiūri į Tarybų Sąjungą.
Latvija ir Estija daugumai kolonistų pilietybės – nesuteikė: turint galvoje, jog abiejose šalyse rusakalbiai sudaro apie pusę gyventojų, o daugelyje miestų – ir absoliučią daugumą, tai būtų buvusi savižudybė.
Griežtai skiriant tautines mažumas nuo sovietmečiu atkeltų kolonistų, Latvijoje ir Estijoje iki 1940 m. gyvenusieji asmenys bei jų palikuonys šių šalių pilietybę – gavo. Visi kiti buvo adekvačiai traktuojami kaip okupacinė kariuomenė civiliais drabužiais14. Atitinkamai skyrėsi padėtis rinkimuose į valstybines institucijas: visose trijose respublikose balsavimo teisę turėjo jų piliečiai, o ne bet kuris tuo metu šalyje buvęs asmuo. Ar galima tokiu atveju kalbėti apie laisvus ir visuotinius rinkimus? Iš esmės, turbūt nerasime šalies, kurioje būtų leidžiama balsuoti bet kam. O kiekybinis faktorius – žmonių skaičius ar jų buvimo šalyje laikas – yra pakankamai reliatyvūs kriterijai. Žinoma, Latvijoje ir Estijoje neturinčių balsavimo teisės buvo daugiau – tiek dėl to, kad pačių kolonistų kiekis čia buvo didesnis, tiek ir dėl skirtingos valdžių pozicijos. Nors Lietuvoje taipogi buvo nacionalistinių veikėjų, besirėmusių 1949.08.12 Ženevos konvencijos 3 dalies 49 straipsniu, pagal kurį okupacijos metu iš svetur atkelti asmenys išvis neturintys teisės gyventi Lietuvoje, tačiau oficialiosios valstybinės vadovybės pozicija buvo priešinga, nei Latvijoje ar Estijoje.
Užtat abi šios respublikos daug labiau, nei Lietuva tampa tiek pačios Rusijos, tiek nacionalinių vertybių ir siekių nesuprantančių Vakarų valstybių kritikos taikiniu. “Tautinė demokratija” laikoma demokratijos defektu, nors būtent tautiniu pagrindu kūrėsi ir pačios šios valstybės, ir demokratinė santvarka jose, o kam ir kada teikti pilietybę, valstybė turi nuspręsti pati. Ne Baltijos respublikos susikūrė sau tautinių mažumų problemą – ji buvo primesta iš šalies. Kalbant apie Rusijos imperializmą, tai “rusakalbių teisės” ir jų “pažeidimai” tėra propagandinė priemonė: rusiškieji imperialistai, turėdami galimybes užkariauti Pabaltijo valstybes, tai padarytų visai nepaisydami, kaip jose elgiamasi su vietiniais rusais. Tą bene geriausiai parodo V.Žirinovskio nepakantumas rusus toleruojančiai Lietuvai lygiai kaip ir juos “diskriminuojančioms” Latvijai bei Estijai.
Savitą problemą Lietuvoje sudarė vadinamieji Lietuvos lenkai – nors dauguma jų savo kilme yra ne kas kita, kaip sulenkėję lietuviai, tačiau būtent giluminis to suvokimas sąlygoja begalinį siekį įrodyti sau priskiriamą tapatybę ir skatina gerokai priešiškesnį požiūrį į lietuvybę ir pačią Lietuvą, nei etninės Lenkijos piliečių požiūris. Tai – nestebina, turint mintyje faktą, jog daugelis antisemitų patys turi žydiško kraujo (neišskiriant nei A.Hitlerio). Pabūgę tautinės valstybės atkūrimo, daugelis Lietuvos lenkų pasidavė sovietinei propagandai ir dalis jų ėmė kurti savas autonomijas15, skaldančias Lietuvos vientisumą, dalis – atvirai stojo į sovietinio “internacionalizmo” stovyklą, siekiančią išlaikyti Lietuvą TSRS sudėtyje.
Greta politinio vientisumo problemų, čia prisidėjo dar ir kultūrinės, beje – kylančios ne vien dėl natūralaus ir iš esmės – nieko destruktyvaus savyje neturinčio tautinių kultūrų skirtumo. Kultūrinė problema čia –glaudžiai susijusi su socialinėmis ir istorinėmis sąlygomis. Kalbant apie rusakalbius kolonistus, tai kolonistų ir imigrantų daugumą – nepriklausomai nuo jų tautybės – paprastai sudaro ne pačios aukščiausios kultūros žmonės. Kolonisto dalią, paprastai, renkasi žmonės neturi nei patriotinių, nei kultūrinių, nei dorovinių vertybių – tai dažniausiai materialistai, lengvesnio gyvenimo ieškotojai. Gyvenimo kitų sąskaita. Todėl – netenka stebėtis, jog rusas Tverėje arba Riazanėje –labai skiriasi nuo ruso Vilniuje, Rygoje ar netgi Karaliaučiuje16.
Kalbant apie tautinių mažumų klausimą, ilgainiui dauguma nacionalistų – ypač Lietuvoje – apsistojo ties status quo reikalavimais. Netgi radikaliausi lietuvių tautininkai nebereikalauja pilietybę gavusiųjų deportacijos bei dekolonizacijos, tačiau dauguma nacionalistų pasisako prieš naujų imigrantų įsileidimą bei pilietybės jiems teikimą.
Lietuva, kurioje kolonistai buvo palyginti išsisklaidę, mažiau turėjo problemų, nei jos šiaurinės sesės, susidūrusios su gausiu ir gerai organizuotu pasipriešinimu.
Tačiau ir vietinių tautų nacionalizmas čia buvo stipresnis – tiek Latvijoje, tiek Estijoje pilietinė iniciatyva pažengė iki to, kad buvo sudaryti alternatyvūs parlamentai – Piliečių Kongresai, konkuravę su oficialiomis – dar sovietinių administracinių institucijų pagrindu funkcionuojančiomis – Aukščiausiomis Tarybomis. Šiuos Kongresus sudarė teritoriniai Piliečių Komitetai. Estijos Piliečių Kongresas buvo paleistas 1992 m., kuomet AT pakeitė valstybinis Estijos parlamentinis organas – Rigikogas. 1990 m. vasarį jis vienijo ~600 000 žmonių ir laikomas gausiausia pilietine iniciatyva šioje šalyje per visą XX a. 17. Piliečių Kongresai iš pagrindų neigė sovietinių institucijų teisėtumą, ir jų spaudimu Latvijos Nepriklausomybės deklaracijoje 1990 m. gegužės 9 d. buvo grąžinta prieškarinė 1922 m. Konstitucija, Estijos Nepriklausomybės deklaracijoje balandį paskelbė pereinamąjį laikotarpį, rezervuodama sau teisę atkurti prieškarinę padėtį ateityje, o Lietuva, anksčiausiai – kovo 11 d. – paskelbusi Nepriklausomybę, tiktai apsiribojo kalbomis apie tokios padėties grąžinimą gan neoficialiame lygyje, praktiškai – iš naujo kurdama (o ne atkurdama) valstybingumą. Tai galima paaiškinti skirtingomis jėgų proporcijomis: Lietuvoje pagrindinė jėga, laikanti savo rankose Nepriklausomybės atkūrimo svertus tuo metu buvo Persitvarkymo Sąjūdis, tiktai per skausmingas transformacijas ir dideles vidaus kovas perėjusi iš ekonominio ir kultūrinio suvereniteto TSRS sudėtyje prie Nepriklausomybės siekių. Vienas iniciatyvininkų – sovietinis rašytojas V.Petkevičius gan greitai atsiribojo nuo tokių siekių, o iš kitos pusės – ypač Kaune – vis daugėjo Nepriklausomybės šalininkų, galiausiai, prie vietinių disidentų (Laisvės Lygos ir kt.) spaudimo prisidėjus ir išeivijos atstovui S.Lozoraičiui, Sąjūdžio vadovas V.Landsbergis ryžosi skelbti Nepriklausomybę, tačiau – išsyk užsitikrindamas tam tikras išlygas. Latvijoje ir Estijoje, kur Liaudies Frontus iš esmės kūrė reformistinis kompartijų sparnas (Sąjūdyje tiktai 17 iš 30 iniciatyvininkų buvo kompartijos nariai)18, į AT pateko ir radikaliųjų rezistencinių organizacijų (Laisvės Lygos analogų) atstovai – pvz., Latvijoje AT prezidiumo pirmininko pavaduotoju tapo Tautinės Nepriklausomybės partijos vadas A.Krastinis. Estijos derybų su Maskva vadovas prof.E.Lipmaa padėtį įvardino šitaip: “Iš tikrųjų mes padarėmė tą patį, ką Lietuva; tačiau mes žengėme daugybę mažų žingsnelių, tokių mažų, kad Maskva sunkiai beatskyrė, kada būtent mes tikrai suįžūlėjome. O Lietuva žengė vieną didelį žingsnį, tarsi Maskvos nė nebūtų” 19. Išties, pačioje Lietuvoje tam tikra prasme įvyko persilaužimas, kai Sąjūdžio vadovybė atsidūrė prieš pasirinkimą: skelbti Nepriklausomybę, ar prarasti vis augantį savo populiarumą, ir perleisti jį rezistencinėms organizacijoms. Latvijos ir Estijos nepriklausomybininkai tuo tarpu ėjo gan nuosekliai, iš pat pradžių aiškiai žinodami tikslą.
Įstabiausia visų trijų tautų nacionalinė iniciatyva buvo Baltijos kelias 1989 m. rugpjūtį, parodžiusi, jog nacionalizmas gali būti ne tik monocentrinis, bet ir policentrinis, gerbiantis kiekvieną tautą kaip vertybę ir kiekvienos tautos teisę į savo valstybę. 1991 m. sausio 13-osios įvykiais lietuvių pusėje Parlamentą gynė tuzinas Ukrainos patriotų su savo nacionalinėmis vėliavomis20. Tokie faktai – aiškiai parodo, jog tiktai žmogus, gerbiantis savo tautą, mokės gerbti kitas ir atvirkščiai. Tuo tarpu, kas negerbia netgi savo paties tautos, tas paprastai negerbia nieko. Neatsitiktinai, kosmopolitizmas paprastai būna ne kas kita, kaip bendrojo nihilizmo išraiška vienoje srityje, kuri neišvengiamai pasireiškia ir kitose – dorovinėje, kultūrinėje, bendražmogiškoje.
Nacionalinis judėjimas visose trijose respublikose buvo demokratinis. Nors ir buvo pabrėžiama, jog pradžioje reikia atkurti valstybę, o jau po to galvoti apie santvarką, tačiau retas kuris abejojo dėl poreikio kurti visos tautos valdomą – taigi, demokratinę valstybę. Siekis išsiveržti iš priklausomybės Rusijos įtakos zonai istorinio fatalizmo pagimdė integracijos į vakarietiškas politines struktūras, siekį. Todėl – atkūrus valstybes ir nacionalinę vienybę pamažėle keičiant socialiniams bei ekonominiams interesams, netgi dalis išlikusių nacionalistais mažai abejojo dėl poreikio tapti strateginių (NATO) bei politinių-ekonominių (ES) blokų nariais. Tiktai dalis radikalesnių nacionalistų įžvelgė šiuose blokuose – ypač ES – pavojų lietuviškajam valstybingumui, nes didelė dalis valstybinės kompetencijos perduodama naujam “internacionalui”.

III. Tautinių sąjūdžių likimas.

Kalbant apie nacionalizmą, būtina skirti nacionalistines nuotaikas nuo struktūruotos ideologijos ir organizuotų judėjimų. Nagrinėjant Baltijos tautų nacionalizmą, jo politinę raišką bei sklaidą, pažymėtini keli bendri bruožai.
Pirmasis bruožas, būdingas daugeliui jaunų tautinių valstybių, yra tas, kad besivaduojant iš svetimos priklausomybės, kovojant su bendru priešu iškylantis bendras nacionalinis interesas (kuomet žmonės aiškiai suvokia save kaip vieną visumą) po nepriklausomybės išsikovojimo – blėsta, ir paprastas buitinis egoizmas paskatina identifikaciją visai kitokiu pagrindu – pagal individualius interesus ir interesų grupes.
Antrasis bruožas – tai, kad nesant gerai parengtos nacionalinės ideologijos, organizuotas nacionalinis judėjimas – nesusiformuoja, todėl, išblėsus pirminiam spontaniškumui, nacionaliniai sąjūdžiai – užgęsta, arba “sprogsta” iš vidaus.
Trečias momentas – labai dažnai spontanišku nacionalizmo pakilimu pasinaudoja visiškai ne nacionalistinių nuostatų politikai, kurie, praėjus laikui, gali visiškai atsiriboti nuo nacionalizmo.
Taip įvyko ir Pabaltijo respublikose. Greta nacionalinių šūkių, buvo skanduojami ir individualių laisvių lozungai (kartais netgi suvokiami gan primityvia, anarchistine prasme – “ką norėsim, tą darysim!”), taipogi kelti kapitalistinės rinkos ir netgi ekologiniai siekiai. Tai subūrė į vieningą judėjimą daug labai skirtingų žmonių, kurių niekas daugiau nevienijo, išskyrus momentinį interesą – oponuoti esamai sistemai. Be jokio loginio ryšio kartu su siekiu “Laisvę Lietuvai!” puoselėta viltis: “Gyvensime kaip Švedijoje!”.
Tarp 1989 m. ir 1991 m., visuotinio nacionalinio pakilimo metu, į nacionalinius judėjimus įsitraukia daugelis buvusių ištikimų tarybinių piliečių ir netgi sovietinių funkcionierių. Kaip pažymi A.Lieven, pirmuosiuose Nepriklausomybės šalininkų mitinguose, rengtuose Laisvės Lygos, nedalyvavo nei vienas būsimųjų Sąjūdžio vadų.21
Tiek pačių Pabaltijo šalių, tiek ir užsienio istoriografijoje bei politinėje literatūroje vyrauja tradicija ne tiktai sieti, bet ir tapatinti masinius tautinio Atgimimo judėjimus su konkrečiomis režimui oponavusiomis organizacijomis – Persitvarkymo Sąjūdžiu (Lietuvoje) bei Liaudies Frontais (Latvijoje ir Estijoje). Tačiau toks tapatinimas – neatitinka tikrovės. 1989-91 m. masiniai judėjimai (galbūt, dėl nuolatinio kontakto ir bendros dvasios galima kalbėti ir apie judėjimą vienaskaita) buvo ganėtinai spontaniški, visą laiką glūdėję tautų dvasioje kaip tam tikra vizija, kuriai tereikėjo atitinkamų sąlygų. Joms pribrendus, ši kolektyvinė tautų sąmonės pasireiškė labai savotiškai organizuotais būdais: dažnai masinės akcijos prasidėdavo be aiškaus lyderio ar matomos iniciatyvos – užtekdavo vieno šūksnio ar įvykio gatvėje, ir susiburdavo minios ta pačia mintimi gyvenusių žmonių. Realiai, Sąjūdis Lietuvoje ne tik nebuvo pirmoji organizacija, pakėlusi Nepriklausomybės vėliavą, bet kada tai padarė Laisvės Lyga ir “Jaunoji Lietuva”, Sąjūdis iš pradžių į tai žiūrėjo rezervuotai, kaip į pavojingą provokaciją gorbačiovinio “persitvarkymo” kelyje21. Galiausiai, vidinio ir išorinio spaudimo pasekoje, Sąjūdis ryžosi pakelti laisvės vėliavą, ir čia jau susidūrė su reformuotąja Lietuvos Komunistų Partija, kuri taipogi pasislinko per vieną nišą, ir užėmė nuosaikesnę poziciją, kurią paliko Sąjūdis. Išties, masiniai mitingai ir apskritai tautinio judėjimo masiškumas sietinas su akcijomis, kurių dalį (!) organizavo Sąjūdis. Tačiau tokiu atveju, tektų kalbėti mažiausiai apie du ar netgi tris Sąjūdžius: iniciatyvinę grupę (kurios dalis – pasitraukė vos tik pradėjus kalbėti apie atsiskyrimą nuo TSRS), toliau įsitvirtinusią ir ilgainiui vis labiau besiskaldančią nomenklatūrinę viršūnėlę, ir – spontanišką tautos judėjimą: juk absoliuti dauguma mitingų, demonstracijų, susirėmimų dalyvių išvis nebuvo Sąjūdžio organizacijos nariais. Jie būtų ėję po bet kuria vėliava, jeigu tik ji būtų aiškiai matoma, o Sąjūdis, nuo pat pradžių veikęs pusiau legaliai, be abejonės turėjo didesnę galimybę eiti į mases už Laisvės Lygą. Tačiau lietuvių rezistencija – tikrai neprasidėjo nei su vienu iš šių trijų Sąjūdžių, ir tą svarbu pabrėžti. Ji nuo pat partizanų laikų tęsėsi su V.Šakalio “Laisvąja Lietuva”, su dr.A.Statkevičiaus, P.Cidziko veikla, su Helsinkio grupe, Katalikų Bažnyčios kronika, Laisvės Lyga, Ženevos komitetu ir “Jaunąja Lietuva”. Ir būtent ta negausioji tautos dalis, kuri išlaikė sunkiausius okupacijos laikus, o ne toji, kuri prisijungė kuomet jau visi buvo drąsūs, paprastai palaiko tautiškumą ir šiandieną.
Kalbant apie Latviją ir Estiją, tenykščių Liaudies Frontų įtaka patriotiniam judėjimui netgi vizualiai nebuvo absoliuti (o taip galėjo pasirodyti atvykusiam į Lietuvą 1989-90 m. sąjūdžio atžvilgiu). Paraleliai veikė ir ganėtinai didelę įtaką turėjo rezistenciniai Tautinės Nepriklausomybės judėjimai, Piliečių Kongresai22.
Atkūrus tautines valstybes, jose prasidėjo nacionalinių sąjūdžių dezintegracija. Šie judėjimai glaudė savyje per daug ir pernelyg skirtingų žmonių, kuriuos jungė vienintelis tikslas – pasitraukimas iš TSRS. Kiti tikslai – skyrėsi, o kai kurie buvo netgi aiškiai priešingi. Prasidėjus politinei fragmentacijai, kurioje idėjų skirtumą nuolat papildydavo ambicijos ir nepasidalinimas nuopelnais, judėjimai – galutinai iširo. Mėginimas išlaikyti Sąjūdį ir Liaudies Frontus virš visų partijų ir interesų grupių – kirtosi su vidinėmis šių organizacijų transformacijomis. Jų vadovų siekis vis labiau koncentruoti politines galias ir susipriešinimas su visais kurie “ne su mumis” aiškiai rodė šiuos judėjimus virstant partijomis paraidine šio žodžio prasme. Jie akivaizdžiai nebeatstovavo ne tik visos savo tautos, bet netgi jos daugumos; negalėdami to daryti praktikoje, jų vadovai pretendavo turėti šį statusą teoriškai. Iš čia buvo tik du keliai: arba išvis atmesti demokratines žaidimo taisykles, paverčiant vis siaurėjančias valdžios grupes su senųjų judėjimų pavadinimais vienintelėmis ar bent pagrindinėmis politinėmis organizacijomis, arba – atvirai identifikuoti save partijomis ir nusileisti į atitinkamą lygmenį, pripažįstant save nebe pirmaisiais, bet – lygiais tarp lygių pagal politinį statusą.
Lietuvoje Sąjūdis liko savotišku prisiminimų klubu, jo branduolys, telkęsis apie V.Landbergį, persiorganizavo į konservatorių partiją, kuri neretai mėgina savintis viso Sąjūdžio tęstinumą, užmiršdama, jog ne mažesnį – o tam tikrais momentais ir didesnį – vaidmenį jame vaidino kiti lyderiai: socialdemokratas A.Juozaitis, iš politikos pasitraukęs poetas J.Marcinkevičius, radikalais išvadinti ir marginalizuoti “pažangiečiai” R.Paulauskas, pirmas Sąjūdyje viešai prabilęs apie Nepriklausomybę ir jo partietis E.Klumbys, TSRS AT tėškęs deputato mandatą į veidą pačiam M.Gorbačiovui, buvęs valstybės finansų kontrolierius K.Uoka, centristas R.Ozolas ir daugelis kitų. Trintyje su persiorganizavusia LKP, Sąjūdis vis siaurėjo, mėginimai koncentruoti valstybinę valdžią vis siauresniame rate – kirtosi su demokratija, nepopuliarios ekonominės reformos mažino tautos pasitikėjimą. Estijos Liaudies Frontas – kurį laiką išliko kaip vieno pagrindinių senųjų savo lyderių E.Savisaaro vadovaujama politinė partija senuoju vardu, į partiją 1992 m. persiformavo ir Latvijos Liaudies Frontas, nuo kurio jau buvo atskilusios radikalesnės frakcijos “Satversme” ir “Teversme”, bei nuosaikesnis Demokratinio Centro Judėjimas. Vieningųjų sąjūdžių – nebeliko.23
Kas kita – alternatyvieji judėjimai, kurių daugelis (Laisvės Lyga, “Jaunoji Lietuva”, Estijos ir Latvijos Tautinės Nepriklausomybės judėjimai) radosi anksčiau už aukščiau minėtąsias ar bent anksčiau paskelbė Nepriklausomybės siekį. Jų tikslai nuo pat pradžių buvo daug aiškesni, konkretesni, jie telkė daug nuoseklesnius ir ištikimesnius nacionalinės idėjos šalininkus. Dėl tos priežasties, visos šios organizacijos išliko nepalyginamai ilgiau, persiorganizavo į politines partijas (kai tuo tarpu, sąjūdžiai ir liaudies frontai – patys suskilo į gaysybę partinių ir nepartinių grupių), ir užėmė vienokią arba kitokią nišą savo šalių politiniame gyvenime, nors dėl skirtingų vidinių ir išorinių sąlygų, jų reikšmingumas taip ir liko labai nevienodas: nuo Latvijos koalicinės valdžios partijos “Tėvynei ir Laisvei/Latvijos Tautinės Nepriklausomybės sąjunga”, iki vieną Seimo nario mandatą turinčios “Jaunosios Lietuvos” ir prieš porą metų visai iš polit. gyvenimo pasitraukusios Lietuvos Laisvės Lygos.
Daugelis buvusių nacionalinių sąjūdžių dalyvių lygiai taip pat lengvai atsiribojo nuo panaudotos nacionalizmo kortos, kaip prieš tai – nuo savo komunistinės arba konformistinės praeities.
Tolydžio blėstant pirminei išsivadavimo euforijai, vis didesnei visuomenės daliai grįžtant į kasdienius, buitinius, materialius rūpesčius, keitėsi ir politinė padėtis. Aiškumo dėl rytdienos praradimas ir nauji liberalaus, kapitalistinio pasaulio iššūkiai daugelyje vakardienos patriotų pažadino sovietinę nostalgiją (kurios kulminacija Lietuvoje galima laikyti 1992 m. Seimo ir 1993 m. Prezidento rinkimų rezultatus, kuriuose laimėjo buvę komunistai, persivadinę Demokratine Darbo Partija). Vėliau – vis didėjo bendras visuomenės apolitiškumas: populistams keičiant vieniems kitus, prie nuolatinių nusivylimų vis naujomis valdžios grupėmis pridėjus sovietinius įgūdžius ir patirtį (kuomet viskas buvo sprendžiama ‘iš viršaus’), žmonės vis mažiau tikėjo savo galimybe kažką pakeisti valstybiniu mastu, ir į politiką ėmė žvelgti kaip į kažką svetimo, netgi destruktyvaus, kas nuolatos trukdo veikti savo nuožiūra bei skleistis individualioms ar grupinėms galimybėms nuolatiniais ir dažnai neracionaliais reglamentais. Susipriešinimas tautos viduje – nustūmė nacionalinį interesą beveik į užmarštį.
Vakarietiško kosmopolitizmo įtakoje, nacionalizmas imtas laikyti neigiamybe, vieningai Atgimimo mitinguose skambėję šūkiai “Lietuva-lietuviams” ir panašūs, šiandieną laikomi ksenofobiniais, ir už juos galima susilaukti netgi baudžiamosios atsakomybės – visai kaip sovietmečiu.
Lietuvoje nacionalizmas nūdienoje – visiškai marginalizuotas. Latvijoje ir Estijoje padėtis – visai kitokia. Dėl čia gyvenančių rusakalbių gausos ir jų organizuoto priešinimosi tautinės valstybės kūrimui, šis kūrimo procesas čia – tebesitęsia. Užtat ir nacionalizmas čia – stipresnis, populiaresnis ir geriau organizuotas, nei Lietuvoje. Latvijoje tautinė partija “Tėvynei ir Laisvei” įeina į valdančiąją parlamentinę koaliciją, kai panašią politinę kryptį Lietuvoje atstovaujanti Tautininkų Sąjunga priskiriama marginalijoms ir neretai įvardinama “ekstremistine”, “fašistine” bei kitais neigiamą konotaciją turinčiais terminais. Lietuvoje nacionalizmui – tiesiog neleidžiama vystytis: dėl ypač stiprių viešosios nuomonės išpuolių retas intelektualas čia drįsta netgi idėjiškai save priskirti odiozinei politinei krypčiai, jau nekalbant apie dalyvavimą jos veikloje, kas laikoma “blogo tono” ženklu. Todėl Lietuvoje organizuotas nacionalistinis judėjimas ir nesusiformavo (kalbant apie mases, jos daugumoje išvis apolitiškos). Baigiantis spontaniškam sąjūdžiui (bendrine prasme), visi išsiskirstė kas sau: kas tapo liberalais, kas –konservatoriais arba socialdemokratais, o kas ir išvis pasitraukė iš politikos. Šiandien Lietuvoje tegalima kalbėti apie nacionalinio judėjimo likučius, arba – nelyginant iš kurios laiko perspektyvos žiūrėsi – užuomazgas. Politiniame lygyje jas galima skirstyti į tris kategorijas: nostalginę-inercinę (dabartinė Tautininkų Sąjunga, dalis Tėvynės Sąjungos, Laisvės Lygos ir Sąjūdžio veteranai), radikaliosios arba “vadų” partijos (jaunalietuviai, nacionaldemokratai, Tautos Pažangos ir Nacionalinio Centro partijos) ir – besikurianti “ekonominio nacionalizmo” srovė, kuriai galima priskirti euroskeptikų oratorius A.Avižienį bei A.Kovierą, ir – su tam tikromis išlygomis – Seimo narį J.Veselką.
Ideologinis pasirengimas šiose grupėse – labai skirtingas. Nostalginei-inercinei grupei ir šiandien būdingas tik jausmų lygyje veikiantis nacionalizmas. Šios grupės atstovai tebegyvena Sąjūdžio realijomis, daugelis jų adoruoja tarpukario Nepriklausomybės periodą, tačiau neturi jokio aiškaus ideologinio modelio nūdienos problemoms spręsti. Be to – daugelis jų remiasi ne tiek teiginiu, kiek neiginiu: tokiems atrodo, jog pagrindinis Lietuvos rūpestis – iki pat šių dienų ir tikriausiai dar bent šimtmečiu į priekį! – išsiveržti iš Rusijos įtakos zonos, o kitų pavojų valstybingumui bei tautiškumui jie – nemato, arba laiko juos antraeiliais. Radikaliosioms partijoms būdingi karingi pareiškimai bei akcijos, jos – neabejotinai skiria didesnį dėmesį ideologijai, tačiau dažniausiai ribojasi gan paprastais populistiniais lozungais, nesiekdami pateikti išsamios nacionalistinės pasaulėžiūros sistemos. Be to, pagrindinė jungtis jose – ne idėja, bet vadas, todėl šių partijų aktyvumas tiesiogiai priklausomas nuo vieno žmogaus išgalių. “Ekonominei” grupei būdinga aiškiausia strategija, tačiau – tik vienoje siauroje srityje. Dėl aukščiau paminėtų priežasčių stokojant intelektualų, nacionalinė ideologija Lietuvoje – sunkiai vystosi. Ją plėtojantys asmenys susiduria ne tik su išorės pasipriešinimu, bet – ir su uždaviniu atriboti nacionalizmą nuo nacizmo bei fašizmo. Nacionalinės valstybės modelis lietuviškajame nacionalizme – dar tiktai kuriamas.
Priešingai, Latvijoje ir Estijoje nacionalizmas – jau išaugęs iš spontaniško lygmens ir imasi šiuolaikinės politinės funkcijos: interesų atstovavimo. Skirtingą organizuotumo lygį ir padėtį valstybėje rodo netgi kampanija stojimo į ES klausimu: Estijos euroskeptikai parengė išties profesionalią kampaniją ir užmezgė ryšius su užsienio grupėmis, Lietuvoje – netgi nesugebėjo suburti koordinuoto judėjimo. Estijoje valstybė skyrė eurošalininkams ir europriešininkams vienodas finansavimo sąlygas, Lietuvoje apie jokį euroskeptikų finansavimą išvis nėjo kalba. Nežiūrint, jog Estijoje Rusijos grėsmė (vienas pagrindinių eurošalininkų propagandos akcentų) – didesnė, nei Lietuvoje.
Dar vienas esminis skirtumas: Lietuvoje nesant tokios nacionalinės įtampos, kaip Latvijoje ir Estijoje, pagrindiniu nacionalizmo taikiniu tampa ne išorinė, bet vidinė grėsmė – partikuliarizmas. Vis dažniau prabylama apie tautos susipriešinimą, išnaudotojiškus santykius, socialines ir moralines problemas. Dėl šių priežasčių lietuviškojo nacionalizmo bazė – kairėja, tačiau pats judėjimas išlieka labiau akcentuotas į vertybes, negu interesus. Liūdnoji to pusė: nesivystant nacionalistinei pasaulėžiūrai, daugelis nacionalistų lengvai gali įvardinti – prieš ką jie, tačiau labai sunkiai atsako į klausimą: už ką jie.
Kultūriniame lygyje nacionalizmas visose trijose šalyse reiškiasi kaip etnokultūros dalis, tačiau – pati etnokultūra tampa labiau mokslo, nei realios liaudies buities, objektu. Kolektyvizacijos ir pokario įtampos degeneruotas, nugirdytas kaimas mažai teišsaugojo archainių tradicijų. Dalis jų – Rasos, Jorė – perkuriama iš naujo. Kita vertus, etninis aspektas vis labiau ima atsispindėti alternetyviojoje jaunimo kultūroje – tiek sunkiosios muzikos, tiek neformalių judėjimų, tiek sporto mėgėjų tarpe. Latvijos ir Estijos padėtis čia – irgi specifinė: čia susiduriama ir su rusiškojo nacionalizmo kraštutinėmis, imperinėmis apraiškomis, kurias puoselėja Rusijoje veikiančių kraštutinių E.Limonovo ir A.Barkašovo partijų filialai.
Kada prasidėjo judėjimas
Tikrąja judėjimo pradžia paprastai laikomas Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 m. birželio 3 d. Iniciatyvinę grupę sudarė 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės, iš jų 17 priklausė komunistų partijai. Steigiamasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas įvyko 1988 m. spalio 22-23 d. Į LPS steigiamąjį suvažiavimą buvo išrinkti 1027 delegatai, kuriuos išrinko Sąjūdžio rėmimo grupės iš visų LTSR rajonų. Suvažiavime užsiregistravo 1021 delegatas. Pagal socialinę sudėtį vyravo tarnautojai, iš jų gausiausia mokslininkų ir menininkų grupė – 283. Net 693 delegatai buvo su aukštuoju išsilavinimu. Delegatai atstovavo maždaug 1000 rėmimo grupių, Sąjūdžio veikloje dalyvavo apie 180 tūkstančių žmonių. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime buvo priimta Sąjūdžio programa ir įstatai, sukurti valdymo organai.Į LPS Seimo tarybą LPS Seimas išrinko daugumą Iniciatyvinės grupės narių, 11 iš 35 išrinktųjų LPS Seimo tarybos narių Iniciatyvinei grupei nepriklausė. Rinkimuose į LPS Seimo tarybą daugiausia balsų gavo Romualdas Ozolas (193 iš 212). Kaip organizacija oficialiai įregistruotas 1989 kovo 16. Leido samizdat laikraštį Sąjūdžio žinios bei legalų savaitraštį „Atgimimas“. Sąjūdžio laikraščiu pradžioje skelbėsi ir „Respublika“. Iš pradžių LPS deklaravo kultūrinio atgimimo, demokratizavimo ir ekonominio savarankiškumo siekius, bendradarbiavo su Lietuvos Komunistų partija(LKP). Nuo 1988 m. lapkričio mėnesio LPS užėmė savarankišką politinę poziciją, vis labiau diferencijavosi nuo LKP ir 1989 m. vasario 16 d. viešai deklaravo, kad judėjimo pagrindinis siekis yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimas. Taip jis tapo opozicija LKP, kuri dar apie pusmetį kartojo perestrojkos lozungus apie atsinaujinusią TSRS. 1989 m. kovo 26 d. rinkimuose į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą Sąjūdžio remti kandidatai iškovojo 36 vietas iš 42. 1990 metų vasario 24 d. (pakartotiniai balsavimai kovo 4-10 d.) rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Sajūdžio remiami kandidatai gavo 101 mandatą iš 141. Būtent Sąjūdžio deputatų balsai nulėmė 1990 m. kovo 11 d. valstybės atkūrimo akto priėmimą.

Organizacinė struktūra
LPS steigiamajame suvažiavime buvo sukurti centriniai LPS koordinaciniai organai: LPS Seimas (220 narių) ir LPS Seimo taryba (35 nariai). Atsiribojimas nuo LKP vertė stiprinti LPS organizacinę struktūrą. Iki tol tiek Iniciatyvinė grupė, tiek LPS Seimo taryba buvo kolegialus organas, kur visi nariai turėjo vienodas teises. 1989 m. lapkričio 25 d. LPS Seimo tarybos posėdyje buvo išrinktas LPS Seimo tarybos pirmininkas, kuriuo tapo Vytautas Landsbergis, buvo įkurtas profesionaliai dirbantis Sąjūdžio sekretoriatas. Didžioji dalis vietinių LPS rėmimo grupių susikūrė iki LPS steigiamojo suvažiavimo. Sąjūdžio vietos organizacija aiškiai dubliavo LKP(vadinamosios pirminės partinės LKP organizacijos) modelį. Todėl rėmimo grupės buvo tiek teritorinės, tiek institucinės. Ten, kur egzistavo LKP pirminė organizacija, kūrėsi ir Sąjūdžio rėmimo grupė, taip tapdama opozicine jėga iki tol monopolistinei LKP. Šalia LPS Seimo tarybos gana įtakingos buvo LPS Vilniaus koordinacinė taryba ir LPS Kauno taryba. Beje, LPS politinės programos evoliucijai visąlaik darė įtaką varžybos tarp dviejų Sąjūdžio grupuočių, vadintų tiesiog vilniečiais ir kauniečiais. Kauniečių grupė buvo politiškai radikalesnė ir nuolat spaudė užimti bekompromisinę išėjimo iš TSRS, nepriklausomybinę poziciją.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai

Regimantas Adomaitis, Vytautas Bubnys, Juozas Bulavas, Antanas Buračas, Algimantas Čekuolis, Virgilijus Čepaitis, Vaclovas Daunoras, Sigitas Geda, Bronius Genzelis, Arvydas Juozaitis, Julius Juzeliūnas, Algirdas Kaušpėdas, Česlovas Kudaba, Bronius Kuzmickas, Vytautas Landsbergis, Bronius Leonavičius, Meilė Lukšienė, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, Alvydas Medalinskas, Jokūbas Minkevičius, Algimantas Nasvytis, Romualdas Ozolas, Romas Pakalnis, Saulius Pečiulis, Vytautas Petkevičius, Kazimiera Prunskienė, Vytautas Radžvilas, Raimundas Rajeckas, Artūras Skučas, Gintaras Songaila, Arvydas Šaltenis, Vitas Tomkus, Zigmas Vaišvila, Arūnas Žebriūnas.

IŠVADA

1988-aisiais, 1989-aisiais metais NEPRIKLAUSOMYBĖS SĄJUDIS pakėlė žmones, suvienijo. Atrodo, kad tos pagrindinės tendencijos buvo Sąjūdžio kova su korupcija, kova už žmogaus teises, ir specifiškai Lietuvoje už pamintas, sutryptas religijos teises, už katalikybės pozicijų teisėtų reikalavimų pripažinimą sugrąžinimą ir Sąjūdžio varomoji jėga nacionalinių teisių gynimas. Atrodo, kad šis paskutinis terminas kunigo lūpose galėtų skambėti, galėtų susilaukti priekaištų iš šalies, bet mes žinome, kad bažnyčia, kaip ir jos Steigėjas, Mokytojas visą laiką buvo silpnųjų, mažumų gynėja. Ta mintimi bažnyčia, tikintieji žmonės ir pokarinės vergovės dešimtmečiais puoselėdami dvasingumą apskritai moralines vertybes, be kurių neįmanomas tautos atsparumas, jos etninis kultūrinis išlikimas, ta mintimi palaikė ir nedviprasmiškai prisidėjo prie nacionalinio savitumo išlaikymo. Prisidėjo tyliu pasipriešinimu, okupacinių įsakymų nuorodų ignoravimu, ir savo išugdytais žmonėmis-asmenybėmis, kaip kunigais, vyskupais, taip ir pasauliečiais, vienuolijų veikla, kuri, matydama prieš akis svarbiausiąjį tikslą – žmogaus dvasią, Kristų žmogaus dvasioje, ir kaip vieną iš švenčiausių teisių gynė ir mūsų tautos teisę išlikti savim ir gyventi prie Nemuno.

Naudota literatūra

www.google.lt
Istorijos vadovėlis 10 klasei.

Leave a Comment